Elektroninio dokumento išrašas VALSTYBINĖ VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBOS KOMISIJA NUTARIMAS DĖL (DUOMENYS NESKELBTINI) PRAŠYMO 2024 m. gegužės 24 d. Nr. 10G-1747 Vilnius Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija (toliau – Komisija), susidedanti iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vartojimo prekių skyriaus vedėjos Rasos Pupienienės (Komisijos pirmininkė), Nuotolinės prekybos skyriaus vedėjos Viktorijos Dobrynskienės ir Vartojimo prekių skyriaus vyresniosios patarėjos Jolantos Petrušauskienės, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, vartotojų ginčų sprendimo ne teisme rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ginčą, kilusį tarp vartotojos D. B. (toliau – Vartotoja) ir UAB „Topo grupė“ (į. k. 134777619, buveinės adresas: R. Kalantos g. 32, Kaunas, toliau – Pardavėjas) dėl Vartotojos iš Pardavėjo įsigyto galimai netinkamos kokybės dulkių siurblio MIELE Complete C3 Cat an (toliau – prekė) ir tuo pagrindu Vartotojos keliamo reikalavimo – nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę) – pagrįstumo Komisija n u s t a t o: Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2024-02-12 gavo Vartotojos prašymą (reg. Nr. 7G-1536) ir 2024-02-28 prašymo papildymą (reg. Nr. 5G-3183) dėl iš Pardavėjo 2023-03-14 įsigytos prekės, už kurią Vartotoja Pardavėjui sumokėjo 311,99 EUR (PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kopija), galimai netinkamos kokybės. Prašyme Vartotoja nurodo, kad 2024-01-29 kreipėsi į Pardavėją su prašymu sutaisyti neveikiančią prekę, tačiau Pardavėjas po kiek laiko apžiūrėjęs daiktą, atsisakė tai padaryti nemokamai nurodydamas, kad prekės variklyje yra daug žemių, todėl remontas kainuos 194 EUR. Vartotojos teigimu, prekės naudojimo instrukcijoje buvo nurodyta, kad galima siurbti įvairius paviršius, tame tarpe ir kilimus bei grindis, todėl natūralu, kad naudojant daiktą kasdieniam namų tvarkos palaikymui siurbiama buvo viskas, kas pasitaikė ant jų. Vartotoja pažymi, kad prekė buvo naudojama pagal instrukciją, siurbimui buvo naudojami MIELE gamintojo maišai, todėl, Vartotojos teigimu, variklyje atsiradusios žemės ten atsidūrė dėl akivaizdaus prekės trūkumo. Iš ginčo nagrinėjimo medžiagos nustatyta, kad Vartotoja pagal 2024-01-29 Prekės perdavimo- priėmimo garantiniam remontui aktą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė prekę Pardavėjui dėl to, kad: „neveikia, įjungus į tinklą keliom sekundėm šviečia „Max“ galingumo mygtukas ir išsijungia“. Garantinio aptarnavimo servisas pateikė Sąmatą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje numatyta, kad: „Variklio gedimas. Dėl variklio skyriaus užteršimo. Variklio skyrius užterštas visur dulkės, smėlis.Gamintojo garantija mechaniniams/fiziniams pažeidimams negalioja“ (kalba netaisyta). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta aukščiau, Vartotoja kreipėsi į Tarnybą, prašydama Tarnybos įpareigoti Pardavėją nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę). Tarnyba, ginčo išsprendimą taikiu būdu laikydama prioritetiniu vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tikslu, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi bei 25 straipsnio 9 dalimi, pradėjo ginčo neteisminio sprendimo
2 procedūrą ir 2024-02-29 raštu Nr. 4G-5990 kreipėsi į Pardavėją, siūlydama su Vartotoja kilusį ginčą spręsti taikiai ir ne vėliau kaip iki 2024-03-14 informuoti Vartotoją bei Tarnybą apie priimtus sprendimus, o ginčo neišsprendus taikiai, pateikti išsamius motyvuotus paaiškinimus bei juos pagrindžiančius dokumentus dėl Vartotojos prašyme išdėstytų aplinkybių ir keliamo reikalavimo. Tarnyba taip pat 2024-02-29 raštu Nr. 4G-6058 informavo Vartotoją apie pradėtą ginčo nagrinėjimo procedūrą ir paaiškino jos procesines teises. Tarnyba 2024-05-20 elektroniniu paštu (reg. Nr. 5G-7498) kreipėsi į Pardavėją, pakartotinai informuodama, kad 2024-02-29 raštu Nr. 4G-5990, paprašė pateikti Tarnybai paaiškinimus dėl Vartotojos prašymo. Tarnyba 2024-05-23 gavo Pardavėjo atsakymą (reg. Nr. 5G-7498), kuriame nurodė, kad gavus Vartotojos kreipimąsi, kad prekė veikia nekorektiškai, Pardavėjas 2024-01-29 priėmė prekę ir operatyviai išsiuntė į servisą trūkumams nustatyti, fiksavo Vartotojos išsakytus trūkumus. Prekė priimta autorizuoto serviso 2024-02-05, nustatyta: „Variklio gedimas. Priežastis: dėl variklio skyriaus užterštumo. Variklio skyriuje rasta dulkių ir smėlio“, detalizuojant šias aplinkybes, autorizuotas servisas komentuoja: „arba nebuvo tvarkingai įstatyta dulkių surinkimo talpa, arba buvo naudojamas įrenginys be surinkimo talpos, kas pagal instrukciją draudžiama“. Pardavėjas informavo, kad patikrinimas ir išvados surašytos 2023-02-23, neradus kompromiso su Vartotoja, prekė grąžinta į parduotuvę, Vartotojai pateikta visa informacija. Pardavėjas taip pat pabrėžė: „Galimos Naudojimosi klaidos: Dulkių siurblys buvo užterštas dėl nepakankamos vartotojo priežiūros, nesilaikant gamintojo nurodymų dėl reguliarios valymo ir priežiūros. Įrenginys atitinka visus kokybės reikalavimus ir gamintojo specifikacijas, tačiau tinkamam veikimui būtina reguliari vartotojo priežiūra, kurios nebuvo atlikta. <...> Autorizuoto serviso patikrinimas ir pateiktos nuotraukos aiškiai rodo, kad dulkių siurblys nebuvo tinkamai prižiūrėtas, <...>. Gamintojo rekomendacijos: Gamintojo vadove aiškiai nurodyta, kaip reguliariai prižiūrėti ir valyti dulkių siurblį. Vartotojas privalo laikytis šių rekomendacijų, kad būtų išvengta panašių problemų ateityje.“ (kalba netaisyta). Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, Pardavėjas nurodė, jog nesutinka tenkinti Vartotojos prašymo bei mano, kad prekė veiktų tinkamai, jei būtų laikomasi gamintojo nurodymų dėl reguliarios priežiūros ir valymo. Galimybė atlikti mokestinį prekės remontą keičiant užterštą variklį su Vartotoja buvo aptarta, bet Vartotojai atmetus šią galimybę, įrenginys iki šiol laukia Vartotojos parduotuvėje. Pardavėjas taip pat pateikė prekės nuotraukas. Komisija k o n s t a t u o j a: Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas), Vartotojų teisių apsaugos įstatymas bei kiti teisės aktai nustato, jog vartotojas turi teisę įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas, gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas, į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės bei neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą, kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą ir kt. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalimi „Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą“. Tiek Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 2 dalis, tiek Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis įtvirtina vartotojo sąvoką ir nustato, kad „Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis“. Apibrėžiant nagrinėjamo ginčo įrodymų vertinimo taisykles, pažymėtina, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad ginčus nagrinėjanti institucija paprastai ginčus nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-12-03 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1149/2003, nurodė, kad „įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas – teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę“.
3 Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, ginčus nagrinėjanti institucija savo sprendimą priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Įrodinėjimas yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka. Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 13 straipsnyje, o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531- 248/2018). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje pažymi, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas (šiuo atveju – Komisija) privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento, teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį ieškinio ar atsikirtimo į jį argumentą, tačiau neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-04 nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-219/2016). Analogišką poziciją taip pat yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas – teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Be to, Komisija pažymi, kad įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle tikimybių pusiausvyros principu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009-03- 16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Ginčo šalys gali reikšti savo poziciją ir teikti įrodymus, tačiau jų vertinimas ir sprendimo priėmimas yra ginčus nagrinėjančios institucijos (šiuo atveju – Komisijos) prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuotina, kad ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, kadangi Vartotoja yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su Pardavėju su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o Pardavėjas yra verslininkas, vykdantis komercinę veiklą. Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkanti Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnyje įtvirtintos tokio pobūdžio sutarties apibrėžimą. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sudarė vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, Komisija, vertindama Vartotojos keliamų reikalavimų Pardavėjui pagrįstumą, vadovausis vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis, bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą, taip pat kitomis prievolinius teisinius santykius nustatančiomis nuostatomis. Komisija taip pat pažymi, kad vartojimo teisiniai santykiai yra pagrįsti vartotojo interesų prioriteto principu, į kurį turi būti atsižvelgiama kiekvienu konkrečiu tarp vartotojo ir verslo subjekto kilusio ginčo nagrinėjamu atveju.
4 Ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo iš esmės kilo dėl galimai netinkamos kokybės prekės ir tuo pagrindu Vartotojo keliamo reikalavimo Pardavėjui – nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę) – pagrįstumo. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pristatyti vartotojui šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančias prekes. Prekės turi atitikti visus šiuos reikalavimus, jeigu jie yra taikytini: 1) atitikti aprašymą, rūšį, kiekį ir kokybę ir turėti funkcionalumo, suderinamumo, sąveikumo ir kitas savybes, kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje; 2) atitikti bet kokią konkrečią paskirtį, dėl kurios vartotojui reikia šių prekių, apie kurią vartotojas pranešė pardavėjui vėliausiai pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ir dėl kurios pardavėjas sutiko; 3) būti pristatytos su visais priedais ir instrukcijomis (įskaitant įdiegimo instrukcijas), kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje; 4) būti tiekiamos su naujiniais, kaip numatyta pirkimo–pardavimo sutartyje (Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 2 dalis). Prekių grąžinimą ar keitimą reglamentuoja Taisyklės. Vadovaujantis Taisyklių 18 punkto nuostatomis, netinkamos kokybės prekės į tinkamos kokybės prekes keičiamos ir prekės grąžinamos Civilinio kodekso 6.364¹, 6.364² ir 6.364³ straipsniuose nustatytais atvejais ir sąlygomis. Komisija pažymi, kad remiantis Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 1 dalimi, jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas pagal šiame straipsnyje nustatytas sąlygas turi teisę reikalauti, kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, proporcingai sumažinta prekės kaina, arba vienašališkai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Kad būtų užtikrinta tinkama prekės kokybė, vartotojas turi teisę pasirinkti reikalauti prekę pataisyti (remontuoti) arba reikalauti ją pakeisti, išskyrus atvejus, kai reikalavimo nebūtų įmanoma įvykdyti arba pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų, palyginti su išlaidomis kitam reikalavimui įgyvendinti, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant: 1) prekės vertę, jeigu prekė neturėtų trūkumų; 2) prekės trūkumų (neatitikties) reikšmingumą; 3) tai, ar kitokio reikalavimo taikymas nesukeltų nepatogumų vartotojui (Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad Civilinis kodeksas numato dviejų pakopų vartotojo teisių gynimo priemonių sistemą, t. y. numato sąlygas, kada vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 4 dalyje numatyta, kad vartotojas turi teisę reikalauti proporcingai sumažinti prekės kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, vadovaudamasis šio kodekso 6.364³ straipsniu, jeigu: 1) pardavėjas prekės nepataisė ar nepakeitė arba prekės pataisymas ar pakeitimas neatitinka šio kodekso 6.364² straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų, arba pardavėjas, vadovaudamasis šio straipsnio 3 dalimi, atsisakė užtikrinti tinkamą prekės kokybę; 2) prekės trūkumas atsirado, nors pardavėjas bandė užtikrinti prekės kokybę; 3) prekės trūkumas yra esminis; 4) pardavėjas pareiškė ar iš aplinkybių yra aišku, kad jis per protingą terminą neužtikrins tinkamos prekės kokybės arba tai sukels didelių nepatogumų vartotojui. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra nedidelis. Pareiga įrodyti, kad trūkumas yra nedidelis, tenka pardavėjui. Be kita ko, vartotojui nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį: 1) vartotojas turi grąžinti pardavėjui prekę pardavėjo sąskaita; 2) pardavėjas, gavęs sugrąžintą prekę arba vartotojo pateiktus įrodymus, kad prekė buvo išsiųsta, turi ne vėliau kaip per keturiolika dienų grąžinti vartotojui už prekę sumokėtą kainą (Civilinio kodekso 6.364³ straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju Vartotoja Pardavėjo atžvilgiu kelia reikalavimą nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę). Vadovaujantis teismų formuluojama praktika, ginčą nagrinėjantis subjektas, įvertindamas vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo taikymo galimybę, taip pat turi atsižvelgti ir į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008). Be to, pažymėtina, kad vartotojui teisės aktų garantuota minėtų reikalavimų reiškimo teisė turi būti susijusi su objektyvia ir įrodymais pagrįsta aplinkybe, jog vartotojo įsigyta prekė yra netinkamos kokybės.
5 Kaip numato Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 4 dalis, jeigu neįrodoma kitaip, daikto trūkumai, išaiškėję per vienerius metus nuo daikto pristatymo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu. Atsižvelgiant į tai, nurodytina, kad toks teisinis reguliavimas reiškia įrodinėjimo naštos perskirstymą – preziumuojama, kad per vienerius metus nuo prekės pristatymo vartotojui išaiškėję trūkumui buvo prekės perdavimo momentu, pirkėjas šios aplinkybės neturi įrodinėti, o pardavėjas gali šią prezumpciją nuginčyti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pagal aptartą Civilinio kodekso 6.364 straipsnio 4 dalį, vartotojas turi įrodyti daikto neatitikimo egzistavimą ir kad neatitikimas išaiškėjo per vienerius metus nuo daikto pateikimo, tačiau Civilinis kodeksas nepreziumuoja daikto trūkumo fakto, t. y. neeliminuoja vartotojo pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius daikto trūkumo egzistavimo faktą. Aptarta prezumpcija švelnina vartotojo įrodinėjimo naštą, tačiau nepanaikina pareigos įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir paneigti pardavėjo įrodymus, kuriais jis gina savo poziciją dėl atsiradusių prekės trūkumų. Nagrinėjamu atveju, Vartotoja prekę įsigijo 2023-03-14, o dėl jos kokybės į Pardavėją kreipėsi 2024-01-29, t. y. nepraėjus vienerių metų terminui nuo prekės įsigijimo dienos. Nustatyta, kad Pardavėjas atsisakė tenkinti Vartotojos prašymą, vadovaudamasis garantinio aptarnavimo serviso išvada, kurioje numatyta: „Variklio gedimas. Priežastis: dėl variklio skyriaus užterštumo. Variklio skyriuje rasta dulkių ir smėlio“ (kalba netaisyta) bei pateikė minėtas aplinkybes patvirtinančias prekės dalių nuotraukas. Nurodytina, kad Vartotoja neginčijo prekės naudojimo instrukcijos pateikimo fakto, t. y. nenurodė, kad trūko informacijos apie tinkamą prekės eksploataciją. Atitinkamai laikytina, kad teisės aktuose numatyta pardavėjo pareiga pateikti visapusišką bei išsamią informaciją apie prekės savybes yra tinkamai įgyvendinta (Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 1 dalis), o pateiktos instrukcijos sąlygos, susijusios su tinkama prekės eksploatacija, pateiktos aiškiai bei suprantamai. Apibendrinant pateiktų aplinkybių bei įrodymų visumą, Komisija neturi pagrindo abejoti pateikta garantinio aptarnavimo serviso išvada, kurią patvirtina ir pateiktos prekės dalių nuotraukos. Paminėtina ir tai, kad Vartotoja, teigdama, kad iš Pardavėjo įsigyta prekė neatitinka kokybės reikalavimų, ginčo nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų (serviso, eksperto ar kt. išvadų), patvirtinančių prekės netinkamos kokybės faktą, t. y. kad prekės trūkumus lėmė ne netinkama prekės eksploatacija, o kitos priežastys bei tokiu būdu nenuginčijo garantinio aptarnavimo serviso išvadoje nustatytų aplinkybių, todėl suponuojama išvada, jog Pardavėjas vienerių metų prezumpciją dėl prekės trūkumų buvimo prekės perdavimo metu – nuginčijo ir Vartotoja neįgijo teisės pasinaudoti Civilinio kodekso 6.364¹ straipsnio 2 dalyje numatytu teisių gynimo būdu. Atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir ginčo šalių pateiktus paaiškinimus bei dokumentus, taip pat vartojimo ir pirkimo–pardavimo sutartinių teisinių santykių reglamentavimu, Komisija daro išvadą, kad Vartotojos reikalavimas – nemokamai pašalinti prekės trūkumus (pataisyti prekę) – nepagrįstas. Komisija, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalies 11 punktu ir 28 straipsnio nuostatomis, n u t a r i a: Atmesti vartotojos D. B. reikalavimą, t. y. pripažinti nepagrįstu vartotojos reikalavimą nemokamai pašalinti dulkių siurblio MIELE Complete C3 Cat an trūkumus (pataisyti dulkių siurblį MIELE Complete C3 Cat an). Įpareigoti ginčo šalis pranešti Tarnybai, jeigu bus pareikštas ieškinys bendrosios kompetencijos teisme nagrinėti ginčą iš esmės. Tarnybos nutarimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo Tarnybos nutarimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Įsigaliojęs Tarnybos nutarimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis Tarnybos nutarimas neįvykdomas, jis gali būti vykdomas priverstinai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
6 Komisijos pirmininkė Rasa Pupienienė
