Baudžiamoji byla Nr. 2K-364/2011
(Proceso Nr. 1-41-1-00817-2008-3)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1; 1.1.4.5.1; 2.3.6.4.5.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, nustatant įpareigojimus: nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, neatlygintinai išdirbti dvidešimt valandų per du mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
E. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, nes nenustatytas jo dalyvavimas darant šią nusikalstamą veiką.
Civiliniam ieškovui V. R. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą iš D. N. ir E. K., ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. N., tačiau dėl jo nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 24 d. nutartis, kuria nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
E. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su D. N., 2008 m. rugsėjo 21 d., apie 00.05 val., viešoje vietoje, naktiniame klube „Max‘as“, esančiame Šiauliuose, Aušros alėja 31, įžūliu elgesiu – D. N. nukentėjusiajam V. R. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius, taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, o E. K. – ne mažiau kaip vieną smūgį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti teismų sprendimų dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
Teismai nesilaikė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų, nes nuosprendyje nurodytas nusikaltimo laikas nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Pirmajame nuosprendyje įvykio laikas buvo nustatytas 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 1.00 val. Bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prokurorė pateikė prašymą kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir nurodė, kad įrodymų tyrimo teisme metu buvo nustatyta iš esmės skirtinga įvykio aplinkybė, t. y. įvykio laikas nustatytas 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 00.05 val. Tačiau prokurorė šio laiko nepagrindė, teismo nuosprendyje taip pat nenurodyta, kuo remiantis nustatytas nusikaltimo laikas. Jei buvo remtasi duomenimis apie policijos iškvietimą 00.05 val. prie klubo „Max‘as, tai šis laikas negali būti tapatinamas su įvykiu pačiame klube. Teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas V. R. parodė, kad atvykęs į klubą kalbėjo su klubo apsaugos darbuotojais, kurie tuo laiku jokio incidento nefiksavo.
Kasatorius nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog D. N. tarėsi su juo ar kitu asmeniu klube įžūliais veiksmais, grasinimais arba vandališkais veiksmais demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, kad jis veikė sutartinai su D. N., kartu su juo siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį (BK 24 straipsnio 1, 3 dalys). Iš bylos aplinkybių matyti, kad D. N. veiksmai buvo nukreipti į konkretų asmenį – V. R., kilus konfliktui su juo prie rūbinės. Kasatorius nurodo, kad tarp jo ir V. R. jokio konflikto nebuvo, jo veiksmai buvo nukreipti į asmenį, smaugusį jo draugą K. P.. Incidento tarp D. N. ir V. R. metu kasatorius buvo šalia K. P.. Taigi teismai nemotyvuotai pripažino, kad jis veikė sutartinai su kitu bendrininku D. N., kartu su juo siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį.
Kasatorius nurodo, kad jo kaltė grindžiama liudytojo T. T. parodymais, jog po D. N. suduoto smūgio V. R., prie jo prisijungė ir jis (kasatorius). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu T. T. parodė, kad, kas ir kiek smūgių sudavė V. R., jis nematė, kasatoriaus iš nuotraukų neatpažino. Liudytojas T. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. N. ir kiti du jo draugai smūgiavo rankomis į veidą, o ar V. R. buvo spardomas, nematė. Tačiau teisme T. K. parodė, kad jis matė, kaip kasatorius spardė V. R. ir kiek kartų įspyrė. Tokius T. T. parodymus teismas vertino kaip nuoseklius, neprieštaringus ir neginčijamai patvirtinančius kasatoriaus dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką. Teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl liudytojų L. V. ir K. P. parodymų, kad incidento tarp D. N. ir V. R. metu jis (kasatorius) buvo šalia K. P.. Taip teismas nesilaikė įstatymo reikalavimų vadovautis įrodymais, kurie neginčijamai patvirtina kaltę, ir kartu pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas bylą išspręsti teisingai.
Iš BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad joje nurodytos kelios alternatyvios veikos, todėl teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais, ir tai turi būti pagrįsta įrodymais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties sutrikdymas turi būti realus. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas sąmoningai turi suvokti visus sudėties požymius ir valingai juos realizuoti savo veikoje. Iš bylos aplinkybių matyti, kad viešoji rimtis nebuvo sutrikdyta. Tai patvirtina apklaustas policijos pareigūnas, kuris tuo metu buvo užėjęs į klubą, kalbėjo su klubo apsauga ir jokių nusiskundimų negavo. Klubo veikla nebuvo sutrikdyta, tai patvirtino ir tuo metu rūbinėje dirbusi D. Š.. Taigi byloje nėra įrodymų, kad jis savo veiksmais siekė demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį. Teismas vadovavosi prielaidomis, kad galėjo būti pažeista viešoji tvarka ir rimtis. Nesant neginčijamų įrodymų, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas E. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, motyvavo priimamą nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas E. K. skundą, taip pat motyvuotai ir detaliai aptarė, kokias įrodymais grindžiamas priimtas nuosprendis, kuo remiantis teismas priėmė sprendimą dėl nusikaltimo sudėties E. K. veiksmuose buvimo. Apeliacinės instancijos teismo kolegija teisingai nurodė, kad apylinkės teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisingai kvalifikavo E. K. padarytą nusikalstamą veiką. Bylą nagrinėję teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai ir nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus, dėl to pagrįstai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėję teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Visi duomenys, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, buvo ištirti ir įvertinti teisiamojo pasėdžio metu, todėl nėra pagrįstas kasaciniame skunde nurodomas teiginys, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje, ar prielaidomis, taip pažeisdamas BPK 301 straipsnio l dalies reikalavimus. Kasacinio skundo argumentai dėl įvykio laiko, įrodymų vertinimo (liudytojų parodymų) ar jų pakankamumo paliktini nenagrinėti (BPK 376 straipsnio l dalis).
Kasatoriaus argumentai dėl BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neatitinka tikrovės. Teismo nuosprendyje vienareikšmiškai nurodyta, kad kasatorius ir D. N. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrais tyčiniais veiksmais. Kasatoriaus teiginys, kad jis ir D. N. veikė neturėdami išankstinio susitarimo, todėl negalima konstatuoti juos veikus bendrininkų grupe, prieštarauja BK 24 straipsnio l dalyje įtvirtintai bendrininkavimo sampratai, iš kurios matyti, jog bendrininkavimas konstatuojamas tada, kai darant nusikalstamą veiką bendrai veikia du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikalstamos veikos subjektų. Iš baudžiamosios teisės teorijos žinoma, kad susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Šiuo atveju teismai teisingai konstatavo, kad kasatorius, D. N. pradėjus mušti nukentėjusįjį, prisijungdamas prie D. N. ir taip pat suduodamas smūgius nukentėjusiajam, atliko BK 284 straipsnyje numatytus veiksmus, bei matydamas, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudoja ne vienas, suprato, jog veikia kartu su D. N.. Taigi teismas teisingai konstatavo, kad nusikalstamą veiką kasatorius atliko veikdamas paprasta bendrininkavimo forma.
Nepagrįstas skundo argumentas dėl nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo nuteistojo veiksmuose, nes nebuvo sutrikdyta viešoji rimtis. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama normos dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Pagal teismų praktiką visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-447/2010, 2K-55/2011 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus duomenis, įvertinęs įrodymus pagrįstai konstatavo, kad dėl fizinio smurto panaudojimo prieš asmenį, viešoje vietoje (naktiniame klube „Max‘as“), kurioje, kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo daug pašalinių asmenų, neabejotinai sutrikdė visuomenės rintį ir tvarką.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nusikaltimo įvykdymo laiko
Kasacinio skundo argumentai apie apkaltinamajame nuosprendyje neteisingai nurodytą įvykio laiką nėra pagrindas apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ar keisti. Nagrinėjamoje byloje galima keliasdešimties minučių paklaida dėl įvykio laiko neturi jokios įtakos teisingam baudžiamojo įstatymo pritaikymui. Proceso metu tikslinant įvykio laiką nebuvo padaryta ir esminių BPK pažeidimų, nes dėl to niekaip nebuvo apsunkintos ar apribotos nuteistojo galimybės gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, nekilo jokių kliūčių nustatinėjant įvykyje dalyvavusius asmenis, jų atliktus veiksmus, kitas svarbias aplinkybes.
Dėl bendrininkavimo
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi bendrininkavimas galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus, kaip ir buvo šiuo konkrečiu atveju (pvz., naujesnės kasacinės nutartys Nr. 2K-130/2011, 2K-240/2011). Nagrinėjamoje byloje išvada apie kasatoriaus bendrininkavimą su kitu nuteistuoju daryta atsižvelgiant į bendrus nuteistųjų smurtinius veiksmus. Toks bendrininkavimo aiškinimas atitinka teismų praktikoje įsitvirtinusį aiškinimą, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad bendrininkavimo institutą reguliuojančios BK nuostatos šioje byloje būtų aiškintos ir taikytos netinkamai.
Dėl įrodymų vertinimo
BPK 376 straipsnio 1 dalis numato, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka įrodymai nėra iš naujo tiriami ir vertinami, faktinės bylos aplinkybės iš naujo nenustatinėjamos. Taigi kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl liudytojų T. T., T. K. parodymų vertinimo nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Abstrakti nuoroda kasaciniame skunde į BPK 20 straipsnio 3 dalį nesudaro prielaidų konstatuoti, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus, būtų padarę esminį BPK pažeidimą.
Kasacinio skundo argumentai dėl liudytojų L. V. ir K. P. parodymų neaptarimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kasacine tvarka nenagrinėtini, nes pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo paduotame apeliaciniame skunde klausimas dėl netinkamos liudytojų L. V. ir K. P. parodymų analizės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo keliamas.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarinių
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad BK 284 straipsnyje 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Padarinių atsiradimo klausimas pirmiausia yra faktinių bylos aplinkybių nustatymo klausimas. Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių iš naujo nenustatinėja, vadovaujasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinės instancijos teismas, teisės taikymo aspektu nagrinėjantis bylą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, pagal gautus kasacinius skundus gali tik tikrinti, ar padarinių atsiradimas žemesnės instancijos teismų sprendimuose iš viso yra konstatuotas, taip pat gali patikrinti, ar padariniai nustatyti nepadarant esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje apskųstuose pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose yra konstatuota, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyti, nes įvykį matė daug žmonių, jie buvo šokiruoti. Kasaciniame skunde nėra jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis galėtų būti konstatuota, kad tokias išvadas teismai padarė netinkamai taikydami BK ar BPK nuostatas.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos kasatoriaus naudai, nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Valerijus Čiučiulka
Gintaras Goda
