Baudžiamoji byla Nr. 2K-349/2011
(Proceso Nr. 1-63-1-00504-2008-0)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.6.8; 1.2.26.2.1; 2.4.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 14 d. nutarties, kuria nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmestas.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nuosprendžiu E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per tris mėnesius atlyginti padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 67, 68 straipsniais, E. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta trejus metus naudotis specialiąja teise nešioti ir laikyti šaunamąjį ginklą.
Iš E. B. nukentėjusiajam R. S. priteista 4000 Lt neturtinei ir 107,90 Lt turtinei žalai atlyginti bei 500 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
E. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 7 d., apie 16.00 val., Kaišiadorių rajone, Armanų kaime, šalia jo sodybos esančiame bendro naudojimo kelyje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, iš chuliganiškų paskatų sudavė R. S. metaliniu strypu ne mažiau kaip du kartus į ranką bei kartą į nugarą, padarė jam odos nubrozdinimą nugaroje, poodinę kraujosruvą kairėje rankoje, kairiojo stipinkaulio galvutės įskilimą, kairės plaštakos 5-ojo piršto galinio pirštikaulio lūžimą, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. S. sveikatą.
Be to, E. B. nuteistas už tai, kad tą pačią dieną, apie 16.09 val., toje pačioje vietoje, t. y. būdamas viešoje vietoje, po R. S. sužalojimo kitų asmenų akivaizdoje be teisėto pagrindo panaudojo savigynai išduotą pistoletą „Makarov“ Nr. CN 872, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė padarytų tiek materialinės, tiek procesinės teisės taikymo klaidų, be to, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3 dalis), nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, tiek kaltinančios, tiek teisinančios (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors nuosprendis pagrįstas nenuosekliais ir prieštaringais įrodymais, jame nepateikti motyvai, kodėl apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik kaltinimo versiją patvirtinančiais įrodymais ir atmesti kiti duomenys (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nevertino nukentėjusiųjų ir jų liudytojų parodymuose esančių prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų K. P., H. G. parodymais, prieštarauja faktams. Teismas, vadovaudamasis BPK 20, 301 straipsniais, 276 straipsnio 4 dalimi, privalėjo atsižvelgti ne tik į teisme duotus nukentėjusiųjų parodymus, bet ir į jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie teisme buvo perskaityti.
Kasatorius nurodo, kad jis skunde atkreipė teismo dėmesį į tai, jog nukentėjusiojo D. J. sodyba nuo įvykio vietos yra maždaug už 600 metrų, K. P. – už 300-350 metrų, todėl neaišku, ar tikrai nukentėjusysis D. J. galėjo matyti tokius dalykus, apie kuriuos davė parodymus. Šio nukentėjusiojo parodymų nepatikimumas išryškėja sugretinus juos su parodymų patikrinimo vietoje metu nustatytomis aplinkybėmis. Liudytojas H. G. parodė, kad tuo metu, kai jis (kasatorius) mušėsi su R. S., D. J. buvo toliau nei už 200 m. Liudytojai K. P. bei H. G. irgi negalėjo matyti įvykio aplinkybių, nes ir jie įvykį stebėjo būdami už 300-350 m. Be to, sodybos, iš kurių šie asmenys matė įvykį, tikrovėje yra ne tik žymiai toliau, bet jų galimybę matyti mažino natūralios kliūtys: statiniai, kombainas, medžiai ir kiti augalai. Kasatoriaus manymu, parodymai vietoje turėjo būti patikrinti ne tik su nukentėjusiuoju D. J., bet ir su liudytojais K. P. bei H. G., taip pat reikėjo nustatyti atstumus. Tik tada būtų galima daryti pagrįstas išvadas apie jų galimybę matyti įvykį ir pan. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją arba prokurorą organizuoti ar atlikti reikiamus tyrimo veiksmus, pvz., eksperimentą (BPK 197 straipsnis, 324 straipsnio 7 dalis).
Byloje nėra neginčytinų duomenų apie tai, kad R. S. buvo sužalotas metaliniu strypu. Specialistė teisme neatmetė galimybės, kad visi sužalojimai (išskyrus nugaros), R. S. galėjo būti padaryti akmeniu arba šiam nugriuvus. Tai, kad konflikto metu jis su R. S. apsimėtė akmenimis, matyti iš K. P. pranešimo policijai. Apeliacinėje nutartyje į šiuos skundo argumentus neatsakyta, nes neatkreiptas dėmesys į K. P. telefoninį pranešimą. Nenustatytas R. S. sužalojimo mechanizmas. Specialistė nepaneigė kasatoriaus aiškinimo, kad nukentėjusysis nugarą susižalojo tada, kai traukdamasis užkliuvo už atitvaro, vertėsi per jį bei atsitrenkė į bordiūrą. Specialistės paaiškinimai šiuo klausimu leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis tokį sužalojimą galėjo pasidaryti griūdamas. Be to, tokį sužalojimą galėjo palikti ir akmuo. Specialisto išvadoje esantis nugaros sužalojimo aprašymas labiau primena slydimui būdingus pėdsakus, todėl nugaros sužalojimas, kasatoriaus manymu, galėjo atsirasti dviem būdais: žalojantis daiktas slysdamas paliko tokį pėdsaką arba žmogus, slysdamas per kietą, riboto paviršiaus daiktą, pasidarė tokius sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismas atmetė gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kviesti specialistą, kad būtų galima išsiaiškinti, kaip vis dėlto buvo sužalotas nukentėjusysis. Be to, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo prieštaravimų dėl suduotų R. S. smūgių skaičiaus.
Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje veika nelaikoma kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų, jeigu atitinkami veiksmai padaromi dėl priežasčių, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nesutarimai su D. J. bei kitais asmenimis dėl to, jog jie naudojasi jo padarytu keliu, tęsiasi daugiau nei penkerius metus. Kasatorius tvirtina, kad jis kelio traktoriumi specialiai neužtvėrė, tiesiog užgeso traktoriaus variklis. Teismo padaryta priešinga išvada pagrįsta prielaidomis. Be to, nematuotas keliuko plotis, nenustatyti transporto priemonių dydžiai, netirta, ar galėjo R. S. automobilis pravažiuoti pro stovintį traktorių. Kasatorius tvirtina, kad jis neprovokavo konflikto. Priešingai, tai R. S. ėmė agresyviai elgtis, plūstis, reikalauti, kad jis pasitrauktų nuo kelio, nors stovintį traktorių galėjo apvažiuoti. Maža to, R. S. iškoneveikė jo sutuoktinę, pradėjo ją vaikytis. Taigi tokioje situacijoje kasatoriaus veiksmus lėmė R. S. sukeltas konfliktas. Byloje nėra įrodymų, kad jis suvokė, jog nukentėjusįjį R. S. gali nesunkiai sužaloti dėl chuliganiškų paskatų, ir to norėjo. Be to, jie santykius aiškinosi nuošalioje vietoje, byloje minimų liudytojų bei nukentėjusiojo D. J. sodybos yra maždaug už pusės kilometro. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad jis norėjo tyčia pademonstruoti aiškų visuomenės negerbimą, parodyti nepagarbą aplinkai bei aplinkiniams ir pan.
Kasatorius tvirtina, kad, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, teismai nepagrįstai jo veiksmuose nenustatė būtinosios ginties požymių (BK 28 straipsnis). B. A., A. B. ir L. B. patvirtino, kad ne jis, o R. S. buvo konflikto iniciatorius, kuris plūdosi, vaikėsi jo sutuoktinę, kuriai, kasatoriaus manymu, iškilo reali grėsmė nukentėti nuo žymiai jaunesnio ir fiziškai pajėgesnio vyro. Tik neteisėti nukentėjusiojo veiksmai lėmė tai, kad jis puolė ginti sutuoktinę. Kasatorius neneigia, kad tarp jo ir R. S. įvyko muštynės, kurių metu galėjo akmeniu sužaloti nukentėjusįjį, tačiau tvirtina, jog muštynes išprovokavo nukentėjusysis. Fizinę jėgą naudojo tik todėl, jog R. S. jį irgi mušė, padarė kūno sužalojimus (byloje yra tai patvirtinantys duomenys). Padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas rodo, kad būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos, ypač turint galvoje didelį amžiaus bei jėgų skirtumą. Ginties provokacijos iš jo (kasatoriaus) pusės nebuvo. Beje, nukentėjusysis pripažino, kad konfliktas pirmiausia kilo tarp jo ir L. B., o kasatorius prisijungė vėliau. Taigi nustatytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad jis (kasatorius) buvo priverstas gintis nuo realaus pavojingo kėsinimosi, kuris buvo akivaizdus ir nebuvo pasibaigęs, pavojus sklido iš daug jaunesnių, fiziškai stipresnių asmenų (D. J. laikydamas rankose kastuvą įvykio vietos link bėgo tuo metu, kai tarp kasatoriaus ir R. S. muštynės dar nebuvo prasidėjusios). Kasatoriui nustatyti sužalojimai patvirtina, kad kėsinimasis nebuvo vien jo vaizduotės pasekmė.
Taip pat kasatorius nurodo, kad netinkamai pritaikyta BK 284 straipsnio 1 dalis. Iš teismo nuosprendžio neaišku, ar ginklo panaudojimas yra įžūlus elgesys, grasinimas, patyčios ar vandališki veiksmai, taip pat neaišku, ar iš ginklo apskritai buvo šauta. Pirmosios instancijos teismas nenustatė dalies šios nusikalstamos veikos sudėties būtinų požymių. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo aiškintis, kaip buvo panaudotas ginklas, kiek kartų buvo šauta, o ne apsiriboti teiginiu, kad nuosprendyje pagrįstai nurodyta, jog įvykio metu jis panaudojo ginklą, jog ginklo panaudojimas apima ir šaudymą iš jo. Apeliacinės instancijos teisme jokios papildomos aplinkybės nenustatytos, todėl šios instancijos teismas, įrašydamas nutartyje naujas aplinkybes, kurių nebuvo nustatęs pirmosios instancijos teismas (darydamas išvadą, kad ginklo panaudojimas reiškia šaudymą iš jo, kad buvo šauta ne vieną, o kelis kartus), tam tikra prasme pasunkino jo padėtį. Be to, kasatorius tvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką. Esant tokiai situacijai, kai D. J., pasiėmęs kastuvą, o R. S., H. G. ir K. P. jam iš paskos, nelaukdami policijos, agresyviai nusiteikę ėjo į įvykio vietą, vargu ar yra pagrindas manyti apie jo (kasatoriaus) norą demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai arba trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Kasatorius nurodo, kad jis iššovė į viršų tada, kai D. J. link jo ir sutuoktinės artinosi rankoje iškėlęs kastuvą. Teismų praktikoje laikoma, kad būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė. Kai D. J., laikydamas rankoje iškeltą kastuvą ėmė artintis link jų, jis buvo priverstas galvoti, kad jis tuo kastuvu gali smogti L. B. ar jam (kasatoriui).
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad skundo argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo nepagrįsti. Skunde nurodytu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu iš esmės ginčijami apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto atskirų įrodymų vertinimo, kurie turėjo reikšmės E. B. pripažįstant kaltu. Apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nustatytų E. B. nusikalstamų veikų, liudytojų parodymų ir kitų įrodymų vertinimo, nutartyje pateikė pakankamai išsamius argumentus ir išdėstė išvadas dėl skundo esmės. Kasatorius teigia, kad liko neįvertintas teismo padarytas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas, t. y. kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nebuvo nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė liudytojų L. B., A. B. ir B. A. parodymus. Apeliacinėje nutartyje išsamiai pasisakyta dėl apylinkės teismo pateikto įrodymų vertinimo. Šios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo R. S. parodymai apie sužalojimo aplinkybes, nuteistojo naudotą įrankį (metalinį strypą) buvo nuoseklūs ir neprieštaravo įvykį mačiusių D. J., K. P., H. G. parodymams, specialisto išvadai, specialistės paaiškinimams teisme. Vadovaudamasis šiais įrodymais, teismas pripažino nustatytą aplinkybę, kad sužalojimai R. S. padaryti metaliniu strypu ir taip buvo paneigtas E. B. aiškinimas, jog jis sudavė akmeniu. Kadangi ne tik liudytojų D. J., K. P., H. G. parodymais, tačiau ir objektyviais duomenimis – specialisto išvada, specialistės paaiškinimu nustatyta, jog E. B. sudavė ne akmeniu, o strypu, teismas padarė išvadą, kad nustatyta aplinkybė kelia rimtų abejonių dėl nuteistojo E. B. ir liudytojos L. B. bei liudytojų B. A. ir A. B. parodymų patikimumo. Taigi kolegija išsamiai argumentavusi konstatavo, kad teismo nuosprendyje pateiktas liudytojų L. B., B. A., A. B. parodymų vertinimas yra teisingas ir nėra pagrindo nesutikti su teismo padarytomis išvadomis.
Prokurorė nurodo, kad abejones dėl liudytojų D. J., K. P., H. G. galėjimo matyti įvykį kasatorius pateikė susipažinęs su bylos medžiaga ir išdėstė savo 2009 m. birželio 30 d. prašyme Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiajam prokurorui. Įtariamojo prašymas buvo patenkintas ir 2009 m. liepos 29 d. buvo atliktas nukentėjusiojo D. J. parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu nukentėjusysis patvirtino savo parodymus ir parodė vietą, iš kurios jis stebėjo įvykį. Šis procesinis veiksmas atliktas nepažeidžiant BPK 196 straipsniuo reikalavimų, turi savarankišką įrodomąją reikšmę ir paneigia kasatoriaus teiginius.
Šioje byloje įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas, nes apeliacinio skundo argumentai buvo siejami su pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų vertinimu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, specialistė pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje kategoriškai patvirtino, kad R. S. sužalojimai nugaroje padaryti kietu, buku, pailgu daiktu, ir tai galėjo būti strypas, ir kad toks sužalojimas griuvimui, atsitrenkimui į kelkraščio apvadą ar pailgą tvorelę nebūdingas. Iš ekspertės L. K. parodymų teisme matyti, kad sužalojimo mechanizmas buvo analizuotas išsamiai ir visapusiškai, ekspertė įvertino tiek nukentėjusiojo, tiek teisiamojo parodymus apie galimą sužalojimo mechanizmą ir pateikė savo vertinimus. Todėl skunde nepagrįstai nurodoma, kad neatlikus įrodymų tyrimo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo patikrintas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio nuostatų, nutartyje padarytos išvados dėl atskirų įrodymų bei jų visumos vertinimo yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Prokurorė teigia, kad E. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jis nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė dėl chuliganiškų paskatų. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad konflikto iniciatorius buvo E. B. ir konfliktas kilo dėl jo neteisėtų veiksmų. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes konfliktas tarp nukentėjusiojo R. S. ir kasatoriaus kilo dėl to, kad E. B. užstatė traktorių ant kelio ir trukdė nukentėjusiajam pravažiuoti. R. S. paprašius patraukti transporto priemonę ir leisti prasilenkti kelyje, pradėjo priekaištauti nukentėjusiajam dėl važiavimo keliu, kartu su sutuoktine L. B. įžeidinėjo nukentėjusįjį, kaltino, kad jis vairuoja neblaivus ir t. t. Kai nukentėjusysis R. S. bandė paskambinti mobiliojo ryšio telefonu, L. B. bandė atimti telefoną, o E. B. be priežasties sudavė metaliniu strypu, sužalojo pirštą, išmušė telefoną. Be to, nukentėjusiajam bėgant nuo E. B., pastarasis strypu sudavė smūgius į nugarą. Taigi byloje nustatyta, kad smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį nuteistasis atliko dėl menkavertės priežasties – susiginčijęs dėl pravažiavimo keliu. Smurtą panaudojo viešoje vietoje – ant kelio. Visą įvykį ar jo dalį matė liudytojai D. J., K. P., H. G., todėl buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pabrėžta, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos (kasacinė nutartis Nr. 2K-144/2008). Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp R. S. ir nuteistojo prieš įvykį nėra buvę, R. S. įvykio metu buvo blaivus. Kasatoriaus atsako į konfliktą neadekvatumas – žmogaus daužymas metaliniu strypu, patvirtina, kad žodinis kivirčas buvo tik pretekstas chuliganiškoms paskatoms pasireikšti, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis nuolat reiškė nepasitenkinimą dėl to, kad kiti asmenys naudojasi pro jo sodybą nutiestu keliu.
Kasatoriaus teiginiai, kad įvykio metu jis gynė save ir sutuoktinę, nes jiems buvo grėsmė, kad jis pats buvo sužalotas, teismų sprendimuose atmesti pagrįstai. Iš Kaišiadorių rajono apylinkės prokuroro 2009 m. lapkričio 10 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. pagal E. B. pareiškimą dėl jo sužalojimo Kaišiadorių rajono policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Ištyrus visas aplinkybes, priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatoriui buvo išaiškinta nutarimo apskundimo tvarka. Nesant duomenų, kad minėtas nutarimas įstatymo nustatyta tvarka yra panaikintas, teismams nėra pagrindo juo nesivadovauti ir grįsti išvadų apie tai, kad prieš E. B. nebuvo įvykdyti nusikalstami veiksmai.
Prokurorė nurodo, kad E. B. veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 284 straipsnio l dalį. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad kasatorius, būdamas viešoje vietoje – šalia jo sodybos esančiame bendro naudojimo kelyje, po R. S. sužalojimo kitų asmenų akivaizdoje be teisėto pagrindo panaudojo savigynai išduotą pistoletą, tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad šia veika nurodytos pasekmės buvo sukeltos be teisėto pagrindo panaudojus savigynai išduotą pistoletą. Nors nuosprendžio nustatomojoje dalyje konkrečiai nenurodyta, tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas pripažino E. B. veiksmus įžūliu elgesiu, kuriuo jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenes rimtį ir tvarką. Todėl kasatoriaus teiginys, kad teismas nenustatė dalies nusikalstamai veikai būtinų požymių, yra nepagrįstas. Teismas nuosprendyje apibrėžė, kokius konkrečiai veiksmus atliko kasatorius ir vien tai, kad neakcentuojama, kokio pobūdžio veiksmus, nurodytus minėto straipsnio dispozicijoje jie atitinka, neleidžia daryti išvados, kad kasatoriaus veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šie padariniai byloje neabejotinai įrodyti.
Prokurorė nesutinka, kad apeliacinės instancijos teismas pasunkino nuteistojo teisinę padėtį nurodydamas, jog įvykio metu buvo iššauti keli šūviai. Pareiškiant įtarimus E. B. buvo nurodyta, kad jis iššovė ne mažiau kaip tris šūvius. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. 11-3154(8), iš kurios matyti, kad iš pateikto pistoleto po paskutiniojo valymo buvo šauta, ir liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, konstatavo, jog buvo panaudotas šaunamasis ginklas. Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuose nurodė, kad buvo šaudyta ginklu. Kasatorius nedetalizuoja, kaip šis nutarties teiginys pablogino jo padėtį. Akivaizdu, kad nutarties motyvuose konstatuota byloje nustatyta aplinkybė nesukūrė kasatoriui jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti vertinama kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas suvaržęs ar pažeidęs teisiamojo teises.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus teiginį, kad jis smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo gindamasis nuo jam tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, ir konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog buvo realus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis į L. B. ar E. B.. Atmestinas ir kasacinio skundo teiginys, kad neįrodyta kasatoriaus tyčia pažeisti viešėją tvarką ir rimtį. Kasatorius teisingai nurodo, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai ir jų norėjo. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti ir apibrėžta, ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, atlikdamas teisei priešiškus veiksmus prieš asmenį kaltininkas nekonkretizuoja, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, bet bendrais bruožais numato ar, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, privalo numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, tačiau sąmoningai nepradeda elgtis taip, kad tokių padarinių nekiltų (kasacinė nutartis Nr. 2K-426/2008). Panaudojęs fizinį smurtą prieš R. S. ir jį sužalojęs, kasatorius panaudojo savigynai išduotą ginklą po to, kai nukentėjęs R. S. pabėgo iš įvykio vietos. Šaunamasis ginklas viešoje vietoje panaudotas prieš atbėgančius asmenis, kurie skubėjo į konflikto vietą, pamatę kasatoriaus smurtinius veiksmus prieš R. S.. Teismų praktikoje chuliganiškais motyvais laikoma, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos (kasacinė nutartis Nr. 2K-249/2009). E. B., nukreipęs šaunamąjį ginklą žmonių link ir jį panaudojęs, negalėjo nesuvokti, kad savo elgesiu meta atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekia susipriešinti su aplinkiniais ir priešpastato save aplinkiniams bei demonstruoja nepagarbą jų atžvilgiu, sutrikdo visuomenės rimtį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis D. J. prašo skundą atmesti ir visiškai panaikinti E. B. teisę turėti ginklą, o nesant tokios galimybės, draudimą turėti ginklą pratęsti maksimaliam terminui, nes pasibaigus draudimui turėti ginklą, jam bus daugiau kaip 70 metų, o tokio amžiaus žmonėms pakinta klausos, regos ir suvokimo parametrai, be to, jis yra konfliktiškas. Nukentėjusysis nurodo, kad nors E. B. smulkiai išdėstė nukentėjusios pusės ir jų liudytojų tarpusavio draugystės ir giminystės ryšius, dėl to neva negalima tikėti šių parodymais, tačiau nepasakė, kad pats yra liudytojų K. P. ir H. G. mirusio tėvo tikras pusbrolis. Neteisus E. B. nurodydamas ir atstumus. Tolimiausias atstumas nuo įvykio vietos iki jo (nukentėjusiojo D. J.) sodybos yra 400 m, o kiti atstumai kur kas trumpesni 100-300 m, todėl dienos metu matomumas yra geras. Nuteistojo teiginys, kad matymui trukdė kombainas, medžiai, pastatai ir kt., neatitinka tikrovės, nes visos šios kliūtys buvo už konflikto zonos. Tai matyti iš parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolo. Šios kliūtys kaip tik užstojo vaizdą kasatoriaus liudytojams. Matuoti keliuko plotį, nustatyti transporto priemonių dydžius, tirti R. S. galimybę pravažiuoti pro stovintį traktorių nėra prasmės, nes keliuko plotis 4 m ir traktorius su sunkvežimiu jame tikrai negali prasilenkti. Beje, civilinėje byloje E. B. taip ir aiškina, kad keliukas labai siauras, jame negalima prasilenkti. Nukentėjusysis pateikia paties E. B. teismui civilinėje byloje pateiktas keliuko nuotraukas. Be to, keliukas, dėl kurio kyla ginčai, egzistuoja nuo 1934 metų ir tai įrodo esami to meto žemės nuosavybės dokumentų originalai.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011) pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra konkrečiai nurodyta, kad kasatorius nusikalstamus veikus atliko viešoje vietoje, kad konfliktas prasidėjo dėl menkavertės priežasties, jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiojo R. S. ir nuteistojo prieš įvykį nėra buvę. Tokie argumentai pagrindžia veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.
Pagrįstos teismų išvados ir dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – šaunamojo ginklo naudojimas viešoje vietoje kelių žmonių akivaizdoje, prieš tai padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą veiką, pagrįstai pripažinti visuomenės rimtį ir tvarką sutrikdžiusiais veiksmais. Tokie veiksmai pagal BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją turi būti vertinami kaip įžūlus elgesys ir grasinimai. Tai, kad kasacine tvarka apskųstuose žemesnės instancijos teismų sprendimuose nėra akcentuota veika, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio byla turėtų būti grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šaudant viešoje vietoje kilusio konflikto metu pakaltinamam asmeniui neįmanoma nesuvokti, kad dėl to sutriks viešoji rimtis ir tvarka, todėl nepagrįstais laikytini kasatoriaus argumentai dėl jo tyčios nenustatymo sutrikdant viešąją tvarką ir rimtį.
Išsamūs argumentai apeliacinės instancijos nutartyje yra pateikti ir dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo įvykio metu. Išanalizavus reikšmingus tiesai byloje nustatyti įrodymus, padaryta pagrįsta išvada, kad nebuvo jokio realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi nei į kasatorių, nei į L. B.. Vien amžiaus skirtumu tarp konflikte dalyvaujančių asmenų ar fiziškai stipresnių asmenų, niekaip neprisidėjusių prie konflikto kilimo, buvimu netoli konflikto vietos būtinosios ginties situacijos buvimas negali būti grindžiamas. Ta aplinkybė, kad kasatorius buvo kreipęsis į teisėsaugos pareigūnus dėl prieš jį atliktų veiksmų, taip pat nėra tinkamas argumentas konstatuojant, kad kasatorius buvo priverstas gintis nuo pavojingo kėsinimosi.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka būtina atsakyti į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos reaguoti į absoliučiai kiekvieną apelianto teiginį. Apeliacinis skundas laikomas išnagrinėtu, jei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir (ar) pagrįstumas, yra išanalizuoti apeliacinės instancijos teismo sprendime.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos kiekvienoje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atliekamas, jei apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad reikšmingos bylai aplinkybės yra nenustatytos ar nustatytos netinkamai. Tokioje situacijoje įrodymų tyrimas turi būti atliekamas net ir tuo atveju, kai niekas iš bylos nagrinėjimo dalyvių nereiškia prašymų dėl įrodymų atlikimo. Kita vertus, proceso dalyvių prašymai atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi būti atmetami, kai, bylą nagrinėjančios apeliacine tvarka teisėjų kolegijos manymu, nėra jokio pagrindo tikėtis, kad atlikus įrodymų tyrimo veiksmus galėtų būti gauta nauja ir reikšminga tiesos nustatymui byloje informacija. Nagrinėjamoje byloje jokios būtinybės atlikti įrodymų tyrimo apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę išnagrinėti apeliacinį skundą analizuodamas pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus. Kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, išsamiai aptarti byloje apklaustų asmenų parodymai, kiti įrodymai (aptarti daugelio asmenų duotų parodymų turinio sutapimai, skirtumai, prieštaravimai, analizuoti parodymus davusių asmenų tarpusavio santykiai, pažymėta, kad buvo atliktas nukentėjusiųjų parodymų patikrinimas vietoje, parodymai lyginti su informacija, gauta ištyrus kitus įrodymus), paaiškinta, kodėl asmenų parodymai vertintini kaip pagrindžiantys pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje padarytas išvadas.
Tam tikrų faktinių aplinkybių patikslinimas (konkrečiu atveju – kelių šūvių nurodymas) išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka priimtame teismo sprendime nelaikomas padavusio apeliacinį skundą nuteistojo padėties pabloginimu. Nuteistojo teisių pažeidimu galėtų būti laikomas esminis faktinių aplinkybių keitimas, nesudarant tinkamų sąlygų gintis nuo tokio kaltinimo pakeitimo, ar griežtesnių teisinių sankcijų pritaikymas, nesant skundo, kuriuo būtų prašoma tokias sankcijas taikyti. Nagrinėjamoje byloje tokie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimai nebuvo padaryti, todėl nėra ir pagrindo daryti išvadas apie nuteistojo teisių suvaržymus apeliacinio proceso metu.
Nurodytos priežastys leidžia konstatuoti, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalis numato, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka įrodymai iš naujo nėra tiriami ir vertinami, faktinės bylos aplinkybės iš naujo nenustatinėjamos. Dėl šios priežasties kasacinio skundo teiginiai dėl neteisingo parodymų vertinimo, neteisingo faktinių aplinkybių nustatymo, dėl klaidų specialisto išvadoje ir pan. nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Žemesnės instancijos teismų išvados dėl reikšmingų bylai aplinkybių nustatymo galėtų būti tikrinamos nagrinėjant bylą kasacine tvarka, jei nustatant tas aplinkybes būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai. Kasaciniame skunde nenurodyti konkretūs argumentai dėl tokių pažeidimų padarymo. Kasaciniame skunde deklaratyviai minimos BPK 20, 197, 276 ir kitų straipsnių nuostatos nesudaro kasacinių pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda
