Civilinė byla Nr. 3K-3-320/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
54.2; 93.2.5; 93.2.11; 113.5; 114.9.3.2; 114.11
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VBĮ Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovui VšĮ Klaipėdos universitetinei ligoninei dėl permokos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl permokos, susidariusios apmokant už ligoninėje suteiktas medicinos paslaugas iš teritorinės ligonių kasos biudžeto, priteisimo.
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės 212 131,31 Lt Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto žalai atlyginti, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Jis nurodė, kad 2008 m. vasario d. d. šalys sudarė sutartį „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“, kurioje buvo aptartos pagrindinės sąlygos ir tvarka, nustatanti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą draudžiamiesiems ir pateikimą apmokėti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos specialistai, vadovaudamiesi Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2008 m. spalio 31 d. direktoriaus įsakymu, atliko patikrinimą ir ekspertizę dėl radiologijos ambulatorinių III lygio paslaugų, suteiktų 2008 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu, organizavimo bei pateikimo apmokėti. 2008 m. gruodžio 12 d. surašyta patikrinimo pažyma, o atsižvelgdama į joje pateiktas išvadas 2009 m. sausio 15 d. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa surašė ekspertizės protokolą, kuriame nustatė, kad atsakovas, nesilaikydamas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, padarė 212 131,31 Lt žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Ieškovas atsakovui nustatė terminą iki 2009 m. vasario 12 d. grąžinti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 212 131,31 Lt, tačiau iki to laiko jis negrąžino padarytos žalos. 2009 m. vasario 19 d. atsakovui raštu pateikė raginimą iki 2009 m. kovo 6 d. atlyginti žalą, tačiau iki nurodytos datos atsakovas gera valia žalos neatlygino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė 212 131,31 Lt žalai Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginti bei procesines palūkanas. Teismas pažymėjo, kad 2008 m. vasario 6 d. sutartyje (11 punktas) nustatyta, jog jeigu tam pačiam pacientui dėl vienos priežasties stacionarinio ar ambulatorinio gydymo metu kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos ir intraveninės radiologijos tyrimai atliekami pradžioje be kontrasto, o vėliau – naudojant kontrastą, ši procedūra vertinama kaip vienas tyrimas ir pateikiama apmokėti už vieną tyrimą. Į bazinę kainą įskaičiuota gydytojo radiologo šių tyrimų atlikimas, įvertinimas ir atliktų tyrimų vaizdų aprašymas. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.12 punkte nustatyta, kad į bazinę kainą įeina atliktų tyrimų įvertinimas bei aprašymas. Dėl to teismas atmetė atsakovo argumentus, kad paslaugų apmokėjimas nevienareikšmis. Teismo teigimu, iš bylos medžiagos nustatyta, kad patikrinimo pažyma, ekspertizės protokolas yra galiojantys, Taikinimo komisija nepaneigė, jog pažeidimų nebuvo, todėl konstatuotina, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius (CK 6.200, 6.256 straipsniai). Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos dydį, motyvuodamas tuo, kad tiek patikrinimo pažymos, tiek ekspertizės protokolo prieduose išsamiai įvardytos asmenų ambulatorinės kortelės, suteiktų paslaugų kodai bei žalos dydis. Teismas konstatavo, kad, nesant kitų įrodymų, priešingą išvadą daryti nėra pagrindo (CPK 178, 185 straipsniai), todėl ieškovo reikalavimas priteisti 212 131,31 Lt žalos atlyginimo yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą 2010 m. kovo 16 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikėsi nuostatos, kad jei tam pačiam pacientui dėl vienos priežasties stacionarinio ar ambulatorinio gydymo metu kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos ir intervencinės radiologijos tyrimai atliekami pradžioje be kontrasto, o vėliau – naudojant kontrastą, ši procedūra vertinama kaip vienas tyrimas ir pateikiama apmokėti už vieną tyrimą. Teisėjų kolegija atmetė apelianto argumentus, kad gydytojo radiologo veiksmai, atliekant brangius tyrimus, atitinka gydytojo specialisto konsultacijos mastą ir turi būti vertinami kaip konsultacija nustatyta tvarka, o tokio tyrimo atlikimas apmokamas atskirai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 721 nustatyta tvarka bei, kad iki šių tyrimų atlikimo, jų metu, bei atlikus ir įvertinus tyrimus gydytojas radiologas pagal medicinos normos nustatytą kompetenciją atlieka papildomus veiksmus, kurie turi būti vertinami kaip konsultacija.
Teismas atmetė ir argumentą, kad teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtinta Lietuvos medicinos norma,,Gydytojas radiologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Šiame įsakyme nustatytos gydytojo radiologo teisės, kompetencija ir atsakomybė, tačiau nereglamentuojamas apmokėjimas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už sveikatos paslaugas, todėl teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo juo vadovautis.
Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad tiek patikrinimo pažymos, tiek ekspertizės protokolo prieduose išsamiai įvardytos asmenų ambulatorinės kortelės, suteiktų paslaugų kodai ir žalos dydis, bei, nesant kitų įrodymų, pagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad žala neįrodyta konkrečiais įrodymais bei priteisė iš atsakovo 212 131,31 Lt žalos atlyginimo (CK 6.200, 6.256 straipsniai).
Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė kiekvieno konkretaus mokėjimo epizodo, nurodyto 2008 m. gruodžio 12 d. patikrinimo pažymoje ir 2009 m. sausio 15 d. ekspertizės protokole. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovas, pateikdamas ieškinį, pagrindė, kuo jis įrodinėja ieškinio reikalavimų dydį. Pirmiau nurodyti lokaliniai teisės aktai įstatymų nustatyta tvarka atsakovo nebuvo ginčyti, todėl teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti. Kiekvieno ambulatorinėse ligonių kortelėse įrašyto epizodo, kaip nurodo apeliantas, teismas negali ištirti fiziškai (kai įrašų yra daugiau kaip 2 500), taip pat ir todėl, kad tam reikia specialių žinių – įvertinti, kokio pobūdžio medicinos veiksmą atitinkamos srities medikas atliko. Tuo tarpu atsakovai nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neprašė skirti ekspertizės ar apklausti specialių žinių turinčio tos srities specialisto.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmąja instancija. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnį ir nepagrįstai suteikė lokaliniuose ieškovo patikrinimo dokumentuose nustatytoms aplinkybėms prejudicinę reikšmę bei atleido ieškovą nuo pareigos įrodinėti aplinkybes bei faktus, nurodytus lokaliniuose ieškovo dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismo motyvacija, kad kiekvieno ambulatorinėse ligonių kortelėse įrašyto epizodo teismas negali ištirti tiek fiziškai, tiek dėl specialių žinių trūkumo, visiškai nepagrįsta ir pažeidžianti pagrindines įrodymų vertinimo taisykles. Šia motyvacija apeliacinės instancijos teismas aiškiai pripažįsta, kad teisėtam bei pagrįstam teismo sprendimo priėmimui būtina ištirti kiekvieną konkretų epizodą, tačiau atsisako tai daryti. Teismo pateikti atsisakymo tiesiogiai tirti įrodymus motyvai nenumatyti jokiame teisės akte ir pažeidžia CPK 185 straipsnį bei neatitinka jo taikymo praktikos. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad žala buvo padaryta daugiau kaip 2500 atskirų epizodų atvejų, tačiau nė vieno iš jų atskirai netyrė ir nevertino.
2. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas prašymas atidėti teismo procesą dėl atstovo ligos. Prašymas buvo pagrįstas gydytojų išduota pažyma, tačiau teismas jo netenkino. Tuo tarpu advokato dalyvavimas byloje galėjo sukelti nepageidaujamų komplikacijų – rimtą pavojų sveikatai.
3. Nutarties įžanginėje dalyje nepateikiama jokios informacijos apie asmenis, dalyvavusius nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (žodinio proceso atveju). Dėl to kyla pagrįstas įtarimas, ar nebuvo pažeistas CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes nėra jokių duomenų, kad teismas, atsisakęs išklausyti atsakovo parodymų apie aplinkybes, kuriomis remtasi teikiant apeliacinį skundą, neišklausė ir ieškovo atstovų.
Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
1. Ieškovas yra kompetentinga kontroliuojanti institucija su jai įstatymuose ir kitais teisės aktuose nustatytomis funkcijomis, teisėmis ir pareigomis, todėl teismai pagrįstai pripažino ieškovo rašytinių įrodymų tikrumą bei pakankamumą. Ieškovo patikrinimo pažyma bei ekspertizės protokolas turi oficialiojo rašytinio įrodymo galią. Šiuose dokumentuose užfiksuotų aplinkybių atsakovas nepaneigė jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, neginčijo žalos pobūdžio, medicininės dokumentacijos turinio. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį, pagrindė, kuo jis įrodinėja ieškinio reikalavimų dydį (CPK 178 straipsnis), šių lokalinių aktų atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, neprašė skirti ekspertizės ar apklausti specialių žinių turinčio tos srities specialisto.
2. Nepagrįsta atsakovų argumentacija dėl prašymo atidėti teismo procesą dėl atstovo ligos. Teismas galėtų bylos nagrinėjimą atidėti, jeigu teismas neatvykimo priežastis pripažintų svarbiomis (CPK 246 straipsnis). CPK 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neatvykimas dėl ligos, atostogų, komandiruotės, kitoks užimtumas, šalies atstovo užimtumas kitose bylose ir panašios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis.
3. Atsakovas nepagrįstai įtaria, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Ieškovas 2010 m. kovo 1 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą nagrinėti bylą ieškovo atstovui nedalyvaujant ir viešame posėdyje ieškovo atstovo nebuvo.
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Šio kasacinio skundo argumentais kasatorius siekia pagrįsti poziciją dėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padarytų proceso teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, kai jie turi įtakos sprendimo (nutarties) teisėtumui, ir tokiu proceso teisės normų taikymu nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl teritorinių ligonių kasų atliekamų sveikatos priežiūros įstaigų veiklos patikrinimų pagrindu priimamų teisės taikymo aktų teisinės reikšmės
Turėdami tikslą įvertinti ieškovo atlikto atsakovo veiklos patikrinimo kaip organizuojamos bei pateikiamos apmokėti gydytojų radiologų III lygio ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, teisinę reikšmę, privalu aptarti kai kurias Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, atskleidžiančias Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto tvarką, privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų kompetenciją bei sveikatos priežiūros įstaigų teises ir pareigas vykdant privalomąjį sveikatos draudimą.
Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos šios asmens sveikatos priežiūros paslaugos: prevencinė medicinos pagalba, medicinos pagalba, medicininė reabilitacija, slauga, socialinės paslaugos bei patarnavimai, priskirti asmens sveikatos priežiūrai, ir asmens sveikatos ekspertizė. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos (Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnis).
Sveikatos draudimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad privalomąjį sveikatos draudimą vykdo šios institucijos: Privalomojo sveikatos draudimo taryba; Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos; teritorinės ligonių kasos.
Apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Sveikatos draudimo įstatymu ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones (Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis). Teritorinės ligonių kasos sutartyse numatytomis sąlygomis, neviršydamos patvirtinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto skirtų asignavimų, privalo apmokėti asmens sveikatos priežiūros įstaigų, su kuriomis jos yra sudariusios sutartis, pateiktas sąskaitas (Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnis).
Pirmiau nurodytos Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios sutartinį teisinių santykių pobūdį tarp teritorinių ligonių kasų, kaip subjekto, vykdančio privalomąjį sveikatos draudimą, ir sveikatos priežiūros įstaigų, kartu parodo ir tarp šių subjektų susiformuojančių teisinių santykių mišrų pobūdį, suponuotą a priori vienos iš sutarties šalių išskirtine teisine padėtimi dėl jos kaip viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto, ne tik administruojančio Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto skirtus asignavimus, bet ir atliekančio teikiamų paslaugų kiekio ir kokybės bei su tuo susijusios sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolės funkcijas, statuso. Sveikatos draudimo įstatymo 31, 32 ir 33 straipsniuose, apibrėžiančiuose Valstybinės ligonių kasos ir teritorinių ligonių kasų kompetenciją, nustatyta pareiga kontroliuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kiekį ir kokybę, taip pat kad suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitiktų nustatytus reikalavimus bei su tuo susijusią sveikatos priežiūros įstaigų veiklą; tikrinti, ar teisingai išrašomos sveikatos priežiūros įstaigų sąskaitos, ir su tuo susijusius buhalterinius bei kitus dokumentus. Šie administracinio teisinio pobūdžio santykiai lemia specifinę atliekant kontrolės funkcijas priimamų teisės taikymo aktų teisinę reikšmę.
Pažymėtina, kad CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (prima facie). Aplinkybės, nustatytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.
Tačiau teritorinių ligonių kasų atliekamų sveikatos priežiūros įstaigų veiklos patikrinimų pagrindu priimamų teisės taikymo aktų nėra teisinio pagrindo priskirti oficialiesiems rašytiniams įrodymams pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjamas ginčas tarp dvejopą teisinį statusą - kaip kontroliuojančio subjekto ir sutarties šalies – turinčios teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos dėl reikalavimo sveikatos priežiūros įstaigai atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą, nes šiuo atveju patikrinimu nustatyti teisės pažeidimų faktiniai ir teisiniai pagrindai yra nagrinėjamo ginčo dalyko sudėtinė dalis. Tačiau, kita vertus, būtina pažymėti ir tai, jog viešojo administravimo subjekto įgalinimus turinčios teritorinės ligonių kasos atliktų patikrinimų pagrindu priimami teisės taikymo aktai, kuriais konstatuojamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų įgijimas be teisėto pagrindo fiksuojant faktinius pažeidimus, bylose dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo, kai į teismą kreipiasi teritorinės ligonių kasos vadovaudamosi Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsniu, nors ir neturi didesnės įrodomosios galios įrodinėjimo procese (CPK 176 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis), yra kontroliuojančio subjekto pagal kompetenciją priimtas teisės taikymo aktas ir jame fiksuoti teisės pažeidimai turi būti paneigiami šalies, kuri ginčija juos buvus, iniciatyva teikiant įrodymus. Remiantis bendrosiomis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, šalis, neigianti buvus pažeidimą, teikia įrodymus, kuriais grindžia tokius savo argumentus, todėl šalis, veikianti kaip kontrolės funkcijas atlikęs subjektas ir kartu kaip įstatymo įpareigotas reikalauti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo subjektas, įgyja pareigą visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėti tokį kitos šalies ginčijamą pažeidimą buvus.
Šioje byloje kasatorius neveikė taip, kaip privalėjo veikti įrodinėjimo procese pagal anksčiau nurodytas taisykles, todėl kasacinis teismas prieina prie išvados, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netirdami kiekvieno iš patikrinimo metu konstatuotų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų įgijimo be teisėto pagrindo faktų pažeidė CPK 183 straipsnio reikalavimus ir dėl to neturėjo teisinių prielaidų tinkamai įvertinti byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl šių kasatoriaus nurodomų argumentų nėra teisinio pagrindo.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su kasatoriaus prašymu atidėti bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, teisinio vertinimo
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino gydytojų išduota pažyma pagrįsto kasatoriaus prašymo atidėti teismo procesą dėl atstovo ligos ir taip pažeidė jo teises.
Pagal CPK 156 straipsnio 1 dalį atidėti bylos nagrinėjimą teismas turi teisę CPK nustatytais atvejais, taip pat tais atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, kad neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina išreikalauti naujus įrodymus ar dėl kitų svarbių priežasčių (neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas, šalies atstovo užimtumas kitose bylose ir kitos panašios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis priežastimis). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog įstatymo požiūriu neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos paprastai nelaikomas svarbia priežastimi ir tik teismo diskrecijai palikta teisė spręsti šį klausimą prašančiojo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. antstolis R. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-225/2009). Tačiau tokia teisė nereiškia absoliučios teismo laisvės pasirinkti, kokį sprendimą dėl pateikto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą priimti. Ši teismo teisė turi tarnauti bendriesiems civilinio proceso tikslams ir užtikrinti tinkamą civilinio proceso principų įgyvendinimą, o tai kartu reiškia ir teismo pareigą išdėstyti teisinius argumentus, kuriais remiantis priimami tam tikri procesiniai sprendimai naudojantis teismo diskrecija. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai, kuriuose išdėstyti išsamūs šalių argumentai dėl ginčo pagrindų ir dalyko. Tai, kad šalių argumentai, paaiškinimai ir atsikirtimai į juos yra išdėstyti raštu ir teismui žinomi, vertintina kaip esminė aplinkybė priimant sprendimą dėl prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas neatidėti bylos nagrinėjimo, tinkamai taikė pirmiau nurodytas proceso taisykles, o kasacinio skundo argumentų dalis dėl atsakovo procesinių teisių pažeidimo yra nepagrįsta.
Dėl rungimosi principo pažeidimo
Kasatorius nurodo, kad, nutarties įžanginėje dalyje nepateikus jokios informacijos apie asmenis, dalyvavusius nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (žodinio proceso atveju), galėjo būti pažeistas CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes nėra jokių duomenų, kad teismas, atsisakęs išklausyti atsakovo paaiškinimų apie aplinkybes, kuriomis remtasi teikiant apeliacinį skundą, neišklausė ir ieškovo atstovų.
Į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo kviečiamos abi bylos šalys. Ieškovas 2010 m. kovo 1 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą nagrinėti bylą ieškovo atstovui nedalyvaujant. Viešame teismo posėdyje ieškovo atstovas nedalyvavo. Atsakovo atstovas advokatas posėdyje nedalyvavo dėl ligos, o teismas, laikydamasis CPK 156 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio atstovo ligos nepripažino pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą. Proceso šalis, atsižvelgdama į CPK 7 straipsnio reikalavimus, privalėjo pasirūpinti kito atstovo dalyvavimu, o to nepadariusi prisiėmė visus procesinius nedalyvavimo teismo posėdyje padarinius, kurie be teisėto pagrindo kasatoriaus laikomi rungimosi principo pažeidimu.
Valstybė kasaciniame procese patyrė 30,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Remiantis CPK 96 straipsniu šios išlaidos priteisiamos iš atsakovo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės (j.a.k. 190468035) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j.a.k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 30,80 (trisdešimt litų 80 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius
Egidijus Laužikas
