Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, potvarkio ir teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-62/2005 (S)

Teisėjų R. Čaikos, Z. Levickio ir A. Norkūno atskiroji nuomonė (CPK 63 straipsnio 2 dalis)

civilinėje byloje pagal atsakovo V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2004 m. liepos 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių J. A., K. U. ir V. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, trečiasis asmuo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, potvarkio ir teisinės registracijos panaikinimo

Bylos aplinkybės yra išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, todėl atskirojoje nuomonėje dėl jų nepasisakoma.

1. Atsakovui žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti suteiktas Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gruodžio 1 d. potvarkiu. Šiuo teisės taikymo aktu žemės sklypo atsakovui paskyrimas reiškė to konkretaus sklypo teisinį išskyrimą iš ieškovių motinos faktiškai valdomo žemės sklypo. Žemės sklypo suteikimo aktas taip pat reiškė tai, kad į atsakovui paskirtą žemės sklypą ieškovių motinai nebus atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant jį natūra, t. y. natūra nebus grąžintas visas faktiškai valdomas 4281 kv. m ploto žemės sklypas.

Ginčas turėjo būti sprendžiamas pagal nurodyto teisės taikymo akto priėmimo metu galiojusius įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus.

2. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimas buvo pagrindinė priemonė žemės reformai vykdyti. Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, kad įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ paskirtis – reglamentuoti piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kartu ir į žemę, atkūrimo tvarką ir sąlygas. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimas faktiškai reiškė agrarinės reformos vyksmą. Žemės reformos tikslai suformuluoti Žemės reformos įstatyme.

Pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau ir – Įstatymas) (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-229 redakcija) galiojusio atsakovui žemės sklypo suteikimo metu 12 straipsnio 4 punktą miestų ir miesto tipo gyvenviečių žemė buvo valstybės išperkama. Įstatymo 5 straipsnio, numatančio nuosavybės teisės į miestų ir miesto tipo gyvenviečių žemę atstatymo sąlygas ir tvarką, 2 dalyje buvo nustatyti suteikiamo neatlygintinai žemės sklypo miesto ar miesto tipo gyvenvietėse dydžiai. Remiantis Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 4 punkto normų sisteminiu aiškinimu darytina išvada, kad asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises į žemę miesto ar miesto tipo gyvenvietėse ir jame turinčiam nuosavybės teise gyvenamąjį namą, turėjo būti paliekamas, faktiškai naudojamas žemės sklypas, bet ne didesnis, kaip įstatymo nustatytas – (atitinkamai 0,2 ir 0,3 ha; Vilniaus mieste – 0,2 ha). Taigi kita žemė, viršijanti nustatytą dydį (Vilniaus mieste – 0,2 ha), pagal Įstatymą tapo valstybės išperkama ir atitinkamos valstybės valdžios institucijos turėjo teisę ja disponuoti.

Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 28 punkte (1994 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 337 redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu asmuo, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į žemę, naudojosi didesniu žemės sklypu, negu jam suteikiamas neatlygintinai, likusi žemės sklypo dalis (viršplotis) miesto, rajono valdybos sprendimu galėjo būti paimta į valstybinį žemės fondą ir panaudota miesto reikmėms arba išnuomota žemę naudojusiam asmeniui laikotarpiui, iki ji bus panaudota pagal naują paskirtį, numatytą statybos projekte. Šios poįstatyminio teisės akto normos teismai netaikė, todėl ji negali būti kasacinio teismo aiškinimo dalykas. Taigi jos aiškinimas ir taikymas pagal byloje nustatytas aplinkybes neteikiamas ir atskirojoje nuomonėje.

3. Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-447 redakcija) buvo nustatyta, kad, vykdant žemės reformą, nuosavybės teisės atkuriamos žemę grąžinant arba suteikiant neatlygintinai asmenims, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatyta tvarka kompensuojant už žemę, turėtą miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, arba valstybės išperkamą žemę. Taigi pagal šią Žemės reformos įstatymo normą, nuosavybės teisės atkūrimo sąlygos (viena tokių sąlygų buvo natūra grąžinamos žemės sklypo dydžiai) yra Įstatymo reguliavimo dalykas ir, kaip minėta, kad tai buvo nustatyta Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (Vilniaus mieste iki 0,2 ha).

Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-447 redakcija) buvo nustatyta, kad ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje ir visais atvejais miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Ji buvo nustatyta Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Šiuo nutarimu patvirtintos valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 4 ir 5 punktuose įtvirtinta teisė nusipirkti tiek faktiškai privačių namų valdos dydžio sklypus tiek naujus žemės sklypus. Tačiau šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo galima parduoti didesnių žemės sklypų (atitinkamai 0,2 ir 0,3 ha, Vyriausybės nutarimo 4 punkto 1 pastraipa). Didesnio negu nustatytas žemės sklypo pardavimas ir pirkimas būtų Įstatymo bei šio Vyriausybės nutarimo pažeidimas. Be to, Vyriausybės nutarimo esmė – Žemės reformos įstatymo vykdymas, reglamentuojant valstybinės žemės pardavimą ir nuomą. Tai reiškia, kad juo nenustatomos nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka.

Pirmosios instancijos teismas remiasi ir tuo, kad valstybė negalėjo disponuoti neteisėtai nusavinta žeme, o ieškovei nuosavybės teisės atkūrimas į likusią žemės sklypo dalį nukeliamas neapibrėžtam laikui. Tačiau ši teismo išvada nėra teisiškai pagrįsta. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Tačiau minėtas nuosavybės teisės atkūrimo įstatymas, kaip ir 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas numatė ribotą restituciją – miestuose natūra grąžinama ne visa nuosavybės teise turėta žemė. Už žemės dalį, kuri negrąžinama natūra, ekvivalentiškai atlyginama kitais būdais.

Atlyginimas už valstybės išperkamą žemę kitais būdais yra ilgas procesas, o pats atlyginimas tapo valstybės prievole savininkams (jų teisių perėmėjams). Tas faktas, kad už negražinamą žemės sklypo dalį neatlyginta, nepaneigė valstybės teisės disponuoti šia išperkama žeme. Dėl to negrąžinama žemės dalimi, viršijančia įstatymais nustatytą grąžinamos žemės sklypo didžiausią ribą, valstybė galėjo disponuoti savo nuožiūra ir ji nebuvo ribojama buvusio savininko valia.

Kitokie žemės sklypų dydžiai į miesto žemę nustatyti 1997 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje. Minėta, kad žemės sklypas atsakovui skirtas 1994 m. gruodžio 1 d. potvarkiu, todėl rėmimasis šiuo įstatymu reikštų jo taikymą ne tik buvusiems santykiams, bet ir tokiems santykiams, kuriems jau taikyti teisės aktai. Šioje byloje teismai negalėjo remtis ir 1996 m. birželio 20 d. priimto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ne tik dėl principo „įstatymas atgal negalioja“, bet ir dėl to, kad šis konstitucinis įstatymas sąlygas, tvarką ir apribojimus nustato užsienio subjektams. Atsakovas nėra užsienio subjektas.

Teisėjai R. Čaika

Z. Levickis

A. Norkūnas