Elektroninio dokumento išrašas VALSTYBINĖ VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBOS KOMISIJA NUTARIMAS DĖL (DUOMENYS NESKELBTINI) PRAŠYMO 2026 m. kovo 10 d. Nr. 10G-756 Vilnius Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija (toliau – Komisija), susidedanti iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Prekių skyriaus vedėjos Rasos Pupienienės (Komisijos pirmininkė), Prekių skyriaus vyresniosios patarėjos Agnės Skinkytės-Radanovič ir Prekių skyriaus patarėjos Ilonos Mitkevičienės, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, vartotojų ginčų sprendimo ne teisme rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ginčą, kilusį tarp G. V. (duomenys neskelbtini) (toliau – Vartotoja) ir Brandinc Jewellery Sp.z.o.o Lietuvos filialo (į. k. 302664768, buveinės adresas: Lvivo g. 105A-101,Vilnius, toliau – Pardavėjas) dėl įsigytų dviejų sidabrinių žiedų, 925 praba (toliau – Prekės), tinkamos kokybės, ir tuo pagrindu Vartotojos Pardavėjo atžvilgiu keliamo reikalavimo – netinkamų dydžių Prekes pakeisti į tinkamo dydžio Prekes – pagrįstumo. Komisija n u s t a t o: Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2025-12-04 gavo Vartotojos prašymą (reg. Nr. 7G-10818) dėl 2025-10-30 Pardavėjo parduotuvėje (Saltoniškių g. 9, Vilnius) įsigytų Prekių, už kurias Vartotoja Pardavėjui sumokėjo 90,93 EUR (Pardavėjo 2025-10-30 mokėjimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini), kopija), pakeitimo į tinkamo dydžio Prekes. Iš ginčo nagrinėjimo medžiagos nustatyta, kad Vartotoja 2025-10-31 kreipėsi į Pardavėją, prašydama pakeisti įsigytas, tačiau pagal dydį netinkamas Prekes į tinkamo dydžio Prekes. Vartotoja nurodė pageidaujanti pakeisti du jos įsigytus žiedus į mažesnio – 14,5 dydžio – analogiškus žiedus. Vartotojos teigimu, jeigu Pardavėjas neturi jos prašomos dydžio analogiškų Prekių, ji prašo grąžinti už Prekes sumokėtą kainą nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo daikto grąžinimo dienos. Vartotoja nurodo, kad Pardavėjas nepateikė rašytinio atsisakymo. Pasak Vartotojos, Pardavėjas žodžiu informavo, kad jos prašymo nevykdys. Atsižvelgdama į tai Vartotoja kreipėsi į Tarnybą prašydama įpareigoti Pardavėją pakeisti netinkamo dydžio Prekes į tinkamo dydžio Prekes. Tarnyba, ginčo išsprendimą taikiu būdu laikydama prioritetiniu vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tikslu, vadovaudamasis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi ir 25 straipsnio 9 dalimi, 2025-12-09 raštu Nr. 4G-30500 kreipėsi į Pardavėją, siūlydama kilusį ginčą spręsti taikiai, o nesutinkant su taikiu ginčo sprendimo būdu, paprašė iki 2025-12-19 pateikti išsamius motyvuotus paaiškinimus ir juos patvirtinančius įrodymus dėl Vartotojos prašyme išdėstytų aplinkybių. Tarnyba, taip pat 2025-12-09 raštu Nr. 4G-30508 informavo Vartotoją apie pradėtą ginčo nagrinėjimo procedūrą ir paaiškino jos procesines teises. Pažymėtina, kad Pardavėjas iki Tarnybos nustatyto termino papildomų paaiškinimų dėl Vartotojos prašyme išdėstytų aplinkybių nepateikė.
2 Komisija k o n s t a t u o j a: Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas), Vartotojų teisių apsaugos įstatymas bei kiti teisės aktai nustato, jog vartotojas turi teisę įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas, gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas, į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės bei neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą, kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą ir kt. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalimi, „Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą“. Tiek Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 2 dalis, tiek Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis įtvirtina vartotojo sąvoką ir nustato, kad „Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis“. Apibrėžiant nagrinėjamo ginčo įrodymų vertinimo taisykles, pažymėtina, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad ginčus nagrinėjanti institucija paprastai ginčus nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025-07-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-701/2025 nurodė, kad „įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimais tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai“. Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, ginčus nagrinėjanti institucija savo sprendimą priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, kad įrodinėjimas yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 13 straipsnyje, o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Nurodytina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje pažymi, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, kad teismas (šiuo atveju – Komisija) privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento, teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį ieškinio ar atsikirtimo į jį argumentą, tačiau neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-04 nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-219/2016). Analogišką poziciją taip pat yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas – teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Be to, Komisija pažymi, kad įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle tikimybių pusiausvyros principu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos
3 Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais: (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.) teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Ginčo šalys gali reikšti savo poziciją ir teikti įrodymus, tačiau jų vertinimas ir sprendimo priėmimas yra ginčus nagrinėjančios institucijos (šiuo atveju – Komisijos) prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo kvalifikuotinas kaip kylantis iš vartojimo sutartinių teisinių santykių, kadangi Vartotojai parduotuvėje įsigijus Prekę, tarp šalių (Vartotojos ir Pardavėjo) buvo sudaryta vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, atitinkanti Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnyje įtvirtintos tokio pobūdžio sutarties apibrėžimą. Ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, kadangi Vartotoja yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su Pardavėju su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o Pardavėjas yra verslininkas, vykdęs komercinę veiklą. Atsižvelgiant į tai, Komisija, vertindama Vartotojos Pardavėjo atžvilgiu keliamo reikalavimo pagrįstumą, vadovausis vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis, bendrosiomis pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą įtvirtinančiomis nuostatomis, taip pat kitomis taikytinomis prievolinius teisinius santykius nustatančiomis taisyklėmis. Komisija taip pat pažymi, kad vartojimo teisiniai santykiai yra pagrįsti vartotojo interesų prioriteto principu, į kurį turi būti atsižvelgiama kiekvienu konkrečiu tarp vartotojo ir verslo subjekto kilusio ginčo nagrinėjamu atveju. Ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo iš esmės kilo dėl Vartotojos reikalavimo – netinkamo dydžio Prekes pakeisti į tinkamo dydžio Prekes – pagrįstumo. Ginčas tarp Vartotojos ir Pardavėjo iš esmės kilo dėl Vartotojos atžvilgiu suteiktos teisės nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, nesant jos pažeidimui, įgyvendinimo. Pagal bendrąsias prievolinės teisės nuostatas, sutarties nutraukimo institutas yra taikomas tuo atveju, jeigu viena iš sutarties šalių neįvykdo sutarties ar ją netinkamai įvykdo ir toks nevykdymas pripažįstamas esminiu jos pažeidimu (Civilinio kodekso 6.217 straipsnis). Vartojimo sutartinių teisinių santykių atžvilgiu, dėl jų specifiškumo subjektų ir sutarties tikslo požiūriu, yra nustatyti tam tikri ypatumai (Civilinio kodekso XXIII skyriaus ketvirtasis skirsnis). Vienas iš jų yra pirkėjo, šiuo atveju įgyjančio vartotojo statusą, teisė pakeisti arba grąžinti prekę, kuri neturi kokybės ar kitų sutarties neatitikimo požymių. Civilinio kodekso 6.362 straipsnyje įtvirtinta: „pirkėjas turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto daiktų perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais. <...>. Jeigu pardavėjas neturi pakeitimui tinkamų daiktų, tai pirkėjas turi teisę per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą“. Vertindama Vartotojos pareikšto reikalavimo dėl netinkamo dydžio Prekių pakeitimo į tinkamo dydžio Prekes pagrįstumą, Komisija, kaip nurodyta aukščiau, pažymi, kad galiojančiuose teisės aktuose yra įtvirtintos vartotojo, kaip silpnesnės vartojimo teisinių santykių šalies, teisių apsaugos ir gynimo priemonės. Viena jų yra nustatyta Civilinio kodekso 6.362 straipsnyje, kurio 2 dalyje numatyta, kad pirkėjas, kuriam nepatinka nusipirktos prekės forma, dydis spalva, modelis ar komplektiškumas, turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto prekių pardavimo dienos, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti ją analogiška preke arba grąžinti prekę ir atgauti už ją sumokėtus pinigus. Pažymėtina, kad Mažmeninių prekybos taisyklių, patvirtintų 2001-06-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 697 (toliau – Mažmeninės prekybos taisyklės) 17 punkte pateikiamas prekių sąrašas, kurioms Vartotojos reikalavimai gali būti tenkinami tik Pardavėjui sutikus. Nagrinėjamu ginčo atveju Komisija atkreipia dėmesį, kad Vartotojos nurodytos Prekės yra įtrauktos į Mažmeninės prekybos taisyklių 17.12 papunktyje negrąžintinų prekių sąrašą, kuriame numatyta, jog perlai, brangakmeniai, taurieji metalai ir jų dirbiniai (išskyrus dirbtinę bižuteriją; Kombinuotosios nomenklatūros kodai 7101–7116, 7118), nėra grąžinami.
4 Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir įvertinusi nagrinėjamas faktines aplinkybes, Komisija konstatuoja, kad Vartotojos įsigytos Prekės, neatitinkančios jos individualių ar subjektyvių poreikių, nelaikytinos netinkamos kokybės Prekėmis. Nagrinėjamu atveju tai yra iš 925 prabos sidabro lydinio pagaminti juvelyriniai dirbiniai (žiedai), kurių kokybės trūkumų nenustatyta. Atsižvelgdama į tai, Komisija pažymi, kad Vartotoja neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad Pardavėjas pakeistų minėtas Prekes kitomis, nutrauktų pirkimo–pardavimo sutartį ar grąžintų už Prekes sumokėtą pinigų sumą. Tokie veiksmai gali būti atliekami tik Pardavėjui savo nuožiūra ir gera valia išreiškus sutikimą. Vartotojos įsigytos Prekės yra įrašytos į negrąžintinų prekių sąrašą. Atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, ginčo šalių pateiktus paaiškinimus ir dokumentus, taip pat į vartojimo bei pirkimo–pardavimo sutartinius teisinių santykių reglamentavimą, Komisija daro išvadą, kad Vartotojos reikalavimas – netinkamo dydžio Prekes pakeisti į tinkamo dydžio Prekes – nepagrįstas. Komisija, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalies 11 punktu ir 28 straipsniu, n u t a r i a: Atmesti vartotojos G. V. (duomenys neskelbtini) reikalavimą, t. y. pripažinti nepagrįstu vartotojos reikalavimą įsigytų netinkamo dydžio dviejų sidabrinių žiedų, 925 praba, keitimą į tinkamo dydžio sidabrinius žiedus, 925 praba. Įpareigoti ginčo šalis pranešti Tarnybai, jeigu bus pareikštas ieškinys bendrosios kompetencijos teisme nagrinėti ginčą iš esmės. Tarnybos nutarimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo Tarnybos nutarimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Įsigaliojęs Tarnybos nutarimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis Tarnybos nutarimas neįvykdomas, jis gali būti vykdomas priverstinai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Komisijos pirmininkė Rasa Pupienienė
