Dėl Lietuvos Respublikos sporto įstatymo kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pareiškėja, be kita ko, prašo ištirti Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkto, 3 dalies nuostatos, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomi šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyti kriterijai, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 3 dalies tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, taip pat Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalių atitiktį Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.

1.2. Pareiškėja taip pat prašo ištirti Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostatos „neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas“ atitiktį Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams.

2.1. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas reikalavimas siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų sporto nevyriausybinėms organizacijoms steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją nepažeidžia asociacijų laisvės principo. Ji pažymi, kad šis reikalavimas taikomas ne visoms nevyriausybinėms organizacijoms, o tik toms, kurios siekia gauti finansavimą iš valstybės biudžeto. Jos teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip minimalus, bet būtinas apribojimas, kuriuo siekiama užtikrinti tinkamą nevyriausybinėms sporto organizacijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų disponavimą.

2.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad asociacijų laisvės principas nėra absoliutus, kad jis gali būti ribojamas įstatymu, jei tai būtina siekiant konstituciškai svarbių tikslų. Ji pažymi, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo įstatyme nustatoma privaloma iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų nevyriausybinių organizacijų valdymo organų rotacija, siekiama užtikrinti skaidrų ir efektyvų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, garantuoti, kad tokioms organizacijoms vadovautų ir sprendimus dėl valstybės biudžeto lėšų įsisavinimo priimtų tik kvalifikuoti ir kompetentingi asmenys (o valdymo organų narių periodinė rotacija neabejotinai padėtų užtikrinti šio tikslo įgyvendinimą), kad neįsigalėtų nepotizmas, interesų konfliktai ar piktnaudžiavimas. Be to, ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatantis reikalavimą nevyriausybinėms sporto organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų, steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją, nėra neproporcingas ir neriboja asociacijų veiklos laisvės labiau, negu būtina minėtam tikslui pasiekti. Sporto nevyriausybinių organizacijų valdymo organų narių rotacija niekaip neriboja nei tokių asociacijų steigimo galimybių, savarankiško ir nepriklausomo siekiamų veiklos tikslų ir uždavinių, vykdomų funkcijų turinio, nei valdymo tvarkos ir kitų esminių asociacijų veiklą nulemiančių klausimų nusistatymo.

2.3. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, valstybės biudžeto lėšos yra ribotas viešasis išteklius, todėl įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti aiškias sąlygas ar kriterijus, kuriais vadovaujantis nevyriausybinėms organizacijoms galėtų būti skiriamas finansavimas iš valstybės biudžeto. Remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti aiškius, objektyvius valstybės biudžeto lėšų skyrimo kriterijus ir (ar) sąlygas. Taigi, nevyriausybinės organizacijos, pretenduojančios gauti ar gaunančios finansavimą iš valstybės biudžeto, turi atitikti valstybės nustatytus skaidrumo ir efektyvumo standartus, o numatytas reikalavimas steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją būtent ir yra viena iš priemonių, padedančių užtikrinti valstybės biudžeto lėšų naudojimo efektyvumą ir atitiktį gerojo valdymo standartams.

2.4. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje įtvirtintas reikalavimas, kad sporto nevyriausybinių organizacijų, siekiančių gauti valstybės biudžeto lėšų, vadovai, valdymo organų nariai, finansininkai ir kiti asmenys, atsakingi už juridinio asmens apskaitą, nebūtų teisti už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, neatsižvelgiant į teistumo išnykimo ar panaikinimo faktą, taip pat neprieštarauja asociacijų laisvės principui. Ji pabrėžia, kad tokiu ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos atsakingai ir skaidriai, taip pat užkirsti kelią galimiems finansų valdymo pažeidimams, kartu užtikrinant, jog tik nepriekaištingos reputacijos asmenys galėtų valdyti nevyriausybinei organizacijai skiriamas valstybės biudžeto lėšas.

2.5. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad sporto finansavimas iš valstybės biudžeto yra svarbus viešasis interesas, nes valstybė investuoja lėšas į sporto vystymą ir fizinio aktyvumo skatinimą. Atsižvelgiant į tai, griežtesni reikalavimai nevyriausybinių organizacijų vadovams, valdymo organų nariams, finansininkams ir kitiems asmenims, atsakingiems už juridinio asmens apskaitą, yra būtini siekiant užtikrinti, kad finansavimas būtų skiriamas tik tiems subjektams, kurie laikosi teisės aktų reikalavimų. Tokie reikalavimai ne tik stiprina pačių organizacijų skaidrumą ir atskaitomybę, bet ir padeda užtikrinti visuomenės pasitikėjimą, kad valstybės biudžeto lėšos bus naudojamos atsakingai ir pagal paskirtį. Be to, valstybės biudžeto lėšos yra ribotas išteklius, todėl įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikras sąlygas ar kriterijus, kuriais remdamasis galėtų atsirinkti nevyriausybines organizacijas, kurioms galėtų būti skiriamos valstybės biudžeto lėšos jų vykdomoms programoms ar projektams įgyvendinti.

2.6. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, pagal Konstituciją yra galimas neterminuotas tam tikros teisės ribojimas, tačiau jį nustatant turi būti įvertintas ir veikų, dėl kurių įvykdymo toks ribojimas taikomas, pavojingumas. Jos nuomone, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje įtvirtinęs draudimą skirti juridiniams asmenims valstybės finansavimą tam tikroms jų vykdomoms programoms ir projektams įgyvendinti, jeigu ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodyti asmenys yra teisti už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, įstatymų leidėjas įvertino, kad visi sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai yra laikytini ypač pavojingomis veikomis, kurių įvykdymas užkerta kelią ateityje priimti bet kokius sprendimus, susijusius su valstybės biudžeto lėšų disponavimu.

Konstitucinis Teismas

4.1. Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, buvo nustatyta:

4.2. Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, buvo nustatyta:

4.3. Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėja ginčija tiek, kiek jos nurodyta, be kita ko, buvo nustatyta:

4.4. Kaip minėta, Seimo 2024 m. birželio 27 d. priimtu Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Sporto įstatymas (2022 m. sausio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, nustatyta:

4.5. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 10 punkte, kurio atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, nustatyta:

4.6. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 3 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėja ginčija tiek, kiek jos nurodyta, nustatyta:

4.7. Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėja, nustatyta:

4.8.1. Paminėtina, kad Sporto įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (2022 m. birželio 27 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės biudžeto lėšomis finansuojamos olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančių nevyriausybinių organizacijų, sporto šakų federacijų atliekamos funkcijos, be kita ko, susijusios su sportininkų rengimu ir jų dalyvavimu tarptautinėse aukšto meistriškumo sporto varžybose; tuo tikslu nurodytiems sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančios nevyriausybinės organizacijos, sporto šakų federacijos privalo parengti aukšto meistriškumo sporto programas, numatydamos priemones, susijusias su šioje dalyje nurodytų funkcijų atlikimu, ir atitikti šio įstatymo 19 straipsnyje nustatytus kriterijus.

Paminėtina ir tai, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas šiai konstitucinės justicijos bylai aktuliu aspektu iš esmės tapatus teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Sporto įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (2022 m. birželio 27 d. redakcija).

4.8.2. Pažymėtina, kad tiek pagal Sporto įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (2022 m. birželio 27 d. redakcija), tiek pagal Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nurodytiems sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančių nevyriausybinių organizacijų, sporto šakų federacijų atliekamos tuo pačiu teisiniu reguliavimu nurodytos funkcijos finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, todėl minėtos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) privalo, be kita ko, atitikti kriterijus, atitinkamai nustatytus ir ginčijamuose Sporto įstatymo 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 10 punkte.

4.8.3. Taigi, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta asmens, nuo 2023 m. sausio 1 d. ėjusio ir nuo 2027 m. sausio 1 d. galėsiančio eiti tas pačias nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) vienasmenio valdymo organo nario pareigas, kadencijų skaičiavimo pereinamuoju laikotarpiu tvarka, kuria užtikrinama, kad minėtos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos), siekiančios gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, laikytųsi reikalavimo savo steigimo dokumentuose apriboti buvimo valdymo organų nariais laikotarpį, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.

6.1. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje nustatyta:

6.2. Pažymėtina, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje nurodytuose 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 21 straipsnio 3 dalyje, 21 straipsnio 9 dalyje, aiškinamuose kartu su kitu minėtu teisiniu reguliavimu, be kita ko, pareiškėjos ginčijamomis Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 22 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatomis, yra reglamentuojamos tokios programos ir projektai, kuriuos įgyvendina tam tikros nevyriausybinės organizacijos (asociacijos).

Taigi, pagal Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje nustatytą teisinį reguliavimą nurodytoms programoms ir projektams įgyventi valstybės biudžeto lėšos negali būti skiriamos, be kita ko, juos siekiančioms įgyvendinti nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms), jeigu 8 punkte nurodytas asmuo yra:

– teistas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas,

– arba teistas už nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai, už korupcinio pobūdžio nusikaltimą arba nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu dopingo medžiagomis, jų platinimu ar lenkimu (įtraukimu) jas vartoti, – jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas.

6.3. Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) nuostatų, reglamentuojančių nusikalstamų veikų rūšis, teistumą, kontekste.

8.1. Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai), taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų; Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai; asmuo šią konstitucinę teisę įgyvendina laisva valia, o ši asmens laisva valia yra pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai); šio konstitucinio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą ir veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia (2000 m. gruodžio 21 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad sąvokos „bendrija“, „politinė partija“, „asociacija“ išreiškia susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovę (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2019 m. liepos 11 d. nutarimai); Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais (2004 m. liepos 1 d., 2019 m. liepos 11 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų dirbtinai arba nepagrįstai suvaržytos susivienijimų steigimo laisvė ir veikla, nes taip būtų pažeista konstitucinė vertybė – teisė į susivienijimus (asociacijų laisvė) (2004 m. liepos 1 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai).

8.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu (2004 m. liepos 1 d., 2019 m. liepos 11 d. nutarimai). Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. vasario 10 d. sprendime, Konstitucijoje įtvirtinta bendrijų, politinių partijų, asociacijų laisvė suponuoja tai, kad visi šie susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką, taigi ir savarankiškai nustatyti savo organizacinę struktūrą, įvairias pareigas (inter alia vadovaujamas pareigas), taip pat priėmimo į jas tvarką.

8.3. Piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asociacijas nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija (2006 m. balandžio 14 d., 2019 m. liepos 11 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai) – vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2023 m. sausio 24 d., 2024 m. balandžio 16 d. nutarimai), reiškiančio, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. liepos 1 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai).

9.1. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, suponuojamus reikalavimus valstybinio turto valdymui, naudojimui ir disponavimui juo, yra, be kita ko, konstatavęs, kad:

– konstitucinis imperatyvas, kad nuosavybė įpareigoja, adresuotinas ne tik privačios nuosavybės teisės subjektams, bet ir valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo; pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis turtas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas turi vadovautis Konstitucija ir nepažeisti nei valstybės, kaip nuosavybės teisės subjekto, nei kitų asmenų konstitucinių teisių (2003 m. rugsėjo 30 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai);

– valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas (inter alia 2019 m. balandžio 16 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai).

9.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2019 m. balandžio 16 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai); tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu būdus ir sąlygas (inter alia 1996 m. spalio 22 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai); įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 9 d., 2022 m. balandžio 7 d. nutarimai).

9.3. Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos neatsiejamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, be kita ko, nuo Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių įvairius konstitucinius įpareigojimus valstybei, vienas kurių yra įtvirtintas Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalyje.

10.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 53 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata gali būti įgyvendinama įvairiomis formomis ir būdais, kaip antai Seimui formuojant kūno kultūrą ir sportą skatinančią politiką ir per valstybinių institucijų sistemą šią politiką įgyvendinant, be kita ko, skiriant sporto veikloje dalyvaujančioms organizacijoms valstybės biudžeto lėšų ir taip prisidedant prie šių organizacijų finansavimo.

10.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai daro), bet ir – tam tikra apimtimi – per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. sausio 7 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai).

14.1. Apibendrinus pareiškėjos ginčijamas ir su jomis susijusias Sporto įstatymo, Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo nuostatas dėl reikalavimo valstybės biudžeto lėšų siekiančioms gauti sporto nevyriausybinėms organizacijoms savo steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad, pagal Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punkte, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nurodytos nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) turėjo teisę siekti gauti valstybės biudžeto lėšų nurodytoms sporto reikmėms, jeigu jų steigimo dokumentuose buvimo valdymo organų nariais laikotarpis buvo apribotas, neviršijant ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų iš eilės einančių kadencijų.

14.2. Vertinant, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims neprieštaravo pareiškėjos ginčijamos Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija su 2022 m. birželio 27 d. pakeitimu) nuostatos, pažymėtina, kad jomis nustatytu valstybės biudžeto lėšų skyrimo sporto nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms) ribojimu buvo įgyvendinta iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kylanti diskrecija, siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo – užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, nustatyti reikalavimą minėtoms organizacijoms (asociacijoms) savo steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų, kurie, kaip minėta, pagal Asociacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies (su 2024 m. birželio 25 d. pakeitimu) nuostatas, atsakingi, be kita ko, už asociacijų finansų apskaitos organizavimą ir finansines ataskaitas, narių rotaciją. 

Taip pat pažymėtina, kad, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, po to, kai baigiasi maksimali leidžiama to paties asmens nepertraukiamo buvimo sporto nevyriausybinės organizacijos (asociacijos) valdymo organo nariu trukmė, praėjus pagal šį reguliavimą nurodytam laikotarpiui, tas pats asmuo ir vėl gali eiti tas pačias minėtos organizacijos valdymo organo nario pareigas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas reikalavimas yra neproporcingas ir pažeidžia Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos teisės laisvai vienytis į asociacijas esmę.

14.3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 16 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, valstybės biudžeto lėšos buvo tik vienas iš sporto finansavimo šaltinių, kaip yra ir pagal šiuo metu galiojantį Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 19 straipsnį; finansavimo šaltiniai galėjo ir gali būti savivaldybių biudžetų lėšos ir kitos lėšos. Taigi sporto nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms), kurios nesiekia valstybės biudžeto lėšų ginčijamu teisiniu reguliavimu nurodytoms sporto reikmėms finansuoti, reikalavimas steigimo dokumentuose įtvirtinti valdymo organų narių rotaciją netaikytinas.

14.4. Vadinasi, pareiškėjos ginčijamu Sporto įstatyme (2022 m. sausio 18 d. redakcija su 2022 m. birželio 27 d. pakeitimu) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami iš Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalių kylantys, asociacijų laisvę užtikrinantys imperatyvai, inter alia ribojant šią laisvę laikytis konstitucinio proporcingumo principo.

16.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Sporto įstatymo (2022 m. sausio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 19 straipsnio (2022 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 10 punktas, 3 dalies nuostata, kad olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos, judėjimo ar intelekto negalią turinčių asmenų sporto, studentų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti valstybės biudžeto lėšų šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytoms sporto programoms įgyvendinti, mutatis mutandis taikomas šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas kriterijus, neprieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.

16.2. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 20 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 22 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 3 dalis tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, Sporto įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 10, 11 dalys neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalims.

20.1. Kaip minėta, ginčijamą Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostatą aiškinant kartu su BK 11, 97 straipsniuose, kituose susijusiuose BK straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal ją nurodytoms programoms ir projektams įgyventi valstybės biudžeto lėšos negali būti skiriamos, be kita ko, juos siekiančioms įgyvendinti nevyriausybinėms organizacijoms (asociacijoms), jeigu jos, kaip juridinio asmens, vadovas, kolegialaus valdymo organo narys ar kitas nurodytus įgaliojimus turintis ir už juridinio asmens sandorių sudarymą, finansus ir jų apskaitą atsakingas asmuo yra teistas už bet kokį sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, t. y. ir tais atvejais, kai asmuo laikomas neteistu išnykus jo teistumui pagal BK 97 straipsnio 6 dalį ar panaikinus jo teistumą pagal BK 97 straipsnio 7 dalį.

20.2. Vertinant, ar Konstitucijai neprieštarauja ginčijama Sporto įstatymo (2024 m. birželio 27 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto a papunkčio nuostata, ribojanti sporto nevyriausybinių organizacijų (asociacijų) teisę gauti valstybės biudžeto lėšų programoms ir projektams įgyvendinti dėl to, kad joje minėti asmenys yra teisti už sunkius ir (ar) labai sunkius nusikaltimus, pažymėtina, kad ji atitinka konstituciškai pagrįstą tikslą, be kita ko, užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad valstybės biudžeto lėšos niekada negali būti skiriamos, jeigu nevyriausybinių organizacijų (asociacijų) vadovas, kolegialaus valdymo organo narys ar kitas nurodytus įgaliojimus turintis, už juridinio asmens sandorių sudarymą, finansus ir jų apskaitą atsakingas asmuo yra teistas už bet kokį sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, nors tokio asmens teistumas yra išnykęs arba panaikintas, nėra pagrindo teigti, kad toks ribojimas yra būtinas minėtam tikslui pasiekti. Tokiu ribojimu Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtinta asociacijų laisvė, suponuojanti asociacijų teisę savarankiškai nustatyti savo organizacinę struktūrą, įvairias pareigas (inter alia vadovaujamas pareigas), taip pat priėmimo į jas tvarką, yra varžoma akivaizdžiai labiau, negu būtina minėtam konstituciškai svarbiam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad taip kartu pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešųjų finansų, inter alia valstybės biudžeto lėšų, panaudojimo teisėtumą ir skaidrumą, t. y. kad valstybės biudžeto lėšos būtų atsakingai naudojamos visuomenės poreikiams, turi diskreciją nustatyti asmenims, padariusiems nusikaltimus, ribojimus dalyvauti valdant valstybės biudžeto lėšų siekiančias sporto nevyriausybines organizacijas (asociacijas), tvarkant jų finansus ar sudarant sandorius organizacijų vardu, tačiau konstituciškai pateisinami, be kita ko, Konstitucijos 35 straipsnio 1, 3 dalių reikalavimus atitinkančiais laikytini tik tokie su nusikaltimų padarymu susiję ribojimai, kuriais siekiama aiškių konstituciškai pagrįstų tikslų ir kurie apibrėžiami konkrečiais taikymo terminais, o jų trukmė diferencijuojama pagal įstatymų leidėjo pasirinktus kriterijus, kaip antai nusikaltimo pavojingumą, rūšį, sąsają su viešaisiais finansais.