Elektroninio dokumento išrašas VALSTYBINĖ VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBOS KOMISIJA NUTARIMAS DĖL (DUOMENYS NESKELBTINI) PRAŠYMO 2024 m. gegužės 24 d. Nr. 10G-1748 Vilnius Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija (toliau – Komisija), susidedanti iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vartojimo prekių skyriaus vedėjos Rasos Pupienienės (Komisijos pirmininkė), Nuotolinės prekybos skyriaus vedėjos Viktorijos Dobrynskienės ir Vartojimo prekių skyriaus vyresniosios patarėjos Jolantos Petrušauskienės, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, vartotojų ginčų sprendimo ne teisme rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ginčą, kilusį tarp vartotojo E. P. (toliau – Vartotojas) ir UAB „Varle“ (į. k. 302431995, buveinės adresas: Vienybės g. 102, Vilkaviškis, toliau – Pardavėjas) dėl Vartotojo iš Pardavėjo įsigytos galimai netinkamos kokybės žoliapjovės – roboto WORX WR147E.1 1000m2 (toliau – prekė) ir tuo pagrindu Vartotojo keliamo reikalavimo – nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę) – pagrįstumo. Komisija n u s t a t o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2024-02-26 gavo Vartotojo prašymą (reg. Nr. 7G-1983) dėl iš Pardavėjo 2022-05-23 įsigytos prekės, už kurią Vartotojas Pardavėjui sumokėjo 1299,99 EUR (PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2022-05-23 Mokėjimo nurodymas, kopijos), galimai netinkamos kokybės. Prašyme Vartotojas nurodo, kad 2023 m. vasarą sugedo prekės lietaus sensorius, nuo to laiko prekės vartotojo sąsaja rodo, kad nuolat lyja ir prekė nepjauna vejos. Vartotojo teigimu, nustačius uždelsimą po lietaus iki 0 minučių, prekė veikia, veją pjauna, tačiau į lietų nebereaguoja (nenustoja pjauti kai pradeda lyti), visos kitos prekės funkcijos veikiančios. Vartotojas informavo, kad 2023-10- 11 pristatė pilnos komplektacijos prekę į Pardavėjo servisą, 2023-10-28 atvykęs pasiimti prekės, sužinojo, kad garantinis aptarnavimas netaikomas dėl modifikuotos prekės (nukirptas maitinimo kabelis). Vartotojo įsitikinimu, maitinimo kabelio nukirpimas neturėtų panaikinti prietaiso garantijos, įprasta praktika, kad siekiant įrengti lietui sandarų elektros pajungimą, maitinimo kabelis yra perkerpamas ir pajungiamas hermetiškoje elektros dėžutėje, naudojant drėgmei atsparias laidų sujungimo kaladėles. Garantiniam aptarnavimui prietaisą pristatė pajungęs maitinimo kabelį, naudojant sertifikuotas WAGO firmos laidų sujungimo kaladėles, todėl saugus prietaiso testavimas buvo tikrai įmanomas. Vartotojo nuomone, prekės gedimas niekaip nesusijęs su maitinimo šaltiniu, tuo labiau jo maitinimo kabeliu. Maitinimo kabelis yra sujungtas su maitinimo bloku, kuris naudojamas tik prekės baterijos įkrovimui, t. y. maitinimo blokas neturi jokios įtakos likusiai prekės elektronikai ir sąveikauja tik su baterijos įkrovimo grandine, todėl net teoriškai prekės įkrovimo grandinės negalėjo turėti įtakos kitoms prekės dalims. Taip pat, Vartotojas paminėjo, kad po maitinimo laido nukirpimo ir prekės instaliavimo tokiu būdu, prekė be priekaištų veikė vienerius metus, ir tik tada, nedarant jokių pakeitimų sistemoje, sugedo lietaus sensorius. Iš ginčo nagrinėjimo medžiagos nustatyta, kad Vartotojas 2023-11-07 kreipėsi į Pardavėją,
2 kurio paprašė nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę), nepaisant maitinimo kabelio modifikacijos. Pardavėjas 2023-11-13 pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog per garantinį laikotarpį maitinimo laidų negalima modifikuoti, prailginti ar kitaip pažeisti, dėl to prekė gali sugesti ar netinkamai veikti. Taip pat, Pardavėjas pažymėjo, kad garantija negalioja, Vartotojo prašymo tenkinti negali. Nesutikdamas su Pardavėjo atsakymu, Vartotojas kreipėsi į Tarnybą, prašydamas Tarnybos įpareigoti Pardavėją nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę). Tarnyba, ginčo išsprendimą taikiu būdu laikydama prioritetiniu vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tikslu, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi bei 25 straipsnio 9 dalimi, pradėjo ginčo neteisminio sprendimo procedūrą ir 2024-03-01 raštu Nr. 4G-6173 kreipėsi į Pardavėją, siūlydama su Vartotoju kilusį ginčą spręsti taikiai ir ne vėliau kaip iki 2024-03-15 informuoti Vartotoją bei Tarnybą apie priimtus sprendimus, o ginčo neišsprendus taikiai, pateikti išsamius motyvuotus paaiškinimus bei juos pagrindžiančius dokumentus dėl Vartotojo prašyme išdėstytų aplinkybių ir keliamo reikalavimo. Tarnyba taip pat 2024-03-01 raštu Nr. 4G-6160 informavo Vartotoją apie pradėtą ginčo nagrinėjimo procedūrą ir paaiškino jo procesines teises. Tarnyba 2024-03-13 gavo Pardavėjo atsakymą (reg. Nr. 5G-3836), kuriame nurodė, jog Vartotojas nupjovė maitinimo laidą, sujungė su trečios šalies pagamintais sujungėjais, ar jie kokybiški ar ne, Pardavėjas nežino, o elektros srovė yra labai subtilus reikalas, kažkas ne taip dega įranga, sudeginamos plokštės ir jų komponentai, todėl gali atsirasti ir kitų bėdų su prekės tinkamu funkcionavimu. Pardavėjas paaiškino, kad maitinimo laido negalima pažeisti, tai yra visų gamintojų reikalavimas, dėl to panaikinamos garantijos. Taip pat, Pardavėjas pateikė prekės naudojimo instrukciją valstybine kalba bei informavo, kad instrukcijos pradžioje, rašoma: „ Draudžiama keisti originalią roboto vejapjovės konstrukciją. Už visas modifikacijas savo rizika atsako naudotojas.” Tarnyba 2024-04-21 Vartotojų teisių informacinėje sistemoje gavo Vartotojo prašymą, kuriuo Vartotojas paprašė ginčą nagrinėti žodinės procedūros tvarka. Tarnyba 2024-04-24 raštu Nr. 4G-11209, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, Vartotoją informavo, kad nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų tikslinga Vartotojo prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi Tarnyba mano, kad ginčo medžiaga yra pakankama sprendimui priimti rašytinio proceso tvarka, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad Vartotojas turi teisę teikti, Vartotojo manymu, svarbius ginčui išnagrinėti paaiškinimus ir (ar) kitus įrodymus ginčo nagrinėjimo metu. Komisija k o n s t a t u o j a Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas), Vartotojų teisių apsaugos įstatymas bei kiti teisės aktai nustato, jog vartotojas turi teisę įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas, gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas, į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės bei neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą, kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą ir kt. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalimi „Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą“. Tiek Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 2 dalis, tiek Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis įtvirtina vartotojo sąvoką ir nustato, kad „Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis“. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ginčus nagrinėjanti institucija paprastai ginčus nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėjimas yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi
3 įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka. Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 13 straipsnyje, o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-14 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-42- 684/2019, ir joje nurodytą praktiką). Be to, Komisija pažymi, kad įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle tikimybių pusiausvyros principu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009-03- 16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Ginčo šalys gali reikšti savo poziciją ir teikti įrodymus, tačiau jų vertinimas ir sprendimo priėmimas yra ginčus nagrinėjančios institucijos (šiuo atveju – Komisijos) prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuotina, kad ginčas tarp Vartotojo ir Pardavėjo yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, kadangi Vartotojas yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su Pardavėju su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o Pardavėjas yra verslininkas, vykdantis komercinę veiklą. Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkanti Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnyje įtvirtintos tokio pobūdžio sutarties apibrėžimą. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sudarė vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, Komisija, vertindama Vartotojo keliamų reikalavimų Pardavėjui pagrįstumą, vadovausis vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis, bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą, taip pat kitomis prievolinius teisinius santykius nustatančiomis nuostatomis. Komisija taip pat pažymi, kad vartojimo teisiniai santykiai yra pagrįsti vartotojo interesų prioriteto principu, į kurį turi būti atsižvelgiama kiekvienu konkrečiu tarp vartotojo ir verslo subjekto kilusio ginčo nagrinėjamu atveju.
4 Ginčas tarp Vartotojo ir Pardavėjo iš esmės kilo dėl galimai netinkamos kokybės prekės ir tuo pagrindu Vartotojo keliamo reikalavimo Pardavėjui – nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę) – pagrįstumo. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pristatyti vartotojui šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančias prekes. Prekės turi atitikti visus šiuos reikalavimus, jeigu jie yra taikytini: 1) atitikti aprašymą, rūšį, kiekį ir kokybę ir turėti funkcionalumo, suderinamumo, sąveikumo ir kitas savybes, kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje; 2) atitikti bet kokią konkrečią paskirtį, dėl kurios vartotojui reikia šių prekių, apie kurią vartotojas pranešė pardavėjui vėliausiai pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ir dėl kurios pardavėjas sutiko; 3) būti pristatytos su visais priedais ir instrukcijomis (įskaitant įdiegimo instrukcijas), kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje; 4) būti tiekiamos su naujiniais, kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 2 dalis). Prekių grąžinimą ar keitimą reglamentuoja Mažmeninės prekybos taisyklės, patvirtintos 2001-06-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 697 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimo Nr. 738 redakcija) (toliau – Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklių 18 punkto nuostatomis, netinkamos kokybės prekės į tinkamos kokybės prekes keičiamos ir prekės grąžinamos Civilinio kodekso 6.364¹, 6.364² ir 6.364³ straipsniuose nustatytais atvejais ir sąlygomis. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas turi teisę reikalauti, kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, proporcingai sumažinta prekės kaina, arba vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, jog Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis, tačiau pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui. Nurodytina, kad Civilinis kodeksas numato dviejų pakopų vartotojo teisių gynimo priemonių sistemą, konkrečiai, pagal Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 2 dalį, kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, vartotojas turi teisę pasirinkti reikalauti prekę pataisyti (remontuoti) arba reikalauti ją pakeisti, išskyrus atvejus, kai reikalavimo nebūtų įmanoma įvykdyti arba pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų, palyginti su išlaidomis kitam reikalavimui įgyvendinti, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant: 1) prekės vertę, jeigu prekė neturėtų trūkumų; 2) prekės trūkumų (neatitikties) reikšmingumą; 3) tai, ar kitokio reikalavimo taikymas nesukeltų nepatogumų vartotojui. Pažymėtina ir tai, kad Civilinis kodeksas numato sąlygas, kada vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 4 dalyje numatyta, kad vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, vadovaudamasis šio kodekso 6.364³ straipsniu, jeigu: 1) pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba prekės pataisymas ar pakeitimas neatitinka šio kodekso 6.364² straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų, arba pardavėjas, vadovaudamasis šio straipsnio 3 dalimi, atsisakė užtikrinti tinkamą prekės kokybę; 2) prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė užtikrinti prekės kokybę; 3) prekės trūkumas yra esminis; 4) pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą neužtikrins tinkamos prekės kokybės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui. Nagrinėjamu atveju, vertinant Vartotojo keliamo reikalavimo pagrįstumą, atkreiptinas dėmesys, jog ginčą nagrinėjantis subjektas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo galimybę, turi atsižvelgti į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12- 23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008). Be to, pažymėtina, kad vartotojui teisės aktų garantuota minėtų reikalavimų reiškimo teisė turi būti susijusi su objektyvia ir įrodymais pagrįsta aplinkybe, jog vartotojo įsigyta prekė yra netinkamos kokybės.
5 Pasisakydama dėl Vartotojo keliamo reikalavimo pagrįstumo, Komisija pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, bei atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 1 dalis numato, kad pardavėjas atsakingas vartotojui už bet kokią prekių (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą). Kaip nurodoma teismų praktikoje, „Civilinio kodekso 6.333 straipsnio 2 dalis numato, jog garantija – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir sudarant sutartį nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas juos ketino naudoti, arba dėl kurių daiktų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų tų daiktų pirkęs, arba nebūtų už juos tiek mokėjęs. Taigi, pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu šie atsirado prieš perduodant daiktus arba juos lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-65/2014). Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 4 dalis numato, kad prekės (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) trūkumas, kuris paaiškėja per vienerius metus nuo jos pristatymo, laikomas buvusiu pristatant prekę, nebent pardavėjas įrodo kitaip arba kai tai nesuderinama su prekės pobūdžiu ar trūkumo pobūdžiu. Komisija, aptardama šiame straipsnyje nurodytą daikto kokybės prezumpciją, pažymi, kad Vartotojas turi įrodyti daikto neatitikimo egzistavimą ir kad neatitikimas išaiškėjo per 1 metus nuo prekės perdavimo. Tuo tarpu Pardavėjas, įrodinėdamas ir siekdamas pagrįsti aplinkybę, kad jis nėra atsakingas už prekės trūkumus, turi pateikti įrodymų, kad neatitikimo nebuvo prekės pateikimo momentu, ir įrodyti, kad jo priežastis ar kilmė yra po šio pateikimo buvęs veikimas ar neveikimas. Nagrinėjamu atveju, Vartotojas prekę įsigijo 2022-05-23, o dėl jos kokybės, kaip nurodo pateiktame prašyme Tarnybai į Pardavėją kreipėsi 2023-10-11, t. y. praėjus daugiau kaip metams nuo prekės įsigijimo dienos. Tai reiškia, kad po vienerių metų pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Pagal rašytinę ginčo medžiagą, Vartotojas nurodė, jog prekė netinkamos kokybės, kadangi sugedo prekės lietaus sensorius, nuo to laiko prekės vartotojo sąsaja rodo, kad nuolat lyja ir prekė nepjauna vejos. Vartotojo įsitikinimu, prekės maitinimo laido modifikacija, nesusijusi su pasireiškusiu trūkumu. Tačiau, Pardavėjas, nesutiko tenkinti Vartotojo prašymo, kadangi Vartotojas nupjovė maitinimo laidą, sujungė su trečios šalies pagamintais sujungėjais. Pardavėjas pabrėžė, jog maitinimo laido negalima pažeisti, tai yra visų gamintojų reikalavimas, dėl to panaikinamos garantijos. Taip pat, Pardavėjas pateikė prekės naudojimo instrukciją valstybine kalba bei informavo, kad instrukcijoje rašoma: „Draudžiama keisti originalią roboto vejapjovės konstrukciją. Už visas modifikacijas savo rizika atsako naudotojas.” Nurodytina, kad kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (Civilinio kodekso 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto Civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje. Pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016). Atsižvelgiant į aukščiau aptartas Civilinio kodekso nuostatas ir teismų praktiką, nagrinėjamu atveju Vartotojas, ginčydamas šias aplinkybes, turi įrodyti, kad prekės trūkumas, dėl kurio kilo ginčas, atsirado prieš perduodant daiktus arba jį lėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo, t. y. kurios patvirtintų aplinkybę, kad prekės trūkumą lėmė gamyklinis brokas, kuris buvo prekės pardavimo metu.
6 Įvertinus pateiktų aplinkybių bei įrodymų visumą, Komisija nurodo, kad Pardavėjas užfiksavo, jog Vartotojo reikalavimui tenkinti pagrindo nenustatyta, dėl prekės naudojimo instrukcijoje pateiktų gaminio saugos reikalavimų nesilaikymo. Pastebėtina, kad prekė yra sudėtingas techninis įrenginys, kuriam reikalinga tinkama priežiūra ir tinkamas naudojimas pagal prekės gamintojo nurodytus reikalavimus, tačiau Vartotojas žinodamas ar turėdamas žinoti informaciją apie tinkamą prekės eksploataciją, pateiktame prašyme Tarnybai patvirtino, kad atliko prekės maitinimo kabelio modifikaciją, tokiu būdu pripažino, kad nesivadovavo instrukcijoje įtvirtintu reikalavimu: „Draudžiama keisti originalią roboto vejapjovės konstrukciją”. Pažymėtina ir tai, kad Vartotojas, teigdamas, kad iš Pardavėjo įsigyta prekė neatitinka kokybės reikalavimų, ginčo nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų (serviso, eksperto ar kt. išvadų), kurie patvirtintų, jog Vartotojo nurodytas prekės trūkumas atsirado būtent dėl to, jog prekė yra netinkamos kokybės, t. y. jog prekės trūkumas, dėl kurio kreipėsi Vartotojas, ar priežastys, dėl kurių šis trūkumas atsirado, yra gamyklinio pobūdžio, egzistavo prekės įsigijimo metu, o ne atsirado kaip galimai netinkamo naudojimo pasekmė. Atsižvelgiant į tai, Komisija konstatuoja, kad Vartotojas neįgijo teisės pasinaudoti Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 2 dalyje numatytu teisių gynimo būdu. Atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių pateiktus paaiškinimus bei dokumentus, taip pat vartojimo ir pirkimo–pardavimo sutartinių teisinių santykių reglamentavimu, Komisija daro išvadą, kad Vartotojo reikalavimas – nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę) – nepagrįstas. Komisija, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalies 11 punktu ir 28 straipsnio nuostatomis, n u t a r i a: Atmesti vartotojo E. P. reikalavimą, t. y. pripažinti nepagrįstu vartotojo reikalavimą nemokamai pašalinti žoliapjovės – roboto WORX WR147E.1 1000m2 trūkumus (pataisyti žoliapjovę – robotą WORX WR147E.1 1000m2). Įpareigoti ginčo šalis pranešti Tarnybai, jeigu bus pareikštas ieškinys bendrosios kompetencijos teisme nagrinėti ginčą iš esmės. Tarnybos nutarimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo Tarnybos nutarimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Įsigaliojęs Tarnybos nutarimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis Tarnybos nutarimas neįvykdomas, jis gali būti vykdomas priverstinai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Komisijos pirmininkė Rasa Pupienienė
