Dėl Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo (2020 m. birželio 26 d. redakcija) 7 straipsnio 6 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo (2020 m. birželio 26 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnyje yra nurodytos išimtys, kada tam tikra veikla nėra laikoma lobistine veikla; pagal šio straipsnio 6 punktą, lobistine veikla nėra laikoma, be kita ko, juridinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisėkūros, išskyrus atvejį, kai nuomonę dėl teisėkūros reiškia juridinis asmuo, kuris atstovauja ir (ar) vienija verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas. Taigi ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 6 punkto nuostatoje yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio asmens, atstovaujančio ir (ar) vienijančio verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas, pareikšta nuomonė dėl teisėkūros kiekvienu atveju per se bus laikoma lobistine veikla. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo manymu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat riboja tiek Konstitucijos 25 straipsnyje garantuojamą teisę skleisti informaciją, tiek Konstitucijos 35 straipsnyje garantuojamą asociacijų veiklos laisvę.

2.2. Grįsdamas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas pažymi, kad juridiniai asmenys savo dydžiu ir forma gali būti itin skirtingi, jie gali užimti skirtingą padėtį tam tikroje rinkoje, jų veikla gali daryti skirtingą poveikį įvairioms visuomenės gyvenimo sritims, tačiau didelę įtaką tam tikroje rinkoje turinčių juridinių asmenų veiksmai (jiems dalyvaujant teisėkūros procesuose), pareiškėjo manymu, gali daryti tokį pat poveikį teisėkūros iniciatyvoms ir pačiam teisėkūros procesui kaip ir juridinių asmenų, atstovaujančių ir (ar) vienijančių verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas, reiškiama nuomonė dėl teisėkūros.

Pareiškėjas pažymi ir tai, kad specialiuose įstatymuose tiesiogiai nurodytų viešųjų juridinių asmenų, kurių veikla tenkina viešąjį interesą ir kuri pagal Įstatymo 7 straipsnio 7 punktą nėra laikoma lobistine veikla, funkcijos, veiklos tikslai, įgaliojimai yra tiesiogiai nurodyti įstatymuose, taip iš anksto įstatymo lygiu paviešinant, kokioje srityje (srityse) šie viešieji juridiniai asmenys gali daryti įtaką teisėkūrai, tačiau juridinių asmenų, kurie atstovauja ir (ar) vienija verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas, veiklos tikslai, funkcijos ir įgaliojimai taip pat paviešinami jų įstatuose.

Remdamasis Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą aiškinančia oficialiąja konstitucine doktrina, pareiškėjas teigia, kad tarp juridinių asmenų, kurie atstovauja ir (ar) vienija verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas, ir juridinių asmenų, kurie tam tikroje rinkoje turi didelę įtaką, taip pat specialiuosiuose įstatymuose tiesiogiai nurodytų viešųjų juridinių asmenų, kurių veikla nurodyta kaip tenkinanti viešąjį interesą, vertinant jų nuomonės dėl teisėkūros reiškimą, nėra tokios apimties ir pobūdžio skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą.

2.3. Grįsdamas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 25, 35 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (proporcingumo aspektas), pareiškėjas remiasi minėtas Konstitucijos nuostatas aiškinančia oficialiąja konstitucine doktrina ir pažymi, kad jam kyla abejonių, ar demokratinėje visuomenėje yra būtinas ir siekiamam tikslui – užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą, užkirsti kelią neteisėtai lobistinei veiklai – proporcingas ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 6 punkto nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, dėl kurio minėtiems juridiniams asmenims, reiškiant nuomonę dėl teisėkūros, iš esmės kyla tokios papildomos pareigos kaip įsirašyti į lobistų sąrašą ir deklaruoti lobistinę veiklą. Šiame kontekste pareiškėjas nurodo, kad nuomonės dėl teisėkūros reiškimas gali būti būtinas tam, kad juridiniai asmenys, atstovaujantys ir (ar) vienijantys verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas, tenkintų savo interesus, kitaip tariant, informacijos skleidimas, kuriam priklauso ir nuomonės dėl teisėkūros reiškimas, atstovaujant asociacijos narių interesams bendraujant su valstybės valdžios institucijomis, gali būti vienas iš minėtų juridinių asmenų veiklos būdų.

Be to, kaip pažymi pareiškėjas, Europos Tarybos Ministrų Komitetas laikosi nuomonės, kad lobistinės veiklos teisinis reguliavimas jokiu būdu neturėtų pažeisti demokratinės teisės asmenims nei individualiai, nei kolektyviai reikšti savo nuomonę ir teikti peticijas pareigūnams, institucijoms ir įstaigoms, vykdyti kampanijas, siekiant politinių pokyčių ir įstatymų, politikos ar praktikos pakeitimų remiantis teisėta politine veikla.

Taigi, pareiškėjo manymu, ginčijamu teisiniu reguliavimu yra neproporcingai apribojama (apsunkinama) juridinių asmenų, atstovaujančių ir (ar) vienijančių verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas, ne tik asociacijų laisvė, apimanti, be kita ko, ir į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, bet ir jų saviraiškos laisvė (teisė skleisti informaciją), pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovių teigimu, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti skirtingą lobistinės veiklos reguliavimą atsižvelgiant į juridinių asmenų veiklos pobūdį ir siekiamų tikslų visuomeninę svarbą. Atsižvelgdamos į tai, kad Įstatymo 7 straipsnio nuostatos, nustatančios, kokia veikla nėra laikoma lobistine veikla, yra sistemiškai suderintos su lobistinės veiklos sąvoka ir su įstatymo tikslu – užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą, užkirsti kelią neteisėtai lobistinei veiklai, o pareiškėjo ginčijama šio straipsnio 6 punkto nuostata yra siekiama skatinti profesionalią lobistinę veiklą ir užtikrinti teisėkūros proceso skaidrumą, suinteresuoto asmens atstovės teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja nei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, nei su juo susijusiam konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.2. Seimo atstovės pažymi, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta asociacijų laisvė nėra absoliuti; asociacijų steigimas ir veikla gali būti reguliuojami įstatymu. Įstatymuose nustatyti asociacijų veikimo būdai, susiję su įstatymais reguliuojamos veiklos vykdymu, kaip antai nuomonės dėl teisėkūros reiškimas, nėra asociacijos laisvės ribojimas, nes neužkerta kelio asmenims į jas vienytis. Remdamosi Konstitucijos 35 straipsnio nuostatas aiškinančia oficialiąja konstitucine doktrina, suinteresuoto asmens atstovės teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodo pareiškėjas, neriboja Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

3.3. Įgyvendinant Įstatyme nustatytas pareigas registruotis lobistų sąraše, teikti lobistinės veiklos deklaracijas, realizuojama teisė skleisti informaciją ir užtikrinamas Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai, visuomenė skatinama įsitraukti į sprendimų priėmimo procesus; kartu toks teisinis reguliavimas užtikrina lobistinės veiklos skaidrumą ir atskaitingumą. Suinteresuoto asmens atstovių manymu, Įstatyme įtvirtintas reikalavimas teikti nuomonę dėl teisėkūros tik deklaravus lobistinę veiklą ir įsirašius į lobistų sąrašą yra būtinas demokratinėje visuomenėje ir proporcingas siekiamam tikslui, nes toks reikalavimas užtikrina nuomonės dėl teisėkūros sklaidą, didina visuomenės pasitikėjimą lobistų veikla ir prisideda prie teisėkūros efektyvumo. Taigi, ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsniui.

Konstitucinis Teismas

5.1. Pažymėtina, kad Įstatymas reglamentuoja lobistinę veiklą, jos priežiūrą ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus (1 straipsnio 2 dalis).

5.2. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo tikslas – užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą, užkirsti kelią neteisėtai lobistinei veiklai.

Šiame kontekste paminėtina, kad ginčijamą teisinį reguliavimą įtvirtinusio įstatymo travaux préparatoires pabrėžiama, kad įstatymų leidėjas, Įstatymą išdėstęs nauja redakcija, inter alia įtvirtinęs nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą teisinį reguliavimą, siekė ne tik tobulinti lobistinės veiklos teisinį reguliavimą, didinti lobistinės veiklos teisinio reguliavimo efektyvumą, veiksmingumą ir lobistinės veiklos priežiūros efektyvumą, bet ir, paviešinant poveikį teisėkūrai, užtikrinti lobistinės veiklos skaidrumą.

6.1. Įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos pagrindinės šio įstatymo sąvokos:

‒ lobistas yra fizinis asmuo, juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padalinys, vykdantys lobistinę veiklą (2 dalis);

‒ lobistinė veikla yra fizinio asmens, juridinio asmens arba kitos organizacijos ar jų padalinio veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, kad lobistinės veiklos užsakovo ar lobistinės veiklos naudos gavėjo interesais būtų priimami arba nepriimami teisės aktai (3 dalis);

‒ asmenys, kuriems lobistine veikla siekiama daryti įtaką, – Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, viceministrai, Vyriausybės, ministerijų kancleriai, parlamentinių politinių partijų vadovai, merai, savivaldybių tarybų nariai, savivaldybių administracijų direktoriai ir jų pavaduotojai, kiti valstybės tarnautojai, valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir juos priimant (1 dalis);

‒ lobistinės veiklos naudos gavėju laikomas fizinis asmuo, juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padalinys, kurių interesais siekiama vykdyti lobistinę veiklą ir (arba) kurie siekia gauti galutinę naudą iš lobistinės veiklos (4 dalis);

‒ lobistinės veiklos užsakovas yra fizinis asmuo, juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padalinys, kurie su lobistu sudaro rašytinę sutartį dėl lobistinės veiklos vykdymo, arba juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padalinys, kurie savo dalyviui, valdymo organo nariui ar darbuotojui paveda arba nurodo vykdyti lobistinę veiklą (5 dalis).

6.2. Įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad lobistinė veikla yra neteisėta dviem atvejais: pirma, jeigu lobistas nedeklaruoja lobistinės veiklos šio įstatymo nustatyta tvarka (1 punktas); antra, jeigu lobistinę veiklą vykdo į lobistų sąrašą neįrašytas asmuo (2 punktas).

6.3. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, lobistinę veiklą turi teisę vykdyti tik į lobistų sąrašą įrašyti asmenys; asmuo, norintis būti įrašytas į lobistų sąrašą, pateikia VTEK jos nustatytos formos prašymą įrašyti jį į lobistų sąrašą; taip pat per vieną mėnesį nuo pranešimo apie sprendimą įrašyti jį į lobistų sąrašą gavimo dienos jis turi sumokėti valstybės rinkliavą ir pateikti VTEK jos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (Įstatymo 8 straipsnio 7 dalis).

6.4. Taip pat lobistai turi šias Įstatymo nustatytas pareigas:

– prisistatyti asmeniui, kuriam lobistine veikla siekiama daryti įtaką, pateikti VTEK išduotą lobisto pažymėjimą, nurodyti lobistinės veiklos užsakovą, lobistinės veiklos naudos gavėją ir norimą priimti arba nepriimti teisės akto projektą (4 straipsnio 2 dalies 1 punktas);

– šio įstatymo nustatyta tvarka teikti skaidrių teisėkūros procesų deklaracijas (4 straipsnio 2 dalies 2 punktas);

– kai yra išrinktas ar paskirtas į šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas, ne vėliau kaip iki atitinkamų įgaliojimų įgijimo dienos apie tai raštu pranešti VTEK (4 straipsnio 2 dalies 3 punktas);

– laikytis šio įstatymo, kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų ir Lobistų etikos kodekso reikalavimų (4 straipsnio 2 dalies 4 punktas);

– užtikrinti, kad lobisto juridinio asmens vardu lobistinę veiklą vykdytų juridinio asmens dalyvis, valdymo organo narys ar darbuotojas, turintis teisę būti lobistu pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (4 straipsnio 2 dalies 5 punktas);

– deklaruoti lobistinę veiklą pateikdamas skaidrių teisėkūros procesų deklaraciją dėl kiekvieno teisės akto projekto ne vėliau kaip per septynias dienas nuo lobistinės veiklos dėl konkretaus teisės akto projekto pradžios (žodinio ar rašytinio (taip pat ir elektroninėmis priemonėmis) teisės akto projekto nuostatų aptarimo su asmeniu, kuriam lobistine veikla siekiama daryti įtaką) elektroninėmis priemonėmis VTEK nustatyta tvarka Skaidrių teisėkūros procesų informacinėje sistemoje (10 straipsnio 1 dalis).

6.5. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant minėtose Įstatymo nuostatose įtvirtintą su ginčijamu susijusį teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad lobistine veikla laikomi tokie fizinio asmens, juridinio asmens arba kitos organizacijos ar jų padalinio veiksmai, kuriais siekiama asmenims, pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvaujantiems rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir juos priimant, daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo arba lobistinės veiklos naudos gavėjo interesais būtų priimami arba nepriimami teisės aktai; lobistams taikomos, be kita ko, tokios Įstatyme nustatytos pareigos: pateikti VTEK jos nustatytos formos prašymą įrašyti juos į lobistų sąrašą (taip pat sumokėti rinkliavą), teikti skaidrių teisėkūros procesų deklaracijas ir laikytis kitų Įstatyme nustatytų reikalavimų.

10.1. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2021 m. vasario 12 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

10.2. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius atsakingo valdymo ir valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (inter alia 2018 m. balandžio 12 d., 2019 m. gruodžio 19 d., 2022 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Aiškindamas minėtas nuostatas, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valdžios atsakomybė visuomenei – teisinės valstybės principas, kuris įtvirtintas Konstitucijoje nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, garantavus piliečiams galimybę ginti savo teises teisme, peticijos teisę, taip pat teisės aktuose reglamentavus piliečių prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt. (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis inter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos; tokių reikalavimų paisymas priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija (inter alia 2016 m. liepos 8 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2021 m. birželio 7 d. nutarimai). Skaidrumas yra būtina prielaida inter alia užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe (inter alia 2008 m. sausio 22 d., 2018 m. kovo 8 d., 2022 m. gruodžio 29 d. nutarimai); skaidrumas sietinas su dalyvaujamąja demokratija, informacijos laisve; valstybės tarnybos skaidrumas yra būtina prielaida neįsigalėti korupcijai, protekcionizmui, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems (2008 m. sausio 22 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 33 straipsnio 1 dalies, konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, konstitucinių valstybės tarnybos skaidrumo ir viešumo principų, kyla valstybės pareiga imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų inter alia užkirstas kelias korupcijai ir piktnaudžiavimui valdžia valstybės tarnyboje (2019 m. balandžio 18 d., 2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

11.1. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia 2022 m. balandžio 27 d., 2023 m. gruodžio 28 d., 2024 m. sausio 24 d. nutarimai).

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).

11.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai, 2024 m. kovo 14 d. išvada); konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

12.1. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuota, kad Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą; jos visos yra tarpusavyje susijusios, vienos kitas papildo; konstitucinė informacijos laisvė neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (2005 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. gegužės 16 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos informacijos laisvės turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad ši laisvė yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją (inter alia 2005 m. liepos 8 d., 2019 m. gegužės 16 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai).

12.2. Aiškindamas Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad:

‒ teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra viena pagrindinių žmogaus teisių; galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 2024 m. kovo 14 d. išvada);

‒ laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos tautos valios formavimą; būtent dėl to informacijos laisvė yra pamatinis pliuralistinės demokratijos elementas (1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada); tai, kad šalies Konstitucijoje yra įtvirtinta įsitikinimų ir informacijos laisvė, reiškia, kad valstybė įpareigojama garantuoti ir saugoti žmogaus inter alia teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus; kartu yra įtvirtinamos ir atviros visuomenės, pliuralistinės demokratijos garantijos (1998 m. kovo 10 d., 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarimai);

‒ Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sąlyga: žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2000 m. birželio 13 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai); laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką (2000 m. birželio 13 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai); Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes (2005 m. rugsėjo 19 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai);

‒ pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę (inter alia 2005 m. rugsėjo 19 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai); pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę gauti ir skleisti informaciją, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai);

‒ informacijos laisvės įgyvendinimo ribos apibrėžtos inter alia Konstitucijos 28 straipsnyje, pagal kurį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis – taigi ir informacijos laisve – žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (inter alia 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2024 m. balandžio 25 d. išvada); Konstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvės ir kitų konstitucinių vertybių pusiausvyra (2002 m. spalio 23 d. nutarimas, 2024 m. balandžio 25 d. išvada); pareiga nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių – pagrindinė iš kiekvieno žmogaus pareigų visuomenei (2000 m. gegužės 8 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimai, 2024 m. balandžio 25 d. išvada); pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (inter alia 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2024 m. gruodžio 18 d. nutarimai).

12.3. Šiame kontekste paminėtinas Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad valstybė, kurią Konstitucija įtvirtina kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), yra konstituciškai įpareigota ne tik nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys, bet ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti ne tik asmens teises (įskaitant Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą piliečių teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus), bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

13.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė (inter alia 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016, 2019 m. liepos 11 d. nutarimas).

13.2. Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai), taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų (inter alia 2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d., 2025 m. gegužės 21 d. nutarimai); Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais esančios teisės steigti asociacijas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios, be kita ko, į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams (2019 m. liepos 11 d. nutarimas).

Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sąvokos „bendrija“, „politinė partija“, „asociacija“ išreiškia susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovę (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2019 m. liepos 11 d. nutarimai); Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais (inter alia 2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d., 2025 m. gegužės 21 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų dirbtinai arba nepagrįstai suvaržytos susivienijimų steigimo laisvė ir veikla, nes taip būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė) (2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d., 2025 m. gegužės 21 d. nutarimai).

13.3. Paminėtina, kad piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asociacijas nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija (inter alia 2006 m. balandžio 14 d., 2019 m. liepos 11 d., 2025 m. gegužės 21 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2020 m. rugsėjo 11 d., 2025 m. gegužės 21 d. nutarimai).

15.1. Europos Tarybos Ministrų Komitetas 2017 m. kovo 22 d. vykusiame 1282‑ajame susirinkime priėmė Rekomendaciją CM/Rec(2017)2 „Teisinis lobizmo reguliavimas viešojo sektoriaus sprendimų priėmimo kontekste“ ir jos aiškinamąjį memorandumą (toliau – Rekomendacija). Šio dokumento preambulėje, be kita ko, pažymėta, kad teisė dalyvauti sprendžiant viešųjų reikalų klausimus yra vienas iš demokratinių principų, kuriais vadovaujasi visos Europos Tarybos valstybės narės; lobizmas gali teisėtai prisidėti prie atviros vyriausybės ir gerai informuotos visuomenės sprendimų priėmimo; didesnis lobizmo skaidrumas ir atskaitomybė gali sustiprinti visuomenės pasitikėjimą politinėmis sistemomis; lobizmo reguliavimas gali sustiprinti jos teisėtumą ir sąžiningumą ir sukurti skaidrią sistemą, pagal kurią suinteresuotos šalys galėtų prisidėti prie viešųjų sprendimų priėmimo.

Taip pat paminėtinos šios Rekomendacijos nuostatos:

‒ sąvoka „lobizmas“ reiškia konkrečių interesų propagavimą bendraujant su valstybės pareigūnu kaip struktūrizuoto ir organizuoto veiksmo, kuriuo siekiama daryti įtaką viešųjų sprendimų priėmimui, dalį (skyriaus „Sąvokos“ a punktas);

‒ lobizmo teisinis reguliavimas turėtų skatinti lobizmo skaidrumą (A skyriaus „Teisinio reguliavimo tikslas“ 1 punktas);

‒ lobizmo teisinis reguliavimas jokia forma ar būdu neturėtų pažeisti demokratinės asmenų teisės: individualiai ar kolektyviai reikšti savo nuomonę ir teikti peticijas valstybės pareigūnams, įstaigoms ir institucijoms; individualiai ar kolektyviai vykdyti kampanijas, kuriomis siekiama politinių pokyčių ir teisės aktų, politikos ar praktikos keitimo vykdant teisėtą politinę veiklą (C skyriaus „Saviraiškos laisvė, politinė veikla ir dalyvavimas viešajame gyvenime“ 4 punkto a, b papunkčiai);

‒ informacija apie lobizmą, susijusį su viešųjų sprendimų priėmimo procesais, turėtų būti atvira; informacijos atskleidimo taisyklės turėtų būti proporcingos viešojo sprendimų priėmimo proceso dalyko svarbai ir atspindėti konstitucines garantijas (D skyriaus „Skaidrumas“ 5, 6 punktai).

15.2. EBPO Taryba, remdamasi EBPO Viešojo valdymo komiteto pasiūlymu, 2010 m. vasario 18 d. priėmė rekomendaciją „Lobizmo skaidrumo ir sąžiningumo principai“ (toliau – EBPO rekomendacija). EBPO rekomendacijos preambulėje, be kita ko, pažymima, kad lobistinė veikla gali padėti priimti informacija pagrįstus sprendimus, pateikdama vertingų duomenų ir įžvalgų, padedančių įgyvendinti veiksmingą viešąją politiką; sprendimų priėmimo proceso skaidrumas, sąžiningumas ir teisingumas yra labai svarbūs, kad būtų užtikrintas viešasis interesas ir skatinamos vienodos sąlygos įmonėms; tiek valstybės pareigūnai, tiek lobistai yra atsakingi už gero valdymo principų, ypač skaidrumo ir sąžiningumo, taikymą tam, kad būtų išlaikytas pasitikėjimas viešaisiais sprendimais.

EBPO rekomendacijoje suformuluoti, be kita ko, šie efektyvaus lobizmo reglamentavimo principai: 

‒ visoms suinteresuotoms šalims turi būti sudarytos vienodos sąlygos, užtikrinančios lygias galimybes dalyvauti plėtojant ir įgyvendinant viešąją politiką (1 principas);

‒ lobizmo reglamentavimo nuostatos turi derėti su platesne politikos ir teisinio reguliavimo sistema, kuri nustato gero viešojo valdymo standartus (3 principas); aiškinant šį principą, EBPO rekomendacijoje pažymima, kad veiksmingos lobizmo skaidrumo ir sąžiningumo taisyklės ir gairės turėtų būti neatsiejama platesnės politikos ir reguliavimo sistemos, kuria nustatomi gero viešojo valdymo standartai, dalis; minėta sistema gali apimti viešas konsultacijas, teisę teikti peticijas, teisės aktus dėl informacijos laisvės, politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo taisykles, valstybės tarnautojų ir lobistų elgesio kodeksus, reguliavimo ir priežiūros institucijų atskaitomybės mechanizmus ir veiksmingas nuostatas dėl kovos su neteisėta įtaka;

‒ šalys turėtų užtikrinti pakankamą skaidrumą, kad valstybės pareigūnai, piliečiai ir įmonės galėtų gauti pakankamai informacijos apie lobistinę veiklą (5 principas); suinteresuotos šalys, įskaitant pilietinės visuomenės organizacijas, verslą, žiniasklaidą ir plačiąją visuomenę, turi turėti galių atlikti kritišką lobistinės veiklos analizę (6 principas);

‒ lobistai turėtų laikytis profesionalumo ir skaidrumo standartų, nes jie dalijasi atsakomybe už lobizmo skaidrumo ir sąžiningumo kultūros puoselėjimą (8 principas); EBPO rekomendacijoje, aiškinant minėtą principą, pažymima, kad vyriausybėms ir įstatymų leidėjams tenka pagrindinė atsakomybė už aiškių elgesio standartų nustatymą valstybės pareigūnams, patiriantiems lobistinę įtaką, tačiau lobistai ir jų klientai, kaip užsakovai, taip pat privalo užtikrinti, kad jie vengs daryti neteisėtą įtaką ir laikysis profesinių standartų bendraudami su valstybės pareigūnais, kitais lobistais, jų klientais ir visuomene.

15.3. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu apibendrinant minėtas Europos Tarybos ir EBPO teisės aktų nuostatas, pažymėtina, kad neatskiriamas demokratijos elementas yra teisė dalyvauti sprendžiant viešųjų reikalų klausimus, o lobizmas yra viena iš priemonių, leidžianti asmenims prisidėti prie viešųjų sprendimų priėmimo; lobizmo teisinis reguliavimas turėtų skatinti lobistinės veiklos skaidrumą ir viešumą, kartu nepažeisti demokratinės asmenų teisės individualiai ar kolektyviai reikšti savo nuomonę ar teikti peticijas valstybės pareigūnams, įstaigoms ir institucijoms.

18.1. Minėta, kad ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 6 punkto nuostatoje nustatyta išimtis, pagal kurią lobistine veikla nėra laikoma, be kita ko, juridinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisėkūros; taip pat nustatyta šios išimties išimtis, pagal kurią juridinio asmens pareikšta nuomonė dėl teisėkūros laikoma lobistine veikla tada, kai tokią nuomonę reiškia juridinis asmuo, atstovaujantis ir (ar) vienijantis kitus verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis (ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas), ir šia nuomone siekiama minėtų juridinių asmenų (ar tokius juridinius asmenis vienijančių asociacijų) interesais daryti įtaką asmenims, kurie pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvauja rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir juos priimant, kad būtų priimami arba nepriimami teisės aktai. Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas tokį teisinį reguliavimą nustatė siekdamas tobulinti lobistinės veiklos teisinį reguliavimą, didinti lobistinės veiklos priežiūros efektyvumą, užtikrinti lobistinės veiklos viešumą ir skaidrumą.

18.2. Taigi, ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama konstituciškai svarbių tikslų – užtikrinti viešą ir skaidrią teisėkūros procedūrą, užkirsti kelią korupcijai, inter alia išvengti galimo piktnaudžiavimo lobistine veikla. Vertinant, ar toks ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta išimties išimtis, pagal kurią lobistine veikla yra laikoma tokia nuomonė dėl teisėkūros, kurią reiškia juridinis asmuo, atstovaujantis ir (ar) vienijantis verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas, yra būtinas šiems konstituciškai svarbiems tikslams pasiekti, pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turėdamas diskreciją pasirinkti ir įstatyme įtvirtinti tam tikrą lobistinės veiklos reguliavimo modelį, be kita ko, turi nustatyti, kokios veiklos yra laikomos lobistine veikla. Ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 6 punkto nuostatoje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tokia veikla laikytina kitų verslo tikslų siekiančių juridinių asmenų (ar tokius juridinius asmenis vienijančių asociacijų) interesams atstovaujančio juridinio asmens reiškiama nuomonė dėl teisėkūros, kuria siekiama daryti įtaką būtent tiems asmenims, kurie pagal teisės aktus turi atitinkamus įgaliojimus teisėkūros procese, ir būtent tam, kad būtų priimami arba nepriimami tam tikri teisės aktai, atitinka lobistinės veiklos esmę, juo sudaromos prielaidos užkirsti kelią neteisėtai įtakai, be kita ko, korupcijai, priimant teisės aktus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas nėra būtinas siekiant minėtų konstituciškai pagrįstų tikslų.

18.3. Kaip minėta, pareiškėjo ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 6 punkto nuostatoje nurodyta juridinio asmens, atstovaujančio verslo tikslų siekiančių kitų juridinių asmenų (ar tokius juridinius asmenis vienijančių asociacijų) interesams, pareikšta nuomonė dėl teisėkūros nelaikoma lobistine veikla, be kita ko, kai ji pateikiama viešai kitais Įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintais atvejais. Taigi, tokiais atvejais ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 6 punkto nuostatoje nurodyti juridiniai asmenys turi teisę reikšti savo nuomonę, skleisti informaciją, netaikant Įstatyme nustatytų lobistams taikomų reikalavimų, kartu nevaržant Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

Pažymėtina ir tai, kad, pagal Įstatymo 7 straipsnio 6 punkte įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą, nurodyti juridiniai asmenys gali reikšti savo nuomonę dėl teisėkūros asmenims, pagal teisės aktų nustatyta tvarka jiems suteiktas pareigines funkcijas dalyvaujantiems rengiant, svarstant teisės aktų projektus ir juos priimant, skleisti informaciją apie savo nuomonę, tačiau tai darydami turi laikytis Įstatyme nustatytos tvarkos. Nors, kaip minėta, lobistams taikomos, be kita ko, tokios Įstatyme nustatytos pareigos, kaip pateikti VTEK jos nustatytos formos prašymą įrašyti juos į lobistų sąrašą (taip pat sumokėti rinkliavą) ir teikti skaidrių teisėkūros procesų deklaracijas, šios pareigos nelaikytinos tokiais apsunkinimais, kuriais būtų paneigiama konstitucinių informacijos, įsitikinimų ir jų raiškos laisvių, asociacijų laisvės esmė.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į juo siekiamus minėtus konstituciškai svarbius tikslus, būtų neproporcingai varžomos minėtos konstitucinės laisvės, įtvirtintos Konstitucijos 25, 35 straipsniuose, kad nesilaikoma konstitucinio teisinės valstybės principo.

18.4. Vertinant, ar Įstatymo 7 straipsnio 6 punktas tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, primintina, kad pareiškėjas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimą įžvelgia tarpusavyje lygindamas ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodytus juridinius asmenis, atstovaujančius ir (ar) vienijančius verslo tikslų siekiančius juridinius asmenis ar tokius juridinius asmenis vienijančias asociacijas, su specialiuose įstatymuose tiesiogiai nurodytais viešaisiais juridiniais asmenimis, kurių veikla tenkina viešąjį interesą ir nelaikoma lobistine veikla pagal Įstatymo 7 straipsnio 7 punktą, taip pat, pasak pareiškėjo, juridiniais asmenimis, tam tikroje rinkoje turinčiais didelę įtaką, kurių pareikšta nuomonė dėl teisėkūros nėra laikoma lobistine veikla, išskyrus atvejį, kai juridinis asmuo parengia konkretų teisės akto projektą ir siūlo inicijuoti šio teisės akto projekto svarstymą teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. atitinka kitą išimtį, nei Įstatymo 7 straipsnio 6 punkte įtvirtinta pareiškėjo ginčijama išimtis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad tarp ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodytų juridinių asmenų ir kitų pareiškėjo nurodytų juridinių asmenų yra tokio pobūdžio ir apimties skirtumų, kurie pateisina diferencijuoto teisinio reguliavimo jiems taikymą: ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodytų juridinių asmenų, skirtingai nei specialiuose įstatymuose tiesiogiai nurodytų viešųjų juridinių asmenų, nuomonė dėl teisėkūros laikytina lobistine veikla, kai ji reiškiama verslo tikslų siekiančių juridinių asmenų (ar tokius juridinius asmenis vienijančių asociacijų) interesais, taigi siekiant tenkinti iš esmės privačius, o ne viešuosius interesus; taip pat ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodyti juridiniai asmenys atstovauja kitiems juridiniams asmenims veikdami jų, bet ne savo interesais, o kiti pareiškėjo nurodyti juridiniai asmenys, kurių pareikšta nuomonė dėl teisėkūros nėra laikoma lobistine veikla, išskyrus atvejį, kai juridinis asmuo parengia konkretų teisės akto projektą ir siūlo inicijuoti šio teisės akto projekto svarstymą teisės aktų nustatyta tvarka, neatstovauja kitiems juridiniams asmenims ir neveikia jų interesais.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Kartu pažymėtina, kad, atsižvelgdamas į iš Konstitucijos kylančią įstatymų leidėjo diskreciją pasirinkti ir įstatyme įtvirtinti tam tikrą lobistinės veiklos modelį, siekdamas didesnio teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo, reguliuodamas su lobistine veikla susijusius santykius, įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokia veikla yra laikoma arba nelaikoma lobistine veikla, turėtų vengti nustatyti nepagrįstas išimtis subjektams, jeigu jų veikla pagal savo esmę ir paskirtį galėtų būti laikoma lobistine veikla.