Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 217 straipsnio 3 dalies (2017 m. birželio 6 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pareiškėjas nurodo, kad, pagal DK 217 straipsnio 3 dalį (2017 m. birželio 6 d. redakcija), darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. DK 217 straipsnio 3 dalies (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nuostata yra imperatyvi: ji reiškia, kad nei darbo ginčų komisija, nei teismas neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nesvarbu, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – pateikiamas prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo, nes tokia teise šie darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai įstatymų leidėjo valia nedisponuoja. Ši teisės norma vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas darbo ginčų komisijoje, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą.

1.2. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors prašymo išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės turiniui keliami minimalūs reikalavimai iš esmės turėtų užtikrinti galimybę ginčą darbo ginčų komisijoje išnagrinėti be profesionalaus teisininko dalyvavimo, žemesnės instancijos teismai pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje, atsižvelgdami į bylos aplinkybes (inter alia, į tai, kad ieškovė yra silpnesnioji darbo santykių šalis, ir į tai, kad kita ginčo šalis (darbdavė) ginčo nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje metu naudojosi advokato paslaugomis), vienareikšmiškai pripažino, kad advokato teisinė pagalba ieškovei buvo reikalinga. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją kiekvienai proceso šaliai turėtų būti suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo bylą sąlygomis, kuriomis ji nepatektų į daug nepalankesnę nei priešinga šalis padėtį. Todėl, pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į individualių darbo ginčų specifiką, akivaizdu, kad darbdavio galimybės savo sąskaita naudotis advokato paslaugomis dažniausiai yra didesnės nei darbuotojo, o tai savo ruožtu gali lemti darbuotojo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, o kartu ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, suponuojančios asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, pažeidimą.

1.3. Grįsdamas savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 30 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, pareiškėjas remiasi šiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis: pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su šio straipsnio 2 dalimi, žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų; Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą; iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama; bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla, inter alia, iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų; įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylantis draudimas įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, inter alia, reiškia, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų neleidžiama teismui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, teisingai išspręsti bylos šalių išlaidų paskirstymo klausimo.

Pareiškėjo vertinimu, pagal DK 217 straipsnio 3 dalyje (2017 m. birželio 6 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą nesuteikus teismui teisės atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes (patirtų išlaidų pagrįstumą ir būtinumą, šalies sąžiningumą ir kt.) priteisti darbo ginčą laimėjusiai šaliai jos darbo ginčų komisijoje turėtas išlaidas (inter alia, advokato pagalbos išlaidas), kyla abejonių dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijos 30 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, pagal kuriuos, pareiškėjo manymu, asmeniui padaryta žala, įskaitant procesinio pobūdžio nuostolius, susijusius su pažeistos teisės gynimu, turėtų būti teisingai atlyginta.  

2.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, darbo ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje nemokamai atitinka ikiteisminio ginčų nagrinėjimo instituto paskirtį – užtikrinti greitesnį, pigesnį ir proceso požiūriu paprastesnį darbo ginčo išnagrinėjimą, taip išvengiant ilgo, sudėtingo ir brangaus proceso teisme. Nuolat augantis prašymų išnagrinėti darbo ginčą darbo ginčų komisijose skaičius ir pasiekti geri šių komisijų veiklos rezultatai įrodo jų svarbą užtikrinant socialinį teisingumą darbo rinkoje.

Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu užtikrinama, jog darbo teisinių santykių šalys turėtų vienodas sąlygas greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti savo nesutarimą, padaryti darbo ginčų sprendimą darbo ginčų komisijoje prieinamesnį darbuotojams, t. y. kad darbuotojai, turėdami mažiau finansinių išteklių, neatsidurtų sunkesnėje nei darbdavys situacijoje.

Pasak suinteresuoto asmens atstovės, siekiant užtikrinti, kad šis tikslas būtų pasiektas kuo efektyviau, buvo nustatytos tam tikros priemonės, kuriomis darbo ginčų nagrinėjimo procesas lengvinamas, daromas prieinamas nepatiriant papildomų išlaidų, t. y. buvo patvirtinta pavyzdinė kreipimosi į darbo ginčų komisiją prašymo forma, prašymo turiniui keliant minimalius reikalavimus, nenustatytas prašymų priėmimo ir nagrinėjimo žyminis mokestis, taip pat nebūtinas darbo ginčo šalių dalyvavimas nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijos posėdyje, darbo ginčų komisijos pirmininkui numatyta teisė iš atitinkamų tarnybų ir asmenų reikalauti dokumentų, reikalingų darbo ginčui spręsti ir pan. Taip siekiama skatinti lengvesnį ir efektyvesnį darbo ginčų sprendimą, motyvuoti darbuotojus aktyviau ginti savo pažeistas teises, ieškoti kompromisų tarp darbuotojų ir darbdavių.

Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, ginčijama nuostata „ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos“ siekiama, kad ginčo šalys turėtų galimybę spręsti kilusį ginčą be advokatų pagalbos, dalyvaujant socialinių partnerių profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovams, taip sudarant vienodas sąlygas tiek darbuotojui, tiek darbdaviui, ypač įvertinus tai, kad dažnai darbuotojai, kilus darbo ginčui, gali būti silpnesnėje padėtyje, nes darbdavys turi daugiau galimybių savo sąskaita naudotis advokatų paslaugomis.

Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad, nepatenkinus darbuotojo reikalavimų, jam tektų atlyginti darbdavio patirtas išlaidas, o tokios situacijos galimai padarytų ikiteisminį darbo ginčų nagrinėjimą nepatrauklų ir paneigtų jo socialinę esmę ir prasmę – sudaryti sąlygas kuo efektyviau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis spręsti darbo ginčus ir siekti surasti abi puses tenkinantį ir darbo santykius išsaugantį kompromisą. Be to, darbo ginčų nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje teisinis reguliavimas mažina antrinių darbo ginčų atsiradimo tikimybę, nes šalys neturi papildomai ginčytis dėl patirtų finansinių išlaidų kompensavimo. Toks modelis ne tik didina darbo ginčų sprendimo proceso efektyvumą, bet ir skatina konstruktyvų šalių bendradarbiavimą sprendžiant darbo ginčą.

Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovės, ginčijamas teisinis reguliavimas atitinka darbo ginčų komisijų, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo instituto, esmę ir yra orientuotas į prieinamą darbo ginčų sprendimo procesą.

2.2. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas grindžiamas darbo ginčų nagrinėjimo principais, pagal kuriuos darbo ginčai nagrinėjami remiantis pagarbos kitos šalies teisėtiems interesams, ekonomiškumo, koncentruotumo, šalių kooperacijos (bendradarbiavimo) principais, siekiant kuo greičiau išspręsti ginčą abiem šalims priimtiniausiomis sąlygomis.

Pasak suinteresuoto asmens atstovės, ekonomiškumo ir koncentruotumo principai reiškia, kad darbo ginčą turi būti siekiama išnagrinėti per vieną posėdį. Siekiant kuo greičiau išspręsti ginčą abiem šalims priimtiniausiomis sąlygomis, DK įtvirtintas socialinių partnerių profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovų įtraukimas į darbo ginčų komisijos sudėtį ir nustatytas teisinis reguliavimas – pasiūlyti ginčo šalims pirmiausia šį ginčą išspręsti taikiai, todėl advokato arba advokato padėjėjo dalyvavimas nėra būtinas. Be to, darbuotojams pirmiausia gali atstovauti profesinės sąjungos ar kiti įgalioti atstovai, kurie užtikrina šių darbuotojų interesų gynimą darbo ginčų procese. Darbuotojams taip pat paliekama teisė pasirinkti advokatą ir naudotis jo paslaugomis savo nuožiūra, tačiau tai nėra būtina sąlyga nagrinėjant ginčą. Taigi, nemokamas darbo ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje ir bylinėjimosi išlaidų nepriteisimas, suinteresuoto asmens atstovės manymu, atitinka DK įtvirtintus darbo ginčų nagrinėjimo ekonomiškumo ir šalių bendradarbiavimo principus, skatinančius efektyvų ginčų sprendimą per trumpiausią įmanomą laiką.

2.3. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, ginčijamas teisinis reguliavimas neapriboja asmens teisės kreiptis į teismą, priešingai – jis užtikrina, kad darbo ginčai būtų nagrinėjami nemokamai, taip pašalinant finansines kliūtis, trukdančias kreiptis į darbo ginčų komisiją. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, tiek sisteminis, tiek kalbinis ginčijamos nuostatos vertinimas leidžia teigti, kad ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos tik nagrinėjant ginčus darbo ginčų komisijoje. Su darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinkančios šalys gali kreiptis į teismą, kuriame galioja bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės.

Taigi, suinteresuoto asmens atstovės manymu, nemokamas darbo ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje yra orientuotas į prieinamą ir socialiai teisingą ginčų sprendimo procesą, todėl ginčijama nuostata atitinka Konstitucijos 30 straipsnio tikslą – apsaugoti asmens teisę į teisminę gynybą, nepažeidžia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, nes nepaneigia išimtinės teismų teisės vykdyti teisingumą, taip pat atitinka proporcingumo, teisingumo principų reikalavimus, nes užtikrina, kad asmens finansinė padėtis netaptų kliūtimi jam ginti savo pažeistas teises, kad jis nepatirtų nepagrįstų finansinių suvaržymų, ši nuostata užkerta kelią stipresniajai šaliai (dažniausiai darbdaviui) pasinaudoti savo finansiniais ištekliais, siekiant įbauginti darbuotoją, ir skatina socialinį dialogą ir ginčų sprendimą taikiai.

Konstitucinis Teismas

5.1. Pagal DK 214 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią darbo ginčų nagrinėjimo principus, darbo ginčai nagrinėjami remiantis pagarbos kitos šalies teisėtiems interesams, ekonomiškumo, koncentruotumo, šalių kooperacijos (bendradarbiavimo) principais, siekiant kuo greičiau išspręsti ginčą abiem šalims priimtiniausiomis sąlygomis.

Pagal DK 220 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje, darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, o pagal DK 220 straipsnio 3 dalį, darbo ginčas dėl teisės, susijęs su streiku ar lokautu, turi būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme.

Taigi, pagal DK 214 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1, 3 dalis, darbo ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje yra privalomas (išskyrus tam tikrus DK nustatytus atvejus) ir juo siekiama greičiau ir ekonomiškiau išnagrinėti darbo ginčą ir rasti abi puses tenkinantį ir darbo santykį išsaugantį kompromisą.

5.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal DK IV dalies „Darbo ginčai“ II skyriuje „Darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimas“ nustatytą teisinį reguliavimą:

– darbo ginčų komisijos yra nuolatinės ir veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių (221 straipsnio 1 dalis); darbo ginčų komisija sudaroma iš trijų narių – darbo ginčų komisijos pirmininko ir profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovų, kurie parenkami jų organizacijų valdymo organų sprendimu (221 straipsnio 2 dalis); darbo ginčų komisijos pirmininkas yra Valstybinės darbo inspekcijos valstybės tarnautojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (221 straipsnio 3 dalis);

– profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovai – darbo ginčų komisijos nariai – atleidžiami nuo darbo pareigų atlikimo laikotarpiu, kurį jie dalyvauja darbo ginčų komisijos darbe; jų darbas apmokamas Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo nustatyta tvarka (222 straipsnio 1 dalis (2024 m. spalio 17 d. redakcija)); 

– Valstybinė darbo inspekcija užtikrina sąlygas darbo ginčų komisijoms veikti; darbo ginčų komisijų išlaidas, susijusias su darbo ginčų nagrinėjimu, apmoka Valstybinė darbo inspekcija iš valstybės biudžeto lėšų (222 straipsnio 2 dalis);

– darbo ginčo šalis prašyme darbo ginčų komisijai išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės turi nurodyti, be kita ko, suformuluotą reikalavimą, taip pat aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamas reikalavimas (223 straipsnio (2024 m. spalio 17 d. redakcija) 2 dalies 3, 4 punktai); vieną prašymą išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės gali pateikti ir kelių to paties darbdavio darbuotojų grupė, jeigu darbo ginčas dėl teisės kyla tuo pačiu teisiniu pagrindu (223 straipsnio (2024 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalis);

– darbo ginčų komisijos pirmininkas, rengdamasis nagrinėti prašymą išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, iš atitinkamų tarnybų ir asmenų išreikalauja darbo ginčui nagrinėti reikalingus dokumentus (jų kopijas), kitus įrodymus, kviečia liudytojus (225 straipsnio 1 dalis (2022 m. birželio 28 d. redakcija));

– jeigu darbo ginčo šalys buvo tinkamai informuotos apie darbo ginčų komisijos posėdį, jų neatvykimas nėra kliūtis nagrinėti darbo ginčą ir priimti komisijos sprendimą (226 straipsnio (2022 m. birželio 28 d. redakcija) 2 dalis); Darbo kodekso nustatytais atvejais darbo ginčas gali būti nagrinėjamas rašytine tvarka (226 straipsnio (2022 m. birželio 28 d. redakcija) 3 dalis) arba taikant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (226 straipsnio 4 dalis (2024 m. spalio 17 d. redakcija);

– komisijos pirmininkas darbo ginčų komisijos posėdyje visų pirma turi pasiūlyti šalims pasiekti priimtiną susitarimą ir sudaryti taikos sutartį; tik jeigu šalių sutaikyti nepavyksta, darbo ginčas nagrinėjamas iš esmės (226 straipsnio (2022 m. birželio 28 d. redakcija) 7 dalis);

– darbo ginčų komisija privalo išnagrinėti prašymą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo dienos; šis terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui; darbo ginčų komisija sprendimą priima ginčo nagrinėjimo dieną posėdžio metu (228 straipsnio 1 dalis (2024 m. spalio 17 d. redakcija), šio straipsnio 2 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas priimamas balsų dauguma (228 straipsnio 4 dalis).

Taigi, pagal DK 221 straipsnio 1–3 dalis, 222 straipsnio 1 dalį (2024 m. spalio 17 d. redakcija), šio straipsnio 2 dalį, 223 straipsnio (2024 m. spalio 17 d. redakcija) 2 dalies 3, 4 punktus, 3 dalį, 225 straipsnio 1 dalį (2022 m. birželio 28 d. redakcija), 226 straipsnio (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 2, 3, 4, 7 dalis, 228 straipsnio 1 dalį (2024 m. spalio 17 d. redakcija), šio straipsnio 2, 4 dalis, siekiant, kaip minėta, greitai ir ekonomiškai išnagrinėti darbo ginčą, rasti abi puses tenkinantį ir darbo santykį išsaugantį kompromisą, nustatytas toks darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo modelis, kuris sudaro prielaidas tokį ginčą išspręsti trišaliu socialinės partnerystės pagrindu sudarytoje (komisijos narių teisėmis dalyvaujant nešališkiems profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovams) ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje darbo ginčų komisijoje, t. y. darbo ginčai nagrinėjami nemokamai (kaip antai nėra nustatytas žyminis mokestis), prašymo išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės turiniui yra keliami tik būtini reikalavimai, o esant poreikiui darbo ginčo komisijos pirmininkas savo iniciatyva papildomus reikalingus dokumentus išsireikalauja iš atitinkamų tarnybų ir asmenų, nustatytas imperatyvus ginčų išnagrinėjimo terminas užtikrina, kad ginčai būtų sprendžiami operatyviai ir koncentruotai, be to, darbo ginčų komisija, prieš pradėdama nagrinėti ginčą, iš esmės turi prievolę padėti šalims pasiekti taikų susitarimą. 

Vadinasi, tokiu darbo ginčų dėl teisės sprendimo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas nemokamam, efektyviam, nešališkam ir socialinių partnerių bendradarbiavimo principu grindžiamam ne teisminiam darbo ginčų dėl teisės sprendimui, kurio metu siekiama, be kita ko, kad ginčo šalys nepatirtų nebūtinų finansinių praradimų, kaip antai išlaidų advokatų paslaugoms.

5.3. Paminėtina, kad, pagal Darbo kodekso 231 straipsnio 1 dalį, viena ar abi darbo ginčo šalys, be kita ko, nesutinkančios su darbo ginčo komisijos sprendimu, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis. Paminėtina ir tai, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (231 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (231 straipsnio 7 dalis).

Taigi, pagal Darbo kodekso 231 straipsnio nuostatas, viena ar abi darbo ginčo šalys savo teisę į teismą realizuoja tik tada, kai, nesutikdamos su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareiškia ieškinį teismui. Nuo ieškinio pareiškimo teisme darbo ginčui dėl teisės taikomos civilinio proceso taisyklės, inter alia reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra konstitucinis teisingumo principas (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimai); teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2024 m. vasario 13 d. nutarimai).

8.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga yra ir asmens teisė kreiptis į teismą (inter alia 2003 m. kovo 17 d., 2013 m. sausio 25 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai); taip pat kad teisingumo ir teisinės valstybės principų turinys yra išreikštas įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (inter alia 2000 m. gruodžio 6 d., 2022 m. vasario 10 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai).

9.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija, konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus (inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. liepos 2 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisės kreiptis į teismą doktriną, atskleidęs konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius (2016 m. birželio 28 d. sprendimas).

9.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su šio straipsnio 2 dalimi, žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų (2013 m. liepos 5 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą (inter alia 2000 m. birželio 30 d., 2017 m. gegužės 19 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama (2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai).

Bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų (inter alia 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (2010 m. vasario 3 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai).

10.1. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. sausio 16 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai). Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2025 m. sausio 23 d. nutarimai).

10.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai). Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2007 m. gegužės 15 d., 2011 m. sausio 31 d., 2025 m. sausio 23 d. nutarimai).

10.3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia 1995 m. gruodžio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2024 m. spalio 30 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2025 m. sausio 23 d. nutarimai).

10.4. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kyla tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (inter alia 2013 m. liepos 5 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2020 m. kovo 18 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2025 m. sausio 23 d. nutarimai); antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).

10.5. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisingumo principo kylanti teismo pareiga priimti teisingą sprendimą suponuoja inter alia teismo pareigą teisingai išspręsti bylos šalių išlaidų paskirstymo klausimą; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylantis draudimas įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų neleidžiama teismui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, teisingai išspręsti bylos šalių išlaidų paskirstymo klausimo; teisingas bylos šalių išlaidų paskirstymas priklauso nuo bylos šalių sąžiningumo, jų patirtų išlaidų pagrįstumo ir būtinumo, nuo to, kiek jų reikalavimai buvo patenkinti teismui išsprendus bylą, kitų reikšmingų aplinkybių (2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas).

14.1. Kaip minėta, pagal DK 217 straipsnio 3 dalį (2017 m. birželio 6 d. redakcija), darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai (nėra nustatytas žyminis mokestis), taip pat joje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, kaip antai ginčo šalių išlaidos advokatų paslaugoms apmokėti, nepriteisiamos.

Minėta ir tai, kad iš DK nuostatų, reglamentuojančių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, matyti, jog, siekiant greitai ir ekonomiškai išnagrinėti darbo ginčą, rasti abi puses tenkinantį ir darbo santykį išsaugantį kompromisą, nustatytas toks darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo modelis, kuris sudaro prielaidas tokį ginčą išspręsti trišaliu socialinės partnerystės pagrindu sudarytoje (komisijos narių teisėmis dalyvaujant nešališkiems profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų atstovams) ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje darbo ginčų komisijoje, t. y. darbo ginčai nagrinėjami nemokamai (kaip antai nėra nustatytas žyminis mokestis), prašymo išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės turiniui yra keliami tik būtini reikalavimai, o esant poreikiui darbo ginčo komisijos pirmininkas savo iniciatyva papildomus reikalingus dokumentus išsireikalauja iš atitinkamų tarnybų ir asmenų, nustatytas imperatyvus ginčų išnagrinėjimo terminas užtikrina, kad ginčai būtų sprendžiami operatyviai ir koncentruotai, be to, darbo ginčų komisija, prieš pradėdama nagrinėti ginčą, iš esmės turi prievolę padėti šalims pasiekti taikų susitarimą; tokiu darbo ginčų dėl teisės sprendimo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas nemokamam, efektyviam, nešališkam ir socialinių partnerių bendradarbiavimo principu grindžiamam ne teisminiam darbo ginčų dėl teisės sprendimui, kurio metu siekiama, be kita ko, kad ginčo šalys nepatirtų nebūtinų finansinių praradimų, kaip antai išlaidų advokatų paslaugoms.

14.2. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje DK 217 straipsnio 3 dalyje (2017 m. birželio 6 d. redakcija) reguliuojami bylinėjimosi išlaidų paskirstymo santykiai sprendžiant darbo ginčus darbo ginčų komisijoje, kai ginčas sprendžiamas valstybės biudžeto lėšomis finansuojamoje institucijoje, kurioje ginčo šalių patiriamos išlaidos nėra būtinos.

Pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, ne tik palengvinamas ir pagreitinamas darbo ginčų nagrinėjimo procesas, darbo ginčų komisijai neturint spręsti dėl ginčo šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, bet ir, ginčą inicijavusiai šaliai nepatiriant rizikos finansiškai nukentėti dėl ginčo iškėlimo nepalankios bylos baigties atveju, paprastai silpnesnė ekonominiu ir socialiniu požiūriu darbo ginčų šalis – darbuotojai skatinami aktyviau ginti savo pažeistas teises, išvengiama situacijų, kai finansinė rizika – galimas kitos ginčo šalies patirtų išlaidų atlyginimo kompensavimo priteisimas – atgraso darbuotojus nuo savo pažeistų teisių gynimo ir daro darbo ginčų nagrinėjimą nepatrauklų. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas darbo ginčų nagrinėjimą daro prieinamesnį. Priešingu atveju, t. y. numačius darbo ginčų komisijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą darbo ginčo šalims, nebūtų galima pasiekti vieno iš tokia darbo ginčų sprendimo tvarka siekiamų tikslų – sudaryti erdvę darbuotojui ir darbdaviui išspręsti darbo ginčą (susitarti) nepatiriant finansinių praradimų. Nors darbo ginčo šalys gali patirti papildomų išlaidų, inter alia advokatų paslaugoms apmokėti, tačiau jos nėra būtinos, o tokių išlaidų rizika darbo ginčo šalims tampa lengviau valdoma – kiekviena šalis nuo pat pradžių žino, kad ji visada patirs tik tas išlaidas, kurias pati pasirinks patirti, ir ne daugiau.

14.3. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu DK 217 straipsnio 3 dalyje (2017 m. birželio 6 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu siekdamas apsaugoti paprastai silpnesnės ekonominiu ir socialiniu požiūriu darbo ginčų šalies – darbuotojų – interesus, paskatinti juos aktyviau ginti savo pažeistas teises ir taip padaryti darbo ginčų nagrinėjimą prieinamesnį, darbo ginčų sprendimo procesą specialioje darbo ginčų sprendimo institucijoje – darbo ginčų komisijoje – sureguliavęs taip, kad joje patirtos nebūtinos išlaidos nėra atlyginamos, nepažeidė iš Konstitucijos 30 straipsnio 1, 2 dalių, 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančių reikalavimų.