M. B. pagal BK 24 str. 4 d., 199 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-139-1073/2026

Teisminio proceso Nr. 1-02-4-00090-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.2; 2.1.7.2; 1.2.17.1.3; 1.1.4.4.3; 1.1.9.7; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininko) ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėjos),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. (M. B.) ir jo gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 21 d. nutarties dalių, susijusių su M. B. nuteisimu.

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 3 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda, 227 straipsnio 2 dalį – 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda, 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda, 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 3 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) – 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda, 227 straipsnio 2 dalį – 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, M. B. paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 100 MGL (55 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 5 dalimis, iš nuteistojo M. B. konfiskuota krovininio automobilio „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone SD“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančios pinigų sumos dalis ‒ 15 395 Eur – ir krovininio automobilio „Mercedes-Benz 1844 LS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone SDR 27“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančios pinigų sumos dalis ‒ 17 155 Eur. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo M. B. valstybės naudai priteista 431,34 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 21 d. nutartimi M. B. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. A. (A. A.), M. H. (M. H.), S. H., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

M. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 3 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) nuteistas už tai, kad jis, iš anksto susitaręs kartu su Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto vyresniuoju inspektoriumi A. A., Baltarusijos Respublikos piliečiu M. H. ir kitais nenustatytais asmenimis, organizavo kontrabandinių cigarečių gabenimą iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir koordinavo asmenų veiksmus.

M. B. 2021 m. ikiteisminio tyrimo konkrečiai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2021 m. balandžio 18 d., tiesiogiai bendraudamas su A. A., susitarė, kad šis 2021 m. balandžio 22 d., dirbdamas Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste, už atlygį – 50 Eur už vieną dėžę cigarečių – per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą praleis jam nurodytą krovininę transporto priemonę, pakrautą nedeklaruotu kroviniu – cigaretėmis, ir atliks fiktyvų muitinį patikrinimą.

Po to 2021 m. balandžio 22 d., tęsdamas susitarimą ir siekdamas įvykdyti sutartą nusikalstamą veiką, M. B. apie 11–12 val., tiesiogiai palaikydamas ryšį ir bendraudamas telefonu per „Telegram“ programėlę su A. A., susitarė dėl krovinio (cigarečių), pakrauto į krovininę transporto priemonę „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone SD“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), praleidimo per Lietuvos Respublikos teritorijos Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą atlikus fiktyvų muitinį patikrinimą.

Po šio susitarimo Baltarusijos Respublikos pilietis M. H., vykdydamas M. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nurodymus, 2021 m. balandžio 22 d. apie 15.14 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vyko krovinine transporto priemone „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone SD“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir, nepateikęs muitinės kontrolei ir tokiu būdu jos išvengęs, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą – puspriekabėje tarp medinių sėdimųjų baldų krovinio paslėptus privalomus pateikti muitinei daiktus – 125 000 vnt. pakelių cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 385 482 Eur.

M. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) nuteistas už tai, kad jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto vyresniuoju inspektoriumi A. A., su Baltarusijos Respublikos piliečiu M. H. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, organizavo akcizais apmokestinamų prekių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje.

M. B., tęsdamas susitarimą ir siekdamas įvykdyti sutartą nusikalstamą veiką, 2021 m. balandžio 22 d. apie 11–12 val., tiesiogiai palaikydamas ryšį ir bendraudamas telefonu per „Telegram“ programėlę su A. A., susitarė dėl krovinio (cigarečių), gabenamo krovinine transporto priemone „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone SD“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), praleidimo per Lietuvos Respublikos teritorijos Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą atlikus fiktyvų muitinį patikrinimą.

Po šio susitarimo Baltarusijos Respublikos pilietis M. H., vykdydamas M. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nurodymus, 2021 m. balandžio 22 d. apie 15.14 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vyko krovinine transporto priemone „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone SD“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir, nepateikęs muitinės kontrolei ir tokiu būdu jos išvengęs, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą – puspriekabėje paslėptus tarp medinių sėdimųjų baldų krovinio privalomus pateikti muitinei daiktus – 125 000 vnt. pakelių cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 385 482 Eur, o A. A. pagal išankstinį susitarimą atliko fiktyvų krovininės transporto priemonės „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone SD“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) muitinį patikrinimą ir M. H. su pirmiau nurodytomis kontrabandos būdu įvežtomis cigaretėmis 2021 m. balandžio 22 d. apie 16 val. išvažiavo iš minėto posto į Lietuvos Respublikos teritoriją, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2, 3 punktų reikalavimus, ir vyko su minėtomis cigaretėmis iki ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nenustatytos vietos.

M. B. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenims, 2021 m. sausio–balandžio mėnesiais ikiteisminio tyrimo konkrečiai nenustatytu laiku, tiesiogiai palaikydamas ryšį su Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto vyresniuoju inspektoriumi A. A., pasiūlė, pažadėjo A. A., susitarė su juo ir davė jam kyšį už tai, kad jis nevykdytų savo tiesioginių pareigų ir atliktų fiktyvų muitinį tikrinimą, t. y. per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją praleistų M. B. nurodytą transporto priemonę su nedeklaruotomis prekėmis – cigaretėmis, nepaženklintomis Lietuvos Respublikos banderolėmis.

M. B. 2021 m. sausio–balandžio mėnesiais susitarė su A. A., kad šis 2021 m. balandžio 22 d., dirbdamas Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste, už sutartą ir pažadėtą kyšį – 50 Eur už vieną cigarečių dėžę – praleis per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą vėliau jam nurodytą krovininę transporto priemonę, pakrautą nedeklaruotu kroviniu – cigaretėmis, atlikęs fiktyvų muitinį patikrinimą.

Vyresniajam inspektoriui A. A. žinant apie kontrabandos būdu gabenamas cigaretes, M. B. pasiūlius ir pažadėjus duoti kyšį, o A. A. sutikus priimti kyšį ir už sutartą ir pažadėtą kyšį praleisti cigarečių kontrabandą per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, Baltarusijos Respublikos pilietis M. H., vykdydamas M. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nurodymus, 2021 m. balandžio 22 d. apie 15.14 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vyko krovinine transporto priemone „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone SD“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir, nepateikęs muitinės kontrolei ir tokiu būdu jos išvengęs, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą – puspriekabėje paslėptus tarp medinių sėdimųjų baldų krovinio privalomus pateikti muitinei daiktus – 125 000 vnt. pakelių cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 385 482 Eur. O M. B. 2021 m. balandžio 23 d. ikiteisminio tyrimo konkrečiai nenustatytu laiku ir vietoje A. A. davė 12 500 Eur kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus.

M. B. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 3 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) nuteistas už tai, kad jis, iš anksto susitaręs, veikdamas kartu su Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto vyresniuoju inspektoriumi A. A., Baltarusijos Respublikos piliečiu S. H. ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, organizavo kontrabandos gabenimą iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

M. B. 2021 m. gegužės 16 d., tiesiogiai bendraudamas su A. A., susitarė, kad A. A. 2021 m. gegužės 16 d., dirbdamas Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste, už atlygį praleis per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą vėliau jam nurodytą krovininę transporto priemonę, pakrautą nedeklaruotu kroviniu – cigaretėmis, nepaženklintomis Lietuvos Respublikos banderolėmis, ir atliks fiktyvų muitinį patikrinimą.

Vėliau, t. y. 2026 m. gegužės 16 d., apie 12 val., tęsdamas susitarimą ir siekdamas įvykdyti sutartą nusikalstamą veiką, M. B., tiesiogiai palaikydamas ryšį ir bendraudamas telefonu per „Telegram“ programėlę su A. A., susitarė dėl krovinio (cigarečių), gabenamo krovinine transporto priemone „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), praleidimo per Lietuvos Respublikos teritorijos Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, atlikus fiktyvų muitinį patikrinimą.

Baltarusijos Respublikos pilietis S. H., vykdydamas M. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nurodymus, 2021 m. gegužės 16 d. apie 16.14 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vyko vilkiku „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su paslėptais tarp stiklainių krovinio privalomais pateikti muitinei daiktais – 101 000 vnt. pakelių cigarečių „Queen Menthol“, 319 000 vnt. pakelių cigarečių „NZ Gold“, 75 000 vnt. pakelių cigarečių „NZ Black“, 150 000 vnt. pakelių cigarečių „Minsk Super Slims“, 150 000 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“ ir 30 000 vnt. pakelių cigarečių „Dove Gold“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 2 613 236 Eur.

Taip S. H., nepateikdamas muitinės kontrolei ir jos išvengdamas, gabeno pirmiau nurodytas cigaretes per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Medininkų kelio postą, M. B. organizavo šių kontrabandinių cigarečių gabenimą, o A. A. padėjo šias cigaretes gabenti, kai, ne dėl M. B. ir A. A. valios nepavykus atlikti fiktyvaus muitinio patikrinimo, muitinis patikrinimas buvo perduotas atlikti kitam muitinės pareigūnui, dėl to buvo aptiktas ir sulaikytas pirmiau nurodytas nedeklaruotas krovinys.

M. B. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenims, 2021 m. gegužės mėnesį ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, tiesiogiai palaikydamas ryšį su Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto vyresniuoju inspektoriumi A. A., pasiūlė, pažadėjo ir susitarė A. A. duoti kyšį už pageidaujamą neteisėtą valstybės tarnautojo neveikimą vykdant įgaliojimus, už tai, kad jis nevykdytų savo tiesioginių pareigų ir, atlikęs fiktyvų muitinį tikrinimą, per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją praleistų jam M. B. nurodytą transporto priemonę su nedeklaruotomis prekėmis – cigaretėmis, nepaženklintomis Lietuvos Respublikos banderolėmis.

M. B., veikdamas pagal susitarimą, 2021 m. gegužės 16 d. tiesiogiai bendraudamas su A. A., susitarė, kad šis 2021 m. gegužės 16 d. apie 12 val., dirbdamas Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste, už sutartą ir pažadėtą kyšį – 50 Eur už vieną cigarečių dėžę – praleis iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą jam nurodytą krovininę transporto priemonę, pakrautą nedeklaruotu kroviniu – cigaretėmis, nepaženklintomis Lietuvos Respublikos banderolėmis, atlikęs fiktyvų muitinį patikrinimą.

Po to Baltarusijos Respublikos pilietis S. H., vykdydamas M. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų nurodymus, 2021 m. gegužės 16 d. apie 16.14 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vyko vilkiku „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Krone“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su paslėptomis cigaretėmis tarp stiklainių krovinio ir taip, nepateikdamas muitinės kontrolei bei jos išvengdamas, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Medininkų kelio postą – privalomus pateikti muitinei daiktus.

Muitinio patikrinimo metu ne dėl nuo M. B. ir A. A. valios priklausančių aplinkybių pirma nurodyta krovininė transporto priemonė kitų muitinės pareigūnų buvo nukreipta į detalų patikrinimą stacionaria rentgeno kontrolės sistema.

A. A. dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių pagal išankstinį susitarimą už anksčiau sutartą ir pažadėtą kyšį atlikti fiktyvų muitinį patikrinimą nepavykus fiktyviai atlikti pirmiau nurodyto krovinio patikrinimo, M. B., tiesiogiai per „Telegram“ programėlę bendraudamas su A. A., pasiūlė ir pažadėjo papildomą didesnį atlygį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, tačiau ne dėl nuo A. A. valios priklausančių aplinkybių po šios transporto priemonės detalaus muitinio patikrinimo tarp deklaruoto krovinio buvo rastos ir sulaikytos nedeklaruotos privalomai muitinei pateikti prekės – 101 000 vnt. pakelių cigarečių „Queen Menthol“, 319 000 vnt. pakelių cigarečių „NZ Gold“, 75 000 vnt. pakelių cigarečių „NZ Black“, 150 000 vnt. pakelių cigarečių „Minsk Super Slims“, 150 000 vnt. pakelių cigarečių „Minsk 5 Super Slims“ ir 30 000 vnt. pakelių cigarečių „Dove Gold“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 2 613 236 Eur.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

Žemesnės instancijos teismai, kvalifikuodami jo nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė BK įtvirtintas bendrininkavimo nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, pašalinęs iš kaltinimo bendrininkavimo formą – bendrininkų grupę, bet palikęs galioti specifinę bendrininko rūšį – organizatorių (BK 24 straipsnio 4 dalis), sukūrė teisiškai ydingą ir BK 25 straipsnyje neįtvirtintą bendrininkavimo be formos modelį. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl jo vaidmens, nors nuteistojo apeliaciniame skunde buvo keliamas esminis teisės taikymo klausimas dėl bendrininko rūšies, t. y. organizatoriaus, ir bendrininkavimo formos (ne)suderinamumo pabrėžiant, kad BK 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas organizatoriaus statusas reikalauja nustatyti konkrečią BK 25 straipsnyje nurodytą bendrininkavimo formą, apibrėžiančią bendrininkų susitarimo turinį ir tyčios ribas. Apeliacinės instancijos teismas į šį esminį apeliacinio skundo argumentą motyvuotai neatsakė ir apsiribojo tik deklaratyviu konstatavimu, kad nuteistasis buvo šių veikų organizatorius. Žemesnės instancijos teismai nenurodė ir nepaaiškino, kaip jis galėjo organizuoti nuteistųjų M. H. ar S. H., kurių net nepažinojo, ir ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų, kurių vaidmuo kaltinime apskritai neatskleistas, veiksmus.

Tik įstatymas gali apibrėžti nusikalstamą veiką ir nustatyti bausmę, baudžiamasis įstatymas negali būti plačiai aiškinamas kaltinamojo nenaudai, todėl nuteistasis negali būti laikomas nusikaltimų organizatoriumi, padarant jam inkriminuotus, BK 199 straipsnio 3 dalyje (dvi nusikalstamos veikos) ir BK 199² straipsnio 2 dalyje nurodytus, nusikaltimus, nesant kurios nors iš BK 25 straipsnyje įtvirtintos bendrininkavimo formos. Jo baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir ribas turėtų nulemti jo paties individuali veika, nesiejant jos su nusikaltimo vykdytojo padaryta nusikalstama veika ir atitinkamai su BK 24 straipsnio 4 dalimi.

Žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė BK 199, 199² ir 227 straipsnių nuostatas.

Teismai, kvalifikuodami jo nusikalstamą veiką pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 199² straipsnio 2 dalį, padarė esminę teisės taikymo klaidą, nes savo sprendimus grindė nesant nustatyto ir įrodyto nusikalstamos veikos dalyko – cigarečių. 2021 m. balandžio 22 d. epizode kontrabandos būdu tariamai gabentos cigaretės apskritai nebuvo rastos, paimtos ar ištirtos, o jų kiekis ir vertė nustatyti tik remiantis nenuosekliais nuteistojo A. A. parodymais ir prielaidomis grįstu raštu muitinės specialistams. 2021 m. balandžio 22 d. nusikalstamos veikos epizode nebuvo užfiksuoti nei dėžių matmenys, nei realus cigarečių kiekis, o 125 000 pakelių kiekis buvo nustatytas tik Muitinės kriminalinės tarnybos (toliau – ir MKT) 2022 m. vasario 10 d. rašte, kuris nėra pagrįstas procesiniais dokumentais ar faktiniu krovos fiksavimu. Nesant paties nusikaltimo dalyko, bet kokie skaičiavimai tampa hipotetiniais spėjimais, kurie tiesiogiai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui ir imperatyvui bausmę skirti tik už įrodytą nusikalstamos veikos mastą.

Teismai, nagrinėdami 2021 m. gegužės 16 d. veikos epizodą, nepagrįstai ignoravo objektyvias technines ir fizines kliūtis, todėl kaltinime nurodytas cigarečių kiekis laikytinas išgalvotu ir prieštarauja bylos medžiagai. Nors šiuo atveju kontrabandos dalykas buvo sulaikytas, jo kiekybinis įvertinimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 207 straipsnio 2 dalies reikalavimus. 2021 m. gegužės 19 d. apžiūros protokole fiksuota, kad viena tyrėja per šešias valandas penkias minutes viena iškrovė, sudėjo ant padėklų ir suskaičiavo 1 500 dėžių (apie 18 tonų svorio) krovinį, nors tai akivaizdžiai viršija žmogaus fizines galimybes ir, remiantis matematiniais skaičiavimais, iškrauti, ant padėklų sudėti ir suskaičiuoti krovinį būtų užtrukę nuo 20 iki 30 valandų. Kasatorius bylos nagrinėjamo apeliacinės instancijos teisme metu pateikė programos „Goodloading“ skaičiavimus, kurie pagrindžia, jog į puspriekabę galėjo tilpti tik 976–1 000 dėžių su cigaretėmis. Tam, kad konkrečiam asmeniui galima būtų inkriminuoti BK 199 ir 199² straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų padarymą, būtinas nusikaltimo dalykas. Kontrabandos atveju nusikaltimo dalykas yra privalomi pateikti tikrinti muitinei materialūs objektai, o neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamų prekių atveju – akcizais apmokestinamos prekės, kurios baudžiamosiose bylose identifikuojamos remiantis specialisto ar eksperto išvadomis. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-976/2018). Taigi, kai kontrabandos ir kartu akcizais apmokestinamos prekės nėra randamos ir nėra įmanomas jų tyrimas, nusikalstamos veikos dalyko požymis gali būti konstatuojamas vadovaujantis ir kitais duomenimis, tačiau nusikaltimo dalykas visais atvejais byloje turi būti įrodytas. Be to, turint omenyje tai, kad kontrabanda gabentų prekių kiekis, jų vertė yra viena esminių aplinkybių, pagal kurią diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, dalyko kiekybinė išraiška turi būti nurodoma ir motyvuojama nepaliekant neaiškumų, pagal kurią BK 199 straipsnio ir (ar) 199² straipsnio dalį kvalifikuotina veika.

Taigi 2021 m. balandžio 22 d. veikos epizode, be A. A. parodymuose išdėstytų prielaidų, kitų objektyvių duomenų, kurie įrodytų, kad 2021 m. balandžio 22 d. buvo gabenamas kontrabandinis krovinys – cigaretės, nėra, t. y. nėra asmenų, mačiusių ar galinčių vienareikšmiškai patvirtinti kontrabandinio krovinio, cigarečių, egzistavimą; kontrabandinio krovinio, cigarečių, egzistavimas nėra nustatytas kriminalinės žvalgybos veiksmais; nėra fiksuotų asmenų tarpusavio pokalbių turinio ir pan. Dėl to, nesant kontrabandos ir (ar) akcizais apmokestinamų prekių dalyko ir jo neįrodžius kitais netiesioginiais duomenimis, kasatorius negalėjo būti nuteistas dėl jam 2021 m. balandžio 22 d. veikos epizode inkriminuotų nusikaltimų padarymo ir (ar) organizavimo.

Dėl 2021 m. gegužės 16 d. nusikalstamų veikų epizodo pažymėtina, kad, nors šiuo atveju dalis neteisėto krovinio buvo fiziškai sulaikyta, tačiau byloje visiškai nėra duomenų, jog būtent jis organizavo šio konkretaus krovinio gabenimą ar už jį pažadėjo atlygį A. A. (BK 227 straipsnis). Kaip ir 2021 m. balandžio 22 d. veikos epizodo atveju, kaltinimas kasatoriui grindžiamas išimtinai nuteistojo A. A. nenuosekliais parodymais, kurių nepatvirtina kiti objektyvūs duomenys: nėra užfiksuota jokių tarpusavio pokalbių turinio, o menamo susitarimo faktas yra tiesiog deklaruojamas. Šis įrodymų nebuvimas dėl veikos organizavimo (BK 24 straipsnio 4 dalis) tampa dar akivaizdesnis, vertinant tai, kad nagrinėtoje byloje apskritai nebuvo nustatytas ir suskaičiuotas tariamai sulaikytas cigarečių kiekis pakeliais. Dėl to ir 2021 m. gegužės 16 d. veikos epizodo atveju jis negalėjo būti pripažintas kaltu dėl jam inkriminuoto kontrabandos organizavimo ir papirkimo nesant neabejotinos įrodymų visumos.

Teismai taip pat netinkamai pritaikė BK 227 straipsnį, nes nuteistojo A. A. parodymus, kad jis iš kasatoriaus gavo skardinę su 12 500 Eur, paneigia specialisto išvada Nr. S 602/2021(01), kurioje yra patvirtinta, kad ant dėžutės ir banknotų buvo rasti tik nuteistojo A. A. DNR profilis. Apeliacinės instancijos teismas šį esminį prieštaravimą ignoravo, nutartyje deklaratyviai nurodydamas, kad nutartyje nurodytais įrodymais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis kasatorius A. A. perdavė kyšį. Toks apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kai vienas įrodymas (t. y. DNR tyrimas) yra nutylimas arba laikomas nereikšmingu, o teismo baigiamasis aktas grindžiamas tik iš esmės suinteresuoto bendrininko parodymais, nedera su BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) imperatyvu ir neįrodo paties papirkimo fakto.

Žemesnės instancijos teismai, nustatydami konfiskuotino turto vertę, netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas, nes, nustatydami konfiskuotino turto vertę, nepagrįstai atsižvelgė į konfiskuotino turto vertę nusikalstamos veikos padarymo metu, o ne į jo vertę, buvusią nuosprendžio priėmimo metu. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad transporto priemonės pasižymi dideliu natūraliu nusidėvėjimu, todėl, išieškant jų rinkos vertę, buvusią prieš kelerius metus, nuteistojo padėtis nepagrįstai pasunkinama, lyginant su situacija, jei turtas būtų konfiskuotas natūra. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmetė, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konfiskuotino turto vertę, vadovavosi 2022 m. birželio 10 d. Vilniaus teritorinės muitinės raštu, iš kurio matyti, jog vidutinė vilkiko kaina Lietuvoje – 12 720 Eur, ir konstatavo, kad vertė nustatyta tinkamai, nes ji pagrįsta šiais institucijų pateiktais dokumentais, transporto priemonių rinkos kaina ir rinkos vertė buvo nustatyta turto vertinimo dieną. Toks apeliacinės instancijos teismo motyvavimas yra teisiškai ydingas ir prieštarauja BK 72 straipsnio paskirčiai, proporcingumo principui. Kompensacinis turto konfiskavimas savo esme turi būti turto paėmimo natūra atitikmuo, todėl nustatoma turto vertė privalo atitikti realią turto vertę jo konfiskavimo (nuosprendžio vykdymo (priėmimo)) dieną. Teismo rėmimasis kelerių metų senumo muitinės pažymomis ignoruoja faktinį turto nuvertėjimą, todėl paskirta priemonė tampa ne nusikalstamos veikos priemonės pašalinimu, o papildoma turtine bausme. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nutartyje deklaratyviai pritaręs senų duomenų naudojimui, nepašalino prieštaravimo dėl nuteistojo teisinės padėties dirbtinio pabloginimo.

Taip pat nesutiktina su konfiskuotino turto verte proporcingumo aspektu. Pusės konfiskuotino turto vertės konfiskavimas iš kasatoriaus, atsižvelgus į jo vaidmenį ir paskirtą bausmę – baudą, yra neproporcinga priemonė. Apeliaciniame skunde buvo keliama abejonė, ar išieškotina suma yra adekvati, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir jam paskirtą itin didelę baudą. Apeliacinės instancijos teismas šią abejonę atmetė, nurodydamas, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus indėlį, konstatavo, jog jis buvo šių veikų organizatorius, o jo indėlis darant nusikalstamas veikas buvo didžiausias, todėl, įvertinęs kontrabanda gabentų cigarečių vertę (385 482 Eur ir 2 613 236 Eur), nusprendė, kad sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nustatyta pirmosios instancijos teismo išieškotinos sumos dalis pažeidžia proporcingumo principą, nėra pagrindo. Tokia teismo pozicija laikytina teisiškai ydinga, nes proporcingumas buvo vertinamas atsižvelgiant ne į konfiskuojamo turto ryšį su asmens turtine padėtimi ar realia nauda, o tik į abstraktų kontrabandos dalyko mastą, taip paverčiant kompensacinį konfiskavimą papildoma, nepakeliama finansine bausme. Kategoriškai nesutiktina su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija, kai vienos baudžiamosios priemonės proporcingumas grindžiamas kito nusikaltimo objekto verte, o ne paties konfiskuojamo įrankio ryšiu su nuteistuoju. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kodėl iš kasatoriaus turi būti išieškoma būtent pusė transporto priemonių vertės, nors jis nebuvo jų savininkas, valdytojas ar tiesioginis naudotojas, o transporto įmonės byloje pripažintos sąžiningomis.

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, selektyviai vertino įrodymus, suteikdamas prioritetą kito nuteistojo parodymams ir ignoruodamas kitus byloje surinktus įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė.

Teismai nuteistojo kaltę grindė vien tik netiesioginiais įrodymais, kito nuteistojo A. A. parodymais ir be pagrindo atmetė jį teisinančius įrodymus: jo paties, kitų nuteistųjų M. H. ir S. H. parodymus, liudytojų G. B., S. S., A. S., V. Ž. parodymus, tarnybinio automobilio „Peugeot Rifer“ GPS žurnalo ataskaitoje užfiksuotus duomenis apie tarnybinio automobilio „Peugeot Rifer“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2021 m. balandžio 22–23 d. judėjimą, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto 2021 m. rugsėjo 22 d. išvadą Nr. S 602/2021. Toks selektyvus įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms, in dubio pro reo principui ir gausiai kasacinės instancijos teismo praktikai.

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiamas tik kito nuteistojo A. A. parodymais, kurie nebuvo vertinti ir patikrinti, kaip to reikalaujama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepateikė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus, ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl nuteistojo pateikto apeliacinio skundo argumentų. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Konstitucinėje doktrinoje ir kasacinėje praktikoje vienareikšmiškai įtvirtinta, kad teisingumas vykdomas tik tada, kai teismo sprendimas yra grindžiamas aiškiais, racionaliais ir įtikinamais teisiniais argumentais (motyvais). Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. EŽTT formuojamoje praktikoje taip yra akcentuojama, kad sprendimą peržiūrintis teismas turi pateikti motyvuotas išvadas dėl skundo ir argumentus, dėl kurių pritaria arba nepritaria žemesniojo teismo išvadoms.

Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl konkrečių gynybos nurodytų prieštaravimų, kurie turi esminę reikšmę tiesai nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl atmetė objektyvius technologinio pobūdžio duomenis, susijusius su 2021 m. balandžio 22 d. nusikalstamos veikos epizodu. Nagrinėjant bylą visiškai nebuvo atsižvelgta į tarnybinio automobilio „Peugeot Rifer“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) GPS duomenis, kurie įrodo, kad nurodytu tariamo kyšio perdavimo laiku kasatorius nebuvo įvykio vietoje, ir DNR tyrimo išvadą Nr. S 602/2021(01), kuri patvirtina, kad ant tariamai kasatoriaus A. A. perduotos kyšio dėžutės yra tik paties A. A. DNR pėdsakai.

Apeliacinės instancijos teismas nepateikė argumentų dėl esminių prieštaravimų, susijusių su 2021 m. gegužės 16 d. nusikalstamos veikos epizodu, nors jis savo baigiamojoje kalboje, sakytoje apeliacinės instancijos teisme, argumentuotai kėlė klausimus dėl kontrabandos dalyko kiekio nustatymo. Jis ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme akcentavo esminį prieštaravimą, jog 2021 m. gegužės 19 d. įvykio vietos apžiūros protokole buvo užfiksuotas tik sulaikytų dėžių su cigaretėmis skaičius, tačiau jame nebuvo nustatyta jų faktinė kiekybinė išraiška pakeliais. Konkretūs kiekiai pirmą kartą buvo nustatyti tik 2021 m. gegužės 21 d. rašte dėl specialisto išvados pateikimo. Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių tarpinių procesinių dokumentų, kurie pagrįstų, kaip buvo apskaičiuotas cigarečių pakelių kiekis. Toks nusikaltimo dalyko kiekio nustatymas, nesant faktinio jo užfiksavimo, atlikto laikantis BPK nustatytų procedūrų ir tvarkos, laikytinas esminiu BPK pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotos išvados dėl esminio prieštaravimo – kaip tyrėja K. Sabuk objektyviai galėjo viena per maždaug šešias valandas iškrauti ir suskaičiuoti 1 500 dėžių cigarečių, kurių bendras svoris siekia apie 18 tonų, nors byloje pateikti skaičiavimai vienareikšmiškai įrodo, kad tokiam darbui atlikti vienam asmeniui prireiktų kelių darbo dienų.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo esminį argumentą ir nepateikė jokių motyvų, kodėl 2021 m. gegužės 19 d. įvykio vietos apžiūros protokolas neturi jokių privalomų vaizdinių priedų. Pažymėtina, kad BPK 207 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi – ji reikalauja, jog apžiūrimi daiktai būtų nufotografuojami arba nufilmuojami. Šios pareigos nevykdymas nagrinėjamu atveju užkirto kelią objektyviai patikrinti apžiūros protokole nurodytų duomenų tikrumą bei patikimumą, o tai yra esminė aplinkybė vertinant nusikaltimų, nustatytų BK 199 straipsnio 3 dalyje ir BK 199² straipsnio 2 dalyje, dalyką. Pagal BPK 179 straipsnio 1 ir 5 dalis, atliekant tyrimo veiksmus, surašomi protokolai, prie jų privalomai pridedami techninių priemonių panaudojimo rezultatai. Šie priedai, vadovaujantis BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra sudedamoji įrodymų dalis, kurių turinys turi būti vertinamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje akcentuojama, jog protokolai privalo būti informatyvūs, o tyrimo veiksmų eiga bei rezultatai – aiškiai užfiksuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-589/2006; 2025 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-489/2025). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad neturėtų būti teismų pateisinamos situacijos, kai atlikto veiksmo eiga ir rezultatai fiksuojami tokiu būdu, kad nesudaroma galimybė nustatyti veiksmo eigos ir rezultatų (pavyzdžiui, nefotografuojama, nefilmuojama) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2026 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-42-489/2026). Šioje byloje objektų apžiūra buvo atlikta vienos tyrėjos, nedalyvaujant kitiems asmenims, todėl vaizdinės medžiagos nebuvimas panaikino bet kokią galimybę jam ir jo gynėjui, taip pat žemesnės instancijos teismams įsitikinti, ar protokole nurodytas cigarečių dėžių kiekis atitinka faktinę tikrovę, ar yra tik tyrėjų prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vengė motyvuotai įvertinti akivaizdų procesinį pažeidimą, atliekant asmens parodymą atpažinti pagal fotonuotrauką. Teismas nepateikė argumentų dėl to, kodėl A. A. sutiko pabandyti atpažinti vairuotoją po metų, nors pirminės apklausos metu tvirtino negalintis atpažinti vairuotojo dėl dėvėtos apsauginės kaukės. Taip pat teismas nenurodė esminio fakto, jog šio veiksmo objektyvumą iš esmės paneigia aplinkybė, kad būtent M. H. nuotrauka buvo vienintelė, turėjusi išskirtines mechanines žymas – asmens pečių lygyje tušinuku nupieštus pečius, o tai vertintina kaip tiesioginis vizualinis nurodymas A. A., kurį asmenį jis privalo atpažinti.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepateikė argumentų dėl esminio prieštaravimo tarp tyrimą atlikusių pareigūnų parodymų, susijusių su vaizdo stebėjimo sistemų (ne)veikimu. Tyrėjo S. Liachovičiaus (S. Liachovič) 2021 m. gegužės 31 d. tarnybiniame pranešime pateiktą teiginį, kad Medininkų kelio posto kameros neveikė dėl vykdomų remonto darbų, paneigė kiti tame poste dirbę pareigūnai – liudytojai J. P., M. Z., E. V. ir V. Ž., kurie vienareikšmiškai patvirtino, jog kameros veikė ir jie asmeniškai stebėjo transporto priemonės vaizdus monitoriuose. Apeliacinės instancijos teismas šio akivaizdaus objektyvių duomenų nuslėpimo fakto visiškai nevertino ir dėl to nepasisakė, nors minėtos vaizdinės medžiagos išreikalavimas būtų leidęs neginčijamai patikrinti ir pašalinti prieštaravimus tarp nuteistojo A. A. bei kitų nuteistųjų parodymų.

Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų dėl akivaizdaus prieštaravimo tarp pašalinto bendrininkavimo formos požymio ir paliktos bendrininkų rūšies, organizatoriaus, statuso. Pirmosios instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, kad veika padaryta bendrininkų grupėje, žemesnės instancijos teismai teisiškai nepaaiškino, kaip kasatoriui gali būti paliktas organizatoriaus vaidmuo asmenų, kurių jis objektyviai nepažįsta, atžvilgiu ir kaip įmanoma organizuoti veiką, nesant nustatytos jokios BK 25 straipsnyje įtvirtintos bendrininkavimo formos.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai ignoravo gynybos argumentus dėl judėjimo duomenų procesinio nepatikimumo bei galimo jų klastojimo. Teismas motyvuotai nepaaiškino, kaip objektyviai įmanoma situacija, jog per pirminę A. A. mobiliojo ryšio telefono apžiūrą, atliktą 2021 m. rugsėjo 2 d., „Timeline“ skiltyje jokių tyrimui reikšmingų duomenų užfiksuota nebuvo, o specifinė 2021 m. balandžio 23 d. judėjimo išklotinė atsirado tik teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. 2024 m. vasario 19 d. Pažymėtina, jog šie duomenys buvo pateikti po to, kai įrenginys ilgą laiką, nuo 2023 m. balandžio 6 d. iki 2024 m. vasario 8 d., buvo grąžintas A. A., o šis juo aktyviai naudojosi ir, vadovaudamasis oficialiomis programinės įrangos valdymo instrukcijomis, turėjo techninę galimybę savarankiškai koreguoti vietovės ir laiko įrašus.

Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo iš jo teisėtumo bei pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neįvertino esminės aplinkybės, jog jis tokios pagalbos niekada neprašė, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jai kategoriškai prieštaravo ir viso baudžiamojo proceso metu naudojosi savo pasirinkto gynėjo, su kuriuo buvo sudaręs teisinių paslaugų sutartį, paslaugomis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kuria pritarta atsarginio gynėjo paskyrimui siekiant užtikrinti proceso nepertraukiamumą bei baudžiamojo proceso tikslų laikymąsi, nepaaiškina, kodėl jam turi būti perkeliama finansinė našta už paslaugą, kuri faktiškai nebuvo jokia forma suteikta. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, kaip išlaidos objektyviai atsirado, jei valstybės garantuojama gynėja Z. Malova jokių teisinių paslaugų jam neteikė. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. gruodžio 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo suponuoja teisėtą lūkestį, kad teismas teisingai ir objektyviai išnagrinės jo bylą, priims motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, inter alia (be kita ko), dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Be to, apeliacinės instancijos teismas iškraipė kasatoriaus apeliacinio skundo esmę, klaidingai pažymėdamas, jog jis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes nepagrįstai priteisė iš jo valstybei proceso išlaidų atlyginimą dėl jam suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Jis savo apeliaciniame skunde nekėlė klausimo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į gynybą (BPK 44 straipsnio 8 dalis), o nesutiko su gynėjo prieš jo valią paskyrimo faktu ir ginčijo sprendimą išieškoti iš jo proceso išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva ėmėsi svarstyti teisės į gynybą suvaržymo klausimą ir nurodė, kad jo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Toks apeliacinės instancijos teismo argumentavimas prieštarauja BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimams bei Konstitucinio Teismo doktrinai.

Pažymėtina, kad pareiga motyvuoti sprendimą nėra savitikslė – ji skirta užtikrinti, kad šalis galėtų suprasti savo nuteisimo pagrindus ir veiksmingai įgyvendinti teisę į apeliaciją bei kasaciją. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisingumo vykdymas suponuoja ne formalų, nominalų teisingumą ar išorinę jo regimybę, o tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi, todėl kiekvienas baigiamasis aktas privalo būti grindžiamas aiškiais ir įtikinamais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d., 2017 m. birželio 26 d. nutarimai). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog teismo nuosprendyje negali būti nutylėtų argumentų ar nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, nes tai pažeistų asmens konstitucinę teisę į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Taigi apeliacinės instancijos teismas taip padarė ir esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes visiškai neanalizavo ir nutartyje nepasisakė dėl pirmiau nurodytų jo apeliacinio skundo argumentų.

Teismai pažeidė ir įrodymų leistinumo sąlygą (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Vadovaujantis suformuota teismų praktika, neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais, nesvarbu, koks yra jos turinys ar reikšmė nustatant tiesą byloje. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose kasatorius ir jo gynėjas teigė, kad negalima vadovautis Daugiafunkcinės pažeidimų kontrolės sistemos (toliau – DPKS) duomenimis, kadangi jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. iki 2021 m. gegužės 17 d., dėl jo nebuvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, todėl Muitinės kriminalinė tarnyba neturėjo teisinio pagrindo savo serveriuose masiškai kaupti ir saugoti su asmens privačiu gyvenimu bei judėjimu susijusių duomenų. Toks duomenų saugojimas ir kaupimas nesuderinamas su 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir BDAR) ir kartu pažeidžia nuteistojo teisę į privatų gyvenimą, įtvirtintą Konstitucijos 22 straipsnyje, ir prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) suformuotai doktrinai, pagal kurią nacionalinės teisės priemonės, nustatančios bendrą ir nediferencijuotą vietos nustatymo duomenų saugojimą prevenciniais tikslais, yra draudžiamos (ESTT 2020 m. spalio 6 d. sprendimas sujungtose bylose C-511/18, C-512/18 ir C-520/18). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog duomenų saugojimo terminas negali būti tapatinamas su duomenų rinkimu atliekant kriminalinės žvalgybos ar ikiteisminio tyrimo veiksmus, prieštarauja BDAR 5 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtintam duomenų saugojimo trukmės apribojimo principui bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Dokumentų valdymo skyriaus ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos (toliau – LAKD) Duomenų teikimo sutarties Nr. S-82/18B-2 (toliau – Sutartis Nr. S-82/18B-2) 4.3.5 papunkčiui. EŽTT praktikoje išaiškinta, jog, pagal pagrindinius principus, kurie įtvirtinti atitinkamuose Europos Tarybos teisės aktuose ir kitų susitariančiųjų šalių teisėje ir praktikoje, duomenų saugojimas, ypač policijos darbo srityje, turi būti proporcingas jų rinkimo tikslui ir jo trukmė turi būti ribota (EŽTT 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę (DK), peticijų Nr. 30562/04 ir 30566/04; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas M.M. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 24029/07).

Pirmosios instancijos teismui 2024 m. vasario 23 d. pateiktame objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys pažeidžia įrodymų leistinumo sąlygą ir BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, kadangi objektų apžiūrą atliko vyriausioji tyrėja V. Jodko-Dulkė, kuri 2023 m. gruodžio 4 d. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausta kaip liudytoja. Pažymėtina, kad objektų apžiūros protokoluose esminiai duomenys buvo perkelti su įrašais „Rejected“, „Answered“ ir kt., taip pažeidžiant BPK 8 straipsnyje įtvirtintą proceso kalbos principą.

Teismai pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą in dubio pro reo principą, nes nepagrįstai atmetė jo ir liudytojos G. B. duotus parodymus, remdamiesi moraliniais, o ne teisiniais motyvais, ir interpretavo juos kasatoriaus nenaudai. Žemesnės instancijos teismai taip pat ignoravo faktą, jog MKT sąmoningai į bylą nepateikė DPKS užfiksuotų nuotraukų, kurios būtų leidusios vienareikšmiškai identifikuoti, kas vairavo automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2021 m. gegužės 1 d. susitikimo su A. A. metu. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo sukurtam hipotetiniam krovos modeliui, kuris nebuvo tirtas teisiamajame posėdyje, nors nuteistasis ir jo gynėjas pateikė profesionalia programa „Goodloading“ atliktus skaičiavimus, kurie vienareikšmiškai pagrindžia, kad 250 dėžių cigarečių fiziškai negalėjo tilpti puspriekabėje kartu su gabenamu 41 paletės baldų kroviniu, pirmosios instancijos teismo atlikti skaičiavimai taip pat prieštarauja ir nuteistojo A. A. parodymams. Pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį abejotinais „Google Maps Timeline“ duomenimis. Pirminės A. A. mobiliojo ryšio apžiūros metu, t. y. 2021 m. rugpjūčio 2 d., buvo užfiksuota, jog skiltyje „Timeline“ tyrimui reikšmingų duomenų nėra, tačiau tokie duomenys atsirado nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. 2024 m vasario 19 d., praėjus beveik metams nuo to tada, kai A. A. buvo grąžintas mobiliojo ryšio telefonas. Atsižvelgus į viešai „Google“ pateikiamą informaciją, atgavęs mobiliojo ryšio telefoną A. A. galėjo redaguoti duomenis.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. B., būdama rūpestinga ir atsakinga mama, negalėjo palikti sergančio vaiko tėvui, kad nuvežtų tortus savo mamai ir uošvienei, yra subjektyvus spėjimas, neatitinkantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra stereotipiška ir neobjektyvi, nes tėvystės sprendimas pasidalinti vaiko priežiūros naštą negali būti vertinamas kaip nerūpestingumas, o juo labiau negali tapti pagrindu konstatuoti konkretaus asmens kaltumą baudžiamajame procese. Apeliacinės instancijos teismas kilusių abejonių nepašalino, nurodydamas, kad liudytojos G. B. parodymų teisingumu leidžia abejoti jos nurodytos aplinkybės, jog ji viena vyko Motinos dienos proga, nes 2021 m. gegužės 1 d. buvo šeštadienis, t. y. diena prieš Motinos dieną. Toks apeliacinės instancijos teismo bandymas nustatyti, kurią konkrečią dieną šeimos privalo švęsti šventes, neturi nieko bendro su įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepašalino esminio prieštaravimo ir nepateikė paaiškinimo, kodėl neutralūs telekomunikacijų duomenys, rodantys, kad kasatoriaus telefonas visą dieną nepaliko namų zonos, yra laikomi mažiau reikšmingais nei subjektyvi teismo nuomonė apie tinkamą šventimo laiką. Taigi apeliacinės instancijos teismas rėmėsi subjektyviu nustatytu liudytojos G. B. suinteresuotumu duoti palankius parodymus dėl jos artimo santykio su kasatoriumi. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo alibi patvirtinančius neutralius technologinio pobūdžio duomenis, t. y. telefono buvimo vietą namuose, deklaratyviai nurodydamas, jog, važiuojant su transporto priemone, mobiliojo ryšio telefoną pasiimti su savimi nebūtina.

Pažeisdami in dubio pro reo principą, žemesnės instancijos teismai taip pat ignoravo faktą, jog MKT sąmoningai į bylą nepateikė DPKS užfiksuotų nuotraukų, kurios būtų leidusios vienareikšmiškai identifikuoti, kas vairavo automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 2021 m. gegužės 1 d. Nors byloje nustatyta, kad DPKS duomenys saugomi ne tik skaitmeniniu, bet ir nuotraukų pavidalu, pareigūnai informaciją apie šiuos objektyvius vaizdinius duomenis nuslėpė. Esant tokiai situacijai, kai valstybės institucijos valdo duomenis, galinčius paneigti kaltinimą, tačiau jų nepateikia, o teismas šią aplinkybę vertina nuteistojo nenaudai, yra šiurkščiai pažeidžiamas rungimosi principas ir kartu pareiga nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes.

Pažeisdamas in dubio pro reo principą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo sukurtam krovos modeliui, kuris niekuomet nebuvo tirtas teisiamajame posėdyje. Nors jis ir jo gynėjas pateikė profesionalia programa „Goodloading“ atliktus skaičiavimus, kurie vienareikšmiškai pagrindžia, kad 250 dėžių cigarečių fiziškai negalėjo tilpti puspriekabėje kartu su gabenamu 41 paletės baldų kroviniu, apeliacinės instancijos teismas šią esminę abejonę atmetė, pritardamas pirmosios instancijos teismo suformuluotai matematinei prielaidai apie dėžių paskirstymą po 5–6 vienetus ant kiekvienos paletės viršaus. Tačiau tokia žemesnės instancijos teismų sugalvota versija tiesiogiai prieštarauja A. A. parodymams.

Žemesnės instancijos teismai šiurkščiai pažeidė in dubio pro reo principą, grįsdami apkaltinamąjį nuosprendį objektyviai nepatikimais bei abejotinos autentiškumo vertės „Google Maps Timeline“ duomenimis. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirminės 2021 m. rugsėjo 2 d. apžiūros metu, išanalizavus nuteistojo A. A. telefoną, protokole buvo vienareikšmiškai konstatuota, jog „Timeline“ skiltyje tyrimui reikšmingų duomenų neužfiksuota. Tačiau tie patys duomenys buvo rasti tik pirmosios instancijos teisme teisminio nagrinėjimo metu, 2024 m. vasario 19 d., po to, kai telefonas beveik dvejus metus (nuo 2023 m. balandžio 6 d.) buvo grąžintas nuteistajam A. A. ir šis juo nevaržomai naudojosi. Tokia įvykių eiga sukuria pagrįstą ir nepašalintą abejonę dėl duomenų autentiškumo, nes pagal viešas „Google“ instrukcijas vartotojas turi techninę galimybę bet kada redaguoti, trinti ar keisti lankytas vietoves ir laiką. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos duomenis, nepagrįstai ignoravo faktą, kad pats A. A., prieš atiduodamas telefoną pakartotinei apžiūrai 2024 m. vasario mėnesį, juo aktyviai naudojosi, tai patvirtina „Messenger“ žinutės bei sisteminiai įrašai, nors pats teigė priešingai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad informacija buvo nuskaityta dar ikiteisminio tyrimo metu, tik nebuvo detaliai apžiūrėta. Jei tokių duomenų nebuvo apžiūros protokole pirminio tyrimo metu, bet jie atsirado tik po dvejų metų prietaiso naudojimo suinteresuoto asmens rankose, tokia situacija pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį privalėjo būti vertinama kaip kelianti esminę abejonę, kurią žemesnės instancijos teismai privalėjo aiškinti kasatoriaus naudai.

Žemesnės instancijos teismai selektyviai vadovavosi „Timeline“ duomenimis tik tuomet, kai jie patvirtino kaltinimą, tačiau visiškai ignoravo tuos pačius duomenis, kai jie tiesiogiai paneigdavo kasatoriaus parodymus. Pavyzdžiui, dėl tariamo 2021 m. gegužės 1 d. susitikimo iš nuteistojo A. A. „Timeline“ ataskaitos matyti, kad jis nebuvo nei Šalčininkų „Norfos“ aikštelėje, nei Tartoko kaime – vietose, kurias A. A. pats nurodė kaip susitikimo su kasatoriumi vietas. Analogiškai 2021 m. balandžio 23 d. duomenys rodo, kad po sustojimo degalinėje „Jozita“ A. A. nuvažiavo ne Vilniaus link, kaip teigė parodymuose, o priešinga kryptimi – į Šalčininkus. Šiuo atveju žemesnės instancijos teismai vadovavosi kai kuriais duomenimis kaip jo kaltės įrodymu, tačiau visiškai ignoravo tuose pačiuose duomenyse užfiksuotus faktus, kurie paneigia A. A. versiją. Pagal in dubio pro reo principą, esant akivaizdžiam prieštaravimui tarp suinteresuoto bendrininko kalbų ir neutralių technologinių įrašų, prioritetas privalo būti teikiamas versijai, kuri šalina asmens kaltę.

Kasaciniu skundu nuteistojo M. B. gynėjas advokatas E. Losis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį ir baudžiamąją bylą dėl M. B. nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2026 m. sausio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino poveikio priemonės – turto konfiskavimo instituto (BK 72 straipsnis) paskirtį ir tikslą, nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos, nepagrįstai apsunkindami nuteistojo M. B. teisinę padėtį.

7.1.1. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Todėl taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o jos vertę pinigais, turėtų būti apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat turėtų būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas. Tai reiškia, kad už teisės pažeidimą skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Pagal kasacinio teismo praktiką, paskirtos bausmės rūšis ir dydis yra viena iš aplinkybių vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018; 2020 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020). Žemesnės instancijos teismai tinkamai nemotyvavo, kodėl nagrinėjamoje byloje konfiskavimo instituto taikymas prisidės prie konfiskavimo, kaip poveikio priemonės, tikslų pasiekimo.

Nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės transporto priemonių vertę atitinkančios sumos konfiskavimo taikymo pagrįstumą, neįvertino, kad kartu su paskirta bauda M. B. papildomai taikyti ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – yra neproporcinga, bausmei keliamiems tikslams pasiekti pakanka paskirtos baudos. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant, koks konfiskuotino turto vertės dydis laikytinas proporcingu, didelę reikšmę turi asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015; 2020 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-495/2020).

Pažymėtina, kad proporcingumo aspektu būtina įvertinti ne tik atskirą nuteistajam pritaikytą priemonę, bet šių priemonių visumą – ir bausmės, ir konfiskavimo priemonių apimtį, jų reikšmę kaltininkui. Proporcingumo aspektu įvertinant, t. y. sugretinant jo ginamajam paskirtos 55 500 Eur baudos dydį ir konfiskuotinų transporto priemonių rinkos vertę atitinkančios pinigų sumos dalies dydį – 32 550 Eur, darytina išvada, kad konfiskavimo instituto taikymu siekta ne poveikio priemonės tikslų.

Teismai neteisingai aiškino ir konfiskuotino turto vertės apskaičiavimo taisykles, nustatydami konfiskuotino turto vertę teismai vadovavosi nusikaltimų padarymo dienomis, o ne turto konfiskavimo dieną nustatyta konfiskuotino turto verte. Nagrinėjamu atveju turi būti nustatoma konfiskuotino turto vertė, atitinkanti realią tokio turto vertę jo konfiskavimo dieną. Tik toks konfiskuotino turto vertės nustatymo mechanizmas atitinka teisingumo ir protingumo principus, o paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – proporcingumo reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus mišrios išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016; 2017 m. spalio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017; 2018 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018; 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-648/2019; 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje nustatyta, kad teismai turi pateikti įtikinamus motyvus, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-303/2021; 2021 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021). Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, nevertino bylose nustatytų aplinkybių, pinigų sumos išieškojimo proporcingumo, nepagrindė, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principo.

Teismai, įrodinėdami nusikalstamų veikų dalyką, dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2021 m. balandžio 2 d., įrodymais pripažino nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų reikalavimų neatitinkančius duomenis. Byloje teismų nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluotos išvados dėl privalomojo BK 199 straipsnio 3 dalies, 199² straipsnio 2 dalies objektyviosios pusės požymio – dalyko nustatymo remiasi prielaidomis, neatitinka įrodymų visumos vertinimo taisyklių, nesilaikoma nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų, taip pat reikalavimų, keliamų objektyviosios pusės grindimui netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos dalykas turi būti įrodytas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Taigi, kvalifikuojant veiką nusikalstamos veikos dalykas turi būti aprašomas ir pagrindžiamas taip, kad nekiltų abejonių, kokio pavojingumo veiką kaltininkas padarė, o dalyko kiekybinė išraiška turi būti nurodoma ir motyvuojama nepaliekant neaiškumų.

Nusikalstamų veikų padarymo 2021 m. balandžio 22 d. epizode nebuvo nustatytas ir patvirtintas kontrabandos būdu gabentų cigarečių egzistavimo faktas, nenustatyta, kokios rūšies cigaretės buvo gabentos, jų kiekis ir pan. Kontrabandos būdu tariamai gabentos cigaretės apskritai nebuvo rastos, paimtos ir ištirtos. Taigi, nebuvo nusikalstamos veikos dalyko nustatymo. Apie tai, kad nuteistasis M. B. organizavo tariamų cigarečių gabenimą, pirmosios instancijos teismas sprendė tik iš nuteistojo A. A. parodymų, jokių kitų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų, kad 2021 m. balandžio 22 d. buvo gabenamas kontrabandinis cigarečių krovinys, šioje baudžiamojoje byloje nėra, taip pat nėra ir jokių įrodymų, išskyrus nuteistojo A. A. parodymus, jog M. B. papirko A. A.. Be A. A. parodymuose išdėstytų prielaidų, jokių kitų objektyvių duomenų, kurie įrodytų, kad 2021 m. balandžio 22 d. buvo gabenamas kontrabandinis krovinys – cigaretės, nėra. Nėra nei asmenų, mačiusių ar galinčių vienareikšmiškai patvirtinti kontrabandinio krovinio – cigarečių – egzistavimą; kontrabandinio krovinio – cigarečių – egzistavimas nėra nustatytas kriminalinės žvalgybos ar baudžiamojo proceso veiksmais; nėra fiksuotų tarpusavio asmenų pokalbių turinio ir kt. Taigi, nesant kontrabandos ir (ar) akcizais apmokestinamų prekių dalyko ir jo neįrodžius kitais netiesioginiais duomenimis, M. B. negalėjo būti nuteistas dėl šiame epizode inkriminuotų nusikaltimų padarymo ir (ar) organizavimo.

BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo, įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais.

Laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje esančių įrodymų vertinimo taisyklių, BPK 331 straipsnio nuostatų, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių, jų įrodytumo ir bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumo turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas.

Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas M. B. už nusikaltimų, įtvirtintų BK 199, 199² straipsniuose, padarymą, nesant nustatytam ir įrodytam nusikaltimų dalykui, neįvertino, kad tuomet, kai baudžiamojo proceso metu nusikaltimo dalykas yra nerastas ir negalimas jo tyrimas, kyla pavojus nekaltą asmenį apkaltinti tų nusikaltimų padarymu, kurių jis nėra padaręs. Teismas savo sprendimus, susijusius su veikos kvalifikacija, sprendimą apie gabentų objektų indentifikavimą, jų kiekį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę ir pan. grindė spėjimais bei prielaidomis, o ne įrodymais. O apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo argumentus, apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų savarankiškai neišnagrinėjo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad konkrečioje byloje teismai, laikydamiesi įrodinėjimui keliamų reikalavimų, savarankiškai sprendžia dėl kiekvieno nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodytumo.

Teismai neįvertino, kad A. A. parodymai vienareikšmiškai nepatvirtina kontrabandos dalyko, o yra tik prielaidos pobūdžio. A. A. parodymų turinio analizė rodo, kad jie neatitinka BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų. Teismai, preziumavę, kad A. A. parodymai dėl kontrabandos dalyko atitinka įrodymams keliamą sąsajumo kriterijų, objektyviai nepatikrino A. A. parodymų, nesugretino jų tarpusavyje ir su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo M. B. ir jo gynėjo pateiktus profesionalios programos „Goodloading“ skaičiavimus, kurie pagrindžia, jog puspriekabėje negalėjo tilpti 250 dėžių su cigaretėmis. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktiems skaičiavimams, nors šie prieštarauja nuteistojo A. A. ir liudytojo V. Ž. parodymams.

Teismai nepagrįstai kaltinamajame akte inkriminuojamą A. A. ir M. B. susitarimą dėl kontrabandos prilygino realios kontrabandos įvykdymui. Teismai įrodinėjimo procese ydingai vadovavosi prezumpcija, jog pats susitarimas dėl veiksmų, atitinkančių BK 199 straipsnio 3 dalies, 199² straipsnio 2 dalies objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, savaime negali būti laikomas patvirtinančiu kontrabandos faktą ir konkrečiai jos dalyką bei atleidžiančiu teismą nuo kontrabandos dalyko įrodinėjimo esant realiai kontrabandai.

Teismai A. A. parodymus pripažino nuosekliais ir patikimais, nurodydami, kad jis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, davė analogiškus parodymus. Tačiau teismai ignoravo daugybę aplinkybių, rodančių, kad A. A. parodymai tarpusavyje yra prieštaringi, šie prieštaravimai byloje nebuvo pašalinti. A. A. pirminėje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad nusikalstamų veikų datų neprisimena; klaidingai nurodė ne tik tariamą kontrabandos vežimo datą, bet ir neteisingą automobilio markę, spalvą bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Vėlesnių apklausų metu A. A. patikslino parodymus, o tai yra nelogiška, neatitinka gyvenimiškos patirties dėl asmens galimybės praėjus atitinkamam laiko tarpui geriau atsiminti aplinkybes ir pan. Po metų nuo pirminės apklausos A. A. sutiko atpažinti vairuotoją, nors pirminės apklausos metu nurodė, jog to padaryti negalėtų. Atliekant parodymų atpažinti veiksmus iš A. A. pateiktų nuotraukų išsiskyrė dvi nuotraukos, kurios buvo gautos nuskenavus asmens dokumentus. Viena iš nuotraukų buvo asmens, kurio požymiai visiškai neatitiko A. A. nurodytų asmens požymių, kita iš pateiktų nuotraukų išsiskyrė mechaninio pobūdžio pažymėjimu – asmens pečiai buvo nupiešti. Tokia parodymų atpažinti procedūra akivaizdžiai prieštarauja šio procesinio veiksmo esmei ir paskirčiai.

Teismai ne tik nevertino byloje esančių duomenų, bet ir neatsižvelgė į tai, jog teisėsaugos institucijos nerinko ir nepateikė M. B. kaltę paneigiančių duomenų, tokių kaip vaizdo įrašai iš muitinės pasienio kontrolės punkto, prekybos centro „Norfa“ vaizdo kamerų įrašai, DPKS nuotraukos ir kt.

Teismų sprendimų analizė dėl M. B. nuteisimo dėl A. A. papirkimo ir dėl jo dalyvavimo 2021 m. gegužės 16 d. kontrabandos epizode rodo, kad teismai, nagrinėdami minėtus epizodus, įvykdė pagal savo esmę analogiškus pažeidimus, vadovaudamiesi A. A. parodymais. Taip teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, nepašalino M. B. iškeltų abejonių ir prieštaravimų. Teismai, analizuodami įrodymus dėl nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 227 straipsnio 2 dalyje, nevertino, jog ant atliekant kratą pas A. A. rastos kavos dėžutės ir pinigų nustatytas tik A. A. DNR profilis bei rasta pinigų suma neatitinka jo nurodytos sumos.

Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl 2021 gegužės 16 d. epizodo įvykdymo, vienu esminių įrodymų pripažinęs DPKS užfiksuotus duomenis, pažeidė BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 1, 3 dalių, 44 straipsnio 9 dalies reikalavimus.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1, 2 dalyse, Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į tai, jog būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, riboti šią teisę galima tik tada, kai tai nustatyta įstatyme, ribojimu siekiama teisėto tikslo ir tai būtina demokratinėje visuomenėje. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau nėra nustatytos įrodymų leistinumo taisyklės. EŽTT yra konstatavęs, kad tai pirmiausia vidaus teisės uždavinys (EŽTT 1988 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Schenk prieš Šveicariją, peticijos Nr. 10862/84).

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais. Reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti gautų duomenų patikimumą, išsiaiškindamas, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.

Teismai, DPKS gautų duomenų kaupimą ir panaudojimą pripažinę teisėtu veiksmu, neįvertino DPKS kaip duomenų šaltinio esmės, prievartinio pobūdžio. Pagal Sutartį Nr. S-82/18B-2, Muitinės departamentas turi teisę naudotis DPKS duomenimis tik tais atvejais ir tik ta apimtimi, kiek tai yra susiję su jų funkcijų atlikimu. Tačiau Muitinės departamentas ir MKT, nesant jokio faktinio ir teisinio pagrindo, t. y. nepradėję kriminalinės žvalgybos tyrimo ar ikiteisminio tyrimo, pažeisdami teisės aktų reikalavimus ir šią sutartį, rinko ir kaupė visuotinę visų keliuose DPKS fiksuotų automobilių judėjimo bazę. Toks DPKS surinktų ir Muitinės departamentui perduotų duomenų bazės sudarymo veiksmas, kai tai daroma nesant faktinio ir teisinio duomenų saugojimo pagrindo, prilygsta BPK 160 straipsnyje įtvirtintai prievartos priemonei – slaptam sekimui arba Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 straipsnyje nustatytam veiksmui – sekimui. Teisėsaugos institucija, nesant pradėto kriminalinės žvalgybos ar ikiteisminio tyrimo, sukurdama duomenų bazę, tokiu atveju be teisėto pagrindo rinko asmens duomenis, t. y. nesilaikydama įstatymų reikalavimų, ir taip pažeidė M. B., G. B. teisę į privatumą. Nurodyto veiksmo neproporcingumą rodo ir tai, kad tokie Muitinės departamento suformuotoje DPKS duomenų bazėje duomenys renkami ir saugomi neapibrėžtą laiką.

Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kad iki 2021 m. gegužės 17 d., t. y. iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, MKT būtų vykdžiusi kriminalinę žvalgybą ar ikiteisminį tyrimą dėl A. A. ir (ar) M. B.. Tai, kad duomenys MKT pradėti rinkti ir kaupti nepradėjus nei kriminalinės žvalgybos, nei ikiteisminio tyrimo, patvirtina bylos faktiniai duomenys: ikiteisminis tyrimas, pradėtas 2021 m. gegužės 17 d., 2021 m. liepos 23 d. tarnybinis pranešimas Nr. 7T-808 „Dėl automobilių judėjimo analizės“.

Pagal Sutarties Nr. S-82/18B-2 4.3.5 papunktį, MKT buvo įpareigota nedelsiant sunaikinti pagal sutartį gautus duomenis, kai šie duomenys nebereikalingi naudojimo tikslams. Pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies e punktą reikalaujama, kad asmens duomenys būtų laikomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra būtina tais tikslais, kuriais asmens duomenys yra tvarkomi; asmens duomenis galima saugoti ilgesnius laikotarpius, jeigu asmens duomenys bus tvarkomi tik archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais pagal 89 straipsnio 1 dalį, įgyvendinus atitinkamas technines ir organizacines priemones, kurių reikalaujama šiuo reglamentu siekiant apsaugoti duomenų subjekto teises ir laisves. Visa tai rodo, kad MKT DPKS duomenis apie visuotinį asmenų judėjimą rinko ir neteisėtas duomenų bazes kūrė be teisėto pagrindo, pažeisdama Sutarties Nr. S-82/18B-2 reikalavimus. Neteisėtu būdu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais ir negalėjo būti naudojami įrodinėjant M. B. kaltę.

Pirmosios instancijos teismui gynybos pateiktoje 2023 m. lapkričio 7 d. LAKD pažymoje Nr. 1-26271 apskritai nurodytas 7 dienų duomenų saugojimo terminas. Atkreiptinas dėmesys, jog MKT neįvykdė pirmosios instancijos teismo įpareigojimo ir nepateikė iš LAKD gautų duomenų naudojimo ir jų saugojimo tvarkos, kuri reglamentuotų šių DPKS duomenų saugojimo, panaudojimo, sunaikinimo tvarką. Tokie veiksmai nesuderinami su teisinės valstybės principais, jų metu surinkti duomenys neatitinka įrodymų teisėtumo kriterijaus, pažeidžia BPK įtvirtintas žmogaus teisių apsaugos nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad Sutartis Nr. S-82/18B-2 nustato Muitinės departamento teisę gauti DKPS duomenis ir juos naudoti konkrečiais teisėtais tikslais, padarė išvadą, jog DKPS duomenų naudojimas ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje yra galimas ir nepažeidžia įrodymų leistinumo kriterijaus. Teismas duomenų gavimo aplinkybių, jų atitikties teisės aktų ir Sutarties Nr. S-82/18B-2 reikalavimams netyrė. Apeliacinės instancijos teismas, iškreipdamas apelianto argumento turinį, iš esmės nevertino Muitinės departamento duomenų bazių sudarymo ir vėliau tų duomenų panaudojimo baudžiamajame procese teisėtumo ir atitikties BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse keliamam įrodymų leistinumo (teisėtumo) kriterijui.

Teismai, pripažinę DPKS duomenis įrodymais, pažeidė ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įrodymų sąsajumo reikalavimą. Vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika, būtent bylą nagrinėjančiam teismui kyla pareiga patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Byloje nustatyta, kad DPKS fiksuoja automobilio duomenis, kuriuos taip pat sudaro ir automobilio fotonuotrauka. Teismai, vertindami šiuos duomenis įrodymų sąsajumo aspektu, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį, kadangi patį automobilio judėjimo atitinkamame maršrute fiksavimo faktą iš esmės prilygino automobilį vairavusio asmens tapatybės nustatymui. BPK 20 straipsnio 3 dalies pažeidimą patvirtina aplinkybė, kad į bylą nėra pateiktos fotonuotraukos, nebuvo pateikti kiti duomenys, sudarantys prielaidas identifikuoti automobilį vairuojantį asmenį. DPKS duomenys neatitinka ne tik įrodymams keliamo sąsajumo reikalavimo, bet ir patikrinamumo, suvaržo M. B. teisę į gynybą.

Pirmosios instancijos teisme buvo reiškiamas prašymas išreikalauti DPKS užfiksuotas nuotraukas, tačiau MKT tokių duomenų nepateikė, nors pagal Sutartį Nr. S-82/18B-2 ir liudytojo R. J. (R. J.) parodymus turėjo galimybę nuotraukas gauti iš LAKD. DPKS duomenų pagrindu surašytame 2021 m. liepos 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. 7T-808 „Dėl automobilių judėjimo analizės“ ir jo prieduose nėra duomenų, kurie leistų teismui ar gynybai patikrinti tarnybiniame pranešime pateikiamų duomenų patikimumą. Tokiu atveju teismas, neturėdamas DPKS fiksuotos nuotraukos, liudytojos G. B. ir nuteistojo M. B. parodymus neigdamas DPKS užfiksuotais duomenimis, pažeidė in dubio pro reo principą ir M. B. teisę dalyvauti tiriant įrodymus, teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų nepašalino. Minėtas pažeidimas vertintinas kaip esminis BPK pažeidimas, kadangi šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neigė liudytojos G. B. ir nuteistojo M. B. nurodytą aplinkybę, kad 2021 m. gegužės 1 d. DPKS užfiksuota transporto priemone važiavo ne M. B., o jo sutuoktinė G. B.. Pažymėtina, kad teismai nepašalino prieštaravimų tarp DPKS gautų duomenų ir iš telekomunikacijų operatorių gautų duomenų, kad M. B. telefonas visą dieną buvo prisijungęs prie jo gyvenamojoje vietoje esančio telekomunikacijų bokšto, o tai patvirtina M. B. ir G. B. parodymus.

Teismai netinkamai aiškino nušalinimo institutą ir pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas.

Teismai padarė pažeidimą, pripažindami leistinais įrodymais 2024 m. vasario 19–20 d. kompaktinės laikmenos, 2024 m. vasario 19 d. mobiliojo ryšio telefono, 2024 m. vasario 22 d. „Google maps“ apžiūros protokolus, nes šie veiksmai buvo atlikti tyrėjos V. Jodko-Dulkės po to, kai ji 2023 m. gruodžio 4 d. buvo apklausta kaip liudytoja teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme. BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte esantis draudimas asmeniui, kuris apklaustas byloje kaip liudytojas, dalyvauti kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra imperatyvus, nenustatantis jokių išimčių. Nurodyti asmenys dalyvauti procese negali ir tam įstatymas nekelia jokių papildomų sąlygų. Tokiu atveju nustatyti objektyviųjų ar subjektyviųjų šališkumo pagrindų įstatymas nereikalauja.

Apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog tyrėjos liudytojo statusas nėra tapatus liudytojo, kuris duoda parodymus apie jam žinomas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, statusui, prieštarauja BPK ir liudytojo sampratai. V. Jodko-Dulkė buvo apklausiama būtent vadovaujantis procesine BPK 78 straipsnyje įtvirtinta liudytojo samprata, todėl jai taikytinas ir BPK 58 straipsnyje įtvirtintas imperatyvus draudimas toliau dalyvauti procese.

Teismai neįvertino, jog BPK 58 straipsnyje įtvirtintas draudimas yra skirtas tam, kad būtų pašalintos bet kokios prielaidos ikiteisminio tyrimo subjekto šališkumui pasireikšti. Tyrėjos V. Jodko-Dulkės suinteresuotumas atlikto ikiteisminio tyrimo sėkme, savo teisme duotų parodymų dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo patvirtinimas neabejotinai lėmė jos suinteresuotumą ir atliekant 2024 m. vasario 19–22 d. objektų apžiūras rinkti M. B. kaltinančius duomenis ir (ar) net galimai juos klastoti. Pirminės 2021 m. rugsėjo 2 d. atliktos kompaktinės laikmenos apžiūros metu buvo išanalizuota esanti informacija, įskaitant ir „Timeline“ duomenis, ir nustatyta, jog ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų neužfiksuota. Tokie duomenys buvo nustatyti tik 2024 m. vasario 19–22 d., tada, kai mobiliojo ryšio telefonas buvo jau grąžintas A. A.. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad A. A. mobiliojo ryšio telefono duomenys buvo gauti dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nebuvo atlikta detali jų apžiūra, prieštarauja bylos medžiagai, nes tyrėjos užfiksuoti „Google maps“ duomenys atsirado tik 2024 m. vasario 22 d. paskyros apžiūros metu, o ne kompaktinės laikmenos apžiūros metu, iš kurios dar atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nuskaityti duomenys. Jo ginamasis apeliacinio proceso metu pateikė duomenis, kurie patvirtinta, jog „Google maps“ paskyros „Timeline“ duomenys gali būti koreguojami vartotojų.

Apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentą, jog, prieš atliekant apžiūrų veiksmus, apie tai buvo informuoti visi proceso dalyviai, tačiau jokių pareiškimų dėl galimo tyrėjos šališkumo nebuvo pateikta nei veiksmo atlikimo metu, nei po jo atlikimo. Toks teismo argumentas klaidinantis, nes pirmosios instancijos teismas objektų apžiūrą pavedė atlikti prokurorui, o šis pavedė minėtus veiksmus atlikti tyrėjai. Nuteistasis ir jo gynėjas apie šią aplinkybę sužinojo tik kai apžiūros protokolai buvo pateikti į bylos medžiagą, nuteistasis ir jo gynėjas baigiamosiose kalbose pasisakė apie tokių duomenų neleistinumą.

Teismai, 2024 m. vasario 19–22 d. objektų apžiūros protokolus pripažindami leistinais įrodymais, pažeidė BPK 8 straipsnį ir 20 straipsnio 1 ir 4 dalis. Nuteistasis ir jo gynėjas nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog 2024 m. vasario 19–22 d. objektų apžiūros protokoluose duomenys yra užfiksuoti ne lietuvių kalba, taip pažeidžiant BPK 8 straipsnio reikalavimus, dėl to šie duomenys negali būti pripažinti leistinais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog pateikta informacija buvo specifiška, jos vertimo nebuvimas neturi reikšmės jos supratimui, sukuria išimtį iš BPK 8 straipsnio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodytus duomenis pripažino leistinais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas, prieštaraudamas BPK, pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams.

Pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų pobūdis, jų sistemingumas ir į jo ginamojo nuteisimą nukreiptas tendencingumas suponuoja, kad šių pažeidimų visuma leidžia daryti išvadą apie teismo šališkumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Pagal teismų praktiką, nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti svarbiausią reikšmę turi tai, ar proceso šalies nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Bendriausiu požiūriu teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos konkrečios faktinės aplinkybės, patvirtinančios išankstinį teismo nusistatymą ar nusiteikimą priimti procesinį sprendimą vienos iš proceso šalių naudai ar nenaudai arba tendencingą proceso organizavimą. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas. Teisėjo elgesys vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai laikantis bendrųjų teismo nešališkumo nuostatų ir atsižvelgiant į visumą kitų bylos aplinkybių.

Bylą nagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos elgesys ir priimti nepagrįsti procesiniai sprendimai išimtinai dėl jo ginamojo atitiko objektyvųjį šališkumą ir tai turėjo įtakos teisės į gynybą įgyvendinimui, priimtam nuosprendžiui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo teisėjos išankstinio šališkumo požymiai pasireiškė tendencingu elgesiu varžant jo ginamojo teisę pasirinkti gynėją ir nepagrįstu 2023 m. rugsėjo 6 d. teismo nutartimi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjos Z. Molovos paskyrimu jo ginamajam, nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme jau dalyvavo kasatorius, kurį jo ginamasis pasirinko. Taigi jau pirminiame bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme etape teisėjos vengimas derinti posėdžių datas atsižvelgiant į jo ginamojo pasirinkto gynėjo užimtumą, nesant baudžiamajame procese nurodytų pagrindų skirti valstybinį gynėją, jo ginamojo informavimas, kad byla bus nagrinėjama nedalyvaujant jo pasirinktam gynėjui – ir kasatoriui, ir teismo sprendimas priteisti valstybei patirtų išlaidų atlyginimą už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjo dalyvavimą rodo akivaizdų teisėjos negatyvų požiūrį į jo ginamąjį, į kasatorių, siekį suvaržyti jo ginamojo teisę į gynybą, galimo psichologinio spaudimo jam darymą.

Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumento dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjo parinkimo nuteistajam iš esmės neišnagrinėjo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėja buvo paskirta ne dėl to, kad jo ginamojo pasirinktas gynėjas negalėjo dalyvauti iš anksto suderintuose teismo posėdžiuose, o derinant būsimus posėdžius dėl advokato užimtumo kitose bylose. Neteisingas faktinių aplinkybių suvokimas ir nurodymas nutartyje turėjo esminę reikšmę ir šio apeliacinio skundo argumento atmetimui, lėmusiam neteisingą sprendimo dėl šios dalies priėmimą. Nepagrįstas ir šališkas pirmosios instancijos teisėjos elgesys skiriant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėją, apeliacinės instancijos teismo netinkamas apeliaciniame skunde pateikto argumento interpretavimas bei klaidingas bylos medžiagos aplinkybių suvokimas sukėlė ir materialias pasekmes nuteistajam, kadangi iš jo nuosprendžiu buvo priteista valstybei atlyginti 431,34 Eur už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą.

Derinant ir skiriant 2023 m. rugsėjo–gruodžio mėnesių teismo posėdžius, kasatorius buvo užimtas kitose bylose tik keliomis iš pasiūlytų datų, todėl teismo reakcija į advokato užimtumą kitose bylose buvo itin neproporcinga, pažeidžianti jo ginamojo teisės pasirinkti gynėją ir BPK 51 straipsnio esmę bei paskirtį. Kad toks priimtas sprendimas buvo nulemtas šališkumo, rodo ir tai, kad kitų gynėjų užimtumas ar atostogos teismo buvo toleruojami, posėdžių datos buvo derinamos atsižvelgiant į jų užimtumą, atostogas ir pan., jiems neskirti valstybės garantuojami gynėjai. Itin svarbi aplinkybė, kad nors kasatorius, siekdamas nepakenkti savo ginamojo interesams, prioritetą suteikė byloje paskirtiems teismo posėdžiams, teismas vis tiek neatšaukė skirtos privalomos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjos paskyrimo. Gynėjos dalyvavimas procese buvo visiškai beprasmis, tik formalus, gynėja nė karto nebendravo su ginamuoju, realios gynybos nevykdė.

Pirmosios instancijos teismo šališkumas matomas ir iš kitų aplinkybių. Pvz., neigdamas jo ginamojo argumentus dėl DPKS duomenų, teismas nurodė, jog nuteistasis, kaip tėvas, negali pasirūpinti vaiku, kėlė bylos duomenimis nepagrįstas versijas dėl cigarečių išsidėstymo puspriekabėje, paskyrė papildomą tyrimą jau ištirtam A. A. telefonui, nuosprendyje kėlė su bylos medžiaga nesuderinamą prielaidą dėl jo ginamojo mobiliojo ryšio telefono apžiūros, kalbėdamas apie jo ginamąjį vartojo šališkas formuluotes, tokias kaip „naudinga pašalinti“, „prisidengiant versija“ ir pan. Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai yra išreiškiama išankstinė pozicija dėl tiriamų duomenų vertinimo, kai teismas, savo baigiamajame akte vertindamas įrodymus, vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan.

Vadovaujantis teismų praktika ir bylos medžiaga, priimtais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais, darytina išvada, kad kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės pagrindžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pažeidžiant jo ginamojo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, toks pažeidimas yra esminis, nes nebuvo užtikrintas teisingas bylos išnagrinėjimas, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka kitai teisėjų kolegijai.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Stanislavas Barsulis (Stanislav Barsul) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

Nuteistojo ir jo gynėjo advokato kasaciniuose skunduose keliamas abiejų instancijų teismų šališkumo klausimas. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad abiejų instancijų teismai buvo šališki, bylą nagrinėjo tendencingai kaltinančia prasme, išimtinai siekdami pagrįsti nuteistajam pateiktą kaltinimą. Su tokiais kasacinių skundų argumentais nesutiktina.

Vertinant kasaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl teismo šališkumo, pažymėtina, jog teismo nešališkumo reikalavimas laikytinas viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, taip pat vienu iš asmens teisių užtikrinimo baudžiamajame procese pagrindų. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė įtvirtinta ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu proceso dalyviams, o kartu ir visuomenei turi būti suteikiama pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo (teisėjo) šališkumo, neturi būti prielaidų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog teismas (teisėjas) yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, ir realių faktų, kurie keltų pagrįstų abejonių, kad bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas) turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu, yra tendencingas.

Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas, nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

Remiantis EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teismo (teisėjo) nešališkumas vertinamas dviem glaudžiai tarpusavyje susijusiais aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2015).

Vertinant teisėjo nešališkumą subjektyviuoju aspektu, yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių. Be to, sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad teismo sudėtis stokoja nešališkumo, dėl jo stokos besiskundžiančių asmenų nuomonė yra svarbi, bet ne lemiama. Lemiamą reikšmę turi tai, ar šis baiminimasis gali būti vertinamas kaip objektyviai pagrįstas. Kasacinės instancijos teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, jog konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Didžiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo.

Nagrinėjamoje byloje ginčijant teismo nešališkumą kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. Kita vertus, tai, kad bylą narinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį.

Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, siekdamas proceso ekonomiškumo ir greitumo principo, 2023 m. rugsėjo 6 d. surengtame teismo posėdyje derindamas teismo posėdžių datas, įvertinęs gynėjų nurodytą užimtumą, pasiūlė skirti visiems teisiamiesiems valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtus gynėjus. Vienintelis gynėjas – būtent nuteistojo M. B. gynėjas – teismo posėdžio metu nurodė, kad negali dalyvauti artimiausiame posėdyje, dėl to jam buvo paskirta advokatė Z. Malova. Paskyrus advokatę Z. Malovą ginti nuteistąjį, advokatas E. Losis, nors, kaip pats nurodė, buvo užimtas kitoje byloje, pats dalyvavo teismo posėdyje. Šioje situacijoje svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtą gynėją, tai darė įvertinęs E. Losio teiginius, kad jis negali dalyvauti procese, nors vėliau pats atvyko į visus teismo posėdžius. Šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėti veiksmai, tinkamai organizuojant teismo procesą, įvykdant BPK 242¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą teismo pareigą rūpintis, jog byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, aiškiai nėra laikytini aplinkybe, patvirtinančia teismo šališkumą. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos, o vėliau ir apeliacinės instancijos teismas tinkamai užtikrino nuteistojo teisę į nešališką teismą, įstatymų garantuotos teisės nebuvo suvaržytos, teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą sprendimą.

Nesutiktina su kasacinių skundų argumentais dėl 2021 m. balandžio mėnesio 22–23 d. epizodo, kad teismai, įrodinėdami nusikalstamų veikų dalyką, įrodymais pripažino nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų reikalavimų neatitinkančius duomenis.

Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-942/2021 yra išaiškinęs, kad nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėtims būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos, jas radus ir paėmus paprastai atliekami ekspertiniai tyrimai, šių tyrimų metu tiksliai nustatoma, kokios tai medžiagos ir koks yra grynų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis. Kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos nerastos, negalimas ir jų tyrimas, pvz., kai medžiagos (jų dalis arba visos) jau būna išplatintos arba suvartotos, dalyko požymis taip pat gali būti konstatuojamas vadovaujantis kitais duomenimis. Priešingu atveju, neradus narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesant galimybės atlikti jų tyrimo, būtų sudaromos prielaidos išvengti baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos teismų praktikoje yra pažymėta, kad kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis kontekste, kai tokios prekės nėra sulaikytos, taip pat galimas dalyko požymio konstatavimas neatliekant tyrimų, o vadovaujantis kitais duomenimis, jei jų yra pakankamai šiam požymiui nustatyti.

Nagrinėjamu atveju nusikaltimo dalyko pagrindimas buvo grindžiamas nustatytomis ir teisme ištirtomis aplinkybėmis. Dėl cigarečių krovinio, kurį 2021 m. balandžio 21 d. gabeno kitas nuteistasis M. H., pažymėtina, kad išties nebuvo sulaikytas krovinys, nebuvo nustatyta ir cigarečių rūšis, tačiau nuteistasis A. A. jau pirmos apklausos metu parodė, kad balandžio mėnesio pabaigoje nuteistojo M. B. prašymu „praleido“ cigarečių krovinį ir už tai gavo 12 500 Eur. Prieš tai buvo susitaręs su nuteistuoju M. B., jog už kiekvieną dėžę gaus po 50 Eur. Buvo rasta 11 650 Eur, nes trūkstamus pinigus, kaip nurodė nuteistasis A. A., jis išleido padangoms pirkti. Svarbus teismo pripažintas įrodymas yra tai, kad nuteistasis A. A. nurodė, jog prisiminė, kad cigarečių krovinys buvo vežtas „Volvo“ vilkiku, kuriame buvo deklaruotas baldų krovinys. Muitinės pareigūnams atlikus muitinės sistemos duomenų patikrinimą, nustatyta, jog nuteistasis A. A. Medininkų kelio poste dirbo 2021 m. balandžio 22 d. ir jis užbaigė vienintelio baldų krovinio muitinės procedūrą, o šį krovinį vežė nuteistasis M. H. vilkiku „Volvo“.

Kasaciniuose skunduose skaičiuojant galimą cigarečių pakrovimą primygtinai reikalaujama remtis profesionalios „Goodloading“ programos skaičiavimais, tačiau pateikti nuteistojo M. B. skaičiavimai atlikti visiškai neįvertinus teisme ištirtų įrodymų duomenų. Teismas, tirdamas įrodymus, nustatė, kad pats nuteistasis M. H. pateikė teismui tarptautinį prekių transportavimo važtaraštį. Pirmame jo vertime į lietuvių kalbą nebuvo išverstas važtaraštyje gavėjo antspaudas. Vėliau buvo pateiktas vertimas ir to antspaudo, iš jo matyti, jog gavėjui trūko 4 palečių, 4 paletės buvo sugadintos. Tai patvirtino ir Vokietijos bendrovės darbuotoja. Tarptautinio prekių transportavimo važtaraščio 12 grafoje, kurioje nurodomas tūris, ranka yra įrašas – 56, tai matyti tik rusų kalba pateiktame dokumente. Vilkiko priekabos tūris yra apie 92 kubinius metrus, pakrautų baldų tūris buvo 56 kubiniai metrai, laisvo tūrio buvo dar 26 kubiniai metrai. Taigi, pagal skaičiavimus, į vieną kubinį metrą pakrovus vidutiniškai 20 dėžių, į nuteistojo M. H. vairuotą vilkiko priekabą iki visiško užpildymo buvo galima pakrauti iki 520 dėžių cigarečių. Šie skaičiavimai leido daryti pagrįstą išvadą, jog minėtoje vilkiko priekaboje galėjo būti pakrauta 250 dėžių cigarečių, už kurias nuteistasis A. A. ir gavo 12 500 Eur. Byloje buvo nustatyti duomenys apie nuteistojo A. A. susitikimus su nuteistuoju M. B., taip pat apie 2021 m. balandžio 23 d., t. y. jau kitą rytą po cigarečių kontrabandos, rasta pinigų suma, kurios dydis atitinka sutartą kyšį už vieną pravežtą cigarečių dėžę, leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis A. A. padarė jam inkriminuojamas veikas susitaręs su nuteistuoju M. B. ir šiam koordinuojant visus veiksmus.

Inkriminuojant 2021 m. balandžio 22 d. įvežtos kontrabandos vertę buvo vadovaujamasi Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. birželio 3 d. specialisto išvada Nr. 5, kurioje nurodoma, kad neįvardintų 125 000 vnt. pakelių cigarečių, kuriems taikoma mažiausia kaina, vertė, apskaičiuota pagal muitinę vertę, įskaitant privalomus mokesčius, 2021 m. balandžio 22 d. sudaro 385 482 Eur. Taigi, išvardintų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus ir, remdamasis jų visuma, priėmė motyvuotą sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, pagrįstomis laikė pirmosios instancijos teismo išvadas.

Kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama DPKS duomenims. Skunduose teigiama, kad MKT DPKS duomenis apie visuotinį asmenų judėjimą rinko ir neteisėtas domenų bazes kūrė be teisėto pagrindo, o iki pradedant ikiteisminį tyrimą gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais ir naudojami įrodinėjant nuteistojo M. B. kaltę. Paneigiant šiuos kasacinių skundų teiginius, pažymėtina, jog DPKS administratorius yra AB „Via Lietuva“, kuri nuo 2024 m. po reorganizacijos pakeitė LAKD. DPKS yra išmani kelių eismo stebėjimo sistema Lietuvoje, kuri automatiškai renka duomenis apie keliuose važiuojančias transporto priemones. Taigi, nagrinėjamu atveju MKT sutarties su LAKD pagrindu sutartyje nustatytais tikslais galėjo prisijungti prie direkcijos administruojamos sistemos ir šiuo atveju nusikalstamos veikos tyrimo tikslais gauti duomenis – patikrinti būtent nuteistojo A. A. duotų parodymų teisingumą – jo paties nurodytus vykimo automobiliu maršrutus, patikrinti nuteistojo M. B. automobilio judėjimo konkrečiomis dienomis maršrutus. Tyrimą atlikusi įstaiga sutarties pagrindu jungėsi prie minėtos sistemos, pagal nuteistojo A. A. parodymus suvedusi tiek jo automobilio valstybinius numerius, tiek nuteistojo M. B. naudotų automobilių duomenis, gavo nurodyto laikotarpio šių asmenų naudotų automobilių judėjimo maršrutus, ir šie duomenys visiškai sutapo su kitais byloje ištirtais duomenimis. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog MKT, naudodamasi DPKS duomenimis, neatliko slaptų tyrimo veiksmų (slapto sekimo, sekimo, kriminalinės žvalgybos veiksmų).

Nesutiktina su kasacinių skundų argumentais dėl BPK 58 straipsnio nuostatų pažeidimo bei argumentais dėl mobiliojo ryšio telefono apžiūrų, kurias atliko V. Jodko-Dulkė, duomenų laikymo neteisėtais. Dalį ikiteisminio tyrimo veiksmų byloje atliko tyrėja V. Jodko-Dulkė. Būtent nuteistojo M. B. ir jo gynėjo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, apklausų eigos, organizavimo tyrėja V. Jodko-Dulkė buvo apklausta teisme. Ji nebuvo tiriamų nusikaltimų padarymo aplinkybių liudytoja. Pažymėtina, kad, pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punktą, BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo, šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnas, negali dalyvauti procese, jeigu jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas. Visiškai pritartina apeliacinės instancijos teismo argumentams, kad V. Jodko-Dulkė buvo apklausta išimtinai apie aplinkybes, susijusias su jos tarnybinių funkcijų atlikimu dėl jai pavesto atlikti ikiteisminio tyrimo. Kitaip tariant, šios tyrėjos liudytojo statusas nėra tapatus liudytojo, kuris duoda parodymus apie jam žinomas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, statusui. Be to, V. Jodko-Dulkė atliko papildomą mobiliojo ryšio telefono apžiūrą ir surašytame protokole užfiksavo iš esmės techninius duomenis, nepateikdama jokių šių duomenų vertinimo, o apie numatytus atlikti veiksmus buvo informuoti visi proceso dalyviai, tačiau jokių pareiškimų dėl galimo tyrėjos šališkumo nebuvo gauta nei šio veiksmo paskyrimo atlikti metu, nei jį atlikus. Taigi, visiškai pagrįsta laikytina apeliacinio teismo išvada, jog tyrėja, atlikusi aptartą procesinį veiksmą po to, kai šioje byloje buvo apklausta kaip liudytoja, BPK 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nepažeidė.

Kasacinių skundų argumentais dėl netinkamo BK 72 straipsnio nuostatų taikymo iš esmės prašoma pripažinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotinų transporto priemonių vertę atitinkančios pinigų sumos dalies – 15 395 Eur ir 17 155 Eur – išieškojimą kaip nepagrįstą.

Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Byloje nesant tokio vertinimo, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie atitinkamos transporto priemonės vidutinę vertę. Tiek turto rinkos kaina, tiek turto rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas) jo vertinimo dieną. Pažymėtina, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad konfiskuotinos transporto priemonės priklauso tretiesiems asmenims, kurie nieko nežinojo apie daromas nusikalstamas veikas, pagrįstai, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, šias transporto priemones pripažino konfiskuotinu turtu ir nusprendė iš nuteistųjų išieškoti transporto priemonių vertę atitinkančią pinigų sumą. Pažymėtina, jog konfiskuotino turto vertė buvo nustatyta 2021 m. birželio 7 d. ir 2022 m. birželio 10 d. Vilniaus teritorinės muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus raštais. Pateikti dokumentai patvirtina, kad šių transporto priemonių rinkos kaina ir rinkos vertė buvo nustatyta turto vertinimo dieną.

Dėl neproporcingai didelės konfiskuotino turto vertės pažymėtina, kad tokiais atvejais vertintini nuteistojo vaidmuo, indėlis į nusikalstamos veikos padarymą, kontrabandos dalykas, kitos bylos aplinkybės. Šiuo atveju pagrįstu laikytinas teismo sprendimas iš nuteistojo M. B. priteisti pusę konfiskuotino turto vertės, nes buvo įvertinta tai, kad kontrabanda gabentų cigarečių vertė sudarė beveik 3 000 000 Eur, o nuteistasis M. B. buvo šių veikų organizatorius, jo indėlis darant nusikalstamas veikas buvo didžiausias. Objektyvios aplinkybės, mažinančios jo veiksmų pavojingumą, nenustatytos.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, jo gynėjo advokato E. Losio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-511/2022, 8 punktas; 2023 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-719/2023, 6 punktas). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-489/2020, 6 punktas; 2022 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-788/2022, 6 punktas). Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi tai reiškia, kad formalus nesutikimas su nepalankiais teismų sprendimais, dėstant įstatymų nuostatas, cituojant teismų praktiką, pateikiant savą įrodymų interpretavimą ir savaip nustatant veikos faktines aplinkybes, nėra vienas iš apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, juo labiau grindžiamas teisiniais argumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-648/2023, 9 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-594/2024, 8 punktas).

Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija, atliekanti įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, nustatanti veikos faktines aplinkybes. Tai, kad kasatoriams nėra priimtinos abiejų instancijų teismų padarytos išvados, savaime nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo. Dalis kasaciniuose skunduose keliamų klausimų yra grindžiami nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, pateikiant savą įrodymų interpretavimą. Prie tokių priskirtini nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, kaip apeliacinės instancijos teismo trūkumus deklaruojant motyvacijos stoką dėl M. B. ir jo gynėjo keltų versijų atmetimo, liudytojų parodymų prieštaravimų ir jų parodymų vertinimo, V. Jodko-Dulkės statuso ir jos parodymų vertinimo, parodymo atpažinti tinkamo atlikimo ir kai kurių kitų. Nurodyti ir panašaus pobūdžio klausimai kasacine tvarka nenagrinėtini. Paliekami nenagrinėti ir apeliacine tvarka neskųsti klausimai, nes BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pagal kasacinius skundus tikrina, ar žemesnės instancijos teismas tinkamai taikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bendrininkavimą, jo rūšis ir formas, ar pagrįstai nustatė kontrabandos dalyką, ar daugiafunkcinės pažeidimų kontrolės sistemos fiksuotų transporto priemonių ir jų fiksavimo šaltinių duomenų bazėje saugomi duomenys atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, taip pat sprendė teismų nešališkumo klausimą, turto konfiskavimo klausimus.

Dėl teismų nešališkumo

Abiejuose kasaciniuose skunduose didelis dėmesys yra skiriamas teismų šališkumo klausimams. Tačiau, susipažinus su kasacinių skundų argumentais, konstatuotina, kad teismų šališkumas juose iš esmės grindžiamas ne BPK 58 straipsnyje nustatytais nušalinimo pagrindais, bet nepalankių procesinių sprendimų ir juose dėstomų nepalankių nuteistajam išvadų priėmimu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-486/2014; 2018 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-303/2018, 13 punktas). Todėl įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas buvo spręstas ir motyvuotai nepripažintas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, o apeliacinės instancijos teismo šališkumas grindžiamas tik nesutikimu su jo dėstomomis išvadomis dėl M. B. kaltę pagrindžiančių įrodymų, šie kasatorių argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl daugiafunkcinės pažeidimų kontrolės sistemos fiksuotų transporto priemonių ir jų fiksavimo šaltinių duomenų bazėje saugomų duomenų atitikties įrodymams keliamiems reikalavimams

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad DPKS duomenys byloje nepagrįstai pripažinti įrodymais, nes Muitinės kriminalinė tarnyba pažeidė duomenų apsaugos reglamentą – BDAR, kadangi DPKS rinko ir neribotą laiką kaupė informaciją apie visų transporto priemonių judėjimą. Taip, anot kasatorių, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatos. Šie kasatorių argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šiuos argumentus, DPKS duomenų teisėtumą grindžia tik Sutarties Nr. S-82/18B-2 analize. Toks motyvavimas nėra ydingas ir nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų teisingumo, bet yra per siauras.

Asmens duomenų tvarkymo teisėtumo vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir nacionalinio teisinio reguliavimo sistemą, kuri diferencijuoja bendrąjį asmens duomenų apsaugos režimą ir specialųjį režimą, taikomą teisėsaugos institucijų veikloje.

Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 nustato taisykles, skirtas fizinių asmenų apsaugai tvarkant jų asmens duomenis, ir užtikrina laisvą tokių duomenų judėjimą. Pagrindinis šio reglamento tikslas – apsaugoti fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, visų pirma teisę į asmens duomenų apsaugą. Vis dėlto BDAR taikymas turi ribas ir išimtis, kurios nustatytos 2 straipsnyje, nurodant, kad reglamentas, be kita ko, netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kurį kompetentingos valdžios institucijos atlieka nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo, baudžiamojo persekiojimo, bausmių vykdymo ar apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui tikslais. Tokiam asmens duomenų tvarkymui taikomas specialusis teisinis reguliavimas – Direktyva (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, taip pat bausmių vykdymo tikslais (toliau – Direktyva 2016/680). Direktyvos 2016/680 1 straipsnyje nustatyta, kad jos tikslai apima ne tik kovą su nusikalstamomis veikomis, bet ir visuomenės saugumo apsaugą bei grėsmių jam prevenciją.

Analogiškas teisinio reguliavimo atskyrimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos teisėje. BDAR įgyvendina Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kurio paskirtis – užtikrinti pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, ypač teisės į asmens duomenų apsaugą, ir aukštą duomenų apsaugos lygį. Tačiau šio įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis, pagal kurią jis netaikomas kompetentingų institucijų atliekamam asmens duomenų tvarkymui nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo, baudžiamojo persekiojimo, bausmių vykdymo, nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais. Šiam klausimui reglamentuoti skirtas specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymas. Taigi Lietuvos teisės sistemoje taip pat yra įtvirtintas specialusis asmens duomenų apsaugos režimas teisėsaugos srityje. Atsižvelgiant į tai, kad tiek vienas, tiek kitas nacionaliniu lygmeniu priimtas dokumentas pažodžiui atkartoja pagrindines BDAR ir Direktyvos (ES) 2016/680 nuostatas, tolesnė analizė bus grindžiama tarptautinių dokumentų nuostatose suformuluotomis taisyklėmis.

Sprendžiant, ar konkretus informacijos elementas laikytinas asmens duomenimis, lemiamą reikšmę turi ne vien tai, ar duomenys tiesiogiai nurodo konkretų asmenį, bet ir galimybė pagrįstai nustatyti jo tapatybę panaudojant papildomą informaciją. Tiek BDAR, tiek Direktyvoje 2016/680 asmens duomenys apibrėžiami kaip bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius. Todėl asmens duomenimis gali būti laikomi ir netiesioginiai identifikatoriai, jeigu egzistuoja reali ir pagrįstai tikėtina galimybė juos susieti su konkrečiu asmeniu.

Šį aiškinimą nuosekliai patvirtina ESTT jurisprudencija. ESTT 2016 m. spalio 19 d. sprendime byloje Breyer, C-582/14, išaiškino, kad asmeniui identifikuoti nebūtina, jog konkretūs duomenys patys savaime leistų nustatyti asmens tapatybę. Pakanka, kad asmuo galėtų būti identifikuotas pasitelkiant papildomą informaciją, kurią pagrįstai galima gauti arba susieti su turimais duomenimis. 2024 m. kovo 7 d. sprendime byloje IAB Europe, C-604/22, ESTT dar kartą pabrėžė, kad duomenų kvalifikavimui kaip asmens duomenų nėra būtina, jog visas identifikuoti reikalingas informacijos rinkinys būtų vieno subjekto dispozicijoje. Svarbu tai, ar egzistuoja pagrįstai tikėtinos priemonės, leidžiančios nustatyti asmens tapatybę.

Šios aiškinimo taisyklės yra aktualios ir teisėsaugos institucijų veikloje, nes praktikoje dažnai tvarkomi duomenys, kurie savaime nėra tiesioginiai asmens identifikatoriai. Tokie duomenys gali būti IP adresai, transporto priemonių identifikavimo numeriai (VIN), valstybinių numerių ženklai, ryšių metaduomenys, pseudonimizuoti identifikatoriai ar kiti operatyviniai duomenys. Tačiau jeigu tokia informacija gali būti susieta su konkrečiu fiziniu asmeniu, ji patenka į asmens duomenų apsaugos taisyklių taikymo sritį.

ESTT praktika dėl transporto priemonių identifikatorių taip pat patvirtina, kad duomenų pobūdis negali būti vertinamas abstrakčiai. ESTT 2023 m. lapkričio 9 d. sprendime byloje Gesamtverband Autoteile-Handel, C-319/22, pažymėjo, kad VIN numeris savaime nebūtinai yra asmens duomenys, tačiau jais tampa, kai egzistuoja galimybė pagrįstai jį susieti su konkrečiu fiziniu asmeniu. Šis aiškinimas taikytinas ir transporto priemonių valstybiniams numeriams. Todėl vien aplinkybė, kad transporto priemonės valstybinis numeris ar kitas identifikatorius nėra tiesiogiai asmens duomenys, savaime nepašalina galimybės jų laikyti asmens duomenimis. Jeigu kompetentinga institucija arba kitas subjektas turi arba gali pagrįstai gauti informaciją, leidžiančią nustatyti transporto priemonės savininką ar naudotoją, toks identifikatorius laikytinas asmens duomenimis. Vis dėlto asmens duomenų statuso suteikimas savaime nereiškia draudimo tokius duomenis tvarkyti. Priešingai, tai reiškia, kad jų tvarkymas turi būti grindžiamas teisės aktuose nustatytu pagrindu ir turi atitikti būtinumo bei proporcingumo reikalavimus. Direktyvos 2016/680 8 straipsnyje nustatyta, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, kai jis būtinas kompetentingos institucijos teisės aktuose nustatytai funkcijai vykdyti ir grindžiamas teisiniu pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje būtina tinkamai nustatyti tiek muitinės tvarkomų duomenų teisinį pagrindą, tiek tvarkymo tikslą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šis pagrindas buvo įtvirtintas Lietuvos automobilių kelių direkcijos ir Muitinės departamento sudarytoje Sutartyje Nr. Nr. S-82/18B-2, kurios 2.2 punkte yra aptartas tokių duomenų gavimo ir tvarkymo teisinis pagrindas, grindžiamas konkrečiais Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso straipsniais. Šie teisės aktai suteikė Muitinės departamentui teisę gauti ir naudoti duomenis vykdant įstatymuose nustatytas funkcijas – muitų teisės aktų pažeidimų prevenciją ir tyrimą, kriminalinę žvalgybą bei ikiteisminį tyrimą. Muitinė yra kriminalinės žvalgybos subjektas ir ikiteisminio tyrimo įstaiga, turinti teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti duomenis iš valstybės registrų ir informacinių sistemų. Šios funkcijos taip pat detalizuotos Muitinės kriminalinės tarnybos nuostatuose, kuriuose įtvirtinta pareiga vykdyti kriminalinę žvalgybą ir atlikti ikiteisminius tyrimus dėl muitinei priskirtų nusikalstamų veikų.

Sutarties Nr. S-82/18B-2 3.1 papunktyje apibrėžti konkretūs tikslai, kurių pagrindu duomenų gavėjas (Muitinės departamentui) įsipareigoja duomenis naudoti: 1) vykdant kriminalinę žvalgybą ‒ siekiant vykdyti kontrabandos ir kitų su muitinės veikla susijusių nusikalstamų veikų prevenciją, nusikalstamų veikų išaiškinimą, taip pat siekiant nustatyti nusikalstamas veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis (3.1.1 papunktis); 2) atliekant Baudžiamojo proceso kodekso tvarka ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, išaiškėjusių muitinei atliekant tiesiogines funkcijas, nustatytas jos veiklą reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose (3.1.2 papunktis).

ESTT jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad vien formalus teisinio pagrindo egzistavimas nėra pakankamas. Turi būti vertinama, ar konkreti duomenų tvarkymo priemonė yra būtina siekiamam teisėtam tikslui pasiekti ir ar ji proporcingai riboja asmens teisę į privatų gyvenimą bei asmens duomenų apsaugą. Vertinant proporcingumą turi būti atsižvelgiama į tvarkomų duomenų apimtį, jų saugojimo laikotarpį, prieigos prie duomenų sąlygas, taikomas apsaugos priemones bei galimybę tikslą pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Šie reikalavimai kyla iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8 ir 52 straipsnių bei ESTT bylų (pvz., ESTT 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas Digital Rights Ireland jungtinėse bylose, C-293/12 ir C-594/12; 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas Tele2 Sverige jungtinėse bylose, C-203/15 ir C-698/15; 2020 m. spalio 6 d. sprendimas La Quadrature du Net jungtinėse bylose, C-512/18 ir C-520/18).

Atsižvelgiant į tai, muitinės institucijų renkami transporto priemonių valstybiniai numeriai gali patekti į Direktyvos 2016/680 taikymo sritį tik tuo atveju, kai jų rinkimo ir naudojimo tikslas yra susijęs su teisėsaugos funkcijų vykdymu – nusikalstamų veikų prevencija, tyrimu, atskleidimu ar baudžiamuoju persekiojimu. Esminę reikšmę turi ne pats duomuo, t. y. transporto priemonės numeris, o tikslas, kuriuo šis duomuo tvarkomas. Jeigu transporto priemonių valstybiniai numeriai renkami vykdant administracines muitinės funkcijas, nesusijusias su nusikalstamų veikų prevencija ar tyrimu, toks tvarkymas patenka į BDAR taikymo sritį. Tuo tarpu jeigu tie patys duomenys renkami ir naudojami konkrečiai teisėsaugos funkcijai įgyvendinti, jų tvarkymui taikoma Direktyva 2016/680. Taigi duomenų tvarkymo teisinį režimą lemia ne pats duomenų pobūdis, o jų tvarkymo tikslas, teisinis pagrindas bei atitiktis būtinumo ir proporcingumo principams.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad DKPS vaizdo kamerų duomenys apie transporto priemonių numerius pagal paminėtą sutartį buvo saugomi neišskiriant duomenų, susijusių su M. B.. Tik ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad M. B. galimai susijęs su nusikalstamų veikų darymu, ir nustačius M. B. naudotus automobilius, buvo atlikta automobilių judėjimo analizė pagal DKPS kameromis užfiksuotą automobilių judėjimą keliuose (t. 12, b. l. 75‒76). Taigi nustačius, kad Muitinės kriminalinė tarnyba tvarkė ne tiesiogiai asmenį identifikuojančius duomenis, kad duomenys buvo renkami tik pradėjus ikiteisminį tyrimą siekiant nustatyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, kad Muitinės kriminalinė tarnyba veikė kaip ikiteisminio tyrimo įstaiga ir turėjo teisę tvarkyti netiesiogiai asmenį identifikuojančius duomenis, nėra pagrindo pripažinti, kad duomenys neatitinka įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo. Atitinkamai tai paneigia ir kasacinio skundo argumentus, kad buvo pažeista M. B. ir jo šeimos narių teisė į privatų gyvenimą.

Kasaciniuose skunduose nurodomas 7 darbo dienų terminas duomenims saugoti kasatorių taip pat yra vertinamas klaidingai. Šis terminas yra taikomas ne duomenų gavėjui (Muitinės departamentui), o duomenų teikėjui (LAKD). Priešingai, Muitinės departamentui, kaip ikiteisminio tyrimo įstaigai, nėra nustatyti netiesiogiai asmenį identifikuojančių duomenų, tokių kaip automobilio numeris, tvarkymo terminai. Atitinkamai Sutarties Nr. S-82/18B-2 priede nustatyta, kad duomenys apie transporto priemonę yra pateikiami duomenų gavėjui iškart, arba kiek įmanoma greičiau, užfiksavus transporto priemonę (dažnumas). Taigi duomenų teikėjas (LAKD) 7 darbo dienų termino duomenims saugoti nepažeidė.

Dėl kontrabandos dalyko

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2021 m. balandžio 22 d., įrodymais pripažino nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų reikalavimų neatitinkančius duomenis. Todėl kasaciniuose skunduose teigiama, kad žemesnės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principais ir rėmėsi prielaidomis bei spėjimais. Šie kasatorių argumentai prieštarauja tiek teismų praktikoje suformuluotoms teisės aiškinimo taisyklėms, tiek ir teismų sprendimų turiniui.

Nuoseklioje kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad fizinis nusikaltimo dalyko nebuvimas nepanaikina paties nusikaltimo sudėties, jeigu kitų objektyvių įrodymų visuma leidžia daryti neginčytiną išvadą apie jo egzistavimą ir gabenimo faktą. Ypač plačiai ši taisyklė yra išplėtota bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Tačiau ši taisyklė yra aktuali ir kontrabandos bylose, kai kontrabanda gabentos prekės nerastos. Teismų praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos nerastos, negalimas ir jų tyrimas, pvz., kai medžiagos (jų dalis arba visos) jau būna išplatintos arba suvartotos, dalyko požymis taip pat gali būti konstatuojamas vadovaujantis kitais duomenimis. Priešingu atveju, neradus narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesant galimybės atlikti jų tyrimo, būtų sudaromos prielaidos išvengti baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-976/2018, 16.2 punktas; 2021 m. spalio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-942/2021, 10 punktas; 2024 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-489/2024, 17 punktas; 2025 m. balandžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2025, 21 punktas). Taigi tokiais atvejais tampa svarbu surinkti įrodymams keliamus reikalavimus atitinkančią duomenų visumą, kuri leistų daryti neginčytiną išvadą apie tokių prekių egzistavimą ir jų gabenimo faktą.

Primintina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad asmens padaryta veika (ne)atitinka baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę. Taip pat baudžiamasis įstatymas nedraudžia ir nenustato atskirų sąlygų nuosprendžius grįsti išvestiniais ar netiesioginiais įrodymais, kurie neturi pranašumo prieš netiesioginius, jie visi yra reikšmingi įrodinėjimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-495/2026, 35 punktas; 2026 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-74-489/2026, 16 punktas). ‏‏‎Pagrindžiant kaltę netiesioginiais bylos įrodymais, labai svarbu patikrinti bylos duomenų sąsajos nuoseklumą, nes netiesioginiai įrodymai dažniausiai yra fragmentiški, išvestiniai duomenys, kuriuos susiejus į visumą gaunamas pilnas ir nekeliantis pagrįstų abejonių nusikaltimo padarymo aplinkybių paveikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-697/2025, 16 punktas). Aišku, kad duomenų sąsajos nuoseklumas bylose, kuriose nenustatytas nusikalstamos veikos dalykas, gali būti grindžiamas dideliu kiekiu išvestinių duomenų, todėl gali susidaryti klaidingas įspūdis dėl motyvų stokos ir gali kilti klausimų dėl pagrįstų abejonių pašalinimo pakankamumo, tačiau, priešingai nei nurodo kasatoriai, tokių problemų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nuosprendžio 32–38 puslapiai), tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties (nutarties 26–50 punktai) turinio matyti, jog bylą nagrinėję teismai išsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, nurodydami, kaip šie įrodymai yra susiję tarpusavyje ir kokias bylai reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, ir tarpinius faktus, jie patvirtina, siejami su nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų požymiais. Teismai daug dėmesio skyrė visų netiesioginių įrodymų vertinimui bei jų lyginimui su kitais bylos duomenimis. Nė dėl vieno iš jų, įskaitant cigarečių kiekio apskaičiavimo pagrįstumą, bendrakalčių ir liudytojų parodymų nuoseklumo vertinimą bei kitų įrodymais byloje pripažintų duomenų atitiktį įrodymams keliamiems reikalavimams, abejonių nekyla. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nustatydami tiek nusikalstamos veikos dalyką, tiek kitus BK 199 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėčių požymius teismai būtų padarę teisės aiškinimo ir taikymo klaidų.

Dėl bendrininkavimo formos ir turinio

M. B. kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų dėl akivaizdaus prieštaravimo tarp pašalinto bendrininkavimo formos požymio ir paliktos bendrininkų rūšies, organizatoriaus, statuso. Anot kasatoriaus, sudėtingo bendrininkavimo formos, kuriose galimas organizatorius, yra išvardintos BK 25 straipsnyje, todėl, nenustačius bent vienos iš jų, negalima asmeniui inkriminuoti organizatoriaus statuso. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 24 straipsnis nustato būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymius. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Kelių asmenų padarytos veikos bendrumas galimas keliomis formomis, viena iš jų – sudėtinga bendrininkavimo forma, kai, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pavyzdžiui, organizatorius), kurie neatlieka veikų (nors kartais gali atlikti), aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme nustatytais padariniais (tokiais gali būti padėjėjas, kurstytojas, organizatorius). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.).

Organizatorių, kaip vieną iš bendrininkų rūšių, apibūdina BK 24 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Taigi įstatymų leidėjas, pateikdamas nusikaltimo organizatoriaus sampratą, nurodo baigtinį alternatyvių veiksmų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi. Asmuo laikomas organizatoriumi ne tik tada, kai: suburia organizuotą grupę ar jai vadovauja, ar koordinuoja jos narių veiklą; suburia nusikalstamą susivienijimą ar jam vadovauja, ar koordinuoja jo narių veiklą, bet ir tada, kai parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2009). Taigi, organizatoriaus (kaip ir padėjėjo bei kurstytojo) statusas galimas ir tokia bendrininkavimo forma, kuri neišskirta BK 25 straipsnyje. Todėl kai veiką padaro vykdytojas ir BK 24 straipsnyje aptartas kitos rūšies bendrininkas, toks bendrininkavimas kvalifikuojamas tik su nuoroda į atitinkamą BK 24 straipsnio dalį.

Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyviais organizaciniais veiksmais. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. Apie kiekvieno iš bendrininkų vaidmenį bei tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253-693/2017, 4 punktas). Teismų išvados ir jas grindžiantys argumentai rodo, kad nuo aptartų taisyklių žemesnės instancijos teismai nenukrypo.

Šioje byloje nustatytos dvi savarankiškos nusikalstamos veikos, kurias organizavo M. B.: jis, iš anksto susitaręs su Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto vyresniuoju inspektoriumi A. A., veikusiu kaip padėjėju, Baltarusijos Respublikos piliečiu M. H., veikusiu kaip vykdytoju, ir kitais nenustatytais asmenimis, organizavo kontrabandinių cigarečių gabenimą iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bei jos gabenimą Lietuvoje ir koordinavo nurodytų asmenų veiksmus (2021 m. balandžio 22 d. veika), taip pat jo 2021 m. gegužės 16 d. organizuotas ir koordinuotas kontrabandinių cigarečių gabenimas iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, įvykdytas kartu su A. A., veikusiu kaip padėjėju, ir kitu vykdytoju – Baltarusijos Respublikos piliečiu S. H.. Nors apeliacinės instancijos teismas plačiau nemotyvavo, kodėl nebūtina nustatyti BK 25 straipsnyje įtvirtintų bendrininkavimo formų tam, kad asmuo būtų pripažintas nusikalstamos veikos organizatoriumi, tačiau apeliacinės instancijos teismo motyvai, pagrindžiantys tiek M. B. aktyvų vaidmenį organizuojant ir koordinuojant nusikalstamas veikas, tiek bendrininkų susitarimą, motyvuojant M. B. kaltę, jo veiksmų priežastinį ryšį su pasekmėmis, tiek kitus BK 199, 199² straipsnių sudėties požymius, tiek aptariantys kiekvieno iš veikos dalyvių vaidmenį ir reikšmę nusikalstamų veikų mechanizme, rodo pirmosios instancijos teismo išvadų pripažįstant jį atskirų nusikalstamų veikų organizatoriumi teisingumą ir pagrįstumą. Todėl teisės aiškinimo ar taikymo klaidų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl BK 72 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Anot kasatorių, teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 72 straipsnio nuostatas, nes, kasatorių manymu, teismai netinkamai taikė konfiskuotino turto vertės apskaičiavimo taisykles, nustatydami konfiskuotino turto vertę. Byloje, anot kasatorių, teismai vadovavosi nusikaltimų padarymo dienomis, o ne turto konfiskavimo dieną nustatyta konfiskuotino turto verte. Skunde remiantis, kasatorių manymu, tinkama teismų praktika, deklaruojama, kad nagrinėjamu atveju turi būti nustatoma konfiskuotino turto vertė, atitinkanti realią tokio turto vertę jo konfiskavimo dieną. Taip pat, kasatorių teigimu, buvo pažeisti proporcingumo ir tikslingumo principai taikant turto konfiskavimą bei derinant jį su paskirta bausme. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis, konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis pripažįstami įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas arba palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463/2011; 2018 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-628/2018, 6 punktas). Teismas, spręsdamas, ar daiktas (turtas) laikytinas nusikalstamos veikos priemone, turi įvertinti šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16-942/2022, 40.1 punktas).

Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-497-511/2015; 2016 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243-942/2016).

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, spręsdami dėl BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos taikymo, teismai turi atsižvelgti į du aspektus: 1) byloje turi būti nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir ne konfiskuoti patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą; 2) taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. teismas turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoti visą konfiskuotino turto vertę, ar tik jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-788/2019, 6 punktas; 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020, 13 punktas). Nusprendęs konfiskuoti ne turtą ir ne visą jo vertę, o tik dalį vertės, teismas taip pat turi pateikti tokio sprendimo motyvus, ypač tada, kai konfiskuotinas turtas priklauso kaltininkui ir nėra objektyviai egzistuojančių kliūčių jį konfiskuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021, 13 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad transporto priemonės – vilkikas „Mercedes Benz 1844 LS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabė „Krone SDR 27“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei vilkikas „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir puspriekabė „Krone SD“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nusikalstamos veikos priemonės, nes be jų nebūtų buvusios galimybės įvežti kontrabandinių cigarečių pagal M. B. ir kitų nuteistųjų pasirinktą nusikalstamos veikos schemą. Taigi šios priemonės atitinka BK 72 straipsnyje aptartą konfiskuojamų objektų rūšį. Taip pat byloje nustatyta, kad šios transporto priemonės priklauso tretiesiems asmenims, kurie nieko nežinojo apie daromas nusikalstamas veikas, todėl teismai pagrįstai nusprendė iš nuteistųjų, taip pat ir iš nuteistojo M. B., išieškoti transporto priemonių vertės dalį atitinkančią pinigų sumą.

Kasatoriai ginčija turto vertės momento nustatymo tinkamumą, nurodydami, kad jis buvo parinktas netinkamai, t. y. turi būti nustatoma konfiskuotino turto vertė, atitinkanti realią tokio turto vertę jo konfiskavimo dieną. Šį teiginį kasatoriai grindžia kasacinės instancijos teismo praktika. Tačiau pažymėtina, kad kasaciniuose skunduose šiuo klausimu cituojama teismų praktika kasatorių teiginių nepatvirtina. Priešingai, cituojamoje teismų praktikoje (kuri yra suformuota daugiausia eismo įvykių bylose) nurodoma, kad konkretaus automobilio rinkos vertė turi būti nustatoma iki eismo įvykio sukėlimo, t. y. šioje teismų praktikoje nurodoma, kad bylos tyrimo metu prokuroras turi surinkti duomenis apie konfiskuotino turto rinkos vertę, t. y. daugiausiai tai daroma ikiteisminio tyrimo metu, o ne konfiskavimo dieną. Vertės nustatymas konfiskavimo dieną būtų ydingas ir dėl to, kad turto konfiskavimo diena yra teismo nuosprendžio priėmimo ir jo įsiteisėjimo diena, t. y. data, kuri visada yra paskesnė nei įrodymų rinkimas ar tyrimas byloje. Tą patvirtina ir teismų praktika dėl kontrabandai gabenti naudotų transporto priemonių vertės nustatymo, kurioje išaiškinta, kad, nustatant konfiskuotinos nusikalstamos veikos priemonės vertę, nėra jokio teisinio pagrindo remtis kuriuo nors kitu laiku nei nusikalstamos veikos padarymo laikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-788/2023, 72 punktas). Taigi konstatuotina, kad kasatoriai netinkamai aiškina ir interpretuoja konfiskuotino turto vertės nustatymo momentą.

Kitas kasacinių skundų argumentas yra susijęs su turto konfiskavimo proporcingumo tiek dydžio, tiek santykio su paskirta bausme prasme. Tačiau teisėjų kolegijos šie kasacinių skundų argumentai taip pat neįtikino.

Teismų praktikoje nustatyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018, 14 punktas; 2020 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020, 69 punktas). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad paskirtos bausmės rūšis ir dydis taip pat yra viena iš aplinkybių vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą. Bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinamos kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-1073/2019, 9, 21 punktai; 2019 m. gegužės 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-976/2019, 24, 26 punktai). Tačiau paskirtosios bausmės rūšies dydis taip pat paprastai yra reikšminga aplinkybė sprendžiant konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumo klausimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abiejų instancijų teismai laikėsi šių taisyklių spręsdami skirtinos bausmės ir konfiskuotino turto dydžio klausimus. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad sprendimas konfiskuoti iš M. B. pusę konfiskuotino turto vertės yra pagrįstas, nes priimtas tiek atsižvelgus į kontrabanda gabentų cigarečių vertę (385 482 Eur ir 2 613 236 Eur), tiek į kiekvieno bendrininko vaidmenį ir indėlį darant nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos išvada nėra teisinio pagrindo.

Nėra pagrindo nesutikti ir su teismų išvadomis dėl bausmės dydžio, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl yra parinktas baudų dydis, artimas šių bausmių rūšių minimumui. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, taip pat teisingai subendrintos taikant dalinį bausmių bendrinimo būdą.

Dėl išlaidų už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimą atlyginimo priteisimo

M. B. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo iš jo teisėtumo bei pagrįstumo. Jis nurodo, kad tokios pagalbos neprašė, ji buvo suteikta teismo iniciatyva, atitinkamai ji kokybiškai jam nebuvo teikta, nes gynybos funkcijas vykdė jo pasirinktas advokatas. Šie kasatoriaus argumentai pagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė netipinė situacija, kai pirmosios instancijos teismas 2023 m. liepos 13 d. nutartimi kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, pavesdamas parinkti gynėją M. B. pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Tuo metu M. B. pasirinkto advokato neturėjo. Advokato E. Losio orderis, kuriuo nurodoma, kad jis gins M. B., byloje pateiktas 2023 m. rugpjūčio 16 d. (t. 11, b. l. 147). Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad M. B. pasirinktas gynėjas negali dalyvauti suplanuotuose teismo posėdžiuose, o byla yra didelės apimties, byloje yra suderintas teismo posėdžių grafikas, gynėjo dalyvavimas yra būtinas dėl galimo kaltinamųjų gynybos interesų konflikto, siekdamas nevilkinti bylos nagrinėjimo ir neturėdamas objektyvių galimybių suderinti kitą teismo posėdžių grafiką, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi vėl paskyrė tą pačią Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktą gynėją. Tačiau vėliau advokatas E. Losis visuose teismo posėdžiuose dalyvavo, aktyviai vykdė gynybos funkcijas, o paskirtoji teismo gynėja nors posėdžiuose ir dalyvavo, tačiau jokių gynybos funkcijų neatliko.

Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tačiau ši teisės norma aiškintina sistemiškai kartu su BPK 50 straipsnio 2, 5 dalimis, kuriose nustatyta, kad kaltinamasis turi teisę pats pasirinkti gynėją, teismas gali paskirti kitą gynėją, jei pasirinktas negali dalyvauti procese kelis kartus iš eilės, bet naujo gynėjo paskyrimas netrukdo procese dalyvauti anksčiau pasirinktam gynėjui. Taigi įstatymų leidėjas yra nustatęs galimybę tam tikrais atvejais paskirti papildomą gynėją ne dėl to, kad kaltinamasis neturi gynėjo ar negali užsitikrinti gynybos, bet kad būtų užtikrinta operatyvi ir koncentruota baudžiamojo proceso eiga.

Tokioje situacijoje vien aplinkybė, kad byloje buvo priimtas procesinis sprendimas paskirti valstybės garantuojamą gynėją, savaime nesudaro pagrindo visas dėl tokio paskyrimo atsiradusias išlaidas perkelti nuteistajam. Sprendžiant proceso išlaidų klausimą, būtina įvertinti jų atsiradimo priežastis, paskirtį ir ryšį su kaltinamojo teise į gynybą. Nagrinėjamu atveju valstybės garantuojamo gynėjo paskyrimą lėmė poreikis užtikrinti sklandų bylos nagrinėjimą ir proceso operatyvumą, o ne kaltinamojo nesugebėjimas ar atsisakymas pasirūpinti gynyba. Be to, pasirinktas gynėjas procese dalyvavo ir vykdė gynybos funkciją, todėl valstybės garantuojamo gynėjo paskyrimas buvo susijęs pirmiausia su proceso organizavimo poreikiais.

Atsižvelgdamas į tai, kasacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad šiuo atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos negali būti laikomos išlaidomis, susidariusiomis dėl būtino gynėjo dalyvavimo BPK 106 straipsnio 2 dalies prasme. Šios išlaidos atsirado dėl valstybės pareigos užtikrinti veiksmingą ir nevilkinamą baudžiamąjį procesą, todėl jų perkėlimas nuteistajam neatitiktų BPK 106 straipsnio paskirties, teisingumo ir proporcingumo principų.

Dėl šių priežasčių ši žemesnės instancijos teismų sprendimų dalis panaikinama, konstatuojant, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas iš nuteistojo negali būti priteistas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. B. (M. B.) gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 21 d. nutartį, panaikinant šių teismų baigiamųjų aktų dalis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimo. 431,34 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo iš nuteistojo M. B. nepriteisti.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 21 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė