Baudžiamoji byla Nr. 2K-110-628/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40677-2023-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.1.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (pranešėjos), Aleno Piesliako (kolegijos pirmininko) ir Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,
nuteistojo A. P. gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu A. P., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, perduodant laiduotojos J. B. atsakomybei pagal laidavimą vieneriems metams šešiems mėnesiams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4, 9 punktais, BK 69 straipsniu, BK 72² straipsniu, A. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: įpareigojimas per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; atlyginti nukentėjusiajam T. G. per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos padarytą neturtinę žalą. Iš A. P. priteista nukentėjusiajam T. G. 700 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios priteistos sumos ir 750 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.
Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas E. U., tačiau ši bylos dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu nukentėjusiųjų T. G. ir M. G. atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, o nuteistojo E. U. apeliacinis skundas atmestas.
Panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis dėl A. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir priimtas naujas nuosprendis: A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, BK 75 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 5, 6, 10 punktais, A. P. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas iš dalies, nustatant nedelsiant atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę
Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendis pakeistas.
Iš nuteistųjų A. P. ir E. U. solidariai priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 15 369,04 Eur už nukentėjusiojo T. G. gydymą. Iš nuteistųjų A. P. ir E. U. solidariai priteista nukentėjusiajam T. G. 9 089,73 Eur turtinei ir 14 700 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šių priteistų sumų, skaičiuojant nuo Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško priteistų žalų atlyginimo. Iš nuteistųjų A. P. ir E. U. priteista po 400 Eur nukentėjusiajam T. G. apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. P. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, konflikto metu smurtaudamas kartu su E. U. prieš nukentėjusįjį T. G., sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: A. P., veikdamas kartu su E. U., 2023 m. spalio 22 d. apie 4.04 val. automobilių pardavimo aikštelėje, esančioje Radviliškyje, Miško g. 48, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju T. G., bendrais veiksmais su E. U. tyčia panaudojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. A. P., tyčia vieną kartą sudavęs kumščiu T. G. į galvą ir nuo šio smūgio jam pargriuvus ant žemės, kartu su E. U. spyrė nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą, taip šiais bendrais veiksmais padarė T. G. sužalojimus: kairiojo smilkinkaulio įspaustinį lūžį, galvos smegenų kietojo dangalo pažeidimą, kraujo išsiliejimą virš galvos smegenų kietojo dangalo, galvos smegenų sumušimą, kairiojo momenkaulio, kaktikaulio, kairės akiduobės išorinės ir viršutinės sienelių lūžius, kairės galvos pusės odos nubrozdinimą, kraujosruvą smilkinkaulio minkštuosiuose audiniuose, dėl to nuo kaukolės pamato kaulų lūžio, kaukolės skliauto kaulų įspaustinio lūžio, galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo virš galvos smegenų kietojo dangalo, remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1, 6.6.2 ir 6.6.4 papunkčiais, T. G. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas A. P. veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai neįvertino jo atliktų veiksmų, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas panaikino šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.
3. Šios instancijos teismas, konstatavęs, kad A. P. tyčinius veiksmus, inkriminuotus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, atliko veikdamas kartu su E. U., taip pat pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl priteistų žalų atlyginimo paskirstymo.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas R. Dobrovolskis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 4 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė nuteistajam A. P. baudžiamąjį įstatymą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo praktiką ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas A. P. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, netinkamai nustatė inkriminuotos veikos sudėties požymius nuteistojo veiksmuose. Kasatoriaus nuomone, A. P. veiksmuose nėra priežastinio ryšio su kilusias padariniais, t. y. su nukentėjusiajam T. G. padarytu kaukolės pamato kaulų lūžiu. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad A. P. neatliko nukentėjusiajam tokių veiksmų, kurie sąlygotų padarytą jam sunkų sveikatos sutrikdymą.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai, tik remdamasis specialisto išvada Nr. G 1754/2023 (04), padarė išvadą, kad nukentėjusiajam T. G. nustatyti sužalojimai buvo padaryti bendrais nuteistųjų E. U. ir A. P. veiksmais. Pažymima, kad šią apeliacinės instancijos teismo išvadą paneigia pirmosios instancijos teisme paaiškinimus davę tiek ekspertas L. Janauskas, tiek konsultacinę išvadą pateikęs ekspertas P. Petreikis, kurie nurodė, kad sužalojimai (kaukolės lūžis) nukentėjusiajam galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu. Kasatoriaus nuomone, nuo A. P. suduoto smūgio ranka nukentėjusiajam į veidą negalėjo būti padarytas kaukolės lūžis, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad A. P. veiksmuose nėra BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytų šios veikos sudėties požymių.
4.4. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo A. P. veiksmus galima vertinti kaip vykdytojo ekscesą. Byloje nustatyta, kad A. P. pirmas kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą. Po suduoto smūgio nukentėjusiajam A. P. pats gavo smūgį iš liudytojo P. G., dėl to iš įvykio vietos pabėgo. Taigi, A. P., pabėgęs iš įvykio vietos, nematė ir negalėjo matyti, kokius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko nuteistasis E. U. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad nuteistieji veikė kaip bendrininkai, be to, byloje nenustatytas ir jų susitarimas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. P. gynėjo advokato R. Dobrovolskio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2025 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-594/2025, 7 punktas). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, tikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016, 26 punktas). Kasatoriaus nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Taigi, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2025 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-42-976/2025, 9 punktas).
Dėl BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų laikymosi ir BK 135 straipsnio 1 dalies taikymo
7. Gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, dėl to netinkamai pritaikė BK 135 straipsnio 1 dalį. Skunde taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl A. P. kaltės grindė tinkamai neįvertinęs specialisto išvados Nr. G 1754/2023 (04), ekspertų L. Janausko bei konsultacinę išvadą pateikusio eksperto P. Petreikio paaiškinimų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
8. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan.
9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu pagal kasaciniame skunde nurodytus pagrindus ir juos grindžiančius argumentus, konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pripažinti esminiais, nenustatyta. Tai, kad apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
10. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei kasaciniame skunde nurodo gynėjas, teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, ne tik atliko įrodymų tyrimą, t. y. papildomai apklausė liudytoją P. G.; prie bylos medžiagos pridėjo ir tyrė gynybos pateiktą teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0025/25; apklausė ekspertę K. Šavyrovienę bei konsultacinę išvadą pateikusį ekspertą P. Petreikį, bet ir iš naujo vertino visus bylos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, kurios turėjo reikšmės kvalifikuojant nuteistojo A. P. nusikalstamus veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, įvertino byloje esančius įrodymus (pačių nuteistųjų A. P. ir E. U. parodymus, liudytojo P. G. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nukentėjusiojo T. G., liudytojų G. K., A. K., M. K., N. K. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą Nr. G 1754/2023 (04), 2024 m. rugsėjo 2 d. specialisto paaiškinimų protokolą bei specialisto L. Janausko paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teisme, teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0025/25 bei ją pateikusio eksperto P. Petreikio paaiškinimus, duotus apeliacinės instancijos teisme, ekspertės K. Šavyrovienės paaiškinimus, duotus apeliacinės instancijos teisme, akistatų, parodymų patikrinimo vietoje bei įvykio vietos apžiūros protokolų turinį, taip pat vaizdo ir garso įrašo (pateikto liudytojo I. B.) protokolo turinį, kuriame užfiksuotas telefoninis pokalbis, vykęs tarp nuteistųjų).
11. Teismas kruopščiai patikrino kiekvieno iš minėtų įrodymų tikrumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, taip pat motyvuotai aptarė ir paneigė nuteistojo gynybos versiją, kad A. P. kartu su E. U. nespardė ant žemės pargriuvusio nukentėjusiojo T. G., t. y. neatliko tokių veiksmų, kurie sąlygotų padarytą nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Skundžiamame sprendime įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
12. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino specialiųjų tyrimų rezultatus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
13. Pažymėtina, kad, pagal kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuluotas taisykles, ekspertizės aktą ar eksperto arba specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-594/2024, 19 punktas; ir kt.). Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad ekspertizės aktas, specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kurie teismo turi būti įvertinti išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes; jie vertinami kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinami atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-942/2022, 15 punktas). Ekspertizės akto ir (ar) specialisto išvados neaiškumai ar prieštaravimai bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinami BPK nustatytais veiksmais, be kita ko, apklausiant išvadas pateikusius specialistą ir (ar) ekspertą, o prireikus skiriant naujus ekspertinius tyrimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-719/2022, 14 punktas).
14. Nustatant veikos teisiniam vertinimui reikšmingas faktines aplinkybes, byloje buvo pateiktos atitinkamos išvados, t. y. specialisto išvada Nr. G 1754/2023 (04) (t. 2, b. l. 25–36) (specialistas L. Janauskas) ir 2024 m. rugsėjo 2 d. specialisto L. Janausko paaiškinimų protokolas (t. 2, b. l. 29–30), teismo medicinos gydytojo P. Petreikio konsultacinė išvada Nr. 0025/25 (t. 5, b. l. 160–162). Taip pat teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti specialistas L. Janauskas, ekspertai P. Petreikis ir K. Šavyrovienė. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad byloje keliamam klausimui spręsti – kaip (griūnant ar suduodant smūgius) nukentėjusiajam T. G. buvo padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlę galvos sumušimai – apeliacinės instancijos teismas skyrė itin daug dėmesio ir ėmėsi visų priemonių specialisto ir konsultacinėje išvadose esantiems netikslumams pašalinti. Nuosprendyje aptarta ir įvertinta byloje pateikta tiek specialisto išvada ir ją pateikusio specialisto paaiškinimų protokolas, tiek konsultacinė išvada, taip pat šias išvadas pateikusių specialisto L. Janausko ir eksperto P. Petreikio bei teismo medicinos ekspertės K. Šavyrovienės paaiškinimai. Įvertinęs šių byloje pateiktų išvadų bei specialisto ir ekspertų paaiškinimų turinį, juos palyginęs tarpusavyje, sugretinęs su kitais bylos duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi iš esmės specialisto išvada G 1754/2023 (04) bei ją pateikusio specialisto L. Janausko paaiškinimais ir skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nukentėjusysis T. G. sunkią galvos traumą (kaukolės lūžį) patyrė nuo A. P. ir E. U. bendrai padarytų smurtinių veiksmų, o ne griuvimo metu. Su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, nes toks specialiųjų tyrimų išvadų patikimumo tikrinimas šalinant esančius netikslumus ir vertinimas kartu su kitais bylos įrodymais buvo atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Taigi, pirmiau nurodyti įrodymų vertinimo ir kasacinės instancijos teismo praktikos reikalavimai skundžiamame nuosprendyje nebuvo pažeisti.
15. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatęs, jog A. P. kaltas padaręs nusikaltimą nustatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, esminių BPK pažeidimų nepadarė.
16. Byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju T. G., bendrais veiksmais su E. U. tyčia panaudojo prieš jį fizinį smurtą, t. y. A. P. tyčia vieną kartą sudavus kumščiu T. G. į galvą ir nuo šio smūgio jam pargriuvus ant žemės, kartu su E. U. spyrė nenustatytą skaičių smūgių, bet ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą, taip šiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam T. G. sunkiai sutrikdė sveikatą.
17. Iš kasacinio skundo matyti, kad jame ginčijamas nuteistojo A. P. kaip bendrininko veiksmų kvalifikavimas pagal BK 135 straipsnio 1 dalies nuostatas, tinkamai nenustačius, kurio bendrininko smūgis sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam. Kasatoriaus nuomone, vienas A. P. ranka į veidą suduotas smūgis negalėjo sukelti nukentėjusiajam sunkaus sveikatos sutrikdymo (kaukolės lūžio), o kitų veiksmų, kurie sąlygotų sunkų sveikatos sutrikdymą, nuteistasis neatliko, t. y., kasatoriaus nuomone, nuteistojo veiksmuose nėra priežastinio ryšio su kilusiais padariniais.
18. BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą. Kiekvienu atveju kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį privalu nustatyti ne tik pavojingą kito žmogaus sveikatai veiką (veikimą arba neveikimą), paminėtame straipsnyje nurodytus padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą, bet ir priežastinį ryšį tarp kaltininko pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Būtina nustatyti, kad būtent kaltininko pavojinga veika objektyviai ir dėsningai nulėmė kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. buvo tokių padarinių atsiradimo priežastis. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-628/2025, 7, 8 punktai).
19. Pažymėtina, kad sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kitam žmogui sveikatą. Esant tiesioginei tyčiai, jis tokių padarinių nori, o esant netiesioginei tyčiai, nors jų nenori, nesiekia, kaltininkas sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-976/2021, 16 punktas; ir kt.). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).
20. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-495/2023, 31 punktas). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).
21. Taigi, veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnyje nustatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir tokio sveikatos sutrikdymo padarymą, tai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-511/2025, 28 punktas). Be to, vertinant smurto pobūdį ir intensyvumą, turi būti atsižvelgiama į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) buvo smūgiuojama (pavyzdžiui, ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), smūgių stiprumą, jų skaičių, kokios priemonės buvo naudojamos smurtaujant ir pan.
22. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo A. P. veika inkriminuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nustačius tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius veikos požymius, kruopščiai įvertinus nusikalstamos veikos mechanizmą, tyčios susiformavimo momentą, taip pat nustačius tinkamą bendrininkavimo formą.
23. Apeliacinės instancijos teismas įvertino abiejų nuteistųjų – tiek A. P., tiek E. U. veiksmus dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį T. G. panaudojimo ir pagrįstai konstatavo, kad abu nuteistieji padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, veikdami kaip bendrininkai tiesiogine neapibrėžta tyčia. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad bendrai veikusių A. P. ir E. U. tyčia buvo vienoda, abiejų bendrininkų veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal tą patį BK straipsnį, nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius (smūgį). Ši bendrininkų veikos kvalifikavimo taisyklė – visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, – netaikoma tik tada, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas), kuris nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas.
24. Apeliacinės instancijos teismas įvertino visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. ir E. U. BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą padarė veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. smūgiuodami nukentėjusiajam T. G. nuteistieji suprato, jog savo veiksmais (suduotu smūgiu kumščiu ir spardydami jau parkritusį ant žemės nukentėjusįjį) gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, ir to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Tokia išvada padaryta įvertinus abiejų bendrai veikusių nuteistųjų veiksmų intensyvumą (smurtas buvo staigus, netikėtas, intensyvus, nukentėjusiajam kumščiu suduotas vienas smūgis į galvą ir smūgiuota ne mažiau kaip vieną kartą kojomis), būdą, jų pobūdį ir vietą (smūgiai buvo stiprūs, suduoti į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, po smūgio nukentėjusysis griuvo ant žemės, parkritęs buvo spardomas kojomis). Be to, nuteistieji smurtavo prieš vieną nukentėjusįjį, kuris, parkritęs ant žemės, iš esmės jau negalėjo nei apsiginti, nei kitaip išvengti smurtavimo. Toks bendro veikimo būdas taip pat patvirtina išvadą, kad nuteistieji suprato, jog yra pranašesni ir stipresni už nukentėjusįjį, kad esant tokio pobūdžio smurtavimui patiriamos įvairaus pobūdžio traumos ir sužalojimai, kad smūgiai į galvą kelia didelį pavojų nukentėjusiojo sveikatai.
25. Nors iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad tarp nuteistųjų A. P. ir E. U. nebuvo išankstinio, konkrečiai apibrėžto susitarimo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam T. G. sveikatą, tačiau byloje nustatyta, kad abu nuteistieji veikė kartu, tiek patys suduodami smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį, tiek matydami vienas kito smurtą ir veiksmus, pritarė tokiems veiksmams, jų nenutraukė, vadinasi, suvokė bendrais veiksmais daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to kils padarinių, nors jų nedetalizavo. Taigi, tarp A. P. ir E. U. bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl abu bendrininkai yra sunkaus sveikatos sutrikdymo bendravykdžiai. Konstatuotina, kad nepriklausomai nuo to, kieno smūgiais nukentėjusiajam buvo sulaužyta kaukolė, esant bendrininkavimui, dėl kilusių padarinių atsakingi abu smurtą naudoję asmenys, t. y. tiek A. P., tiek E. U.
26. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. veikos teisinis vertinimas yra teisingas, baudžiamasis įstatymas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistajam taikytas teisingai, kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Dėl to kasaciniame skunde nurodytais pagrindais keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. P. gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Sigita Jokimaitė
Alenas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
