G. V. pagal BK 300 str., 300 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-309/2012

Teisminio proceso Nr. 1-22-1-01017-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.12.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta G. V. atstovei advokatei Aušrai Ručienei,

nukentėjusiajam V. V.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Daniui Svirinavičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. V. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartimi baudžiamasis procesas prieš G. V. nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, senaties terminui.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi nukentėjusiojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, taip pat G. V. atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. V. buvo kaltinama tuo, kad 2005 m. balandžio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje savo vyro V. V. vardu užpildė Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, į kurią įrašė neteisingus duomenis ir suklastojusi vyro parašą pasirašė; toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku E. J. vardu surašė 1996 m. spalio 15 d. dovanojimo sutartį, į kurią įrašė melagingus duomenis, kad E. J. dovanoja jai 39 000 Lt, ir suklastojusi E. J. parašą pasirašė; šiuos dokumentus 2006 m. rugpjūčio 21 d. kartu su atsiliepimu civilinėje byloje pateikė Kauno miesto apylinkės teismui.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. V. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis ir perduoti šią baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui.

Kasatorius nurodo, kad baudžiamojoje byloje priimtomis nutartimis G. V. pateikta bei civiliniame procese tebenaudojama dovanojimo sutartis pripažinta suklastota, o šia nusikalstama veika nukentėjusiajam padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. G. V. nusikalstama veika, kuria ji buvo kaltinama, pradėta 2006 m. ir tęsiama, jai tebesiremiant šiuo dokumentu, nes Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą, tenkinantį G. V. ieškinio reikalavimus civilinėje byloje, kuri dabar yra apeliacinės instancijos teisme. Iš teismui pateiktų pridėtų papildomų dovanojimo sutarčių, kuriomis G. V. jos tėvai dovanojo pinigus, matyti, kad dovanojimo sutartys yra sudarytos ir pasirašytos ant tokių pačių popieriaus lapų, nors dovanojimo sutarčių datos yra labai skirtingos, t. y. 1995 m. kovo 15 d., 1995 m. rugpjūčio 11 d., 1996 m. birželio 17 d. ir 1996 m. spalio 15 d. Padarytas taisymas 1996 m. birželio 17 d. dovanojimo sutartyje gali būti vertinamas kaip apmąstymas, kurią tiksliai datą nurodyti. E. J. sąžiningumas padėjo atskleisti vienos iš dovanojimo sutarčių klastojimo faktą, o G. V. tėvai, gindami dukterį, nebus suinteresuoti šių sutarčių pripažinimu niekinėmis. Tačiau kasatorius turi pagrindą manyti, kad kitos trys dovanojimo sutartys buvo pasirašytos vieną ir tą pačią dieną, G. V. siekiant įrodyti, kad turi asmeninių lėšų, ir taip gauti nepagrįstai didesnę kompensaciją dalinant santuokinį turtą. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu vieninteliame pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. posėdyje teisėja priėmė nukentėjusiojo civilinį ieškinį, kuriame buvo išdėstyti šie G. V. inkriminuotinų nusikalstamų veikų sudėčių patikslinimai, nurodytas 481 200 Lt žalos dydis, iš kurio turtinė žala sudaro 431 200 Lt. Šiais procesiniais veiksmais iš esmės gavęs nukentėjusiojo reikalavimą pasunkinti kaltinimą teismas, spręsdamas kaltinamosios G. V. gynėjo prašymą dėl bylos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukimo, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, turėjo kaltinamosios nusikalstamą veiką teisingai kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis Nr. 2K-213/2009). Neatlikęs šių procesinių veiksmų, teismas pažeidė visapusiško bylos nagrinėjimo principą, o palikdamas civilinį ieškinį nenagrinėtą, užkirto nukentėjusiajam kelią į nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimą pagal BPK 109 straipsnio nuostatas, pažeidė BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 10 dalies (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-1/2008), BPK 256 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nutraukė baudžiamąjį procesą G. V. pritaikęs senaties terminą kaltinimui pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baigėsi 2011 m. rugpjūčio 21 d., tačiau nevertino to, kad suklastojusi oficialų dokumentą, G. V. tęsia nusikalstamus veiksmus civilinėje byloje, siekdama nepagrįstai praturtėti kasatoriaus sąskaita, taigi daro sukčiavimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl didelės vertės, viršijančio 250 MGL, turto, panaudojant suklastotą dokumentą), o šiam nusikaltimui nustatytas dešimties metų senaties terminas, kuris sueina 2016 metais. Kasatorius nurodo, kad šioje byloje teismai savo išvadas dėl bylos aplinkybių grindė ne įrodymų visuma, o konkrečiai vienu kaltinimu pagal BK 300 straipsnį dėl oficialaus dokumento klastojimo, tačiau nevertino, kuriam tikslui šie dokumentai buvo klastojami, bei kilusių padarinių, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliacinį skundą padarė tuos pačius baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus.

Nukentėjusiojo V. V. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl padarytų veikų kvalifikavimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nutraukė baudžiamąjį procesą G. V. dėl pareikšto kaltinimo suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Kasatorius teigia, kad buvo pareikštas netinkamas kaltinimas, o G. V. veikoje yra BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, taip pat BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, senaties terminai už šiuos nusikaltimus yra ilgesni ir jie dar nesuėjo.

Pripažįstant kaltinamąjį kaltu nusikaltimo padarymu, taip pat ir sprendžiant klausimą dėl proceso nutraukimo, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, labai svarbu, kad veika, būtų teisingai kvalifikuota, nes senaties terminai tiesiogiai priklauso nuo kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo. Nesutikdami su kaltinimu prokuroras ir nukentėjusysis pagal BPK 256 straipsnio 2 dalį turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytą veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Tačiau šioje byloje kasatorius, turėdamas nukentėjusiojo statusą, tokia galimybe nepasinaudojo. Civilinio ieškinio pateikimas teismui nelaikytinas prašymu pakeisti kaltinimą į sunkesnį. Nukentėjusiojo atstovas advokatas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sutiko su gynėjos prašymu nutraukti procesą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminams.

Teisėjų kolegija laiko, kad kaltinamosios veika tinkamai įvertinta kaip atitinkanti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Nusikaltimo padarymo metu galiojusi BK 300 straipsnio 1 dalies redakcija greta kitų bausmių numatė laisvės atėmimą iki trejų metų. Pagal veikos padarymo metu galiojusį BK 95 straipsnio 1 dalies 1 b punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl nesunkių nusikaltimų (įstatymo numatyta laisvės atėmimo bausmė neviršija trejų metų) sueina praėjus penkeriems metams po nusikalstamos veikos padarymo. Kadangi G. V. veiksmai buvo padaryti 2006 m. rugpjūčio 21 d., bylos nagrinėjimo teisme metu – 2011 m. rugsėjo 21 d. – buvo suėjęs penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Taigi teismas pagrįstai priėmė nutartį nutraukti procesą suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 b punkte nustatytam apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kasatorius teigia, kad G. V. veika turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o pagal 3 dalį, kuriai senaties terminai yra ilgesni. Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį veika kvalifikuojama tada, kai dėl dokumentų klastojimo nukentėjusiajam padaroma didelė žala. Kasatorius teismui pateikė ieškinio pareiškimą, kuriuo padarytą žalą įvertino 431 200 Lt. Tačiau teismas, priėmęs nutartį nutraukti procesą dėl senaties, paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą. Pagal BPK 115 straipsnio nuostatas teismas išsprendžia civilinio ieškinio klausimą tik priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Šioje byloje vadovaudamasis įstatymo reikalavimais teismas civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Tai reiškia, kad ieškovui paliekama teisė įrodinėti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Pasisakydama dėl baudžiamosios teisės klausimų, kolegija laiko, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nebuvo pagrindo veiką kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimo bei Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutarties bendras sutuoktinių turtas padalytas daugmaž lygiomis dalimis – taip, kaip numato Civilinio kodekso normos dėl santuokoje įgyto turto teisinio statuso ir jo padalijimo principų.

Kasatorius teigia, kad G. V. veikoje yra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir jai nepagrįstai nebuvo pateiktas kaltinimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir neteisėtas svetimo turto įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Taigi šio nusikaltimo dalykas yra ne bet koks turtas, o tik svetimas, asmeniui asmeninės nuosavybės teisę nepriklausantis turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip svetimo turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinės nutartys Nr. 2K-620/2010, 2K-535-2011). Kolegija sutinka, kad G. V. veikoje yra apgaulės elementai, siekiant gauti kuo didesnę turto dalį. Tačiau pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.87 straipsnis nustato, kad turtas, įgytas sutuoktinių po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, taigi jis nėra svetimas nė vienam sutuoktiniui. Santuoka buvo sudaryta 1990 m. lapkričio 23 d., nutraukta 2007 m. rugsėjo 11 d. Veiksmai atlikti su sutuoktinių bendru turtu šioje situacijoje, kai vyksta bendro turto padalijimo teisinis procesas ir abu sutuoktiniai pripažįsta, kad dalijamas turtas yra bendras jų turtas, sutinka su jo kiekiu, tik ginčija, kokia dalis ir kuriam buvusiam sutuoktiniui turi priklausyti po padalijimo, negali būti laikomi sukčiavimu BK 182 straipsnio prasme. Todėl kasatoriaus teigimas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnį nepateikimo yra neteisingas.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso nutraukimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nėra asmens, dėl kurio padarytos veikos buvo priimtas toks sprendimas, išteisinimas dėl padarytos veikos – dokumentų klastojimo. Tam, kad būtų galima taikyti BK 95 straipsnį ir nutraukti procesą remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi būti nustatyta, kad asmuo padarė veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje numatyto konkretaus nusikaltimo požymius. Teismo sprendime turi būti nurodyta, kokiame BK straipsnyje ir kokioje jo dalyje numatyto nusikaltimo požymius atitinka asmens padaryta veika, dėl kurios baudžiamasis procesas nutrauktinas. Tą teismas ir padarė įvertindamas G. V. veiką kaip atitinkančią BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Baudžiamojo proceso nutraukimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nėra asmens reabilitavimas dėl padarytos veikos (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9-2012). Taigi šis faktas gali būti panaudotas sprendžiant civilinį ginčą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo V. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Valerijus Čiučiulka

Vytautas Piesliakas