Civilinė byla Nr. 3K-3-298/2010
Procesinio sprendimo kategorija
30.4.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. T. ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, M. S., R. N.-J., dalyvaujant tretiesiems asmenims R. S., O. S., T. J. ir Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarei Danutei Valaitienei, dėl pažeistų teisių gynimo ir Kauno miesto valdybos sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė teismo prašė: 1) panaikinti Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 615 1.3 punktą, kuriuo patvirtintas 600 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas; 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. 02-01-4906 ir 2004 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 5006 dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei M. S. ir 600 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) suteikimo jai neatlygintinai; 3) pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 25 d. atsakovių M. S. ir R. N.-J. sudarytą pirmiau nurodyto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei taikyti restituciją; 4) priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 01-299 ir sprendimu Nr. 1191 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teisę ieškovei K. T. į senelio S. P. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) turėto 0,98 ha žemės sklypo 1/4 dalį – 0,2450 ha, suteikiant neatlygintinai (duomenys neskelbtini) esantį 1900 kv. m naują žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, o 550 kv. m žemės išperkant valstybei, pretendentei pasirinkus kompensavimo būdą. Greta ieškovei suformuoto žemės sklypo 1997 metais buvo projektuojamas pravažiavimas. Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 615 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), skirtų nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkurti, detaliųjų planų patvirtinimo“ nuspręsta patvirtinti naujų žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms į žemę atkurti, detaliuosius planus, tarp jų ir 600 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – namų valdai (1.3 punktas). Šis sklypas ribojasi su ieškovės žemės sklypu. Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 02-01-4906 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 5006 atsakovei M. S. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį (0,06 ha žemės), perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,06 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2004 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė M. S. šį žemės sklypą perleido atsakovei R. N.-J.. Klausimas dėl 550 kv. m žemės, į kurią ieškovė pretenduoja atkurti nuosavybės teises ir kurią valstybė įsipareigojo išpirkti, pretendentei pasirinkus kompensavimo būdą, iki dabar nėra išspręstas.
Ieškovė nurodė, kad atsakovei M. S. grąžinto 0,06 ha žemės sklypo dalis (apie 0,0125 ha) yra jos senelio S. P. žemėje, tačiau jai atkurti nuosavybės teises į šią žemę atsisakyta motyvuojant tuo, kad toje vietoje yra pravažiavimas, todėl tai yra valstybės išperkama žemė. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei metu galiojusiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) buvo nustatyti apribojimai atkurti nuosavybės teises į miesto žemę (Kaune – ne daugiau kaip 0,2 ha), todėl ieškovei negalėjo būti suteiktas didesnis žemės sklypas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) panaikino Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 615 1.3 punktą, kuriuo patvirtintas 600 kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas; 2) panaikino Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. 02-01-4906 ir 2004 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 5006 dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. S. ir 600 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suteikimo jai neatlygintinai; 3) pripažino negaliojančia 2004 m. birželio 25 d. M. S. ir R. N.-J. sudarytą 0,0600 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją – įpareigojo R. N.-J. grąžinti šį žemės sklypą M. S., o M. S. – grąžinti R. N.-J. 45 000 Lt; 4) 600 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), grąžino valstybei; 5) paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nesutiko su atsakovių teiginiais, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti administracinius aktus bei sutartis, nes nėra išlikusio dokumento (plano), tiksliai apibrėžiančio buvusio savininko S. P. žemės sklypo ribas, todėl nėra galimybės nustatyti, ar suprojektuotas ginčijamas žemės sklypas patenka į S. P. valdytą žemės sklypą. Teismas nustatė, kad archyve nebuvo rasta S. P. iki 1940 metų valdyto žemės sklypo plano, jo nepateikė ir pretendentai, tačiau buvusio sklypo ribos 1996 m. rugsėjo 30 d. parengtos pagal esamus dokumentus (Kauno valstybinio archyvo 1993 m. balandžio 30 d. pažymą Nr. P-83 ir sklypų išplanavimo schemą) ir pretendentų parodymus. Iš 2006 m. balandžio 20 d. IĮ „Geodeziniai matavimai ir projektavimas“ parengto sklypo plano teismas nustatė, kad Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 615 suprojektuotas naujas 600 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuris suteiktas atsakovei M. S. kaip sklypas (duomenys neskelbtini), iš dalies (maždaug apie 1,25 a) patenka į S. P. iki 1940 metų valdytą žemės sklypą. Teismas padarė išvadą, kad administraciniai aktai, priimti dėl žemės sklypo, iš dalies patenkančio į buvusio savininko žemės sklypo ribas, turėjo tiesioginės įtakos turto savininko įpėdinės (ieškovės) teisėms ir pareigoms, taigi ji yra tinkama ieškovė byloje.
Teismas nurodė, kad šalys neginčijo, jog ieškovei nuosavybės teisės buvo atkurtos į 1900 kv. m ploto žemės sklypą dėl to, kad šalia buvo formuojamas pravažiavimas, taip pat kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas turėjo būti ne didesnis kaip 0,2 ha. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią ieškovei priklausančios žemės dalį kitu įstatyme nurodytu būdu iki šiol nepriimta jokio administracinio sprendimo. Teismas konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 21 d. įsakymo ir sprendimo pagrindu nebuvo visiškai išspręstas ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Ieškovės pozicija visą laiką buvo nuosekli – ji prašė grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje, todėl ginčijamas žemės sklypas negalėjo būti pripažintas valstybės išperkama žeme. Detalusis planas dėl ginčijamo žemės sklypo galėjo būti tvirtinamas tik visiškai išsprendus nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei klausimą. Be to, Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 02-01-4906 ir sprendimo Nr. 5006 dėl žemės sklypo suteikimo M. S. priėmimo metu jau galiojo Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (2002 m. balandžio 2 d. įstatymas Nr. IX-832), pagal kurio nuostatas neliko apribojimų dėl grąžinamo sklypo dydžio. Teismas konstatavo, kad, negrąžinus ieškovei visos jai priklausančios žemės, Kauno apskrities viršininkui nebuvo teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į šią žemę ekvivalentine natūra kitam asmeniui. Ginčijama žemė nebuvo nei užstatyta, nei valstybės išperkama. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, susijusias su asmenų interesų derinimu ir jų teisių apsauga, rengiamas detalusis planas turėjo būti derinamas su ieškove, kaip gretimo žemės sklypo savininke, tuo tarpu ji apie tokio rengimą apskritai nebuvo informuota.
Teismas padarė išvadą, kad Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 615 dalis, susijusi su 600 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimu, bei Kauno apskrities viršininko priimti administraciniai aktai, kurių pagrindu atkurtos nuosavybės teisės M. S. suteikiant jai 600 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), prieštarauja įstatymams ir poįstatyminiams aktams bei pažeidžia ieškovės teises, todėl naikintini.
Spręsdamas dėl ginčijamo pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, teismas nurodė, kad atsakovei M. S. netaikytinos CK normos dėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, nes nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja specialusis įstatymas, pagal kurį pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros turi būti užbaigtos, nepaisant to, ar turtas, grąžintinas teisėtiems savininkams, yra valdomas kitų asmenų. Atsakovės R. N.-J. teismas nepripažino sąžininga įgijėja, nustatęs, kad jos šeima aktyviais veiksmais siekė įsigyti ginčijamą 6 arų žemės sklypą (kaip papildomą prie jau turimo žemės sklypo) ir kad iš bylos aplinkybių labiau tikėtina, jog, prieš įsigydama šį sklypą, atsakovė R. N.-J. buvo informuota apie tai, kad į jo dalį pretenduoja K. T., kuriai nuosavybės teisės nėra iki galo atkurtos. Teismas ginčijamą pirkimo–pardavimo sandorį pripažino neteisėtu kaip sudarytą pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir taikė restituciją.
Teismas atmetė atsakovių prašymą taikyti ieškinio senatį; nustatė, kad apie tai, jog šalia jos sklypo buvęs pravažiavimas Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 615 panaikintas, ieškovė sužinojo tik iš Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. kovo 9 d. rašto Nr. 2-128. Iš 2006 m. balandžio 19 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo ieškovė sužinojo apie atsakovės M. S. vardu įregistruotą sklypą ir atsakovės nuosavybės teisės įregistravimo pagrindą. Iki kreipimosi į teismą ieškovė ginčijamų administracinių aktų negavo, jai apie juos nebuvo pranešta. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Z. J. S. v. E. J. L., Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-404/2004, išaiškinimu, kad nagrinėjant bylą bendrosios kompetencijos teisme Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl individualaus administracinio akto panaikinimo, kai sprendžiamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų, susijusių su tuo individualiu administraciniu aktu, netaikomas ir toks ginčas nagrinėjamas pagal civilinio proceso taisykles, teismas sprendė, kad šiuo atveju taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas ir kad ieškovė senaties termino nepraleido.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės R. N.-J. ir trečiojo asmens T. J., taip pat atsakovės M. S., atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus, 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 1998 m. sausio 21 d., t. y. nuosavybės teisių ieškovei atkūrimo metu, galiojusios redakcijos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose (šiuo atveju – Kaune), galėjo būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą, kurio maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turėjo būti ne didesnis kaip 0,2 ha; jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį (5 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Kauno apskrities viršininkas 1998 m. sausio 21 d. įsakyme pagrįstai nurodė, jog likusi ieškovei negrąžinta 550 kv. m žemės dalis bus išpirkta valstybės, nes taip buvo nustatyta įstatyme. Toks atkuriamos žemės ploto ribojimas galiojo iki 2002 m. balandžio 2 d., kai buvo priimtas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas. Nustačius, kad ginčijamo 2000 m. gegužės 16 d. Kauno miesto valdybos sprendimo Nr. 615, kuriuo buvo patvirtintas 600 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas, priėmimo metu ieškovei likusi negrąžinta 550 kv. m žemės sklypo dalis buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, nėra teisinio pagrindo teigti, jog ginčijamas administracinis aktas pažeidė ieškovės teises. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė praleido vieno mėnesio terminą 2000 m. gegužės 16 d. Kauno miesto valdybos sprendimui Nr. 615 apskųsti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas vieno mėnesio skundo padavimo terminas, o ne dešimties metų ieškinio senaties terminas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reguliuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis; šį procesą reglamentuoja specialiuosiuose įstatymuose ir teisės aktuose nustatytos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. V. Š., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-495/2005, 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-134/2008). Teisėjų kolegija nurodė, kad Kauno miesto valdyba, priimdama ginčijamą sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo, vykdė viešojo administravimo, o ne ūkinę-komercinę veiklą, todėl šio akto apskundimui taikytini specialiuosiuose įstatymuose nustatyti terminai, o ne ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. Reikalavimą dėl Kauno miesto valdybos sprendimo Nr. 615 dalies panaikinimo ieškovė teismui pateikė 2007 m. gegužės 15 d., o apie priimtą sprendimą sužinojo 2006 metų kovo mėnesį (iš 2006 m. kovo 9 d. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus rašto), t. y. apskundimo terminą praleido keturiolika mėnesių. Teisėjų kolegija nenustatė svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas praleistą terminą atnaujinti, ir nurodė, kad termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamais administraciniais aktais atsakovei M. S. atkurta nuosavybės teisė į žemę, kuri buvo valstybės išperkama, todėl nėra pagrindo panaikinti šiuos administracinius aktus, nes jie priimti laikantis tuo metu galiojusių įstatymų. Nenustačiusi pagrindo naikinti ieškovės ginčijamus administracinius aktus, teisėjų kolegija nerado pagrindo svarstyti išvestinį reikalavimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes jos neteisėtumas gali būti kvestionuojamas tik pripažinus, jog atsakovei (pardavėjai) buvo neteisėtai atkurta nuosavybės teisė į žemę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė K. T. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą Kauno miesto valdybos sprendimui ginčyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad tais atvejais, kai ginčas kyla dėl civilinių teisių ir pareigų, kartu ginčijant ir administracinį aktą, turi būti taikomas ne Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio, bet CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. G. v. Kauno apskrities viršininkas, Kauno miesto savivaldybė, A. G., V. Š., bylos Nr. 3K-3-533/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. J. S. v. E. J. L., Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-404/2004). Teismo išvada, kad administraciniam aktui ginčyti taikytini specialiuosiuose įstatymuose nustatyti terminai (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), nepagrįsta ir prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai. Ginčijamas administracinis aktas, kuriuo patvirtintas detalusis planas, buvo priimtas ne pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą. Be to, iš 2006 metų kovo mėnesį gauto Kauno miesto Žemėtvarkos skyriaus 2006 m. kovo 9 d. rašto kasatorė sužinojo tik tai, kad ginčijamu administraciniu aktu parengtas detalusis planas nuosavybės teisėms į žemę atkurti, ir pagrįstai tikėjosi, kad šiuo aktu nuspręsta dėl jos nuosavybės teisių, nes jos tuo metu buvo iki galo neatkurtos. Sužinojusi, kad suformuotas naujas sklypas yra suteiktas atsakovei M. S., kasatorė kreipėsi į teismą nepraleisdama senaties termino.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijama žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai valstybinis laisvos žemės fondas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V., L. S., I. N. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, UAB „JGK Statyba”, UAB „Aljos statyba“, bylos Nr. 3K-3-399/2008). Ar konkreti žemė yra reikalinga valstybės reikmėms ir todėl yra išpirktina, sprendžia atitinkamos valstybės institucijos. Aplinkybė, kad ginčijamas sklypas buvo suteiktas atsakovei M. S., lemia išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priskyrė šį sklypą valstybės išperkamai žemei. Ši žemė pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą turėjo būti grąžinta kasatorei. Atkuriant nuosavybės teises į laisvą ir neužstatytą žemę atsakovei M. S., buvo šiurkščiai pažeistas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo natūra principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. Vilniaus miesto valdyba, D. P., bylos Nr. 3K-7-20/2000; 2002 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, Alytaus rajono savivaldybė, B. V. V., T. Z., ŽNTKR VĮ, bylos Nr. 3K-7-352/2002).
3. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad priimant administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. S., jau galiojo Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 redakcija, pagal kurią neliko jokių apribojimų dėl grąžinamo sklypo dydžio. Taigi valstybės įgaliotos institucijos privalėjo pirmiausia išspręsti pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo ir turto grąžinimo natūra klausimą, o tik po to svarstyti galimybę grąžinti nuosavybę ekvivalentine natūra M. S. Kol asmens nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas iki galo neišspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, todėl negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z., Z. V. v. Palangos miesto valdyba, T. V., J. Ž., R. K., bylos Nr. 3K-3-961/2003; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. A. v. Birštono miesto savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, G. G. P., bylos Nr. 3K-3-589/2004), todėl neišsprendus kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo klausimo, žemės sklypas negalėjo būti suteiktas atsakovei M. S.
4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčijamas administracinis aktas dėl detaliojo plano patvirtinimo buvo priimtas ne tik neišsprendus turto grąžinimo klausimo, bet ir pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnio, 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nes detaliojo plano rengimo procese nebuvo derinami fizinių asmenų tarpusavio interesai, planas nederintas su kitais gretimų sklypų naudotojais, o kasatorė apie jo rengimą apskritai nebuvo informuota, taip pažeidžiant jos teises. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių pirmosios instancijos teismo išvadų visiškai nepasisakė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė R. N.-J. ir trečiasis asmuo T. J. prašo kasacinį skundą atmesti, prašymą argumentuodami taip:
1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Kauno miesto valdybos sprendimui dėl detaliojo plano patvirtinimo ginčyti taikytinas vieno mėnesio senaties terminas, yra pagrįsta kasacinio teismo praktika ir, priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, jai neprieštarauja. Kasatorė nurodo, kad apie ginčijamą aktą sužinojo 2006 m. kovo mėnesį, tačiau reikalavimą panaikinti šį aktą pareiškė tik 2007 m. gegužės 15 d. Be to, aplinkybę, kad apie ginčijamą žemės sklypą kasatorė žinojo jau 2005 metais, patvirtina jos 2005 m. rugpjūčio 2 d. raštas Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, prašant neleisti parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Kasatorė nepagrįstai remiasi kasaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo praktika, nes nurodytose bylose buvo kitokios faktinės aplinkybės, sprendžiami kitokio pobūdžio teisės klausimai. Šioje byloje kasatorė ginčija administracinį teisės aktą, kuris jai tiesiogiai jokių civilinių teisių ar prievolių nesukuria. Tai yra administracinius teisinius santykius patvirtinantis sprendimas, kuris suinteresuotų asmenų gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais terminais, todėl kasacinio skundo argumentas, kad nurodyto įstatymo nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nepagrįstas. Tai, kad ginčijamas sprendimas yra administracinius teisinius santykius nustatantis viešojo administravimo institucijos aktas, patvirtino ir Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti, 2007 m. lapkričio 7 d. nutartimi spręsdama šios bylos teismingumo klausimą.
2. Kasatorė nepagrįstai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ginčijama žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Ši teismo išvada yra pagrįsta išsamiais argumentais, be to, kasatorė yra sutikusi su Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu, kad likusi negrąžinta 550 kv. m žemė bus išperkama valstybės. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijamas administracinis aktas dėl detaliojo plano patvirtinimo, kurio priėmimo metu kasatorei likusi negrąžinta žemės dalis buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, pažeidė kasatorės subjektines teises.
3. Nepagrįstu pripažintinas kasacinio skundo argumentas, kad ginčijamo žemės sklypo dalis (apie 1,25 a ploto) suformuota S. P. valdyto žemės sklypo ribose. Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių tokį teiginį. Įrodymai patvirtina, ir kasatorė to neneigė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į S. P. iki 1940 metų valdytą žemę buvo vykdomas nesant archyvinio šio žemės sklypo ribų plano.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė M. S. prašo kasacinį skundą atmesti tokiais motyvais:
1. Kasacinio skundo argumentai, susiję su senaties terminų taikymu, nepagrįsti. Ginčijamas administracinis aktas dėl detaliojo plano patvirtinimo sukuria ne civilinius, o administracinius teisinius santykius, tai patvirtino ir Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 7 d. nutartimi. Taigi šiuo atveju taikytinas ne bendrasis dešimties metų, bet Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą. Kasatorė pripažįsta, kad apie ginčijamą administracinį aktą sužinojo 2006 m. kovo 9 d., taigi jos 2007 m. gegužės 15 d. reikalavimas dėl šio akto panaikinimo pareikštas praleidus vieno mėnesio terminą. Kadangi kasatorė neprašė praleisto termino atnaujinti, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė jos reikalavimą panaikinti administracinį aktą.
2. Kasacinio skundo teiginys, kad atsakovei grąžintas žemės sklypas nepagrįstai priskirtas valstybės išperkamai žemei ir turėjo būti grąžintas kasatorei, nepagrįstas. Visų pirma kasatorė pretenduoja tik į 1/4 dalį ginčijamo žemės sklypo (0,0125 ha iš 0,0600 ha), taigi žemės sklypas negalėjo būti jai grąžintas. Be to, sprendimų dėl kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu galiojusiame Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme buvo nustatyta galimybė atkurti nuosavybės teises į ne didesnį kaip 0,2 ha žemės plotą Kauno mieste, o likusi žemė buvo valstybės išperkama. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Kauno apskrities viršininko administracija teisėtai 1998 m. sausio 21 d. įsakyme nurodė, jog likusi negrąžinta kasatorei 550 kv. m žemės dalis bus išpirkta valstybės. Nustačius, kad ginčijamo Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimo dėl detaliojo plano patvirtinimo priėmimo metu likusi kasatorei negrąžinta žemės dalis (550 kv. m) buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad šis administracinis aktas pažeidė kasatorės teises.
3. Kasatorei nuosavybės teisės į 0,245 ha žemės sklypą buvo atkurtos perduodant neatlygintinai naują 0,19 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o likusią 550 kv. m žemės dalį išperkant valstybei (pretendentei pasirinkus kompensavimo būdą). Taigi Kauno miesto valdybos sprendimo priėmimo metu nuosavybės teisių atkūrimo į kasatorės senelio valdytą žemę klausimas buvo išspręstas, tačiau iki šiol iki galo neįvykdytas, nes kasatorė nesikreipė dėl išpirkimo būdo. Kasatorė neginčijo Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 21 d. įsakymo dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo, taigi sutiko su tuo, kad likusi žemės sklypo dalis, į kurią nuosavybės teisės neatkurtos natūra, būtų išpirkta valstybės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamus administracinius aktus, nes jie priimti laikantis tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimų.
4. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad administracinis aktas, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui. Apie rengiamą detalųjį planą visuomenė (taigi ir kasatorė) buvo informuota per vietines visuomenės informavimo priemones (Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų 34.1 punktas). Jokiuose teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta būtinybės asmeniškai informuoti gretimų sklypų savininkus apie detaliojo plano rengimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, yra nepagrįstas, nes skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas būtent kasacinio teismo praktika. Kadangi Kauno miesto valdyba, priimdama ginčijamą sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo, vykdė viešojo administravimo veiklą, tai šiam aktui apskųsti turi būti taikomi specialiuosiuose įstatymuose nustatyti terminai, o ne ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Giora“, V. M., R. G., S. M. v. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas, bylos Nr. 3K-3-588/2008, patvirtinta suformuota praktika, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. Administraciniams teisės aktams ginčyti galioja Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas vieno mėnesio terminas. Bylos duomenys patvirtina, kad kasatorė apie priimtą Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimą sužinojo 2006 m. kovo 9 d., o reikalavimą panaikinti šį aktą pareiškė tik 2007 m. gegužės 15 d. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad terminas ginčijamam administraciniam aktui apskųsti yra praleistas, be to, nenurodyta jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis turėtų būti atnaujintas.
2. Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 01-299 ir 1998 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 1191 kasatorei atkurtos nuosavybės teisės suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir nurodant, kad už likusius 550 kv. m bus kompensuota, jai pasirinkus kompensavimo būdą. Taigi sprendimas dėl kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimtas, tik pati kasatorė nepasirinko kompensavimo būdo. Pagal ginčijamo administracinio akto dėl detaliojo plano patvirtinimo priėmimo metu galiojusius įstatymus kasatorei nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą. Kadangi kasatorei nuosavybės teisės buvo atkurtos būtent įstatyme nurodytu būdu (suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą), tai likusi žemė negalėjo būti grąžinta nei natūra, nei suteikiant antrą žemės sklypą, nes tokios galimybės įstatyme nenustatyta. Taigi Kauno miesto valdyba pagrįstai suformavo 600 kv. m žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti kitiems asmenims. Tai, kad šiuo metu galiojančioje Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakcijoje įtvirtinta galimybė nuosavybės teises į žemę miestuose atkurti grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, nedaro apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėto, nes ginčijamas žemės sklypas, net jeigu jis ir visas patektų į S. P. buvusio sklypo ribas, būtų išperkamas iš kasatorės vadovaujantis Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kaip jau suprojektuotas žemės sklypas, numatytas perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti, remdamasi tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai taikė Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą administraciniam aktui, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, ginčyti. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorė praleido šį terminą, nes, sužinojusi apie ginčijamą aktą 2006 m. kovo mėnesį, reikalavimą teisme pareiškė tik 2007 m. gegužės 15 d. Svarbių priežasčių terminui atnaujinti nebuvo nustatyta.
2. Kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo įstatymo nustatyta tvarka išspręstas: perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas, neviršijantis Vyriausybės nustatyto dydžio (0,2 ha), o kasatorei pasirinkus kompensavimo būdą, likusi žemės dalis būtų išpirkta valstybės. Tuo metu galiojusioje Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakcijoje nebuvo nustatyta galimybės atkurti nuosavybės teises į visą išlikusią buvusio savininko žemę natūra, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tokiam nuosavybės teisių atkūrimui kasatorė neprieštaravo, sprendimo neskundė, taigi darytina išvada, jog ji sutiko su tuo, kad likusi žemės dalis būtų išpirkta valstybės. Dėl to laikytina, kad kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo išspręstas, tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai, išdėstyti 2009 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Š., G. B. v. UAB „Pop centras“, UAB „Prostafus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2009. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino ginčijamo Kauno miesto valdybos sprendimo dėl detaliojo plano patvirtinimo teisėtumą jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų kontekste ir padarė teisingą išvadą, kad 550 kv. m žemės šio akto priėmimo metu buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl Kauno miesto valdyba, patvirtindama ginčijamą detalųjį planą, kasatorės teisių nepažeidė.
3. Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 02-01-4906 ir 2004 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. 5006 dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei M. S. teisėtumas vertintinas pagal tuo metu galiojusią Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakciją, kurios 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad valstybės išperkamos žemės kategorijai priskirtina žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Ginčijamas žemės sklypas buvo suprojektuotas būtent nuosavybės teisėms atkurti, tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, todėl pripažintina teisėta teismo padaryta išvada, kad administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. S. yra priimti laikantis tuo metu galiojusių įstatymų.
4. Kasacinio skundo argumentai dėl detaliojo plano rengimo proceso pažeidimų atmestini. Detalusis planas buvo parengtas laikantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Detaliųjų planų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159, nustatytų procedūrinių reikalavimų. Kasatorė neįrodė, kad patvirtintas detalusis planas tiesiogiai pažeidžia jos teisėtus interesus naudojantis bei plėtojant veiklą jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Kasatorė turėjo galimybę dalyvauti detaliojo plano svarstymo su visuomene procedūroje, apie kurią buvo paskelbta spaudoje, reikšti savo pastabas ar pretenzijas, tačiau šia teise nepasinaudojo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę
Kasatorė nurodo, kad ginčijamais aktais – Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 615, Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 02-01-4906 ir 2004 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 5006 – buvo pažeistos jos teisės atkurti nuosavybės teises natūra į dalį jos senelio S. P. nuosavybės teise valdytos žemės – 550 kv. m.
Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 01-299 ir sprendimu Nr. 1191 buvo nuspręsta atkurti kasatorei nuosavybės teises į jos senelio S. P. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), turėto 0,98 ha žemės sklypo 1/4 dalį – 0,2450 ha, suteikiant neatlygintinai (duomenys neskelbtini), esantį 1900 kv. m naują žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, o 550 kv. m žemės išperkant valstybei, pretendentei pasirinkus kompensavimo būdą. Kasatorei naujas žemės sklypas buvo suteiktas jos senelio turėtoje žemėje. Ji teigia, kad greta jai suteikto žemės sklypo yra dar maždaug 0,0125 ha, t. y. 1,25 aro, į jos senelio žemės ribas patenkančios žemės, kuri jai turėjo būti sugrąžinta natūra, tačiau neteisėtai buvo suteikta atsakovei M. S. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti, ar buvo pažeistos kasatorės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, galima tik išanalizavus nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.
Tuo metu, kai buvo priimti sprendimai dėl kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. 1998 m. sausio 21 d., galiojusios redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio, reglamentavusio nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 2 dalyje buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba žemės sklypą, naudojamą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir pan.), bet ne didesnį kaip 0,2 ha nurodytuose Lietuvos miestuose, tarp jų ir Kaune, ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose, išskyrus nustatytus atvejus, kai gali būti suteikiamas didesnis žemės sklypas (1 punktas); perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą individualiai statybai (2 punktas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, maksimalus plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha nurodytuose Lietuvos miestuose, tarp jų ir Kaune, ir 0,3 ha kituose miestuose. Taigi pagal tuo metu galiojusius įstatymus nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimas natūra visais atvejais buvo ribojamas, ir nepriklausomai nuo to, ar piliečio, pretenduojančio susigrąžinti nuosavybę, žemė buvo laisva, ar ne, jei nuosavybės teisės jam buvo atkuriamos suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą, tai šis galėjo būti ne didesnis kaip įstatyme nurodyto dydžio (Kaune – 0,2 ha). Šis ribojimas buvo imperatyvus ir nebuvo nustatyta jokių jo išimčių. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai piliečiui pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į didesnį nei nustatyta žemės sklypą, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. likusi žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Tai, kad iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose esanti žemė yra valstybės išperkama, buvo nustatyta ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, konstatuotina, kad, Kauno apskrities viršininkui priėmus 1998 m. sausio 21 d. įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kasatorei suteikiant jai 0,19 ha žemės sklypą, o likusią 550 kv. m žemę išperkant valstybei po to, kai kasatorė pasirinks kompensavimo būdą, ši žemė (550 kv. m) tapo valstybės išperkama žeme, į kurią pagal įstatymą negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra. Kasatorės ginčijamu Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu, kurio 1.3 punktu buvo patvirtintas žemės sklypo, besiribojančio su kasatorės sklypu ir, jos teigimu, iš dalies patenkančio į jos senelio žemės ribas, detalusis planas, jos teisės nebuvo pažeistos, nes šio akto priėmimo metu, minėta, kasatorės likusi žemės dalis turėjo valstybės išperkamos žemės statusą ir negalėjo būti grąžinta kasatorei natūra. Be to, šioje byloje apeliacinis teismas teisingai nustatė (kasacinio teismo argumentai šiuo klausimu išdėstyti antroje nutarties dalyje), kad kasatorė praleido įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą šiam sprendimui apskųsti. Remdamasi tokiais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 615 buvo priimtas laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti jį neteisėtu ir naikintinu, be to, ieškinio reikalavimas dėl šio akto panaikinimo atmestinas ir dėl to, kad pareikštas praleidus nustatytą terminą ir nėra priežasčių jį atnaujinti.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. 2002 m. balandžio 2 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832, kuriuo Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis buvo pakeista, panaikinant pirmiau galiojusioje įstatymo redakcijoje buvusius apribojimus, Konstitucinio Teismo pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai, ir nustatant galimybę atkurti nuosavybės teises į visą miesto žemę natūra, jeigu ši žemė pagal įstatymo 12 straipsnį nepriskirtina valstybės išperkamai žemei. Pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, kasatorei nebegalėjo būti taikomi pirmiau nustatyti ribojimai atkurti nuosavybės teises tik ne į didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą Kauno mieste. Tačiau tuo metu pagal galiojusių įstatymų nuostatas jau buvo priimtas Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 615, kuriuo nuspręsta patvirtinti naujų žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, detaliuosius planus, tarp jų ir kasatorės ginčijamo žemės sklypo, vėliau suteikto atsakovei M. S.. Taigi, viena vertus, kasatorė pagal įstatymą įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į visą žemės sklypą natūra, tačiau, kita vertus, tuo metu jau buvo priimtas sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo, kuriuo žemės sklypas, į kurio dalį pretenduoja kasatorė, buvo skirtas kitam asmeniui nuosavybės teisėms atkurti. Sprendžiant klausimą, kurio asmens teisėms teiktinas pirmumas – kasatorės teisei atkurti nuosavybės teises į dalį senelio turėtos žemės natūra ar atsakovės M. S. teisei atkurti nuosavybės teises suteikiant jai neatlygintinai naują žemės sklypą – turi būti vadovaujamasi Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu (įstatymo Nr. IX-832 redakcija), pagal kurį žemė yra valstybės išperkama, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos aplinkybės šiai normai taikyti, t. y. ginčijamas žemės sklypas atsakovei M. S. skirtas būtent nuosavybės teisėms atkurti, šio žemės sklypo detalusis planas buvo patvirtintas dar iki Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-832 įsigaliojimo priimtu ir šioje byloje teisėtu pripažintu Kauno miesto valdybos sprendimu. Taigi, nustačius, kad Kauno miesto valdybos sprendimas dėl ginčijamo žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo buvo priimtas teisėtai, šis žemės sklypas pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl kasatorės reikalavimai panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 1 d. įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. S., suteikiant jai neatlygintinai 600 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažintini netenkintinais ir apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo atmesti.
Dėl administracinio akto apskundimo termino
Pagal CPK 26 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas yra ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Tačiau tai savaime nereiškia, kad šioje byloje turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. E. M., bylos Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Giora“, V. M., R. G., S. M. v. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Kultūros vertybių apsaugos departamentas, bylos Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, Kauno apskrities viršininko administracija, V. J. B., I. M. G., A. S., bylos Nr. 3K-3-533/2009). Kasatorės ginčijamas Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 615, kurio 1.3 punktu patvirtintas 600 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas, yra administracinis aktas, nes Kauno miesto valdyba, būdama viešojo administravimo subjektas, ginčijamą sprendimą priėmė vykdydama viešojo administravimo veiklą. Taigi šiam sprendimui apskųsti teismine tvarka taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Kasatorė teigia, kad šiuo atveju taikytinas ne nustatytasis Administracinių bylų teisenos įstatyme, bet bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodytose kasacinėse bylose buvo visiškai kitokios faktinės aplinkybės ir sprendžiami kitokie teisės klausimai: civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2003 buvo keliamas valstybinės žemės nuomos sutarties teisėtumo klausimas (sprendimas sudaryti nuomos sutartį buvo priimtas administracine tvarka), o civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2004 – apskrities viršininko įsakymo, kuriuo gyvenamojo namo bendraturčiams nutarta parduoti žemės sklypą nustatytomis dalimis, teisėtumo klausimas. Dėl to kasatorės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo atveju negali būti taikoma.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorė praleido vieno mėnesio terminą Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimui Nr. 615 apskųsti, be to, terminas praleistas be svarbių priežasčių. Kasatorė nesutinka su šia teismo išvada, tačiau remiasi ne teisiniais argumentais, kurie galėtų paneigti šios išvados teisėtumą, bet ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu (kartu ir termino administraciniam aktui apskųsti pradžios momentu). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo argumentai yra ne teisinio, bet faktinio pobūdžio, nes ginčijamos teismo nustatytos aplinkybės, teigiant, kad iš tikrųjų faktinė situacija buvo kitokia. Kasatorė, formuluodama šiuos kasacinio skundo teiginius, neatsižvelgė į tai, kad kasacinis teismas nenagrinėja fakto nustatymo klausimų ir, spręsdamas teisės taikymo bei aiškinimo problemas, remiasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmiau nurodytų kasacinio skundo teiginių neanalizuoja ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl termino Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimui Nr. 615 apskųsti praleidimo be svarbių priežasčių yra nepaneigtos.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų kreipimosi į teismą terminą, o ne vieno mėnesio terminą, nustatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, šis netikslumas pripažintinas tik formalia klaida, neturėjusia įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, taigi pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nesudaro kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas). Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės taikė Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą, o Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatomis rėmėsi spręsdamas dėl Kauno miesto valdybos nuosavybės teisių atkūrimo procese atliktų skundžiamų veiksmų administracinio teisinio pobūdžio, šio įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą paminėdamas tik fragmentiškai.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, jog kasatorė, apie ginčijamą aktą sužinojusi 2006 metų kovo mėnesį, tačiau ieškinį teisme pareikšdama tik 2007 m. gegužės 15 d., praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 615 1.3 punkto panaikinimo ir nenurodė jokių svarbių šio termino praleidimo priežasčių, kurios būtų pagrindas praleistą terminą atnaujinti. Nustačius, kad buvo praleistas terminas sprendimui dėl detaliojo plano patvirtinimo apskųsti, šioje byloje neanalizuojamas detaliojo plano patvirtinimo procedūrų nesilaikymo klausimas, kurį kasatorė kelia kasaciniame skunde.
Konstatavus, kad ginčijamas žemės sklypas atsakovei M. S. buvo suteiktas teisėtai, kasacinio skundo argumentai, susiję su šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio ginčijimu, nenagrinėjami.
Atmetus kasacinį skundą, atsakovei M. S. ir trečiajam asmeniui T. J. iš kasatorės priteisiamas atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovė M. S. ir trečiasis asmuo T. J. pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme atsakovė sumokėjo advokatui 1512,50 Lt, o trečiasis asmuo – 1000 Lt. Atsakovės sumokėta suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir 8.14 punktus, mažintina iki 1200 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Be to, valstybei iš kasatorės priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 173,86 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei M. S. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės K. T. (duomenys neskelbtini) 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti trečiajam asmeniui T. J. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės K. T. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovės K. T. (duomenys neskelbtini) 173,86 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt tris litus 86 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
