Baudžiamoji byla Nr. 2K-102-976/2026
Teisminio proceso Nr. 1-03-7-00002-2023-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.2.2.1; 2.1.7.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (pranešėjos), Aleno Piesliako (kolegijos pirmininko) ir Artūro Ridiko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,
nuteistajam H. R., jo gynėjui advokatui Gintarui Dabkevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. išteisinamąjį nuosprendį, H. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 681 straipsnio 3 ir 4 dalimis, H. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės užsiimti advokato padėjėjo veikla atėmimas trejiems metams.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendžiu H. R. išteisintas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. H. R. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – advokato padėjėjas, ne vėliau kaip iki 2021 m. liepos 15 d., per susitikimą ir telefoninius pokalbius su J. G., jam žinomai veikiančia kartu su T. G., kurie turėjo tikslą prisiteisti juridinio asmens viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Idėja – sportas visiems“, kurios direktore buvo J. G., ir T. G. naudai iš nuomos sutarties galimai netinkamo vykdymo galimai kilusius nuostolius ir neturtinės žalos atlyginimą, tiesiogiai su J. G. ir netiesiogiai per ją su T. G. susitarė iš jų priimti kyšį už tai, kad jis, pasinaudodamas pažintimis ar kita tikėtina įtaka, suras Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose parankių valstybės tarnautojų, kurie užtikrins, kad už atitinkamą kyšį jo parengtas ieškinys bus patenkintas.
1.1. Jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, tariamai surado tinkamas pažintis ir galimybes padaryti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjams poveikį ir, vykdydamas išankstinį tarpusavio pažadą ir susitarimą su J. G. ir T. G. dėl bendro kyšio iš jų priėmimo, laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2021 m. rugpjūčio mėn. pabaigos informavo J. ir T. G. apie tariamas korupcines galimybes patenkinti jų interesą, kartu garantavo, kad rengiamą ieškinį realu prisiteisti, jį nagrinėjant jo pažinčių ir kitos tikėtinos įtakos pagrindu paskirtam konkrečiam, tačiau neįvardytam Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjui, už jam (H. R.) perduotiną 2 000 Eur kyšį. Ne vėliau kaip 2021 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje H. R. susitarė iš J. G. 2 000 Eur kyšį priimti.
1.2. Jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pažadėdamas pasinaudoti pažintimis ar kita tikėtina įtaka neįvardytam Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjui ir užtikrinęs, kad toks paveiktas teisėjas, teisėtai vykdydamas savo įgaliojimus, civilinėje byloje priims ieškovams palankų teismo sprendimą, ne vėliau kaip iki 2021 m. rugpjūčio mėn. pabaigos tiesiogiai iš J. G. ir netiesiogiai iš T. G., veikiančio per J. G., savo naudai priėmė pažadėtą ir sutartą duoti 2 000 Eur dydžio kyšį.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal prokuratūros skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Šis teismas nustatė:
2.1. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, todėl padarė neteisingą išvadą dėl nusikalstamos veikos nebuvimo ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.
2.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog H. R. pažadėjo savo klientams J. ir T. G. veikti jų interesais ir perduoti kyšį civilinę bylą nagrinėjančiam teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog H. R. duoto pažado ir susitarimo perduoti kyšį, taip pat pinigų perdavimo faktą patvirtina byloje surinkti duomenys.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis H. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio, nekaltumo prezumpcijos (lot. in dubio pro reo) pažeidimus, faktiškai perkeldamas įrodinėjimo naštą kaltinamajam, šie pažeidimai lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino pagrįstų abejonių dėl kaltinamojo kaltumo, taip pažeidė išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
3.2. Taip pat padaryti esminiai BPK 331 straipsnio 2 dalies pažeidimai, nes apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad pašalintų jam iškilusias abejones dėl garso įrašų ir jų fragmentų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė įrodymų visumos. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad pašalintų iškilusias abejones dėl garso įrašų, skundo Lietuvos advokatūrai, visiško liudytojų parodymų nenuoseklumo, J. G. versijų prieštaringumo. Šis teismas iš esmės tik patvirtino prokuroro skunde nurodytus argumentus, kad kaltinamojo parodymai yra tik gynybinė versija, tačiau įrodymų viseto netyrė.
3.3. Taip pat apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 226 straipsnio 2 dalį. Aiškinant papirkimą sudarančių veikų turinį ne kartą pasisakyta, kad tokiais atvejais reikia ne tik įvertinti tai, kaip atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti asmens realų ketinimą papirkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016). Kadangi papirkimą sudarančios veikos gali pasireikšti vien žodine forma (pažadant, siūlant, susitariant), papirkimą būtina skirti nuo asmens pasakymų konteksto ir pasireiškusių aplinkinių akivaizdoje, fragmentiškai ar vien emociškai pasakytų žodžių, bendro pobūdžio samprotavimų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2014, 2K-140-788/2017). Vadovavimasis minėtomis nuostatomis taip pat yra būtinas siekiant tinkamai nustatyti prekybai poveikiu būdingų veikų realumą ir sandėrio dalyvių tyčią šias veikas padaryti. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė nė vieno argumento, kuris būtų patvirtintas įrodymų visuma, kad už poveikio darymą iš tikrųjų buvo pasiūlytas (pažadėtas) kyšis ir buvo duotas sutikimas jį priimti. Negali būti formuojama tokia prekybos poveikiu įrodinėjimo praktika, kai esminiai šios nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatomi vien tik pagal teismo pasirinktą ir kaltinimui palankią užfiksuoto pokalbio interpretaciją. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, nes pokalbiuose neužfiksuotas aiškus kyšio davimo teisėjui faktas, nėra įvardytas teisėjas, nėra konkretaus pažado (susitarimo) dėl neteisėto poveikio teismui. Pokalbiuose nėra pasakyta, kad H. R. papirko teisėją ar perdavė pinigus teisėjui. Vien pokalbių fragmentai, neišsklaidant alternatyvių aiškinimų ir neištyrus visumos, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti prekybą poveikiu.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo H. R. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl esminių BPK pažeidimų ir BK 226 straipsnio 2 dalies taikymo
5. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, netinkamai vertino įrodymus, t. y. paties nuteistojo parodymus, liudytojų, kurių iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, parodymus ir jų pateiktus garso įrašus, taip pat neatliko įrodymų tyrimo.
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65-976/2025, 2K-14-719/2026).
6.1. Vertinant liudytojų, kuriems grėsė baudžiamoji atsakomybė, tačiau jie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymus, būtina laikytis teismų praktikoje suformuluotų taisyklių. Nors paprastai šios taisyklės susijusios su asmenimis, kurie parodymus duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas (BK 391 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-225-1214/2024), tačiau jos iš esmės taikytinos ir asmenims, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kitais pagrindais. Teismų praktikoje nurodoma, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės faktas nėra pagrindas tokio asmens parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-214-976/2023). BPK nenustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymams ir jų vertinimui, tokių asmenų parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Vis dėlto vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo vertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-171-1073/2018, 2K-214-976/2023); teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-9-976/2020, 2K-214-976/2023, 2K-11-976/2026). Šios teismų praktikoje suformuluotos taisyklės, reikalaujančios didesnio atidumo tikrinant parodymų patikimumą, taikytinos vertinant liudytojų J. ir T. G. parodymus, nes šie liudytojai anksčiau byloje buvo įtariamaisiais ir jų parodymais, jiems nutraukus ikiteisminį tyrimą pagal BK 40 straipsnį, remiamasi skundžiamame nuosprendyje.
6.2. Teismų praktikoje nustatyta, kad tais atvejais, kai duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, surenkami nedalyvaujant ikiteisminio tyrimo institucijoms ar pareigūnams, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti tiesiogiai įstatyme neuždraustu būdu (taikomas principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-719/2024). Taigi, privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso (vaizdo) įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais. Įrodymais jie nepripažįstami tik tais atvejais, kai gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338-511/2017, 2K-168-511/2019, 2K-232-976/2019, 2K-63-511/2021, 2K-42-719/2024). Tačiau spręsdamas, ar tokie įrašai laikytini įrodymais, teismas turi ištirti, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, įvertinti tokių duomenų patikimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-63-511/2021, 2K-119-303/2021, 2K-42-719/2024). Be to, kiekvienu atveju vertindamas iš privataus asmens gautus jo surinktus duomenis, teismas turi atsižvelgti į jų rinkimo aplinkybes. Skirtingai galėtų būti vertinamos situacijos, kai asmuo fiksuoja tiesiogiai su juo susijusius įvykius (pvz., įrašinėja savo asmeninius pokalbius, filmuoja savo privataus kiemo perimetrą) ir kai renka duomenis neturėdamas pateisinamo pagrindo (pvz., savo noru sekdamas kitus asmenis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-719/2021, 2K-42-719/2024).
7. Apeliacinės instancijos teismo baigiamojo akto turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos ištyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67/2012, 2K-21/2014, 2K-393/2014, 2K-29-489/2015, 2K-68-976/2026). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155-942/2019, 2K-272-458/2019, 2K-33-458/2020). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar šiuo sprendimu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, jis patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, ištirti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias turėti reikšmės teismo išvadoms, ar teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-719/2020). Apeliacinės instancijos teismas vertina bylos duomenis ir pripažįsta juos įrodymais, jais argumentuotai remiasi arba juos atmeta laikydamasis tų pačių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kaip ir pirmosios instancijos teismas.
7.1. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-458/2021, 2K-68-976/2026).
7.2. Nors BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame nuosprendyje paprastai nurodomos pirmosios instancijos padarytos klaidos dėl faktinių aplinkybių nustatymo, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-895/2019, 2K-68-976/2026).
7.3. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-94-788/2021, 2K-14-719/2026). Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021, 2K- 227-976/2021 ir kt.).
8. Teisėjų kolegija nenustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, būtų padaręs BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, taip pat kad naujas apkaltinamasis nuosprendis būtų priimtas ir surašytas nesilaikant BPK 331, 324 straipsnių nuostatų, juolab, kad tokie pažeidimai būtų esminiai.
8.1. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tinkamai vertino kaltinamojo parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, taip pat ir jų davimo aplinkybes viso baudžiamojo proceso metu. Jo parodymai buvo ištirti, palyginti su kitais byloje esančiais duomenimis ir įvertinti kaip neatitinkantys visų byloje surinktų įrodymų visumos. Apeliacinės instancijos teismas detaliai atsakė į nuteistojo H. R. išsakytus teiginius apie jo bendravimo su J. ir T. G. eigą, kilusius tarp jų nesutarimus, dėl kurių jis neva buvo apkalbėtas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas kartu vertino ir nuteistojo pasirinktą gynybos strategiją baudžiamojo proceso metu (ikiteisminio tyrimo metu neduoti parodymų, vėliau teisme duoti parodymus po kitų liudytojų apklausų), nereiškia, kad buvo pažeista asmens procesinė teisė nebūti verčiamam duoti parodymus prieš save. Apeliacinės instancijos teismas tiek nuteistojo parodymus, tiek ir jų davimo aplinkybes vertino ne atsietai, o kartu su kitais byloje surinktais ir patikrintais įrodymais (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 22–24 punktai).
8.2. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad apeliacinės instancijos teismas didelį dėmesį skyrė baudžiamąjį procesą inicijavusių, vėliau nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų ir kaip liudytojų nagrinėjamoje byloje apklaustų J. G. ir T. G. parodymams (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 25–32, 35–36, 38, 45–46 punktai), be kita ko, vertindamas juos itin atsargiai dėl susiklosčiusių priešiškų santykių su nuteistuoju (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 24 punktas). Teismas šiuos parodymus gretino su šių liudytojų ir H. R. pokalbio (kurio įrašą kartu su telefonu, kuriuo jis buvo įrašytas, pateikė liudytoja J. G.) turiniu (nuosprendžio 47, 50 punktai), taip pat liudytojo L. K. parodymais (nuosprendžio 39–44 punktai). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog, vertindamas liudytojų J. G. ir T. G., kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymus, teismas laikėsi pirmiau aptartų teismų praktikoje suformuluotų taisyklių: atsižvelgė į tai, kad jie dėl nusikalstamos veikos, apie kurią davė parodymus, buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės; įvertino jų priešiškus santykius su nuteistuoju; gretino jų pačių parodymus, duotus įvairiais baudžiamojo proceso etapais; lygino juos su kita byloje esančia medžiaga.
8.3. Liudytojos J. G. (kurios kartu su T. G. iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas), privačiai įrašytų telefonu pokalbių, įskaitant tą, kuriame nurodytas pinigų perdavimo faktas, su nuteistuoju turiniui apeliacinės instancijos teismas taip pat skyrė ypatingą dėmesį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visų bylai reikšmingų įrodymų kontekste buvo įvertintos ir pokalbių įrašymo aplinkybės, t. y. kada jie padaryti, kas juos padarė; taip pat ir jų turinys. Visų pirma, teismas pagrįstai įvertino, kad šie pokalbiai yra įrašyti privačių asmenų (liudytojos J. G.), o ne vykdant teisėsaugos institucijų užduotį, todėl jie vertinami kaip leistini įrodymai (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 51 punktas). Antra, apeliacinės instancijos teismas, išdėstęs reikšmingas bylai pokalbio detales ir sugretinęs jas su kitais byloje esančiais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, jog pokalbio metu nuteistasis H. R., nors ir maskuodamasis, kalbėdamas užuominomis, tačiau pakankamai aiškiai patvirtina, kad, be už teisines paslaugas jam mokėtų sumų, jis iš savo pašnekovų buvo paėmęs 2000 Eur, kurie per pokalbyje minimą žmogų yra paduoti aktualią civilinę bylą nagrinėjančiai teisėjai už palankų sprendimą (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 50 ir 52 punktai).
8.4. Iš nuosprendžio matyti, kad buvo detaliai įvertinti ir reikšmingi dokumentai, susiję su nagrinėjamai bylai aktualia civiline byla Nr. e2-477-435/2023 (nuosprendžio 34 punktas), ir kiti duomenys (nuosprendžio 53, 55 punktai), kurie leido padaryti motyvuotas išvadas dėl kaltinimų H. R. pagrįstumo.
8.5. Kasatorius, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, esmingai pažeidė BPK, nenurodo, kokios aplinkybės byloje turėjo nulemti, kad įrodymų tyrimas turėjo būti atliktas, taip pat kad gynyba būtų prašiusi jį atlikti. Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią procesinę situaciją ir pagal pirmiau aptartą kasacinės instancijos teismo praktiką nenustačiusi pagrindų privalomam įrodymų tyrimui apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad esminis BPK pažeidimas tiriant ir vertinant byloje surinktus įrodymus nepadarytas.
8.6. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai nustatė, jog pirmosios instancijos teismas H. R. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį išteisino iš esmės tik išvardijęs įrodymus, tačiau nepateikęs byloje surinktų įrodymų vertinimo (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 6 punktas). Kasacinės instancijos teismas pritaria šiai išvadai, nes, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, šis teismas neatliko jokios byloje esančių įrodymų analizės: juos išvardijęs (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 1–53 puslapiai), padarė įrodymų analize nepagrįstą išvadą, jog H. R. nepadarė nė vieno jam inkriminuojamo nusikaltimo (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 54 puslapis). Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje, iš naujo išsamiai ir visapusiškai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė motyvuotas, byloje esančiais įrodymais pagrįstas išvadas dėl H. R. padarytos nusikalstamos veikos, aiškiai išdėstė pripažintas įrodytomis H. R. įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 58 punktas). Naujas apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis BPK 331 straipsnio reikalavimų ir nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos.
8.7. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje nėra pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu, kaip prašo kasatorius, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109-628/2022, 2K-68-976/2023, 2K-36-594/2024, 2K-11-976/2026 ir kt.). Teisės taikymo aspektu patikrinus bylą pagal kasacinio skundo argumentus, nenustatyta, kad būtų likusios nepašalintos abejonės, kurios būtų taikytos nuteistojo nenaudai.
8.8. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, jog apeliacinės instancijos teismas atliko BPK nuostatas ir pirmiau išdėstytą teismų praktiką atitinkantį įrodymų vertinimą ir, tinkamai išnagrinėjęs apeliacinį skundą, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 226 straipsnio 2 dalį, nes byloje nenustatytas teisėjas, kuriam buvo pažadėta duoti kyšį, taip pat nenustatytas pažado ir (ar) susitarimo dėl neteisėto poveikio teismui realumas, neužfiksuotas kyšio davimo faktas, nenustatyta tyčia. Pirmiau nutartyje konstatuota, kad faktinės aplinkybės šioje byloje nustatytos laikantis BPK nuostatų, taigi teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl skunde ginčijamų BK 226 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių tinkamo aiškinimo skundžiamame nuosprendyje.
10. BK 226 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta atsakomybė tam, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus.
10.1. Tarpininko kyšininkavimo esmė yra asmens įsipareigojimas už kyšį panaudoti (tikėtiną ar tariamą) įtaką ir paveikti atitinkamą instituciją (įstaigą, organizaciją) ar konkrečius reikiamus įgaliojimus turinčius asmenis, kad šie priimtų papirkėjui rūpimą tarnybinį sprendimą, atliktų tam tikrus pageidaujamus veiksmus ar, atvirkščiai, nepriimtų nepageidaujamo sprendimo arba neatliktų nepageidaujamų veiksmų. Ši nusikalstama veika gali pasireikšti ne vien tik kyšio priėmimu, bet ir pažadu ar susitarimu jį priimti, taip pat reikalavimu ar provokavimu duoti kyšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96-788/2021, 2K-18-976/2024).
10.2. Tarpininko kyšininkavimas objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais – asmens pažadu, susitarimu priimti kyšį, reikalavimu ar provokavimu duoti kyšį arba kyšio priėmimu pasinaudojant savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kitokia tikėtina įtaka už kyšį paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, tarptautinę viešąją organizaciją arba jų tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie kyšio davėjo interesais atitinkamai teisėtai (neteisėtai) veiktų (neveiktų). Tarpininko kyšininkavimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai (neteisėtai) veiktų (neveiktų), už tai pažadėjo ar susitarė priimti, reikalavo ar provokavo duoti arba priėmė kyšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-58-697/2019, 2K-7-162-303/2019, 2K-18-976/2024).
10.3. Nusikalstamos veikos baigtumui būtina nustatyti ne tik vieną iš pirmiau nurodytų alternatyvių su kyšio priėmimu (davimu) susijusių objektyviųjų požymių, bet ir tarpininko pažadą (galimam) kyšio davėjui paveikti BK 226 straipsnyje nurodytą subjektą, kad šis atitinkamai veiktų ar neveiktų vykdydamas įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-162-303/2019, 2K-18-976/2024). Baudžiamoji atsakomybė už prekybą poveikiu galima tik susiejus susitarimą duoti ir priimti kyšį su faktu, jog už jį buvo siekiama, kad prekiaujantis poveikiu asmuo pasinaudotų turima įtaka atitinkamiems subjektams, kad šie teisėtai (neteisėtai) veiktų (neveiktų) vykdydami įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260-303/2016, 2K-18-976/2024).
10.4. Kaltininko veiksmams kvalifikuoti neturi reikšmės tai, kam jis konkrečiai ketino skirti kyšį (pažadui įgyvendinti ar sau), – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo (neveikimo) bus patenkinti kyšio davėjo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 2K-P-58-697/2019, 2K-18-976/2024). Kaltininko pažadas paveikti atitinkamus subjektus kyšio davėjui gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau bet kuriuo atveju turi būti jam suprantamas ir aiškus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120-489/2016, 2K-242-699/2016, 2K-113-696/2018, 2K-18-976/2024).
10.5. Prekybą poveikiu sudarančios veikos gali pasireikšti ir vien žodine forma (pažadant, reikalaujant, susitariant), todėl būtina nustatyti ne tik atitinkamų pokalbių faktus, bet ir ketinimų taip veikti realumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96-788/2021, 2K-7-228-648/2023, 2K-31-788/2026). Pagal prekybos poveikiu teisinius požymius, tarpininkas gali ir neturėti jokių galimybių ir ketinimų įvykdyti duotą pažadą paveikti adresatą. Svarbu, kad papirkėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368/2014, 2K-430-746/2015, 2K-120-489/2016, 2K-242-699/2016, 2K-96-788/2021).
10.6. Prekybos poveikiu nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2011, 2K-298-976/2018, 2K-96-788/2021). Esant tarpininko kyšininkavimui, turi būti nustatyta, kad tarpininkas supranta, jog pažadėdamas ar susitardamas priimti kyšį, reikalaudamas ar provokuodamas jį duoti kartu jis pažada pasinaudoti savo tikėtina (ar tariama) įtaka ir paveikti atitinkamus subjektus, kad šie veiktų (neveiktų) kyšio davėjo interesais, ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-976/2024).
11. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad H. R. tiesiogiai su J. G. ir netiesiogiai per ją su T. G. susitarė ir priėmė 2 000 Eur kyšį už tai, kad jis, pasinaudodamas pažintimis ar kita tikėtina įtaka, ieškos ir suras Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose valstybės tarnautojų, kurie užtikrins, kad atitinkamas teisėjas patenkintų H. R. rengiamą ieškinį VšĮ „Idėja – sportas visiems“, kurios direktore buvo J. G., ir T. G. naudai.
11.1. Nagrinėjamoje byloje nustatytas ne tik pažadas už kyšį per neįvardytą asmenį paveikti teisėjo sprendimą civilinėje byloje, bet ir realus kyšio priėmimas. Tai, kad nuteistasis priimto kyšio realiai nepanaudojo taip, kaip žadėjo (be kita ko, vėliau ir grąžino jį J. ir T. G.), nereiškia, kad byloje nenustatytas prekybą poveikiu sudarančių veiksmų realumas. Byloje taip pat nustatyta sąsaja tarp susitarimo priimti kyšį ir pažado, kad nuteistasis H. R., tariamai suradęs tinkamas pažintis ir tariamas galimybes padaryti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų valstybės tarnautojams poveikį, sieks juos taip paveikti, kad toks jo pažinčių ir kitos įtakos pagrindu paveiktas neįvardytas teisėjas civilinėje byloje priims ieškovams palankų teismo sprendimą.
11.2. Nuteistojo H. R. korupcinio tarpininkavimo realumo nepaneigia ir teismo nustatyti duomenys apie Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančias Kauno apylinkės teismo nutartis ir sprendimus, susijusius su VšĮ „Idėja – sportas visiems“ atstovės J. G. ir T. G. ieškiniu ir civiline byla Nr. e2-477-435/2023, kurią išnagrinėjus ieškinys buvo atmestas (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 34 punktas). Priešingai nei teigia kasatorius, inkriminuojant BK 226 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą nebūtina konstatuoti, kad korupciniu būdu siekiamas tikslas buvo įgyvendintas ar kad būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn kiti asmenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovams aktuali civilinė byla dėl nuostolių atlyginimo buvo išnagrinėta jų nenaudai, nė vienas teismų valstybės tarnautojas nėra kaltinamas kyšio priėmimu. Pažymėtina ir tai, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad, kai ieškovai pradėjo nepasitikėti H. R. ir jo pažadais, pastarasis iš J. G. paimtą 2000 Eur sumą, skirtą prekybai poveikiu, grąžino.
11.3. Tai, kad kyšio davimo teisėjui ar valstybės tarnautojui, kuriuos buvo pažadėta paveikti, faktas, kaip nurodo kasatorius, nebuvo užfiksuotas, taip pat nereiškia, kad prekybos poveikiu požymiai nenustatyti. Kaip aptarta pirmiau šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų visuma pagrįstą išvadą, kad nuteistasis H. R. už pažadą pasiekti palankų sprendimą civilinėje byloje paėmė 2000 Eur iš J. G. ir T. G.. Tarpininko kyšininkavimo sudėtis yra formalioji, taigi, nepaisant to, kad pažadas korupciniu būdu pasiekti palankaus rezultato civilinėje byloje nebuvo realizuotas, tokie H. R. veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip baigtas nusikaltimas.
11.4. Teisėjų kolegija taip pat nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė nuteistojo tyčią. Šis teismas pagrįstai nurodė, kad nustatytos nusikalstamos veikos objektyviosios aplinkybės atspindi subjektyviąją šios nusikalstamos veikos pusę – t. y. tai, kad nuteistasis H. R. žadėjo ir garantavo pasinaudoti savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka teisme, susitarė su J. G. (per ją – ir su T. G.) dėl kyšio dydžio, jo priėmimo, šį kyšį iš J. G. priėmė. Taigi H. R. suprato visus savo veiksmus ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia.
12. Patikrinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), darytina bendra išvada, kad naikinti ar keisti kasacine tvarka skundžiamą teismo baigiamąjį aktą, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo H. R. kasacinį skundą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Alenas Piesliakas
Artūras Ridikas
