Baudžiamoji byla Nr. 2A–7–2/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
2.13.2.5.3
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Egidijaus Bieliūno, Olego Fedosiuko, Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
nukentėjusiajai I. L.,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Tomui Vildžiūnui,
nuteistajam A. K.,
gynėjai advokatei Rasai Užkuraitienei,
teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal nuteistosios M. K. prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą, panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendį.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, gynėjos bei nuteistojo, prašiusių prašymą patenkinti, nukentėjusiosios, nukentėjusiosios atstovo bei prokuroro, prašiusių prašymą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
M. K. ir A. K. buvo kaltinami tuo, kad 2007 m. gegužės 13 d., nuo 10.00 iki 16.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu ir nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, žinodami, jog Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl sandorio (J. K. testamento) pripažinimo negaliojančiu, M. K. neturint paveldėjimo teisės liudijimo, paprašė D. R. ir V. L. iškraustyti į kiemą testatoriui J. K. priklausiusius daiktus: dvi sofas–lovas, kurių kiekvienos vertė yra po 300 Lt, vieną ikikarinį 500 Lt vertės staliuką, vieną pokarinį apie 70 metų senumo 500 Lt vertės bufetą, vieną apie 70 metų senumo 500 Lt vertės spintą, vieną 100 Lt vertės virtuvinę spintelę, vieną 300 Lt vertės baltarusišką dujinę viryklę, vieną prieškarinį 500 Lt vertės sieninį laikrodį, tris kėdes, kurių kiekvienos vertė po 50 Lt, ikikarinį antikvarinį J. K. 500 Lt vertės portretą, 1000 Lt vertės ikikarinius ir pokarinius nuotraukų rinkinius, sudėtus į du albumus, 50 Lt vertės telefono aparatą, 200 Lt vertės didelį dujų balioną, 500 Lt bendros vertės indus (lėkštes, lėkštutes, puodelius) ir stalo įrankius, J. K. bendros 1000 Lt vertės rūbus (du paltus, vieną striukę, daugiau kaip dešimt vienetų baltinių, apatinius rūbus, kelnes, švarkus, penkis kostiumus, penkis megztinius), 600 Lt bendros vertės keturis religinio pobūdžio ir liaudies meistrų tapytus paveikslus, vieną 200 Lt vertės apie 70 metų senumo sieninį kryžių, 100 Lt vertės šaldytuvą; šie daiktai iš buto buvo išnešti. Taip M. K. savavališkai vykdė ginčijamą savo tikrą, o A. K. motinos tikrą teisę ir padarė didelės 7300 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos I. L. teisėtiems interesams.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendžiu M. K. ir A. K. išteisinti dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios I. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu, priimtu išnagrinėjus prokuroro ir nukentėjusiosios I. L. apeliacinius skundus, M. K. ir A. K. pripažinti kaltais dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo; M. K. paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, A. K. paskirta 40 MGL (3900 Lt) dydžio bauda; nukentėjusiosios I. L. naudai iš nuteistųjų solidariai priteistas 5780 Lt turtinės ir 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis paveldėjimo teisinius santykius, nustatė, kad asmuo, net ir ketinantis paveldėti pagal testamentą, nors per tris mėnesius ir kreipėsi į notarą, jog priėmė palikimą, tačiau, neturėdamas paveldėjimo teisės liudijimo, dar neturi nuosavybės teisės, teisės disponuoti turtu, nes įpėdinis nuosavybės teises gali realizuoti tik gavęs paveldėjimo teisės pagal testamentą arba pagal įstatymą liudijimą. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje svarbi 2005 m. sausio 7 d. teismo nutartis, kuria I. L. buvo paskirta savo tėvo J. K. globėja ir turto administratore, nutartis vykdyta skubiai, nėra duomenų, kad ji būtų panaikinta aukštesnio teismo. 2007 m. sausio 11 d. notarinėje kontoroje gavus M. K. pareiškimą dėl mirusiojo J. K. palikimo priėmimo pagal testamentą, nenurodyta esant kitų įpėdinių, tačiau M. K. žinojo apie J. K. dukrą I. L. ir šios pastangas tinkamai rūpintis tėvu ir jo turtu; 2007 m. gegužės 18 d. turtui paskirtos laikinos apsaugos priemonės: M. K. uždrausta valdyti, naudotis, disponuoti J. K. nekilnojamuoju turtu, nutartį pavesta vykdyti skubiai, ši nutartis aukštesnio teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. panaikinta ir klausimas grąžintas spręsti iš naujo. M. K. ir A. K. neturėjo teisės disponuoti J. K. bute buvusiu turtu, spręsti dėl tolesnės turto būklės, išnešti iš buto daiktus į kiemą, leisti kitiems asmenims metalinius daiktus priduoti į metalo supirktuvę, baldų nuolaužas išvežti autobusu ar sukūrenti krosnyse, sudaryti sąlygas iš buto išneštiems daiktams neišlikti, t. y. elgtis su bute buvusiu turtu tarsi šis būtų priklausęs jiems nuosavybės teise. Taip pat M. K., sudarydama buto panaudos sutartį dėl buto perdavimo neterminuotai naudotis kitiems asmenims, neteisėtai disponavo šiuo turtu. Vertinant daiktus, buvusius bute, svarbu atsižvelgti ne vien į tai, kokia daiktų rinkos vertė, bet ir į jų svarbą J. K. dukteriai I. L. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad „kaltinamieji aktyviais tyčiniais veiksmais nusikalstamai ignoravo civilizuotos visuomenės norminių aktų reikalavimus. Įžvelgtinas įžūlus skubėjimas pirmesniems imtis disponuoti jiems buvusio svetimo žmogaus turtu, dėl kurio jau kelerius metus vyko ginčai ir teisminiai procesai“. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad didelė žala pasireiškė nukentėjusiosios I. L. artimo žmogaus turto „niokojimu“, išmetimu iš įprastos aplinkos, ketinimais ir veiksmais neišsaugoti turto – tai buvo sustabdyta tik atvykus I. L. ir policijos pareigūnams. Kaip didelės žalos padarymas vertinamas ir M. K. buto panaudos sutarties sudarymas. Neturtinės žalos aspektai: didelis neigiamas emocinis sukrėtimas, moralinis pasityčiojimas iš nukentėjusiosios I. L. pastangų rūpintis savo tėvo atmintinais daiktais, neigiami išgyvenimai bei diskomfortas, patiriamas iki šiol dalyvaujant ikiteisminiame tyrime ir teismų procesuose, sutrikdytas dalyvavimas mokslinėje veikloje. Iš kaltinimo pašalintas turtas, kurio vertė 1520 Lt, nes nepakako įrodymų, kad šis turtas tikrai buvo bute 2007 m. gegužės 13 d. prieš jį išmetant.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi nuteistųjų M. K. ir A. K. kasaciniai skundai dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendžio atmesti.
Nuteistoji M. K. 2010 m. sausio 22 d. pareiškimu prašė atnaujinti baudžiamąją bylą, kurioje ji ir A. K. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 294 straipsnio 1 dalį dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo, t. y. BK 294 straipsnio 1 dalies, pritaikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 19 d. nutartimi baudžiamoji byla dėl M. K. ir A. K. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atnaujinta ir perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei teisėjų kolegijai.
Nuteistoji M. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendį.
Pareiškėja teigia, kad tiek kasacinės, tiek apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 294 straipsnio 1 dalį. Kasacinės instancijos teismas visai nepasisakė dėl kasacinio skundo argumentų, kad nuteistųjų veiksmuose nėra subjektyviosios pusės, t. y. tyčios. Pareiškėja teigia, kad tiek ji, tiek jos sūnus A. K. buvo įsitikinę, kad savo teises įgyvendina laikydamiesi įstatymų reikalavimų, t. y. vadovaudamiesi CK 5.59 straipsnio 2 dalies 5 punktu. Pareiškėja pažymi, kad ji įgyvendino savo tikrą teisę, laikydamasi įstatymų nustatytų reikalavimų, todėl ir sudarė panaudos sutartį, kad paveldimas turtas būtų prižiūrėtas, suremontuotas – faktiškai pagerintas; vadinasi, ji neturėjo tyčios pažeisti įstatymo nustatytos tvarkos.
Nuteistoji M. K. taip pat nurodo, kad pagal CK 5.2 straipsnio 2 dalį paveldima pagal įstatymą, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įpėdinis laikomas priėmęs palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Palikimo priėmimo pagrindas yra ne paveldėjimo liudijimo išdavimas, o vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-347/2003). Pareiškėja teigia, kad ji, padavusi pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo, įgijo teisę į palikimą nuo jo atsiradimo, o ne nuo priėmimo momento. Pareiškėja taip pat pažymi, kad pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis faktiškai valdo palikimą, kai paveldimą turtą naudoja, juo disponuoja, jį prižiūri. Vienas iš pirminių palikimo priėmimo būdų yra faktinis turto valdymas, vadinasi, anot pareiškėjos, palikimo priėmimo turinį sudaro paveldimo turto valdymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 29 d. nutartyje Nr. 3K-3-528/2005 išaiškino, kad „teismų praktikoje faktiniu turto valdymu paprastai laikoma tai, kad įpėdinis gyvena paveldimame name, valdo ir rūpinasi juo kaip savo turtu“. Pasak pareiškėjos, tai, kad ji paprašė kitų asmenų išnešti šiukšles ir sutvarkyti butą, negali būti laikoma savavaldžiavimu, nes šie veiksmai buvo atlikti, laikantis CK 5.59 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų. Sudarydama panaudos sutartį ji teigia turtu nedisponavusi, o šį valdžiusi. Jokie apribojimai, išskyrus draudimą gauti paveldėjimo teisės liudijimą, nebuvo taikyti.
Pareiškėja taip pat pažymi, kad didelės žalos požymis tinkamai neapskaičiuotas. Materialinė žala priteista už namų apyvokos daiktus, kurių I. L. negali paveldėti pagal CK 5.14 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad I. L. gyveno su savo tėvu iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Tai rodo, jog nukentėjusioji tariamos nusikalstamos veikos padarymo metu ne tik nebuvo nuosprendyje išvardytų daiktų savininkė, bet neturėjo teise pagrįsto pagrindo į juos pretenduoti, nes J. K. surašytas testamentas, kuriuo jis visą turtą paliko M. K., nebuvo pripažintas negaliojančiu. Kadangi I. L. pagal įstatymą negali paveldėti namų apyvokos daiktų, dėl šių daiktų išnešimo I. L. negalėjo atsirasti ir neturtinės žalos. Anot pareiškėjos, tai, kad didelė žala inkriminuota nepagrįstai, patvirtina ir nustatytos faktinės aplinkybės, jog nukentėjusioji I. L. deklaruodama, kad daiktai jai yra brangus atminimas, turtu visiškai nesirūpino, nes visus daiktus paliko gulėti kieme. Teismai nustatė didelės žalos požymį, nors dar šiuo metu neaišku, ar testamentas bus pripažintas negaliojančiu. Anot nuteistosios M. K., nėra būtinojo BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – padarinių.
Pareiškimas tenkintinas, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis naikintini.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendyje byloje nustatyti faktai teisiškai įvertinti neteisingai. Tarp M. K., A. K. bei I. L. vykstantis ginčas dėl J. K. turto spręstinas civilinio proceso tvarka.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Nei kaltinamajame akte, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kokių įstatymų ir kokią jais nustatytą tvarką M. K. bei A. K. savo veiksmais būtų pažeidę. Kaltinamajame akte M. K. ir A. K. kaltinimai suformuluoti iš viso nedarant jokių nuorodų į galimai pažeistus teisės aktus. Apeliacinės instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje kaltinimą bandyta sukonkretinti, cituojant kelis CK straipsnius. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik atskirų CK normų, reguliuojančių paveldėjimo teisinius santykius, perrašymas, nurodant, jog išvados daromos remiantis išdėstytų CK normų visuma, nėra tinkamas būdas pagrįsti sprendimą, kad patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenys savavaldžiavo. M. K. ir A. K. nagrinėjamoje byloje pripažinti kaltais apeliacinės instancijos teismui nepadarius aiškios išvados apie tai, kokias CK ar kituose įstatymuose numatytas pareigas ar draudimus M. K. ir A. K. pažeidė iš buto išnešdami daiktus bei M. K. sudarydama buto panaudos sutartį. Savavaldžiavimas BK 294 straipsnio prasme, esant ginčui dėl turto paveldėjimo, galėtų būti konstatuotas tik nustačius, kad patrauktų baudžiamojon atsakomybėn asmenų elgesys neatitiko įstatymuose numatytų konkrečių taisyklių.
Daiktų išnešimas iš buto apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje iš viso nesusijęs su kokiais nors M. K. ir A. K. padarytais civilinės teisės normų pažeidimais. Apeliacinės instancijos teismas niekaip neargumentuoja, kodėl dar nepasibaigus civilinio proceso tvarka sprendžiamam ginčui dėl J. K. turto paveldėjimo I. L. yra laikoma žalą dėl daiktų išnešimo patyrusiu asmeniu.
Nuosprendyje daroma išvada, kad, sudarant panaudos sutartį, savavaldžiavimas įvykdytas neteisėtai disponuojant turtu, yra neteisinga. CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta panaudos sutarties samprata: „Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės“. Neatlygintinis laikinas nesunaudojamo daikto (buto) perdavimas naudotis ir valdyti nėra laikytinas savavaldžiavimu, už kurį turi būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, nes tokios sutarties sudarymu taip pat dar niekaip nėra padaroma žala asmeniui, siekiančiam pripažinti testamentą negaliojančiu bei paveldėti butą.
2007 m. kovo 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti vertinama kaip vienas iš M. K. ir A. K. kaltę įrodančių įrodymų. Šia nutartimi paskirta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas notarei neišduoti M. K. paveldėjimo teisės liudijimo paveldėjimo byloje iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje, sudarant panaudos sutartį, nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nurodoma, kad 2007 m. kovo 1 d. nutartimi M. K. uždrausta valdyti, naudotis, disponuoti J. K. nekilnojamu turtu – tokių draudimų 2007 m. kovo 1 d. nutartyje nėra.
BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad „Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį“. Nenustačius būtino nusikalstamos veikos sudėties požymio baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas. Padarius išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytas privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą būtinas objektyvusis požymis – veiksmai, pažeidžiantys įstatymų nustatytą tvarką, netenka prasmės pareiškime dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo keliamų kaltės nebuvimo bei didelės žalos nepadarymo klausimų nagrinėjimas: nekonstatavus neteisėtų veiksmų padarymo, negali būti svarstomas ir kaltės klausimas dėl veiksmų, kurių neatitikimas įstatymų nekonstatuotas, atlikimo.
Žalos padarymo faktas bei jos dydis taip pat gali būti nustatomi tik prieš tai konstatavus, kad buvo atlikti savavališki veiksmai BPK 294 straipsnio prasme. Išplėstinė teisėjų kolegija vis dėlto atkreipia dėmesį, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendyje padaryta išvada, jog nesurinkti įrodymai apie nukentėjusiosios patirtą žalą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nebuvo tinkamai paneigta – teismo išvados apie nustatytą žalą nėra tinkamai pagrįstos išsamia bylos įrodymų analize.
Paliekant galioti išteisinamąjį Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendį nukentėjusiosios prašymas dėl proceso išlaidų (advokato atstovavimo) atlyginimo atmetamas, nes pagal BPK 106 straipsnį tokios išlaidos gali būti priteisiamos tik iš kaltais pripažintų asmenų.
Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 455 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 8 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 11 d. nuosprendį.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Egidijus Bieliūnas
Olegas Fedosiukas
Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Vladislovas Ranonis
Gintaras Goda
