V. L. pagal BK 178 str. 2 d., 178 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-373/2012

Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00169-2009-9 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.2; 1.2.14.10; 2.1.7.4; 2.1.14; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nukentėjusiajam A. S.,

nukentėjusiojo atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. S. atstovės advokatės Kristinos Česnauskienės kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams keturiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;

E. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 06.00 val. ir neatlygintinai išdirbti 50 valandų per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteista iš V. L. ir E. K. solidariai nukentėjusiajam A. S. 2100 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Atmestas nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys dėl 116 702 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta konfiskuoti V. L. automobilį „VW Transporter“.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo A. S. apeliacinis skundas atmestas, priteista iš V. L. ir E. K. solidariai nukentėjusiajam A. S. 800 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nukentėjusiojo ir jo atstovės advokatės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. L. ir E. K. nuteisti už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, veikdami bendrai, iš Olandijos piliečio A. C. B. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kiemo pagrobė bendros 2291 Lt vertės įvairaus turto.

Tęsdami nusikalstamą veiką, 2009 m. rugpjūčio 13 d., tiksliau nenustatytu laiku, V. L. ir E. K., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į toje pačioje A. C. B. sodyboje esantį mobilųjį gyvenamąjį namelį, iš kurio pagrobė bendros 6829 Lt vertės įvairaus turto.

Tęsdami nusikalstamą veiką, 2009 m. rugpjūčio 14 d., tiksliau nenustatytu laiku, V. L. ir E. K., nukėlę lauko duris, įsibrovė į medinį namelį, esantį toje pačioje sodyboje, tik jau priklausančioje ne A. C. B., o A. S., ir iš jo pagrobė bendros 5350 Lt vertės įvairaus turto.

Tęsdami nusikalstamą veiką, 2009 m. rugpjūčio 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, V. L. ir E. K., per nukeltas lauko duris įsibrovė į tą patį medinį namelį ir iš jo pagrobė bendros 4740 Lt vertės įvairaus turto.

Taip V. L. ir E. K. pagrobė 19 210 Lt vertės svetimą turtą.

Kasaciniu skundu nukentėjusiojo A. S. atstovė advokatė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, pripažinti V. L. ir E. K. kaltais pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį ir V. L. paskirti griežtesnę bausmę, civilinį ieškinį tenkinti, jį priteisiant solidariai iš abiejų nuteistųjų arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; priteisti iš nuteistųjų bylinėjimosi išlaidas.

Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismams neteisingai įvertinus bylos aplinkybes, buvo netinkamai taikytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.395 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios nekilnojamojo daikto pirkimą pardavimą, daikto valdymo ir atsiradimo įgyvendinimą bei nuosavybės teisės įgijimą, tai lėmė BPK 109, 113, 115 ir CK 6.249, 6.250, 6.251, 6.25 straipsnių pažeidimus, dėl to nukentėjusysis neteko teisės gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimo. Be to, kasatorės įsitikinimu, netinkamas įrodymų vertinimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nes V. L. ur E. K. veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį.

Kasatorės teigimu, teismai teisingai nustatė, kad nukentėjusiajam A. S. nuosavybės teisė į žemės sklypą ir namą atsirado pagal 2009 m. rugpjūčio 14 d. žemės sklypo ir pastato pirkimo pardavimo sutartį, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad jis pagal šią sutartį įgijo tik žemės sklypą ir jame esantį pastatą, o sutartyje neaptarto žemės sklype esančio mobiliojo gyvenamojo namelio bei statybos laikui pastatytame priestate esančių daiktų neįgijo, ir civilinį ieškinį atmetė. Tokia teismų išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems logiškumo, protingumo, sąžiningumo principams ir šio Kodekso 6.395 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduodamame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Kasatorė pažymi, kad 2009 m. rugpjūčio 14 d. pirkimo pardavimo sutartyje nebuvo aptartas žemės sklype esančio kilnojamojo gyvenamojo namelio ir jame bei šalia kitame laikiname statinyje esančio kito turto nuosavybės teisės į jį perėjimo klausimas, todėl šis turtas perėjo A. S. nuosavybėn.

Kasatorė nurodo, kad dėl kilnojamųjų daiktų (taip pat ir dėl mobiliojo gyvenamojo namelio) nukentėjusysis žodžiu susitarė su A. C. B. dar 2009 m. gegužės 25 d. ir tą pačią dieną pasirašė įsipareigojimą dėl ateityje sudaromos pirkimo pardavimo sutarties bei sumokėjo 40 000 Lt avansą. Toks įsipareigojimas patvirtina ne tik ketinimą įsigyti nuosavybę iš A. C. B., bet ir įsigijimą (CK 6.309 straipsnis). Kasatorė pažymi, kad A. C. B., gavęs avansą, išvyko į Olandiją ir nuo to laiko iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo visu turtu rūpinosi nukentėjusysis. Tuo tarpu CK 4.28 straipsnio 2, 8 punktuose nustatyta, kad kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda, kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradėjo saugoti daiktą, ar atliko kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą. Pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Taigi kilnojamųjų daiktų nuosavybės teisinis statusas nusikaltimo padarymo metu (t. y. nuo 2009 m. rugpjūčio 12 iki 15 d.) buvo tinkamai teisiškai sureguliuotas. Tai, kad šias teisės normas neteisingai suvokia A. C. B., dar nereiškia, kad jos šiuo atveju netaikomos. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimo padarymo data pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta tiksliau pagal liudytojos G. P. (nuteistojo V. L. tetos) parodymus, iš kurių akivaizdu, kad vagystė buvo įvykdyta po notarinės sutarties sudarymo. Tačiau šios liudytojos parodymus teismai ignoravo. Kasatorė pažymi, kad rugpjūčio 13 d. prieš sandorio pasirašymą nukentėjusysis ir A. C. B. kartu apžiūrėjo namų valdą, pastatus ir juose esantį turtą, kuris tuo metu nebuvo sugadintas ar pavogtas.

Kasatorė teigia, kad nuteistiesiems V. L. ir E. K. turi būti inkriminuotas svetimo turto sugadinimas ir sunaikinimas (BK 187 straipsnis), o A. S. dėl šia veika padarytos žalos turi būti pripažintas nukentėjusiuoju. Iš bylos duomenų (tyrėjo parodymų ir nuotraukų) matyti, kad dalis daiktų (kriauklės, vandens maišytuvai, spintelės, lovos ir kita įranga) buvo įmontuota į mobiliojo namelio sienas, kurios vagystės metu buvo sugadintos, be to, buvo sulaužyta dušo kabina. Tai, kad vagystės metu buvo sugadintas turtas, patvirtina ir nuteistojo E. K. parodymai. Kasatorės įsitikinimu, ši nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, nes sugadintų daiktų vertė viršija 250 MGL. Tam, kad būtų teisingai nustatyta sugadinto ar sunaikinto bei pagrobto turto vertė, nukentėjusysis prašė skirti turto vertinimo ekspertizę, tačiau prašymai nepagrįstai buvo atmesti. Iš byloje pateiktos firmos „Elindra“ pažymos matyti, kad prabangaus mobiliojo namelio „Dorechster“ vertė apie 40 000 Lt, tačiau jis vietoje nebuvo apžiūrėtas, neįvertinti jo pagaminimo metai, liekamoji vertė, atstatymo galimybės, tikslingumas ir kaštai. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad buvo sulaužytos keturios kėdės, kurių bendra vertė 400 Lt, taip pat 500 Lt vertės dušo kabinos, pavogtos iš sandėlio, durelės, todėl ir tai laikytina svetimo turto sugadinimu.

Kasatorės manymu, neteisingai nustatyta ir pagrobto turto vertė. Teismas, nepaisydamas pateiktų oficialių rašytinių įrodymų (UAB „Ekodora“ raštų, sąmatos), pagrobtų daiktų vertę nustatinėjo pagal laikraščių reklaminius skelbimus arba prielaidomis ir tokio savo sprendimo niekaip nemotyvavo. Kasatorei nesuprantama, kodėl abiejų vandens maišytuvų vertė buvo nustatyta po 10 Lt, kai laikraščių skelbimuose jų kaina svyravo nuo 122 iki 200 Lt, taip pat ir klozetai su bakeliais įvertinti tik po 100 Lt, kai laikraštyje jų kainos nurodytos nuo 205 iki 269 Lt, arba dušo kabina įvertinta 50 Lt, kai yra duomenų, kad tokios dušo kabinos kainuoja 500 Lt. Kasatorė taip pat nesutinka su pagrobtų kriauklių įvertinimu po 50 Lt ir 100 kg vinių įvertinimu tik 80 Lt, kai iš 2010 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Garfus“ pažymos matyti, kad 1 kg vinių kaina svyruoja nuo 5 iki 8 Lt, taigi jų vertė siekia 500–800 Lt.

Kasatorė pažymi, kad iš nukentėjusiojo mobiliojo namelio pavogta daugiau turto, nei nurodyta kaltinime, nes iš sekcijos indaujos buvo pavogta bendros 303 Lt vertės 15 butelių įvairių alkoholinių gėrimų (brendžio, degtinės, likerio ir kt.). Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra įrodymų dėl šių alkoholinių gėrimų vagystės. Nors tiesiogiai niekas nematė gėrimų vagystės fakto, tačiau iš byloje esančių nuotraukų, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad po vagystės indauja buvo tuščia. Kasatorės manymu, vadovautis nuteistųjų parodymais nėra pagrindo, nes jie siekia išvengti atsakomybės ar ją palengvinti. Kasatorė teigia, kad nukentėjusysis viso bylos tyrimo metu nuosekliai nurodė, koks turtas buvo pavogtas, neturėdamas tikslo praturtėti ar meluoti.

Pasak kasatorės, teismas privalėjo patikslinti pagrobtų daiktų vertę: aliumininių pastolių – 5000 Lt, 10 sąramų (švelerių) – po 150 Lt (bendra suma 1500 Lt), sieninio veidrodžio – 250 Lt, lubų šviestuvo – 150 Lt, stalinio šviestuvo – 50 Lt, televizoriaus – 500 Lt, sieninės spintelės su veidrodžiu – 80 Lt, dušo kabinos –500 Lt, dušo vandens maišytuvo – 40 Lt, keraminės kriauklės – 250 Lt, kriauklės vandens maišytuvo – 40 Lt, dviejų rankšluosčių kabyklos – 40 Lt, tualetinio staliuko – 110 Lt, dviejų elektrinių radiatorių – po 500 Lt (bendra suma 1000 Lt), skrudintuvo – 500 Lt, kavos aparato – 100 Lt, dviviečio čiužinio – 300 Lt, puodų komplekto „Ikea“ – 500 Lt, keturių keptuvių „Ikea“ po 50 Lt (bendra suma 200 Lt), dušo kabinos – 500 Lt, boilerio – 2000 Lt, klozeto su bakeliu – 400 Lt, hidroforo – 800 Lt, trijų dėžių įvairių vinių, veržlių apie 100 kg – 800 Lt, kalėdinės 100 m ilgio girliandos – 200 Lt. Patikslinta kaltinime nurodytų daiktų vertė yra 41 529 Lt. Pagal byloje surinktą medžiagą dėl realių rinkos verčių buvo pavogta turto už 41 992 Lt, todėl V. L. ir E. K. turėjo būti nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Kasatorės teigimu, nukentėjusiajam nepagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas. Pagal CK 6.250 straipsnio nuostatas neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaroma nusikaltimu. A. S. buvo pripažintas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo metu, šis nutarimas teisėtas ir pagrįstas. BPK 115 straipsnis numato galimybę atmesti ieškinį, kai asmuo išteisinamas neįrodžius dalyvavimo padarant nusikaltimą, o CK 6.253 straipsnio nuostatos leidžia netaikyti civilinės atsakomybės, jei žala atsiranda dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, būtinojo reikalingumo ar ginties atveju, tačiau šioje byloje tokie pagrindai nebuvo nustatyti, todėl civilinis ieškinys atmestas nepagrįstai.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kasacinis skundas pateiktas dviem alternatyviais pagrindais. Vienu atveju prašoma pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, perkvalifikuojant veiką į BK 178 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį. Alternatyviu pagrindu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

BPK 376 straipsnis 1 dalis numato, kad bylos kasacine tvarka nagrinėjamos teisės taikymo aspektu. Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas siejamas su neteisingu bylai reikšmingų faktų nustatymu, aplinkybių ištyrimu. Kasacinis skundas daugiausia grindžiamas argumentais dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio, nustatant pagrobtų iš A. S. jam priklausančių bei sugadintų ir sunaikintų daiktų dalį, pripažįstant į tuos daiktus nuosavybės teises Olandijos piliečiui A. C. B. Taip pat ginčijamas kaltinime, kuriuo veika pripažįstama įrodyta, išvardytų daiktų kiekis. Visi šie argumentai siejami ir su neteisingu veikos kvalifikavimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei nepagrįstu A. S. prašymo atmetimu dėl papildomo kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį inkriminavimo nuteistiesiems V. L. ir E. K. Šie klausimai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti išnagrinėjami šio teismo posėdyje, o turėjo būti išnagrinėti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose.

Šioje byloje ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui kilo abejonių, kam – A. S. ar Olandijos piliečiui A. C. B. – nusikaltimo padarymo metu priklausė pastoliai, statybinės medžiagos bei mobilusis gyvenamasis namas su jame buvusiais daiktais, nes turtas, ikiteisminio tyrimo bei teismo proceso metu nustatytais duomenimis, buvo pagrobtas bei sunaikintas 2009 m. rugpjūčio 12–15 d., o sandoris dėl nekilnojamo turto pirkimo įvyko ir turtas buvo perleistas 2009 m. rugpjūčio 14 d., kaip nurodoma sutartyje (T. 1, b. l. 154-159) Kvalifikuojant veiką pagal BK 178 straipsnį minėtos aplinkybės nėra esminės ir neturi tiesioginės reikšmės veikos kvalifikavimui, nes atsakomybė pagal BK 178 straipsnį kyla tam, kas pagrobė svetimą turtą, neturi reikšmės ir tai, kam tas turtas vagystės metu priklausė. Šios aplinkybės yra reikšmingos dėl surastų daiktų grąžinimo, priteisiant žalos atlyginimą bei nustatant, kas turi teisę įgyvendinti procesines teises įvertinant pagrobtus daiktus. Nagrinėjamu atveju tai gali turėti reikšmės nustatant pagrobtų daiktų vertę (pavyzdžiui, nukentėjusiajam pateikiant įrodymus dėl daiktų vertės), o tai kartu gali lemti ir veikos kvalifikavimą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina ir tai, kad turto priklausomybė yra tiesiogiai susijusi su nukentėjusiojo procesinių teisių įgyvendinimu dėl nusikaltimo metu sugadintų ir sunaikintų daiktų, todėl tai gali būti pagrindas baudžiamajam procesui pradėti pagal BK 187 straipsnio 1 ar 3 dalį. Visos šios aplinkybės yra labai svarbios įgyvendinant BPK 2 straipsnio nuostatas, nustatančias pareigą ikiteisminio tyrimo institucijai atskleisti nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo institucija ir teismai, nustatydami, kam vagystės metu priklausė mobilusis namelis su jame buvusiu turtu, statybiniai pastoliai ir kitos medžiagos, rėmėsi 2009 m. rugpjūčio 14 d. turto pirkimo pardavimo sutartimi, kuria A. C. B. pardavė, o A. S. nupirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)kaime, ir ten esantį nebaigtą statyti gyvenamąjį namą. Remiantis minėtoje pirkimo sutartyje išdėstytomis sąlygomis ir A. C. B. apklausos duomenimis pagal pateiktą teisinės pagalbos prašymą, buvo pripažinta, jog kilnojamasis namelis bei kiti pirmiau minėti vagystės objektai vagystės metu priklausė Olandijos piliečiui A. C. B. Nukentėjusysis ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant ją teisme nesutiko su šiomis išvadomis ir tvirtino, jog pirkimo pardavimo sutartimi A. C. B. jam perleido visą turtą, kuris buvo sodyboje. Ikiteisminis tyrimas turėjo imtis priemonių šią aplinkybę ištirti, nes kilnojamo turto perleidimui nėra būtina notarinė sutarties forma, be to, mobiliajam nameliui bei kitiems paminėtiems daiktams nenumatytas registravimas viešajame registre, todėl šiuos daiktus A. S. galėjo įgyti žodiniu susitarimu.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi priemonių išsiaiškinti turto perleidimo aplinkybes, pateikiant prašymą dėl teisinės pagalbos, tačiau klausimai šiame prašyme buvo pateikti siaurai, akcentuojant A. C. B. santykių turinį su nuteistuoju V. L. dėl namų valdos pardavimo, taip pat detales dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo A. S. laiko bei datos. Prašyme nebuvo suformuluoti klausimai dėl kito turto, kuris buvo toje namų valdos teritorijoje – mobiliojo namelio, statybinių pastolių bei kitų daiktų perleidimo, ir dėl to, kam jie priklauso (T. 2, b. l. 2). A. C. B. apklausoje pagal teisinės pagalbos sutartį nurodė, kad „...Kitą dieną po banko pavedimo įvykdymo į mano namą ir namelį ant ratų, kuriame buvau apsistojęs ir kuris buvo pastatytas namo teritorijoje, kažkas įsilaužė. Tiek namas, tiek namelis ant ratų buvo suniokoti, visi daiktai buvo pavogti. Dėl to aš patyriau apie 35 000 EU žalą.“ Kaip matyti iš šio teksto, A. C. B. nurodė, kad vagystė įvykdyta po pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo, ir pažymėjo, jog žala padaryta bendrai namui ir mobiliajam nameliui. Šis teiginys rodo, kad, apibrėždamas žalos dydį, A. C. B. ją nurodė bendrai, neišskirdamas mobiliojo namelio ir namo, kuris pagal notarinę sutartį jau buvo perleistas A. S. Ši aplinkybė rodo, kad teismai, išdėstydami argumentus ir pripažindami, jog 35 000 EU žala, tai A. C. B. patirti nuostoliai dėl turto sunaikinimo ir vagystės iš mobiliojo namelio, neteisingai išsiaiškino apklausos protokolo turinį. Be to, teismo išvados yra prieštaringos, nes, pripažinus, kad žala padaryta A. C. B., nebuvo imtasi priemonių įgyvendinti, jo, kaip nukentėjusiojo nuo nusikalstamos veikos, procesinių teisių. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. A. S., kaip nukentėjusysis, turi ribotas galimybes pateikti įrodymus dėl savo nuosavybės teisių į ginčijamus daiktus, atsižvelgiant į tai, kad A. C. B. gyvena kitoje valstybėje, yra kliūčių ir dėl kalbos. Šias aplinkybes privalėjo išsiaiškinti ikiteisminio tyrimo institucija arba bylą nagrinėjantis teismas, surinkdamas duomenis ir konkrečiai nustatydamas, kam ir koks turtas nusikaltimo padarymo metu priklausė, o ne aiškindamas kilnojamo ir nekilnojamo turto perleidimo teisinį reguliavimą bei dėstyti prieštaringas išvadas dėl padarytos žalos. Ikiteisminio tyrimo ir teismo pareiga yra nustatyti, kam nusikaltimu buvo padaryta žala, iri baudžiamojo proceso numatyta tvarka užtikrinti žalą patyrusio asmens procesines teises, tačiau šios aplinkybės liko neišsiaiškintos ir procesinių teisių užtikrinimo klausimai neišspręsti. Teismų sprendimuose pripažįstama, jog kilnojamas turtas nusikaltimo metu priklausė A. C. B., tačiau jo įtraukimo į baudžiamąjį procesą klausimas nesprendžiamas. Po nusikaltimo padarymo praėjo dveji metai, priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, tačiau iki šiol nukentėjusiajam A. S. perduotų daiktų likimas neaiškus, žalos atlyginimo klausimai neišspręsti.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėti esminiai apeliacinio skundo argumentai, suvaržytos nukentėjusiojo teisės į nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Nukentėjusysis pareiškė prašymą atlyginti jam turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti. Prašymas tenkintinas, proceso išlaidos (300 Lt) išieškotinos lygiomis dalimis iš abiejų nuteistųjų (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Išieškoti iš nuteistųjų V. L. ir E. K. nukentėjusiajam A. S. po 150 Lt (šimtą penkiasdešimt litų) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Rimantas Baumilas

Alvydas Pikelis