Dėl garbės ir orumo gynimo, žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-21/2006

Procesinio sprendimo kategorija: 26.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (teisėjų kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Kauno miesto Vyriausiajam policijos komisariatui, T. Š. dėl garbės ir orumo gynimo, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2003 m. lapkričio 26 d. pradiniu ir 2004 m. balandžio 5 d. patikslintu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti, kad atsakovo Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2000 m. balandžio 14 d. rašte ir 2000 m. balandžio 11 d. tarnybiniame pranešime viešai apie jį paskleistos žinios, kad ieškovas yra be nuolatinės gyvenamosios vietos ir kad jis „pas tuos žmones tik užeidavo, bet kur gali gyventi nežino, nes jis yra girtaujantis ir gali valkatauti. Dėl šių priežasčių minėto piliečio atvesdinti negalima”, neatitinka tikrovės. Taip pat ieškovas prašė pripažinti, kad šios viešai paskleistos neatitinkančios tikrovės žinios žemina ieškovo garbę ir orumą, padarė jam moralinę žalą, ir įpareigoti atsakovus tai paneigti bei priteisti iš atsakovų 10 000 Lt solidariai moralinei žalai atlyginti. Ieškovas prašė atnaujinti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes jam baudžiamojoje byloje nuo 2001 m. birželio 8 d. buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, jis dėl policijos veiksmų buvo sužalotas, 2001 m. birželio 15 d. - 2002 m. vasario 14 d. buvo tardymo izoliatoriaus ligoninėje. Iš suėmimo ieškovas buvo paleistas 2002 m. kovo 21 d. Be to, dėl savo sveikatos būklės ieškovas negalėjo įgyvendinti savo teisės į teisminę gynybą iki 2003 m. balandžio mėnesio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį. Teismas nurodė, kad atsakovas Kauno miesto Vyriausiasis policijos komisariatas vykdė teismo nutartį, t. y. tarnybiniu pranešimu pateikė surinktą informaciją teismui, o ne paskleidė surinktas žinias viešai. Kauno miesto Vyriausiasis policijos komisariatas nurodė duomenis apie ieškovą, remdamasis kitų asmenų pateikta informacija. Atsakovas T. Š. išsakė savo nuomonę, atsakydamas į policijos pareigūno teisėtus klausimus. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad žinios, kurios, jo teigimu, yra neatitinkančios tikrovės ir melagingos, apie ieškovą buvo viešai paskleistos, todėl ieškinys laikytinas nepagrįstu. Teismas pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas be svarbių priežasčių, nes ieškovui jo suėmimo metu nebuvo jokių objektyvių kliūčių paduoti teismui ieškinį. Ieškovas laiko save teisininku, teigia turintis pakankamai teisinių žinių. Liga nelaikytina svarbia priežastimi, be to, ieškovas nenurodė iš viso jokių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo pareikšti ieškinio teisme nuo 2003 m. balandžio 14 d. iki 2003 m. lapkričio 26 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 19 d. nutartimi ieškovo A. B. apeliacinis skundas netenkintas ir nutarta palikti nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą. Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 1, kuriame išaiškinta, kad asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: a) žinių paskleidimo faktas; b) faktas, jog paskleistos žinios yra apie ieškovą; c) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; d) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Nutarimo 3 punktas). Ieškovo nurodytuose dokumentuose: tarnybiniame pranešime ir rašte yra pateikta informacija apie tai, kad nėra galimybių įvykdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. sausio 28 d. nutarties, kuria atsakovui Kauno miesto Vyriausiajam policijos komisariatui buvo pavesta įpareigoti ieškovą atvykti į teismo posėdį. Vykdydamas šią nutartį, atsakovas privalėjo rinkti informaciją apie ieškovą ir ją pateikti teismui. Vienas iš kriterijų, esančių pagrindu ginti ieškovo garbę ir orumą, turėtų būti faktas, jog visa ši informacija yra apie ieškovo asmenį ir žemina jo garbę ir orumą. Tai galėtų būti klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį privačiame ir viešajame gyvenime, nesąžiningą veiklą ir t. t. Atsakovo rašte bei tarnybiniame pranešime, adresuotuose teismui, nėra atitinkančios nurodytus kriterijus informacijos ir žinių apie ieškovo asmenį. Garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas - tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Tiek asmens garbę, tiek orumą lemia visuomenės vertinimas. Atsakovai teismui adresuotų dokumentų nepaskelbė visuomenei, todėl šiuose dokumentuose esanti informacija negalėjo turėti įtakos visuomenės nuomonės apie ieškovą pakitimui, kartu - jo garbės ir orumo pažeidimui. Kolegija sutiko su apylinkės teismo išvada, kad yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas žalai priteisti be svarbių priežasčių. Ieškovas save nurodo kaip teisininką, būdamas suimtas jis siųsdavo išsamius skundus oficialioms institucijoms (b. 1. 41-45), todėl yra pagrįsta išvada, kad suėmimo laikotarpiu jam nebuvo jokių objektyvių kliūčių ieškinio pareiškimui surašyti ir išsiųsti. Be to, ieškovas iš suėmimo buvo išleistas 2002 m. kovo 21 d., ieškinio senaties terminas baigėsi 2003 m. balandžio 14 d., t. y. jis po suėmimo turėjo vienerius metus ieškiniui pareikšti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 19 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 4 punktą paskleistomis laikomos žinios, paskelbtos dokumentuose, išdėstytos tarnybinėse charakteristikose, praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu, viešuose pasisakymuose bei paskelbtos kitu būdu žodine, rašytine ar kita materialine forma, ir kiekvienu atveju nustatant, ar buvo žinių paskleidimo faktas, teismas privalo išsiaiškinti, ar tos žinios tapo žinomos trečiajam asmeniui nepriklausomai nuo to, ar žinios buvo surinktos neprofesionaliai, neatitiko tikrovės ir yra pareigūnų neprofesionalumo ir netinkamumo eiti pareigas įrodymas, nes nebus žinių paskleidimo, kai žinios tik išsakomos asmeniui, apie kurį jos yra. Tiek atsakovo Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato žinios apie ieškovą rašte ir tarnybiniam pranešime teismui, tiek atsakovo T. Š. žinios apie ieškovą policijos viršilai K. J. buvo paskelbtos tretiesiems asmenims - teismui ir K. J.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 4 punkte nurodyta, kad teismas, atribodamas žinią nuo nuomonės, turi vadovautis aplinkybe, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti CPK nustatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ši turi remtis tikrais faktais, nes nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų, o teismo išvada, ar paskelbta nuomonė ar žinios apie tam tikrą faktą, gali būti padaryta tik ištyrus ir įvertinus visas konkrečias bylos aplinkybes. Nei pirmosios instancijos teismas sprendime, nei apeliacinės instancijos teismas nutartyje neištyrė ir nenustatė, kad atsakovo T. Š. pranešta apie ieškovą žinia policijos viršilai K. J., jog esu girtaujantis ir galiu valkatauti, yra paremta tikrais faktais, nes atsakovas T. Š. nedalyvavo teismo posėdžiuose, net nepateikė atsiliepimo į ieškinį teismui pagal teismo nutarties reikalavimus, kad būtų užtikrinta, jog jo nuomonė buvo reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. T. Š. suprato, kad negali pateikti tikrų faktų teismui apie ieškovo neva girtavimą ar valkatavimą nepriklausomai nuo to, kad atsakovas T. Š. privalėjo atsakyti į policijos pareigūno klausimus, tačiau jis negalėjo išgalvoti ir pranešti apie ieškovą netikrus faktus.

3. Iš byloje pateiktų dokumentų turinio matyti, kad tokios paskleistos žinios apie ieškovą, kaip nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas, girtavimas ir galėjimas valkatauti, o dėl to negalėjimas ieškovo atvesdinti į teismą, yra vienareikšmiškai visuomenėje suprantami kaip diskredituojanti ir klaidinga informacija apie ieškovą. Apie asmens padarytus teisės, moralės normų pažeidimus, negarbingus poelgius šeimoje, viešajame gyvenime tokių paskleistų žinių žeminantis pobūdis yra nenustatinėjamas, kai žodis ar jų junginys, kuriais išsakytos žinios, yra akivaizdžiai žeminantys, kaip neturintis gyvenamosios vietos, girtaujantis, galintis valkatauti ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. l nustatytos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nustatydamas, jog atsakovų paskleista informacija negalėjo turėti įtakos visuomenės nuomonei apie ieškovą ir ieškovo garbės ir orumo pažeidimui. Kasatoriaus teigimu, tokia informacija laikytina akivaizdžiai žeminančiomis žiniomis, tai protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie tokį asmenį.

Atsiliepimu į ieškovo A. B. kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto Vyriausiasis policijos komisariatas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas, vadovaudamasis BPK bei Policijos veiklos įstatymo reikalavimais, vykdė savo pareigas, t. y. surinko informaciją apie ieškovą ir ją pateikė teismui. Iš surinktos medžiagos matyti, kad teisėsaugos institucija neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Ši informacija buvo pateikta tik teismui, ji nebuvo paskelbta nei visuomenei, nei spaudoje, todėl jokių neigiamų pasekmių ieškovui nesukėlė. Pagal 1964 m. CK 7 straipsnį garbės ir orumo gynimas galimas, jei tokios žinios buvo paskelbtos per masines informacijos priemones. Šiuo atveju per masines informacijos priemones jokios žinios ieškovo atžvilgiu nebuvo paskelbtos. Nėra nustatyta fakto, kad policijos pareigūnų veiksmai (ar neveikimas) būtų neteisėti, kad jie tyčia skelbė tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos byloje aplinkybės

Ieškovas prašė pripažinti, kad atsakovo Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2000 m. balandžio 14 d. rašte ir 2000 m. balandžio 11 d. tarnybiniame pranešime viešai apie jį paskleistos žinios, kad ieškovas yra be nuolatinės gyvenamosios vietos, kad jis „pas tuos žmones tik užeidavo, bet kur gali gyventi nežino, nes jis yra girtaujantis ir gali valkatauti. Dėl šių priežasčių minėto piliečio atvesdinti negalima”, neatitinka tikrovės, pažeidžia ieškovo garbę ir orumą. Bylą nagrinėję teismai šios informacijos nepripažino pažeidžiančia ieškovo garbę ir orumą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad 2000 m. CK 2.24 straipsnio normos dėl asmens garbės ir orumo gynimo bei šiame kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Kadangi byloje pareikšto ieškinio dėl garbės ir orumo gynimo faktinis pagrindas yra Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2000 m. balandžio 14 d. rašte ir 2000 m. balandžio 11 d. tarnybiniame pranešime esanti informacija, dėl to taikytinos tuomet galiojusio 1964 m. (atitinkamos redakcijos) CK normos. Galiojusio CK 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti paneigti jo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 3 punkte išaiškino, kad asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: a) žinių paskleidimo faktas; b) faktas, jog paskleistos žinios yra apie ieškovą; c) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; d) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės.

Atsakovas Kauno miesto Vyriausiasis policijos komisariatas nurodytuose tarnybiniame pranešime ir rašte pateikė informaciją apie tai, kad nėra galimybių įvykdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. sausio 28 d. nutarties, kuria atsakovui buvo pavesta įpareigoti ieškovą atvykti į teismo posėdį. Kasacinio teismo vertinimu, atsakovui pagal kompetenciją privalu vykdyti įstatymų nustatytais atvejais teismo teikiamus pavedimus, dėl to šiuo atveju neįvykdęs teismo pavedimo atsakovas nurodytuose dokumentuose paaiškino priežastis, sutrukdžiusias įvykdyti tokį pavedimą. Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato tarnybiniuose raštuose nurodomos objektyvios priežastys – ieškovo neradimas paskutinėje žinomoje gyvenamojoje vietoje, taip pat Kauno miesto adresų biuro duomenys apie tai, kad ieškovas yra be nuolatinės gyvenamosios vietos. Kitos raštuose nurodomos priežastys yra subjektyvūs atsakovo T. Š. teiginiai apie aplinkybes, dėl kurių ieškovas gali neturėti nuolatinės gyvenamosios vietos. Šios aplinkybės nėra pripažintos tikrais faktais Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato raštuose, o yra pateikiamos tik kaip prielaidos, galinčios paaiškinti nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimo aplinkybes. Atsakovo T. Š. išreikštas subjektyvus neigiamas požiūris į ieškovą nėra kategoriškas, be to, toks išsakytas požiūris negali būti laikomas turinčiu atitikti tikrovę ir tiesos kriterijų. Dėl to Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato raštuose užfiksuota kito asmens išreikšta nuomonė neprivalo būti įvertinama kaip atitinkanti tikrovę, ši nuomonė buvo įrašyta cituojant tokios informacijos šaltinį (T. Š.), dėl to toks pasisakymas negali būti matuojamas kaip teisingas faktas. Tokia užfiksuota nuomonė negali įtikinti, kad yra rimta ir patikima. Taigi ieškovo nurodomai informacijai dėl aiškiai išreikšto subjektyvaus pobūdžio negali būti keliamas žinių atitikimo tikrovei kriterijus. Šiuo atveju valstybės institucijų tarnybinio susirašinėjimo medžiaga nelaikytina informacijos paskleidimu neapibrėžtam asmenų ratui, dėl to tokia informacija neatitinka žinių paskleidimo fakto kriterijaus.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 15.2 punkte konstatuota, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, esančiomis pagrindu praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Taigi ieškinio senaties termino praleidimo priežastys turi pateisinti visą laikotarpį, kuriuo buvo praleistas terminas, tuo tarpu ieškovas nurodo tik tas aplinkybes, pridėdamas jas patvirtinančius įrodymus, kurios pateisina dalį praleisto termino laikotarpio. Ieškovas nurodo, kad nuo 2001 m. birželio 8 d. buvo suimtas, apkaltinus nusikaltimo padarymu, 2001 m. birželio 15 d. - 2002 m. vasario 14 d. buvo tardymo izoliatoriaus ligoninėje, iš suėmimo ieškovas buvo paleistas 2002 m. kovo 21 d. Nuo šios datos ieškovo nurodomos aplinkybės (skundimasis silpna sveikata) nepagrindžia ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos, nes ieškovas pats ar per atstovą galėjo kreiptis į teismą. Be to, 2001 m. lapkričio 28 d. į ieškovo skundą buvo pateikta Seimo kontrolieriaus pažyma, šis ir kiti ieškovo kreipimaisi į valstybės institucijas reiškia, kad ieškovas buvo pajėgus pateikti taip pat ieškinį teismui. Atsižvelgiant į tokio pobūdžio bylos sudėtingumo laipsnį ir ieškovo turimą teisinį išsilavinimą, laikotarpis nuo 2002 m. kovo 21 d. iki 2003 m. lapkričio 26 d. buvo ilgesnis nei reikalingas ieškiniui surašyti ir jį paduoti teismui.

Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai nenuginčija kasacine tvarka skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų, kitų CPK 346 straipsnyje įvardytų pagrindų nenustatyta, dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai: Juozas Šerkšnas

Aloyzas Marčiulionis

Egidijus Laužikas.