Civilinė byla Nr. 3K-3-292/2010 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
25.3; 32.1
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. L. ir A. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. L. ir A. L. ieškinį atsakovėms N. M. ir O. A. Š., tretieji asmenys Klaipėdos apskrities viršininko administracija, V. M., Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl pažeistų teisių gynimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai, būdami žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai, į savo sodybą važiuodavo keliu, esančiu atsakovei N. M. priklausančiame žemės sklype (buvusi savininkė atsakovė O. A. Š.). Atsakovės ant šio kelio pastatė gyvenamąjį namą, jų iniciatyva buvo suarta apie 150 metrų kelio atkarpa nuo atsakovės N. M. sodybos iki ieškovų žemės sklypo ribos. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami teismo nustatyti kelio servitutą atsakovei priklausančiame sklype bei priteisti iš atsakovių žalos atlyginimą dėl kelio sugadinimo. Keletą kartų patikslinę savo ieškinio reikalavimus, ieškovai 2009 m. sausio 13 d. patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę N. M. pašalinti kliūtį naudotis servitutiniu keliu bei nugriauti neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą, įpareigoti atsakoves atkurti atsakovei N. M. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančio bendrojo naudojimo kelio būklę, buvusią iki kelio suarimo. Ieškovai nurodė, kad Šilutės rajono valdybos 1994 m. gegužės 2 d. potvarkiu Nr. 183-v atkurta nuosavybės teisė į žemę (duomenys neskelbtini) apylinkės gyventojams. Be kitko, potvarkyje nurodyta, kad Š. 11,72 ha ploto sklype yra palikta teisė kitiems žemės naudotojams keliu važiuoti į savo sklypus. Minėta teisė arba servitutas nėra pakeisti bei panaikinti, todėl, ieškovų teigimu, jie turi teisę naudotis atsakovės žemės sklype esančiu keliu. Tai yra vienintelis kelias į ieškovų sodybą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Šilutės rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovę N. M. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti kliūtį naudotis Šilutės rajono valdybos 1994 m. gegužės 2 d. potvarkiu Nr. 183-v nustatytu 0,1 ha ploto servitutiniu keliu atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype bei nugriauti neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą, o atsakoves O. A. Š. ir N. M. – per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atkurti atsakovei N. M. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančio bendrojo naudojimo kelio atkarpą tarp atsakovės ir ieškovų sodybos į iki 2006 m. lapkričio 29 d. pažeidimo (kelio suarimo) buvusią būklę. Teismas nustatė, kad Šilutės rajono valdyba 1994 m. gegužės 2 d. potvarkiu Nr. 183-v, suteikdama žemę (duomenys neskelbtini) apylinkės gyventojams, atsakovių sklype kitiems žemės naudotojams paliko teisę patekti į savo sklypus keliu. Šis servitutas nėra pasibaigęs ir neišregistruotas, todėl teismas sprendė, kad atsakovės žemės sklype yra nustatytas kelio servitutas ieškovams patekti į jų sodybą (CK 4.130 straipsnis). Taip pat teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 13.6-1948 buvo tikslintos T. A. Š. ir O. A. Š. žemės sklypo ribos bei patvirtintas šio sklypo performavimas, padalijant jį į du sklypus. Šiuo įsakymu po performavimo atsiradusiame sklype Nr. 58-1 nustatytas 0,25 ha kelio servitutas, tačiau administracinių teismų sprendimais įsakymo dalis dėl servituto buvo panaikinta (administracinė byla Nr. 1-1354-386/2007). Teismas sprendė, kad po sklypo padalijimo toliau galiojo ir iki šiol galioja Šilutės rajono valdybos 1994 m. gegužės 2 d. potvarkiu Nr. 183-v nustatytas servitutas, nes pagal CK 4.115 straipsnį, padalijus tarnaujantįjį daiktą, anksčiau nustatytas servitutas lieka galioti visoms tarnaujančiojo daikto dalims. Teismas įpareigojo atsakoves nugriauti kelio vietoje pastatytą pastatą (CK 4.103 straipsnis), nurodydamas, kad, galiojant kelio servitutui, šio kelio ribose negalėjo būti vykdoma jokių statinių statyba; kadangi neteisėtai pastatytas gyvenamasis namas trukdo ieškovams naudotis administraciniu aktu nustatytu kelio servitutu, t. y. pažeidžia jų teises, ši kliūtis turi būti pašalinta (CK 4.138 straipsnis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo atmetė, o bylos dalį dėl servituto nustatymo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teisėjų kolegija sprendė, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovų turimos teisės į pažeistų teisių gynimą, nes atsakovei N. M. priklausančiame sklype kelio servitutas neįregistruotas. Grįsdama šią išvadą teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovai nepateikė žemės sklypo plano, kuriame būtų nurodytas bei nustatyta tvarka įregistruotas kelio servitutas į ieškovams priklausančią sodybą per atsakovei priklausantį sklypą. Tuo tarpu 2005 m. gegužės 19 d. buvo priimtas Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas dėl atsakovei O. A. Š. priklausančio sklypo padalijimo. Pagal dabar galiojančią šio įsakymo redakciją šiame sklype yra įregistruotas tik vienas servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku. VĮ Registrų centro duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovei N. M. priklausančiame žemės sklype nėra kitų servitutų, išskyrus teisę naudotis pėsčiųjų taku. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad 1994 m. gegužės 2 d. administraciniu aktu buvo numatytas bendrojo naudojimo kelias T. A. Š., O. A. Š. žemės sklype, tačiau šio kelio vieta žemėtvarkos projektuose nebuvo pažymėta. Po 1994 metų per šį žemės sklypą buvo nutiestas vietinės reikšmės (duomenys neskelbtini) kaimo kelias. Kadangi ši aplinkybė nulėmė sklypo padalijimą į dvi savarankiškas dalis, tai nebeliko pagrindo kelio servituto nustatymui administracine tvarka. Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovę nugriauti jai priklausančius pastatus, nes nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog ginčo pastatai yra pastatyti šiurkščiai pažeidžiant norminių aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos tesimas neišsprendė visų ieškinio reikalavimų, t. y. liko neišspręstas pradinis ieškovų reikalavimas nustatyti servitutą, todėl bylos dalį dėl servituto nustatymo perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 4.115 straipsnio, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovei priklausančiame sklype nėra kitų servitutų, išskyrus teisę naudotis pėsčiųjų taku. Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu performavus sklypą į du sklypus, nė į vieną iš naujų sklypų nebuvo perkeltas Šilutės rajono valdybos 1994 m. gegužės 2 d. potvarkiu nustatytas kelio servitutas, o nustatytas naujas 0, 25 ha ploto kelio servitutas. Pagal CK 4.115 straipsnį, padalijus tarnaujantįjį daiktą, anksčiau nustatytas servitutas lieka galioti visoms tarnaujančiojo daikto dalims.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, 41 punkto, kuriame nustatyta, kad supaprastinta tvarka Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai svarstomi su žemės ar kito nekilnojamojo turto savininkais, kurių žemės sklypai ribojasi su planuojama teritorija, laikantis tam tikrų reikalavimų. Taip pat teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šių taisyklių 28 punktą, pagal kurį prie kiekvieno žemės sklypo turi būti privažiavimas bendrojo naudojimo keliu arba nustačius kelio servitutą.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 183 bei 185 straipsnius, nes nepareikalavo iš apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo bylų bei administracinės bylos Nr. I-1354-386/2007, kuriose yra visi svarbiausi ginčo sprendimui reikalingi dokumentai. Teismas nenagrinėjo esminių aplinkybių ir taip susidarė situacija, kad ieškovai liko be jokio privažiavimo prie jų sodybos. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino Šilutės rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 28 d. raštą atsakovei dėl kelio servituto nustatymo, nes šis raštas neįrodo, kad atsakovei priklausančiame sklype nėra administracinio akto pagrindu įregistruoto kelio servituto. Teismas neįvertino 2006 m. gruodžio 1 d. Žemės naudojimo vietoje patikrinimo akto, įrodančio, kad per atsakovės žemės sklypą einanti žvyruoto kelio atkarpa, nutiesta į ieškovų sodybą, suarta, dėl to ieškovai nebegali patekti į savo sodybą.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 1994 m. gegužės 2 d. administraciniu aktu numatyto bendrojo naudojimo kelio vieta nebuvo pažymėta žemėtvarkos projektuose. Administracinėje byloje Nr. I-1354-386/2007 yra žemėtvarkos projektų kopijos, kuriose aiškiai matyti pažymėtas servitutinis kelias.
5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė pareigą atsakovei nugriauti jai priklausančius pastatus. Teismui pateikta pakankamai įrodymų, iš kurių matyti, kad 1997 m. pastatų ant kelio nebuvo, o 2005 m. pastatai yra ir ties jais baigiasi kelias. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje O. A. Š. kaltinama dėl dokumentų, susijusių su šio gyvenamojo namo įregistravimu, klastojimo.
6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnio reikalavimą, nes nė vienas dokumentas, pridėtas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nėra susijęs su byla ir negali būti įrodymas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas negalėjo būti pridėtas, nes byloje yra ne vienas šio dokumento egzempliorius.
7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad liko neišspręstas ieškovų reikalavimas nustatyti servitutą. Ieškovai, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus tam tikroms aplinkybėms, pakeitė savo reikalavimus. Be to, savo reikalavimų apimtis ieškovai konkrečiai nurodė baigiamosiose kalbose ir jokio reikalavimo nustatyti servitutą jie nereiškia.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad Šilutės rajono valdybos 1994 m. gegužės 2 d. potvarkiu buvo nustatytas kelio servitutas. Šiame potvarkyje minima tik naudojimosi teisė, o tai nėra savarankiška daiktinė teisė. Be to, potvarkyje nurodoma apie pagrindinį kaimo kelią (duomenys neskelbtini). Jis buvo įrengtas 1993 m. ir kirto atsakovių sklypą. Vėliau šio kelio užimamas žemės sklypas buvo išskirtas iš atsakovių sklypo, jį padalijant į du sklypus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 1994 m. gegužės 2 d. administraciniu aktu numatytas bendrojo naudojimo kelias atsakovių žemės sklype, tačiau, per atsakovių sklypą nutiesus vietinės reikšmės kelią, sklypas buvo padalytas į dvi savarankiškas dalis ir nebeliko pagrindo nustatyti kelio servitutą administracine tvarka.
2. Nepagrįsti kasatorių argumentai dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių taikymo, nes šioje byloje niekas neginčijo atsakovių sklypo padalijimo į du atskirus sklypus.
3. Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 183, 185 straipsnių nuostatas, nes neišreikalavo kasatorių nurodytų dokumentų. Visų reikalingų dokumentų kopijos buvo pridėtos prie šios bylos. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad kelias į kasatorių sodybą buvo numatytas kitoje vietoje iš pat pradžių. Kasatorei tapus ginčo žemės sklypo savininke, ji niekaip nesprendė klausimo dėl kelio įrengimo į savo sodybą. Kasatorių nurodytas 2006 m. gruodžio 1 d. žemės sklypo naudojimo vietoje patikrinimo aktas buvo reikšmingas administracinėje byloje, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 8 d. nutartyje konstatuota, kad nuosavybės teisės į atsakovėms priklausantį žemės sklypą atkurtos 1993 m. gruodžio 23 d., t. y. iki (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto patvirtinimo, todėl rengiant ir tvirtinant žemėtvarkos projektą atsakovių žemės sklypas nebepriklausė valstybinės žemės sklypams, kuriems servitutai gali būti nustatomi administraciniu aktu.
4. Pirmosios instancijos teismas buvo pažeidęs CPK 265 straipsnio 1 dalį bei 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus dėl įrodymų vertinimo, nesilaikė proceso nuostatų dėl įrodinėjimo naštos, neatsižvelgė į CK 4.124 straipsnio 2 dalies imperatyvą, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, nepagrįstai netaikė CK 4.39 straipsnio 2 dalies, kurioje konstatuota, kad, kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. Be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.103 straipsnį, nes teismas neatlieka statybų valstybinės priežiūros ir negali ex officio, nesant atitinkamų institucijų aktų ar išvadų, konstatuoti esant tam tikrus pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei CPK 141 straipsnio 1 dalį, nes leido kasatoriams keletą kartų tikslinti ieškinį jau vykstant bylos nagrinėjimui iš esmės.
5. Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai priėmė iš atsakovių naujus įrodymus, nes visi atsakovių apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai buvo gauti vėliau, nei byla išnagrinėta pirmosios instancijos teisme.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde iš esmės keliami teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą, įrodymų vertinimą bei apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą ar jos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Dėl kelio servituto nustatymo
Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad į jų sodybą nėra nustatyto kelio servituto per atsakovės žemės sklypą, ir nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 4.115 straipsnio. Poziciją, kad kelio servitutas yra nustatytas, kasatoriai grindžia Šilutės rajono valdybos 1994 m. gegužės 2 d. potvarkiu Nr. 183-v, nurodydami, jog šiuo potvarkiu nustatytas servitutas iki šiol įstatymų nustatytas tvarka nėra pasibaigęs ir neišregistruotas (CK 4.130 straipsnis), o Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 13.6-1948 performavus tarnaujantįjį daiktą į dvi dalis, nė į vieną iš naujų sklypų nustatytas servitutas nebuvo perkeltas, todėl, kasatorių nuomone, potvarkiu nustatytas kelio servitutas liko galioti visoms padalyto tarnaujančiojo daikto dalims (CK 4.115 straipsnis).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriai netinkamai aiškina CK 4.115 straipsnio bei kitas su servituto nustatymu susijusias nuostatas, todėl šie jų argumentai atmestini.
Pirma, pagal CK 4.115 straipsnio nuostatas, padalijus tarnaujantįjį daiktą, anksčiau nustatytas servitutas lieka galioti visoms tarnaujančiojo daikto dalims, išskyrus atvejus, kai daikto padalijimo metu servitutas galiojo ar buvo nustatytas tik konkrečiai tarnaujančiojo daikto daliai. Toks teisinis reguliavimas užtikrina viešpataujančiojo daikto savininko interesus ir suteikia teisiniams santykiams stabilumo. Tačiau ši teisės norma negali būti aiškinama ir taikoma paneigiant servituto teisinių santykių esmę, pažeidžiant tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų pusiausvyros principą ar teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus (CK 1.5 straipsnis). Dėl to, kaip ir nustatant servitutą, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į konkrečios situacijos specifiką.
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad Šilutės rajono valdyba 1994 m. gegužės 2 d. potvarkiu Nr. 183-v suteikdama žemę (duomenys neskelbtini) apylinkės gyventojams, atsakovių sklype kitiems žemės naudotojams paliko teisę patekti į savo sklypus keliu. Per atsakovei priklausantį žemės sklypą buvo nutiestas (duomenys neskelbtini) kaimo kelias, todėl Klaipėdos apskrities viršininkas 2005 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 13.6-1948 patikslino Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 1775 žemės reformos žemėtvarkos projekto penktame bloke suprojektuoto žemės sklypo ribas ir patvirtino T. A. Š. ir O. Š. privataus žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurį kerta rajoninės bei vietinės reikšmės keliai, performavimą, t. y. atsakovės žemės sklypas buvo padalytas į du sklypus. Taip pat šiuo įsakymu nustatyti du kelių servitutai: kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (įsakymo 2.2.5.8 punktas) ir kelio servitutas (įsakymo 2.2.5.7 punktas). Šis įsakymas buvo patikslintas Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 13.6-4937 ir minėto įsakymo 2.2.5.7 punktas panaikintas, t. y. panaikintas kelio servitutas. Klaipėdos apskrities viršininkas 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymu pripažino netekusiu galios 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymą ir atkūrė kelio servitutą atsakovės sklype. Atsakovė O. A. Š. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 13.6-1948 2.2.5.7 punkto panaikinimo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 16 d. sprendimu panaikino skundžiamą Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo 2.2.5.7 punktą, kuriuo atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytas kelio servitutas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Taigi, atsižvelgiant į žemės sklypą kertantį kelią, apskrities viršininko įsakymu sklypas buvo ne tik performuotas suformuojant du sklypus, tačiau kartu buvo išspręstas ir kelio servituto klausimas – apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo 2.2.5.7 punktu atsakovei priklausančiame sklype nustatytas kelio servitutas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, esant nustatytoms aplinkybėms, kad 1994 m. gegužės 2 d. administraciniu aktu buvo numatytas bendrojo naudojimo kelias T. A. Š., O. A. Š. žemės sklype, tačiau per šį sklypą nutiesus vietinės reikšmės (duomenys neskelbtini) kaimo kelią ir dėl to sklypą padalijus į dvi savarankiškas dalis, nebeliko pagrindo buvusios teisės naudotis keliu nustatymui administracine tvarka. Esant tokiai situacijai, kai sklypas, kuriame 1994 m. buvo nustatyta teisė naudotis keliu, buvo performuotas į atskirus sklypus kartu nustatant ir kelio servitutą viename iš naujai suformuotų sklypų, CK 4.115 straipsnio taisyklė negali būti taikoma.
Antra, nagrinėjamu atveju administraciniai teismai patikrino Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo 2.2.5.7 punkto, kuriuo buvo nustatytas kelio servitutas atsakovės sklype, teisėtumą ir šį įsakymo punktą panaikino. Administraciniai teismai išaiškino, kad administraciniu aktu servitutas gali būti nustatomas tik tiesiogiai įstatyme numatytais atvejais ir jie negali būti aiškinami plečiamai (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Tokie atvejai nustatyti Žemės įstatymo 23 straipsnyje, tačiau, teismų teigimu, nagrinėjamas atvejis nepatenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų reguliavimo sritį, nes ginčo kelio servitutas reikalingas patekti į trečiųjų suinteresuotų asmenų sodybą. Be to, ginčo servituto teisinis pagrindas negali būti ir Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai, nes juose reglamentuotas servitutų nustatymas valstybinės žemės sklypams. Dėl to administraciniai teismai konstatavo, kad servituto nustatymas 2005 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 13.6-1948 neatitinka nė vieno Žemės įstatyme išvardyto pagrindo, kuriam esant servitutas gali būti nustatytas administraciniu aktu. Kelio servitutas, dėl kurio kilo ginčas, nebuvo nustatytas nei žemės reformos žemėtvarkos projekte, nei administraciniuose aktuose, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Be to, nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriam ginčijamu įsakymu nustatytas kelio servitutas, atkurtos 1993 m. gruodžio 23 d., t. y. iki (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, taigi, rengiant ir tvirtinant žemėtvarkos projektą šis žemės sklypas nepriklausė valstybinės žemės sklypams, kuriems pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktą servitutai gali būti nustatomi administraciniu aktu. Dėl to administraciniai teismai sprendė, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo 2.2.5.7 punktas, kuriuo nustatytas kelio servitutas, naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Taigi kelio servituto per atsakovės sklypą nustatymo administraciniu aktu teisėtumo klausimas buvo išnagrinėtas, dėl to priimti įsiteisėję administracinių teismų sprendimai, kuriais toks administraciniu aktu nustatytas servitutas panaikintas. Atsižvelgiant į tai, kad šis klausimas išspręstas teismine tvarka, pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog per atsakovės žemės sklypą nėra nustatyto kelio servituto į kasatorių sodybą, todėl kasatoriai neturi teisės kelti reikalavimų dėl pažeistų teisių gynimo (CPK 18 straipsnis).
Trečia, atmestini kasatorių teiginiai, kad panaikinus minėtus apskrities viršininko įsakymus turi būti laikomas galiojančiu Šilutės rajono valdybos 1994 m. gegužės 2 d. potvarkis. Kaip jau išaiškinta Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo anksčiau nurodytoje 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnį administracinio teismo sprendimu panaikinus skundžiamą aktą (veiksmą) atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Dėl to, kaip konstatavo administraciniai teismai, 2006 m. gruodžio 5 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-6370 pripažinus netekus galios 2005 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 13.6-4937, kelio servituto tikslingumas turėjo būti patikrintas teisės aktų reglamentuota procedūra, priimant atitinkamą sprendimą, bet ne savaime atkuriant ginčijamą sprendimo dalį.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti esant nustatytą kelio servitutą per atsakovės žemės sklypą į kasatorių sodybą, todėl teisėtai atmetė kasatorių reikalavimus dėl pažeistų teisių gynimo.
Dėl reikalavimo nustatyti servitutą perdavimo nagrinėti iš naujo
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu perdavė bylos dalį dėl servituto nustatymo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodydamas, kad šis kasatorių reikalavimas liko neišspręstas. Kasatoriai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, teigia, kad savo reikalavimų apimtis nurodė baigiamosiose kalbose ir nereiškia jokio reikalavimo nustatyti servitutą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo esmę bei teisinių santykių specifiką, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai perdavė klausimą dėl servituto nustatymo nagrinėti iš naujo.
Kasatoriai savo 2008 m. sausio 28 d. ieškinyje dėl servituto nustatymo ir žalos atlyginimo nurodė, kad Klaipėdos administraciniam teismui 2007 m. kovo 16 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. gruodžio 28 d. nutartimi panaikinus Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gegužės 19 d. įsakymo 2.2.5.7 punktą, kuriuo atsakovei priklausančiame žemės sklype buvo nustatytas kelio servitutas, ir atsakovėms išarus kelią, ieškovai nebegali patekti į savo sodybą. Dėl to kasatoriai prašė teismo nustatyti kelio servitutą, suteikiant teisę eiti ir važiuoti 6 m pločio ir 300 m ilgio keliu, esančiu atsakovei priklausančiame žemės sklype, bei atlyginti atsakovių veiksmais padarytą žalą. Patikslintas ieškinys dėl servituto nustatymo ir pažeistų teisių atkūrimo paduotas 2008 m. birželio 2 d., o 2009 m. sausio 13 d. pateiktas patikslintas ieškinys dėl įpareigojimo nugriauti pastatą bei atkurti kelio būklę. Jame kasatoriai nurodė, kad keičia ieškinio dalyką, t. y. reikalavimą nustatyti servitutą keičia į reikalavimą įpareigoti atsakoves pašalinti kliūtį naudotis servitutiniu keliu. Tokį savo reikalavimą kasatoriai grindė įrodinėdami aplinkybę, jog ginčijamas kelio servitutas yra nustatytas ir atsakovės pažeidžia kasatorių teisę juo naudotis. Taip pat kasatoriai tvirtino ir tai, kad ginčo kelias yra vienintelis kelias į jų sodybą. Iš tokios kasatorių pozicijos matyti, kad tikrasis kreipimosi į teismą tikslas yra užtikrinti kelio į kasatoriams priklausančią sodybą buvimą. Šio tikslo kasatoriai siekė palaikydami poziciją, kad kelio servitutas yra nustatytas, todėl atitinkamai suformulavo ir konkrečius patikslinto ieškinio reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo kelio servitutas nenustatytas, o tai lemia situaciją, jog nėra išsprendžiamas kasatorių galimybės patekti į savo sodybą klausimas. Tai, kad administracinių teismų sprendimais buvo panaikintas administraciniu aktu nustatytas servitutas, savaime nepaneigia jo nustatymo būtinybės, todėl būtina spręsti klausimą dėl kelio servituto į kasatoriams priklausančią sodybą nustatymo. Tokią išvadą patvirtina ir kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl to, jog dėl apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ieškovai liko be jokio kelio prie sodybos.
Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad klausimas dėl kelio servituto nustatymo bei jo turinio privalo būti nagrinėjamas atskirai. Atsižvelgiant į tai, kad servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis), sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Spręsdamas klausimą dėl servituto nustatymo, teismas privalo įvertinti, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai, todėl nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus. Tuo atveju, kai tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimų turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita. Servituto objektais esantys žemės sklypai ar jų dalys yra nekilnojamieji daiktai – nekilnojamojo turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnis). Dėl to planas (schema) turi būti parengtas taip, kad pagal jį būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymų ir kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir ribas tarnaujančiojo žemės sklypo teritorijoje ir nebūtų išeita už šio žemės sklypo išorinių ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje J. D. v. UAB,,Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2009).
Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl patekimo iki kasatorių sodybos, būtina išsiaiškinti ir nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, ieškoti šalių interesų pusiausvyros, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai grąžino klausimą dėl kelio servituto nustatymo spręsti pirmosios instancijos teismui.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 183 bei 185 straipsnius, nes nepareikalavo iš apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo bylų bei administracinės bylos, neištyrė svarbių įrodymų, netinkamai įvertino Šilutės rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 28 d. rašą, neįvertino 2006 m. gruodžio 1 d. Žemės naudojimo vietoje patikrinimo akto. Taigi kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatorių argumentus, nes, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo neišeidamas už atsakovių apeliacinio skundo ribų, kasatoriai apeliacinio skundo pateikę nebuvo, todėl teismas pasisakė tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakė dėl, jos vertinimu, reikšmingų įrodymų. Tuo tarpu kasatoriai, nesutikdami su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, nenurodo teisinių argumentų, patvirtinančių teismo taikytų teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusių turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju neiškelta teisiškai reikšmingos problemos, todėl pripažintina, jog kasacinio nagrinėjimo dalykas nesuformuluotas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nereikšmingi ir neduoda pagrindo kitokiai išvadai kasatorių argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamai priimtų įrodymų.
Atmestini kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, nes tai nenusiję su šioje byloje nagrinėjama problema. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar buvo nustatytas kelio servitutas per atsakovei priklausantį žemės sklypą ir ar atsakovės pažeidė kasatorių teises nesudarydamos sąlygų naudotis anksčiau buvusiu keliu. Tuo tarpu kasatorių motyvai dėl nurodytų taisyklių netaikymo iš esmės yra susiję su atsakovės sklypo performavimo teisėtumu.
Teisėjų kolegija nevertina kasatorių skunde nurodytų argumentų, susijusių su kelio vietos pažymėjimu žemėtvarkos projektuose, pastatų ant kelio atsiradimo momentu ir pan., nes tai yra fakto klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtas naujas sprendimas, konstatuoja, kad naikinti ar keisti šį sprendimą kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atmetus kasacinį skundą, atsakovei N. M. iš kasatorių priteisiamas atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovė pateikė mokėjimo kvitą, iš kurio matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ji sumokėjo advokatui 700 Lt. Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Valstybei iš kasatorių priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 92,73 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei N. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kasatorių A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 700 (septynis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Priteisti valstybei iš kasatorių A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 92,73 Lt (devyniasdešimt du litus 73 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė
