Elektroninio dokumento išrašas VALSTYBINĖ VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBA VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS TARNYBOS KOMISIJA NUTARIMAS DĖL (DUOMENYS NESKELBTINI) PRAŠYMO 2026 m. kovo 10 d. Nr. 10G-755 Vilnius Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija (toliau – Komisija), susidedanti iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Prekių skyriaus vedėjos Rasos Pupienienės (Komisijos pirmininkė), Prekių skyriaus vyresniosios patarėjos Agnės Skinkytės-Radanovič ir Prekių skyriaus patarėjos Ilonos Mitkevičienės, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, vartotojų ginčų sprendimo ne teisme rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ginčą, kilusį tarp vartotojo R. K. (duomenys neskelbtini) (toliau – Vartotojas), kuriam pagal įgaliojimą atstovauja D. K. (toliau – Vartotojo atstovė), ir UAB „Kesko Senukai Digital“ (į. k. 303686899, buveinės adresas – Kareivių g. 11B, Vilnius), dėl Vartotojo Pardavėjo atžvilgiu keliamo reikalavimo – pakeisti sutarties sąlygas ir sumažinti įsigyto nešiojamo kompiuterio ,,Apple MacBook Pro“ (M4, 16 GB, 512 GB, 14, 10-Core GPU, sidabro, toliau – Prekė) kainą (357,65 EUR) – pagrįstumo. Komisija n u s t a t o Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) 2025-09-22 gavo Vartotojo atstovės pateiktą prašymą (reg. Nr. 7G-8066) ir 2025-09-29, 2025-09-30 bei 2025-10-15 per Vartotojų teisių informacinę sistemą pateiktus papildomus dokumentus, kuriuose nurodyta, kad 2025- 08-17 Vartotojas tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutarties (duomenys neskelbtini) pagrindu Pardavėjo valdomoje elektroninėje parduotuvėje www.senukai.lt (toliau – Elektroninė parduotuvė) užsakė Prekę, tačiau dėl techninių kliūčių tikslinės paskolos sutartis nebuvo patvirtinta, todėl Vartotojas tą pačią dieną, t. y. 2025-08-17, kreipėsi į Pardavėją ir paprašė atšaukti užsakymą. Dėl susiklosčiusios situacijos Vartotojas 2025-08-18 atliko naują užsakymą Prekei įsigyti ir pasirašė tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį (duomenys neskelbtini). Prašyme taip pat nurodoma, kad Pardavėjas 2025-08-21 elektroniniu laišku patvirtino, kad 2025-08-17 dienos užsakymas yra atšauktas, tačiau, 2025-09-11 atlikus pirmąją įmoką, Vartotojas pastebėjo, jog buvo atšaukta ne ta sutartis, t. y. Pardavėjas turėjo atšaukti 2025-08-17 dienos tikslinės paskolos sutartį, o 2025-08-18 palikti, tačiau buvo atšaukta 2025-08-18 tikslinės paskolos sutartis. Prašyme paaiškinama, kad pasirinkus naują lizingą, t. y. 2025-08-18, Vartotojas pastebėjo, jog gali sutaupyti 357,65 EUR, tačiau, atšaukus ne tą tikslinės paskolos sutartį, Prekei taikomas 357,65 EUR pabrangimas. Dėl susiklosčiusios situacijos Vartotojas 2025-09-16 kreipėsi į Pardavėją, tačiau Pardavėjas 2025-09-18 pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad, pateikus naują užsakymą, automatiškai sudaroma nauja lizingo sutartis, kurioje Vartotojas turėjo galimybę iš naujo pasirinkti pageidaujamą sutarties terminą, tačiau šio žingsnio neatliko, todėl buvo pritaikytos numatytosios sąlygos, o jau sudarytos sutarties sąlygų pakeisti nėra galimybės.
2 Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo su Pardavėju išspręsti taikiai nepavyko, Vartotojas per atstovę kreipėsi į Tarnybą ir prašyme Pardavėjo atžvilgiu kelia reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas ir sumažinti Prekės kainą (357,65 EUR). Tarnyba, ginčo išsprendimą taikiu būdu laikydama prioritetiniu vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tikslu, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi bei 25 straipsnio 9 dalimi, pradėjo ginčo neteisminio sprendimo procedūrą ir 2025-10-22 raštu Nr. 4G-25588 kreipėsi į Pardavėją, siūlydama su Vartotoju kilusį ginčą išspręsti taikiai, o nesutinkant su taikiu ginčo sprendimo būdu, paprašė iki 2025-11-03 pateikti išsamius motyvuotus paaiškinimus bei juos pagrindžiančius dokumentus dėl Vartotojo atstovės pateiktame prašyme išdėstytų aplinkybių ir keliamo reikalavimo. Tarnyba taip pat 2025-10-22 raštu Nr. 4G-25586 informavo Vartotojo atstovę apie pradėtą ginčo nagrinėjimo procedūrą ir paaiškino procesines teises. Tarnyboje iki nurodyto termino bei pasirengimo nagrinėti ginčą iš esmės stadijos metu nebuvo gautas Pardavėjo atsakymas dėl su Vartotoju kilusio ginčo situacijos. 2026-02-25 Vartotojo atstovė elektroniniu pranešimu informavo Tarnybą, kad tarp Vartotojo ir Pardavėjo kilęs ginčas nebuvo išspręstas. Komisija k o n s t a t u o j a Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas), Vartotojų teisių apsaugos įstatymas bei kiti teisės aktai nustato, jog vartotojas turi teisę įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas, gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes ar teikiamas paslaugas, į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės bei neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą, kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą ir kt. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalimi, „Vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą“. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis įtvirtina vartotojo sąvoką ir nustato, kad „Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis“. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad ginčus nagrinėjanti institucija paprastai ginčus nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Apibrėžiant nagrinėjamo ginčo įrodymų vertinimo taisykles, pažymėtina, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnyje numatyta, kad ginčus nagrinėjanti institucija paprastai ginčus nagrinėja rašytinio proceso tvarka pagal jai pateiktus rašytinius ir (ar) daiktinius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025-07-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-701/2025 nurodė, kad „Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai“. Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, ginčus nagrinėjanti institucija savo sprendimą priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus. Pažymėtina, kad įrodinėjimas yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas Lietuvos
3 Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 13 straipsnyje, o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Nurodytina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje pažymi, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas (šiuo atveju – Komisija) privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento, teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį ieškinio ar atsikirtimo į jį argumentą, tačiau neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-04 nutartis, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-219/2016). Analogišką poziciją taip pat yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas – teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Be to, Komisija pažymi, kad įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle tikimybių pusiausvyros principu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-06-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-701/2022). Ginčo šalys gali reikšti savo poziciją ir teikti įrodymus, tačiau jų vertinimas ir sprendimo priėmimas yra ginčus nagrinėjančios institucijos (šiuo atveju – Komisijos) prerogatyva. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, ginčas tarp Vartotojo ir Pardavėjo kvalifikuotinas kaip kylantis iš vartojimo sutartinių teisinių santykių, kadangi Vartotojui Elektroninėje parduotuvėje tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutarties pagrindu iš Pardavėjo įsigijus Prekę už 1799,38 EUR, tarp šalių (Vartotojo ir Pardavėjo) buvo sudaryta vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkanti Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnyje įtvirtintos tokio pobūdžio sutarties apibrėžimą. Ginčas tarp Vartotojo ir Pardavėjo yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių, kadangi Vartotojas yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su Pardavėju su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o Pardavėjas yra verslininkas, vykdęs komercinę veiklą. Atsižvelgiant į tai, Komisija, vertindama Vartotojo Pardavėjo atžvilgiu keliamo reikalavimo pagrįstumą, vadovausis vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis, bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą įtvirtinančiomis nuostatomis, taip pat kitomis taikytinomis prievolinius teisinius santykius nustatančiomis taisyklėmis. Taikytino reglamentavimo kontekste taip pat pažymėtina, kad šalių teisių ir pareigų ypatumai nustatyti ir tam tikroje specifinėje vietoje ar neįprasta forma sudarytų sutarčių atžvilgiu. Civilinio kodekso 6.228⁸ straipsnio 1 dalyje pateikiama nuotolinės sutarties samprata, pagal kurią, „Nuotolinė sutartis yra verslininko ir vartotojo sutartis, sudaroma pagal organizuotą nuotolinio pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą, verslininkui ir vartotojui fiziškai nesant kartu vienoje vietoje ir iki sutarties sudarymo bei sutarties sudarymo metu naudojant tik ryšio priemones“. Remiantis minėta teisės norma, daiktų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta
4 naudojant ryšio priemones, yra pardavėjo ir pirkėjo (vartotojo) sutartis dėl daiktų pardavimo, sudaroma naudojant tik ryšio priemones (vieną ar kelias), todėl tarp Vartotojo ir Pardavėjo sudaryta Prekės pirkimo–pardavimo sutartis yra nuotolinė sutartis, nes buvo sudaryta naudojantis ryšio priemonėmis, t. y. internetu. Atsižvelgdama į šią specifinę pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp Vartotojo ir Pardavėjo, formą, Komisija, vertindama Vartotojo keliamo reikalavimo Pardavėjui pagrįstumą, be kita ko, vadovausis Civiliniame kodekse įtvirtintomis nuotolinėms sutartims taikomomis nuostatomis. Komisija taip pat pažymi, kad vartojimo teisiniai santykiai yra pagrįsti vartotojo interesų prioriteto principu, į kurį turi būti atsižvelgiama kiekvienu konkrečiu tarp vartotojo ir verslo subjekto kilusio ginčo nagrinėjamu atveju. Ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl Vartotojo Pardavėjo atžvilgiu keliamo reikalavimo – pakeisti sutarties sąlygas ir sumažinti Prekės kainą (357,65 EUR) – pagrįstumo. Komisija, visų pirma, pažymi, kad tarp nagrinėjamo ginčo šalių susiklosčius prievoliniams teisiniams santykiams pagal dvišalę pirkimo–pardavimo sutartį, jos šalims yra keliami reikalavimai laikytis, be kita ko, esminių prievolių vykdymo principų, vienas iš kurių yra reikalavimas jas vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutartinių įsipareigojimų privalomumą taip pat numato principas pacta sunt servanda, be kita ko, reiškiantis, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šis principas reiškia, kad sutarčių reikia laikytis. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalį, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai, o atidumas ir rūpestingumas yra bendro pobūdžio pareiga. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Vertindama ginčo aplinkybes dėl Prekės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, Komisija, visų pirma, pažymi, kad tarp nagrinėjamo ginčo šalių sudaryta sutartis buvo sudaryta naudojant ryšio priemones, t. y. internetu. Civilinio kodekso 6.228¹⁰ straipsnio 1 dalis numato, jog vartotojas turi teisę, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, negu nustatyta 6.228¹¹ straipsnyje, išlaidų, per 14 dienų atsisakyti nuotolinės sutarties, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis. Civilinio kodekso 6.228¹⁰ straipsnio 6 dalis numato, jog tokiu atveju, vartotojas praneša verslininkui apie nuotolinės sutarties <...> atsisakymą arba pateikdamas aiškų pareiškimą, kuriame išdėstytas jo sprendimas atsisakyti sutarties, arba pateikdamas tinkamai užpildytą pavyzdinę sutarties atsisakymo formą (patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės). Komisija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Civilinio kodekso 6.228¹⁰ straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių nėra. Taigi Vartotojas turėjo teisę pasinaudoti nuotolinės Prekės pirkimo–pardavimo sutarties atsisakymo teise, įtvirtinta Civilinio kodekso 6.228¹⁰ straipsnio 1 dalyje. Komisija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo medžiagą, pažymi, jog Vartotojas 2025-08-17 Prekei įsigyti sudarė tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį (duomenys neskelbtini), tačiau dėl techninių kliūčių ,,Inbank“ programėlėje sutartis nebuvo patvirtinta, todėl Vartotojas tą pačią dieną, t. y. 2025-08-17, elektroniniu laišku kreipėsi į Pardavėją ir pareikalavo nutraukti Prekės pirkimo– pardavimo sutartį bei 2025-08-18 sudarė naują tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį Prekei įsigyti. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, Komisija pažymi, kad Vartotojas nepraleido Civilinio kodekso 6.228¹⁰ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 14 dienų termino ir tinkamai informavo Pardavėją apie norą nutraukti 2025-08-17 dienos Prekės pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau Vartotojas ginčija, kad buvo nutraukta klaidinga sutartis, t. y. turėjo būti nutraukta 2025-08-17 tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartis (duomenys neskelbtini), tačiau buvo nutraukta 2025-08-18 tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartis (duomenys neskelbtini), todėl, nutraukus ne tą sutartį, Prekei taikomas 357,65 EUR pabrangimas.
5 Komisija, vertindama Vartotojo atstovės pateiktame prašyme nurodytas aplinkybes dėl tariamai neteisingai nutrauktos sutarties, pažymi, kad iš Vartotojo atstovės pateiktos ginčo nagrinėjimo medžiagos identifikuotina, kad 2025‑08‑17 buvo atliktas užsakymas (duomenys neskelbtini) ir pasirašyta tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartis (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną Vartotojas kreipėsi į Pardavėją su reikalavimu atšaukti minėtą 2025-08-17 dienos užsakymą (duomenys neskelbtini) ir sutartį, o Pardavėjas 2025-08-21 elektroniniu laišku patvirtino, kad būtent šis užsakymas yra atšauktas. Tuo tarpu 2025-08-18 Vartotojas atliko naują užsakymą (duomenys neskelbtini) Prekei įsigyti ir sudarė tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį (duomenys neskelbtini). Vartotojo prašyme nurodoma, kad 2025-09-11, sumokėjus pirmą įmoką, Vartotojas esą pastebėjo, kad buvo nutraukta ne ta sutartis, t. y. buvo nutraukta ne 2025-08-17 dienos sutartis, o 2025-08-18 dienos sutartis, tačiau Komisija pažymi, kad iš Vartotojo atstovės pateiktų 2025-09-11 ir 2025-09-14 mokėjimo dokumentų ir juose nurodytų mokėjimo paskirčių identifikuotina, kad mokėjimai buvo atlikti pagal 2025-08-18 sudarytą tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, taip pat į Pardavėjo pateiktą patvirtinimą, kad buvo atšauktas 2025‑08‑17 užsakymas ir nutraukta būtent tą dieną sudaryta lizingo sutartis, Komisija konstatuoja, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra duomenų, kurie leistų patvirtinti faktą, jog Pardavėjas būtų nutraukęs 2025‑08‑18 dienos sutartį. Kadangi nustatyta, jog 2025‑08‑18 sutartis liko galioti ir būtent pagal ją Vartotojas vykdė įsipareigojimus, Komisija toliau pasisako dėl Vartotojo keliamo reikalavimo pakeisti 2025‑08‑18 sudarytos sutarties sąlygas ir sumažinti Prekės kainą (357,65 EUR). Komisija pažymi, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad vartotojas turi teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas. Minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gamintojas, pardavėjas, paslaugos teikėjas vartotojams privalo valstybine kalba suteikti Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytą informaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka ženklinti prekes. Civilinio kodekso 6.353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją pagal šio kodekso 6.2286 arba 6.228⁷ straipsnį, o minėto straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad jeigu pardavėjas nesudarė galimybės pirkėjui nedelsiant daiktų pardavimo vietoje gauti šio straipsnio 1–8 dalyse nurodytą informaciją, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o kai sutartis sudaryta, – per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti kitus nuostolius. Civilinio kodekso 6.228⁷ straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad, prieš sudarydamas nuotolinę sutartį ar ne prekybos patalpose sudaromą sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui informaciją apie pagrindines prekės ar paslaugos savybės (atsižvelgiant į informavimo priemones ir prekę ar paslaugą); bendrą prekių ar paslaugų kainą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba kai dėl prekių arba paslaugų pobūdžio kaina pagrįstai negali būti iš anksto apskaičiuota, metodas; apmokėjimo, pristatymo, sutarties vykdymo tvarka, prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo terminas ir, jeigu reikalinga, verslininko atliekamo vartotojų skundų nagrinėjimo tvarka; teisė atsisakyti sutarties; priminimą apie prekės, skaitmeninio turinio ar skaitmeninės paslaugos garantiją pagal įstatymą (teisinę garantiją) ir kt. Taip pat pažymėtina, kad Civiliniame kodekse yra aiškiai apibrėžta aukščiau apibrėžtos informavimo pareigos įvykdymo tinkamumo įrodinėjimo taisyklė, pagal kurią teisės aktų reikalavimus atitinkančios informacijos suteikimo įrodinėjimo pareiga perkelta verslininkui (Civilinio kodekso 6.228⁷ straipsnio 5 dalis). Taip pat svarbu, kad aukščiau išdėstyta informavimo pareiga įtvirtinta imperatyvia įstatymo norma, kurios negali paneigti ar pakeisti nei viena iš sutarties šalių (Civilinio kodekso 6.157 straipsnis). Tai yra verslininko pareiga, o ne pasirinktina teisė, todėl ji turi būti vykdoma privalomai neatsižvelgiant į tai, ar vartotojas to reikalauja, ar ne. Kaip pažymi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, „<...> verslininko pareiga informuoti vartotoją (informacijos atskleidimo pareiga) laikoma tinkamai įvykdyta, jei vartotojui, visų pirma, yra suteikiama visa teisės aktuose reikalaujama informacija, antra, tokia informacija yra suteikta aiškiai ir suprantamai <...> reikalavimą pateikti vartotojui informaciją „aiškiai ir suprantamai“ galima būtų
6 apibrėžti kaip apimantį informacijos prieinamumą, vartotojui realios galimybės susipažinti su informacija sudarymą, jos pateikimą įskaitomai, aiškia, paprasto (nesudėtingo) stiliaus, gerai struktūruota kalba, nevartojant neaiškių terminų, sąvokų, sudėtingų formuluočių, atkreipiant dėmesį į (išryškinant) tuos aspektus, kurie būtini atsižvelgiant į prekės ar paslaugos pobūdį ar kitas aplinkybes, informacija turi būti pateikiama tokiu būdu ir taip, kad būtų lengvai suprantama vartotojui (vartotojas lengvai galėtų suvokti jos prasmę, prekės savybes ir rizikas) ir neklaidinti vartotojo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021-10-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021). Vertinant, ar verslininkas pateikė informaciją aiškiai ir suprantamai, turi būti sprendžiama pagal objektyvųjį kriterijų – vidutinio vartotojo standartą, t. y. kiekvienu atveju vertintina, ar suteiktos informacijos pakako tam, kad vidutinis vartotojas, t. y. pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, galėtų įvertinti, ar sudaromos nuotolinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos yra aiškios, suprantamos ir vartotojui tinkamos. Komisija taip pat pažymi, kad Civilinio kodekso 6.162 straipsnis reglamentuoja bendrą sutarčių sudarymo tvarką. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, jog sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Atkreiptinas dėmesys, kad daiktų pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų nuotoliniu būdu, atveju, skirtingai nei sudarant kitas sutartis, oferta ir akceptas išreiškiami ne žodžiu ar raštu, o ryšio priemonėmis. Komisija, įvertinusi Pardavėjo Elektroninėje parduotuvėje pateikiamą informaciją bei siūlomą galimybę įsigyti prekes „Inbank“ lizingo būdu, konstatuoja, kad Vartotojui prieš sudarant sutartį buvo aiškiai ir suprantamai suteikta teisės aktuose reikalaujama informacija. Elektroninėje parduotuvėje aiškiai ir suprantamai nurodyta Prekės kaina, pagrindinės Prekės savybės, apmokėjimo, sutarties vykdymo tvarka ir kita reikšminga informacija. Atsižvelgdama į tai, kad Pardavėjo Elektroninėje parduotuvėje Vartotojui buvo pateikti keli alternatyvūs Prekės įsigijimo „Inbank“ lizingo būdu variantai, kurie skiriasi sutarties trukme ir mėnesinių įmokų dydžiu, Komisija vertina, jog Vartotojas, susipažinęs su aiškiai pateiktais pasirinkimo variantais, savarankiškai pasirinko vieną iš jų. Tokiu būdu Vartotojas akceptavo Pardavėjo pateiktą pasiūlymą (ofertą) ir priėmė sprendimą įsigyti Prekę Pardavėjo nurodytomis ir Vartotojo pasirinktomis sutarties sąlygomis. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir vertindama Vartotojo reikalavimo – pakeisti sutarties sąlygas ir sumažinti Prekės kainą (357,65 EUR) – pagrįstumą, Komisija pažymi, kad Vartotojas, susipažinęs su aiškiai pateiktomis sutarties sąlygomis ir nusprendęs, kad 2025-08-18 sudarytos sutarties sąlygos jo netenkina, turėjo teisę pasinaudoti Civilinio kodekso 6.228¹⁰ straipsnio 1 dalyje numatyta teise per 14 dienų atsisakyti nuotolinės sutarties, tačiau šia galimybe nepasinaudojo ir į Pardavėją dėl netenkinančių sutarties sąlygų kreipėsi tik 2025-09-16, t. y. praėjus 14 dienų terminui, todėl Komisija vertina, kad teisinio pagrindo vienašališkai keisti sutarties sąlygas nėra. Komisija taip pat pažymi, kad pacta sunt servanda principas taip pat reikšmingas susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumui, todėl teisėtai sudarytos sutartys gali būti keičiamos tik sutartyse ir teisės aktuose nustatytais atvejais siekiant išvengti teisinių santykių nestabilumo. Atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, į Vartotojo atstovės pateiktą rašytinę ginčo nagrinėjimo medžiagą, įvertinusi faktą, jog dėl Vartotojo atstovės pateiktame prašyme išdėstytų aplinkybių Pardavėjas ginčo nagrinėjimo metu nepateikė atsakymo ir neginčijo Vartotojo atstovės nurodytų aplinkybių bei vadovaudamasi pirkimo– pardavimo sutartinių teisinių santykių reglamentavimu, Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, nesant nustatytų sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo teisinių pagrindų, Vartotojo Pardavėjo atžvilgiu keliamas reikalavimas – pakeisti sutarties sąlygas ir sumažinti Prekės kainą (357,65 EUR) – yra nepagrįstas. Komisija, vadovaudamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalies 11 punktu ir 28 straipsniu, n u t a r i a:
7 Atmesti vartotojo R. K. reikalavimą, t. y. pripažinti nepagrįstu Vartotojo reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas ir sumažinti įsigyto nešiojamo kompiuterio ,,Apple MacBook Pro“ (M4, 16 GB, 512 GB, 14, 10-Core GPU, sidabro) kainą (357,65 EUR). Įpareigoti ginčo šalis pranešti Tarnybai, jeigu bus pareikštas ieškinys bendrosios kompetencijos teisme nagrinėti ginčą iš esmės. Tarnybos nutarimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo Tarnybos nutarimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Įsigaliojęs Tarnybos nutarimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis Tarnybos nutarimas neįvykdomas, jis gali būti vykdomas priverstinai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Komisijos pirmininkė Rasa Pupienienė
