E. A. pagal BK 226 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-346/2011

Teisminio proceso Nr.1-01-1-00510-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10;

1.2.19.2;

2.1.7.4;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. E. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo L. E. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda; pagal BK 226 straipsnio 1 dalį 30 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrinus visiškai sudedant, galutinė bausmė paskirta 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda ir 30 parų areštas.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 21 d. nutartis, kuria nuteistosios L. E. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

n u s t a t ė :

L. E. A. nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (tarpininko kyšininkavimas) už tai, kad, dirbdama advokate (duomenys neskelbtini) advokatų kontoroje ir pagal 2007 m. birželio 15 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 25 atstovaudama N. T. interesams, pasinaudodama pažintimis su Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų–atvirosios kolonijos tarnautojais ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės bei Vilniaus apygardos teismų teisėjais, nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2009 m. birželio 16 d. pažadėjo N. T., F. T. ir M. S. už kyšį šiuos pareigūnus paveikti taip, kad būtų sudarytos sąlygos priimti sprendimą lygtinai paleisti laisvės atėmimo bausmę atliekantį N. T., 2007 m. birželio 15 d. (tiksliau nenustatytu laiku) prekybos ir pramogų centre „Klaipėdos Akropolis“, Klaipėdoje, Taikos pr. 61, esančioje kavinėje priėmė iš M. S. 1000 Lt kyšį, 2008 m. pavasarį (tiksliau nenustatytą datą), apie 21.00–22.00 val., name Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini), iš F. T. priėmė 5000 Lt kyšį, o 2008 m. birželio 20 d. iš J. T. priėmė 2500 Lt kyšį, kuriuos ši L. E. A. nurodymu pervedė į AB „Swedbank“ esančią A. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Tęsdama nusikalstamą veiką, L. E. A. 2009 m. gegužės-birželio mėn. apsilankymų laisvės atėmimo vietų ligoninėje Vilniuje, Lukiškių sk. 6, pas N. T. metu pareikalavo iš jo 10 000 eurų (34 528 Lt) kyšio, žadėdama paveikti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės bei Vilniaus apygardos teismų teisėjus, kad šie priimtų sprendimą N. T. lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietos; 2009 m. birželio 5 d., apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini) advokatų kontoroje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pakartojo F. T. ir M. S. 10 000 eurų arba 35 000 Lt kyšio reikalavimą; 2009 m. birželio 16 d., apie 16.00 val., savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) advokatų kontoroje iš F. T. priėmė reikalauto kyšio dalį – 10 000 Lt. Taip L. E. A., pasinaudodama pažintimis su Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų–atvirosios kolonijos tarnautojais ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės bei Vilniaus apygardos teismų teisėjais, pažadėdama N. T., F. T. ir M. S. už kyšį šiuos pareigūnus paveikti taip, kad būtų sudarytos sąlygos priimti sprendimą lygtinai paleisti laisvės atėmimo bausmę atliekantį N. T., priėmė 8500 Lt kyšį ir reikalavo 10 000 eurų (atitinka 34 528 Lt) kyšio bei priėmė šio kyšio dalį – 10 000 Lt.

L. E. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas apskaitos tvarkymas) nuteista už tai, kad vykdydama individualią veiklą - dirbdama advokate (duomenys neskelbtini) advokatų kontoroje ir būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo 2007 m. birželio 15 d. iš M. S. gautų 1000 Lt, 2008 m. pavasarį, tiksliai tyrimo nenustatytu metu, iš F. T. gautų 5000 Lt bei 2008 m. birželio 20 d. pavedimu iš J. T. gautų 2500 Lt, t. y. neišrašė pateisinančių dokumentų – pinigų priėmimo kvitų, nepildė Gyventojų individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalo. Taip ji laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 15 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. tyčia pažeidė: 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 2005 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo Nr. 1K-240 „Dėl pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo išrašymo ir apskaitos taisyklių“ I dalies 2 punkto nurodymą, jog minėtų taisyklių reikalavimai privalomi visiems ūkio subjektams; tų pačių taisyklių I dalies 3 punkto nuostatą, kad pinigų priėmimo kvitas yra grynųjų pinigų priėmimo dokumentas, kuris, tinkamai užpildytas ir turintis visus šiose taisyklėse nurodytus privalomus rekvizitus, patvirtina paslaugų pardavimo ūkinės operacijos įvykdymo faktą; tų pačių taisyklių II dalies 5 punkto nuostatą, kad kvitai išrašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, kad kvitai pildomi dviem egzemplioriais, kurio vienas atiduodamas klientui (pinigų mokėtojui). Taip pat L. E. A. nepildė Gyventojų individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 1K-040 „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ I dalies 4 punkto nuostatą, kad gyventojas, nusprendęs iš pajamų, gautų iš individualios veiklos, neatimti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 18 straipsnyje nustatytų leidžiamų atskaitymų (išlaidų), privalo pildyti Gyventojų individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą, bei IV dalies 28 punkto nuostatą, kad faktiškai gautų pajamų dokumentų duomenys į Pajamų apskaitos žurnalą įrašomi ne vėliau kaip iki kito mėnesio 30 dienos. Tokiais veiksmais L.E. A., pažeisdama minėtų teisės aktų reikalavimus, apgaulingai tvarkė savo, kaip advokatės, buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti jos, kaip advokatės, 2007–2008 m. turto.

Nuteistoji L. E. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį ir bylą nutraukti, nes teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo jos apeliacinį skundą, suvaržė teisę į gynybą ir taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nurodytus reikalavimus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikoje įtvirtintas nuostatas, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti ne į dalį, o į visus apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl nusikaltimo sudėties ir veikos kvalifikavimo (kasacinė byla Nr. 2K-18/2004). Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta dėl jos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tariamai iš M. S. priimtų 1000 Lt, iš F. T. – 5000 Lt kyšių ir kitų gautų piniginių sumų įrodytumo, jų, taip pat iš J. T. gautų 2500 Lt, iš F. T. – 10 000 Lt tikslinės paskirties, nenurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl šie argumentai atmetami. Teismo nutartyje, atmetant kasatorės teiginius dėl prieš ją teisėsaugos institucijos inspiruotos provokacijos, įrodymų patikimumas ir pakankamumas įvertinti bendro pobūdžio argumentais.

Kasatorė nesutinka su jos parodymų apie N. T., D. A. ir E. D. teisinių paslaugų apmokėjimo aplinkybes vertinimu, kuris nesuderinamas su Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje numatytos advokato profesinės paslapties garantijomis, taip pat nekaltumo prezumpcijos principu, draudžiančiu perkelti įrodinėjimo pareigą įtariamajam ar kaltinamajam (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų. Kasatorė pažymi, kad teismų sprendimuose vertinant įrodymus negali būti nutylėjimų, nepašalintų prieštaravimų. Kasatorė pabrėžia nuosekliai teigusi, kad negavo iš M. S. 1000 Lt, o iš F. T. – 5000 Lt. Liudytojas M. S. 2009 m. birželio 11 d. protokole–pareiškime bei 2009 m. birželio 16 d. vykusios apklausos metu nenurodė davęs jai 1000 Lt, o apklaustas 2009 m. rugsėjo 18 d. paaiškino sumokėjęs avansu 1000 Lt už jos darbą, o ne kaip kyšį; ji davusi kvitą, patvirtinantį 1000 Lt sumokėjimą, ir sakiusi, kad visa suma už darbą bus 2000 Lt. Teisiamojo posėdžio metu M. S. nurodė, kad, sudarydamas su kasatore sutartį, dalį pinigų (200 ar 300 eurų) sumokėjo iškart, o kitą dalį pervedė į jos sąskaitą. Kasatorės manymu, M. S. parodymai yra nenuoseklūs, nes skirtingai nurodomos pinigų sumos, valiuta, mokėjimo aplinkybės. Liudytojas N. T., kurio interesais veikė M. S., nenurodė, jog šis jai davė 1000 Lt. Byloje neginčytinai nustatyta, kad M. S. 2007 m. rugsėjo 21 d. pervedė 2000 Lt į kasatorės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Kasatorės manymu, esant nurodytoms aplinkybėms teismų išvados dėl jos kaltės (atmetant jos parodymus ir pasiremiant M. S. parodymais) neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų kriterijų.

Kasatorė tvirtina ir tai, kad ji iš F. T. nėra gavusi 5000 Lt kyšio. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesvarstė jos apeliacinio skundo argumento dėl šio fakto įrodytumo ir jį atmetė bendro pobūdžio motyvu, t. y. kad M. S. ir F. T. patvirtino, jog 2008 m. žiemos pabaigoje, jos namuose (duomenys neskelbtini) jai buvo sumokėta 5000 Lt; kasatorės manymu, teismas neatskleidė ištirtų įrodymų tarpusavio ryšio. Kasaciniame skunde cituojami liudytojų F. T. ir M. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, t. y. apie tai, kad F. T. 2009 m. birželio 16 d. ir rugsėjo 18 d. vykusių apklausų metu teigė kasatorei vežęs (kartu su M. S.) 5000 Lt, kuriuos atidavęs jos namuose (duomenys neskelbtini), kad pinigai buvo skirti sūnaus ateičiai, jo išėjimui į laisvę anksčiau laiko, o advokatė nekonkretizavo, kaip panaudos gautus pinigus. Protokole–pareiškime bei apklausiamas 2009 m. birželio 11, 16 d., rugsėjo 18 d. M. S. paaiškino važiavęs su F. T. į (duomenys neskelbtini) aptarti, kiek kainuos N. T. paleidimas į laisvę (tai supratęs iš pokalbių); dėl to pats F. T. pasiėmė 5000 Lt, nes tiek teturėjo, taip pat važiavo dėl N. T. pasimatymų su sugyventine. Teisme M. S. parodė, kad F. T. nurodytomis aplinkybėmis paliko L. E. A. 5000 Lt reikalams tvarkyti; kalbėta dėl lygtinio paleidimo, kad jį reikėtų finansuoti; taip pat buvo kalba, kad pasimatymams reikalingi pinigai. Pasak kasatorės, šių liudytojų parodymai nesutampa su liudytojo N. T. parodymais apie jai (L. E. A.) sumokėtas pinigų sumas. Be to, pasak kasatorės, visi šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi (nes M. S. ir F. T. veikė N. T., kuris bet kokia kaina siekė būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, interesais).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra nustatytos svarbios aplinkybės, susijusios su 2007–2008 m. laikotarpiu: pirmąją nuobaudą N. T. gavo 2008 m. gruodžio 8 d., o pirmas ilgalaikis D. A. ir N. T. pasimatymas įvyko 2007 m. spalio 20 d. Šias aplinkybes patvirtinantys objektyvūs įrodymai prieštarauja F. T. ir M. S. parodymams apie susitikimų laiką ir tikslą. Teismai nevertino liudytojos J. T. parodymų apie tai, kad jai nežinomi jos sutuoktinio F. T. grynųjų pinigų perdavimo jai (L. E. A.) atvejai, bei paaiškinimų apie šeimos pinigines lėšas, kurie iš tiesų kelia abejonių dėl didelės pinigų sumos (5000 Lt) paėmimo iš T. šeimos biudžeto bei jos įteikimo kasatorei. Taigi, pasak kasatorės, teismų išvados apie 5000 Lt įteikimą jai nėra pagrįstos visais bylos įrodymais.

Kasaciniame skunde teigiama ir tai, kad teismai nenurodė veikos kvalifikavimo motyvų, nesuformulavo išvadų, kodėl kaltinime nurodytų pinigų gavimas iš M. S., F. T. ir J. T. laikomas tarpininkavimu kyšininkaujant. Kasatorės manymu, gautų pinigų pripažinti kyšio dalyku nėra pagrindo. Kasatorė, remdamasi liudytojo M. S., F. T., N. T. parodymais (pastarasis dėl 5000 Lt davimo nurodė, kad jie buvo skirti pasimatymo su D. A. surengimui), tvirtina, kad galima tik išvada, jog pinigai jai mokėti pagal sutartį už darbą, bet ne kaip kyšis. Todėl teismų išvados apie 1000 ir 5000 Lt tikslinę paskirtį tėra įrodymais nepagrįstos prielaidos.

Kasatorė teigia, kad taip pat prielaidos yra ir teismų išvados, jog ji iš J. T. priėmė 2500 Lt kyšį (tai nebuvo kyšio dalykas). Nuteistoji pabrėžia, kad byloje nepaneigtas jos nuoseklus tvirtinimas, jog J. T. 2008 m. birželio 20 d. pervesti 2500 Lt į A. K. (kasatorės žento) sąskaitą – tai apmokėjimas už būsimas teisines paslaugas Pravieniškių 2-iuose pataisos namuose bausmę atliekančiam nuteistajam E. D. (2000 Lt) ir N. T. (500 Lt). Nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 23 d. M. S. sudarė su ja teisinių paslaugų sutartį Nr. 38. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad honoraras buvo sumokėtas prieš šios sutarties sudarymą. Kasatorė cituoja nuosprendyje išdėstytus liudytojo E. D. parodymus apie aplinkybes dėl jo lygtinio paleidimo, kurį aptarinėjo su N. T., ir teigia, kad teismai nepripažino šių parodymų neteisingais.

Pasak nuteistosios, teismai sprendimus grindė duomenimis, gautais neteisėtu būdu, t. y. įvykdant provokaciją padaryti nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ akcentavo, kad įstatyme veiką imituojančio elgesio modelio (kalbama apie BPK 159 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę) taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą. Nutarime pažymėta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, įtvirtinanti nuostatą, kad net ir profesinėje ar komercinėje veikloje žmogus turi tam tikrą teisę į privatumą, ir tai visų pirma pasakytina apie laisvųjų profesijų darbuotojus. Kasatorė savo argumentus grindžia ir EŽTT 2008 m. vasario 5 d. sprendimu, priimtu byloje Ramanauskas prieš Lietuvą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi byloje Nr. 2A-P-6/2008, kurioje išaiškinti neleistino kurstymo vertinimo kriterijai (šeši punktai). Kasatorė pabrėžia, kad jurisprudencijoje išdėstyti kategoriški reikalavimai griežtai pagal įstatymą taikyti procesines prievartos priemones, tarp jų – ir numatytą BPK 159 straipsnyje, o teismams tikrinti tokių priemonių paskyrimo ir vykdymo teisėtumą, tačiau šioje byloje teismai jų nepaisė, neįvertino reikšmingų aplinkybių dėl BPK 154, 159, 160 straipsniuose numatytų priemonių taikymo teisėtumo.

Kasatorė atkreipia dėmesį į 2009 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) Šiaulių valdyboje priimto M. S. protokolo–pareiškimo turinį. Šiame protokole–pareiškime tik subjektyviai suformuluotas įtarimas dėl kasatorės, kaip advokatės, galimo sukčiavimo, todėl nebuvo pagrindo pažeisti jos privatumo ir advokato paslapties. Akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas be pakankamos informacijos apie kasatorės, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, juolab kad M. S. ir nenurodė konkrečių aplinkybių, liudijančių sukčiavimą, o F. T. ir J. T. netvirtino, kad ji prašė duoti kyšį.

Kasatorė teigia, kad buvo pažeistos jos, kaip advokatės, veiklos garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3, 5 dalyse, kurios visų pirma užtikrina kliento ir advokato santykių konfidencialumą, o priešingu atveju teisė į gynybą būtų fikcija. Kasaciniame skunde nurodyta, kad prokuroro L. Kuprusevičiaus 2009 m. birželio 15 d. prašymai dėl leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – ir NVIV), paskirti slaptą sekimą ir kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją buvo grindžiami išimtinai M. S. protokolo–pareiškimo duomenimis. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2009 m. birželio 16 d. priėmė nutartis leisti nuo 2009 m. birželio 16 d. iki rugpjūčio 16 d. taikyti dėl L. E. A. procesines prievartos priemones, numatytas BPK 154, 159, 160 straipsniuose, tačiau nenurodė jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių šių priemonių taikymą. Teismai netyrė priežasčių, dėl kurių priimtas sprendimas taikyti BPK 158 straipsnyje nurodytas priemones. Kasatorė daro prielaidą, kad šios priemonės buvo skirtos ir jos susitikimų su M. S. bei F. T. kontrolei. Neapklausus paties M. S. (tikrinant jo pareiškime nurodytas aplinkybes), ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009 m. birželio 16 d. nutartimi jis ir F. T. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 159 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu). Toks skubus sprendimas, pasak kasatorės, neabejotinai yra provokacinis, o dėl to procesinės prievartos priemonės (tarp jų – ir numatyta BPK 158 straipsnyje) paskirtos neteisėtai, esant nepatikrintai ir nepakankamai informacijai apie jos nusikalstamą veiką.

Kasatorė atkreipia dėmesį į aplinkybes, susijusias su F. T. 2009 m. birželio 16 d. jai įteiktais 10 000 Lt, kuriuos šis gavo iš STT, ir teigia, kad pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009 m. birželio 16 d. nutartį dėl NVIV taikymo STT negalėjo finansuoti F. T. ir M. S. (perduodant jai 10 000 Lt), o jie patys pinigų neturėjo. Tai irgi rodo buvus provokaciją. Teismai nevertino suinteresuoto liudytojų N. T., M. S. ir F. T. elgesio ir to, kad jų tikslas (N. T. paleidimas) buvo pasiektas kitą dieną po kasatorės sulaikymo. N. T., norėdamas būti paleistas iš įkalinimo įstaigos, sąmoningai siekė įtraukti ją į iš anksto apgalvotų veiksmų planą, sutikdamas su STT pasiūlymu dalyvauti provokacijos organizavime. Teismai ignoravo tai, kad F. T. prisipažino, jog 2009 m. balandžio mėn. sutiko su STT pareigūnų pasiūlymu dalyvauti atliekant NVIV. 2009 m. birželio 17 d., t. y. kitą dieną po to, kai buvo įvykdyta, kasatorės manymu, provokacija ir jai pareikštas įtarimas padarius nusikalstamą veiką, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo posėdyje buvo svarstomas N. T. lygtinio paleidimo klausimas; prokuroras jį apibūdino teigiamai ir nutylėjo, kad šis turi keturias galiojančias drausmines nuobaudas; teismas priėmė nutartį (jos niekas neskundė) N. T. iš įkalinimo įstaigos lygtinai paleisti; tai irgi rodo, kad prieš ją, kasatorę, buvo įvykdyta provokacija (N. T., suinteresuotiems asmenims susitarus su teisėsaugos pareigūnais), todėl įrodymai, gauti jos metu, turi būti pripažįstami neleistinais.

Nuteistoji kasaciniame skunde dar nurodo, kad teismai, kvalifikuodami jos veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes jos veikoje nėra šios nusikalstamos veikos sudėties. L. E. A. teigia, kad iš M. S. ir F. T. 1000 ir 5000 Lt negavo, o 2500 Lt, gautų iš J. T., nedeklaravo dėl aplaidumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ 32 punkte išaiškinta, pagal kokius požymius atribojama baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės pagal ATPK 1731 straipsnio 1 dalį. Kasatorės manymu, nedeklaravus 2500 Lt neatsirado pasekmių, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, todėl tai tėra apskaitos taisyklių pažeidimas. Teismo išvados, kad negalima iš dalies nustatyti kasatorės 2007–2008 m. turto, yra neteisingos ir nepagrįstos. Į Gyventojų individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą yra tik perrašomi pinigų gavimo kvitų ir banko pavedimų duomenys. Visos jos gautos pajamos buvo deklaruotos ir mokesčiai už jas sumokėti. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pagrįstomis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, peržengė pateikto kaltinimo ribas: nutartyje teigiama, kad advokatės 2009 m. birželio 16 d. paimti pinigai, neišrašant dokumentų, patvirtina tęstinį nusikalstamos veikos pobūdį. Kasatorė pažymi, kad kaltinimas jai dėl tokios tęstinės veikos nebuvo pateiktas ir už tai ji nenuteista, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Linas Kuprusevičius atsiliepimu į nuteistosios L. E. A. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistosios kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes abiejų instancijų teismai savo sprendimuose, laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų, visapusiškai ir išsamiai aptarė visus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, įvertindami juos kiekvieną atskirai ir kaip visumą su kitais bylos duomenimis, patikrindami jų gavimo būdą ir priemones. Kasaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus, dar kartą aptariami ir vertinami konkretūs bylos įrodymai, nesutinkama su teismų pateiktu jų vertinimu, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Teismai motyvavo, kodėl vadovavosi liudytojų parodymais ir juos patvirtinančiais kitais byloje surinktais duomenimis, pripažino L. E. A. parodymus prieštaringais, nepasitvirtinusiais. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistosios apeliacinį skundą. Tai, kad nutartyje nuteistosios skundo argumentai paminėti pavartojus kitą žodį ar pasakymą, nei pačiame skunde, neduoda pagrindo laikyti, jog skundas neišnagrinėtas ar išnagrinėtas nevisiškai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pabrėždamas, kad BPK 331, 332 straipsnių nuostatos nereikalauja iš apeliacinės instancijos teismo detaliai aptarti kiekvieno apeliacinio skundo argumento, o turi būti pasisakyta dėl apeliacinio skundo esmės (kasacinė byla Nr. 2K-543/2004).

Prokuroras pažymi, kad teismai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino nuteistosios teiginius dėl prieš ją neva įvykdytos provokacijos ir padarė faktiniais bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog provokacijos nebuvo. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. S. kartu su pareiškimu STT pateikė ir savo iniciatyva padarytą pokalbio su L. E. A. garso įrašą, patvirtinantį, kad ši reikalauja iš M. S. ir F. T. 10 000 eurų kyšio už N. T. lygtinį paleidimą, skatina kuo greičiau sumokėti pinigus. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai N. T. bei F. T. Abiejų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas sankcionavo nusikalstamos veikos imitacijos modelį turint duomenų apie L. E. A., tikėtina, nusikalstamą veiką, kuri buvo prasidėjusi ir galėjo būti tęsiama be pareigūnų įsikišimo, o M. S. ir F. T. savo veiksmais neskatino jos nusikalsti.

Atsiliepime nurodoma ir tai, kad kasatorė, nesutikdama su nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ginčija abiejų instancijų teismų pateiktą įrodymų vertinimą, tačiau tai negali būti kasacinio bylos nagrinėjimo pagrindas. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai neteisingai konstatavo, jog dėl nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima iš dalies nustatyti advokatės L. E. A. 2007–2008 m. turto. Šią aplinkybę patvirtino specialistės, atlikusios L. E. A. buhalterinių dokumentų tyrimą, pateikta išvada. Netikėti šia išvada nėra pagrindo, jos teisėtumo ir atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams neginčija ir kasatorė. Taigi teismas teisingai kvalifikavo L. E. A. veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (veikų kvalifikavimo)

L. E. A. pripažinta kalta pagal BK 226 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį dėl to, kad kaip tarpininkė kyšininkavo 2007 m. birželio 15 d., 2008 m. pavasarį ir 2008 m. birželio 20 d. paimdama iš M. S., F. T. ir J. T. kyšius – iš viso 8500 Lt; šios pinigų sumos neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti jos, kaip advokatės, 2007–2008 m. turto.

Taip pat L. E. A. pripažinta kalta dėl to, kad tęsdama BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką – tarpininko kyšininkavimą – 2009 m. gegužės–birželio mėn. reikalavo iš N. ir F. T. bei M. S. 10 000 eurų arba 35 000 Lt kyšio ir dalį jo – 10 000 Lt priėmė iš F. T.

Dėl L. E. A. veikos dalies, susijusios su 2007–2008 m. priimtais 8500 Lt (1000 Lt – iš M. S., 5000 Lt – iš F. T. ir 2500 Lt – iš J. T., kuriuos ši pervedė į A. K. sąskaitą banke), teismai netinkamai taikė BK 226 straipsnio 1 dalį. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas aplinkybes 2007 m. birželio 15 d. ir 2007 m. rugsėjo 23 d. L. E. A. buvo sudariusi teisinių paslaugų sutartis; apie tai nurodė N. T. (kad jam tėvai pasamdė advokatę, tvarkiusią jo teisinius reikalus), F. T. (kad su advokate buvo sudaryta sutartis, kurią pasirašė M. S., dėl sūnaus N. T. lygtinio paleidimo ir dokumentų sutvarkymo), M. S. (kad buvo susitikę su advokate ir sudarė sutartį dėl atstovavimo N. T. interesams). Iš teismų sprendimuose aptartų minėtų asmenų parodymų matyti, kad jie nebuvo patenkinti advokatės L. E. A. paslaugų kokybe (ar apimtimi), jiems kilo įtarimų dėl šios veiklos (sąžiningumo), tačiau faktines aplinkybes, liudijančias, kad nuteistoji pinigų iš klientų reikalauja ir ima ne už teisines paslaugas, o kaip kyšį, teismai nustatė konstatuodami 10 000 eurų arba 35 000 Lt reikalavimą bei 10 000 Lt priėmimą 2009 m. gegužės–birželio mėn., kada, praėjus ilgam laiko tarpui, vėl buvo kreiptasi į L. E. A. Kasatorei inkriminuotos tarpininko kyšininkavimą rodančios konkrečios aplinkybės, t. y. tai, kad ji 2009 m. gegužės–birželio mėn. žadėjo N. T. ir M. S. už pinigus paveikti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų–atvirosios kolonijos tarnautojus ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo teisėjus taip, kad būtų sudarytos sąlygos ir priimtas sprendimas N. T. lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietos, nėra susietos su 2007 m. birželio 15 d. –2008 m. birželio 20 d. laikotarpiu vykusiais įvykiais. Vadinasi, dėl šios veikos dalies nenustatytas BK 226 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytas būtinasis nusikalstamos veikos – tarpininko kyšininkavimo – sudėties požymis, o dėl to ir baudžiamasis įstatymas minėtai L. E. A. veikos daliai taikytas netinkamai. Esant išdėstytoms aplinkybėms iš įrodyta pripažintos BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos minėtos aplinkybės šalintinos (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

Atkreiptinas dėmesys, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos – apgaulingo apskaitos tvarkymo – esmė yra tai, jog asmuo, šiuo atveju – individualią veiklą vykdžiusi advokatė, pagal teisės aktuose nurodytus reikalavimus privalo tvarkyti šios veiklos buhalterinę apskaitą, deklaruoti iš jos gautas pajamas ir pan.; priešingu atveju – pažeidus teisės aktų reikalavimus ir kai dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, kyla baudžiamoji atsakomybė. Taigi ši nusikalstama veika kyla iš įteisintos ūkinės veiklos (nagrinėjamu atveju – paslaugų pardavimo), kurios apskaitos tvarkymas reglamentuotas teisės aktų. Situacija, kai advokatė nuteista už pinigų (8500 Lt), kaip kyšio dalyko, neįtraukimą į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravimą, nesuderinama su teisiniu tokio dalyko (arba pajamų, gautų iš kyšininkavimo) apskaitos reglamentavimu.

Byloje nustatyta, kad L. E. A., vykdydama individualią advokatės veiklą ir būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tyčia neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo 2007 m. birželio 15 d. iš M. S. gautų 1000 Lt, 2008 m. pavasarį iš F. T. gautų 5000 Lt ir 2008 m. birželio 20 d. pavedimu į A. K. sąskaitą banke J. T. pervestų jai 2500 Lt; taip, pažeisdama konkrečių teisės aktų reikalavimus (apie juos nurodyta teismų sprendimuose), apgaulingai tvarkė apskaitą ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti jos, kaip advokatės, 2007–2008 m. turto. Teismų sprendimuose aprašytos šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės atitinka ir sudaro visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi baudžiamasis įstatymas dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo L. E. A. taikytas tinkamai.

Kasatorės veika, padaryta 2009 m. gegužės–birželio mėn. (teismų sprendimuose ji nurodyta kaip anksčiau pradėta tęstinė veika), kaip tarpininko kyšininkavimas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Nustatyta, kad L. E. A. reikalavo iš N. T., F. T. ir M. S. perduoti jai 10 000 eurų arba 35 000 Lt, pati nurodydama šias pinigų sumas, ir dalį – 10 000 Lt iš F. T. paėmė. Ji reikalavo pinigų ir paėmė, už tai žadėdama šiems asmenims, pasinaudojusi savo, kaip advokatės, pažintimis, paveikti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų–atvirosios kolonijos, kur tuo metu N. T. atliko laisvės atėmimo bausmę, tarnautojus, kad būtų sudarytos palankios sąlygos pastarojo paleidimui, bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjus, kad būtų priimtas sprendimas paleisti N. T. iš laisvės atėmimo vietos anksčiau laiko (lygtinai). Jokių teisinių paslaugų sutarčių šiuo atveju nebuvo sudaryta, priešingai – nustatytos faktinės aplinkybės apie sąmoningą tyčinį neteisėtą L. E. A. veikimą už atlyginimą padaryti taip, kad kitų institucijų tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys veiktų atlygio davėjų (ir jų atstovaujamojo) interesais. Taigi teismų sprendimuose konstatuotos faktinės aplinkybės, sudarančios tarpininko kyšininkavimo veikos turinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pakeitus skundžiamus teismų sprendimus – pašalinus iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, aprašymo šioje nutartyje nurodytas faktines aplinkybes (dėl 2007–2008 m. priimtų 8500 Lt), keisti (švelninti) nuteistajai L. E. A. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės (atsižvelgiant į nusikalstamos veikos apimtį) nėra pagrindo, nes jai paskirta bausmė iš esmės yra minimali, kokia numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje už jos padarytą nusikaltimą.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo

Kasatorė teigia, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, nes rėmėsi neteisėtai gautais bylos duomenimis (taikant NVIV ir kitas procesines prievartos priemones), netinkamai vertino kitus bylos įrodymus (nuteistosios, liudytojų parodymus). Be to, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytus reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jos apeliaciniame skunde, išsamiai jo neišnagrinėjo ir nepateikė savo nutartyje motyvuotų atsakymų. Kasatorė, nesutikdama su teismų padarytomis išvadomis nustatant faktines aplinkybes, skunde analizuoja bylos įrodymus, juos vertina ir teigia, kad teismų sprendimai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šios instancijos teismas netikrina ir nevertina bylos įrodymų, nenustatinėja faktinių aplinkybių. Šiuo atveju pagal L. E. A. kasacinį skundą teisėjų kolegija tikrina, ar visos bylos aplinkybės išnagrinėtos, ar teismų išvados grindžiamos įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, taip pat ar sprendimai surašyti pagal BPK nuostatas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad visi duomenys, kuriuos teismai pripažino įrodymais, yra gauti BPK nustatyta tvarka, teisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš L. E. A. taikant BPK 159 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę – nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – nebuvo naudojama provokacija, t. y. nepažeistos šio straipsnio 3 dalies nuostatos, patvirtina tiek faktiniai duomenys, gauti iš privačių asmenų iki šios priemonės taikymo, tiek gauti ją taikant. Visi šie byloje esantys duomenys teismų sprendimuose išsamiai išanalizuoti ir aptarti, jais remiantis grindžiamos išvados, kad kasatorės pasirinkimo atitinkamai elgtis laisvė nebuvo kaip nors apribota, kad negalima teigti, jog nusikalstamos veikos ji nebūtų padariusi be valstybės pareigūnų įsikišimo. NVIV, taip pat ir slaptas sekimas (BPK 160 straipsnis) buvo vykdyti ikiteisminio tyrimo teisėjų 2009 m. birželio 16 d. nutartimis leidus taikyti šias priemones; nutartyse pagal BPK 159 straipsnio 2 dalies, 160 straipsnio reikalavimus nurodytos visos aplinkybės apie asmenis, konkrečius veiksmus, jų trukmę, techninių priemonių panaudojimą fiksuojant veiksmus, taip pat nurodyti faktiniai pagrindai, pateisinantys atitinkamų priemonių taikymą, siekiant išsiaiškinti kasatorės, tikėtina, daromą konkrečią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje motyvuotai atsakė į visus kasatorės argumentus dėl prieš ją taikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo. Kasatorės nusikalstamas veikimas niekaip nesuderinamas su advokato profesine veikla, todėl šiuo atveju minėtų priemonių panaudojimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme įtvirtintoms teisėtos advokato veikos garantijoms.

Sprendžiant L. E. A. kaltės įrodytumo klausimus teismų išvados nustatant faktines aplinkybes, kurias neigia kasatorė, atitinka bylos įrodymų turinį. Priešingai nei teigia kasatorė, teismai nenustatė esminių prieštaravimų tarp liudytojų M. S., F. T. (ar kitų asmenų) parodymų, juos tarpusavyje palyginę, konstatavo neginčytinus faktus. Kasatorės versijos dėl pinigų negavimo iš M. S. ir F. T. faktų, dėl 8500 Lt neįtraukimo į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravimo priežasčių, dėl reikalavimo 10 000 eurų arba 35 000 Lt kaip kyšio ir dalies šios sumos – 10 000 Lt paėmimo aplinkybių yra paneigtos bylos įrodymais, kurių patikimumą ir pakankamumą teismai įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos aiškios ir išsamios išvados dėl to, jog L. E. A. sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinę apskaitą, reikalavimus, neišrašydavo pinigų paėmimo kvitų, šių piniginių pajamų neįtraukdama į buhalterinę apskaitą ir kaip privaloma, nedeklaruodama, o dėl to tapo negalima iš dalies nustatyti 2007–2008 m. jos, kaip advokatės, turto. Šios išvados grindžiamos ūkinės–finansinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės išvadomis ir paaiškinimais, taip pat kitais įrodymais (BPK 305 straipsnio 1 dalies, 2, 3 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jas pagrįstomis ir teisingomis, atsakė į esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl jos nuteisimo už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Teismo nutartyje išsamiai pasisakyta ir dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamos tarpininko kyšininkavimo, vykdyto 2009 m. gegužės–birželio mėn., aplinkybės bei šios apkaltinamojo nuosprendžio dalies pagrindimas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nes bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, ir savo nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nėra susijusios su BPK pažeidimais, dėl kurių šioje byloje nebūtų galima teisingai išspręsti kasatorės veikos kvalifikavimo klausimo ir dėl to būtų pagrindas pripažinti esant esminių apeliacinį bylos nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 21 d. nutarties dalį, kuria L. E. A. nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį už tarpininko kyšininkavimą 2007 m. birželio 15 d., 2008 m. pavasarį (tiksliau nenustatytu laiku) ir 2008 m. birželio 20 d. priimant 8500 Lt, ir pašalinti šias faktines aplinkybes iš BK 226 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos aprašymo.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Josifas Tomaševičius

Dalia Bajerčiūtė