Civilinė byla Nr. 3K-3-421/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 50.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algimanto Spiečiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį atsakovui R. S. individualiai įmonei „Ridetas“ dėl nuomos mokesčio, delspinigių priteisimo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovo R. S. individualios įmonės,,Ridetas“ priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybei dėl išlaidų kapitaliniam remontui atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2003 m. liepos 29 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad 1996 m. gruodžio 18 d. sudarė su atsakovu ieškovui nuosavybės teise priklausančių 104,49 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) terminuotą nuomos sutartį, kuri galiojo nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d. Pagal sutarties 1 punktą atsakovas įsipareigojo kas mėnesį mokėti 365,72 Lt nuomos mokestį. Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad dalis išnuomotų patalpų buvo užimtos ir nuomininkas jomis faktiškai pradėjo naudotis tik 1998 m. sausio 30 d., nuomos mokestį skaičiavo nuo šios datos. Pagal sutarties 12 punktą nuomininkas turėjo atlikti kapitalinį patalpų remontą, o lėšos, panaudotos šiam remontui, turėjo būti įskaitomos į nuomos mokestį; išnuomotų patalpų projektavimo darbus atsakovas turėjo baigti iki 1997 m. kovo 1 d., o kapitalinio remonto darbus – iki 1997 m. liepos 1 d., tačiau kapitalinio remonto atlikimo data buvo pratęsta iki 1998 m. liepos 1 d. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nepateikė dokumentų apie kapitalinio remonto atlikimą išnuomotose patalpose. Pasibaigus sutarties galiojimo terminui, atsakovas prašė jį pratęsti, Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija šio prašymo svarstymą atidėjo ir pareikalavo, kad atsakovas pateiktų Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 906V patvirtintoje Lėšų, investuotų į negyvenamųjų patalpų remontą, įskaitymo į nuomos mokestį tvarkoje nurodytus dokumentus, jog būtų galima patalpų remontui panaudotas lėšas įskaityti į nuomos mokestį. Atsakovas reikalingų dokumentų (leidimo atlikti rekonstrukcijos ar remonto darbus, patvirtintų remonto darbų sąmatų, nuomotojo leidimo perplanuoti patalpas arba su nuomotoju suderinto projekto, atliktų remonto darbų akto, kitų investicijas į išnuomotas patalpas įrodančių dokumentų) ieškovui nepateikė, todėl klausimas dėl lėšų įskaitymo ir nuomos sutarties pratęsimo nebuvo svarstomas. Ieškovas teigė, kad nuomos sutartis yra pasibaigusi, todėl atsakovas privalo sumokėti ieškovui 29 339,11 Lt nuomos mokestį, pagal nuomos sutarties 8 punktą taip pat privalo sumokėti 0,2 procento dydžio delspinigius nuo priskaičiuotos sumos už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Pasibaigus nuomos sutarties galiojimo terminui, atsakovas negrąžino ieškovui išnuomotų patalpų, todėl jis turi būti iš šių patalpų iškeldintas. Ieškovas, remdamasis CK 4.95 straipsniu, 6.487 straipsnio 1 dalimi, 6.499 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.577 straipsnio 1 dalimi, 6.586 straipsniu, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo priteisti iš atsakovo 29 339,11 Lt nuomos mokesčio, 10 320,76 Lt delspinigių ir iškeldinti atsakovą su visu jam priklausančiu turtu iš negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini).
Atsakovas 2004 m. vasario 9 d. pareiškė priešieškinį ir nurodė, kad išnuomotas patalpas pagerino 1997 m. kovo 14 d. gavęs Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos sutikimą projektavimo ir remonto darbams atlikti, t. y. remdamasis nuomos sutartimi ir turėdamas nuomotojo sutikimą, atsakovas atliko ginčo patalpų kapitalinį remontą, į ginčo patalpas investavo 128 757 Lt, tačiau ieškovas nepagrįstai to nepripažįsta. Atsakovas pateikė ieškovui 2000 m. gegužės 3 d. turto vertės nustatymo pažymą, ieškovo reikalavimu 2002 m. balandžio 25 d. atliktos ekonominės finansinės ekspertizės aktą, faktines sąnaudas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitas–faktūras, apmokėjimo kvitų nuorašus), ir šie dokumentai, atsakovo teigimu, atitiko nuomos sutarties 12 punkte nustatytus reikalavimus dėl dokumentų, įrodančių atliktus darbus, pateikimo, tačiau ieškovas nepagrįstai nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakako tam, jog investuotos lėšos būtų įskaitytos į nuomos mokestį. Atsakovo manymu, jis pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį turi teisę į šiam tikslui turėtų išlaidų atlyginimą. Atsakovas, remdamasis CK 6.200, 6.256, 6.492, 6.501 straipsniais, patikslintu prašymu prie priešieškinio pareiškimo prašė teismo priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 128 757 Lt, investuotus į patalpas (duomenys neskelbtini) dėl kapitalinio remonto.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 20 d. sprendimu, atsakovui pripažinus nuomos mokesčio dydį, ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 29 339,11 Lt nuomos mokesčio, iškeldino atsakovą iš negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė; priešieškinį tenkino. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius, nurodė, kad nors atsakovas nemokėjo mokesčio už patalpų nuomą, tačiau ši prievolė nebuvo vykdoma todėl, jog atsakovas sąžiningai ir aktyviai siekė, kad jo turėtos išlaidos patalpų kapitaliniam remontui būtų įskaitytos į nuomos mokestį; ieškovas neįskaitė atsakovo turėtų išlaidų į patalpų nuomos mokestį todėl, kad šis nepateikė visų ieškovui priimtinų dokumentų, patvirtinančių turėtų išlaidų faktą ir dydį, bet ne todėl, kad atsakovas neturi įstatyme ar sutartyje nustatytos teisės prašyti atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas. Teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovą iš ginčo patalpų, nurodė, kad nuomos sutartis galiojo iki 2002 m. sausio 1 d., šalys jos nepratęsė; be to, nuomos sutartyje buvo nustatyta, kad sutartis galios ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą, o Vyriausybė 2003 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr.1096 ginčo patalpas įtraukė į privatizavimo objektų sąrašą, Savivaldybės privatizavimo komisija jas įtraukė į privatizavimo programą. Teismas, vertindamas priešieškinio reikalavimo pagrįstumą, nustatė, kad ieškovas neprieštaravo, jog remonto išlaidos būtų įskaitytos į nuompinigius, tačiau prašė pateikti išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus, taip pat nurodė, kad atsakovas pažeidė sutartyje nustatytą projektavimo ir kapitalinio remonto darbų atlikimo terminą, negavo raštiško nuomotojo leidimo perplanuoti ar pertvarkyti nuomojamas patalpas ar atlikti jų kapitalinį remontą. Teismas sprendė, kad termino atlikti ginčo patalpų projektavimo ir kapitalinio remonto darbus praleidimas neturėjo įtakos ieškovo interesams, taip pat neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl kapitaliniam remontui panaudotų lėšų atlyginimo. Teismas, nustatydamas aplinkybę, ar nuomininkas remonto darbus atliko turėdamas nuomotojo leidimą, aiškino nuomos sutartį ir nurodė, kad nuomos objekto pertvarkymas atitiko abiejų nuomos sutarties šalių ketinimus, įtvirtinus nuomos sutartyje. Be to, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutarties sąlygos gali būti ne tik aiškiai nurodytos, bet ir numanomos, padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nuomos sutartyje leido nuomininkui pertvarkyti nuomos objektą, nors tiesiogiai tokio teksto į sutartį neįrašė. Teismas, spręsdamas klausimą dėl faktinių išlaidų patalpų remontui dydžio, nurodė, kad nuomininkas, leidus nuomotojui, pertvarkė nuomojamas patalpas, atliko kapitalinio remonto darbus, pagerino ginčo patalpas, todėl pagal CK 6. 501 straipsnio 1 dalį nuomininkas turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinųjų išlaidų atlyginimą. Teismas nustatė, kad ginčo patalpos buvo remontuojamos ir ūkio būdu, todėl išlaidų dydis galėjo būti įrodinėjamas ne tik buhalterinės apskaitos dokumentais. Atsakovas savo reikalavimų pagrįstumui įrodyti pateikė turto vertinimo ekspertizių ataskaitas (A. C. tikrosios komanditinės bendrijos „Audito ir turto vertinimo biuras“ 2000 m. gegužės 3 d. Turto vertės nustatymo pažymą, UAB „Statybos ekspertų biuras“ prie Lietuvos statybos inžinierių sąjungos 2002 m. balandžio 25 d. atliktos Ekonominės finansinės ekspertizės aktą), tačiau teismas, visiškai tenkindamas priešieškinį ir priteisdamas atsakovui išlaidas kapitaliniam remontui atlikti, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 30 d. nutartimi paskirta teismo statybine ekspertize, kurią atliko UAB „Projektų ekspertizė“ ir kurios metu buvo nustatyta, kad ginčo patalpų pagerinimo išlaidų suma buvo 128 757 Lt. Teismo vertinimu, ši teismo ekspertizės išvada patvirtino ne tik kapitalinio remonto darbų atlikimo faktą, bet ir faktinių išlaidų dydį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 6 d. nutartimi jį atmetė, tačiau pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovo priešieškinys ir sumažino pirmosios instancijos teismo iš ieškovo priteistą pinigų sumą už kapitalinį remontą iki 120 445 Lt, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija, peržiūrėdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl delspinigių pagrįstumą, nurodė, kad delspinigius, kaip vieną iš netesybų formų, galima taikyti tik tada, jeigu skolininkui galima taikyti civilinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju kolegija pažymėjo, kad atsakovas, pripažindamas, jog privalo su ieškovu atsiskaityti už nuomą, sąžiningai siekė, kad šis įskaitytų šio mokesčio skolą į atsakovo turėtas išlaidas dėl nuomojamų patalpų pagerinimo, t. y. atsakovas aktyviai siekė, kad klausimas dėl šio įskaitymo būtų išspręstas, todėl, tarp šalių iškilus ginčui dėl sutartinių nuostatų vykdymo, atsakovas neprivalo mokėti ieškovui delspinigių. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl išlaidų kapitaliniam remontui atlikti atlyginimo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių, teisingai įvertino sutarties nuostatas, pagal kurias šalys buvo susitarusios dėl statinio kapitalinio remonto darbų atlikimo, patalpų pertvarkymo komercinei veiklai terminų. Kolegija šią išvadą motyvavo, kad ieškovas, atsisakydamas atlyginti atsakovui remonto išlaidas, neginčijo fakto, jog atsakovas įvykdė nuomos sutarties 12 punkto reikalavimą ir atliko patalpų remontą, taip pat atliktų pertvarkymų kokybės, apimties, remonto metu nuomotojas nereiškė prieštaravimų atsakovui dėl pertvarkymų vykdymo ar jų pobūdžio, todėl ginčo patalpų pertvarkymai buvo daromi su ieškovo sutikimu. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas savo reikalavimą grindė dokumentais, neatitinkančiais buhalterinės apskaitos reikalavimų, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, ir pagrįstai nurodė, jog, remonto darbus atliekant ir ūkio būdu, išlaidų dydis galėjo būti įrodinėjamas ne tik buhalterinės apskaitos reikalavimus atitinkančiais dokumentais. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagerino nuomojamas patalpas, atlikdamas kapitalinį jų remontą, ieškovas to neginčija, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išlaidų dydį, pagrįstai rėmėsi UAB,,Projektų ekspertizė“ atliktos ekspertizės išvada. Kolegija tik pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog darbai buvo atliekami ir ūkio būdu, be pagrindo prie atlygintinų išlaidų priskyrė išvadoje nurodytas 8312 Lt išmokas socialinio draudimo biudžetui, todėl pirmosios instancijos teismo priteistas atsakovui kapitalinio remonto išlaidas sumažino iki 120 445 Lt.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti delspinigius ir patenkintas atsakovo priešieškinys, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kitą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, padarė neteisingą išvadą, kad ieškovas nuomos sutartyje leido nuomininkui pertvarkyti nuomos objektą, nors tiesiogiai tokio teksto neįrašė į sutartį. Kasatoriaus teigimu, nuomos sutarties 5.2 punkte įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas reiškia, kad nuomojamos patalpos pakeitimai ar pagerinimai galėjo būti daromi tik leidus šių patalpų savininkui. Be to, pagal nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo (1996 m. balandžio 19 d. redakcija) 18 straipsnio 16 punktą leidimą perplanuoti ir pertvarkyti nuomojamas patalpas turėjo duoti Vilniaus miesto valdyba sprendimu arba ji turėjo įgalioti tokį leidimą išduoti savivaldybės administracinius padalinius. Nepaisant to, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad įstatyme nustatyta tvarka atsakovui nebuvo išduotas leidimas perplanuoti ir pertvarkyti nuomojamas patalpas. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, aiškindami nuomos sutartį, pažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, neatsižvelgė į tikruosius sutarties šalių ketinimus, rėmėsi vien tik pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas nuomos sutarties 12 punktą ir vėlesnius jo pakeitimus, pažeidė sisteminio sutarties aiškinimo principą. Pakeitus nuomos sutarties 12 punkto sąlygą buvo pakeistas tik remonto darbų atlikimo terminas, kitos sutarties sąlygos nepasikeitė, todėl šio punkto pakeitimas negalėjo turėti įtakos nuomos sutarties 5.2 punkto nuostatai, kad be nuomotojo raštiško leidimo nuomininkas negali pertvarkyti ir perplanuoti išsinuomotų patalpų.
Dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė CK 6.501 straipsnio 1 dalį, turėjo taikyti CK 6.501 straipsnio 3 dalį. Teismai, neteisingai nustatę, kad nuomos sutartyje įtvirtintas raštiškas leidimas pertvarkyti išnuomotas patalpas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas 1964 m. CK 316 straipsnį (CK 6.501 straipsnį), yra nurodęs, kad nuomotojo leidimas reikalingas bet kokiems išnuomoto turto pagerinimams, nepriklausomai, su kokiu remontu – einamuoju ar kapitaliniu – tie pagerinimai yra susiję; jeigu nuomininkas turtą gerina pažeisdamas turto savininko interesus ir įstatymo reikalavimus, tai reiškia, kad pats nuomininkas elgiasi neteisėtai ir nesąžiningai ir veikia savo rizika, todėl tokiu atveju nuomininkui tenka visos neigiamos jo neteisėtos ir neapdairios veiklos pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000 metų rugsėjo 27 d nutartis civilinėje byloje UAB „Armanai“ v. AB „Dirbtinis pluoštas“, bylos Nr. 3K-3-890/2000; kategorija 10). Dėl to, kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai ginčo teisiniams santykiams turėjo taikyti CK 6. 501 straipsnio 3 dalį, pagal kurią nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti. Aiškindamas šią straipsnio nuostatą, kasatorius pabrėžia, kad nuomotojas, įvertinęs nuomininko atliktus patalpų pagerinimus ir gavęs išlaidas patvirtinančius dokumentus, turi teisę, bet ne pareigą atlyginti nuomininkui jo turėtas išlaidas, tačiau nuomininkas neįgyja teisės reikalauti iš nuomotojo atlygio už be jo sutikimo atliktus pagerinimus. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1999 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 906 V „Dėl lėšų, investuotų į negyvenamųjų patalpų remontą, įskaitymo į nuomos mokestį tvarkos patvirtinimo“, sprendžiant klausimą dėl remonto lėšų įskaitymo, turi būti pateikti statybos leidimas, nuomotojo leidimas, išlaidas patvirtinantys dokumentai (UAB „Projektų ekspertizės“ remonto darbų įvertinimo aktas, PVM sąskaitos–faktūros), t. y. bylą nagrinėję teismai neįvertino aplinkybės, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba sprendimu turėjo teisę įskaityti atsakovo turėtas patalpų remonto išlaidas, jei atsakovas būtų pateikęs atliktų remonto darbų teisėtumą ir jo turėtų išlaidų pagrįstumą patvirtinančius dokumentus, tačiau atsakovas nurodytų dokumentų nepateikė. Be to, kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai paskyrė ekspertizę, kad išsiaiškintų patalpų pagerinimų vertę, nes tiek pagal nuomos sutartį, tiek pagal CK nuomotojas neprivalo atlyginti be jo sutikimo padarytų patalpų pagerinimų.
Dėl procesinės teisės normų pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami atsakovo kapitaliniam remontui atlikti būtinųjų išlaidų dydį, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos. Teismai nepagrįstai rėmėsi tik UAB „Projektų ekspertizė“ Statinio dalinės ekspertizės aktu ir lokalinėmis sąmatomis, nes UAB „Projektų ekspertizė“ lokalinės sąmatos nėra leistinas įrodymas, galintis patvirtinti atsakovo turėtas išlaidas; šios sąmatos įrodo tik darbų atlikimo faktą, bet neįrodo turėtų išlaidų dydžio, kuris gali būti įrodinėjamas buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis faktūromis, kasos dokumentais pagal CK 2.74 straipsnio 3 dalyje ir 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9 ir 10 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Be to, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad juridinio asmens išlaidos turi būti nustatinėjamos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl civilinių bylų, kylančių iš mokesčių teisinių santykių, nagrinėjimo teismuose apibendrinimo rezultatų“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-544/2003; kategorija 65). Teismai, nustatę aplinkybę, kad ginčo patalpų remonto darbai buvo atliekami ūkio būdu, turėjo taikyti Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 dalį, kurioje apibrėžta statybos ūkio būdu sąvoka – tai toks statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir tinkamas naudoti statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos produktus, įrengimus. Kasatoriaus teigimu, atsakovas lokalinėmis sąmatomis negalėjo įrodyti ūkio būdu atliktų darbų išlaidų dydžio.
Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijų teismo nutartį. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, aiškindami nuomos sutartį, pagrįstai atsižvelgė ne tik į pažodinį sutarties tekstą, bet ir į tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties tikslus, teisingai aiškino nuomos sutartį, padarė teisingą išvadą, kad nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą atlikti ginčo patalpų kapitalinį remontą. Ši nuomotojo valia yra aiškiai išreikšta nuomos sutarties 12 punkte. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nustatydami ginčo patalpų pagerinimo išlaidų dydį, pagrįstai rėmėsi UAB,,Projektų ekspertizė“ atliktos ekspertizės išvada ir kitais atsakovo pateiktais įrodymais.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Vilniaus miesto savivaldybė ir R. S. individuali įmonė,,Ridetas“ 1996 m. gruodžio 18 d. sudarė negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) terminuotą nuomos sutartį. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino išnuomotas patalpas; nuomininkas nesumokėjo nuomos mokesčio ir šią aplinkybę pripažino, tačiau jis taip pat siekė, kad į ginčo patalpų remontą investuotos lėšos būtų įskaitytos į nuomos mokesčio sumą. Nuomotojas pareikalavo pateikti Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 906V patvirtintoje Lėšų, investuotų į negyvenamųjų patalpų remontą, įskaitymo į nuomos mokestį tvarkoje nurodytus dokumentus; investuotos lėšos į nuomos mokestį nebuvo įskaitytos, nes nuomininkas nepateikė nurodytų dokumentų, tačiau bylą nagrinėję teismai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 30 d. nutartimi paskirta teismo statybine ekspertize, kurioje nustatyta, kad atsakovo atliktų statybos darbų rinkos kaina yra 128 757 Lt, ir priteisė šią sumą atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad darbai buvo atliekami ir ūkio būdu, atsakovui priteistas kapitalinio remonto išlaidas sumažino iki 120 445 Lt.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, ar tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias daikto pagerinimo išlaidų priteisimą, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių
Sutarčių aiškinimo taisyklės suformuluotos CK 6.193 straipsnyje: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, o kasacinis teismas sprendžia, ar bylą nagrinėję teismai, aiškindami konkrečią sutartį, nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Turto bankas” v. UAB „Vaidluvė”, AB „Linas”, UAB „Didysis Arkanas”, bylos Nr. 3K-3-406/2000; kategorija 14; paskelbta Teismų praktika 14, p. 87-92). Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, remdamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aiškino 1996 m. gruodžio 18 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir nustatė, kad nuomotojas leido nuomininkui pagerinti nuomotas patalpas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, kad nuomos sutarties 5.2 punkte buvo įtvirtintas draudimas nuomininkui be nuomotojo leidimo nesubnuomoti, neperplanuoti ir nepertvarkyti nuomojamų gyvenamųjų patalpų ar jų dalies, tačiau nuomos sutarties 12 punkte buvo tiesiogiai nurodyta, kad išsinuomotas pastatas kapitališkai remontuotinas, o kapitalinio remonto darbai turi būti atlikti iki 1997 m. liepos 1 d.; lėšos kapitaliniam remontui įskaitomos į nuomos mokestį, daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, ir motyvuoja, jog, tiriant sutarties tekstą, atskiruose sutarties punktuose nustatytas sąlygas ir jų tarpusavio ryšį, sutarties tikslą, šalių elgesį po sutarties sudarymo, bylą nagrinėję teismai turėjo pagrindą vertinti, kad nuomos sutartyje buvo įtvirtintas raštiškas nuomotojo leidimas pertvarkyti išnuomotas patalpas. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, pakeitus nuomos sutarties 12 punktą ir pratęsiant kapitalinio remonto darbų atlikimo terminą, šio punkto pakeitimas negalėjo turėti įtakos sutarties 5.2 punkto nuostatai, tačiau pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, aiškindami nuomos sutarties 12 punkto turinį, teisingai nustatė, jog, 1996 m. gruodžio 18 d. sudarant negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, jos 12 punkte jau buvo įtvirtintas leidimas nuomininkui atlikti kapitalinio remonto darbus; nuomos objektas buvo negyvenamosios patalpos, skirtos vykdyti komercinę veiklą, tuo tarpu nuomininkas apskritai negalėjo naudoti išsinuomotų patalpų pagal paskirtį, nes joms reikėjo kapitalinio remonto, todėl nuomos sutarties 12 punkte pakeitus tik anksčiau šalių nustatytą terminą dėl kapitalinio remonto pabaigos darbų, iš tikrųjų šis pakeitimas neturėjo įtakos kitoms sutarties nuostatoms, o bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi sisteminio sutarčių aiškinimo principu, nepažeidė sutarčių turinio aiškinimo taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.196 straipsnį sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos; numanomos sutarties sąlygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, t. y. sutarties sąlygos apskritai turėtų būti aiškiai išreikštos, bet jos gali būti ir numanomos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog nuomos sutarties šalims sutartyje aptarus komercinei veiklai nuomojamų patalpų pertvarkymo terminus, nustačius atsiskaitymą už išnuomoto daikto pagerinimą, pagrįstai nusprendė, kad nuomotojas sutartyje leido nuomininkui pertvarkyti nuomos objektą, nors tiesiogiai tokio teksto į sutartį neįrašė; o teismams nustačius, kad nuomotojas – Vilniaus miesto savivaldybė – nuomos sutartyje leido nuomininkui pertvarkyti išnuomotas patalpas, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, jog nuomininkas, norėdamas atlikti išsinuomotų patalpų kapitalinį remontą, privalėjo gauti Vilniaus miesto valdybos ar savivaldybės administracinių padalinių leidimą pertvarkyti išnuomotas patalpas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius dokumentus kasaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl sutarčių aiškinimą reglamentuojančių materialinės teisės normų pažeidimo nėra pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl CK 6.501 straipsnio 1 dalies ir įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų aiškinimo
CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nuomotojas leido nuomininkui pagerinti išsinuomotas patalpas, todėl, vadovaujantis nurodytu straipsniu, darytina išvada, kad nuomininkas turi teisę reikalauti priteisti iš nuomotojo išlaidas, kurias jis turėjo dėl išsinuomotų patalpų kapitalinio remonto. Nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovas, teigdamas, kad jis turėjo tam tikras išlaidas, gali šią aplinkybę įrodinėti leistinais įrodymais, kurių rūšis nustato Civilinio proceso kodeksas.
Pagal CK 2.74 straipsnyje nustatytą juridinių asmenų teisnumą, juridinio asmens išlaidos nustatinėjamos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintas reikalavimas, kad juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: PVM sąskaitomis–faktūromis, kasos dokumentais ir kt. Minėta, kad juridinio asmens išlaidos nustatinėjamos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovui pripažinus, jog dalis darbų buvo vykdomi ūkio būdu, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovas negalėjo pateikti visų tam reikalingų dokumentų, ir motyvuoja, jog statybos remonto darbai nebuvo atsakovo ūkinės–komercinės veiklos sritis, atsakovo įmonės pagrindinė veiklos rūšis buvo didmeninė ir mažmeninė prekyba ir pan. (T. 1, b. l. 20), todėl atsakovui buvo labai maža galimybė pagrįsti visas dėl kapitalinio remonto turėtas išlaidas. Kapitalinio remonto darbų atlikimo ūkio būdu specifika lemia, kad remonto darbus konkretus ūkinis subjektas atlieka savo pastangomis, naudodamas ne tik jam priklausančias gamybos priemones, bet ir žmogiškuosius resursus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „Kedras“ v. VĮ Valstybės turto fondas, Nr. 3K-3-406/2004; bylos kategorijos: 45.5; 94.1). Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami atsakovo dėl kapitalinio remonto turėtas išlaidas, pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 30 d. nutartimi paskirta teismo statybine ekspertize, kurią atliko UAB „Projektų ekspertizė“ ir kurios metu buvo nustatyta, kad ginčo patalpų pagerinimo išlaidų suma buvo 128 757 Lt (T. 2, b. l. 3) Teismas paskyrė ekspertizę nepažeisdamas CPK 212 straipsnio reikalavimų, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, ieškovas tam neprieštaravo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje, nesant pakankamų kitų buhalterinės apskaitos dokumentų, galinčių pagrįsti visas atsakovo turėtas išlaidas (atsakovas pateikė visas turėtas PVM sąskaitas–faktūras), statinio dalinės ekspertizės aktas ir lokalinės sąmatos, kurių pagrindu buvo atlikta ekspertizė, buvo pagrindiniai įrodymai, patvirtinę atsakovo turėtas išlaidas dėl išsinuomotų negyvenamųjų patalpų kapitalinio remonto.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 906V patvirtinta Lėšų, investuotų į negyvenamųjų patalpų remontą, įskaitymo į nuomos mokestį tvarka (T. 1, b. l. 178) yra viešojo administravimo subjekto priimtas norminis administracinis teisės aktas (1999 m. birželio 17 d. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6, 15, 17 dalys), nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatantis vidaus tvarką, kaip lėšos, investuotos į negyvenamųjų patalpų nuomą, turi būti įskaitomos į nuomos mokestį. Šiuo aktu turi teisę remtis sprendimą priėmusi institucija ar kita jai pavaldi institucija, tuo tarpu, vykstant ginčui teisme, šalis, reikšdama ieškinį ir tokiu būdu gindama savo pažeistas teises, turi teisę savo reikalavimų pagrįstumą įrodinėti visais leistinais įrodymais, kurių rūšis nustato Civilinio proceso kodeksas, t. y. nebūtinai privalo pateikti visus savivaldybės sprendime išvardytus dokumentus, reikalingus, kad išsinuomotų patalpų pagerinimo išlaidos būtų įskaitytos į nuomos mokestį, o turi teisę apskritai pateikti visus turimus dokumentus, patvirtinančius išsinuomotų patalpų kapitalinio remonto išlaidas, nepaisant to, kad tie dokumentai galbūt nėra įtraukti į 1999 m. gegužės 20 d. savivaldybės sprendimo Nr. 906V sąrašą. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nagrinėjamoje civilinėje byloje esantį savivaldybės sprendimą teisingai vertino kartu su kitais įrodymais.
Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, aiškindami ginčo nuomos sutartį ir vertindami įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą sumą, nepadarė CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, kurie būtų pagrindas kasacine tvarka panaikinti skundžiamus teismų procesinius dokumentus, todėl kasacinis skundas netenkintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių dokumentų teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algimantas Spiečius
Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
