Baudžiamoji byla Nr. 2K-108-495/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15602-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.3; 2.8.9.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėjos) ir Artūro Ridiko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistosios D. B. gynėjui advokatui Rokui Kaireliui,
nukentėjusiosios V. V. atstovui advokatui Mindaugui Kaziukoniui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. gynėjo advokato Roko Kairelio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu D. B. baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 30 straipsnio 1 dalyje nurodytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Civilinių ieškovių Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir V. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. B. pripažinta kalta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir nuteista 100 MGL dydžio (5 000 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 681 straipsnio 3 ir 4 dalimis, D. B. atimta teisė dirbti apsaugininke ir (ar) apsaugos darbuotoja trejus metus. Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš civilinės atsakovės UAB „Eurocash1“ jai priteista 98,70 Eur žalos atlyginimo bei penki procentai metinių palūkanų, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Civilinei ieškovei V. V. priteista iš civilinės atsakovės UAB „Eurocash1“ 319,92 Eur turtinei žalai bei 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, nukentėjusiosios atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, smurtaudama sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo tokiomis aplinkybėmis: ji, 2023 m. balandžio 30 d. apie 16 val. prekybos centro „Vilnius Outlet“, esančio Vilniuje, parduotuvėje viešai vykdydama UAB „Eurocash1“ apsaugos darbuotojo pareigas ir turėdama administracinius įgaliojimus kitų asmenų atžvilgiu, pažeisdama Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktų, 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei UAB „Eurocash1“ Apsaugos darbuotojo pareiginės instrukcijos 5.18, 7.1, 9.1.3.6 papunkčių nuostatas, nusprendusi be teisėto pagrindo sulaikyti parduotuvės klientę V. V., neteisėtai naudodama fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją V. V., ranka tyčia sudavė jai į pilvą, po to jėga pargriovė ją ant grindų, tyčia spyrė nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, tampė ją už plaukų, dujų balionėliu tyčia purškė dujų nukentėjusiajai V. V. į veidą, taip sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė akių ir veido odos cheminį nudegimą, odos įbrėžimų kairės ausies kaušelyje, abiejuose dilbiuose ir dešinėje plaštakoje, poodinių kraujosruvų kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, dešinėje šlaunyje ir dešiniame kelyje, odinę kraujosruvą dešinės mentės srityje, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir dėl to V. V. patyrė didelę žalą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priėmė D. B. apkaltinamąjį nuosprendį, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas, selektyviai įvertinęs bylos įrodymus, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl to netinkamai taikė BK 30 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai nutraukė baudžiamąją bylą.
Šios instancijos teismas konstatavo, kad D. B., vykdydama apsaugos darbuotojo funkcijas, neturėjo teisinio pagrindo naudoti fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją V. V., kadangi ji, kilus žodiniam konfliktui dėl prekių grąžinimo, jokių tyčinių smurtinių veiksmų nei prieš parduotuvėje dirbančias pardavėjas, nei prieš apsaugos darbuotoją neatliko, viešajai tvarkai grėsmė nebuvo kilusi.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu nuteistosios D. B. gynėjas advokatas R. Kairelis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 30 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – profesinių pareigų vykdymą. Apsaugos darbuotojo leistinos naudoti fizinės prievartos, apimančios ir specialiąsias priemones, panaudojimo pagrindai yra nurodyti Asmens ir turto apsaugos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose, taip pat 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nekvestionavo pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad nukentėjusiosios elgesys 2023 m. balandžio 30 d., sprendžiant konfliktą su parduotuvės pardavėjomis dėl prekių grąžinimo, neatitiko visuotinai priimtinų elgesio normų. Skundžiamame nuosprendyje įrodyta, kad, siekdama iš pardavėjos V. S. paimti basutes, nukentėjusioji nagais perrėžė šiai pardavėjai ranką, nors kartu padaryta išvada, kad tai nebuvo tyčinis smurtinis veiksmas. Taip pat prieštaringai teigiama, kad nors nukentėjusiosios elgesys buvo nekorektiškas, tačiau pačių parduotuvės darbuotojų pasirinktas elgesys kėlė nukentėjusiajai įniršį. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados yra nenuoseklios, neatitinkančios objektyvių bylos aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje objektyviai nustatyta, kad nukentėjusioji, nepaisydama pardavėjų ir apsaugos darbuotojos prašymų, atsisakė išeiti iš parduotuvės ir netrukdyti aptarnauti klientų. Versiją apie tai, kad priežastis nereaguoti į raginimus išeiti iš parduotuvės buvo pardavėjų iš nukentėjusiosios paimtos ir negrąžintos basutės, nukentėjusioji iškėlė tik apeliaciniame skunde. Byloje ištirtais įrodymais (fotonuotraukomis, liudytojų parodymais, vaizdo įrašais) taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji V. V., bandydama paimti grąžinamas basutes iš pardavėjos V. S., griebė jai už rankos ir ją apdraskė. Todėl, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, į parduotuvę pakviesta apsaugos darbuotoja D. B. turėjo pagrindą reikalauti, kad V. V. paliktų parduotuvės patalpas.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusioji aktyviais veiksmais priešinosi nuteistosios ir kito apsaugos darbuotojo A. P. bandymams išvesti ją iš parduotuvės. Susidariusioje situacijoje D. B. naudotos fizinės prievartos pobūdis keitėsi priklausomai nuo V. V. pasipriešinimo intensyvumo, reaguojant ne į bet kokius, o į smurtinio pobūdžio veiksmus, – tai buvo kandimas A. P. į ranką, smūgis nuteistajai į veidą ir lūpos sužeidimas, taip pat aktyvūs veiksmai priešinantis, nevykdymas teisėtų apsaugos darbuotojų reikalavimų, bandant neutralizuoti nukentėjusiosios pasipriešinimą, išvesti ją iš parduotuvės, taip siekiant užtikrinti viešąją tvarką. Byloje esantis vaizdo įrašas ir jo apžiūros protokolas patvirtina, kad nuteistosios panaudota fizinė prievarta apsiribojo tik būtinais veiksmais. Dujos panaudotos tik tada, kai dviem apsaugos darbuotojams – nuteistajai ir A. P. nepavyko V. V. sutramdyti panaudojant švelnesnes specialiąsias priemones – antrankius, ir tik po to, kai ji įkando A. P. į ranką ir sudavė smūgį D. B. į veidą. Specialisto išvada, byloje pateikta fotonuotrauka patvirtina D. B. padarytas poodines krausjosruvas kairėje kojoje, žaizdą lūpoje. Be kita ko, byloje nustatyta, kad policijai apie įvykį pranešta būtent nuteistosios D. B. prašymu (liudytojos V. S. parodymai, skambučių Bendrajam pagalbos centrui duomenys).
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad D. B. tyčia prieš V. V. naudojo smurtinius veiksmus, suduodama jai kaltinime nurodytus smūgius, tačiau šios išvados nepagrindė jokiais įrodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji buvo pargriauta ant žemės, siekiant numalšinti jos pasipriešinimą, o nepavykus uždėti jai antrankių, buvo panaudotos ašarinės dujos.
Kai byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, teismas savo iniciatyva nusprendė atlikti įrodymų tyrimą, pakartotinai apklausė tik dalį bylos liudytojų: V. S., E. G., A. P., A. V., tačiau kitų, gynybai svarbių, liudytojų šiame procese neapklausė. Toks teismo atliktas selektyvus įrodymų tyrimas vėliau nulėmė ir tai, kad buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriame padarytos bylos aplinkybių neatitinkančios išvados.
Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad dėl šioje byloje tiriamo 2023 m. balandžio 30 d. įvykio buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl V. V. galimai padarytų sužalojimų D. B., jis 2023 m. spalio 27 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas. Tačiau skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai remtasi šiuo nutarimu, įrodinėjant juo D. B. kaltę ir faktiškai jį prilyginant teismo sprendimui.
Be kita ko, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, nepaisydamas to, kad pateikti įrodymai neatitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 8 straipsnio reikalavimų. Tokiu atveju teismas turėjo spręsti klausimą dėl BPK 115 straipsnio 2 dalies taikymo. Be to, nukentėjusioji byloje nepateikė įrodymų (kasos kvitų, mokėjimo pavedimų ar pan.), kurie pagrįstų drabužių įsigijimo kainą. Dėl to buvo padarytas esminis BPK 113 straipsnio 1 dalies pažeidimas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistosios D. B. gynėjo advokato R. Kairelio kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2019 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-58-697/2019, 5 punktas; Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2021 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021, 6 punktas; mišrios Baudžiamųjų bylų ir Civilinių bylų skyrių išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-39-1073/2022, 25 punktas). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2021 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021, 6 punktas).
Nuteistosios D. B. gynėjo advokato R. Kairelio kasaciniame skunde plačiai analizuojami ir vertinami liudytojų V. S., L. B., G. M., Z. P. parodymai bei kiti byloje ištirti įrodymai (vaizdo įrašai, fotonuotraukos ir kt.), kartu ginčijamos skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytos bylos aplinkybės ir pateikiamas savas įrodymų vertinimas, daromos išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių. Tačiau, atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BK 30 straipsnio 1 dalies taikymo
Byloje kilęs ginčas dėl BK 30 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla buvo nutraukta, nustačius šią baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, ir D. B. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
BK 30 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo pagal BK neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Šios ribos turi būti nustatomos atsižvelgiant į atliekamų profesinių pareigų pobūdį (kiek jos susijusios su galimomis rizikomis pačiam pareigūnui), pareigūno ar kito asmens turimų pareigų apibrėžtį, jo veiklą ir įgaliojimus reglamentuojančius norminius aktus bei kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos tinkamam profesinių pareigų turinio atskleidimui ir vertinimui. Profesinės pareigos BK 30 straipsnio kontekste turi būti suprantamos kaip pareigūno ar kito asmens turimų įgaliojimų visuma, būtina jam priskirtoms funkcijoms atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-594/2025, 14 punktas; 2026 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-1073/2026, 10 punktas).
Baudžiamasis įstatymas nustato dvi žalos padarymo vykdant profesines pareigas teisėtumo sąlygas, kurių visuma šalina asmens baudžiamąją atsakomybę. Pirma, žala padaroma vykdant profesines pareigas, t. y. darbo santykių srityje, ir žalos padarymas susijęs su profesinių funkcijų vykdymu. Antra sąlyga siejama su veikimu pagal įgaliojimus ir jų neviršijimu. Taigi, BK 30 straipsnyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014, 13.1 papunktis; Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-594/2025, 19 punktas; 2025 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-648/2025, 30 punktas).
Pareigūno veiksmų naudojant prievartą teisėtumą pirmiausia lemia jo tarnybinius įgaliojimus apibrėžiantys teisės aktai. Siekiant nustatyti, ar asmuo laikėsi suteiktų įgaliojimų, turi būti vertinama, ar asmuo savo veiksmais nepažeidė teisės aktais nustatytų ribų, ar jo veiksmai buvo galimi pagal profesinę veiklą apibrėžiančius aktus. Jei jie buvo galimi, ar konkretus asmuo juos galėjo atlikti, o nustačius, kad asmuo turėjo teisę juos atlikti, – ar tokių veiksmų atlikimas buvo galimas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-594/2025, 16 ir 19 punktai). Veikimas pavojaus akivaizdoje, stresinių situacijų metu, kai pareigūnas turi nedelsdamas imtis tam tikrų priemonių, kad nutrauktų vykdomą teisės pažeidimą ir apsaugotų valstybės ginamus gėrius, kelia riziką pareigūnams ir kitiems asmenims, turintiems diskreciją panaudoti prievartą, netinkamai įvertinti aplinkybes ir peržengti įgaliojimų ribas. Todėl, vertinant jėgos panaudojimo atvejus, svarbu nustatyti, ar profesines pareigas vykdančio asmens reakcija į daromą pažeidimą buvo teisinga – ar asmuo adekvačiai panaudojo prievartą susiklosčiusioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-594/2025, 25 punktas).
Byloje nustatyta, kad D. B., vykdydama savo profesines pareigas, panaudojo fizinę prievartą prieš V. V. ir taip sukėlė jai žalą. Šiuo atveju nėra ginčo, kad nuteistoji D. B. buvo valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, nes įvykio metu vykdė UAB „Eurocash1“ apsaugos darbuotojo pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus kitų asmenų atžvilgiu, t. y. vykdė profesines pareigas. Tačiau, atsakant į kasacinio skundo argumentus, spręstina, ar D. B., vykdydama profesines pareigas, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų ir susiklosčiusioje situacijoje turėjo teisėtą pagrindą panaudoti fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją V. V.
D. B. profesinių pareigų vykdymu yra teikiama viešoji paslauga – turto ir asmenų apsauga, todėl apie jos, kaip apsaugos darbuotojos, veiksmų teisėtumą turi būti sprendžiama, vadovaujantis Asmens turto ir apsaugos įstatymu. Šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, atsiradus pagrindui panaudoti fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą, apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas privalo įspėti įtariamą teisės pažeidėją apie ketinimą panaudoti fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą, jeigu šis nevykdys apsaugininko ar apsaugos darbuotojo nurodymų, duodamų įgyvendinant šio įstatymo jam suteiktas teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę apsaugininko ar apsaugos darbuotojo, ar saugomo asmens gyvybei ar sveikatai arba įspėti dėl susidariusios situacijos yra neįmanoma. Apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš įtariamą teisės pažeidėją būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti ir sulaikomo įtariamo teisės pažeidėjo pasipriešinimui neutralizuoti (Įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę panaudoti atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei; pašalindamas iš saugomų objektų asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugininko ar apsaugos darbuotojo reikalavimų (Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktai).
Žemesnės instancijos teismai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes padarė skirtingas išvadas dėl nuteistosios nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad apsaugos darbuotoja D. B., vykdydama darbo funkcijas ir neviršydama įgaliojimų, teisėtai panaudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją V. V. Tokia išvada padaryta byloje nustačius, kad apsaugos darbuotoja D. B., vykdydama pareigą užtikrinti viešąją tvarką saugomame objekte, gavusi informaciją, kad parduotuvės pirkėja V. V., sukėlusi konfliktinę situaciją dėl atsisakymo priimti jos nupirktą avalynę, prieš vieną iš pardavėjų – V. S. panaudojo smurtinio pobūdžio veiksmus (sugriebusi už rankos, ją apdraskė), pareikalavo, kad V. V. paliktų parduotuvės patalpas, tačiau ji nevienkartinių teisėtų D. B. reikalavimų nevykdė, elgėsi agresyviai, tęsė konfliktą, filmavo pardavėjas ir apsaugos darbuotoją, laikydama telefoną jai arti veido. Kai D. B. pareikalavo nutraukti filmavimą ir nustūmė ranka V. V. į ją nukreiptą mobiliojo ryšio telefoną, V. V. sugriebė jai (D. B.) už plaukų ir tempė, iki V. V. buvo pargriauta ant žemės. Tačiau V. V. ir toliau aktyviai priešinosi (spjaudėsi, spardė D. B. į kojas). Dėl to buvo nuspręsta uždėti jai antrankius, tačiau ji to padaryti neleido, priešinosi, tyčia sudavė D. B. į veidą ir prakirto jai lūpą, įkando kitam apsaugos darbuotojui A. P. į ranką. Esant tokiai situacijai, D. B., įspėjusi V. V., nusprendė panaudoti ašarines dujas. Teismas, nustatęs tokias faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad D. B. turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą šioje situacijoje. Be kita ko, teismas paneigė V. V. iškeltą versiją, kad apsaugos darbuotoja vartojo jai skirtus necenzūrinius žodžius, grasino susidoroti, neleido jai kalbėti ir pan., ir kartu nustatė, kad D. B., atėjusi į parduotuvę, su V. V. elgėsi pagarbiai ir siekė išklausyti abi konfliktuojančias puses. Tuo tarpu V. V. nevykdė teisėtų D. B. reikalavimų, susijusių su viešosios tvarkos palaikymu saugomame objekte, pirma pradėjo fizinio smurto veiksmus, sugriebdama D. B. už plaukų ir tempdama ją, todėl D. B., vykdydama profesines pareigas, teisėtai panaudojo prieš ją fizinę prievartą.
Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokiu nuteistosios D. B. veiksmų teisiniu vertinimu, nusprendė, kad D. B. be teisėto pagrindo, panaudodama fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją V. V., viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Šis teismas, nenustatęs būtinųjų BK 30 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, D. B. nuteisė pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Teismas sutiko su apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiosios V. V. veiksmai viešoje vietoje – parduotuvėje buvo nekorektiški, situaciją dėl avalynės grąžinimo ji su pardavėjomis aiškinosi pakeltu tonu, reiškė pasipiktinimą bei nepasitenkinimą darbuotojų elgesiu, nagais perrėžė pardavėjai ranką, tačiau padarė išvadą, kad tokie jos veiksmai nebuvo tyčiniai, kartu paneigė apylinkės teismo nustatytą aplinkybę, kad V. V. sugriebė apsaugos darbuotojai už plaukų, ir konstatavo, kad viešosios tvarkos V. V. nepažeidė. D. B. fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją pradėjo naudoti, kai nukentėjusioji nekėlė jokios grėsmės; apsaugos darbuotojos atlikti veiksmai buvo pertekliniai (nuosprendžio 22–30 punktai).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų priimtus procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, byloje atlikęs išsamų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos vertinimą, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir tinkamai taikė BK 30 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino nuteistosios D. B., nukentėjusiosios V. V., kaip liudytojų apklaustų parduotuvės darbuotojų bei pirkėjų, apsaugos darbuotojo, kitų asmenų parodymus (G. Ž., V. S., E. G., Z. P., A. P., L. B., G. M. ir kt. parodymus), specialisto išvadas, ekspertų teisme duotus paaiškinimus, vaizdo įrašus, fotonuotraukas, duomenis, gautus iš Bendrojo pagalbos centro. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad apsaugos darbuotojos D. B. fizinės prievartos veiksmai (pargriovimas ant žemės, bandymas uždėti antrankius, siekiant palaužti jos pasipriešinimą, galiausiai ašarinių dujų panaudojimas) prieš nukentėjusiąją V. V. buvo panaudoti tik tuomet, kai jos, kaip apsaugos darbuotojos, valinės pastangos (žodiniai įspėjimai) nedavė rezultato, prieš ją jau buvo pradėti fizinio smurto veiksmai (sugriebta ir tempta jai už plaukų), siekiant užkardyti tolesnius neprognozuojamus V. V. veiksmus ir užtikrinti viešąją tvarką parduotuvėje. Svarbu pažymėti ir tai, kad ir tolesnis V. V. pasipriešinimas apsaugos darbuotojai buvo smurtinio pobūdžio (prakirsta V. V. lūpa, įkąsta A. P. į ranką), tai yra aiškiai priešingas teisei jos elgesys. D. B. turėjo teisėtą pagrindą panaudoti fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją V. V. Tokia teismo išvada grindžiama nustatytų bylos aplinkybių pagrindu, remiantis D. B. profesinę veiklą reglamentuojančiame Asmens ir turto apsaugos įstatyme nustatyta teise apsaugos darbuotojui panaudoti fizinę prievartą, esant nustatytoms sąlygoms, – 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu (atremiant pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai), 5 punktu (pašalinant iš saugomų objektų asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugininko ar apsaugos darbuotojo reikalavimų). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisiškai motyvuotą išvadą, kad D. B. fizinė prievarta panaudota prieš V. V. esant tarnybiniam būtinumui ir tik tiek, kiek to reikėjo pareigoms įvykdyti, siekiant apsaugoti save nuo gresiančio pavojaus sveikatai ir užtikrinti viešąją tvarką parduotuvėje. Tokie D. B. atlikti veiksmai atitinka BK 30 straipsnyje nustatytas sąlygas, todėl jai pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu baudžiamoji byla nutraukta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
Tokia teismo išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad asmenų, kurie padaro žalą, vykdydami profesines pareigas, tačiau neviršydami įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų, baudžiamoji atsakomybė šalinama visais atvejais, taikant BK 30 straipsnį. Jame nėra nustatytų jo taikymo išimčių. Dėl to, remiantis šiuo straipsniu, pareigūnas ar valstybės tarnautojui prilygintas asmuo neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir padaręs didesnę žalą (pavyzdžiui, sunkų sveikatos sutrikdymą), jeigu vykdydamas profesines pareigas neperžengia teisės aktuose nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014, 13.2 papunktis; 2026 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-1073/2026, 8 punktas).
Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje bylos įrodymai įvertinti esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kaip minėta, D. B. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2023 m. balandžio 30 d. apie 16 val. parduotuvėje, viešai vykdydama apsaugos darbuotojo pareigas ir turėdama administracinius įgaliojimus kitų asmenų atžvilgiu, pažeisdama kaltinime nurodytas Asmens turto ir apsaugos įstatymo bei Apsaugos darbuotojo pareiginės instrukcijos nuostatas, nusprendusi be teisėto pagrindo sulaikyti parduotuvės klientę V. V., neteisėtai naudodama fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją V. V., ranka tyčia sudavė jai į pilvą, po to jėga pargriovė ją ant grindų, tyčia spyrė nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, tampė ją už plaukų, dujų balionėliu tyčia purškė dujų nukentėjusiajai V. V. į veidą, taip sukėlė nukentėjusiajai V. V. fizinį skausmą ir padarė jai atitinkamus kūno sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir dėl to V. V. patyrė didelę žalą.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, išimtinai prioritetinę reikšmę suteikė nukentėjusiosios V. V. parodymams. Teismas nukentėjusiosios V. V. parodymus apie tai, kad „apsaugos darbuotoja D. B. trenkė jai per telefoną, užpuolė ją, pargriovė ant grindų, apglėbė per pilvą, sudavė smūgius į pilvą, nugarą, pešė plaukus“, pripažino kaltinamaisiais įrodymais. Tačiau iš pateikto vertinimo turinio aiškiai matyti, kad šis teismas, nors ir nustatęs, kad kitų asmenų (liudytojų, parduotuvės bei apsaugos darbuotojų, tiesiogiai dalyvavusių konflikte) parodymai bei kiti įrodymai nepatvirtina V. V. parodymų apie apsaugos darbuotojos D. B., nesant teisėto pagrindo, pradėtą ir panaudotą prieš ją fizinį smurtą, padarė prieštaringą ir niekuo nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai yra patikimi ir objektyvūs (nuosprendžio 16–22, 26 punktai). Kartu šis teismas, neišdėstydamas jokių motyvų, paneigė pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl pačios V. V. atliktų tyčinių smurtinių veiksmų bei padaryto viešosios tvarkos pažeidimo ir konstatavo, jog D. B., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, smurtaudama sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo – ranka tyčia sudavė jai į pilvo sritį, po to jėga pargriovė ją ant grindų, tyčia spyrė nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, tampė ją už plaukų (nuosprendžio 29, 32 punktai). Darydamas tokias viena kitai prieštaraujančias išvadas, šios instancijos teismas nusprendė, kad D. B. prieš nukentėjusiąją tyčia, be jokio teisėto pagrindo panaudojo fizinį smurtą, o ne būtiną, adekvačią ir proporcingą fizinę prievartą, dėl to D. B. elgesys nėra pateisinamas nė vienos iš Asmens ir turto apsaugos įstatymo 25 straipsnyje nurodytų sąlygų pagrindu ir atitinka BK 228 straipsnio 1 dalies požymius.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentavimas negali būti pripažįstamas tinkamai motyvuotomis teismo išvadomis, priimant D. B. apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodo, kad naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje esančių įrodymų vertinimo taisyklių, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių, jų įrodytumo ir bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumo turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-648/2018, 6 punktas; 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019, 8 punktas; 2024 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-489/2024, 10 punktas).
Nagrinėjamoje byloje, spręsdamas D. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, selektyviai vertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir jų pagrindu padarė neteisingas išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Atskiri įrodymai vertinti pažeidžiant BPK nuostatas, išvados padarytos neįvertinus įrodymų visumos, nesusiejus jų į vientisą loginę grandinę ir, kaip minėta, vienam įrodymų šaltiniui (nukentėjusiosios V. V. parodymams) suteikta išskirtinė reikšmė. Skundžiamame nuosprendyje tinkamai neatskleistas visų įrodymų turinys ir jų įrodomoji reikšmė, aiškiai neargumentuota, kodėl remiamasi prieštaringais, kitais bylos įrodymais nepatvirtintais V. V. parodymais, o kiti įrodymai atmetami. Galiausiai, apeliacinės instancijos teismo išvados nelogiškos ir viena kitai prieštaraujančios. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK jo turiniui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 2 dalis) ir teismų praktikos išaiškinimų.
Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai teisėjų kolegijos pripažįstami esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. V. atstovas advokatas M. Kaziukonis Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teismo posėdžio metu pateikė prašymą priteisti iš civilinės atsakovės UAB „Eurocash1“ 300 Eur išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimo.
BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo baudžiamoji byla D. B. nutraukta, nustačius BK 30 straipsnio 1 dalyje nurodytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, nėra teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo advokato prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, todėl jis atmetamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Artūras Ridikas
