Dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, bylos teisena nutraukta, nesant šio pažeidimo sudėties

Administracinė byla Nr. 2AT-11-2012

Teisminio proceso Nr. 4-05-3-04243-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.5 (S)

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, atnaujintą pagal administracine tvarka nubaustos R. U. prašymą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo, kuriuo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimas, kuriuo R. U. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 100 Lt dydžio bauda. Dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, bylos teisena nutraukta, nesant šio pažeidimo sudėties.

Skundžiamu Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinis skundas patenkintas: Kauno miesto apylinkės teismo nutarimas panaikintas, R. U. pripažinta kalta padariusi administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 100 Lt dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 3000 Lt dydžio bauda bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, galutinė nuobauda R. U. paskirta 3000 Lt dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su administracinio teisės pažeidimo byla ir išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą,

n u s t a t ė :

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus patrulis R. U. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2011 m. birželio 22 d. apie 13 val. 28 min. Kaune, Varnių g. 46, vairuodama transporto priemonę „Seat Ibiza“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, neišėmė iš automobilio kuro užpylimo įtaiso ir važiuodama šį nutraukė. Apie eismo įvykį policijos neinformavo ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Įvykio metu sugadintas užpylimo įtaisas. Šiais veiksmais R. U. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 231.1, 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutarime nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog R. U. neturėjo motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nes automobilį vairavo blaivi ir turėdama teisę vairuoti transporto priemones, automobilis buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kaip pati paaiškino, nepavykus užsipilti kuro, pamiršo ištraukti užpylimo įtaisą, pradėjo važiuoti ir jį nutraukė, tačiau tuoj pat sustojo, išlipo iš automobilio, pranešė degalinės operatoriui, kad nutraukė kuro užpylimo įtaisą, tuomet nuvažiavo, galvodama, kad apie įvykį pranešė. Pasišalinimas iš įvykio vietos gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai.

Kauno apygardos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutarimą, konstatavo, kad R. U., suvokdama, jog sukėlė eismo įvykį, apgadino svetimą turtą, pažeisdama KET 234 punkto reikalavimus, iš karto policijai apie eismo įvykį nepranešė, įvykio vietoje nepasiliko, todėl padarė ne tik pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, bet ir pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad R. U., būdama atidi ir rūpestinga, didelį vairavimo stažą turinti vairuotoja, privalėjo suvokti, jog padarė eismo įvykį, ir vykdyti imperatyvias Kelių eismo taisyklėse įtvirtintas eismo dalyvių pareigas įvykus eismo įvykiui, tačiau to nedarė. Eismo įvykio vietoje nebuvo turto, kuris buvo apgadintas, savininko ar jo įgalioto atstovo. Tokiu atveju į įvykio vietą turėjo būti kviečiama policija, o su eismo įvykiu susiję dalyviai privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau R. U. pasišalino iš eismo įvykio vietos. R. U. nurodė, jog apie tai, kad apgadino kuro užpylimo įrenginį, pranešė telefonu degalinės operatorei, tačiau tai jos nuo KET numatytų pareigų neatleidžia. Tokiu atveju R. U. turėjo pasilikti eismo įvykio vietoje ir laukti į eismo įvykio vietą atvykstančio degalinės atstovo, tačiau to nepadarė. Teismas nurodė, kad atsakomybės priemonių taikymui pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nėra būtina nustatyti, jog asmens tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės, pakanka nustatyti, kad jis suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas KET reikalavimus, iš karto policijai apie eismo įvykį nepranešė.

Pareiškimu administracine tvarka nubausta R. U. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimą be pakeitimų.

Pareiškime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių bei neužtikrino pareiškėjos, kaip silpnesniosios šalies, procesinių teisių įgyvendinimo. Pateikus apeliacinį skundą, R. U. nebuvo išaiškintos teisės ir pareiga pateikti atsiliepimą į jį, dėl to, neturėdama jokių teisinių žinių bei nesinaudodama advokato ar teisininko teikiamomis konsultacijomis, ji negalėjo įgyvendinti šios pareigos. Todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo atsižvelgti į pareiškėjos parodymus ir paaiškinimus apie įvykį. R. U. pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nesivadovavo jos pirmosios instancijos teisme duotais parodymais ir pateiktais paaiškinimais apie šį eismo įvykį, be to, teisme nebuvo apklausta ir liudytoja – jos sesuo, kuri įvykio metu sėdėjo automobilyje ir galėjo nurodyti reikšmingas aplinkybes, galėjusias nulemti administracinės nuobaudos dydį. Pareiškime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas griežtesnę nuobaudą, neatsižvelgė ir į tai, jog R. U. nebuvo suteikta informacija, kad apie tokį įvykį būtina pranešti policijai, be to, ji geranoriškai pranešė degalinės operatoriui apie susiklosčiusią situaciją.

R. U. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai skyrė griežtesnę nuobaudą, neįvertino to, jog ji dėl įvykusio eismo įvykio nuoširdžiai gailisi, nėra jokių sunkinančių aplinkybių. Taip pat teismas neatsižvelgė ir į aplinkybę, kad pareiškėja augina nepilnametį vaiką, kurį reikia vežti į darželį. Tokio dydžio administracinė nuobauda sumažino galimybę tinkamai rūpintis vaiko interesais bei materialine gerove, taigi nebuvo atsižvelgta ne tik į pareiškėjos, bet ir į jos nepilnamečio vaiko interesus.

R. U. teigimu, apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas griežtesnę nuobaudą nei pirmosios instancijos teismas už tokio pobūdžio administracinės teisės pažeidimą, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), 2005 m. vasario 15 nutarimu administracinėje byloje Nr. N12–264–05, esant analogiškai situacijai (asmuo nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, dėl to, pradėjus važiuoti, nutraukė neištrauktą iš kuro bako kuro užpylimo čiaupą, iš autoavarijos vietos pasitraukė, policijai apie įvykį nepranešė, tuo padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnyje), konstatavo, jog atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir pirmosios instancijos teismo paskirtu įspėjimu. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo J. A. L. gailėjosi dėl padarytų pažeidimų, atlygino padarytą žalą. Suprantamas yra ir J. A. L. paaiškinimas, kad jis turėjo abejonių, ar apie tokį įvykį yra privaloma pranešti policijai. Kadangi po įvykio J. A. L. bendravo su degalinės darbuotoju, negali būti daroma išvada, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, greitai pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, siekė nuslėpti įvykį ar išvengti su įvykiu susijusių neigiamų pasekmių. Nurodytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje teisingumo ir protingumo kriterijai nereikalauja J. A. L. taikyti griežtesnės už pirmosios instancijos teismo paskirtą sankciją.

Atsiliepimu į R. U. pareiškimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos l. e. viršininko pareigas Remigijus Stukas prašo šio pareiškimo netenkinti.

Atsiliepime teigiama, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos faktinės įvykio aplinkybės tik dar kartą įrodo, jog R. U. žinojo ir suprato, kad apgadino kitam asmeniui priklausantį turtą, tuo padarydama turtinę žalą, t. y. padarė eismo įvykį. Tai žinodama ir suprasdama ji turėjo vadovautis KET 231.1 punkto reikalavimais – nedelsdama sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą KET 97.2, 98 punktuose nustatyta tvarka bei, nesant įvykio vietoje nukentėjusiam asmeniui, vadovaudamasi KET 234 punkto reikalavimais, nedelsdama pranešti apie eismo įvykį policijai. To nepadariusi R. U. buvo teisėtai patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnį už tai, kad pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Atsiliepime nesutinkama su pareiškėjos teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog jai nebuvo suteikta informacija, kad apie tokį įvykį būtina pranešti policijai. R. U., būdama eismo dalyve – vairuotoja, vadovaujantis KET 5 punkto reikalavimais, privalo išmanyti šias taisykles ir jų laikytis, todėl tokie pareiškėjos teiginiai atsiliepime vertinami kaip nepagrįsti.

Atsiliepime nurodoma, kad, priimdamas nutarimą, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi formuojama teismų praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos užtraukia atsakomybę tik tais atvejais, kai pareiga informuoti policiją apie eismo įvykį numatyta Kelių eismo taisyklėse (nutartis Nr. N–575–2179/2009). Nutartyje Nr. N–444–2387/2010 LVAT nurodė, kad atsakomybės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį taikymui nėra būtina nustatyti, jog asmens tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės; pakanka nustatyti, kad asmuo suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas KET reikalavimus, iš karto policijai apie eismo įvykį nepranešė. Tuo LVAT konstatavo, kad būtent pareigos, įtvirtintos KET 234 punkte (jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusiojo asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai), nevykdymas yra veika, už kurią ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė. Atsiliepime nurodoma, kad ši teismų praktika suformuota po Kelių eismo taisyklių pakeitimų, patvirtintų 2008 m. liepos 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 768. Pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta 2005 m. vasario 15 d. nutartimi Nr. N12–264–05, nes ji neatitinka naujų KET reikalavimų.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad pagal ATPK 302(10) straipsnio 2 dalį, bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Šiuo atveju bylą teismas išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, todėl liudytojai ir kiti proceso dalyviai į teismo posėdį nebuvo šaukiami. Pagal ATPK 302(9) straipsnį apylinkės teismas per tris dienas išsiunčia apeliacinio skundo kopiją asmenims, nurodytiems ATPK 291 straipsnyje, ir šie asmenys turi teisę per keturiolika dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo dienos raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą, juose išdėstyti savo nuomonę. Atsiliepime pažymima, kad pareiškėja R. U. šia savo teise nepasinaudojo.

Prašymas tenkintinas

Dėl ATPK 130 straipsnio 2 dalies taikymo

Pareiškėja neginčija teismų sprendimo pripažinti ją kalta padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, tačiau nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ji padarė ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. U., pradėdama važiuoti, neišėmė iš automobilio kuro užpylimo įtaiso ir važiuodama jį nutraukė. Pajutusi smūgį ji išlipo iš automobilio, paskambino degalinėje nurodytu numeriu ir operatorei pranešė apie įvykį. Operatorė pažadėjo šią informaciją perduoti atsakingiems asmenims. Po pokalbio R. U. išvažiavo. Kelių eismo taisyklių 234 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pranešimas apie įvykį telefonu degalinės operatorei neatleidžia nuo Kelių eismo taisyklėse numatytų pareigų. Tuo remdamasis teismas konstatavo, kad R. U. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Iš tiesų pagal byloje nustatytas aplinkybes R. U. privalėjo laikytis KET 234 punkte nurodytos tvarkos, t. y. iškviesti policijos pareigūnus ir laukti įvykio vietoje, kol šie atvyks. Taigi, pareiškėjos veiksmai – nepranešė policijos pareigūnams ir išvažiavo iš degalinės – formaliai atitinka ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal šio nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai.

Pirmosios instancijos teismas R. U. nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos dalį dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies, padaręs išvadą, kad bylos duomenys nepatvirtino pareiškėjos veiksmuose buvus tiesioginę tyčią. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. U. automobilis buvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ji vairavo blaivi, turėdama teisę vairuoti, todėl neturėjo motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu padarė priešingą išvadą ir nurodė, kad administracinės atsakomybės taikymui pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nėra būtina nustatyti, jog asmens tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės, pakanka nustatyti, kad jis suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas KET reikalavimus, iš karto policijai apie eismo įvykį nepranešė.

Atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis išvadomis. Kaip matyti, apeliacinės instancijos teismas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo tyčios turinį susiejo tik su asmens supratimu, kad jis sukėlė eismo įvykį. Šio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.

Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. U. nevengė atsakomybės, ar pareigos atlyginti degalinei padarytą žalą, pati pranešė apie įvykį degalinės operatorei, kuri pažadėjo perduoti informaciją atsakingiems asmenims. Be to, byloje nustatyta, kad degalinės administracija R. U. neturėjo jokių pretenzijų, jos padarytą žalą atlygino draudimo įmonė. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad R. U., išvažiuodama iš degalinės manė, kad apie įvykį pranešė tinkamai, t. y. nesuvokė, jog jos pasišalinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, sąžiningai klydo dėl savo veiksmų esmės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo ribas, nes administracinę atsakomybę pagal šį straipsnį taikė nesant pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios.

Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju R. U. veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, nes nenustatyta jos tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos, todėl bylos dalis dėl šio pažeidimo nutrauktina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Patenkinti R. U. prašymą: panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimą be pakeitimų.

Teisėjai

Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius

Rimantas Baumilas