Baudžiamoji byla Nr. 2K-366/2011
(Proceso Nr. 1-57-1-01610-2009-3)
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.3.2.
1.2.3.1. (S)
2011 m. birželio 30 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. K., V. K. ir T. P. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 10 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. J. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. T. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir V. K., tačiau jis kasacinio skundo nepadavė.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. vasario 10 d. nutartimi nuteistųjų V. K., V. K., J. K. ir T. P. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
V. K., J. K. ir T. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad veikdami grupe kartu su kitu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistuoju šioje byloje V. K., kuris kasacinio skundo nepadavė, 2009 m. liepos 25 d., apie 18 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, Vilniaus r., Nemenčinės sen., (duomenys neskelbtini) kaime, V. B. priklausančiame garaže ir šalia jo, suduodami rankomis ir kojomis V. B. į įvairias kūno vietas dėl lavono suirimo, tyrimo metu nenustatytą smūgių skaičių, padarydami jam krūtinkaulio, 4-tų tarpšonkaulinių tarpų projekcijose, dešiniųjų 2-8 (viengubus), 7-8 (dvigubus), kairiųjų 2-10 (viengubus) šonkaulių lūžius, kurie sukėlė nukentėjusiajam krūtinės ląstos nestabilumą, sutrikdė kvėpavimą, išsivystė kvėpavimo nepakankamumas ir to pasėkoje V. B. mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo teismą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 10 d. nutartį: jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį. Kasatorius skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir pažymi, kad tarp jo padarytos veikos ir padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties, nėra priežastinio ryšio, nes jis nukentėjusiajam tik du kartus sudavė į pilvą ir vieną kartą į veidą. Kasatoriaus manymu, jo suduoti smūgiai galėjo nukentėjusiajam sukelti fizinį skausmą, todėl jo veika turi būti perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis buvo nusikaltimo iniciatorius, o eidamas į garažą norėjo nukentėjusįjį tik „pagąsdinti“, kad šis liautųsi iš jo motinos vogęs elektrą, nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo. Kasatorius teigia neprašęs, kad kiti asmenys muštų nukentėjusįjį. V. K., J. K. ir T. P. patys paskui kasatorių atėjo į garažą ir pradėjo mušti nukentėjusįjį. Kasatorius nurodo, kad tuo metu, kai jis ėjo namo, nukentėjusysis buvo gyvas ir sąmoningas, o kitos dienos rytą jis rado nukentėjusįjį negyvą ir gulintį kitoje padėtyje negu jį paliko, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, jų nevertino. Kartu kasatorius pažymi, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis užsimojo metaliniu strypu ketindamas jam suduoti, todėl jis atėmęs strypą sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą ir du smūgius į pilvo sritį.
Taip pat, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada, visi keturi, taip pat ir jis, smurtą prieš nukentėjusįjį naudoję asmenys yra nužudymo bendravykdytojai, yra tik prielaida ir prieštarauja BK 26 straipsnio nuostatoms.
Kasatorius nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta, kurio nuteistojo suduoti smūgiai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismo medicinos specialisto išvadoje nukentėjusiojo mirties priežastis ir laikas nenustatyti, o tai, kad nukentėjusiojo mirties priežasčiai įtakos turėjo krūtinkaulio ir šonkaulių lūžiai, dėl kurių išsivystė kvėpavimo nepakankamumas, pateikta tik kaip prielaida.
Taip pat kasatorius pažymi, kad teismai nepagrįstai jį pripažino nusikaltimo iniciatoriumi ir paskyrė jam griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, nes ryte radęs negyvą nukentėjusįjį jį įmetė į upelį. Tokį savo elgesį kasatorius aiškina išgąsčiu ir netikėtumu. Be to, kasatorius nurodo, kad yra jauno amžiaus, neteistas, dirba, niekada su niekuo nekonfliktavo, o kelis smūgius nukentėjusiajam sudavė norėdamas apginti savo motiną, iš kurios nukentėjusysis vogė elektrą.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo teismą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 10 d. nutartį: jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius skunde teigia, kad jis su kitais nuteistaisiais šioje byloje nesitarė nužudyti nukentėjusiojo V. B.. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiajam sudavė į veidą ir šoną keturis smūgius, ką patvirtino ir kiti nuteistieji šioje byloje. Kasatoriaus manymu, jo veika negalėjo sukelti padarinių – nukentėjusiojo mirties. Be to, teismo medicinos ekspertai nenustatė nukentėjusiojo mirties priežasties, o jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam esant gyvam būtų įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl šių priežasčių jo nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies turi būti perkvalifikuojama į BK 138 straipsnio 1 dalį.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. P. prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 10 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius teigia, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Taip pat kasatorius nurodo, kad įrodymai ištirti neobjektyviai ir šališkai, nes teismas priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į jį teisinančius parodymus.
Kasatorius pažymi, kad teismas visiškai nevertino V. K. parodymų apie tai, jog jis prieš išmesdamas nukentėjusįjį į upelį nepatikrino jo pulso ir neįsitikino, ar jis tikrai negyvas. Kasatorius neatmeta galimybės, kad, norėdamas paslėpti nukentėjusiojo sumušimo pėdsakus, V. K. galėjo nukentėjusįjį dar gyvą įmesti į upelį. Be to, V. K. kartu su K. I. kraudamas nukentėjusiojo kūną galėjo dar stipriau jį sužaloti negu kad buvo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. K. buvo užduotas klausimas, ar jis patikrino nukentėjusiojo pulsą, o V. K. atsakė, kad netikrino, nes bijojo. Kasatorius nurodo, kad po poros dienų paklausė V. K. apie nukentėjusiojo sveikatą, tačiau šis atsakė, kad „viskas normaliai“, todėl jis apie nukentėjusiojo mirtį sužinojo tik tada, kai jį sulaikė policijos pareigūnai.
Kasatorius teigia, kad liudytojos J. P. parodymai apie tai, kad jis daugiausia spardė gulintį nukentėjusįjį, turi būti vertintini kritiškai, nes ji yra V. K. sugyventinė, todėl suinteresuota bylos baigtimi. Be to, jos parodymai prieštarauja kitų nuteistųjų V. K. ir J. K. bei liudytojo P. M. parodymams, iš kurių turinio darytina išvada, kad ji nematė, ką darė kasatorius. Be to, ir pati liudytoja J. P. negalėjo matyti, ką darė kasatorius, nes buvo 20-30 m. atstumu nuo garažo. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos J. P. veiksmai turėtų būti vertinami kaip nusikaltimo kurstytojos, nes būtent ji, žinodama, kad V. K. nori nukentėjusįjį „pamokyti“, pasakė V. K., jog nukentėjusysis grįžo į garažą.
Taip pat kasatorius nurodo, kad liudytoja J. P. patarė V. K. policijos pareigūnams sakyti, jog nukentėjusįjį mušė ne jis vienas. Dėl šių priežasčių V. K. teigė, kad nukentėjusiajam sudavė tik kelis smūgius, o paskutinįjį smūgį sudavė kasatorius. Duodamas tokius parodymus V. K. tikėjosi, kad paskutinis kasatoriaus suduotas smūgis bus pripažintas mirtinu ir pagal BK 129 straipsnį atsakys tik kasatorius. Kasatorius teigia, kad jis yra nekaltas dėl nukentėjusiojo mirties, nes neturėjo jokio motyvo jį nužudyti, jo net nepažinojo.
Kasatorius teigia, kad iš teismo medicinos specialisto išvados seka, jog nukentėjusiojo mirtį lėmę sužalojimai buvo padaryti krūtinėje, tačiau jis tokio pobūdžio sužalojimų nepadarė. Todėl nustačius, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tikslą nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Kasatorius teigia, kad nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį į veidą, tačiau sužalojimų veido srityje teismo medicinos specialistai nenustatė. Kasatorius pabrėžia, kad atsakomybė pagal BK 129 straipsnį už nužudymą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Tuo tarpu tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties priežastinio ryšio nustatyta nebuvo. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant ši nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirti sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tikslą nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.
Kasatoriaus nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o savo poziciją pagrindė tuo, jog visi nuteistieji suprato daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdi, numatė pavojingų padarinių (sveikatos sutrikdymų, tame tarpe, ir galinčių sukelti nukentėjusiojo mirtį) kilimą ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Kasatoriaus manymu, jo veika, atsižvelgiant į tyčios smurtauti prieš nukentėjusįjį (suduodant vieną smūgį į veidą) buvimą, turėjo būti kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad nors nuteistieji neneigia smurtavę prieš nukentėjusįjį (kasatorius T. P. nurodo sudavęs nukentėjusiajam vieną smūgį, kasatorius V. K. – tris smūgius, o kasatorius J. K. – keturis smūgius), o kiekvienas iš jų ginčija savo veiksmų apimtį teigdamas, kad tarp jų padarytos veikos ir nukentėjusiojo mirties nėra priežastinio ryšio, tačiau baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir kiekvieno nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išdėstė įrodymus ir motyvus, kodėl visi nuteistieji pripažinti nužudymo bendravykdytojais ir kodėl nėra būtina, kad kiekvienas iš jų nukentėjusiajam padarytų mirtinus sužalojimus.
Taip pat atsiliepime nurodoma, kad nepagrįstas kasatoriaus T. P. teiginys neva nukentėjusysis į upelį galėjo būti įmestas gyvas. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė išsamius motyvus dėl nukentėjusiojo mirties laiko, be to, nukentėjusysis sumuštas ir paliktas lauke pragulėjo parą laiko, todėl faktą, kad nukentėjusysis miręs, akivaizdžiai galėjo nustatyti ir nuteistasis V. K. bei jo motina. Minėti asmenys ne tik parodė, kad nukentėjusysis yra miręs, bet ir paaiškino, pagal kokius požymius jie apie tai sprendė. Nukentėjusiojo mirties laikas byloje nustatytas ne tik pagal nuteistojo V. K. ir jo motinos parodymus, bet ir teismo medicinos specialisto išvada, eksperto apklausa, todėl teismų išvada šiuo klausimu abejonių nekelia.
Nuteistųjų V. K., J. K. ir T. P. kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl V. K., J. K. ir T. P. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Kasatoriai V. K., J. K. ir T. P. neneigia naudoję smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau teigia, kad nesiekė jo nužudyti, kiekvienas sudavė tik kelis smūgius, kurie negalėjo sukelti mirties, todėl tarp jų veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) nėra priežastinio ryšio.
Kelių asmenų veika, sukėlusi kito žmogaus mirtį, gali būti kvalifikuojama kaip nužudymas tik esant bendrininkavimo nužudyti kitą žmogų požymiams. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių, sulaukusių amžiaus, nuo kurio asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki tol, kol nusikaltimas dar nėra baigtas. Esant susitarimui nužudyti, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus kiekvienas iš jų padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tačiau jeigu nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis (kasacinė nutartis Nr. 2K-423/2006). Todėl sprendžiant kasatorių baudžiamosios atsakomybės klausimą, svarbiausia nustatyti kaltininkų susitarimo turinį, iš kurio išplaukia kaltininkai tyčios turinys. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.
Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad išgertuvių metu V. K. nusprendus „pamokyti“ nukentėjusįjį, nes šis „vagia iš jo motinos elektrą“, tam pritarė kiti nuteistieji. Žodžius „pamokyti“ kasatoriai suprato kaip smurto naudojimą prieš nukentėjusįjį. Tą rodo paskesni kasatorių veiksmai. Pamatę, kad nukentėjusysis grįžo į garažą, kuriame gyveno, visi kartu nubėgo į garažą ir ėmė mušti nukentėjusįjį. Pirmas smūgį nukentėjusiajam sudavė V. K. Tada prie jo prisijungė ir kiti nuteistieji, kurie nukentėjusiajam sudavė smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Antai, nuteistasis V. K. parodė, kad jis nukentėjusiajam ranka sudavė vieną smūgį į veidą ir du į pilvą, nuteistasis V. K. – du smūgius į šoną, J. K. – keturis smūgius į veidą ir į šoną, o T. P. – vieną smūgį į veidą. Lavono tyrimo metu buvo nustatyti krūtinkaulio ir daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai, kurie turėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai (jeigu šie lūžiai padaryti nukentėjusiajam esant gyvam). Nukentėjusiojo lavono tyrimo metu nustatyta: krūtinkaulio IV-tų tarpšonkaulinių tarpų projekcijose ir dešiniųjų II-VI (viengubi) ir VII-VIII (dvigubi), kairiųjų II-X (viengubi) šonkaulių lūžiai, padaryti kietais bukais daiktais. Pagal sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, krūtinkaulio lūžis padarytas traumuojant krūtinę iš priekio krūtinkaulio lūžio projekcijoje. Šonkaulių lūžiai padaryti nevienkartinia traumuojant krūtinės ląstos šoninius paviršius – suduodant smūgius į krūtinės šonus, smūgiuojant ar spaudžiant krūtinės kairę pusę. Gyvam asmeniui tokie sužalojimai turėjo sukelti didelį skausmą, sukelti krūtinės ląstos nestabilumą, o tai savo ruožtu turėjo sutrikdyti kvėpavimo judesius, dėl ko turėjo vystytis kvėpavimo nepakankamumas. Neatmetama galimybė, kad dėl minėtų sužalojimų galėjo vystytis šokas ar būti pažeisti plaučiai, tuomet galėjo įvykti mirtis nuo kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimų. Taigi nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija rodo, kad smūgiai buvo pavojingi sveikatai ir gyvybei. Sumuštą nukentėjusįjį nuteistieji paliko gulėti garaže, o patys grįžo į namus, kur toliau vyko išgertuvės. Taigi nors kiekvienas iš kaltininkų sudavė po kelis smūgius ir nebūtinai į gyvybiškai svarbias žmogaus kūno dalis, ir nebūtinai dėl jo smūgių suduotų smūgių nukentėjusysis mirė, tačiau kiekvienas iš nuteistųjų suvokė, kad naudoja smurtą prieš nukentėjusįjį, kad smurtas naudojamas kelių asmenų bendrais veiksmais, suduodant smūgius rankomis ir kojomis į įvairias, taip pat ir į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Taigi jie suvokė bendrai daromos veikos pavojingumą sveikatai ir gyvybei. Esant bendrininkavimui, atsakomybei už nužudymą kilti nėra būtina, kad kiekvienas iš bendravykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus. Tačiau svarbu visų bendrininkų susitarimas ir, darant nusikaltimą, pritarimas bendrų veiksmų pobūdžiui, intensyvumui, kas rodo kaltininkų tyčios turinį. Pakanka, kad mirtiną sužalojimą padarytų vienas ar keli bendrininkai, kitiems bendrininkams suvokiant, kad bendrais veiksmais naudojamas pavojingas gyvybei smurtas ir numatant, kad dėl jų bendrų veiksmų nukentėjusysis gali mirti.
Aišku, žodžius „pamokyti“ kiekvienas nuteistasis galėjo suprasti savaip: ir kaip kūno sužalojimų padarymą, ir kaip gyvybės atėmimą. Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, žmonių, dalyvavusių nusikaltime, skaičius, suduotų smūgių skaičius, jų intensyvumas ir lokalizacija – keturi asmenys nukentėjusiajam vienu metu sudavė visą eilę smūgių į įvairias kūno vietas, taip pat nuteistųjų elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – matydami sunkiai sumuštą nukentėjusįjį, jį paliko gulėti lauke, nesistengė jam padėti, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, o sugrįžo į namus, kur tęsė išgertuves, rodo, kad nuteistiesiems buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai, t. y. nuo atitinkamo masto sveikatos sutrikdymo iki nukentėjusiojo mirties. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimas dėl kasatorių smurtinių veiksmų buvo tikėtinas, ir jie tai numatė. Nors kasatoriai savo sąmonėje nedetalizavo padarinių kokybinės išraiškos (sveikatos sutrikdymas ar gyvybės atėmimas), tačiau suvokdami bendrai daromos veikos pavojingumą kito žmogaus sveikatai ir gyvybei, kasatoriai turėjo numatyti, jog gali nukentėjusįjį ne tik sužaloti, bet ir atimti gyvybę. Dalyvavusiųjų nusikaltime skaičius, suduotų smūgių skaičius, jų intensyvumas ir lokalizacija nuteistųjų elgesys po nusikalstamos veikos padarymo rodo, kad jiems buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai: ir sveikatos sutrikdymai, ir gyvybės atėmimas. Bylos duomenys rodo, kad jų tyčia buvo alternatyvi. Alternatyvioji tyčia yra apibrėžtos tyčios atmaina. Esant alternatyviai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkas suvokė ir numatė galint kilti (kasacinė nutartis Nr. 2K-404/2010).
Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog nuteistieji BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdami netiesiogine tyčia, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs, kad nuteistieji BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdami netiesiogine neapibrėžta tyčia. Tai, kad nuteistiesiems buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai, t. y. tiek atitinkamo masto sveikatos sutrikdymai, tiek mirtis, nereiškia, kad jie buvo abejingi galintiems kilti padariniams. Esant netiesioginei tyčiai asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. Tuo tarpu, pasirinkdamas smurtinį veikimo būdą, asmuo suvokia, kad jo veika būtinai sukels baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, tik nedetalizuoja jų išraiškos laipsnio: įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai ar mirtis. Nelogiška būti abejingam ar nenorėti sukelti nukentėjusiajam baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių, jeigu kaltininko pasirinktas veikimo būdas neabejotinai šiuos padarinius (bent jau sveikatos sutrikdymą) sukels. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tyčios rūšis neįtakoja padaryto nusikaltimo kvalifikavimo, nes BK 129 straipsnio 1 ir 2 dalys numato tiek tiesioginę, tiek netiesioginę tyčią kaip nužudymo nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį. Todėl tokia kolegijos išvada neduoda pagrindo keisti teismų sprendimus.
Nors teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiojo mirties priežastis dėl toli pažengusio lavono irimo nenustatyta, taip pat nenustatytas ir tikslus mirties laikas, tačiau šie duomenys (mirties laikas ir priežastis) nustatomi remiantis ne tik teismo medicinos specialisto išvada, bet ir įvertinus visus byloje esančius duomenis apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes. Nuteistasis V. K. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad kitos dienos rytą jis nukentėjusįjį rado gulintį toje pačioje vietoje, kurioje jis buvo paliktas vakare, bet jau mirusį. Jis neabejojo, kad nukentėjusysis yra miręs, nes jo kūnas buvo pabalęs, pradėjęs stingti, be to, jo motina, apžiūrėjusi kūną, taip pat pasakė, jog nukentėjusysis yra miręs. Teismai pagrįstai neabejojo šiais V. K. parodymais, nes kiekvienas normalaus išsivystymo žmogus pagal išorinius požymius (pabalęs, sustingęs) suvokia, kad kitas žmogus yra negyvas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas kitų asmenų arba gyvas įmestas į upelį.
Nors kasatoriai teigia, kad neturėjo tyčios nužudyti, tarp jų padarytų veikų (smūgių sudavimo) ir padarinių nėra priežastinio ryšio, o jų veikos turėtų būti kvalifikuotos kaip atitinkamo masto sveikatos sutrikdymai, teisėjų kolegija laiko, kad teismai pagrįstai kasatorius pripažino nužudymo bendravykdytojais ir jų veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymą, padarytą bendrininkų grupe.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų V. K., J. K. ir T. P. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Rimantas Baumilas Vytautas Piesliakas
