Civilinė byla Nr. 3K-3-294/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 78.2.1; 114.11; 121.21 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui V. M. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo; institucijos, teikiančios išvadas byloje, – Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priteisto išlaikymo vaikui dydžio pakeitimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, teismo pareigą motyvuoti sprendimą, aiškinimo ir taikymo.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 10 d. sprendimu iš atsakovo sūnaus R. M., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui priteista mokėti ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų) kas mėnesį, pradedant mokėti nuo 1995 m. lapkričio 2 d. iki sūnaus pilnametystės, bet ne mažiau kaip 0,4 MGL; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pirmiau nurodytas teismo sprendimas pakeistas, priteisiant iš atsakovo sūnaus išlaikymui mokėti ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį, pradedant nuo 2000 m. rugpjūčio 21 d. iki sūnaus pilnametystės. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti atsakovo teikiamo išlaikymo dydį ir priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 860 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki jo pilnametystės, t. y. (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad atsakovas priteistą išlaikymo dydį moka nereguliariai, nesidomi sūnumi. Šalių vaiko poreikiai yra išaugę: dėl stambaus kūno sudėjimo aprangą vaikui reikia pirkti suaugusiems skirtose parduotuvėse, sūnus prastai mato, todėl kasmet perkami nauji akiniai, vaikas turi sveikatos problemų, dėl kurių yra priverstas lankytis privačiose poliklinikose. Ieškovė pažymėjo, kad sūnaus išlaikymui per mėnesį išleidžia 1722 Lt, o jos pajamos yra 2000 Lt. Atsakovas turi du aukštuosius išsilavinimus, gali dirbti ir teikti didesnį išlaikymą sūnui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies: pakeistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 10 d. sprendimu, pakeistu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 11 d. sprendimu, priteistas išlaikymo dydis ir priteista iš atsakovo sūnaus R. M. išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki R. M. pilnametystės, t. y. (duomenys neskelbtini), išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.
Teismas nustatė, kad šalių santuoka nutraukta 1996 m. vasario 23 d. Ieškovei nuosavybės teise priklauso ½ dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, kiemo statinių ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini); jos vardu registruotas automobilis,,VW Jetta“, kurio pirmos registracijos data yra 2007 m. lapkričio 15 d.; ieškovė turi terminuotų indėlių bankuose, kas mėnesį gauna apie 1987,03 Lt darbo užmokesčio. Atsižvelgdamas į tai, kad dalis ieškovės gaunamų pajamų yra skiriamos sūnui išlaikyti, taip pat į augančius vaiko poreikius ir šalies ekonominę situaciją, teismas sprendė, kad ieškovės (kartu ir vaiko) turtinė padėtis yra iš esmės pablogėjusi ir todėl vaikui priteisto išlaikymo dydis didintinas. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktais apskaičiavimais ir juos pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad vaikui kas mėnesį išleidžiama suma yra 1722 Lt. Vaikui diagnozuotas nuolatinis alerginis rinitas, susilpnėjusi rega, plokščiapadystė, hipertenzinio tipo kraujotaka, lėtinis tonzilitas, todėl jį reikia nuolat stebėti. Ieškovė, nors ir gyvendama jos motinai priklausančiame name, apmoka dalį išlaidų už suteiktas komunalines paslaugas. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodyta kas mėnesį vaiko išlaikymui išleidžiama suma yra reali ir neviršija vaiko poreikių (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas dėl objektyvių priežasčių negalėtų teikti ½ dalies vaikui reikalingo išlaikymo; jis gali laisvai pasirinkti darbą ar verslą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) ir vykdyti išlaikymo pareigą. Kartu teismas nustatė, kad šiuo metu atsakovas nedirba, turi sveikatos problemų; jam nuosavybės teise priklauso automobilis,,Mazda 323“, kurio pirmos registracijos data 1993 m. gegužės 25 d., 1/6 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/6 dalis gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, kiemo įrenginių ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), atsakovui suteikta 4500 Lt paskola. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad šalys prie sūnaus išlaikymo turi prisidėti lygiomis dalimis. Tačiau, atsižvelgdamas į šalių turtinę padėtį, gaunamas pajamas, atsakovo sveikatos būklę, teismas tenkino ieškinį iš dalies, t. y. priteisdamas iš atsakovo sūnaus išlaikymui 500 Lt per mėnesį mokamų periodinių išmokų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2010 m. sausio 4 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. sprendimą palikto nepakeistą.
Pasisakydama dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino iš atsakovo reikalaujamą priteisti išlaikymo dydį, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti didesnį išlaikymą yra neprotingas, nesąžiningas ir nepagrįstas (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija, remdamasi ieškovės pateiktais skaičiavimais, nurodė, kad šalių sūnui išlaikyti per mėnesį išleidžiama suma yra 531 Lt (išlaidos maistui, higienos prekėms, pramogoms, telefonui ir pan.). Tuo tarpu drabužiai ir avalynė, kaip sezoninės prekės, negali būti sunaudojamos per mėnesį, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, negalima laikyti, kad šalių sūnui išlaikyti per mėnesį reikia 1722 Lt.
Teisėjų kolegija, remdamasi atsakovo byloje pateiktu išrašu iš medicininių dokumentų, kuris nepatvirtina, kad atsakovas negali dirbti fizinio darbo, ta aplinkybe, kad atsakovas (duomenys neskelbtini) turi nekilnojamojo turto, nesutiko su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo metu jis neturi pajamų ir negali teikti sūnui kas mėnesį 500 Lt išlaikymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai), nevisapusiškai ir neobjektyviai tyrė faktines bylos aplinkybes, netinkamai vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos,,Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d., priimta civilinėje byloje UAB,,AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Korporacija Lietverslas“ v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotomis nuostatomis, kad teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą iš naujo spręsti išlaikymo dydžio ir formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir tokį klausimą spręsti yra tikslinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-962/2002; 2003 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J., bylos Nr. 3K-7-96/2003; 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004, 2008 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-77/2008). Teismai, spręsdami išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą, turėjo pareigą nustatyti ir ištirti faktinius duomenis apie išlaikymo dydžiui pakeisti reikšmingus pasikeitimus nuo išlaikymo priteisimo momento, t. y. nustatyti vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį išlaikymo priteisimo ir bylos nagrinėjimo momentu ir, įvertinę šias aplinkybes, konstatuoti, ar faktinė situacija pasikeitė, ir jei taip, ar toks pasikeitimas laikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą išlaikymo dydžiui pakeisti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės turtinė padėtis pablogėjo, nesivadovavo protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis) ir neobjektyviai bei šališkai vertino faktinę situaciją (CPK 185 straipsnis), nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovė turi turto ir santaupų, vertinamų beveik milijonu litų, kuriuos ieškovė įsigijo jau po išlaikymo vaikui priteisimo. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovė siekė nuslėpti faktą, kad 2001 m. sausio 10 d. jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo savo motinai. Kasatoriaus nuomone, jei ieškovės turtinė padėtis būtų bloga, ji būtų siekusi iš nurodyto turto gauti pajamų (parduoti ar išnuomoti), o ne neatlygintinai perleisti jį kitam asmeniui. Teismai neatsižvelgė į tai, kad šiuo metu kasatoriaus turtinė padėtis yra daug blogesnė nei skyrybų metu: kasatorius yra bedarbis, neturi santaupų, privalo grąžinti paimtą paskolą.
2. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nutarties motyvuojamojoje dalyje iš esmės neaptarė pirmosios instancijos teismo sprendime ir kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų su išlaikymo formos ir dydžio pakeitimu susijusių reikšmingų aplinkybių; neišreiškė savo sutikimo ar nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimą tinkamai motyvuoti teismo sprendimą. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje nustatė, kad vaiko poreikiams per mėnesį patenkinti reikalinga suma yra 531 Lt, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo nepakeitė, taip pažeisdamas tėvų lygiateisiškumo principą, nes ieškovei tenkanti išlaikymo dalis sudaro tik 31 Lt per mėnesį.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio vaikui pakeitimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustato ir tarptautinė teisė – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Pažymėtina, kad tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepriklausomai nuo to, kartu jie gyvena ar atskirai. Išlaikymo teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų.
Įstatymas įtvirtina galimybę tėvams susitarti dėl teikiamo išlaikymo formos ir dydžio (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), tačiau, vienam iš tėvų ar jiems abiem nevykdant pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.196 straipsnis). Teismo sprendimu priteistas išlaikymo dydis gali būti pakeistas pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis (CK 3.201 straipsnio 1 dalis). Šią nuostatą sistemiškai aiškinant kartu su CK 3.201 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydis taip pat gali būti keičiamas, išaugus (pasikeitus) vaiko poreikiams. Tokią nuostatą patvirtina ir suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-331/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010; kt.).
Spręsdamas vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą, teismas turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Minėta, kad išlaikymo dydžio pakeitimo sąlyga – iš esmės pasikeitusi tėvų turtinė padėtis arba (ir) vaiko poreikiai, todėl visų pirma teismas turi įsitikinti tokios (-ių) sąlygos (-ų) buvimu ir tik tada, atsižvelgdamas į įstatymo nustatytus kriterijus ir suformuotas tokios kategorijos bylose teismų praktikos nuostatas, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas, t. y. laikytinas pakankamu vaiko poreikiams patenkinti. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo kriterijus, kuriuo teismas privalo vadovautis, spręsdamas, kokio dydžio išlaikymas turėtų būti priteisiamas, t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi proporcingumo kriterijus reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010). Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad visais vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo atvejais teismas privalo atsižvelgti ir taikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. I. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-32/2010).
Nustatant, ar pasikeitė (išaugo) vaiko poreikiai, būtina atsižvelgti į tai, kad visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009).
Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010). Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą dėl nepilnamečiam sūnui iš atsakovo priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, ieškinį motyvuodama išaugusiais sūnaus poreikiais. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 1996 m. sausio 10 d. sprendimu, pakeistu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 11 d. sprendimu, iš atsakovo sūnaus R. M. išlaikymui priteista ¼ dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad vaiko poreikiai išaugę, todėl priteistas iš atsakovo išlaikymo dydis didintinas iki 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų. Remiantis byloje skundžiamų teismų procesinių sprendimų turiniu matyti, kad teismai, išanalizavę ieškovės ir kasatoriaus turtinę padėtį, laikė, kad šalių turtinė padėtis teiktino išlaikymo dydžio aspektu yra panaši. Kasatorius skunde nurodo, kad teismai neatsižvelgė į tai, kad jis šiuo metu neturi darbo, santaupų, privalo grąžinti paskolą, todėl jo turtinė padėtis yra daug blogesnė nei ieškovės ir tai sudaro pagrindą nukrypti nuo lygių dalių išlaikymo prievolėje principo, t. y. kasatoriui tenkanti dalis išlaikymo prievolėje turi būti mažesnė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pasisakydamas dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo, kasacinis teismas laikosi praktikos, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. R. A., bylos Nr. 3K-3-307/2006; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. I. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-32/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-71/2010). Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad kasatorius bedarbio statutą įgijo, t. y. kreipėsi į teritorinę darbo biržą ir buvo joje registruotas tik 2009 m. sausio 8 d., tuo tarpu, kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateikto išrašo, oficialiai jis dirbo iki 2008 m. spalio 10 d. Daugiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius siekė susirasti darbą, parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ar kitu būdu gauti pajamų, byloje nėra, taip pat nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pirmiau nurodytų veiksmų atlikti negalėjo. Kasatorius turi aukštąjį išsilavinimą, byloje nėra duomenų, kad dėl sveikatos būklės ar kitų aplinkybių jis negali apskritai dirbti, daugiau išlaikytinių neturi. Kasatorius skunde nurodo tą aplinkybę, kad dėl prastos ekonominės situacijos šalyje galimybės susirasti darbą yra objektyviai sumažėjusios. Teisėjų kolegija sutinka su šia kasatoriaus nurodyta aplinkybe, kartu pabrėždama, kad kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kuriais remdamiesi teismai galėjo spręsti, kad jis siekė susirasti darbą, tačiau jo prašymai priimti į darbą buvo atmesti. Civiliniame procese galioja šalių rungimosi principas, t. y. kiekvienai šaliai tenka pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 straipsnis), tuo tarpu, minėta, kasatorius neįrodė, kad susiklosčiusi ekonominė situacija šalyje turi įtakos kasatoriaus galimybei susirasti darbą. Remdamasi išvardytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nukrypti nuo CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto tėvų valdžios lygybės principo ir sumažinti iš kasatoriaus teismų priteistą išlaikymo dydį. Ta aplinkybė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu turi darbą, santaupų ar nekilnojamojo turto, neturi įtakos kasatoriaus turtinei padėčiai, t. y. nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali teikti teismų nustatyto dydžio išlaikymą. Priešingas vertinimas leistų kitai, išlaikymo neteikiančiai šaliai, piktnaudžiauti susidariusia padėtimi, taip pažeidžiant ne tik vaiko, bet ir išlaikymą teikiančios šalies interesus.
Dėl išvardytų priežasčių teisėjų kolegija laiko, kad teismai tinkamai nustatė ir ištyrė faktines bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad šalių turtinė padėtis leidžia vaikui teikti vienodo dydžio išlaikymą, nepažeidė proporcingumo ir vaikų interesų prioritetinės apsaugos principų.
Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo priimto procesinio sprendimo, taip pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis), šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymine teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331straipsniai). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad tinkamas teismo sprendimo motyvavimas yra svarbus teisės į teisingą bylos nagrinėjimą įgyvendinimo aspektas. Principinės šio teismo sprendimuose suformuluotos nuostatos yra tokios, kad teismų sprendimuose turi būti tinkamai išdėstomi motyvai, kuriais jie pagrįsti; pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste; teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; atskirais atvejais apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliacinį skundą gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismų priimtiems sprendimams (Angel Angelov v. Bulgari, no. 51343/99, judgment of 15 February 2007; Higgins and Others v.. France, no. 134/1996/753/952, judgment of 19 February 1998; Van der Hurk v. Netherlands, no. 1603/90, judgment of 19 April 1994; Helle v.Finland, no. 157/1996/776/97, judgment of 19 December 1997).
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Minestas“ v. UAB,,Rialsta“, bylos Nr. 3K-3-317/2009; plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Jeigu bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą, ir nenustatyta kitų pagrindų, kurie galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, tai toks apeliacinio teismo procesinis sprendimas neturėtų būti naikinamas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Minestas“ v. UAB,,Rialsta“, bylos Nr. 3K-3-317/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009).
Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra glausti, nesudaro pagrindo išvadai, kad jais nebuvo atsakyta į kasatoriaus apeliaciniame skunde pateiktus argumentus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis iš kasatoriaus priteistinas išlaikymo dydis vaikui gali būti mažinimas, todėl tokį kasatoriaus reikalavimą atmetė ir, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pritarė jo motyvams. Dėl to teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai vertino teisinius apeliacinio skundo argumentus ir nepažeidė teismo pareigos tinkamai motyvuoti priimtą sprendimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta, byloje nenustatyta įstatyminių pagrindų skundžiamam teismo procesiniam sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Kasacinės instancijos teisme patirta 28,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurios, netenkinus kasacinio skundo, priteistinos iš kasatoriaus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. M. 28,10 Lt (dvidešimt aštuonis litus, 10 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė
