Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkto (2023 m. kovo 23 d. redakcija), 30 straipsnio 1 dalies 6 punkto (2023 m. kovo 23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Pareiškėjas pažymi, kad Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindas taikytinas tik tiems dvigubą (dauginę) pilietybę turintiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta išimties tvarka. Taigi jame nurodyta Lietuvos Respublikos piliečių kategorija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdą, traktuojama skirtingai nei kiti dvigubą (dauginę) pilietybę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai.

Pareiškėjui kyla abejonė dėl dvigubą (dauginę) pilietybę turinčių asmenų kategorijos skaidymo į atskiras pakategores pagal pilietybės įgijimo pagrindą. Pareiškėjas pažymi, kad, pagal Konstituciją, Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip piliečio teisinio ryšio su Lietuvos valstybe, turinys nepriklauso nuo pilietybės įgijimo būdo: pilietybės turėjimas, nesvarbu, kuriuo iš įstatyme nustatytų būdų ji įgyta, lemia vienodą piliečių teisinį statusą. Atitinkamas principas yra įtvirtintas ir Pilietybės įstatyme. Vienodi pilietybės netekimo pagrindai turėtų būti taikomi visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie kartu yra ir kitos valstybės (kitų valstybių) piliečiai, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kokiu pagrindu turi dvigubą (dauginę) pilietybę.

2.2. Pareiškėjui taip pat kyla abejonė dėl Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, jei asmuo viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, tačiau tai nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos saugumo interesams, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui (aiškumo ir proporcingumo aspektais).

4.1. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti skirtingą Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo teisinį pagrindą asmenims, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiems išimties tvarka.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas išimties tvarka iš esmės skiriasi nuo kitų Pilietybės įstatyme įtvirtintų pilietybės įgijimo pagrindų. Pirma, išimties tvarka pilietybę įgyja kitų valstybių piliečiai (neprarasdami turimos kitos valstybės pilietybės) ar asmenys be pilietybės, kurie neturi prigimtinio ryšio su Lietuva (nebuvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės gimdami, nėra Lietuvos Respublikos piliečių palikuonys ir pan.). Antra, pilietybės įgijimas siejamas su aktyviais asmens veiksmais. Trečia, pilietybės įgijimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių tokio asmens palikuonims, sutuoktiniui ir kitiems šeimos nariams. Taigi, asmenų, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusių išimties tvarka, teisinė padėtis objektyviai skiriasi nuo asmenų, pilietybę įgijusių kitais pagrindais.

Remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina, suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad Pilietybės įstatyme įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra lygi neatsižvelgiant į jos įgijimo pagrindą, užtikrina, kad visiems Lietuvos Respublikos piliečiams garantuojamos tos pačios teisės ir laisvės, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu pilietybė įgyta. Tačiau šis principas niekaip neapriboja galimybės įstatymu nustatyti skirtingus pilietybės netekimo pagrindus, kai toks teisinis reguliavimas yra objektyviai pateisinamas. Suinteresuoto asmens atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad, laikantis tarptautinių įsipareigojimų ir siekiant nedidinti asmenų be pilietybės skaičiaus, pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu yra numatyta, kad pilietybės netenkama tik tuo atveju, jei asmuo turi ir kitos valstybės pilietybę.

4.2. Remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina dėl Respublikos Prezidento statuso ir įgaliojimų, suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad Respublikos Prezidento įgaliojimai priimti sprendimą dėl pilietybės netekimo atitinka Konstitucijoje įtvirtintą valstybės vadovo statusą; pažymi, kad suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka yra atliekamas analogiškas aplinkybių vertinimas, kaip ir sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nustatytu pagrindu. Be to, nusprendus, kad asmuo neteko Lietuvos Respublikos pilietybės minėtu pagrindu, jis netampa asmeniu be pilietybės – jam taikoma jo pilietybės valstybės apsauga.

4.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pilietybės netekimas piliečiui, viešai reiškiančiam palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, atitinka Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą teisėto tikslo, reguliavimo kokybės ir proporcingumo aspektais.

Keičiantis geopolitinei situacijai reikia imtis visų teisiškai įmanomų priemonių, kad būtų užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai, įvardyti Nacionalinio saugumo strategijoje; jie grindžiami Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis ir apima valstybės suverenumą, teritorijos vientisumą ir demokratinę konstitucinę santvarką, taiką, gyventojų gerovę ir saugią aplinką valstybės raidai, euroatlantinės bendrijos gyvybingumą ir vieningumą.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, viešo palaikymo reiškimas priešiškai valstybei yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įtvirtinta piliečių pareiga užtikrinti nacionalinį saugumą. Lietuvos Respublikos pilietis, viešai reikšdamas palaikymą priešiškai valstybei, iš esmės veikia prieš Lietuvos valstybę, t. y. sulaužo duotą priesaiką ir paneigia vieną iš konstitucinių pilietybės elementų – ištikimybę (lojalumą) valstybei. Tokiais savo veiksmais Lietuvos Respublikos pilietis paneigia savo nuolatinį politinį teisinį ryšį su Lietuvos Respublika. Atsižvelgiant į tai, pilietybės netekimas yra proporcinga nelojalaus Lietuvos Respublikos piliečio veiksmų pasekmė.

Konstitucinis Teismas

7.1. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamas Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas Pilietybės įstatymo nuostatų, reglamentuojančių pilietybės įgijimą inter alia išimties tvarka, kontekste.

7.2. Kaip minėta, pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punktą (2023 m. kovo 23 d. redakcija), asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumo interesams, viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams.

8.1. Pilietybės įstatymo 30 straipsnio „Respublikos Prezidento įgaliojimai sprendžiant pilietybės klausimus“ 1 dalyje (su 2023 m. kovo 23 d. pakeitimu), kurios 6 punktas (2023 m. kovo 23 d. redakcija) yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta, kad:

8.2. Pareiškėjo ginčijamas Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su kitomis Pilietybės įstatymo nuostatomis:

– pagal Pilietybės įstatymo 29 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentus rengia, pilietybės klausimus pagal jiems nustatytą kompetenciją nagrinėja ir sprendžia ne tik Respublikos Prezidentas (1 punktas), bet ir Pilietybės reikalų komisija (2 punktas), vidaus reikalų ministras (3 punktas), Vyriausybės įgaliota institucija (4 punktas), pirmosios instancijos administracinis teismas (5 punktas (2022 m. lapkričio 24 d. redakcija));

– pagal Pilietybės įstatymo 35 straipsnį, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal savo kompetenciją privalo šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytų valstybės institucijų prašymu suteikti visą turimą informaciją, būtiną Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti ir spręsti;

– pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnį, vidaus reikalų ministras, gavęs atitinkamą informaciją iš kompetentingų valstybės institucijų, kreipiasi į Respublikos Prezidentą dėl sprendimo dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nustatytu pagrindu priėmimo (5 punktas (2023 m. kovo 23 d. redakcija)), o pagal šio įstatymo 33 straipsnį, Vyriausybės įgaliota institucija vidaus reikalų ministro pavedimu rengia dokumentus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nustatytu pagrindu (5 punktas (2023 m. kovo 23 d. redakcija));

– pagal Pilietybės įstatymo 31 straipsnį, Respublikos Prezidento patariamoji institucija, padedanti jam spręsti pilietybės klausimus, yra Pilietybės reikalų komisija, kurią sudaro ir jos reglamentą tvirtina Respublikos Prezidentas (1, 2 dalys); Pilietybės reikalų komisija preliminariai nagrinėja visus prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, kuriuos pagal Pilietybės įstatymo 30 straipsnį turi įgaliojimus spręsti Respublikos Prezidentas, inter alia preliminariai nagrinėja vidaus reikalų ministro kreipimąsi dėl sprendimo dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nustatytu pagrindu priėmimo ir teikia Respublikos Prezidentui siūlymus šiuo klausimu; asmuo, dėl kurio yra gautas vidaus reikalų ministro kreipimasis, ir (ar) jam atstovaujantis advokatas Pilietybės reikalų komisijos posėdyje turi teisę teikti paaiškinimus dėl šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nurodytų aplinkybių (3 dalies (su 2023 m. kovo 23 d. pakeitimu) 1–3 punktai); Pilietybės reikalų komisijos siūlymai Respublikos Prezidento nesaisto (4 dalis);

– pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnį, vidaus reikalų ministras pasirašo Respublikos Prezidento dekretus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nustatytu pagrindu (1 punktas (2023 m. kovo 23 d. redakcija)).

8.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad, pagal Pilietybės įstatymo 34 straipsnį (2022 m. lapkričio 24 d. redakcija), pirmosios instancijos administracinis teismas vidaus reikalų ministro prašymu sprendžia dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo paaiškėjus, kad asmuo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pateikęs suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu, taip pat paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta ar grąžinta, arba paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidžiant šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus.

Taigi, pagal Pilietybės įstatymo 34 straipsnį (2022 m. lapkričio 24 d. redakcija), sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priima teismas šiais atvejais: kai pilietybė įgyta apgaulės būdu, kai ji įgyta esant aplinkybėms, dėl kurių ji negalėjo būti suteikta, atkurta ar grąžinta, ar kai sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas nesilaikant įstatymų reikalavimų.

Paminėtina ir tai, kad, pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 3 punktą (2018 m. spalio 18 d. redakcija), sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo jos atsisakius, įgijus kitos valstybės pilietybę ar stojus į kitos valstybės tarnybą be Vyriausybės leidimo, taip pat kai Lietuvos pilietybės netenka vaikas jo tėvams ar vienam iš tėvų netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, priima vidaus reikalų ministras.

Apibendrinant Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (su 2023 m. kovo 23 d. pakeitimu), 32 straipsnio 3 punkte (2018 m. spalio 18 d. redakcija), 34 straipsnyje (2022 m. lapkričio 24 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad pagal jį sprendimą dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) nustatytu pagrindu priima Respublikos Prezidentas, dėl pilietybės netekimo kitais įstatyme numatytais pagrindais sprendžia vidaus reikalų ministras ir administracinis teismas.

10.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį pilietybės institutą, yra pažymėjęs, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai); pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei) (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai); piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

10.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius; pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas; įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

10.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; pagal Konstitucijos 12 straipsnį, pilietybė gali būti įgyjama ne tik gimimu (filiacija), bet ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką įstatymų leidėjas turi diskreciją; tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad toks Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas, kaip pilietybės suteikimas išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, Konstitucijoje eksplicitiškai nenustatytas; taigi nustatyti pilietybės suteikimą išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei yra įstatymų leidėjo diskrecija, tokia pilietybės suteikimo tvarka yra pilietybės santykius reguliuojančio įstatymo dalykas (2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

10.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas; pagal Konstituciją, tik piliečiai turi tam tikras teises: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją (147 straipsnio 1 dalis); teisę rinkti ir būti renkami į Seimą (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis); teisę rinkti ir būti renkami Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis, 78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112 straipsnio 1 dalis); teisę stoti į valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 straipsnio 2 dalis); Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai; pagal Konstituciją, tik Lietuvos Respublikos piliečiai turi šias pareigas: pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis); pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis) (2003 m. gruodžio 30 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

10.5. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pilietybė yra valstybės atributas; pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas neatsiejamas nuo Lietuvos valstybės, nuo pilietinės Tautos – valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos; pagal Konstituciją, Lietuvos valstybės piliečių visuma sudaro pilietinę Tautą – valstybinę bendruomenę; būtent Lietuvos pilietinė Tauta yra Konstitucijos šaltinis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2014 m. sauso 24 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimai). Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (inter alia 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).

10.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pilietybės konstitucinis institutas yra neatsiejamas nuo kitų Konstitucijos nuostatų, kuriomis įtvirtinamos inter alia pamatinės konstitucinės vertybės.

Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika; jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos (2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).

Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika – taip pat yra glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją (2014 m. sausio 24 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai); Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO) ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. sausio 24 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai); tokia Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija yra grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis (2014 m. sausio 24 d. nutarimas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas).

10.7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog, atsižvelgdamas į tai, kad valstybės saugumas yra būtina sąlyga pamatinėms konstitucinėms vertybėms – valstybės nepriklausomybei, demokratijai ir respublikai – apsaugoti, įstatymų leidėjas, įgyvendinęs diskreciją įstatyme įtvirtinti tokį pilietybės įgijimo būdą, kaip pilietybės suteikimas išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, pagal Konstituciją, inter alia jos 1, 12 straipsnius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas realiai ir veiksmingai ginti valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį nuo valstybei priešiškų veiksmų, galinčių sukelti grėsmę jos saugumui, kaip antai įtvirtinti su valstybės saugumu susijusius Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, netekimo pagrindus, inter alia tokį Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, netekimo pagrindą, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybės netektų asmenys, savo veiksmais kenkiantys esminiams valstybės saugumo interesams. Įstatymų leidėjui įtvirtinant teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomi Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, netekimo pagrindai, turi būti atsižvelgiama į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui, inter alia į grėsmę pripažįstamoms ir saugomoms universalioms demokratinėms konstitucinėms vertybėms, tačiau kartu turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų.

12.1. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma; pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai; pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims – piliečiui ir valstybei – atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą.

12.2. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos 12 straipsnio kylanti įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuoti pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką yra susaistyta inter alia Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas); ši nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad, pagal Konstituciją, tik Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus spręsti, ar suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat ir išimties tvarka, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, kad Respublikos Prezidentui draudžiama suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų ir nustatytos tvarkos; atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis; pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka suponuoja bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarkos išimtis. Tai pirmiausia gali būti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtis (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

12.3. Atskleisdamas su Konstitucija suderinamą nuopelnų Lietuvos valstybei, už kuriuos užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama išimties tvarka, sampratą, taip pat Respublikos Prezidento įgaliojimus teikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose konstatavo:

– pagal Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalį, Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų; taigi spręsdamas, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, Respublikos Prezidentas yra saistomas Konstitucijos ir įstatymo: Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama tik tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, ir tik laikantis įstatymo nustatytos pilietybės suteikimo tvarkos (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas);

– nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria jis ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo; tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai; atitinkami užsienio valstybės piliečio nuopelnai Lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti;

– tai, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos valstybei, pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendžia tik Respublikos Prezidentas; tai spręsdamas Respublikos Prezidentas negali nepaisyti Pilietybės įstatymo nustatyto reikalavimo, kad užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi turėti nuopelnų ne bet kuriam subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei; Respublikos Prezidentas turi teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai;

– valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, negali nerūpėti, kokie asmenys tampa jos piliečiais; todėl net ir tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; net ir atitinkantiems įstatymo nustatytas pilietybės suteikimo išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei sąlygas asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų.

12.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokios valstybės institucijos turi priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 84 straipsnyje įtvirtintų Respublikos Prezidento įgaliojimų sąrašas nėra baigtinis ir kad, pagal Konstituciją, tik Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus spręsti, ar suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę, be kita ko, ir išimties tvarka, įstatymų leidėjas gali įtvirtinti ir tokius Konstitucijoje expressis verbis nenurodytus Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka Respublikos Prezidento, kaip subjekto, turinčio išimtinę teisę teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, konstitucinį statusą, kaip antai Respublikos Prezidento įgaliojimus tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais spręsti dėl išimties tvarka asmeniui suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, inter alia, kai priimant tokį sprendimą reikia, vadovaujantis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, įvertinti, ar asmuo savo veiksmais kelia grėsmę ar kenkia esminiams valstybės saugumo interesams.

12.5. Pagal Konstitucijos 85 straipsnį, Respublikos Prezidentas pilietybės teikimo klausimus sprendžia išleisdamas dekretus; kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro; atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.

Aiškindamas šias nuostatas Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 84 straipsnyje, taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose yra įtvirtinti įvairūs Respublikos Prezidento įgaliojimai, kuriuos vykdydamas Respublikos Prezidentas leidžia dekretus; dauguma Respublikos Prezidento leidžiamų dekretų pagal Konstituciją nėra pasirašomi Ministro Pirmininko arba ministro – pagal Konstituciją, Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras pasirašo tik tuos dekretus, kurie nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose; toks konstitucinis reguliavimas reiškia, kad Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose nurodyti Respublikos Prezidento įgaliojimai yra laikomi ypač svarbia vykdomosios valdžios sritimi ir kad, pagal Konstituciją, Respublikos Prezidentas negali vienasmeniškai be atitinkamo Vyriausybės nario pritarimo vykdyti minėtų įgaliojimų; toks konstitucinis reguliavimas atspindi „stabdžių ir atsvarų“ sistemos įtvirtinimą įgyvendinant vykdomąją valdžią; atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė už Respublikos Prezidento dekretus, nurodytus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, tenka juos pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui ar ministrui, darytina išvada, kad, pagal Konstitucijos 85 straipsnį, Ministras Pirmininkas ar ministras turi teisę ir pareigą spręsti, ar pasirašyti Respublikos Prezidento dekretą, ar jo nepasirašyti; iš Konstitucijos 85 straipsnyje įtvirtintos Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro teisės ir pareigos spręsti, ar pasirašyti Respublikos Prezidento dekretus, nurodytus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, ar jų nepasirašyti, Ministrui Pirmininkui arba atitinkamam ministrui tenka pareiga prieš pasirašant atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą įsitikinti, ar šis Respublikos Prezidento dekretas yra išleistas paisant Konstitucijos ir laikantis atitinkamuose įstatymuose nustatytos tvarkos, kitų nustatytų reikalavimų (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

12.6. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Respublikos Prezidento dekretai yra poįstatyminiai teisės aktai, jie negali prieštarauti Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, įstatymams (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 2 dalį, ar Prezidento aktai neprieštarauja Konstitucijai ir (ar) įstatymams, sprendžia Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi įgaliojimus tirti Respublikos Prezidento aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams nepriklausomai nuo to, ar šie aktai yra individualaus, ar norminio pobūdžio, ar jie yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (2003 m. gruodžio 30 d., 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad administraciniai teismai nesprendžia tų bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, jie negali spręsti, ar inter alia Respublikos Prezidento aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus, tačiau jie gali tirti Respublikos Prezidento veiklą tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti; jeigu yra pagrindas manyti, kad Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja įstatymams ar Konstitucijai, teismai turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą; be to, administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezidento veiklos, kuria galėjo būti pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo.

Taigi teismai gali tirti Respublikos Prezidento dekretus inter alia dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas teismų abejonei dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti; kilus abejonių dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties įstatymams ar Konstitucijai, teismai turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą; teismai gali nagrinėti bylas ir dėl Respublikos Prezidento veiklos, kuria galėjo būti pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo.

13.1. Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

13.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2023 m. balandžio 26 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris inter alia suteiktų galimybę teisinių santykių subjektams žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad jie galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (inter alia 2011 m. gruodžio 22 d., 2020 m. birželio 3 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimai). Pagal šį konstitucinį principą turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birželio 7 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimai), įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas (inter alia 2011 m. gruodžio 22 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2020 m. kovo 18 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad ne bet koks teisinio reguliavimo neaiškumas ar neapibrėžtumas yra pagrindas Konstituciniam Teismui atitinkamą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui (2016 m. gruodžio 7 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai). Sprendžiant, ar konkretus teisinis reguliavimas atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvus, nepakanka konstatuoti, kad šis reguliavimas nėra aiškus, kai jis aiškinamas vien taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą; galimos situacijos, kai taikant įvairius teisės aiškinimo metodus, iš jų – sisteminį, yra išsiaiškinama atskirų įstatymo nuostatų paskirtis, tikslai, jo reguliuojamų santykių pobūdis ir apimtis, reguliavimo ypatumai (2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas).

13.3. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2021 m. balandžio 14 d., 2025 m. liepos 3 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2019 m. sausio 11 d., 2025 m. balandžio 17 d. nutarimai); ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2024 m. balandžio 16 d. nutarimai).

15.1. 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 15 straipsnyje skelbiama, kad niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė.

15.2. Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas 1955 m. balandžio 6 d. sprendime byloje Nottebohm (Lichtenšteinas prieš Gvatemalą) suformulavo tokią pilietybės sampratą: „Pagal valstybių praktiką, arbitražo ir teismų sprendimus bei doktrinos išvadas, pilietybė yra teisinis ryšys, pagrįstas socialinio ryšio faktu, veiksmingo ryšio buvimu, interesais, jausmais kartu su teisių ir pareigų abipusiškumu.“ Teismas šioje byloje, be kita ko, pažymėjo, kad, siekiant suprasti pilietybės suteikimo tarptautinį poveikį, neįmanoma ignoruoti aplinkybių, kuriomis ji buvo suteikta, jai priskiriamo rimto pobūdžio, ne tik žodinio, bet ir tikro ir veiksmingo prioriteto, kurį asmuo teikia valstybei, kurios pilietybės siekia.

15.3. 1961 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo 8 straipsnyje numatyta, kad valstybė dalyvė nepripažįsta asmens netekusiu pilietybės, jeigu dėl tokio netekimo jis taptų asmeniu be pilietybės. Šiame straipsnyje taip pat nustatytos šios normos išimtys. Konvenciją pasirašydama, ratifikuodama ar prisijungdama prie jos valstybė gali pareikšti, kad, netaikydama draudimo palikti asmenį be pilietybės, pasilieka teisę pagal savo įstatymus atimti pilietybę iš nelojalaus asmens, kuris be leidimo teikia paslaugas kitai valstybei ar gauna iš jos atlyginimą arba elgėsi taip, kad galėjo rimtai pakenkti esminiams valstybės interesams.

Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo ratifikavimo“ Lietuvos Respublikos Seimas, ratifikuodamas šią konvenciją, pareiškė, kad Lietuvos Respublika išsaugo teisę pripažinti asmenį netekusiu pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 4 ir 6 punktuose numatytais Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindais ir sąlygomis, t. y. kai asmuo be leidimo stoja į kitos valstybės tarnybą, taip pat kai pilietybė negalėtų būti suteikiama (asmenims, kaltiems dėl tarptautinių nusikaltimų, nusikaltimų Lietuvos Respublikai ir kt.).

15.4. Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus 2013 m. pranešime „Žmogaus teisės ir savavališkas pilietybės atėmimas“, kuriame apžvelgti tarptautinės teisės kriterijai, kuriuos turėtų atitikti nacionalinės teisės aktai dėl pilietybės atėmimo, inter alia nurodoma, kad, jeigu asmens veiksmai daro didelę žalą gyvybiniams valstybės interesams, gali būti laikoma, kad tuo jis pažeidė iš pilietybės kylančią lojalumo pareigą. Todėl valstybės gali numatyti pilietybės atėmimą, nesvarbu, ar tai būtų bausmė, ar atsakas į akivaizdžiai nutrūkusį ištikimybės ryšį.

15.5. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos 2016 m. birželio 30 d. priimtoje rezoliucijoje 32/5 „Žmogaus teisės ir savavališkas pilietybės atėmimas“ inter alia pažymėta, kad valstybės privalo laikytis minimalių procedūros standartų, reikalingų užtikrinti, kad sprendimai dėl pilietybės netekimo ar atėmimo nebūtų savavališki, įskaitant asmens teisę, kad šie sprendimai būtų peržiūrėti pagal valstybės tarptautinius žmogaus teisių apsaugos įsipareigojimus (13 punktas). Valstybės turi apsvarstyti, ar pilietybės praradimas ar atėmimas yra proporcinga priemonė siekiamam apsaugoti interesui, atsižvelgdamos taip pat į sunkias pasekmes asmeniui be pilietybės, ir kokias alternatyvias priemones galima būtų taikyti (16 punktas).

15.6. Europos Tarybos 1997 m. priimtos Europos konvencijos dėl pilietybės (Lietuva nėra prie jos prisijungusi) 7 straipsnyje „Pilietybės netekimas ex lege ir valstybės dalyvės iniciatyva“ nurodyti tokie pilietybės netekimo pagrindai: pilietybės įgijimas dėl nesąžiningo elgesio, melagingos informacijos arba nuslėpus bet kokį pareiškėjui priskirtiną reikšmingą faktą, savanoriška tarnyba užsienio karinėse pajėgose, elgesys, darantis didelę žalą gyvybiniams valstybės interesams, taip pat kai asmuo atsisako savo valstybės pilietybės arba įgyja kitos valstybės pilietybę ir dėl to praranda buvusią pilietybę, jeigu asmuo, nuolat gyvendamas užsienyje, praranda ryšį su savo pilietybės valstybe.

17.1. ESTT pripažįsta, kad spręsdamos klausimus, susijusius su pilietybės suteikimu, praradimu ir atėmimu, valstybės naudojasi plačia diskrecijos laisve, tačiau pabrėžia, kad įgyvendindamos savo kompetenciją pilietybės srityje valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės ir proporcingumo principo (2010 m. kovo 2 d. sprendimo byloje C‑135/08 J. Rottmann prieš Freistaat Bayern 45, 55–56 punktai, 2019 m. kovo 12 d. sprendimo byloje C‑221/17 G. Tjebbes ir kt. prieš Minister van Buitenlandse Zaken 48 punktas, 2022 m. sausio 18 d. sprendimas byloje C‑118/20  JY prieš Wiener Landesregierung, 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo sujungtose bylose C‑684/22–C‑686/22 S.Ö. ir kt. prieš Stadt Duisburg ir kt. 36 punktas).

17.2. ESTT yra pažymėjęs, kad teismas, prireikus patikrinęs šio sprendimo proporcingumą pagal nacionalinę teisę, taip pat turi patikrinti, ar sprendimas atimti pilietybę atitinka proporcingumo principą, kiek tai susiję su minėto sprendimo pasekmėmis atitinkamo asmens padėčiai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę (2010 m. kovo 2 d. sprendimo byloje C‑135/08 J. Rottmann prieš Freistaat Bayern 55 punktas, 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo sujungtose bylose C‑684/22–C‑686/22 S.Ö. ir kt. prieš Stadt Duisburg ir kt. 36 punktas); kiekvienu konkrečiu atveju, kai netenkama Sąjungos piliečio statuso, turi būti reikalaujama įvertinti suinteresuotojo asmens individualią ir šeimos situaciją (2019 m. kovo 12 d. sprendimo byloje C‑221/17 G. Tjebbes ir kt. prieš Minister van Buitenlandse Zaken 45 punktas, 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo sujungtose bylose C‑684/22–C‑686/22 S.Ö. ir kt. prieš Stadt Duisburg ir kt. 51 punktas).

17.3. ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad sprendimo, dėl kurio prarandamas Sąjungos piliečio statusas, pagal SESV 20 straipsnį suteikiamas valstybių narių piliečiams, pateisinimo pagrindai, sąvokos „viešoji tvarka“ ir „visuomenės saugumas“ turi būti aiškinamos siaurai – jų turinio valstybės narės negali nustatyti vienašališkai, be Sąjungos institucijų priežiūros; sąvoka „viešoji tvarka“ bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, turi kilti tikra, esama ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš pagrindinių visuomenės interesų; dėl sąvokos „visuomenės saugumas“ pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ši sąvoka apima valstybės narės vidaus ir jos išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų tarnybų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat pavojus dėl rimto išorinių santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo ir grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (2022 m. sausio 18 d. sprendimo byloje C‑118/20  JY prieš Wiener Landesregierung 68, 69 punktai).

18.1. EŽTT inter alia yra pažymėjęs, kad klausimais, susijusiais su pilietybės suteikimu, praradimu ir atėmimu, valstybės naudojasi plačia vertinimo laisve ir kad pilietybės atėmimo atvejais Teismas atsižvelgia į tai, ar buvo atlikta tinkama tokio sprendimo teisminė peržiūra, ar nacionalinių teismų motyvai buvo tinkami ir pakankami (2024 m. gruodžio 5 d. sprendimas byloje El Aroud ir Soughir prieš Belgiją, peticijų Nr. 25491/18 ir 27629/18).

EŽTT pabrėžia, kad nepakanka formaliai nustatyti, kad pilietybė atimta vadovaujantis įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu. Spręsdamas, ar pilietybės atėmimas buvo savavališkas, teismas turėtų patikrinti, ar ginčijama priemonė atitiko įstatymus, ar buvo suteiktos būtinos procedūrinės garantijos, ar valdžios institucijos veikė rūpestingai ir greitai (2018 m. birželio 12 d. sprendimo byloje Alpeyeva ir Dzhalagoniya prieš Rusiją, peticijų Nr. 7549/09 ir 33330/11, 109 punktas).

18.2. EŽTT taip pat akcentavo, kad sąvoka „numatyta įstatyme“ reiškia, kad taikoma priemonė turi turėti tam tikrą pagrindą vidaus teisėje; ji taip pat turi būti prieinama atitinkamam asmeniui ir jos poveikis turi būti nuspėjamas. Įstatyme turi būti pakankamai aiškiai nurodyta kompetentingų institucijų diskrecijos apimtis ir jos įgyvendinimo būdas, atsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės teisėtą tikslą, kad asmeniui būtų suteikta tinkama apsauga nuo savavališko kišimosi (2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Usmanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 43936/18, 64 punktas).

18.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir EŽTT 2015 m. sausio 13 d. sprendime byloje Petropavlovskis prieš Latviją (peticijos Nr. 44230/06) išreikšta pozicija, kad demokratinė valstybė turi teisę reikalauti, kad asmenys, norintys įgyti jos pilietybę, būtų lojalūs valstybei ir ypač konstituciniams principams, kuriais ji grindžiama; lojalumo valstybei ir jos Konstitucijai reikalavimas laikytinas ne baudžiamąja priemone, o veikiau kriterijumi, kurį turi atitikti natūralizacijos siekiantis asmuo (85 punktas).

19.1. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2022 m. kovo 2 d. specialiojoje sesijoje priimtoje Rezoliucijoje A/RES/ES‑11/1 Rusijos karą prieš Ukrainą kvalifikavo kaip agresijos aktą, kuriuo pažeidžiama Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 dalis.

19.2. 2022 m. kovo 15 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja pateikė vienbalsiai priimtą Nuomonę 300 (2022) dėl Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą padarinių, kurioje nurodoma, kad, atsižvelgiant į besitęsiantį agresijos karą, Rusijos Federacijos vykdomą prieš Ukrainą nuo 2014 m. vasario 20 d., ir ypač į beprecedenčio lygmens karinius veiksmus, pradėtus 2022 m. vasario 24 d., kurie yra agresija pagal 1974 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 3314 (XXIX) ir Helsinkio baigiamojo akto, ir Paryžiaus chartijos Naujajai Europai pažeidimas, ir sunkus Europos Tarybos statuto 3 straipsnio pažeidimas, toliau Rusijos Federacija nebegali būti Europos Tarybos narė. Europos Tarybos Ministrų Komitetas, atsižvelgdamas į tai, kad Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą yra sunkus Rusijos Federacijos įsipareigojimų pagal Europos Tarybos statuto 3 straipsnį pažeidimas, ir į pradėtą procedūrą pagal Europos Tarybos statuto 8 straipsnį, 2022 m. kovo 16 d. priėmė Rezoliuciją CM/Res(2022)2 dėl Rusijos Federacijos narystės Europos Taryboje pabaigos.

19.3. Reaguojant į Rusijos nuo 2014 m. vykdomą agresijos karą prieš Ukrainą, ypač į precedento neturinčio masto Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų sutelkimą prie Ukrainos sienų, ir 2022 m. vasario 24 d. pradėtą vykdyti atvirą Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones, 2022 m. kovo 24–25 d. priimtų Europos Vadovų Tarybos išvadų (EUCO 1/22) pagrindu patvirtintame Europos Sąjungos saugumo ir gynybos strateginiame kelrodyje Rusija vertinama kaip ilgalaikė ir tiesioginė grėsmė Europos saugumui.

19.4. 2022 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl Rusijos Federacijos pripažinimo terorizmą remiančia valstybe (2022/2896(RSP)), kuria, atsižvelgdamas į nuo 2014 m. vykdomą ir ypač nuo 2022 m. vasario 24 d. Rusijos atnaujintą neteisėtą, neišprovokuotą ir nepateisinamą agresijos karą prieš Ukrainą, pripažino Rusiją terorizmą remiančia valstybe ir teroristines priemones naudojančia valstybe (2 punktas).

23.1. Kaip minėta, pagal ginčijamą Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, gali netekti Lietuvos Respublikos pilietybės dėl veiksmų, kurie kelia grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, taip pat dėl viešo valstybių, keliančių grėsmę Lietuvos ir jos sąjungininkų saugumui, palaikymo.

Minėta ir tai, kad, pagal ginčijamą Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo ir Nacionalinio saugumo strategijos nuostatų kontekste, asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės atlikęs veiksmus, kuriais kelia grėsmę valstybės suverenumui, teritorijos vientisumui, demokratinei konstitucinei santvarkai, taikai, gyventojų gerovei, saugiai aplinkai valstybės raidai, euroatlantinės bendrijos gyvybingumui ir vieningumui, taip pat jeigu viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, kartu keldamas grėsmę ir minėtiems Lietuvos Respublikos saugumo interesams.

Taip pat minėta, kad Nacionalinio saugumo strategijos 11 punkte valstybės suverenumas, teritorijos vientisumas, demokratinė konstitucinė santvarka, taika, gyventojų gerovė, saugi aplinka valstybės raidai, euroatlantinės bendrijos gyvybingumas ir vieningumas yra įvardyti kaip esminiai Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip minėta, iš Pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad įstatymų leidėjas asmens, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, pilietybės netekimą susiejo su to asmens veiksmais, keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, o vienas iš tokių galimų veiksmų, keliančių grėsmę Lietuvos saugumui, yra valstybių, keliančių grėsmę Lietuvos ir jos sąjungininkų saugumui, viešas palaikymas.

23.2. Vertinant ginčijamo Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui proporcingumo aspektu, pažymėtina, kad, kaip minėta, nustatant ginčijamą tiek, kiek nurodyta, Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagrindinis įstatymų leidėjo tikslas buvo esminių Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų užtikrinimas. Vadinasi, ginčijamas tiek, kiek nurodyta, Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas neabejotinai yra skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugai.

Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, ginčijamu tiek, kiek nurodyta, Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatomas su valstybės saugumu susijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, netekimo pagrindas, kaip antai viešas valstybės, keliančios grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, palaikymas, kuris, kaip minėta, vertintinas kaip galintis kenkti esminiams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, įstatymų leidėjas siekė teisėto, konstituciškai pagrįsto tikslo.

Pažymėtina, kad, kaip ne kartą minėta, Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo parengtas siekiant reaguoti į geopolitinę situaciją, atsižvelgiant į Rusijos vykdomą agresiją Ukrainoje ir jos keliamą grėsmę Lietuvai ir visam regionui, kurią pripažįsta ir tarptautinė bendruomenė.

Vertinant tai, kad, įstatymų leidėjui priimant ginčijamą tiek, kiek nurodyta, Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, buvo atsižvelgiama į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui, inter alia į grėsmę pripažįstamoms ir saugomoms universalioms demokratinėms konstitucinėms vertybėms, ir į tai, kad juo buvo siekiama itin svarbaus teisėto ir konstituciškai pagrįsto tikslo – užtikrinti esminius Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinta priemonė – Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, netekimas dėl viešo valstybės, keliančios grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, palaikymo būtų netinkama ir nebūtina minėtam tikslui pasiekti.

Vadinasi, ginčijamas Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomas su valstybės saugumu susijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, suteiktos išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei, netekimo pagrindas, kaip antai viešas valstybės, keliančios grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, palaikymas, kurį, kaip minėta, kiekvienu konkrečiu atveju vertina kompetentingos institucijos, nustatydamos, ar kenkiama esminiams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, laikytinas proporcingu siekiamam iš Konstitucijos kylančiam itin svarbiam tikslui – užtikrinti esminius Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

23.3. Vertinant ginčijamo Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui aiškumo aspektu, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal jį asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, gali netekti Lietuvos Respublikos pilietybės dėl veiksmų, kurie kelia grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, taip pat dėl viešo valstybių, keliančių grėsmę Lietuvos ir jos sąjungininkų saugumui, palaikymo.

23.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punktas (2023 m. kovo 23 d. redakcija) tiek, kiek pagal jį Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, jei asmuo viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

24.1. Sprendžiant dėl Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkto (2023 m. kovo 23 d. redakcija) tiek, kiek jis taikomas tik asmenims, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiems išimties tvarka, atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį; jis suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; turi būti įvertinti asmenų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai;

– Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas;

– asmenų lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir reguliuojant pilietybės santykius.

24.2. Vertinant Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkto (2023 m. kovo 23 d. redakcija) tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pareiškėjas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimą įžvelgia tarpusavyje lygindamas dvigubą (dauginę) pilietybę turinčius asmenis pagal pilietybės įgijimo būdą t. y. dvigubą (dauginę) pilietybę turinčius asmenis, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusius išimties tvarka, su turinčiais dvigubą (dauginę) pilietybę asmenimis, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiais kitais pilietybės įgijimo pagrindais.

24.3. Kaip minėta, pagal ginčijamą Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 8 punkto, 13 straipsnio 4 punkto, 18 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų kontekste, juo įtvirtintas pilietybės netekimo pagrindas taikomas tik Lietuvos Respublikos piliečiui, kuris, būdamas kitos valstybės pilietis, yra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka už ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei, t. y. už veiklą, kuria jis ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, netaikant jam Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka reikalavimų. Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintas pilietybės netekimo pagrindas nėra taikomas kitiems dvigubą (dauginę) pilietybę turintiems asmenims, įgijusiems ar išsaugojusiems Lietuvos Respublikos pilietybę kitais Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje (su 2020 m. gruodžio 10 d. pakeitimu) numatytais atvejais.

24.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalį, pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas yra Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas gimstant, bet ji gali būti įgyjama ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais; nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus, įstatymų leidėjas turi diskreciją.

Minėta, kad Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje nustatyti šie Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai: gimstant (1 punktas), suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka (2 punktas), suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka (3 punktas), suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka (4 punktas), grąžinus Lietuvos Respublikos pilietybę (5 punktas), Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais (6 punktas).

Taigi, kaip minėta, Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinti skirtingi Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai, o pagal Pilietybės įstatymo 13 straipsnio 4 punktą, vienas iš Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindų yra Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka.

Minėta ir tai, kad, pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 8 punktą, 18 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 1, 2 dalis, Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama kitų valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, netaikant Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka reikalavimų (10 metų teisėtai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išlaikyti valstybinės kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminą, turėti teisėtą pragyvenimo šaltinį ir kt.).

Taigi Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas išimties tvarka yra atskiras Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindas, kuris skiriasi nuo kitų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindų inter alia tuo, kad pagal jį Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama netaikant pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka reikalavimų.

24.5. Kaip minėta, Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje (su 2020 m. gruodžio 10 d. pakeitimu) nustatyti įvairūs ir skirtingi atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Vienas iš tokių atvejų – jei asmuo Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis.

Šiame kontekste pažymėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis; pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka suponuoja bendros pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – tvarkos išimtis; tai pirmiausia gali būti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtis.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 8 punkte nurodytą atvejį, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, t. y. jei asmuo Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis, galima objektyviai prilyginti kitiems šiame straipsnyje nurodytiems atvejams.

24.6. Konstatuotina, jog tai, kad visi Lietuvos Respublikos piliečiai pilietybės santykių, inter alia piliečių ir valstybės ryšio, pareigų valstybei požiūriu laikytini esančiais vienodoje padėtyje, nepaneigia įstatymų leidėjo teisės, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad, kaip minėta, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas išimties tvarka yra atskiras Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindas, kuris skiriasi nuo kitų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindų, be to, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, – tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas atvejis, nustatyti atskirą pilietybės netekimo pagrindą tokiu būdu Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiems asmenims.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, pagal kurį Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintas pilietybės netekimo pagrindas taikomas tik Lietuvos Respublikos piliečiui, kuris, būdamas ir kitos valstybės pilietis, įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, nesivadovavo objektyviu teisinio reguliavimo diferencijavimo kriterijumi ir kad toks diferencijavimas, atsižvelgiant į skirtingus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus, pagal Konstitucijos 29 straipsnį negali būti objektyviai pateisinamas.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu tiek, kiek nurodyta, Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

24.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punktas (2023 m. kovo 23 d. redakcija) tiek, kiek jis taikomas tik asmenims, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiems išimties tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

29.1. Taip pat minėta, kad sprendimą dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) nustatytu pagrindu Respublikos Prezidentas priima gavęs ir įvertinęs Pilietybės reikalų komisijos ir kompetentingų valstybės institucijų surinktus aktualius, reikšmingus duomenis, reikalingus tokiam sprendimui priimti.

29.2. Minėta ir tai, kad, pagal Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (su 2023 m. kovo 23 d. pakeitimu), 32 straipsnio 3 punkte (2018 m. spalio 18 d. redakcija), 34 straipsnyje (2022 m. lapkričio 24 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, sprendimą dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) nustatytu pagrindu priima Respublikos Prezidentas, dėl pilietybės netekimo kitais įstatyme numatytais pagrindais sprendžia vidaus reikalų ministras ir administracinis teismas.

29.3. Taigi, pagal Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje, 32 straipsnio 3 punkte (2018 m. spalio 18 d. redakcija), 34 straipsnyje (2022 m. lapkričio 24 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su šio įstatymo 24 straipsnio 10 punktu (2023 m. kovo 23 d. redakcija), Respublikos Prezidentas sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo gali priimti tik vienu atveju – kai asmeniui, turinčiam ir kitos valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta išimties tvarka ir šis asmuo savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumo interesams, viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams.

29.4. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus, vadovaudamasis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, įvertinti tai, ar asmenys savo veiksmais kelia grėsmę ar kenkia esminiams valstybės saugumo interesams ir, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms ir laikantis įstatyme nustatytos procedūros, priimti sprendimą dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, nustatė tokius Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka jo, kaip subjekto, turinčio išimtinę teisę teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, konstitucinį statusą.

29.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, teismai gali tirti Respublikos Prezidento dekretus inter alia dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas teismų abejonei dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti; kilus abejonių dėl Respublikos Prezidento dekreto atitikties įstatymams ar Konstitucijai, teismai turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą; teismai gali nagrinėti bylas ir dėl Respublikos Prezidento veiklos, kuria galėjo būti pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo.

Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamame Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) nustatydamas tokius Konstitucijoje expressis verbis nenurodytus Respublikos Prezidento įgaliojimus, kurie atitinka Respublikos Prezidento, kaip subjekto, turinčio išimtinę teisę teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, konstitucinį statusą, nepaneigė kitų valstybės institucijų, inter alia teismų, konstitucinių įgaliojimų.

29.6. Vadinasi, Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2023 m. kovo 23 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiamas Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis statusas, nėra paneigiami (iškreipiami) Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte nustatyti Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai, taigi kartu nėra pagrindo teigti, kad priimant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.