E. N. pagal BK 129 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-115-1073/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31517-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.6.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininko), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėjos) ir Aleno Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. (E. N.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš E. N. nukentėjusiesiems S. S., B. S. ir D. S., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą G. J., priteista po 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo E. N. gynėjo advokato Bogdano Jermako (Bogdan Jermak) apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. N. nuteistas už tai, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d., tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 15.00 val., name, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su L. S. (L. S.) metu tyčia sudavė pastarajam ranka ne mažiau kaip penkis smūgius į veido sritį, taip padarė nukentėjusiajam galvos sumušimus. Dėl patirtų daugybinių galvos sumušimų, kurių komplikacija – galvos smegenų pabrinkimas, galvos smegenų suspaudimas išsiliejusiu krauju, centrinis širdies ir kvėpavimo funkcijos sutrikimas, L. S. mirė.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. N. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnyje nustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės. Teismas pats nustatė faktines aplinkybes, patvirtinančias pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi į E. N. sveikatą, tačiau nepateikė motyvuotos teisinės išvados, kodėl šios aplinkybės nesudaro būtinosios ginties situacijos.

2.1.1. Apeliacinės instancijos teismas pats nustatė, kad, pagal liudytojo E. J. parodymus, konfliktą pradėjo L. S. – jis pirmasis sudavė smūgį E. N., smūgiai buvo suduoti į veido ir galvos sritį, o atsakydamas į šiuos veiksmus E. N. sudavė smūgius atgal (šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas G. S., nurodęs, kad L. S. sudavė smūgį E. N. į nosį). Teismas, remdamasis tų pačių liudytojų parodymais bei vaizdo įrašo duomenimis, konstatavo, kad per išgertuves pirmasis be jokios priežasties smurtauti prieš E. N. pradėjo būtent nukentėjusysis L. S.. Teismas taip pat nurodė, kad L. S. sudavė E. N. du ar tris smūgius, o pastarasis atsakydamas sudavė smūgius į galvos sritį, kad po suduotų smūgių L. S. buvo gyvas, kad jam buvo konstatuotas nubrozdinimas ties kaire akimi, kad po konflikto pats L. S. užsirakino namų duris. Taigi, apeliacinės instancijos teismas faktiškai nustatė, kad fizinį smurtą inicijavo nukentėjusysis, kėsinimasis buvo realus ir nukreiptas į gyvybiškai svarbią nuteistojo kūno vietą (galvos sritį), o žala buvo padaryta besikėsinančiam asmeniui. Tokios aplinkybės atitinka BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas būtinosios ginties teisėtumo sąlygas.

2.1.2. Pažymima, kad E. N. iš anksto nebuvo pasirengęs galimam užpuolimui, nenaudojo jokių papildomų priemonių ar pavojingesnių įrankių. Jo veiksmai apsiribojo atsakomaisiais smūgiais užpuolikui ir buvo atlikti tik po to, kai jam buvo suduoti smūgiai į veido sritį, o nukentėjusiojo smurtiniai veiksmai nebuvo vienkartinio pobūdžio – pradėjęs fizinį puolimą, jis jo nenutraukė, bet toliau aktyviai tęsė pavojingą kėsinimąsi. Taip pat E. N. atsakomoji reakcija buvo tokios pačios fizinio poveikio formos, kokia buvo prieš jį pradėtas smurtas, todėl objektyviai negali būti vertinama kaip aiškiai neatitinkanti kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neanalizavo aplinkybės, kad E. N. veiksmai nebuvo nei intensyvūs, nei kryptingai eskaluojami. Iš liudytojo E. J. parodymų matyti, jog konfliktas buvo trumpalaikis ir nutrūko jam įsikišus – atsistojus ir ištiesus ranką tarp konfliktuojančių asmenų, fizinis susistumdymas baigėsi, taigi nuteistojo veiksmai buvo situacinė gynybinė reakcija į pradėtą užpuolimą, o ne sąmoningas siekis sužaloti nukentėjusįjį.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę ir konstatuodamas, kad E. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nustačius, kad konfliktą inicijavo nukentėjusysis L. S., kuris pirmasis panaudojo fizinį smurtą prieš E. N. ir sudavė jam smūgius į veido bei galvos sritį, darytina išvada, kad veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo elgesys, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepateikė teisinės analizės, kodėl ši aplinkybė nelaikytina provokuojančiu elgesiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

2.3. Teismas nepašalino esminių įrodymų vertinimo prieštaravimų, nepateikė išsamios ir logiškai nuoseklios motyvacijos dėl gynybos argumentų atmetimo ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje bei BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Šie pažeidimai turėjo tiesioginės reikšmės teismo išvadoms dėl E. N. kaltės, nes nepašalintos abejonės dėl reikšmingų faktinių aplinkybių buvo išspręstos kaltinamojo nenaudai.

2.3.1. Teismai selektyviai vertino liudytojų L. L. ir B. Š. parodymus. Pirmosios instancijos teismas atmetė liudytojos L. L. parodymus ta apimtimi, kur ji nurodė 2024 m. rugpjūčio 9 d. mačiusi nukentėjusįjį L. S. kruvinu veidu ir galimai praskeltu kairiuoju antakiu, motyvuodamas, kad šie parodymai nėra patvirtinti kitais objektyviais duomenimis. Tuo tarpu liudytojos B. Š. parodymai, kuriuose nurodyta, jog suradus L. S. jam buvo mėlynė ties kaire akimi ir praskeltas antakis, buvo pripažinti patikimais ir panaudoti teismo išvadoms pagrįsti. Abiejų liudytojų parodymai iš esmės sutampa sužalojimų vietos aspektu (kairės akies ir antakio sritis), tačiau vieni parodymai atmesti kaip nepatvirtinti, o kiti laikyti pakankamais išvadoms pagrįsti. Tokiu būdu įrodymai buvo vertinti fragmentiškai, ne jų visuma, ir taikant skirtingus vertinimo kriterijus tapačioms faktinėms aplinkybėms.

2.3.2. Pažeistas in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas atmetus prielaidomis alternatyvią versiją dėl mirties laiko ir neatskleidžiant teismo vidinio įsitikinimo formavimo logikos. Apeliacinės instancijos teismas atmetė liudytojo V. T. parodymus apie jo bendravimą su nukentėjusiuoju 2024 m. rugpjūčio 12 d. (pirmadienį), motyvuodamas tuo, kad dėl liudytojo gyvenimo būdo ir alkoholio vartojimo jis galėjo sąžiningai klysti, tačiau nenurodė jokių konkrečių byloje ištirtų duomenų, kurie objektyviai paneigtų šiuos parodymus ar patvirtintų jų netikrumą. Kartu E. J. parodymai buvo kvalifikuoti kaip išvestiniai ir neturintys savarankiškos įrodomosios vertės, nepateikiant argumentuoto paaiškinimo, kodėl jie negali būti vertinami kartu su V. T. parodymais kaip vienas kitą papildantys duomenys.

2.3.3. Teismai formaliai įvertino teismo medicinos specialisto išvadas ir nepateikė motyvuotos analizės dėl mirties laiko bei sužalojimų mechanizmo. Byloje esančiose specialisto išvadose Nr. M 1151/2024(01) ir Nr. pM 31/2024(01) konstatuota, kad nuo mirties iki lavono tyrimo galėjo būti praėjusios 1–3 paros, o vėlesniame specialisto paaiškinime šis laikotarpis išplėstas iki 2–5 parų. Šios aplinkybės turi tiesioginę reikšmę nustatant kaltinimo faktinį pagrindą, tačiau teismai nenurodė, kodėl papildomas paaiškinimas nelaikytinas prieštaraujančiu pirminėms išvadoms, kokiais konkrečiais byloje ištirtais duomenimis grindžiamas mirties laiko intervalo išplėtimas, kodėl šis pokytis nesukelia pagrįstų abejonių dėl kaltinimo versijos nuoseklumo. Teismai neatskleidė, kokią reikšmę suteikia specialisto vartotai formuluotei „teoriškai galima“ vertindami sužalojimų atsiradimo mechanizmą ir ar ši išvada laikytina pakankamu pagrindu kategoriškoms išvadoms apie apelianto veiksmus.

2.3.4. Deklaratyviai pasisakyta dėl neištirtų daiktinių įrodymų reikšmės. Nutartyje, pasisakydamas dėl gynybos argumento apie neištirtus įvykio vietoje paimtus daiktus (medicininį folijos paklotą, marškinėlius ir du stiklinius butelius), teismas apsiribojo bendro pobūdžio išvada, kad jų neištyrimas neturi reikšmės mirties priežasties ar kaltininko tapatybės nustatymui, nepateikė konkrečios analizės, kodėl šių daiktų tyrimas objektyviai negalėjo turėti reikšmės tikrinant liudytojų parodymų patikimumą, vertinant jų tarpusavio prieštaravimus, pašalinant ar patvirtinant alternatyvią versiją dėl kitų asmenų galimo dalyvavimo. Tokiu būdu teismas neatsakė į esminį gynybos argumentą.

2.3.5. Formaliai atmestos galimo neteisėto poveikio liudytojams aplinkybės. Byloje buvo duomenų, reikalaujančių motyvuoto vertinimo, – byloje užfiksuoti liudytojų L. L. ir D. L. skundai dėl netinkamo pareigūnų elgesio pirmųjų apklausų metu, taip pat nustatyta, kad po šių skundų buvo atliktos pakartotinės jų apklausos. Šios aplinkybės suponavo pareigą įvertinti, ar galimas neteisėtas poveikis neturėjo įtakos parodymų turiniui, ar nekyla abejonių dėl įrodymų leistinumo ir patikimumo.

2.3.6. Teismas nenuosekliai vertino paties nustatytas faktines aplinkybes. Nutartyje konstatuota, kad konfliktą inicijavo nukentėjusysis, tačiau ši aplinkybė nebuvo motyvuotai įvertinta nei veikos kvalifikavimo, nei kaltės pobūdžio, nei bausmės individualizavimo kontekste.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo:

3.1. Tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą bei atlikęs byloje įrodymų tyrimą (ištyrė papildomus dokumentus, apklausė liudytoją bei teismo medicinos ekspertę), išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus bei teisme ištirtus įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismai vertino tiek kaltinamuosius, tiek, gynybos vertinimu, teisinamuosius, tarp jų minimus kasaciniame skunde, įrodymus (nuteistojo, liudytojų E. J., G. S., L. L., B. Š., V. T., D. L. bei kitų parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas, tarp jų ir dėl L. S. mirties laiko, ekspertų paaiškinimus teisiamajame posėdyje). Apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai išdėstyti bylos įrodymai, kuriais teismai grindžia savo išvadas, pateiktas jų vertinimas, išanalizuotas įrodymų turinys, įrodymai palyginti tarpusavyje (sugretinti), patikrintas įrodymų teisėtumas, sąsajumas, pakankamumas, išdėstytos motyvuotos išvados dėl kiekvienos teismo nustatytos bylos aplinkybės bei informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, įrodymai susieti tarpusavyje ir įvertinti kaip visetas. Teismų sprendimuose pateikti pakankami motyvai, kodėl teismai vadovavosi vienais įrodymais ir kodėl kritiškai vertina nuteistojo parodymus. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, teismo išvados dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių yra motyvuotos, kategoriškos ir neprieštaringos.

3.2. Skundžiamuose teismų sprendimuose pakankamai išsamiai išanalizuotos konflikto tarp nuteistojo bei nukentėjusiojo aplinkybės, nors jo kilimo priežastys nėra besąlygiškai nustatytos, tačiau skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai analizuojami tiek nuteistojo, tiek liudytojų, buvusių įvykio vietoje (E. J. ir G. S.), tiek liudytojos B. Š. parodymai. Vertindamas šiuos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas aiškiai nustatė, kad nuteistasis nukentėjusiajam L. S. mirtį sukėlusius sužalojimus padarė tarp jų kilusio konflikto metu, abiem esant neblaiviems, kai E. N. ne mažiau kaip penkiais smūgiais atsakė į L. S. jam suduotą smūgį. Pažymėtina, kad prasidėjusį fizinį (smurtinį) konfliktą nutraukė liudytojas E. J., išskyręs besimušančius asmenis, po to L. S. išvarė juos iš namų. Tokios aplinkybės nesuteikė teismams pagrindo spręsti, kad E. N. veikė būtinosios ginties situacijoje. Nukentėjusiojo veiksmas – smūgio ranka sudavimas sėdinčiam E. N. – nelaikytinas pavojingu kėsinimusi BK 28 straipsnio prasme, nuo kurio buvo būtina gintis suduodant nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius ranka į gyvybiškai svarbią bei nesunkiai pažeidžiamą kūno dalį – galvą. Taigi, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismai pagrįstai konstatavo, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d. E. N. būtent abipusio konflikto su nukentėjusiuoju L. S. metu sudavė pastarajam ne mažiau kaip penkis smūgius į veido sritį, todėl tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – teisingai E. N. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

3.3. Teismai nustatė, kad nuteistasis nukentėjusiajam L. S. mirtį sukėlusius sužalojimus padarė tarp jų kilusio konflikto metu, abiem esant neblaiviems, kai E. N. ne mažiau kaip penkiais smūgiais atsakė į L. S. jam suduotą smūgį. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad nukentėjusysis konflikto metu galimai pirmas sudavė smūgį ranka E. N., nesuteikia pagrindo nukentėjusiojo elgesį pripažinti turėjusiu esminę įtaką nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį padarymui (nužudymui) ir šią aplinkybę vertinti kaip atsakomybę lengvinančią BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo E. N. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, baudžiamojo proceso įstatymas kasacinės instancijos teismui nesuteikia galimybės nagrinėti fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

6. Dalis argumentų, kuriais grindžiami kasatoriaus teiginiai, susiję su BPK reikalavimų pažeidimu, yra sąlygoti įrodymų vertinimo klausimų – kasatorius savaip perteikia liudytojų parodymų patikimumo santykį, akcentuoja medicinos specialisto pateiktų išvadų netinkamą vertinimą, kelia klausimą dėl įrodinėjimo ribų praplėtimo suponuojant daiktinių įrodymų svarbą bylos nagrinėjimui. Šie kasacinio skundo argumentai, kuriais savaip interpretuojami įrodymai ir ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje bei 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimo bus nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

7. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje nuteistojo E. N. kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl BK 28 straipsnio normų taikymo nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo minimas ir apeliacinės instancijos teismas jo nesvarstė, todėl jis negali būti nagrinėjamas ir kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410-693/2015).

Dėl BPK reikalavimų pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis)

8. Nuteistojo kasaciniame skunde akcentuojami BPK 20 straipsnio 5 dalies ir atitinkamai 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimai. Kasatorius teigia, kad teismai neįvertino įrodymų visumos, nepasisakė motyvuotai dėl tam tikrų duomenų reikšmės bei jų vertinimo, tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą, įsitikinti priimtų sprendimų pagrįstumu.

9. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimų nenustatė.

10. Bylos medžiaga ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismai savo išvadas dėl nuteistojo E. N. kaltės grindė teisiamojo posėdžio metu išsamiai ištirtais ir kruopščiai įvertintais tiek kaltinamaisiais, tiek, gynybos vertinimu, teisinamaisiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į paties nuteistojo, tiek į liudytojų E. J., G. S., L. L., B. Š., V. T., D. L. bei kitų parodymus ir juos įvertino, rėmėsi ikiteisminio tyrimo veiksmų, t. y. įvykio vietos apžiūros, objektų apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal asmens nuotrauką, protokolų duomenimis, telefoninio numerio išklotinės analize, specialisto išvadoje Nr. pM 31/2024(01) – M 1151/2024(01) pateiktomis išvadomis, teismo medicinos eksperto teisiamajame posėdyje pateiktais paaiškinimais. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir atlikęs byloje įrodymų tyrimą (ištyrė papildomus dokumentus, apklausė liudytoją bei teismo medicinos ekspertę), išsamiai išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, patvirtinančioms E. N. kaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, ir kodėl jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus laiko nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos ir nekelia abejonių.

11. Kasacinio skundo argumentai dėl teismų neįvertintų specialisto išvadose patikslintų mirties laiko, neteisėto poveikio liudytojams aplinkybių nėra pagrįsti.

12. Byloje nustatyta, kad teismo medicinos ekspertas papildomoje specialisto išvadoje patikslino nustatytą mirties laiką (nuo mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo galėjo būti praėjusios ne 1–3 paros, kaip nurodyta pirminėje specialisto išvadoje, o 2–5 paros). Apeliacinės instancijos teismo sprendime motyvuotai išdėstyta ir paaiškinta šios faktinės aplinkybės pasikeitimo priežastis bei ją nulėmę objektyvūs kriterijai – patalpa, kurioje buvo rastas lavonas, buvo nešildoma ir pakankamai vėsi dėl aplinkos temperatūros, o nešviečiant tiesioginiams saulės spinduliams dienos metu audinių apšilimas, lavoninių reiškinių formavimasis turėjo vykti ilgiau. Teismas išsamiai aptarė šias gynybos keltas abejones dėl mirties laiko nustatymo ir išsamiai jas pašalino remdamasis byloje nustatyta tam reikšmės turinčia temperatūros pokyčio aplinkybe (nutarties 18–20 punktai).

13. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas iš esmės įvertino gynybos keliamą versiją dėl pareigūnų neteisėto poveikio liudytojams. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, byloje nustatęs aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojos L. L. ir D. L. po 2024 m. lapkričio 20 d. apklausų prokurorui pateikė skundus, kuriuose tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu atliekamoje jų apklausoje dalyvavo trys neprisistatę pareigūnai, kurie buvo nusiteikę priešiškai jų atžvilgiu, turėjo išankstinę nuomonę dėl jų nurodomų aplinkybių, kėlė joms įtampą ir kt., atsižvelgė ne vien tik į formalų minėtų liudytojų apklausos protokoluose patvirtintą įrašą, jog protokolai surašyti teisingai. Teismas atsižvelgė tiek į L. L., tiek į D. L. pakartotinių apklausų metu pateiktą parodymų turinį, šį palygino su pirminių apklausų, per kurias tariamai liudytojos patyrė neleistiną poveikį, metu duotų parodymų turiniu, tai leido teismui padaryti išvadą, jog parodymai abiem atvejais savo esme nesiskyrė, t. y. D. L. patvirtino pirminius parodymus, nurodė nieko keisti nenorinti, L. L. papildė tik kai kuriomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kartu pažymėjo, kad byloje nėra aplinkybių, rodančių ikiteisminio tyrimo pareigūnės L. Galias-Romančik suinteresuotumą bylos baigtimi. Galiausiai teismui siekiant nustatyti, ar ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus nebuvo daromas neleistinas poveikis, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta liudytojų apklausas ikiteisminio tyrimo metu vykdžiusi vyriausioji tyrėja L. Galias-Romančik, ši paaiškino, jog tarp jos ir liudytojos dėl pastarosios nepagarbaus elgesio kilo konfliktinė situacija, todėl prokuroras tenkino gynybos skundus ir liudytojos dar kartą buvo apklaustos kitos pareigūnės. Savo ruožtu aktyvus įrodymų tyrimas sudarė teismui prielaidas konstatuoti svarbią aplinkybę, jog prokuroras sprendimą atlikti papildomas gynybos inicijuotas liudytojų apklausas priėmė ne konstatavęs pareigūnų pažeidimus, o siekdamas pašalinti ateityje galinčias kilti abejones vertinant šių liudytojų duotus parodymus. Šių atliktų veiksmų, aiškinantis gynybos poziciją dėl neleistino poveikio liudytojams, kontekste darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas buvo aktyvus ir argumentuotai atmetė gynybos pateiktą versiją dėl neleistino poveikio liudytojams (nutarties 29–30 punktai).

14. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog byloje teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar nuosprendžiai (jų turinys) neatitinka BPK nustatytų reikalavimų.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

15. Kasatorius skunde pagrįstai teigia, kad turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

16. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021; 2022 m. spalio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-788/2022).‏‏‎‏‏‎ Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2013; 2014 m. spalio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-412/2014).

17. Teismai, atlikdami konfliktinių situacijų, kuriose tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis imasi aktyvių veiksmų vienas prieš kitą, vertinimą, turėtų pasisakyti, ar susidariusi situacija neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų, nes toks vertinimas yra reikšmingas tinkamam bausmės parinkimui ir individualizavimui.

18. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad nukentėjusysis savo elgesiu, nukreiptu į patį kaltininką, paskatino pastarąjį padaryti nusikalstamą veiką, t. y. liudytojų parodymais nustatyta, kad L. S. pirmas sudavė E. N. smūgį (-ius). E. J. nurodė, kad nukentėjusysis be priežasties verkdamas pradėjo daužyti nuteistąjį. Tokias aplinkybes teismas nustatė ir pagal A. K. pateiktą mobiliojo ryšio telefonu darytą vaizdo įrašą, kuriame liudytojai G. S. ir E. J. 2024 m. rugpjūčio 14 d., netrukus po to, kai buvo rastas negyvas nukentėjusysis, pasakojo apie 2024 m. rugpjūčio 11 d. L. S. namuose vykusias išgertuves – liudytojas G. S. taip pat parodė, jog pirmasis prieš E. N. be jokios priežasties smurtauti pradėjo nukentėjusysis L. S.. Taigi, teismų konstatuota, kad įvykio metu pirmasis be jokios priežasties smurtauti prieš E. N. pradėjo nukentėjusysis L. S..

19. Šie teismų nustatyti nukentėjusiojo veiksmai vertintini kaip provokuojantis elgesys, pasireiškęs paties nukentėjusiojo smurtiniais veiksmais. Įvertinus tai, konstatuotina, kad teismai nepagrįstai nepripažino baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, todėl šiuo atveju netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis yra keičiama.

20. Tačiau vien tik minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas savaime nerodo tokio asmens mažesnio pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti bausmę, nes asmens padaryto nusikaltimo pavojingumas lieka toks pats. Pažymėtina, kad teismai nuteistajam paskyrė sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nors nustatė baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nepripažino nė vienos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Toks bausmės dydžio paskyrimas atitinka net ir bausmės skyrimo taisykles, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 61 straipsnio 4 dalis), nors byloje nebuvo nustatyta nė viena iš minėtų sąlygų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skiriant bausmę taip pat būtina atsižvelgti ne vien į baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių skaičių, bet ir į šių pobūdį, tarpusavio santykį (BK 61 straipsnio 1–2 dalys). Nagrinėjamu atveju, nors ir konstatuota, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), byloje neginčijamai nustatyta taip pat nusikalstamos veikos padarymą apibūdinanti sunkinamoji aplinkybė – teismai, atsižvelgę į liudytojų parodymus apie nuteistojo besaikį girtavimą, nusprendė, jog E. N. agresiją smurtauti prieš nukentėjusįjį lėmė ir jo apsvaigimas nuo alkoholio, taigi pastarasis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad E. N. paskirta bausmė nėra teisinga ir turėtų būti švelninama.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 27 d. nutartį.

Pripažinti E. N. (E. N.) BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Alenas Piesliakas