V. B. pagal BK 208 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-259/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.12.; 2.1.2.4.

2.3.2.2.11. (S)

2010 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,

nuteistajam V. B.,

gynėjui advokatei Alfredai Pūkienei,

civilinio ieškovo UAB „K“ atstovei N. P.,

civilinio ieškovo UAB „A“ atstovui D. B.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 27 d. nuosprendžio.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžiu V. B. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

V. B. pareikšti UAB „A“ 244 831,56 Lt, UAB „M“ – 76 015 Lt, UAB „K“ – 41 0477,80 Lt civiliniai ieškiniai atmesti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 27 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. V. B. pripažintas kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda.

Civiliniams ieškovams UAB „A“, UAB „K“ bei UAB „M“ pripažinta teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžių perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, civilinių ieškovų UAB „K“ ir UAB „A“ atstovų, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

V. B. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „N“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruotos Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), direktoriumi – provizoriumi, 2002 m. spalio 15 d., atstovaudamas UAB „N“, sudaręs didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „A“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruota Vilniuje, Ateities g. 10, pagal kurią UAB „A“ tiekdavo prekes UAB „N“, 2003 m. sausio 2 d. sudaręs didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį su G. P. KŪB „K“, įm. k. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu pertvarkyta į UAB „K“), registruota Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), pagal kurią G. P. KŪB „K“ tiekdavo prekes UAB „N“ ir nuo 2004 m. birželio mėnesio ėmęs prekes iš UAB „M“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruota Kaune, (duomenys neskelbtini), 2004 m. spalio 4 d., žinodamas apie UAB „N“ nemokumą, sunkią finansinę padėtį, apie akivaizdžiai gresiantį bankrotą, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų (bendrovė turėjo įsipareigojimų 33 įmonėms už 2 661 983,62 Lt), atstovaudamas UAB „N“, pasirašė susitarimą dėl skolinių įsipareigojimų su UAB „L“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruota Kaune, (duomenys neskelbtini), už 800 000 Lt, 2004 m. spalio 5 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. NL 04-05-10, pagal kurią UAB „N“ pardavė materialinio turto UAB „L“ už 305 040,33 Lt ir 2004 m. spalio 29 d. UAB „N“ pardavė vaistų likučius UAB „L“ už 669 552,26 Lt, ir taip sumažindamas skolą UAB „L“, patenkino tik vieno iš kreditorių – UAB „L“ – reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos kitiems kreditoriams – UAB „A“, UAB „K“ ir UAB „M“.

Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu V. B. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nuteistasis V. B. kasaciniu skundu prašo teismą panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir taip buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė, kad bylą teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas. 2009 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje bylą nagrinėjo ir sprendimus dėl įrodymų tyrimo byloje, dėl papildomos liudytojų apklausos ir papildomų dokumentų išreikalavimo priėmė ši teisėjų kolegija: kolegijos pirmininkas ir pranešėjas R. Jurgaitis bei teisėjai V. Iždonas ir V. Mylė. Taigi ši teisėjų kolegija laikė, kad byloje yra reikalingas įrodymų tyrimas. 2009 m. rugsėjo 14 d. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės I. Ivanovienės patvarkymu dėl teisėjų užimtumo vienas kolegijos narys, t. y. teisėjas V. Mylė, buvo pakeistas teisėju B. Zalaga, todėl 2009 m. spalio 14 d. vykusiame teismo posėdyje bylą nagrinėjo jau ši teisėjų kolegija: pirmininkaujantis ir pranešėjas R. Jurgaitis bei teisėjai V. Iždonas ir B. Zalaga. Ši teisėjų kolegija nusprendė nesilaikyti ankstesnės kolegijos priimto sprendimo dėl įrodymų tyrimo bei nutarė nekviesti liudytojų ir nereikalauti papildomų įrodymų. Kasatoriaus manymu, toks kolegijos sprendimas rodo, kad kolegijos pirmininkas ir pranešėjas R. Jurgaitis bei teisėjas V. Iždonas buvo šališki. Kasatorius pažymi, kad priėmus sprendimą neatlikti įrodymų tyrimo buvo sumažintos galimybės objektyviai ištirti bylą ir priimti pagrįstą nuosprendį. Kadangi bylą apeliacine tvarka nagrinėjo šališka kolegija, tai priimtas apeliacinio teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir yra naikintinas.

Kasatorius teigia, kad teisme buvo pažeista jo teisė į gynybą. 2009 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje gynyba pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir kviesti į teismo posėdį liudytojus, kurie buvo apklausti pirmosios instancijos teisme tuo metu, kai V. B. buvo pareikštas pirminis kaltinimas, tačiau nebuvo apklausti kaltinimą pakeitus. Šis prašymas iš pradžių buvo patenkintas, tačiau po to atmestas. Tuo teismas pažeidė jo teisę į gynybą, taip pat rungimosi principą ir buvo šališkas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo teismui perduotas pagal vieną kaltinimą, kurio esmę sudarė viena sutartis, sudaryta su tariamai „favoritiniu“ kreditoriumi, o turtinė žala padaryta trims kreditoriams. Tačiau teisme pakeitus kaltinimą, gynyba pasikeitė. Kasatorius pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, nei jam, nei jo gynėjui nebuvo pranešta, kad teismas nagrinėja visai kitą kaltinimą. Tik priėmus nuosprendį paaiškėjo, kad teismas nustatė, jog šiuo nusikaltimu žala buvo padaryta ne trims nukentėjusiesiems, bet visiems 33 UAB „N“ kreditoriams. Kasatorius nurodo, kad žinant šią aplinkybę būtų keitusis pasirinkta gynybos pozicija. Kadangi nebuvo žinoma apie pakeistą kaltinimą, todėl buvo pažeista kasatoriaus teisė į gynybą: buvo ginamasi nuo vieno kaltinimo, o asmuo nuteistas pagal kitą kaltinimą, kuriame nukentėjusiųjų ratas išplėstas nuo trijų asmenų iki trisdešimt trijų.

Kasatorius teigia, kad teisėjų kolegija, nuosprendyje pripažindama, jog skolininkas perdavė vienam favoritiniam kreditoriui turtą ir tuo sumažino įmonės galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, nuosprendyje net nenustatė to perduoto turto vertės. Taip pat teismas nenustatė, kokia žala buvo padaryta nusikalstamais veiksmais. Todėl kasatorius nurodo, kad toks išplėstas ir nekonkretus kaltinimas pažeidžia kaltinamojo teisę į gynybą, jo teisę žinoti kuo jis yra kaltinamas ir gintis nuo konkretaus pareikšto kaltinimo.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, nes neteisingai jo veikoje nustatė tiesioginę tyčią. Kvalifikuojant veiką pagal BK 208 straipsnio 1 dalį labai svarbu įvertinti nusikaltimo subjektyviuosius požymius, t. y. ar kaltinamasis, vykdydamas bet kurį mokėjimą, siekė atsiskaityti tik su vienu kreditoriumi ir neatsiskaityti su kitais. Iš pateikto kaltinimo matyti, kad kasatorius siekė neatsiskaityti su trimis kreditoriais, t. y. UAB „A“, G. P. KŪB „K“ ir UAB „M“, tačiau bylos medžiaga to nepatvirtina. Baudžiamojoje byloje esantys dokumentai bei nukentėjusiųjų atstovų paaiškinimai teisme parodė, kad mokėjimai buvo daromi ir UAB „N“ 2004 metais iš dalies dengė savo įsiskolinimus nukentėjusiesiems, o tai patvirtina, kad jokios tyčios visiškai neatsiskaityti su šiais kreditoriais (UAB „A“, UAB „M“, G. P. KŪB „K“) ir visiškai atsiskaityti su favoritiniu kreditoriumi UAB „L“ nebuvo.

Kasatorius pažymi, kad iš jam pareikšto kaltinimo matyti, kad vieno iš kreditorių reikalavimų patenkinimu yra pripažįstamas 2004 m. spalio 4 d. sandoris, sudarytas tarp UAB „N“ ir UAB „L“, dėl skolinių įsipareigojimų 800 000 Lt. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. spalio mėnesį UAB „N“ sudarė su UAB „L“ eilę sandorių. Kasatorius nurodo, kad jam pareikštas kaltinimas pagrįstas tuo, kad 2004 m. spalio 4 d. sudarydamas su UAB „L“ skolinių įsipareigojimų susitarimą patenkino vieno kreditoriaus reikalavimą, padarydamas kitiems kreditoriams žalą. Bet bylos medžiaga rodo, kad 2004 m. spalio 4 d. sandoris nebuvo realizuotas ir realios žalos kreditorius nepatyrė.

Pagal Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą 2004 m. spalio 5 d. UAB „N“ ir UAB „L“ pirkimo-pardavimo sutartis dėl baldų, orgtechnikos ir kasos aparatų pardavimo už 305 040,33 Lt ir UAB „N“ 2004 m. spalio 29 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra serija pagal kurią UAB „N“ grąžino UAB „L“ vaistų už 669 552,26 Lt, pripažinti atskirais sandoriais, nesusijusiais su 2004 m. spalio 4 d. UAB „N“ ir UAB „L“ susitarimu dėl skolinių įsipareigojimų 800 000 Lt. Taigi UAB „N“ ir UAB „L“ sudaryta sutartis dėl skolinių įsipareigojimų įvykdymo 800 000 Lt, dėl kurios vykdymo kasatoriui pareikšti kaltinimai, nebuvo realizuota ir jokios teisinės pasekmės dėl šios sutarties neatsirado, t. y. UAB „N“ skoliniai įsipareigojimai UAB „L“ nebuvo sumažinti. Tai patvirtina ir UAB „L“ 2004 m. spalio 22 d. ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodant, kad 2004 m. gegužės 18 d. UAB „N“ gavo pranešimą likviduoti įsiskolinimą iki 2004 m. spalio 11 d. Skola 2 020 525,17 Lt nelikviduota, todėl 2004 m. spalio 29 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu iškelta bankroto byla UAB „N“.

Taip pat 2004 m. spalio 5 d. UAB „N“ ir UAB „L“ pirkimo-pardavimo sutartis dėl baldų, orgtechnikos ir kasos aparatų pardavimo už 305 040,33 Lt ir UAB „N“ 2004 m. spalio 29 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra, pagal kurią UAB „N“ grąžino UAB „L“ vaistus už 669 552,26 Lt negali būti pripažįstami BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiais. Kasatorius pažymi, kad apklaustas kaltinamuoju parodė, kad sudarydamas 2004 m. spalio 5 d. UAB „N“ ir UAB „L“ pirkimo-pardavimo sutartį dėl baldų, orgtechnikos ir kasos aparatų pardavimo už 305 040,33 Lt, ketino gauti lėšų, padėsiančias atsiskaityti su kreditoriais, o taip pat buvo sutaręs su UAB „L“ atstovais toliau nuomoti minėtą įrangą už mažą nuomos mokestį. Ta aplinkybė, kad kasatorius turėjo pagrindą tikėtis gauti lėšas už parduotas prekes bei jas nuomotis itin palankiom jam sąlygomis rodo tolimesni UAB „L“ ir UAB „N“ veiksmai. Todėl nežiūrint to, kad visa vaistinės įranga 2004 m. spalio 5 d. perėjo UAB „L“ nuosavybėn, UAB „N“ ir toliau ja naudojosi iki 2004 m. spalio 22 d. (tai patvirtina specialisto išvadoje nurodyti duomenys, kad UAB „N“ šiuo laikotarpiu vykdė veiklą ir gavo 258 556,83 Lt pajamų).

Taip pat kasatorius pateikia savo nuomonę dėl UAB „N“ 2004 m. spalio 29 d. išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurią UAB „N“ grąžino UAB „L“ vaistų už 669552,26 litus. Kasatorius mano, kad minėta PVM sąskaita faktūra negali būti pripažinta pirkimo-pardavimo sutartimi, o turėtų būti laikoma dokumentu, patvirtinančiu, kad UAB „L“ pateikti UAB „N“ medikamentai buvo grąžinti. Šias aplinkybes patvirtina šie dokumentai: UAB „N“ ir UAB „L“ medikamentų tiekimo 2003 m. sausio 31 d. sutartis, kuri numato galimybę pateiktus vaistus grąžinti; 2004 m. kovo 5 d. UAB „N“ akcininkų sutartis, kurios 3 straipsnis nurodo, kad UAB „N“ įsipareigoja pirkti iš UAB „L“ ne mažiau kaip 50 procentų visų medikamentų ir šiuo atveju UAB „L“ suteiks bendrovei ypač palankų prekinį kredito limitą ir, kad ši nuostata bus išvystyta sudarant sutartį su UAB „L“; 2004 m. balandžio 1 d. UAB „L“ pranešimas, kuriuo UAB „L“ papildo 2003 m. sausio 31 d. sutartį, patikslina prekinį kreditą ir 3 straipsnyje numato sau teisę reikalauti grąžinti visas patiektas prekes. Taigi, kasatoriaus manymu, minėti dokumentai rodo, kad UAB „L“ turėjo teisę reikalauti grąžinti jai priklausančius medikamentus, o UAB „N“ pagal sutartį privalėjo šį reikalavimą įvykdyti. 2004 m. spalio 29 d. UAB „N“ įvykdė UAB „L“ reikalavimą ir grąžino vaistų likučius.

Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad net jeigu ir vertinant minėtą sandorį kaip pirkimo-pardavimo, jis BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nepadarė. 2009 m. sausio 7 d. specialisto išvadoje teigiama, kad UAB „N“ tiekėjų žurnale užfiksuotas skolos bendrovei UAB „L“ sumažinimas, bet skolų suderinimo akto nėra. Kadangi bankroto byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „L“ būtų pervedusi UAB „N“ 673 291 15 Lt, tai reiškia, kad šiai dienai UAB „L“ yra skolinga UAB „N“ 673 291,15 Lt. Kasatorius iškelia klausimą: ar galima teigti, kad sudarydamas tokį sandorį jis patenkino favoritinio UAB „L“ kreditoriaus reikalavimus ir taip pažeidė kitų kreditorių reikalavimus? Kasatorius papildomai pažymi, kad po 2004 m. spalio 29 d. kai įmonei buvo iškelta bankroto byla jis neturėjo jokios įtakos UAB „N“ ir negalėjo imtis jokių veiksmų išieškant skolą iš UAB „L“. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, dėl minėtų aplinkybių nepasisakė, jų nevertino, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalį, nes aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje tik fragmentiškai nurodė nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti tuo pažeisdamas BPK 305 straipsnio 2 dalį.

Kasatorius mano, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nuosprendį pagrindė įrodymais, tačiau neanalizavo jų visumos, įrodymus vertino neišsamiai, neatskleidė jų tarpusavio ryšio. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė pagrindines proceso taisyklės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, tuo tarpu visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Nuteistojo V. B. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 208 straipsnį

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžiu išteisino kasatorių pagal kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 1 dalyje, padarymo nesant veikoje nusikaltimo sudėties, nes konstatavo, kad kasatorius neturėjo tiesioginės tyčios atsiskaitęs su vienu kreditoriumi – UAB „L“, neatsiskaityti su likusiais kreditoriais taip padarant jiems turtinės žalos. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, padarė priešingą išvadą: konstatavo, kad kasatoriaus veikoje yra visi BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, ir panaikinęs apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir V. B. nuteisė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „N“ direktoriumi – provizoriumi, 2002 m. spalio 15 d., atstovaudamas UAB „N“, sudaręs didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „A“, pagal kurią UAB „A“ tiekdavo prekes UAB „N“, 2003 m. sausio 2 d. sudaręs didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį su G. P. KŪB „K“ (šiuo metu pertvarkyta į UAB „K“), pagal kurią G. P. KŪB „K“ tiekdavo prekes UAB „N“ ir nuo 2004 m. birželio mėnesio ėmęs prekes iš UAB „M“, registruota Kaune, (duomenys neskelbtini), 2004 m. spalio 4 d., žinodamas apie UAB „N“ nemokumą, sunkią finansinę padėtį, apie akivaizdžiai gresiantį bankrotą, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų (bendrovė turėjo įsipareigojimų 33 įmonėms už 2 661 983,62 Lt), atstovaudamas UAB „N“, pasirašė susitarimą dėl skolinių įsipareigojimų su UAB „L“, registruota Kaune, (duomenys neskelbtini), už 800 000 Lt, 2004 m. spalio 5 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. NL 04-05-10, pagal kurią UAB „N“ pardavė materialinio turto UAB „L“ už 305 040,33 Lt ir 2004 m. spalio 29 d. UAB „N“ pardavė vaistų likučius UAB „L“ už 669 552,26 Lt, ir taip sumažindamas skolą UAB „L“, patenkino tik vieno iš kreditorių – UAB „L“ – reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos kitiems kreditoriams – UAB „A“, UAB „K“ ir UAB „M“.

BK 208 straipsnio 1 dalis nustato, kad tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimų ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams padarė skolininko nesąžiningumą. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį kyla padarius bent vieną iš alternatyvių BK 208 straipsnio dispozicijoje įvardytų veikų, t. y. patenkinus arba užtikrinus tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus esant šioms sąlygoms: sunki ekonominė padėtis ar nemokumas, akivaizdi bankroto grėsmė, neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus. Kadangi BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti būtina nustatyti padarinius, t. y. turtinės žalos likusiems kreditoriams padarymą.

BK 2 straipsnio 4 dalį pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties buvimas asmens veikoje, todėl apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstant asmenį kaltu padarius atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina konstatuoti tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą.

Norint pripažinti asmenį kaltu pagal BK 208 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti kaip pavojingos veikos, numatytos BK 208 straipsnyje padarymą, taip ir tiesioginę ar netiesioginę tyčią asmens veikoje.

2005 m. vasario 14 d. ir 2009 m. sausio 7 d. specialistų išvadomis nustatyta, kad nuo 2002 m. spalio 15 d. iki 2004 m. spalio 1 d. UAB „N“ pradelsti kiekvieno mėnesio įsipareigojimai viršijo pusę į minėto laikotarpio bandomąjį balansą įrašyto turto vertės, tuo ji buvo nemoki ir atsiskaitydama su kreditoriais ji neturėjo galimybės patenkinti visus kreditorinius reikalavimus. Be to, 2005 m. vasario 14 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad 2004 m. spalio 4 d. pasirašant susitarimą tarp UAB „N“ ir UAB „L“ dėl skolinių įsipareigojimų ir sudarant 2004 m. spalio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį tarp šių įmonių, UAB „N“ buvo skolinga 33 įmonėms iš viso 2 661 983,62 Lt. Liudytojas D. Š. parodė, kad jis 2004 m. vasario mėnesį, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, nusipirko 34 procentus UAB „N“ akcijų, nes tuo metu UAB „N“ buvo nemoki, jos finansinė padėtis sunki ir jai reikėjo investuotojo. Apie UAB „N“ nemokumą patvirtino ir liudytoja V. S. (dirbusi UAB „N“ buhaltere), parodžiusi, kad ruošdavo ir pristatydavo Valstybinei mokesčių inspekcijai UAB „N“ balansus. Ant UAB „N“ balansų pasirašydavo kasatorius, todėl jis matė, kad įmonė yra nemoki, o išlaidos didesnės nei apyvarta, bet jis nesiėmė jokių priemonių.

Taigi teismai padarė teisingą išvadą, kad UAB „N“ buvo nemoki ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas. Tačiau kasatorius, nepaisydamas to, kad UAB „N“ buvo sunkioje ekonominėje padėtyje ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, 2004 m. spalio 4 d., atstovaudamas UAB „N“, sudarė susitarimą dėl skolinių įsipareigojimų su UAB „L“, kuriuo skolininkas UAB „N“ įsipareigojo iki 2004 m. spalio 21 d., 17.00 val. sumažinti savo įsiskolinimą kreditoriui UAB „L“, grąžindamas jai prekes, kurių suminė vertė didmeninėmis kainomis yra ne mažesnė nei 800 000 Lt. Vykdant 2004 m. spalio 4 d. susitarimą tarp UAB „N“ ir UAB „L“ dėl skolinių įsipareigojimų, 2004 m. spalio 5 d. UAB „N“, atstovaujama kasatoriaus, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „L“, kuria UAB „N“ pardavė UAB „L“ ilgalaikį turtą už 305 040,33 Lt, o 2004 m. spalio 29 d. UAB „N“ pardavė vaistų likučius UAB „L“ už 669 552,26 Lt ir taip sumažino skolą UAB „L“. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatorius būtų siūlęs atsiimti vaistus kitiems kreditoriams, nei apie tai, kad grąžinant medikamentus UAB „L“, jie buvo identifikuoti, kaip gauti iš bendrovės „L“. Tai patvirtina, kad buvo siekiama patenkinti tik vieno kreditoriaus – UAB “L”, kreditorinius reikalavimus. Be to, ir 2009 m. sausio 7 d. specialisto išvadoje pažymėta, kad UAB „N“ direktorius V. B. (kasatorius), 2004 m. spalio 4 d. pasirašęs susitarimą dėl skolinių įsipareigojimų su UAB „L“ už 800 000 Lt, 2004 m. spalio 5 d. sudaręs pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „L“ ir 2004 m. balandžio 29 d. pardavęs UAB „L“ vaistų likučius, sumažino galimybes kitiems bendrovės kreditoriams atgauti skolą, nes, pardavus UAB „L“ ilgalaikį turtą (prekybinę įrangą ir visus vaistų likučius), UAB „N“ neteko vykdytos ūkinės veiklos pagrindo ir visų skirtų perparduoti prekių.

Nors apygardos teismas nuosprendyje nevardijo kreditoriams padarytos žalos dydžio, tačiau iš byloje esančių nukentėjusių nuo tokių kasatoriaus veiksmų firmų UAB „A“, UAB „K“ bei UAB „M“ ieškinių darytina išvada, kad kreditoriams žala buvo padaryta. Taigi apygardos teismas pagrįstai tokius veiksmus įvertino kaip atitinkančius BK 208 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviesiems požymiams.

BK 208 straipsnis reikalauja tyčinės kaltės nustatymo, t. y. suvokimo, kad jo įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokiai kai akivaizdžiai gresia bankrotas, jis neturi galimybių patenkinti visų kreditorių reikalavimų, sąmoningai patenkina tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, nors numato, kad dėl to likusieji kreditoriai patirs turtinę žalą, tačiau tokių padarinių nori arba nenori, bet sąmoningai leidžia jiems kilti. Nors kasatorius ginčija tyčinę kaltę, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina kasatoriaus veikoje esant tiesioginę tyčią atsiskaičius su vienu kreditoriumi – UAB „L“ – neatsiskaityti su likusiais trimis, dėl ko pastarieji patirs žalos, todėl apygardos teismas pagrįstai kasatoriaus veiką kvalifikavo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus tyčią patenkinti tik vieno kreditoriaus – UAB „L“, reikalavimus patvirtina kitų kreditorių, t. y. UAB „A“, UAB „K“ bei UAB „M“, atstovų parodymai, iš kurių matyti, kad kasatorius nuolat vėlavo atsiskaityti su kreditoriais, skolos didėjo, atsiskaitoma buvo mažomis sumomis, o raginamas padengti įsiskolinimus, kasatorius aiškino, kad sudarė sutartį su banku dėl paskolos, o gavus paskolą, skolą grąžins, tačiau tai buvo netiesa. Byloje nustatyta, kad kasatorius žinojo apie gresiantį bankrotą, nes 2004 m. rugsėjo 6 d. UAB „L“ išsiuntė kasatoriui pranešimą dėl ketinimo iškelti bankroto bylą UAB „N“, o kasatorius 2009 m. rugsėjo 7 d. patvirtino, kad pranešimą gavo. Nepaisant to, kasatorius neinformavo kitų kreditorių, kad UAB „N“ yra nemoki, jai gresia bankrotas ir ji negalės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, ir ėmėsi veiksmų, kad atsiskaitytų su vieninteliu kreditoriumi – UAB „L“, t. y. 2004 m. spalio 4 d., 2004 m. spalio 5 d. ir 2004 m. spalio 29 d. sudarė sutartis UAB „N“ vardu su UAB „L“ ir jai perduodamas visą savo likvidų turtą, prarado galimybę toliau tęsti savo veiklą ir bent iš dalies atsiskaityti su likusiais kreditoriais ir tai suprato. Kasatoriaus veiksmai rodo jo tyčią, neturint pakankamai turto patenkinti visų kreditorių reikalavimų, atsiskaityti tik su vienu kreditoriumi – UAB „L“.

Kasatorius suvokė, kad UAB „N“ esant sunkioje ekonominėje padėtyje ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas. Neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, kasatorius jų apie tai neinformavo, o ėmėsi žygių patenkinti tik vieno kreditoriaus – UAB „L“ reikalavimus, nors numatė, kad dėl to neatsiskaitys su likusiais kreditoriais ir pastarieji patirs turtinę žalą ir to norėjo. Taigi apygardos teismas pagrįstai kasatoriaus veikoje nustatė tiesioginę tyčią, t. y. kad jis, suvokdamas, kad jo įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokiai kai akivaizdžiai gresia bankrotas, jis neturi galimybių patenkinti visų kreditorių reikalavimų, sąmoningai patenkina tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, nors numato, kad dėl to likusieji kreditoriai patirs turtinę žalą, tačiau tokių padarinių nori, ir jo veiką kvalifikuodamas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl teismo šališkumo

Kasatorius skunde teigia, kad naujai sudaryta teisėjų kolegija buvo šališka, nes nusprendė nesilaikyti ankstesnės kolegijos priimto sprendimo dėl įrodymų tyrimo bei nutarė nekviesti liudytojų ir nereikalauti papildomų įrodymų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą.

Šiaulių apygardos teisme 2009 m. rugsėjo 9 d. vykusio posėdžio metu trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko (pranešėjo) R. Jurgaičio bei teisėjų V. Iždono ir V. Mylės, išklausę proceso dalyvių argumentus dėl įrodymų tyrimo atlikimo, priėmė sprendimą atlikti įrodymų tyrimą, iš dalies tenkinti gynybos prašymą ir iškviesti į teismo posėdį bei pakartotinai apklausti R. B., papildomai apklausti V. B. bei išreikalauti iš Šiaulių apygardos teismo archyvinę bylą Nr. B2-20-368/2007 ir prijungti prie baudžiamosios bylos.

Tačiau Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės I. Ivanovienės 2009 m. rugsėjo 14 d. patvarkymu dėl teisėjų užimtumo vienas kolegijos narys, t. y. teisėjas V. Mylė, buvo pakeistas teisėju B. Zalaga. Sekančio teismo posėdžio, vykusio Šiaulių apygardos teisme 2009 m. spalio 14 d., metu trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko (pranešėjo) R. Jurgaičio bei teisėjų V. Iždono ir B. Zalagos, išklausę proceso dalyvių argumentus dėl įrodymų tyrimo atlikimo, nutarė atlikti įrodymų tyrimą, apklausti išteisintąjį V. B., o liudytojos R. B. nekviesti į teismo posėdį ir neapklausti jos, o remtis jos pirmosios instancijos teisme duotais parodymais. Taigi naujai sudaryta trijų teisėjų kolegija taip pat priėmė sprendimą atlikti įrodymų tyrimą, tačiau taip nuspręsdama apsiriboti tik išteisintojo V. B. apklausa, bet netenkino išteisintojo gynėjos prašymo apklausti liudytoją R. B.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai, bylos nagrinėjimas pradedamas iš pradžių ir nauja teisėjų kolegija nėra saistoma ankstesnės teisėjų kolegijos sprendimų. Esant šioms aplinkybėms, naujai sudaryta trijų teisėjų kolegija 2009 m. spalio 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nebuvo saistoma ankstesnės trijų teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu priimto sprendimo dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo.

Be to, kasatorius nenurodo remiantis kokiomis BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis teismas laikytinas šališku. Vien tai, kad teismas atmeta bylos nagrinėjimo dalyvių pateiktus prašymus arba priima jiems nepalankų sprendimą, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Taigi kasatoriaus teiginys, kad bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališkas teismas, yra nepagrįstas.

Dėl kaltinimo pakeitimo ir teisės į gynybą pažeidimo

Kasatorius teigia, kad teismas pažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimą, gavus prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingoms, pranešti kaltinamajam. Jis teigia, kad nei jam, nei jo gynėjui nebuvo pranešta, kad teismas nagrinėja pakeistą kaltinimą, teigi pažeista kasatoriaus teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo jis yra kaltinimas.

Pagal 255 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriuose apibrėžtos nagrinėjimo teisme ribos, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Kaltinimo pakeitimo tvarką, kai kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės keičiamos iš esmės skirtingoms, nustato BPK 256 straipsnio 1 dalis. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. BPK 256 straipsnio 3 dalis nustato, kad Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką.

Kasatorius buvo atiduotas teismui ir kaltinamas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už tai, kad dirbdamas UAB „N“ direktoriumi-provizoriumi ir būdamas vienas iš savininkų, 2002 m. spalio 15 d., atstovaudamas UAB „N“, sudarė didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „A“, pagal kurią UAB „A“ tiekdavo prekes UAB „N“, tačiau bendrovė neatsiskaitė ir yra skolinga 244 831,56 Lt, 2003 m. sausio 2 d., atstovaudamas UAB „N“, sudarė didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį su G. P. KŪB „K“, pagal kurią G. P. KŪB „K“ tiekdavo prekes UAB „N“, tačiau bendrovė neatsiskaitė ir yra skolinga 309 669,34 Lt, o nuo 2004 metų birželio mėnesio ėmė prekes iš UAB „M“, ir yra skolinga 59 875,62 Lt, 2004 m. spalio 4 d., žinodamas apie bendrovės nemokumą, sunkią finansinę padėtį, apie akivaizdžiai gresiantį bankrotą, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, t. y. bendrovė turėjo įsipareigojimų 33 įmonėms už 2 661 983,62 Lt, V. B., atstovaudamas UAB „N“, pasirašė susitarimą dėl skolininkų įsipareigojimų su UAB „L“ už 800 000 Lt, taip patenkino tik vieno iš kreditorių reikalavimus ir dėl to UAB „A“ padarė 244 831,56 Lt, G. P. KŪB „K“ – 309 669,34 Lt ir UAB „M“ – 59 875,62 Lt turtinę žalą.

2008 m. balandžio 25 d. vykusio teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu prokuroras paprašė daryti byloje pertrauką, nes sekančio posėdžio metu jis pateiks prašymą pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes. Taigi proceso dalyviai, tame tarpe kaltinamasis V. B. bei jo gynėja, buvo informuoti apie tai, kad bus keičiamas kaltinimas, o teismas byloje padarė pertrauką nuo 2008 m. balandžio 25 d. iki 2008 m. liepos 2 d., todėl BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Pats Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prašymas pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes teismui buvo pateiktas 2008 m. gegužės 15 d.

Pakeistu kaltinimu kasatorius taip pat buvo kaltinamas pagal BK 208 straipsnio 1 dalį tuo, kad dirbdamas UAB „N“ direktoriumi-provizoriumi, 2002 m. spalio 15 d., atstovaudamas UAB „N“, sudaręs didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „A“, pagal kurią UAB „A“ tiekdavo prekes UAB „N“, 2003 m. spalio 2 d. sudaręs didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį su G. P. KŪB „K“, pagal kurią G. P. KŪB „K“ tiekdavo prekes UAB „N“ ir nuo 2004 metų birželio mėnesio ėmęs prekes iš UAB „M“, 2004 m. spalio 4 d., žinodamas apie UAB „N“ nemokumą, sunkią finansinę padėtį, apie akivaizdžiai gresiantį bankrotą, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų (bendrovė turėjo įsipareigojimų 33 įmonėms už 2661983,62 Lt), atstovaudamas UAB „N“, pasirašė susitarimą dėl skolinių įsipareigojimų su UAB „L“ už 80 0000 Lt, 2004 m. spalio 5 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. NL 04-05-10, pagal kurią UAB „N“ pardavė materialinio turto UAB „L“ už 305 040,33 Lt ir 2004 m. spalio 29 d. UAB „N“ pardavė vaistų likučius UAB „L“ už 669 552,26 Lt, ir taip sumažindamas skolą UAB „L“ patenkino tik vieno iš kreditorių – UAB „L“ – reikalavimus ir dėl to UAB „A“ padarė 244 831,56 Lt, G. P. KŪB „K“ – 409 550,41 Lt ir UAB „M“ – 59 875,62 Lt turtinę žalą.

Lyginant pirminį ir pakeistą kaltinimus, buvo pakeistos šios esminės faktinės bylos aplinkybės. Visų pirma, naujajame kaltinime buvo patikslintas G. P. KŪB „K“ padarytas turtinės žalos dydis nurodant, kad buvo padaryta ne 309 669,34 Lt, o 409 550,41 Lt turtinė žala. Be to, pakeistame kaltinime, kasatoriui be 2004 m. spalio 4 d. sudaryto susitarimo dėl skolinių įsipareigojimų su UAB „L“ už 80 0000 Lt, buvo papildomai inkriminuotas dar dviejų sandorių sudarymas, t. y. 2004 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „N“ pardavė materialinio turto UAB „L“ už 305 040,33 Lt, ir 2004 m. spalio 29 d. įvykdytas UAB „N“ vaistų likučių UAB „L“ pardavimas už 669 552,26 Lt.

Kolegija laiko, kad tiek kaltinamasis V. B., tiek jo gynėja buvo susipažinę su pateiktu pakeistu kaltinimu, nes 2008 m. spalio 16 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo V. B. gynėja nurodė, kad patikslintas kaltinimas išplečia V. B. veiksmus, kuriais realizuoti jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvieji požymiai, todėl būtina papildomai ištirti su pakeistu kaltinimu susijusias bylos aplinkybes, kurios nebuvo tirtos iki to laiko. Tai rodo, kad jeigu kaltinamasis ir jo gynėja nebūtų susipažinę su pakeistu kaltinimu, jie nežinotų, kokias aplinkybes, susijusias su pakeistu kaltinimu, reikia ištirti ir negalėtų formuluoti prašymų.

Taip pat kasatorius nepagrįstai teigia, kad tik priėmus nuosprendį paaiškėjo, kad teismas konstatavo, jog padarius BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką žala buvo padaryta ne trims nukentėjusiesiems, t. y. UAB „A“, G. P. KŪB „K“ ir UAB „M“, bet visiems 33 UAB „N“ kreditoriams. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei pirminiame, nei pakeistame kaltinime, nei nuosprendžio nustatomojoje dalyje nebuvo konstatuojama, kad UAB „N“, kurioje dirbo kasatorius, padarė žalą 33 kreditoriams, o nustatyta, kad UAB „N“ turėjo įsipareigojimų 33 įmonėms už 2 661 983,62 Lt, tačiau turtinė žala padaryta trims bendrovėms: UAB „A“, G. P. KŪB „K“ ir UAB „M“.

Priešingai nei teigia kasatorius, nuosprendyje yra nurodyta UAB „L“ pagal 2004 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį parduoto materialinio turto vertė – 305 040,33 Lt.

Taip pat kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas nenustatė, kokia žala buvo padaryta nusikalstamais veiksmais, nes teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje tiksliai nurodė, kad dėl nusikalstamų kasatoriaus veiksmų, UAB „A“ patyrė 244 831,56 Lt, G. P. KŪB „K“ – 409 550,41 Lt ir UAB „M“ – 59 875,62 Lt turtinę žalą.

Esant šioms aplinkybėms, kasatoriaus teisė į gynybą ir teisė žinoti, kuo esi kaltinamas, nebuvo pažeistos.

Dėl kitų BPK pažeidimų

Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu tuo atveju, jeigu kasaciniame skunde yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, numatyti BPK 369 straipsnio 1 dalyje: netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymu garantuojamos kaltinamojo teisės ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad dalis nuteistojo kasacinio skundo motyvų yra susiję su faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu.

Kartu kolegija laiko, kad apygardos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė ir įrodymus įvertino tinkamai, analizavo juos ne atskirai vienas nuo kito, o kaip visumą, atskleidė jų tarpusavio ryšį bei pašalino byloje buvusius prieštaravimus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, apygardos teismas savo išvadas pagrindė išsamia įrodymų analize, o ne prielaidomis, kaip kad nepagrįstai teigia kasatorius.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas