Baudžiamoji byla Nr. 2K-133/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.11;
1.2.14.5.1;
2.1.7.4.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. O. (D. O.) gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžių.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžiu D. O. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendžiu, paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir galutinė subendrinta bausmė D. O. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžiu nuteistojo D. O. apeliacinis skundas atmestas, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės pridėta Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės (keturi mėnesiai keturiolika dienų) dalis ir D. O. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
D. O. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2007 m. vasario mėn. – 2007 m. kovo 2 d. (tikslesni data ir laikas nenustatyti), Klaipėdoje, prie Vingio–Smiltelės gatvių sankryžos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, turėdamas tikslą apgaulės būdu neatlygintinai įgyti nukentėjusiojo P. M. turtą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, realiai neketindamas vykdyti prievolės, nukentėjusiajam melagingai žadėdamas už gautus pinigus padėti įsigyti licenciją keleiviams vežti ir taip jį suklaidinęs, pagal sudarytą paskolos sutartį iš nukentėjusiojo P. M. motinos nukentėjusiosios A. M. gavo 18 000 Lt. Gavęs pinigus, D. O. turtinės prievolės neįvykdė ir pinigų nei nukentėjusiajam P. M., nei nukentėjusiajai A. M. negrąžino. Taip D. O. apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajai A. M. priklausantį turtą – 18 000 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistojo D. O. gynėjas advokatas Andrius Marapolskas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžius panaikinti ir D. O. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisinti. Kasatorius teigia, kad teismų nuosprendžiai nepagrįsti, neteisėti ir naikintini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Anot kasatoriaus, BK 182 straipsnio 1 dalis pritaikyta, nesant jos taikymo pagrindų ir sąlygų, tarp nukentėjusiųjų ir D. O. buvo susiklostę išimtinai civilinio pobūdžio paskoliniai teisiniai santykiai, kurių pažeidimas neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės.
Kasatorius pažymi, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Pagal teismų nustatytas bylos faktines aplinkybes, D. O. veiksmuose nėra esminio BK 182 straipsnio 1 dalyje nusikaltimo sudėties požymio – apgaulės. Abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad D. O. įvykdyta apgaulė reiškėsi kaip turtinės prievolės (įgyti licenciją) neįvykdymas ir neketinimas vykdyti. Tačiau jokios turtinės prievolės D. O. nebuvo prisiėmęs. Byloje jis nuosekliai yra nurodęs, kad licencijos nėra nei perkamos, nei parduodamos, ir tokių veiksmų jis net negalėjęs objektyviai atlikti. Jokio P. M. turto apgaulės būdu D. O. neužvaldė. Abiejų instancijų teismai neteisingai įvertino D. O. ir nukentėjusiųjų susiklosčiusių santykių ir prievolės pobūdį. CK reglamentuojamos paskolos sutarties sąlygų netyčinis pažeidimas (paskolintų pinigų negrąžinimas per keturiolika dienų nuo pateikto pareikalavimo) buvo nepagrįstai kvalifikuotas kaip sukčiavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293/2002, kad paprasto pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir paties sandorio faktu įrodinėjimu, nėra apgaulė. Kasatorius taip pat pažymi, kad sukčiavimas visada padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant ir numatant galimas nusikaltimo pasekmes ir priežastinį ryšį tarp veiksmų ir pasekmių. Tuo tarpu D. O., skolindamas pinigus iš nukentėjusiosios A. M., negalėjo žinoti ar numatyti būsimų aplinkybių, kurios sutrukdys jam grąžinti paskolą, taigi neturėjo tiesioginės tyčios.
Kasatorius pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl apgaulės buvimo ar nebuvimo, svarbu atkreipti dėmesį į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes: P. M. įmonės atidaryti ir užsiimti verslu neturėjo galimybės, nes dirbo valstybės tarnyboje (mokesčių inspekcijoje); už naudojimąsi paskolos suma D. O. mokėjo A. M. palūkanas (iš viso sumokėta palūkanų suma yra 3000 Lt), tai patvirtino pati nukentėjusioji; įgaliojimo nukentėjusiųjų vardu gauti licenciją D. O. neturėjo, tokie dokumentai jam neišduoti; paskolos sutartyje nustatytas paskolos pinigų grąžinimo laikas – dvi savaitės nuo reikalavimo pateikimo; A. M. pareiškimą dėl neva įvykdyto sukčiavimo pateikė praėjus daugiau kaip metams, nors jai iki D. O. suėmimo buvo sumokėtos palūkanos už paskolą; D. O. nuo nukentėjusiosios nesislapstė, nukentėjusieji negalėjo susisiekti su juo dėl to, kad netrukus po paskolos sutarties pasirašymo jis buvo suimtas; tarp D. O. individualios įmonės ir A. M. buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis, pagal kurią nukentėjusieji gavo nuompinigius; į paskolos sutartį nukentėjusieji neįrašė tikslo gauti licenciją, nors tai padaryti nebuvo jokių kliūčių; nukentėjusiesiems pareikalavus paskolos suma buvo grąžinta D. O. atgavus laisvę (D. O. buvo suimtas 2007 m. birželio 18 d., į laisvę išėjo 2008 m. rugpjūčio 12 d.). Anot kasatoriaus, šios bylos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apgaulės požymis byloje nenustatytas.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pinigai perduoti D. O. ne skolos sutarties pagrindu, bet licencijai pirkti, pagrįsta prielaidomis, jos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Teismai nepasisakė dėl D. O. sumokėtų palūkanų reikšmės, dėl kokios priežasties, vadovaujantis nukentėjusiųjų versija, D. O. šias palūkanas mokėjo. Jei pinigai būtų perduoti licencijai įgyti, jokių palūkanų D. O. nebūtų mokėjęs. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas apgaulės buvimą, nurodė, jog D. O. per visą laikotarpį nuo paskolos sutarties pasirašymo iki A. M. pareiškimo policijoje jokių veiksmų siekiant nukentėjusiajai įgyti licenciją neatliko. Tačiau teismas visiškai neanalizavo, kokius veiksmus tariamai privalėjo atlikti D. O. ir ar galėjo juos atlikti. Nukentėjusiųjų išduoto įgaliojimo tokiems veiksmams jis neturėjo, be to, nukentėjusieji neturėjo realiai įkurtos įmonės tokioms paslaugoms teikti ir net neketino tokios įmonės kurti. Visą tą laiką iki nukentėjusiosios pareiškimo policijai D. O. buvo suimtas. Nė viename iš teismo nuosprendžių neatskleistos aplinkybės dėl to, kas trukdė nukentėjusiesiems patiems asmeniškai kreiptis dėl licencijos įgijimo į miesto savivaldybę ir dėl kokios priežasties tariamai buvo reikalingos D. O. „paslaugos“. Teismas taip pat nesiaiškino, kam tokia licencija nukentėjusiesiems buvo reikalinga, jei nukentėjusieji sudarė automobilio nuomos sutartį su D. O. individualia įmone, gavo nuompinigius, pinigus (procentus) už paskolos suteikimą. Neįvertinta ir tai, kad, atsižvelgiant į nukentėjusiojo P. M. išsilavinimą ir turimą gyvenimo patirtį, be jokios abejonės jam buvo žinoma, jog licencijos nėra perkamos ir parduodamos. Taigi, anot kasatoriaus, D. O. nuteistas už tai, kad neatliko neteisėtų veiksmų nukentėjusiųjų naudai. Kasatoriaus teigimu, byloje yra esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamojo parodymų, šie prieštaravimai liko nepašalinti, tuo tarpu vien nukentėjusiųjų byloje esančių parodymų, prieštaraujančių elementariai logikai, nepakanka neabejotinai išvadai dėl D. O. padarytos veikos aplinkybių ir kaltumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs baudžiamojoje byloje Nr. 1A-79/2007, kad kaltinamojo, nuteistojo ar išteisintojo parodymai taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kurio įrodomoji reikšmė nėra menkesnė už kitus įrodymus. Tam, kad būtų paneigti kaltinamojo parodymai, nepakanka vien jais netikėti ir vertinti kritiškai –kaip pasirinktą gynybos versiją. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo D. O. parodymus atmetė, nes įvertino kritiškai, nepateikdamas jokių tokio vertinimo motyvų. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų vertinimo klaidų neištaisė. Anot kasatoriaus, tai rodo, kad teismai įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, neatsižvelgė į jų visumą, nepagrįstai atmetė D. O. parodymus. Taigi išvados apie nukentėjusiojo P. M. ir D. O. susitarimo tikrąjį turinį ir apgaulingą veikos pobūdį padarytos nesilaikant reikalavimo išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kurio iš nukentėjusiųjų naudai ir vardu D. O. tariamai turėjo tokią licenciją gauti ar nupirkti. Pažymėtina ir tai, kad pagal kaltinimą tariamą apgaulę D. O. panaudojęs prieš nukentėjusįjį P. M., tačiau jokio P. M. turto D. O. nėra įgijęs.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl bausmių subendrinimo, BK 64 straipsnio nuostatas pritaikė be teisinio pagrindo. BK 64 straipsnis taikomas tuo atveju, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką. Nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, yra asmuo, kuriam įsiteisėjo teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jam buvo paskirta bausmė. Jei yra paduodamas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju šių sąlygų byloje nebuvo. Klaipėdos apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. nuosprendis, kuris iš dalies buvo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendžiu, įsiteisėjo 2007 m. kovo 15 d. Nusikalstama veika, dėl kurios nepagrįstai nuteistas D. O. buvo padaryta 2007 m. kovo 2 d., t. y. iki teismo nuosprendžio, kuriuo paskirta bausmė, įsiteisėjimo. Vadinasi, BK 64 straipsnis pritaikytas nesant taikymo teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį atmesti. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas savo ar kitų naudai, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau toks turto įgijimas yra teisėtas tada, kai sutarties sudarymo metu šalys išreiškė savo tikrąją valią. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus ar teisėtus valdytojus. Apgaulė – tai turto savininko ar teisėto valdytojo suklaidinimas, taip „priverčiant“ jį perduoti turtą kaltininko nuosavybėn. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminė, t. y. suklaidinimas turi lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kaltininkui ar kitam asmeniui. Dėl kaltininko ketinimų turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas įvairiais būdais.
Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų ir nuoseklių nukentėjusiųjų A. M., P. M., Ž. M. parodymų, D. O. pasiūlė jiems užsiimti keleivių pervežimo verslu, pažadėjęs padėti įgyti tam būtiną licenciją. D. O. 18 000 Lt ir buvo perduoti tam, kad jis įgytų jiems licenciją keleivių pervežimui. Nukentėjusioji A. M. tam nusipirko transporto priemonę – mikroautobusą „Ford Transit“. Ji patvirtino, kad pinigų nuteistajam neskolino ir neketino to daryti, o paskolos sutartis buvo surašyta tik siekiant apsidrausti ir apsaugoti savo turtą, jei D. O. savo įsipareigojimų neįvykdytų. Taigi paskolos sutartis tikrosios nukentėjusiųjų valios neatspindėjo. Pasak prokurorės, nukentėjusieji buvo iš esmės suklaidinti D. O. pažado už A. M. pinigus (18 000 Lt) įgyti jiems licenciją, ir būtent ši apgaulė nulėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą perduoti jam pinigus. Iš paties nuteistojo parodymų, liudytojo A. B. parodymų ir kitų bylos įrodymų matyti, kad D. O. turėjo įkūręs įmonę ir ilgą laiką pats vertėsi keleivių pervežimu, gerai išmanė licencijų išdavimo tvarką, žinojo, kad jos nėra nei parduodamos, nei nuomojamos, taigi jis iš pat pradžių suvokė, kad negalės įvykdyti nukentėjusiesiems duotų įsipareigojimų, tačiau jiems to nepaaiškino. Toks melagingų duomenų pateikimas nukentėjusiesiems ir pati byloje nustatyta įvykių seka rodo, kad D. O. siekė suklaidinti nukentėjusiuosius bei apgaule pasisavino A. M. pinigus.
Pasak prokurorės, iš bylos duomenų matyti, kad teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimais, įvertino bylos įrodymus, motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, ir pagrįstai pripažino D. O. kaltu padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad D. O. parodymai buvo išsamiai analizuojami, lyginami su kitais byloje surinktais įrodymais ir visapusiškai bei objektyviai vertinami, kaip ir nukentėjusiųjų A. M., P. M. ir Ž. M. parodymai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad kasatoriui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nereiškia, kad įrodymai įvertinti nesilaikant įstatymo. Byloje nėra duomenų, kad, nagrinėjant bylą, būtų pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas: iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad kaltinamasis ir jo gynėjas įrodymų tyrimo procese aktyviai dalyvavo, ginčijo kaltinimo argumentus, teikė prašymus, jų prašymus teismai svarstė, dalį jų tenkino, pridėjo pateiktus dokumentus prie bylos, jų nuomonės teismo procese neignoravo ir nepalankumo kaltinamajam nerodė. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma, todėl bendrųjų apeliacinio bylos nagrinėjimo nuostatų, išdėstytų BPK 320 straipsnyje, nepažeidė. Jokių kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų taip pat nepadaryta.
Prokurorė, be to, nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl neteisingo bausmių subendrinimo nepagrįsti. Klaipėdos apygardos teismas, subendrindamas D. O. skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, pagrįstai vadovavosi būtent BK 64 straipsnio nuostatomis. Teismų praktikoje, kuriai pritarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje, laikomasi nuostatos, kad kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo padaro naują nusikalstamą veiką, tai teismai jam paskirtas bausmes bendrina vadovaudamiesi BK 64 straipsniu. Nusikaltimą, už kurį D. O. nuteistas skundžiamu 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžiu, jis padarė nuo 2007 m. vasario mėn. iki kovo 2 d., t. y. jau po to, kai jam buvo priimtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. nuosprendis. Todėl Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. spalio 22 d. nuosprendyje D. O. paskirtas bausmes subendrino tinkamai pritaikęs BK 64 straipsnio nuostatas.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį
Kasatorius ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu D. O. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Bylos medžiaga rodo, kad D. O. veiksmai teismų pripažinti sukčiavimu nustačius, jog jis suklaidino nukentėjusįjį P. M. melagingai žadėdamas už 18 000 Lt padėti įsigyti licenciją keleiviams vežti; licencijai įgyti iš nukentėjusiojo motinos A. M. gavo 18 000 Lt; gavęs pinigus, žadėtų veiksmų neatliko, pinigų negrąžino. Kasatoriaus teigimu, teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo tvarką bei logikos dėsnius, neteisingai nustatė 18 000 Lt gavimo pagrindą, nes jis tuos pinigus pasiskolino ir jokios licencijos įgyti nežadėjo, tyčios apgauti nukentėjusiuosius neturėjo, o grąžinti paskolintų pinigų pagal nukentėjusiosios pareikalavimą negalėjo, nes buvo suimtas. Šie kasacinio skundo teiginiai atmestini kaip neatitinkantys bylos duomenų.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Tai, kad 18 000 Lt nuteistasis gavo suklaidinęs nukentėjusiuosius dėl to, kad pinigų reikia licencijai įgyti, teismų nustatyta įvertinus nuoseklius nukentėjusiųjų P. M., Ž. M., A. M., liudytojo A. B. parodymus, byloje esančius dokumentus. Bylos medžiaga rodo, kad teismas vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, įvertino jų visumą ir tarpusavio sąryšį, dėl jų vertinimo pateikė logiškus ir išsamius motyvus. Išsamiai motyvuotas ir D. O. pateiktos įvykio versijos atmetimas. Duomenų, kad teismas byloje esančius duomenis vertintų šališkai, nėra. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo skundo nurodytus argumentus išsamiai patikrino atliktą įrodymų vertinimą ir dėl pinigų gavimo iš nukentėjusiųjų aplinkybių padarė tokias pat išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas. Dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta. Pagrindo abejoti teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis nėra.
Savo kasaciniame skunde kasatorius ginčija BK 182 straipsnio 1 dalies taikymą teigdamas, kad D. O. padaryti veiksmai neatitinka sukčiavimo sudėties požymių ir kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo buvo susiklostę išimtinai civilinio pobūdžio teisiniai santykiai, kurių pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Šie argumentai atmestini. Pažymėtina, kad už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be šių objektyvių požymių, būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t. y. kad tas asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Pažymėtina ir tai, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusieji nusprendė pervesti į D. O. nurodytą banko sąskaitą 18 000 Lt tikėdamiesi naudoti A. M. priklausančią transporto priemonę verslo reikalais ir nuteistojo suklaidinti dėl būtinumo investuoti šiuos pinigus į licencijos keleiviams vežti įgijimą. D. O. jiems pranešta melaginga informacija apie tokį būtinumą laikytina esmine apgaule, nes būtent tai nulėmė jų apsisprendimą perduoti jam pinigus. Pagal teismų nustatytas aplinkybes D. O. surašyta ir pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią jis įsipareigojo grąžinti pinigus per dvi savaitės, jeigu neįvykdys (neįvardyto) susitarimo sąlygų, neparodo realaus pinigų įgijimo pagrindo. Nukentėjusieji šią sutartį paėmė iš D. O. kaip pinigų perdavimo įrodymą tam atvejui, jei šis neįvykdys savo pažado gauti jiems licenciją. Apgaulingo pinigų užvaldymo pobūdžio nepaneigia ir D. O. individualios įmonės vardu su nukentėjusiąja A. M. sudaryta jai priklausančios transporto priemonės „Ford Transit“ nuomos sutartis įsipareigojant mokėti 500 Lt mėnesinį nuomos mokestį, taip pat pirmaisiais mėnesiais po sandorio sudarymo tam tikrų piniginių sumų sumokėjimas nukentėjusiajam P. M.. Priešingai nei teigia kasatorius, šie sandoriai teismų pagrįstai nebuvo vertinami kaip rodantys civilinį teisinį susiklosčiusių santykių pobūdį ir sąžiningus D. O. ketinimus. Šiuo kontekstu pažymėtina, kad nuteistasis įtraukė nukentėjusiuosius į turtinius santykius su juo ir gavo iš jų pinigų 2007 m. kovo 2 d., t. y. prieš įsigaliojant teismo nuosprendžiui, kuriuo jis kitoje byloje buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. nuosprendžiu D. O. už sukčiavimus nuteistas realia laisvės atėmimo bausme (T. 1, b. l. 100-102). Šį nuosprendį nuteistasis D. O. apskundė apeliacine tvarka ir jis įsigaliojo 2007 m. kovo 15 d., Klaipėdos apygardos teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (antrą kartą) ir priėmus nuosprendį, pagal kurį D. O. privalėjo atlikti vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę (T. 1, b. l. 103-105). Tai, kad D. O. jam inkriminuotus veiksmus atliko realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo akivaizdoje, paneigia kasacinio skundo teiginius apie jo sąžiningus ketinimus vykdyti turtinius įsipareigojimus (mokėti palūkanas, pareikalavus grąžinti pinigus) ir tam netikėtai sutrukdžiusį suėmimą. Iš pirmiau minėtų nuosprendžių turinio matyti ir tai, kad D. O., nors ir buvo atlyginęs dalį padarytos žalos nuo jo nukentėjusiems žmonėms, tačiau vis dar buvo skolingas jiems dideles pinigų sumas. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis D. O. užvaldė svetimą turtą ne tik esmingai suklaidindamas nukentėjusiuosius, bet ir apsunkindamas jų galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinio skundo teiginiai apie išskirtinai civilinį teisinį nuteistojo ir nukentėjusiųjų santykių pobūdį nepagrįsti, o nuteistojo veika teisingai kvalifikuota kaip sukčiavimas.
Dėl bausmių bendrinimo
Kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas bausmių bendrinimo pagal BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis pagrįstumas, atmestini. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo padaro naują nusikalstamą veiką, tai teismai jam paskirtas bausmes bendrina vadovaudamiesi BK 64 straipsniu, tačiau tik po to, kai įsiteisėja ankstesnis nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga; išvadų 30 punktas. Teismų praktika, Nr. 27). Būtent tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d. nuosprendžiu (pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendžiu) D. O. buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme ir yra neatlikęs keturių mėnesių ir keturiolikos dienų šios bausmės. Naują nusikaltimą jis padarė 2007 m. kovo 2 d., t. y. po nuteisimo pirmojoje byloje. Nepaisant to, kad nuosprendis pirmojoje byloje įsigaliojo tik 2007 m. kovo 15 d., nagrinėjant naują bylą, jis jau buvo įsiteisėjęs. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo būtinumą bendrinti bausmes pagal BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis ir atitinkamai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra jokio pagrindo konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. O. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas
