Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 10 dalies (2020 m. birželio 26 d., 2023 m. birželio 29 d. redakcijos), 11 dalies (2020 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Pasak pareiškėjo, Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nenustatyta galimybė Tarnybai individualiai įvertinti konkretaus pareiškėjo situaciją ir suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių ir yra 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas (pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies), o Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje (2020 m. birželio 26 d. redakcija) neįtvirtinta pareiškėjo teisė kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo tuo atveju, kai asmens (šeimos) turtas neviršija Vyriausybės nustatytų asmens (šeimos) turto lygių ir Tarnyba priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaudamasi 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį jo nurodytu atveju nevertinama individuali pareiškėjo situacija, neužtikrina veiksmingos teisinės pagalbos teikimo tiems asmenims, kurie neturi pakankamai lėšų teisinei pagalbai apmokėti, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų. Pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų asmenims veiksmingai pasinaudoti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančia teise kreiptis į teismą, įgyvendinti teisę į teisingą teismo procesą, taip pat apribojama teismo teisė vykdyti teisingumą.

2.2. Remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kuriomis aiškinamas Konstitucijos 29 straipsnis, pareiškėjas teigia, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

3.1. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos institutu siekiama, kad būtų suteikta kokybiška, efektyvi ir ekonomiškai pagrįsta valstybės garantuojama teisinė pagalba. Pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas yra finansuojamas iš valstybės biudžeto, todėl jis turi būti sureguliuotas ir vykdomas taip, kad viešieji finansai tarnautų visuomenei, būtų naudojami, kai tai yra objektyviai būtina, nebūtų kuriamos privilegijos atskiroms asmenų grupėms, būtų užtikrintas viešųjų finansų stabilumas ir neleista susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, nes viešieji finansai nėra beribiai ir valstybė turi pareigą juos administruoti taip, kad jų pakaktų visoms iš valstybės biudžeto finansuojamoms sritims. Dėl šios priežasties, vadovaujantis konstituciniu socialinio solidarumo principu, Įstatymu yra nustatyta tvarka, pagal kurią valstybės teikiama teisinė pagalba yra finansuojama atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovai, atsižvelgdami į ginčijamo teisinio reguliavimo parengiamuosius dokumentus, teigia, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, be kita ko, pagrindas, įtvirtintas pareiškėjo nurodytame 7 dalies 9 punkte, buvo nustatyti siekiant išvengti piktnaudžiavimo antrine teisine pagalba, racionaliau naudoti valstybės biudžeto lėšas, skatinti asmenis tinkamai įvertinti bylinėjimosi poreikį ir apsvarstyti galimą bylinėjimosi alternatyvą – mediaciją.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes tarp asmenų, kurių jų pačių ar šeimos turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius, ir asmenų, kurių jų pačių ar šeimos turtas neviršija minėtų Vyriausybės nustatytų turto lygių, yra esminis skirtumas. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį (2020 m. birželio 26 d. redakcija), valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą gali gauti tik šios dalies 1–3 punktuose nurodyti fiziniai asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių. Įstatymų leidėjui nesudarius galimybės išimties tvarka įvertinti asmenų, kurių jų pačių ar jų šeimos turtas viršija Vyriausybės nustatytus turto lygius, kreipimosi dėl antrinės teisinės pagalbos, jiems nebūtų sudaryta jokios galimybės pagrįsti savo situacijos išskirtinumą ir tokiu būdu teisė į antrinę teisinę pagalbą minėtiems asmenims nebūtų įmanoma. Tačiau asmenims, kurių jų pačių ar šeimos turtas neviršija Vyriausybės nustatytų turto lygių, kaip ir socialiai pažeidžiamiems asmenims, pagal Įstatymo 12 straipsnį (2020 m. birželio 26 d. redakcija) turintiems teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, valstybė suteikia teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, taikydama tam tikras objektyvias ribojimo priemones – Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodytus antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos neteikimo pagrindus, kuriais siekiama suderinti asmens teisę į būtiną jo teisių ir teisinių interesų gynybą ir valstybės finansines galimybes.

3.4. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, tarp pareiškėjo nurodytų Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte (2018 m. birželio 30 d. redakcija) ir 11 punkte nustatytų antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos neteikimo pagrindų taip pat yra objektyvus skirtumas. Rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad įstatymų leidėjas reikalavimą asmeniui tam tikrais atvejais prisidėti finansiškai prie antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo įtvirtino siekdamas minėto tikslo, kad valstybės viešieji finansai tarnautų visuomenei, kad jie būtų naudojami tokiais atvejais, kai tai yra objektyviai būtina, kad asmuo jaustų solidarią atsakomybę prisidėti finansiškai ir objektyviai įvertintų bylinėjimosi poreikį, būtinybę ir mediacijos alternatyvą. Pažymima ir tai, kad, pagal Įstatymo 19 straipsnio (2020 m. birželio 26 d. redakcija) 2 dalį, kai pareiškėjui kyla pareiga prisidėti prie antrinės teisinės pagalbos teikimo ir apmokėti 50, 70 arba 85 procentus teisingumo ministro nustatyta tvarka apskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, Tarnyba gali priimti sprendimą dėl mokėtinos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos išdėstymo dalimis. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, valstybė sudaro galimybę pasinaudoti antrine teisine pagalba ne vienoje byloje, t. y. pasinaudoti didesne dalimi valstybės skiriamų finansų antrinei teisinei pagalbai; socialiai pažeidžiamiems, nedideles pajamas gaunantiems asmenims sudaryta galimybė išdėstyti teisinės pagalbos išlaidų sumą, atsižvelgiant į asmens objektyvias galimybes.

3.5. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis; pats savaime tokių formalių reikalavimų nustatymas dar nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržyta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį. Atsižvelgdami į tai, suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad įstatymuose gali būti nustatytos tam tikros antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos ar reikalavimai, inter alia siejami su pareiškėjo finansine, socialine padėtimi, bylinėjimosi tikslingumu ir kt. Kadangi teisė gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, valstybė ją gali teikti tiek, kiek, atsižvelgdama į viešųjų finansų galimybes, yra pajėgi šią teisę garantuoti, o įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, inter alia nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindus.

4.1. Teisingumo ministrė R. Tamašunienė rašytinėje nuomonėje pažymi, kad, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, taip pat tai, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teisė į teisinę pagalbą nėra absoliuti.

Pasak jos, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinto individualaus situacijos vertinimo paskirtis – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą išimtiniais atvejais; taigi, šis institutas neturėtų tapti įprastine praktika visais atvejais, kai atsisakoma teikti antrinę teisinę pagalbą.

Rašytinėje nuomonėje pažymima, kad Įstatymu įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyta galimybė gauti antrinę teisinę pagalbą valstybei apmokant tiek visas teisinės pagalbos išlaidas, tiek dalį šių išlaidų, kai antrinė teisinė pagalba reikalinga antroje ir paskesnėse bylose. Toks dalinis antrinės teisinės pagalbos išlaidų padengimas leidžia užtikrinti teisinių paslaugų prieinamumą asmenims ir kartu suderinti šį poreikį su valstybės turimais finansiniais ištekliais.

4.2. Tarnybos direktorės Ž. Poželienės rašte pateikiami statistiniai duomenys dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą (2018 m. birželio 30 d. redakcija), dėl pareiškėjų prašymų įvertinti jų individualią situaciją ir Tarnybos sprendimų, taikant ginčijamą teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismas

6.1. Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 2 straipsnyje, įtvirtinančiame pagrindines šio įstatymo sąvokas, nustatyta:

– antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas (1 dalis (2019 m. liepos 16 d. redakcija));

– gynyba ir atstovavimas bylose – įstatymų reglamentuojami procesiniai veiksmai ginant įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ar atstovaujamojo teises ir interesus baudžiamosiose, civilinėse (išskyrus arbitražo bylas), administracinėse, administracinių nusižengimų bylose ir konstitucinės justicijos bylose, taip pat tarptautinėse teisminėse institucijose, kurių jurisdikciją ar kompetenciją spręsti dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių asmenų teisių pažeidimų yra pripažinusi Lietuvos Respublika, jeigu šiose institucijose nėra teikiama teisinė pagalba (3 dalis (2019 m. liepos 16 d. redakcija));

– pareiškėjas – fizinis asmuo ar tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodytas asmuo, kuriam šie teisės aktai suteikia teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pateikiantys prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (arba) gaunantys valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (5 dalis (2018 m. birželio 30 d. redakcija)).

6.2. Pagal Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 4 straipsnį, pareiškėjas privalo, be kita ko, bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 punktas); laikydamasis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos, apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (5 punktas).

6.3. Antrinės teisinės pagalbos teikimą organizuoja ir sprendimus dėl jo priima Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (Įstatymo 9 straipsnio (2014 m. gruodžio 11 d. redakcija) 3 dalies 2, 3 punktai).

6.4. Pagal Įstatymo 11 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą“ 2 dalį (2020 m. birželio 26 d. redakcija), teisę gauti antrinę teisinę pagalbą turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kiti Lietuvos Respublikoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, taip pat kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys:

– kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti;

– kurie nurodyti Įstatymo 12 straipsnyje kaip turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti.

Taigi, pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį (2020 m. birželio 26 d. redakcija), joje nurodyti asmenys įgyja teisę į antrinę teisinę pagalbą, atsižvelgiant į jų turtą ir pajamas, išskyrus 12 straipsnyje nurodytus atvejus.

6.5. Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalyje (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu:

6.6. Paminėtina, kad Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje (2019 m. liepos 11 d., 2023 m. birželio 29 d. redakcijos) nustatyta, kokiais atvejais nėra taikomi to paties straipsnio 7 dalies nurodytuose punktuose įtvirtinti atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai, be kita ko, kad 7 dalies 11 punktas netaikomas antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose bylose.

Taigi, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis tuo pagrindu, kad asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius, arba vadovaujantis nurodytais 11 straipsnio 7 dalies punktais, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo; Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turėjo teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, netaikydama minėtų atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindų, be kita ko, pagrindo, įtvirtinto Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte, pagal kurį, aiškinamą kartu su 11 straipsnio 8 dalimi (2019 m. liepos 11 d. redakcija), kaip minėta, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui ji buvo suteikta kitoje – ne baudžiamojoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba neturėjo teisės įvertinti jo individualios situacijos, jeigu antrinė teisinė pagalba nebuvo suteikta vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytu pagrindu, t. y. jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, netgi tuo atveju, kai pareiškėjas yra asmuo, kuris pagal Įstatymo 12 straipsnį turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius.

Pagal Pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalį, Įstatymo 11 straipsnio 11 dalis (2020 m. birželio 26 d. redakcija) pripažinta netekusia galios.

Palyginus Įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje (2023 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija), matyti, kad šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu jis nepakito.

9.1. Kaip minėta, pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį (2020 m. birželio 26 d. redakcija), teisę gauti antrinę teisinę pagalbą turi Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti išvardyti asmenys, be kita ko, nurodyti Įstatymo 12 straipsnyje, kuriame nustatyti asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas. Pagal Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 26 d. redakcija) 6 punktą, galiojusį ginčijamo teisinio reguliavimo galiojimo metu, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, be kita ko, turėjo asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis.

Paminėtina, kad Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 26 d. redakcija) 6 punkte nustatytas teisinis reguliavimas buvo ne kartą keičiamas, tačiau šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu jis nepakito.

9.2. Įstatymo 14 straipsnio „Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos“ 6 dalyje (2020 m. birželio 26 d. redakcija), galiojusioje ginčijamo teisinio reguliavimo galiojimo metu, be kita ko, buvo nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo keičiamas, tačiau šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu jis nepakito.

9.3. Pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį (2020 m. birželio 26 d. redakcija), galiojusią ginčijamo teisinio reguliavimo galiojimo metu, pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo keičiamas, tačiau šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu jis nepakito.

Pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 14 straipsnio 9 dalį (2017 m. liepos 11 d. redakcija), šio straipsnio 7 ir 8 dalys netaikomos baudžiamosiose bylose.

9.4. Taigi, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 26 d. redakcija) 6 punkte, 14 straipsnio 6, 7 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija), 9 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) nustatytą ir vėliau pakeistą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad pagal jį teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, be kita ko, turėjo ir turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis; šiems asmenims valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų vienoje byloje, tačiau, jeigu tuo pačiu metu siekiama gauti tokios pagalbos ir kitose bylose, jose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (taigi likusias išlaidas (70 procentų) minėti asmenys turi apmokėti patys), išskyrus atvejus, kai jiems antrinė teisinė pagalba teikiama kitose – baudžiamosiose bylose, kuriose valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

9.5. Aiškinant Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju šio straipsnio 7 dalies 9 punkte (2018 m. birželio 30 d. redakcija), 12 straipsnio (2020 m. birželio 26 d. redakcija) 6 punkte, 14 straipsnio 6, 7 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija), 9 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija), pažymėtina, kad Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 26 d. redakcija) 2–18 punktuose nurodytiems asmenims, turintiems teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, be kita ko, asmenims, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jeigu tokia pagalba teikiama baudžiamosiose bylose, nepaisant jų skaičiaus.

Tačiau, jeigu Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 26 d. redakcija) 2–18 punktuose nurodyti asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, be kita ko, asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis, gaunantys antrinę teisinę pagalbą vienoje byloje, tuo pačiu metu siekia tokios pagalbos ir kitose – ne baudžiamosiose bylose, jose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų; tokiems asmenims nesutikus apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (70 procentų) ir Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytu pagrindu, pareiškėjas pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą neturi teisės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba neturi teisės įvertinti jo individualios situacijos ir išimties tvarka suteikti antrinės teisinės pagalbos.

13.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, pagal Konstituciją, asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi teisę ginti savo teises ir laisves teisme (inter alia 2002 m. liepos 2 d., 2005 m. vasario 7 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą (inter alia 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. liepos 5 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); pažeistos asmenų teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar nėra (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

13.2. Pagal Konstituciją, teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (inter alia 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai); asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); pagal Konstituciją, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (inter alia 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2024 m. birželio 27 d. nutarimas); tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (inter alia 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai).

13.3. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (inter alia 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai).

13.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (inter alia 2015 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 11 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai).

13.5. Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų yra teisė turėti advokatą (inter alia 2011 m. birželio 9 d., 2019 m. kovo 1 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai); advokatas, vykdydamas savarankišką profesinę veiklą ir teikdamas teisinę pagalbą asmeniui, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, padeda įgyvendinti konstitucinę asmens teisę į teisminę gynybą (2011 m. birželio 9 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai).

15.1. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).

15.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai, 2024 m. kovo 14 d. išvada); konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimai).

18.1. Kaip minėta, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis tuo, kad asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius, arba vadovaujantis nurodytais 11 straipsnio 7 dalies punktais, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo; Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turėjo teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, netaikydama nurodytų atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindų, be kita ko, pagrindo, įtvirtinto Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte, pagal kurį, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Minėta ir tai, kad, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba neturėjo teisės įvertinti jo individualios situacijos ir išimties tvarka suteikti antrinės teisinės pagalbos, jeigu antrinę teisinę pagalbą atsisakyta suteikti vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytu pagrindu, be kita ko, ir tuo atveju, kai Įstatymo 12 straipsnio (2020 m. birželio 26 d. redakcija) 2–18 punktuose nurodyti asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, tarp jų asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis, gaunantys antrinę teisinę pagalbą vienoje byloje, nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, teikiamos (teiktinos) kitose – ne baudžiamosiose bylose.

18.2. Vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Įstatymo 14 straipsnio 6, 7 dalis (2020 m. birželio 26 d. redakcija), valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų vienoje byloje visiems 12 straipsnyje nurodytiems asmenims ir 30 procentų kitose – ne baudžiamosiose bylose, be kita ko, 12 straipsnio 2–18 punktuose nurodytiems asmenims, neatsižvelgdama į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas. Taigi, nei tuo atveju, kai valstybė nurodytiems asmenims garantuoja ir apmoka visas antrinės teisinės pagalbos išlaidas vienoje byloje, nei tuo atveju, kai garantuoja ir apmoka jų dalį kitose – ne baudžiamosiose bylose, nebuvo vertinama pareiškėjo turtinė ir finansinė padėtis.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui nesutikus apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir Tarnybai atsisakius jam suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte (2018 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytu pagrindu, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalis (2020 m. birželio 26 d. redakcija), kuriose nurodytu atveju nebuvo įtvirtinta pareiškėjo teisė kreiptis į Tarnybą dėl jo individualios situacijos įvertinimo ir Tarnybos teisė įvertinti tokią situaciją pagal nustatytus kriterijus, nebuvo ir galimybės, įvertinus, be kita ko, pareiškėjo turtinę ir finansinę padėtį (kuri galėjo būti priežastis pareiškėjui nesutikti apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų), suteikti jam antrinę teisinę pagalbą išimties tvarka netgi tuo atveju, kai pareiškėjas yra asmuo, kuris pagal Įstatymo 12 straipsnį turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius (be kita ko, jam nustatytas sunkus neįgalumo lygis), t. y. apskritai neįvertinus jo turtinės ir finansinės padėties.

Be to, pagal ginčijamą ir su juo susijusį tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį (2020 m. birželio 26 d. redakcija), 7 dalies 9 punktą (2018 m. birželio 30 d. redakcija), 14 straipsnio 7 dalį (2020 m. birželio 26 d. redakcija)), nebuvo galimybės papildomai įvertinti individualios situacijos ir išimties tvarka suteikti antrinės teisinės pagalbos ir tokiems pareiškėjams, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršijo Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių.

18.3. Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos ir tokioms situacijoms, kai neužtikrinama veiksminga antrinė teisinė pagalba socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip kartu paneigiant ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą, kuri yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.

18.4. Taigi konstatuotina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu tiek, kiek juo nebuvo nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į Tarnybą dėl individualios situacijos įvertinimo, taip pat Tarnybos teisė, įvertinus tokią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą išimties tvarka, kai ją suteikti buvo atsisakyta pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą (2018 m. birželio 30 d. redakcija), buvo pažeista Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.