Dėl mokymo išlaidų ir nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-36/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.3.16; 16.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Teodoros Staugaitienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Ekonomikos mokymo centras“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ekonomikos mokymo centras“ ieškinį atsakovei A. G. dėl mokymo išlaidų ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 7190 Lt mokymo išlaidų ir 472 Lt nuostoliams atlyginti. Jis nurodė, kad atsakovė pagal 2003 m. spalio 8 d sudarytą darbo sutartį įmonėje dirbo programų vadybininke; direktorės 2004 m. birželio 6 d. įsakymu buvo išsiųsta į dešimties dienų trukmės mokymo kursus Izraelyje, jai buvo pavesta atlikti tam tikras, su šiais kursais susijusias, funkcijas, išmokėta 1749 Lt komandiruotpinigių, paliekant darbo vietą ir darbo užmokestį. Vieno asmens dalyvavimo kursuose kaina yra 7190 Lt. 2004 m. liepos 7 d. darbo sutartis nutraukta atsakovės pareiškimu (DK 127 straipsnio 1 dalis), dėl to ji privalo atlyginti ieškovui jo turėtų 7190 Lt mokymo išlaidų. Su atsakove sudarytoje darbo sutartyje nebuvo sulygta dėl pareigos atlyginti darbdaviui jo turėtas darbuotojo mokymo išlaidas, kaip tai nustatyta DK 127 straipsnio 3 dalyje, tačiau ši pareiga atsakovei išplaukia iš įmonės norminių teisės aktų, t. y. Vidaus darbo tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklių) ir programų vadybininkės pareigų aprašymo; atsakovė su šiais aktais supažindinta ir juose pasirašė; pagal Taisyklių 7.8 punktą darbuotojas gali būti skatinamas, suteikiant jam pirmenybės teisę išvykti tobulintis, o pagal 8.6 punktą – darbuotojai, už įmonės lėšas išsiųsti mokytis ar kelti kvalifikaciją, privalo šias lėšas grąžinti, jeigu nutraukia darbo sutartį, joje išdirbę mažiau kaip trejus metus. Įmonės direktorės 2004 m. birželio 17 d. įsakymu atsakovė buvo paskatinta, suteikiant šiai pirmenybę išvykti tobulintis į Izraelį. Ieškovas taip pat nurodė, kad, atleidus atsakovę iš darbo ir patikrinus jos 2004 m. birželio mėnesio ataskaitą apie vestus seminarus, nustatyta, jog ji netinkamai įformino finansinius dokumentus, už seminare dalyvavusią N. D. ieškovui nesumokėjo 472 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas nustatė, kad atsakovė pasirašė Vidaus darbo tvarkos taisyklėse, kuriose įtvirtinta darbuotojo pareiga grąžinti mokymo išlaidas, kai nutraukia darbo sutartį, joje išdirbęs mažiau kaip trejus metus. Teismas, ištyręs rašytinius įrodymus, nustatė, kad įmonės direktorės 1996 m. vasario 7 d. ir 2003 m. liepos 25 d. įsakymai numatė galimybę įmonės darbuotojams būti paskirtiems į užsienio šalis vykstančių grupių vadovais, dalyvauti komandiruotės metu įmonės organizuojamuose mokymuose; 2003 m. liepos 25 d. įsakymo 1.7 punkte nustatyta, kad įmonės darbuotojai gali būti skiriami vadovauti grupei, atsižvelgiant į jų darbo įmonėje kokybę bei rezultatus. 2004 m. birželio 7 d. įsakymu atsakovės paskyrimas vadovauti vykstančių į Izraelį keturiolikos asmenų grupei atitinka jos pareigas pagal pareiginius nuostatus; per visą komandiruotės laiką jai buvo palikta darbo vieta ir darbo užmokestis; teismo vertinimu, atsakovė buvo išsiųsta į komandiruotę atlikti darbo funkcijų (DK 220 straipsnis); teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė komandiruotės metu išklausė mokymo kursą, dėl to, nutraukus darbo sutartį atsakovės pareiškimu, turi būti atlygintos darbdavio išlaidos, turėtos dėl atsakovės mokymo. Teismas apskaičiavo, kad vieno asmens mokymui (paskaitos, klasių nuoma, mokymo medžiaga, sertifikatai ir mokomasis vizitas į Eilatą) ieškovas išleido 964,57 Lt ir pripažino, jog atsakovė privalo šią sumą atlyginti. Teismas atmetė reikalavimą dėl 472 Lt nuostolių atlyginimo, argumentuodamas, kad byloje nepakanka duomenų įvertinti, ar, atsakovei sumažinus mokymo kursų kainą dviem jų dalyviams, ieškovui buvo padaryta žala, ar šie atsakovės veiksmai buvo neteisėti, ar yra priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir žalos, todėl nėra DK 246 straipsnyje nustatytų materialinės atsakomybės sąlygų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbuotoja išsiųsta į tarnybinę komandiruotę vykdyti savo tiesioginių funkcijų pagal darbo sutartį (pareigines nuostatas) ir darbdavio įsakyme nurodytą pavedimą. Kolegija motyvavo, kad atsakovė buvo supažindinta su įmonėje nustatyta tvarka tobulintis, apmokėjimo už mokymą tvarka; direktorės 2004 m. birželio 17 d. įsakymu atsakovei, kaip paskatinimas, paskirtas atlyginimo priedas, taip pat komandiruotė į Izraelį grupės vadove ir mokytis. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovės pareigą atlyginti ieškovui jos mokymo išlaidas, teisingai nustatė jų dydį. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka DK 220 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ nuostatas. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nepagrįsto ieškovo reikalavimo priteisti 472 Lt nuostolių; nesant patikimų įrodymų, nėra galimybės nustatyti, kad ieškovui realiai buvo padaryta žala.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutarties dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės ieškovui 6225,43 Lt mokymo išlaidų, 472 Lt nuostoliams atlyginti, teismo išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino komandiruotės sąvoką, padarė išvadą, kad atsakovė komandiruotės metu vykdė darbo funkcijas ne darbo vietoje, o tai, jog ši kartu mokėsi, nelaikė komandiruotės tikslu, dėl to komandiruotės išlaidos nepripažintos mokymo išlaidomis. Ši teismų išvada yra nepagrįsta ir prieštarauja DK 93, 94 straipsnių, 95 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Ieškovas Vidaus darbo tvarkos taisyklėse reglamentavo pirmenybės teisės tobulintis suteikimo tvarką, apmokėjimo už mokslą sąlygas, todėl darbuotojo siuntimas mokytis yra darbo sutarties įgyvendinimas, įforminamas komandiruote; tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 punkto nuostatą, pagal kurią tarnybine komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. DK 127 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad darbo sutartyje gali būti sulygta atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt., kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties. Pripažinęs, kad atsakovė komandiruotėje mokėsi, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui išlaidas už paskaitas, klasių nuomą ir kt., tačiau ieškovas turėjo ir kitų išlaidų (draudimo, bilietų, gyvenimo), kurios taip pat laikytinos komandiruotės mokytis išlaidomis, dėl to priteistinos iš atsakovės.

2. Teismai netinkamai aiškino žalos sąvoką ir neteisingai vertino įrodymus, todėl nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl 472 Lt nuostolių atlyginimo. Pagal DK 257 straipsnio 1 dalį atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. Atsakovė pripažino, kad sumažino mokymosi kainą dviem seminaro dalyviams, nors pagal pareiginius nuostatus neturėjo teisės keisti seminaro kursų kainos; atsakovės veiksmai, įregistravus du seminaro dalyvius, bet leidus mokėti už vieno dalyvavimą, vertintini kaip neteisėta veika, tai yra viena iš materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų; dėl atsakovės veikos ieškovo negautos pajamos – vieno seminaro dalyvio kursų kaina – laikytina žala.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai mokymosi nevertino kaip galimo komandiruotės tikslo. Teismai šioje byloje tyrė atsakovės komandiruotės tikslą ir nustatė, kad ji buvo pasiųsta į tarnybinę komandiruotę atlikti darbo funkcijų ir vykdyti 2004 m. birželio 7 d. įsakyme nurodytą pavedimą; teisės aktai, įskaitant vietinius įmonės norminius aktus, neįpareigoja darbuotojo atlyginti darbdaviui išlaidas, susijusias su darbuotojo tarnybine komandiruote. Nustatę, kad atsakovė, išsiųsta į tarnybinę komandiruotę vykdyti tarnybinį pavedimą, pasinaudojo vietiniuose teisės aktuose numatyta grupės vadovams galimybe išklausyti mokymo kursą, teismai pagrįstai pripažino, jog atsakovė turi atlyginti ne visas ieškovo patirtas išlaidas, bet tik tas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su darbdavio 2004 m. birželio 7 d. įsakyme nurodyto pavedimo vykdymu. Teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 472 Lt žalos, nes pagal DK 246 straipsnį neatsirado atsakovės materialinės atsakomybės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Atsakovė dirbo ieškovo įmonėje programų vadybininke. Direktorės 2004 m. birželio 7 d. įsakymu paskirta grupės asmenų, vykstančių mokytis į Izraelį, vadove ir komandiruota į Izraelį nuo 2004 m. birželio 10 d. iki birželio 20 d., pavedant atlikti įsakyme nurodytas funkcijas. 2004 m. birželio 17 d. įsakymu atsakovė paskatinta atlyginimo priedu, taip pat komandiruote į Izraelį grupės vadove ir mokytis; pagal įmonės Vidaus darbo tvarkos taisyklių 7.8 punktą įmonės darbuotojai gali būti skatinami, suteikiant jiems pirmenybės teisę tobulintis; pagal 8.6 punktą – darbuotojai, pasiųsti mokytis ar kelti profesinę kvalifikaciją įmonės sąskaita, turi atidirbti joje ne mažiau kaip trejus metus, o nutraukę darbo sutartį anksčiau, privalo atlyginti mokymo išlaidas. Darbo sutartis su atsakove nutraukta 2004 m. liepos 7 d. šios pareiškimu.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės, bet nesprendžia fakto klausimų; jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentai dėl DK 93–95 straipsniuose nustatytų teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo pripažintini nepagrįstais. Pagal DK 93, 94 straipsnius darbo sutarties turinys yra jos šalių, t. y. darbuotojo ir darbdavio sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarčių sąlygų, šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarčių sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (DK 95 straipsnio 4 dalis). Ieškovo ir atsakovės darbo santykių metu galiojusioje DK 127 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta darbo sutarties šalių teisė sulygti, kad darbuotojas įsipareigoja darbo sutarties nutraukimo jo pareiškimu be svarbios priežasties atveju atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje nebuvo sąlygų, apibrėžiančių jų teises ir pareigas, susijusias su darbuotojo mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir pan., finansavimu, tačiau teismai pripažino, jog atsakovė prisiėmė prievolę atlyginti darbdaviui jos mokymo ar profesinės kvalifikacijos kėlimo išlaidas, pasirašiusi įmonės Vidaus darbo tvarkos taisykles, kuriose nustatyta tokia darbuotojo pareiga, jeigu šis, neišdirbęs trejų metų, savo pareiškimu nutraukia darbo sutartį. Teismas ieškovo teises susigrąžinti darbuotojo mokymo išlaidas, o atsakovės pareigą jas darbdaviui atlyginti laikė šalių sudarytos darbo sutarties dalimi, ką ir teigė ieškovas (šiuo metu – kasatorius), todėl kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma į DK 93–95 straipsnių normų netinkamą aiškinimą ir taikymą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą`nagrinėję teismai netinkamai aiškino tarnybinės komandiruotės sąvoką ir dėl to nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės jos komandiruotės į Izraelį išlaidas. DK ir kituose įstatymuose nėra tiesiogiai apibrėžta, kas yra tarnybinė komandiruotė. DK 143 straipsnyje nustatyta, kad į darbo laiką įeina tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas, o pagal DK 220 straipsnį darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos; šių išmokų dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 punkto nuostatas tarnybine komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Teismai nustatė, kad darbdavio 2004 m. birželio 7 d. įsakymu atsakovės paskyrimas grupės asmenų, vykstančių į ieškovo organizuojamą mokymąsi Izraelyje, vadove, atitiko jos tarnybines pareigas, teismai vertino, kad buvo tarnybinė komandiruotė atlikti darbo funkcijas. Kasatorius su komandiruote susijusias faktines aplinkybes interpretuoja kitaip, tačiau faktinių aplinkybių nustatymas ir dėl jų atsiradusių santykių teisinis kvalifikavimas yra teismo diskrecija (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad darbuotojas gali būti siunčiamas į komandiruotę ne tik darbo funkcijoms vykdyti, bet ir mokytis, tačiau nagrinėjamu atveju toks komandiruotės tikslas nenustatytas. Esant nurodytoms aplinkybėms, vertintina, kad kasatorius iš esmės kelia ne tarnybinės komandiruotės teisinio aiškinimo, bet faktinių aplinkybių teisinio vertinimo klausimą.

DK nenumato galimybės kompensuoti darbdaviui DK 220 straipsnyje ir nurodytame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime išvardytų, su darbuotojo tarnybine komandiruote vykdyti darbo funkcijas, susijusių išlaidų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus pripažinti nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovui neturi būti grąžintos atsakovės komandiruotės vykdyti darbo funkcijas išlaidos. Teismai nustatė, kad darbdavio leidimu atsakovė komandiruotės metu kartu su jos vadovaujamos grupės asmenimis mokėsi darbdavio organizuotuose kursuose, todėl pagal šalių sulygtą susitarimą, kuris savo esme neprieštaravo tuo metu galiojusiai DK 127 straipsnio 3 dalies normai, pagrįstai priteisė ieškovui atsakovės mokymo išlaidas (išlaidos už paskaitas, klasių nuomą, dalomąją medžiagą, nuotraukas, sertifikatą, mokomąjį vizitą į Eilatą). Pagal byloje nustatytas faktines atsakovės siuntimo į tarnybinę komandiruotę aplinkybes pripažintina, kad teismai tinkamai taikė nurodytas materialinės teisės normas.

Darbuotojo materialinė atsakomybė darbdaviui atsiranda, esant DK 246 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. Darbdaviui atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos (DK 257 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad byloje nepakanka duomenų, jog, atsakovei sumažinus dviem darbdavio organizuotų kursų dalyviams kainą dėl to, kad, atsakovės teigimu, nė vienas jų nebuvo išklausęs visos kursų programos, ieškovas realiai turėjo galimybę ir pagrindą gauti 472 Lt pajamų, kurių negavimą laiko nuostoliu. Pagal CPK įtvirtintą laisvą įrodymų vertinimo principą teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo spręsti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, todėl pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė žalos darbdaviui padarymo fakto; kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja, todėl negali pripažinti pagrįstu ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Virgilijus Grabinskas

Teodora Staugaitienė