Elektroninio dokumento išrašas VALSTYBINĖ VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBOS KOMISIJA NUTARIMAS DĖL (DUOMENYS NESKELBTINI) PRAŠYMO 2024 m. gruodžio 5 d. Nr. 10G-3587 Vilnius Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija (toliau – Komisija), susidedanti iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Prekių skyriaus vedėjos Rasos Pupienienės (Komisijos pirmininkė), Prekių skyriaus vyresniosios patarėjos Jolantos Petrušauskienės ir Prekių skyriaus patarėjos Ilonos Mitkevičienės, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, vartotojų ginčų sprendimo ne teisme rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ginčą, kilusį tarp R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini); toliau – Vartotoja) ir UAB „Ermitažas“ (į. k. 300090381, buveinės adresas: Ozo g. 25, Vilnius; toliau – Pardavėjas), dėl Vartotojos iš Pardavėjo įsigyto pripučiamo baseino „BESTWAY Fast Set 57266, 305 x 76 cm“ (toliau – Prekė) galimai netinkamos kokybės ir tuo pagrindu Vartotojos keliamo reikalavimo nutraukti Prekės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (39,47 EUR) – pagrįstumo. Komisija n u s t a t o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2024-08-09 gavo Vartotojos prašymą (reg. Nr. 7G-8466) dėl 2024-07-15 iš Pardavėjo už 39,47 EUR (2024-07-15 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigytos Prekės, galimai netinkamos kokybės, ir reikalavimo nutraukti Prekės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (39,47 EUR). Prašyme Vartotoja nurodė, kad naudojimo metu pasireiškė iš Pardavėjo parduotuvės įsigytos Prekės trūkumai: viršutinė Prekės dalis leidžia orą. Vartotoja nurodė, kad Preke pasinaudoti: „neteko nei karto, nes paprasčiausiai jis yra netvirtas, kai nepripūsta viršutinė dalis“. Atsižvelgdama į tai Vartotoja 2024-08-05 kreipėsi į Pardavėją. 2024-08-08 Pardavėjas pateikė atsakymą, kuriame pažymėjo, kad Vartotojai buvo perduota tinkamos kokybės Prekė, tinkama naudoti pagal paskirtį. Vartotojos įvardytas Prekės trūkumas yra nepagrįstas. Prekės trūkumas nustatytas po Prekės perdavimo bei atsiradęs dėl priežasčių, už kurias nėra atsakingas Pardavėjas. Įvertinus Vartotojos pateiktas Prekės nuotraukas nustatyta, kad trūkumai atsirado Prekės eksploatacijos metu dėl mechaninių pažeidimų. Esant mechaninės kilmės pažeidimams garantinės prievolės netenka galios. Atsižvelgdama į tai ir nesutikdama su Pardavėjo atsakymu, Vartotoja 2024-08-09 kreipėsi į Tarnybą su keliamu reikalavimu nutraukti Prekės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (39,47 EUR). Tarnyba, ginčo išsprendimą taikiu būdu laikydama prioritetiniu vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tikslu, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi bei 25 straipsnio 9 dalimi, 2024-08-19 kreipėsi į Pardavėją (reg. Nr. 4G-22392) ir pasiūlė su Vartotoja kilusį ginčą išspręsti taikiai, o nesutinkant su taikiu ginčo sprendimo būdu, paprašė iki 2024-08-29 pateikti išsamius motyvuotus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus dėl Vartotojos prašyme nurodytų aplinkybių ir keliamo reikalavimo. Tarnyba iki rašte nurodyto termino ar vėliau Pardavėjo atsakymo nesulaukė. Tarnyba gavo Vartotojos įsigytos Prekės būklę fiksuojančias nuotraukas bei vaizdo įrašą (reg.
2 Nr. 5G-17601). Komisija k o n s t a t u o j a Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas), Vartotojų teisių apsaugos įstatymas bei kiti teisės aktai nustato, jog vartotojas turi teisę įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas, gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas, į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės bei neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą, kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą ir kt. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalimi, „Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą“. Tiek Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 2 dalis, tiek Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis įtvirtina vartotojo sąvoką ir nustato, kad „Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis“. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ginčus nagrinėjanti institucija paprastai ginčus nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėjimas yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka. Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 13 straipsnyje, o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Nurodytina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje pažymi, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas (šiuo atveju – Komisija) privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento, teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį ieškinio ar atsikirtimo į jį argumentą, tačiau neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-04 nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-219/2016). Analogišką poziciją taip pat yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas – teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Be to, Komisija pažymi, kad įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle tikimybių pusiausvyros principu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais: (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.) teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Ginčo šalys gali reikšti savo poziciją ir teikti įrodymus, tačiau jų vertinimas ir sprendimo priėmimas yra ginčus nagrinėjančios institucijos (šiuo atveju – Komisijos) prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo kvalifikuotinas
3 kaip kylantis iš vartojimo sutartinių teisinių santykių, kadangi Vartotojai, elektroninėje parduotuvėje užsisakius Prekę ir už ją Pardavėjui sumokėjus sulygtą kainą, tarp šalių (Vartotojos ir Pardavėjo) buvo sudaryta vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkanti Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnyje įtvirtintos tokio pobūdžio sutarties apibrėžimą. Ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, kadangi Vartotoja yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su Pardavėju su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o Pardavėjas yra verslininkas, vykdęs komercinę veiklą. Atsižvelgiant į tai, Komisija, vertindama Vartotojos Pardavėjo atžvilgiu keliamo reikalavimo pagrįstumą, vadovausis vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis, bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą įtvirtinančiomis nuostatomis, taip pat kitomis taikytinomis prievolinius teisinius santykius nustatančiomis taisyklėmis. Taikytino reglamentavimo kontekste taip pat pažymėtina, kad šalių teisių ir pareigų ypatumai nustatyti ir tam tikroje specifinėje vietoje ar neįprasta forma sudarytų sutarčių atžvilgiu. Civilinio kodekso 6.228⁸ straipsnio 1 dalyje pateikiama nuotolinės sutarties samprata, pagal kurią, „Nuotolinė sutartis yra verslininko ir vartotojo sutartis, sudaroma pagal organizuotą nuotolinio pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą, verslininkui ir vartotojui fiziškai nesant kartu vienoje vietoje ir iki sutarties sudarymo bei sutarties sudarymo metu naudojant tik ryšio priemones“. Remiantis minėta teisės norma, daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta naudojant ryšio priemones, yra pardavėjo ir pirkėjo (vartotojo) sutartis dėl daiktų pardavimo, sudaroma naudojant tik ryšio priemones (vieną ar kelias), todėl tarp Vartotojos ir Pardavėjo sudaryta prekės pirkimo– pardavimo sutartis yra nuotolinė sutartis, nes buvo sudaryta naudojantis ryšio priemonėmis, t. y. internetu. Taikytino reglamentavimo kontekste taip pat pažymėtina, kad nuotoliniu būdu sudarytoms sutartims taikomos Civilinio kodekso 6.228⁷, 6.228⁸, 6.228¹⁰ ir 6.228¹¹ straipsniuose įtvirtintos specialiosios nuotolinės sutarties šalių teises ir pareigas reglamentuojančios normos. Atsižvelgdama į šią specifinę pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vartotojos ir Pardavėjo, formą, Komisija, vertindama Vartotojos keliamo reikalavimo Pardavėjui pagrįstumą, be kita ko, vadovausis Civiliniame kodekse įtvirtintomis nuotolinėms sutartims taikomomis nuostatomis. Komisija taip pat pažymi, kad vartojimo teisiniai santykiai yra pagrįsti vartotojo interesų prioriteto principu, į kurį turi būti atsižvelgiama kiekvienu konkrečiu tarp vartotojo ir verslo subjekto kilusio ginčo nagrinėjamu atveju. Ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo iš esmės kilo dėl Vartotojos reiškiamo reikalavimo Pardavėjui – nutraukti Prekės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (39,47 EUR) – pagrįstumo. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pristatyti vartotojui šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančias prekes. Prekės turi atitikti visus šiuos reikalavimus, jeigu jie yra taikytini: 1) atitikti aprašymą, rūšį, kiekį ir kokybę ir turėti funkcionalumo, suderinamumo, sąveikumo ir kitas savybes, kaip numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje; 2) atitikti bet kokią konkrečią paskirtį, dėl kurios vartotojui reikia šių prekių, apie kurią vartotojas pranešė pardavėjui vėliausiai pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ir dėl kurios pardavėjas sutiko; 3) būti pristatytos su visais priedais ir instrukcijomis (įskaitant įdiegimo instrukcijas), kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje; 4) būti tiekiamos su naujiniais, kaip numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 2 dalis). Prekių grąžinimą ar keitimą reglamentuoja Mažmeninės prekybos taisyklės, patvirtintos 2001-06-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 697 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimo Nr. 738 redakcija) (toliau – Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklių 18 punkto nuostatomis, netinkamos kokybės prekės į tinkamos kokybės prekes keičiamos ir prekės grąžinamos Civilinio kodekso 6.364¹, 6.364² ir 6.364³ straipsniuose nustatytais atvejais ir sąlygomis. Komisija pažymi, kad remiantis Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 1 dalimi, jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas pagal šiame straipsnyje nustatytas sąlygas turi teisę reikalauti, kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, proporcingai sumažinta prekės kaina, arba vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad Civilinis kodeksas numato dviejų pakopų vartotojo teisių gynimo priemonių sistemą, t. y. numato sąlygas, kada vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 4 dalyje numatyta, kad
4 vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, vadovaudamasis šio kodekso 6.3643 straipsniu, jeigu: 1) pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba prekės pataisymas ar pakeitimas neatitinka šio kodekso 6.3642 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų, arba pardavėjas, vadovaudamasis šio straipsnio 3 dalimi, atsisakė užtikrinti tinkamą prekės kokybę; 2) prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė užtikrinti prekės kokybę; 3) prekės trūkumas yra esminis; 4) pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą neužtikrins tinkamos prekės kokybės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui. Be kita ko, vartotojui nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį: 1) vartotojas turi grąžinti pardavėjui prekę pardavėjo sąskaita; 2) pardavėjas, gavęs sugrąžintą prekę arba vartotojo pateiktus įrodymus, kad prekė buvo išsiųsta, turi ne vėliau kaip per keturiolika dienų grąžinti vartotojui už prekę sumokėtą kainą (Civilinio kodekso 6.364³ straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju Vartotoja Pardavėjo atžvilgiu kelia reikalavimą nutraukti Prekės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (39,47 EUR). Vadovaujantis teismų formuluojama praktika, ginčą nagrinėjantis subjektas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo galimybę, taip pat turi atsižvelgti ir į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008). Be to, pažymėtina, kad vartotojui teisės aktų garantuota minėtų reikalavimų reiškimo teisė turi būti susijusi su objektyvia ir įrodymais pagrįsta aplinkybe, jog vartotojo įsigyta prekė yra netinkamos kokybės. Komisija pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 1 dalį „Pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokią prekių (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą)“. Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pardavėjas ir vartotojas gali susitarti dėl trumpesnio, pardavėjo atsakomybės už naudotas prekes termino, tačiau šis terminas negali būti trumpesnis negu vieneri metai. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 4 dalis numato, jog jeigu neįrodoma kitaip, daikto trūkumai, išaiškėję per vienerius metus nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu. Aptariant šiame straipsnyje nurodytos daikto kokybės prezumpcijos taikymą, Komisija pažymi, kad tokiu atveju vartotojas turi įrodyti tik daikto neatitikimo egzistavimą (jis neturi įrodyti nei jo priežasties, nei nustatyti, kad neatitikimo kilmė susijusi su pardavėju) ir kad neatitikimas išaiškėjo per vienerius metus nuo prekės perdavimo. Tuo tarpu pardavėjas, įrodinėdamas ir siekdamas pagrįsti aplinkybę, kad jis nėra atsakingas už Prekės trūkumus, turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo prekės pateikimo momentu, ir įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas. Jei pardavėjas negali pakankamai įrodyti, kad neatitikimo priežastis ar kilmė yra po Prekės pateikimo atsiradusios aplinkybės, suformuluota prezumpcija leidžia vartotojui pasinaudoti Civiliniame kodekse jam garantuojamomis teisėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog toks teisinis reguliavimas reiškia įrodinėjimo naštos perskirstymą – preziumuojama, kad per vienerius metus nuo prekės perdavimo vartotojui išaiškėję trūkumai buvo prekės perdavimo momentu, pirkėjas šios aplinkybės neturi įrodinėti, o pardavėjas gali šią prezumpciją nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-19 Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-33-1). Nurodytina, kad pardavėjas turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo prekės pateikimo momentu bei įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-943/2022). Įvertinus aukščiau nurodytą teisės aktų normų visumą nagrinėjamu atveju, visų pirma nurodytina, kad Vartotoja kreipiasi dėl įsigytos Prekės netinkamos kokybės: Prekė nėra sandari, viršutinė dalis leidžia orą. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakyme į Vartotojos rašytinį kreipimąsi Pardavėjas nurodė, jog Vartotojos įvardytas trūkumas yra mechaninio poveikio Prekei pasekmė. Į
5 Tarnybos raštą Pardavėjas atsakymo nepateikė. Komisija pažymi kad vartotojas turi teisę įsigyti nepriekaištingos kokybės daiktą, tad, atsižvelgiant į turimus ginčo duomenis, Komisija didesne tikimybe laiko, jog nagrinėjamu atveju už Vartotojos nurodytus Prekės trūkumus yra atsakingas Pardavėjas, t. y. Tarnyba laiko, kad Pardavėjo atsakyme į Vartotojos pretenziją nurodyti argumentai nėra pakankami nuginčyti anksčiau minėtosios prezumpcijos, todėl Komisija laiko, kad Pardavėjas yra atsakingas dėl atsiradusių Prekės trūkumų, o Vartotoja įgijo teisę reikalauti nutraukti Prekės pirkimo–pardavimo sutartį ir atgauti už Prekę sumokėtus pinigus (39,47 EUR). Atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo medžiagą, vadovaudamasi vartojimo ir pirkimo– pardavimo sutartinių teisinių santykių reglamentavimu, Komisija daro išvadą, kad Vartotojos reikalavimas nutraukti Prekės pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekę sumokėtus pinigus (39,47 EUR) – pagrįstas. Komisija papildomai nurodo, jog nutraukus Prekės pirkimo–pardavimo sutartį ginčo šalys turi būti grąžinamos į pradinę padėtį, t. y. Vartotojai turi būti grąžinami už Prekę sumokėti pinigai, o Prekė likti Pardavėjo dispozicijoje (Civilinio kodekso 6.222 straipsnio 1 dalis). Komisija, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalies 11 punktu ir 28 straipsniu, n u t a r i a: Patenkinti vartotojos R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) reikalavimą, t. y. pripažinti pagrįstu vartotojos reikalavimą nutraukti pripučiamo baseino „BESTWAY Fast Set 57266, 305 x 76 cm“ pirkimo – pardavimo sutartį ir grąžinti už pripučiamą baseiną „BESTWAY Fast Set 57266, 305 x 76 cm“ sumokėtus pinigus (39,47 EUR). Įpareigoti UAB „Ermitažas“ (į. k. 300090381) vykdyti Tarnybos nutarimą per 30 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos. Įpareigoti UAB „Ermitažas“ (į. k. 300090381) Tarnybai per 30 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos pranešti apie nutarimo įvykdymą arba neįvykdymą. Įpareigoti ginčo šalis pranešti Tarnybai, jeigu bus pareikštas ieškinys bendrosios kompetencijos teisme nagrinėti ginčą iš esmės. Tarnybos nutarimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo Tarnybos nutarimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Įsigaliojęs Tarnybos nutarimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis nutarimas neįvykdomas, jis gali būti vykdomas priverstinai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Komisijos pirmininkė Rasa Pupienienė
