Baudžiamoji byla Nr. 2K-200/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.3.3.
1.2.25.4.1.
2.1.15.1.2. (S)
2010 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Paškevičiui,
nuteistajam T. K.,
gynėjui advokatui Kęstučiui Stungiui,
nukentėjusiajai D. K.,
nukentėjusiosios atstovei L. G.
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. ir nukentėjusiosios D. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu T. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant T. K. bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei iki 2009 m. liepos 1 d. atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Priteista iš T. K. nukentėjusiajai D. K. 467,91 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos bei 1000 Lt už advokato paslaugas. Taip pat priteista iš T. K. Valstybinei ligonių kasai 4669,39 Lt.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu nuteistojo T. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendis pakeistas. T. K., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, paskirta 32 MGL (4000 Lt) dydžio bauda.
Nukentėjusiajai D. K. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas ir priteista iš T. K. 10 000 Lt neturtinės žalos D. K. Taip pat priteista iš T. K. D. K. 200 Lt už advokato paslaugas.
Kita Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių nukentėjusiosios kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
T. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 13 d., 10.26 val., Vilniuje, Kalvarijų-Šeimyniškių gatvių šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje, vairuodamas automobilį „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 72, 61.3 punktų reikalavimus, t.y. neapsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, sukdamas į kairę, nedavė kelio ir partrenkė pėsčiąją D. K., pėsčiųjų perėja kertančią važiuojamąją dalį, į kurią jis suko. D. K. padaryti kūno sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Nuteistasis T. K. kasaciniu skundu prašo teismą panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad apylinkės teismas, nuosprendyje inkriminuodamas jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų KET punktų pažeidimus, pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje byloje Nr. 2K-35/2006 nurodyta, kad tais atvejais, kai veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusiojo asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai įstatymuose bei kituose teisės norminiuose aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, teismai, nagrinėdami bylas, turi kruopščiai išsiaiškinti, kaip dėl tokių teisės norminių aktų pasikeitimo pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, jų baudžiamumas ar veiką padariusio asmens teisinė padėtis. Todėl nors KET nėra baudžiamasis įstatymas, tačiau turi būti sprendžiama, kuri KET redakcija konkrečiu atveju turi būti taikoma. Kasatorius nurodo, kad jis nusikalstamą veiką padarė 2008 m. kovo 13 d., t. y. kada galiojo 2002 m. gruodžio 11 d. redakcijos KET. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768 2002 m. redakcijos KET buvo pakeistos ir patvirtinta nauja KET redakcija. Pagal minėtąjį Vyriausybės nutarimą, kai kurios KET nuostatos buvo patikslintos, įskaitant ir „Važiavimo per sankryžas“ reikalavimus, kurių apylinkės teismas netaikė, tačiau turėjo taikyti. Kasatorius mano, kad apygardos teismas nepagrįstai netaikė 2008 m. liepos 16 d. redakcijos KET 162 punkto, reglamentuojančio „Važiavimą per sankryžas“, o taikė 2002 m. Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 72, 61.3. punktus.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apygardos teismas nenagrinėjo, ar pati nukentėjusioji nepažeidė KET reikalavimų. Kasatorius teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu netirtas autoįvykio mechanizmas, priežastinis ryšys tarp jo veikos ir padarinių. Be to, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė kasatoriaus parodymus apie tai, kad būtent nukentėjusiosios padaryti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Kasatoriaus nuomone, teismas nevertino ir nepaneigė gynybos argumentų, kad būtent nukentėjusioji nesilaikė KET 53, 89 ir 93.4 punktų reikalavimų, kurių pažeidimas ir buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Taip pat kasatorius pabrėžia, kad teismai neįvertino tos aplinkybės, jog net jeigu ir vadovaujantis nukentėjusiosios nurodyta eismo įvykio versija jis nebūtų turėjęs techninės galimybės sustabdyti automobilį, nes nukentėjusioji pažeidė KET 93.4 punkto reikalavimus ir išėjo iš už stulpo, ką patvirtina specialistas V. Mitunevičius savo išvadoje.
Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė pagrindinį BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą baudžiamosios teisės principą, t. y. kad asmuo atsako tik už kaltai padarytą veiką. Europos Žmogaus Teisių teismas byloje S. W. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 33755/06) pabrėžė, kad turi būti laikomasi nullum crimen, nullum poena sine lege principo, pagal kurį baudžiamasis įstatymas neturi būti aiškinamas plečiamai. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas kaltės principas eliminuoja objektyvų pakaltinamumą, t. y. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už padarinius, kurie atsirado be kaltės. Kasatorius laiko, kad teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius teigia, kad apygardos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį ir nepatikrino jo apeliacinio skundo tiek, kiek to buvo prašoma, ir taip pažeidė jo teisę į teisingą, išsamų bylos išnagrinėjimą bei suvaržė teises į gynybą.
Taip pat kasatorius nurodo, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamus reikalavimus, nes neišdėstė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Kasatoriaus manymu, apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes visiškai nevertino jo ir kitų asmenų, t. y. nukentėjusiosios, liudytojos parodymų, nepaaiškino, kodėl jo parodymus vertina kritiškai, o kodėl nukentėjusiosios parodymais tiki, kokią reikšmę jo parodymų kritiškam vertinimui turi liudytojos L. M. parodymai. Kasatorius pažymi, kad jis savo apeliaciniame skundo buvo nurodęs, jog apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, tačiau apygardos teismas šio apeliacinio skundo argumento neišnagrinėjo, įrodymų netyrė ir patvirtino apylinkės teismo padarytas išvadas dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimo jo veikoje. Kasatorius pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įpareigojančią įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu. Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptaria priimamoje nutartyje ar nuosprendyje, o remiasi tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtais įrodymais, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos yra pažeidžiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-655/2006). Todėl apygardos teismas privalėjo išdėstyti savo argumentus dėl įrodymų vertinimo, išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą ir, esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą, pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, tačiau to nepadarė.
Kasatorius pažymi, kad apygardos teismas specialisto V. Mitunevičiaus išvados nevertino kartu su kitais įrodymais, nors turėjo pagrįsti, kokie byloje esantys įrodymai leidžia teigti, kad išvados teiginiai neatitinka įrodymams keliamų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų. Kasatorius taip pat mano, kad teismas, abejodamas specialisto V. Mitunevičiaus išvados patikimumu, turėjo į teismo posėdį kviesti išvadą davusį specialistą, kuris ją patvirtintų.
Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiajai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. nukentėjusiąją pripažinta dar 2008 m. balandžio 7 d., tuo tarpu jos, kaip nukentėjusiosios, civilinis ieškinys teismui pateiktas tik 2009 m. sausio 5 d., t. y. jau teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau teismas nesprendė D. K. pripažinimo civiliniu ieškovu klausimo (nors ikiteisminio tyrimo metu Valstybinei ligonių kasai pareiškus ieškinį, šis subjektas ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimu nebuvo pripažintas civiliniu ieškovu). Taip teismas pažeidė BPK 233 straipsnį ir 241 straipsnio 1 dalį, taip pat BPK X skyriaus nuostatas, pagal kurias tikrindamas bylą iki bylos nagrinėjimo teisme iš esmės pradžios, neišsprendė civilinio ieškovo faktinio ir juridinio statuso klausimų, tokiu būdu nevykdė pareigos parengti bylą taip, kad šioje byloje kilus civilinio pobūdžio ginčams, susijusiems su turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimais, ginčo šalims – nukentėjusiajam (civiliniam ieškovui) ir kaltinamajam (tuo pat metu laikomam civiliniu atsakovu) būtų užtikrintos visos galimybės naudojantis BPK suteiktomis teisėmis ir garantijomis ginti savo interesus, susijusius su civilinio ieškinio šioje baudžiamojoje byloje dalyku.
Kasatorius teigia, kad apygardos teismas netinkamai ištaisė apylinkės teismo padarytas klaidas, susijusias su civilinio ieškinio išsprendimo klausimu, ir netinkamai taikė BPK 113 straipsnio 2 dalį. BPK 113 straipsnio 2 dalis numato, kad tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo nereglamentuoja BPK, taikomos atitinkamos CPK normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus įtvirtina BPK 110 straipsnio 2 dalis ir BPK 111 straipsnio 2 dalis, pagal kurias tiek civilinio ieškovo, tiek civilinio atsakovo teisės yra beveik analogiškos. Todėl kai nėra vienos iš šalių – civilinio ieškovo, tačiau yra pareikštas civilinis ieškinys ir asmuo, atsakingas už nusikalstama veika padarytą žalą – kaltinamasis (civilinis atsakovas), tuomet pastarajam atimama galimybė pirmosios instancijos teismo metu ginti savo teises ir interesus, nepaisant to, jog minėta klaida ištaisoma apeliacinio proceso metu. Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą apylinkės teisme D. K., pareiškusi ieškinį kaip nukentėjusioji, teisme dalyvavo palaikydama civilinį ieškinį kaip civilinė ieškovė de facto, o jis dalyvavo kaip atsakovas de facto ir de jure. Taip buvo sukurtos nelygios galimybės ginčyti priešingos šalies argumentus ir reikalavimus. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas privalėjo priimti sprendimą palikti D. K. civilinį ieškinį nenagrinėtą, nes ieškinys baudžiamojo proceso metu buvo pareikštas subjekto, kuris vėliau neįgijo teisinio statuso, leidžiančio palaikyti civilinio ieškinio reikalavimus.
Kasatorius mano, kad nors apygardos teismas ir sumažino apylinkės teismo nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį nuo 20 000 Lt iki 10 000 Lt, tačiau netinkamai aiškino kriterijus bei sąlygas, kurias būtina vertinti apskaičiuojant neturtinės žalos dydį. Taip pat kasatoriui kyla abejonių, ar apygardos teismas vadovavosi susiklosčiusia teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, nes tokiais atvejais priteistinos neturtinės žalos dydis yra netgi žymiai žemesnis nei 10 000 Lt. Antai Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sveikatos sutrikdymo bylose esant panašioms faktinėms aplinkybėms priteisiamos tokios sumos neturtinei žalai atlyginti: 5000 Lt (Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. 2A-159/2007); 6000 Lt (Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 2A-28/2006); 2500 Lt (Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 27 d. nutartis Nr, 2A-183/2004); 4000 Lt (Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 30 d. nutartis Nr. 2A-140/2004). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sveikatos sutrikdymo bylose esant panašioms aplinkybėms priteisiamos tokios sumos neturtinei žalai atlyginti: 8000 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. kasacinė nutartis Nr. 3K-3-9/2006); 7000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. kasacinė nutartis Nr. 3K-7-115/2006); 6000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. kasacinė nutartis Nr. 3K-3-51/2007).
Taigi matyti, kad panašiose sveikatos sutrikdymo bylose, kada nustatoma neatsargi kaltininko kaltė, priteistinų sumų neturtinei žalai atlyginti dydžiai yra žymiai mažesni negu šioje byloje.
Kalbant apie kriterijus, kuriuos teismai turėjo įvertinti spręsdami dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, kasatorius pažymi, kad apygardos teismas visiškai nevertino nukentėjusiosios elgesio bei veiksmų, kurių ji, kaip eismo dalyvė, turėjo imtis eidama per šviesoforu reguliuojamą sankryžą. Taigi nustatant neturtinės žalos dydį teisinę reikšmę turi ne tik žalą padariusio asmens, bet ir nukentėjusiojo kaltė.
Nukentėjusioji D. K. kasaciniu skundu prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį.
Kasatorė skunde teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai sumažino jai priteistą neturtinės žalos dydį iki 10 000 Lt, nors tokio prašymo nuteistasis apeliaciniu skundu nebuvo pareiškęs. Taip apygardos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nes pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenustatė objektyvių duomenų, patvirtinančių sunkią ar kritišką nuteistojo materialinę padėtį.
Kadangi neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pasak kasatorės, apygardos teismas savo sprendimo sumažinti jai apylinkės teismo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti tinkamai nemotyvavo, nepakankamai atsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, lemiančias priteistinos neturtinės žalos dydį (neįvertino kaltininko visiško kaltės neigimo, kas rodo jo didelį abejingumą sukeltoms pasekmėms). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo padarytas KET pažeidimas rodo itin didelį jo neatsargumą, dėl ko tik atsitiktinumo dėka nebuvo sukeltos sunkesnės pasekmės, todėl apygardos teismo sumažintas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka ne tik padaryto pažeidimo šiurkštumo, bet ir kaltės laipsnio.
Kasatorė mano, kad apygardos teismas taip pat nepakankamai įvertino dėl padarytos nusikalstamos veikos kilusius padarinius, juos nurodė tik formaliai ir iki galo neatskleidė jų turinio, nevertino kilusių padarinių ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jie turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan., nors teismui buvo pateiktos pažymos apie numatomas operacijas ateityje.
Kartu kasatorė pažymi, kad apygardos teismas savo sprendimą, kuriuo sumažino jai priteistą neturtinės žalos dydį nuo 20 000 Lt iki 10 000 Lt, bandė pagrįsti atitinkamomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis, nors teismų praktika dėl priteistos neturtinės žalos dydžio panašios kategorijos bylose nėra vienoda. Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje byloje Nr. 2K-386/2009 pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteista 40 000 Lt neturtinė žala sumažinta iki 20 000 Lt. Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje byloje Nr. 2K-320/2009 neturtinė žala dviem nukentėjusiesiems priteista atitinkamai po 19 114,80 Lt ir 13 379,85 Lt. Dar kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byloje Nr. 2K-68/2008 priteista neturtinė žala 40 000 Lt, o kasacinėje byloje Nr. 2K-337/2008 – 13 273,60 Lt.
Todėl, kasatorės manymu, akivaizdu, kad apygardos teismas, vertindamas neturtinės žalos dydžio nustatymui CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, juos nepakankamai analizavo, pažeidė BPK 113 straipsnį, 115 straipsnio 1 dalį ir CK 6.282 straipsnio nuostatas, dėl to teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Taikydamas BPK 328 straipsnio 4 punkto nuostatas, apygardos teismas privalėjo nurodyti, kuriuos įrodymus vertina kitaip, kokie tokio vertinimo motyvai, kokias klaidas padarė apylinkės teismas, turėjusias įtakos sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui, tačiau tokių reikalavimų nesilaikė ir tuo padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
Nuteistojo T. K. ir nukentėjusiosios D. K. kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl T. K. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius pagrįstai nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Veika padaryta 2008 m. kovo 13 d. Veikos padarymo metu galiojo BK 281 straipsnio 1 dalies 2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija. Įstatymas po veikos padarymo nesikeitė ir kasacinės bylos nagrinėjimo metu galiojo ta pati įstatymo redakcija. Taigi teismai pagrįstai taikė BK 281 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2008 m. kovo 13 d. Pažymėtina, kad BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta norma yra blanketinė. Nusikaltimo sudėties požymiai yra aprašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Kasatorius teisus teigdamas, kad tais atvejais, kai veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusiojo asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai įstatymuose bei kituose teisės norminiuose aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, teismai, nagrinėdami bylas, turi kruopščiai išsiaiškinti, kaip dėl tokių teisės norminių aktų pasikeitimo pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, jų baudžiamumas ar veiką padariusio asmens teisinė padėtis. Todėl nors KET nėra baudžiamasis įstatymas, tačiau turi būti sprendžiama, kuri KET redakcija šiose byloje turi būti taikoma. Nusikaltimo padarymo metu galiojo 2002 m. gruodžio 11 d. redakcijos Kelių eismo taisyklės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768 patvirtinta nauja Kelių eismo taisyklių redakcija.
Kasatoriui yra inkriminuoti 2002 m. gruodžio 11 d. redakcijos Kelių eismo taisyklių 53, 72, 61.3 punktų pažeidimai. Tačiau pagrindinis pažeidimas, sukėlęs eismo įvykį, numatytas KET 72 punkte, kuris nustato, kad įvažiuodamas į kelią iš šalia esančių teritorijų, išvažiuodamas iš kelio arba sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose, vairuotojas privalo duoti kelią pėsčiajam, kurio judėjimo kryptį jis kerta.
Kasatorius šio KET punkto pažeidimo inkriminavimą skundžia dviem aspektais: pirma, kad jam turėjo būti taikytas ne KET 72, o 200 punktas; antra, kad turėjo būti taikytos ne 2002 m. gruodžio 11 d. redakcijos KET, o 2008 m. liepos 16 d. redakcijos KET 162 punkto, reglamentuojančio „Važiavimą per sankryžas“, nuostatos.
KET 200 punktas nustato, kad sukdamas sankryžoje į kairę ar į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems važiuojamąją dalį, į kurią jis suka. KET 200 nuostatos nustato analogišką taisyklę kaip ir 72 punktas: įpareigoja praleisti pėsčiąjį. Taigi KET 72 punkto inkriminavimas vietoje KET 200 punkto visiškai nekeičia reikalavimų, taikomų vairuotojui toje situacijoje, kai pėsčiasis eina per perėją ir dar degant žaliam šviesoforo signalui. 2008 m. liepos 16 d. nutarimu patvirtintos naujos KET redakcijos 162 punktas nustato, kad sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas. Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams, kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies eismo juostą. Taigi nauja minėto straipsnio redakcija nustato tą pačią taisyklę, tokį patį įpareigojimą vairuotojui kaip 2002 m. KET 72 punktas. Kasatorius neteisus, teigdamas, kad nauja KET redakcija jam yra palankesnė. Abi KET redakcijos kasatoriaus veiksmus laiko kelių eismo taisyklių pažeidimu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2008 m. redakcijos KET 35 punkte pasakyta, kad reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant leidžiančiam eiti signalui. Važiuodamas kryptimi, kurią rodo rodyklė, įjungta papildomoje sekcijoje kartu su geltonu arba raudonu signalu, vairuotojas privalo duoti kelią pėsčiajam. Sutinkamai su BK 3 straipsnio 1 dalimi veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato veikos padarymo metu galiojęs įstatymas. Taigi teismai pagrįstai inkriminavo 2002 metų redakcijos KET atitinkamus punktus.
Kasatorius teigia, kad nukentėjusiosios padaryti KET pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, o pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė kasatoriaus parodymus apie tai. Iš bylos medžiagos aiškiai matosi, kad nukentėjusioji kasatoriaus nurodytų KET 53, 89 ir 93.4 punktų reikalavimų nepažeidė ir dėl to nėra prasmės nustatinėti kieno iš eismo dalyvių padarytas KET pažeidimas yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė tik vairuotojas. Tuo tarpu nukentėjusioji ėjo per sankryžą, pažymėta pėsčiųjų perėja. Ji tiksliai vykdė KET reikalavimus. Priežastinis ryšis baudžiamosiose bylose nustatomas ne tarp eismo dalyvių veikų ir kilusių padarinių, o tarp neteisėtų veikų ir dėl jų kilusių pavojingų padarinių. Neteisėtą veiką padarė tik T. K. Taigi teismui ir nereikėjo paneiginėti gynybos argumentų, kad būtent nukentėjusioji nesilaikė KET reikalavimų, kurių pažeidimas ir buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Kasatorius laiko, kad teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nes jo veikoje nėra kaltės. Kasatoriaus teigia, kad jis neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilį, nes nukentėjusioji pažeidė KET 93.4 punkto reikalavimus ir išėjo iš už stulpo, ką patvirtina savo išvadoje specialistas V. Mitunevičius. BK 14 straipsnis numato, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik padarius nusikalstamą veiką tyčia ar dėl neatsargumo. Sutinkamai su BK 281 straipsnio 7 dalimi, BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik dėl neatsargumo. BK 16 straipsnis nustato, kad nusikaltimas yra neatsargus, jei jis padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendyje kasatoriaus kaltės klausimai nedetalizuoti. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Kasatorius nesuvokė, kad daro pavojingą ar rizikingą veiką, nesuvokė, kad pažeidžia kelių eismo taisykles (nepraleidžia pėsčiosios, einančios per sankryžą ir kertančią vairuotojo judėjimo kryptį degant žaliam šviesoforo signalui, nes jos nematė), ir dėl to nenumatė, kad dėl pažeidimo gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turėjo ir galėjo numatyti galimus padarinius ir jų išvengti. Jei vairuotojas neturi ar negali numatyti galimų jo veikos padarinių ir jų išvengti, laikoma, kad jis veikė be kaltės. Esminis požymis, apsprendžiantis nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neatsargios kaltės rūšies buvimą, yra tas, ar byloje nustatytoje situacijoje asmuo, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali suvokti daromą pažeidimą ir numatyti galimus pažeidimo padarinius bei imtis veiksmų jiems išvengti. Lemiamas momentas, apsprendžiantis kaltės buvimą šioje byloje, yra tai, ar kasatorius, turėdamas pareigą saugiai važiuoti per sankryžą, pastebėti ir praleisti pėsčiąją, turėjo galimybę ją pastebėti, o pastebėjęs, laiku sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties ir išvengti susidūrimo. Apie kasatoriaus galimybę (tame tarpe ir techninę) laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo galima kalbėti dviem aspektais: pirmuoju – jei vairuotojas pažeidė kelių eismo saugumo taisykles; antruoju – jei tariamas pažeidimas pasireiškė tik automobilio nesustabdymu ir susidūrimu su pėsčiąja. Jei asmuo pažeidžia KET 72 punkto reikalavimus, t. y. neduoda kelio eismo dalyviui, kuris yra sankryžoje, pėsčiųjų perėjoje ir degant žaliam šviesoforo signalui šioje situacijoje turi pirmumo teisę, tai neturėjimas galimybės laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo, nepašalina vairuotojo kaltės. Kasatoriaus negalėjimas laiku sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo turėtų teisinę reikšmę (būtų vertinamas kaip kazusas) tik tada, jei pati nukentėjusioji pažeistų kelių eismo saugumo taisykles, o kasatoriaus kaltė būtų tik tame, kad jis laiku nesustabdė automobilio. Šiuo atveju kaltės pagrindą sudaro asmens psichinis santykis ne vien su galėjimu sustabdyti automobilį, bet ir su KET 72 punkto reikalavimų laikymusi. Remiantis išdėstytais motyvais, teismai pagrįstai konstatavo neatsargios kaltės buvimą kasatoriaus veikoje. Ji pasireiškė nusikalstamo nerūpestingumo forma.
Dėl BPK įstatymų pažeidimų
Apygardos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal T. K. apeliacinį skundą detaliai jį išnagrinėjo, atsakė į apeliaciniame skunde iškeltus teiginius ir iš dalies jį patenkino. Teisėjų kolegija negali teigti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį ir nepatikrino jo apeliacinio skundo tiek, kiek to buvo prašoma, ir taip pažeidė jo teisę į teisingą, išsamų bylos išnagrinėjimą bei suvaržė teises į gynybą.
Įrodymų vertinimo klausimai yra išimtinai teismo kompetencijoje. Įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kasacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo klausimų nenagrinėja ir negali kitaip vertinti žemesnių teismų įvertintus įrodymus. Įrodymų vertinimo klausimai galėjo būti vienu iš kasatoriaus apeliacinio skundo motyvų. Tiek, kiek įrodymų vertinimą apeliaciniame skunde ginčijo T. K., apygardos teismas tuo klausimu pasisakė. Sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinis teismas patikrina bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose.
Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad apylinkės teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamus reikalavimus, nes neišdėstė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu priteista iš T. K. nukentėjusiajai D. K. 467,91 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos bei 1000 Lt už advokato paslaugas. Taip pat priteista iš T. K. Valstybinei ligonių kasai 4669,39 Lt. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu nuteistojo T. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir nukentėjusiajai D. K. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas ir priteista iš T. K. 10 000 Lt neturtinės žalos D. K. Taip pat priteista iš T. K. D. K. 200 Lt už advokato paslaugas.
Abu kasatoriai ginčija priteistos atlyginti neturtinės žalos dydžius. Kasatorius mano, kad nors apygardos teismas ir sumažino apylinkės teismo nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį nuo 20 000 Lt iki 10 000 Lt, tačiau netinkamai aiškino kriterijus bei sąlygas, kurias būtina vertinti apskaičiuojant neturtinės žalos dydžio klausimą. Taip pat kasatoriui kyla abejonių, ar apygardos teismas vadovavosi susiklosčiusia teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, nes tokiais atvejais priteistinos neturtinės žalos dydis yra netgi žymiai žemesnis nei 10 000 Lt. Kasatorė skunde teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai sumažino jai priteistą neturtinės žalos dydį iki 10 000 Lt, nors tokio prašymo nuteistasis apeliaciniu skundu nebuvo pareiškęs. Ji teigia, kad panašiose bylose teismai priteisia ir didesnes pinigų sumas neturtinei žalai atlyginti. Visi kasatoriai savo prašymus argumentuoja nuorodomis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimtas sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, ir teigia, kad šioje byloje teismai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl neturtinės žalos dydžio panašios kategorijos bylose.
Kolegija pažymi, kad sprendimas sumažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį išplaukė iš prašymo, pateikto T. K. apeliaciniame skunde. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų.
Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala gali pasireikšti tiek fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.), tiek dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, ir pan.) padariniais. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jos turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt.
Teismai konstatavo, kad padarytas neatsargus nusikaltimas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos KET, yra labai įvairūs tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, todėl teismui konstatavus, kad asmuo KET pažeidė dėl neatsargumo, būtina įvertinti padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kokie KET pažeidimai buvo padaryti, ar padaryti pažeidimai susiję su itin dideliu kaltininko neatsargumu ir grubiu KET nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu, kokios KET pažeidimo padarymo pasekmės (kiek asmenų nukentėjo, kokie sužalojimai jiems buvo padaryti, ar yra žuvusiųjų ir kiek).
Nuteistasis nevykdė KET reikalavimų, tačiau jis vairavo blaivus, eismo taisykles pažeidė dėl neatsargumo, pažeidimas nevertintinas kaip grubus eismo taisyklių pažeidimas. Kasatorius po eismo įvykio suteikė nukentėjusiajai pagalbą. Nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusioji sveiksta, nors, kaip ji teigia, sužalojimo padarinius jaučia dar ir bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme metu. Tačiau labai tikėtina, kad kasatorė visiškai pasveiks ir padarytas sveikatos sutrikdymas neatsilieps jos galimybei gyventi visavertį gyvenimą.
Kasatorė teigia, kad CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenustatė objektyvių duomenų, patvirtinančių sunkią ar kritišką nuteistojo materialinę padėtį ir savo sprendimo sumažinti jai apylinkės teismo priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti tinkamai nemotyvavo. Šioje dalyje kasatorė teisi. Tačiau pažymėtina, kad spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio teismas įvertina visas aplinkybes, išvardytas CK 6.282 straipsnyje, ne tik asmens turtinę padėtį. Nepaisant kol kas dar nevienodos teismų praktikos, 10 000 Lt piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį ir teismų praktikos tendencijas. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje dar tik formuojasi, todėl galima aptikti nevienodų teismų sprendimų dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau tendencijos yra būtent tokios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-179/2009, Nr. 2K-207/2009). Visa tai rodo, kad teismai šioje byloje tinkamai taikė įstatymus dėl padarytos neturtinės žalos nustatymo ir jos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo T. K. ir nukentėjusiosios D. K. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
