Elektroninio dokumento išrašas VALSTYBINĖ VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBOS KOMISIJA NUTARIMAS DĖL (DUOMENYS NESKELBTINI) PRAŠYMO 2024 m. gruodžio 05 d. Nr. 10G-3589 Vilnius Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija (toliau – Komisija), susidedanti iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Prekių skyriaus vedėjos Rasos Pupienienės (Komisijos pirmininkė), Prekių skyriaus vyresniosios patarėjos Jolantos Petrušauskienės ir Prekių skyriaus patarėją pavaduojančios patarėjos Agnės Skinkytės-Radanovič, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, vartotojų ginčų sprendimo ne teisme rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ginčą, kilusį tarp vartotojos A. M. M. (a. k. nepateiktas) (toliau – Vartotoja) ir UAB „Marketing Investment Group Lietuva“ (į. k. 304124767, buveinės adresas: Gvazdikų g. 170, Vilnius, toliau – Pardavėjas), dėl įsigytų batų „Birkenstock airizona“ (toliau – Prekė) galimai netinkamos kokybės ir Pardavėjui keliamo reikalavimo nutraukti Prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (79,99 EUR) – pagrįstumo. Komisija n u s t a t o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2024-09-26 gavo Vartotojos prašymą (reg. Nr. 7G-10306) dėl 2023-07-14 iš Pardavėjo parduotuvės įsigytos Prekės, už kurią Vartotoja Pardavėjui sumokėjo 79,99 EUR (2023-07-14 Kasos aparato kvito Nr. (duomenys neskelbtini) kopija), galimai netinkamos kokybės. Vartotoja prašyme Tarnybai nurodė, jog Prekė pradėjo plyšti / atsiklijuoti nuo padų abiejų Prekės pusporių dirželiai vidinėje pusėje. Vartotoja prašyme pažymėjo, kad Prekė avima buvo tik šiltuoju sezonu. Atsižvelgdama į tai Vartotoja 2024-09-21 dėl Prekės trūkumo kreipėsi į Pardavėją. Pardavėjas 2024-09-25 pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog esamas trūkumas yra mažareikšmis ir pasiūlė Prekės kainą sumažinti 30%. Pardavėjo teigimu, kainos sumažinimas visiškai kompensuoja Vartotojos pretenziją. Vartotoja nesutikdama su Pardavėjo pateiktu atsakymu, kreipėsi į Tarnybą, su prašymu įpareigoti Pardavėją nutraukti Prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (79,99 EUR). Tarnyba, ginčo išsprendimą taikiu būdu laikydama prioritetiniu vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tikslu, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi ir 25 straipsnio 9 dalimi, 2024-10-01 raštu Nr. 4G-27896 kreipėsi į Pardavėją, siūlydama kilusį ginčą su Vartotoja išspręsti taikiai, o nesutinkant su taikiu ginčo sprendimo būdu, paprašė pateikti išsamius motyvuotus paaiškinimus ir juos patvirtinančius įrodymus dėl Vartotojos prašyme nurodytų aplinkybių. Tarnyba 2024-10-01 raštu Nr. 4G-27910 informavo Vartotoją apie pradėtą ginčo nagrinėjimo procedūrą ir paaiškino Vartotojai jos procesines teises ginčo nagrinėjimo metu. Tarnyba Pardavėjo atsakymo negavo.
2 Komisija k o n s t a t u o j a Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas), Vartotojų teisių apsaugos įstatymas bei kiti teisės aktai nustato, jog vartotojas turi teisę įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas, gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas, į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės bei neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą, kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą ir kt. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalimi, „Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą“. Tiek Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 2 dalis, tiek Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis įtvirtina vartotojo sąvoką ir nustato, kad „Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis“. Apibrėžiant nagrinėjamo ginčo įrodymų vertinimo taisykles, pažymėtina, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad ginčus nagrinėjanti institucija paprastai ginčus nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-12-03 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1149/2003, nurodė, kad „įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas – teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę“. Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, ginčus nagrinėjanti institucija savo sprendimą priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, kad įrodinėjimas yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka. Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 13 straipsnyje, o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Nurodytina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje pažymi, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas (šiuo atveju – Komisija) privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento, teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį ieškinio ar atsikirtimo į jį argumentą, tačiau neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-04 nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-219/2016). Analogišką poziciją taip pat yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas – teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Be to, Komisija pažymi, kad įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle tikimybių pusiausvyros principu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-101/2009). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir
3 logikos dėsniais: (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.) teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Ginčo šalys gali reikšti savo poziciją ir teikti įrodymus, tačiau jų vertinimas ir sprendimo priėmimas yra ginčus nagrinėjančios institucijos (šiuo atveju – Komisijos) prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuotina, kad ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, kadangi Vartotoja yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su Pardavėju su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o Pardavėjas yra verslininkas, vykdantis komercinę veiklą. Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkanti Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnyje įtvirtintos tokio pobūdžio sutarties apibrėžimą. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sudarė vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, Komisija, vertindama Vartotojos keliamo reikalavimo Pardavėjui pagrįstumą, vadovausis vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis, bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą, taip pat kitomis prievolinius teisinius santykius nustatančiomis nuostatomis. Komisija taip pat pažymi, kad vartojimo teisiniai santykiai yra pagrįsti vartotojo interesų prioriteto principu, į kurį turi būti atsižvelgiama kiekvienu konkrečiu tarp vartotojo ir verslo subjekto kilusio ginčo nagrinėjamu atveju. Ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo iš esmės kilo dėl Vartotojos reiškiamo reikalavimo Pardavėjui – nutraukti Prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (79,99 EUR) – pagrįstumo. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pristatyti vartotojui šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančias prekes. Prekės turi atitikti visus šiuos reikalavimus, jeigu jie yra taikytini: 1) atitikti aprašymą, rūšį, kiekį ir kokybę ir turėti funkcionalumo, suderinamumo, sąveikumo ir kitas savybes, kaip numatyta pirkimo- pardavimo sutartyje; 2) atitikti bet kokią konkrečią paskirtį, dėl kurios vartotojui reikia šių prekių, apie kurią vartotojas pranešė pardavėjui vėliausiai pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ir dėl kurios pardavėjas sutiko; 3) būti pristatytos su visais priedais ir instrukcijomis (įskaitant įdiegimo instrukcijas), kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje; 4) būti tiekiamos su naujiniais, kaip numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 2 dalis). Prekių grąžinimą ar keitimą reglamentuoja Mažmeninės prekybos taisyklės, patvirtintos 2001-06-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 697 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimo Nr. 738 redakcija) (toliau – Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklių 18 punkto nuostatomis, netinkamos kokybės prekės į tinkamos kokybės prekes keičiamos ir prekės grąžinamos Civilinio kodekso 6.364¹, 6.364² ir 6.364³ straipsniuose nustatytais atvejais ir sąlygomis. Komisija pažymi, kad remiantis Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 1 dalimi, jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas pagal šiame straipsnyje nustatytas sąlygas turi teisę reikalauti, kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, proporcingai sumažinta prekės kaina, arba vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad Civilinis kodeksas numato dviejų pakopų vartotojo teisių gynimo priemonių sistemą, t. y. numato sąlygas, kada vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 4 dalyje numatyta, kad vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, vadovaudamasis šio kodekso 6.364³ straipsniu, jeigu: 1) pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba prekės pataisymas ar pakeitimas neatitinka šio kodekso 6.364² straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų, arba pardavėjas, vadovaudamasis šio straipsnio 3 dalimi, atsisakė užtikrinti tinkamą prekės kokybę; 2) prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė užtikrinti prekės kokybę; 3) prekės trūkumas yra esminis; 4) pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą neužtikrins tinkamos prekės kokybės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra
4 nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui. Be kita ko, vartotojui nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį: 1) vartotojas turi grąžinti pardavėjui prekę pardavėjo sąskaita; 2) pardavėjas, gavęs sugrąžintą prekę arba vartotojo pateiktus įrodymus, kad prekė buvo išsiųsta, turi ne vėliau kaip per keturiolika dienų grąžinti vartotojui už prekę sumokėtą kainą (Civilinio kodekso 6.364³ straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju Vartotoja Pardavėjo atžvilgiu kelia reikalavimą nutraukti Prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (79,99 EUR). Vadovaujantis teismų formuluojama praktika, ginčą nagrinėjantis subjektas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo galimybę, taip pat turi atsižvelgti ir į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008). Be to, pažymėtina, kad vartotojui teisės aktų garantuota minėtų reikalavimų reiškimo teisė turi būti susijusi su objektyvia ir įrodymais pagrįsta aplinkybe, jog vartotojo įsigyta prekė yra netinkamos kokybės. Pažymėtina, jog Komisija svarbia aplinkybe laiko tai, kad Vartotoja į Pardavėją dėl atsiradusių Prekės trūkumų kreipėsi pastebėjusi juos, praėjus daugiau kaip metams nuo Prekės įsigijimo dienos, t. y. 2024-09-21. Pastebėtina, jog Vartotoja Prekę įsigijo 2023-07-14, o Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 4 dalis numato, jog jeigu neįrodoma kitaip, daikto trūkumai, išaiškėję per vienerius metus nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu. Aptariant šiame straipsnyje nurodytos daikto kokybės prezumpcijos taikymą, Komisija pažymi, kad tokiu atveju vartotojas turi įrodyti tik daikto neatitikimo egzistavimą (jis neturi įrodyti nei jo priežasties, nei nustatyti, kad neatitikimo kilmė susijusi su pardavėju) ir kad neatitikimas išaiškėjo per vienerius metus nuo prekės perdavimo. Tuo tarpu Pardavėjas, įrodinėdamas ir siekdamas pagrįsti aplinkybę, kad jis nėra atsakingas už prekės trūkumus, turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo prekės pateikimo momentu, ir įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas. Jei Pardavėjas negali pakankamai įrodyti, kad neatitikimo priežastis ar kilmė yra po prekės pateikimo atsiradusios aplinkybės, suformuluota prezumpcija leidžia vartotojui pasinaudoti Civiliniame kodekse jam garantuojamomis teisėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog toks teisinis reguliavimas reiškia įrodinėjimo naštos perskirstymą – preziumuojama, kad per vienerius metus nuo prekės perdavimo vartotojui išaiškėję trūkumai buvo prekės perdavimo momentu, pirkėjas šios aplinkybės neturi įrodinėti, o pardavėjas gali šią prezumpciją nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-19 Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-33-1). Nurodytina, kad Pardavėjas turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo Prekės pateikimo momentu bei įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-943/2022). Kadangi Vartotoja į Pardavėją dėl atsiradusių Prekės trūkumų kreipėsi 2024-09-21, laikytina, jog vienerių metų terminas yra suėjęs, todėl, nagrinėjamu atveju, prezumpcija dėl prekės trūkumų egzistavimo prekės perdavimo momentu – netaikoma. Komisija, pasisakydama, dėl defekto esmiškumo ir mažareikšmiškumo pabrėžia jog Lietuvos teismų praktikoje, aiškinant „mažareikšmiškumo“ sąvoką, nurodoma, kad daikto trūkumo (ne) mažareikšmiškumo klausimas yra fakto klausimas. Sprendžiant, daikto trūkumas yra mažareikšmis ar ne, turi būti vertinama, gali būti trūkumas apskritai pašalintas ar ne, jeigu taip – kokiomis darbo ir laiko sąnaudomis, kokią įtaką tai turi būsimai daikto būklei ir kokią įtaką šalinimas daro vartotojo teisei toliau naudotis tinkamos kokybės daiktu. Daikto trūkumas galėtų būti laikomas esminiu, jeigu apskritai nebūtų įmanomas tokio trūkumo pašalinimas arba, jeigu ir įmanomas, trūkumo pašalinimas reikalautų didelių darbo ir laiko sąnaudų, kas ilgam laiko tarpui atimtų iš pirkėjo galimybę naudoti daiktą pagal jo paskirtį, arba jeigu trūkumo šalinimas iš esmės pakeistų daiktą ar būtų nustatytos kitos aplinkybės, dėl kurių neproporcingai būtų ribojamos pirkėjo
5 (vartotojo) teisės, įgytos pagal sutartį ir saugomos įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2013). Nagrinėjamu atveju, Pardavėjas atsakydamas į Vartotojos pretenziją nurodė, kad defektas nereikšmingas. Pardavėjas pasiūlė kaina sumažinti 30%. Pardavėjo teigimu, kainos sumažinimas visiškai kompensuoja Vartotojos pretenziją. Komisija vertindama Vartotojos nuotraukas, pastebi Prekės pusporių šonų atsiklijavimą, kuris yra nesuderinamas su tinkama Prekės kokybe. Labiausiai tikėtina, kad toks Prekės trūkumas atsirado dėl netinkamai priklijuoto Prekės pado ar Prekės padui panaudotos nepakankamo atsparumo medžiagos. Komisija pažymi, kad atsiklijavęs padas pagal savo pobūdį yra laikytinas esminiu Prekės kokybės trūkumu, kuris užkerta kelią Vartotojai naudotis Preke pagal paskirtį. Komisija įvertinusi bei atsižvelgdama į visas ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, įskaitant Vartotojos pateiktas Prekės nuotraukas, iš kurių Prekės mechaninių pažeidimų nenustatyta, laiko, kad Pardavėjas prezumpcijos dėl per vienerius metus nuo Prekės perdavimo vartotojui išaiškėjusių trūkumų buvimo Prekės perdavimo momentu – nenuginčijo. Atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, įvertinusi pateiktą ginčo nagrinėjimo medžiagą, vadovaudamasi vartojimo ir pirkimo–pardavimo sutartinių teisinių santykių reglamentavimu, Komisija daro išvadą, kad Vartotojos reikalavimas nutraukti Prekės pirkimo– pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (79,99 EUR) – pagrįstas. Komisija papildomai nurodo, jog nutraukus Prekės pirkimo–pardavimo sutartį ginčo šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį, t. y. Vartotojai turi būti grąžinami, pinigai sumokėti už Prekę, o Prekė likti Pardavėjo dispozicijoje (Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalis). Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalies 11 punktu ir 28 straipsniu, n u t a r i a: Patenkinti vartotojos A. M. M. (a. k. nepateiktas) reikalavimą, t. y. pripažinti pagrįstu vartotojos reikalavimą nutraukti batų „Birkenstock airizona“ pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už batus „Birkenstock airizona“ sumokėtus pinigus (79,99 EUR). Įpareigoti UAB „Marketing Investment Group Lietuva“ (į. k. 304124767) vykdyti Tarnybos nutarimą per 30 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos. Įpareigoti UAB „Marketing Investment Group Lietuva“ (į. k. 304124767) Tarnybai per 30 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos pranešti apie nutarimo įvykdymą arba neįvykdymą. Įpareigoti ginčo šalis pranešti Tarnybai, jeigu bus pareikštas ieškinys bendrosios kompetencijos teisme nagrinėti ginčą iš esmės. Tarnybos nutarimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo Tarnybos nutarimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Įsigaliojęs Tarnybos nutarimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis Tarnybos nutarimas neįvykdomas, jis gali būti vykdomas priverstinai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Komisijos pirmininkė Rasa Pupienienė
