Dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-230/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 30.2; 30.10

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio, Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. O. ir V. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. O. ir V. Č. ieškinį atsakovams V. B. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo; trečiasis asmuo VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalių – kaimyninių žemės sklypų savininkų – ginčas kilo dėl atsakovo V. B. pastatytų šiltnamio ir atraminės sienelės statybos teisėtumo ir ieškovų teisių bei interesų pažeidimo.

Ieškovai teigia, kad atsakovas V. B., kurio žemės sklypas ribojasi su jų žemės sklypais, pastatė ant bendros sklypų ribos inžinerinį statinį – atraminę sienelę, taip pat stacionarų šiltnamį, nesilaikydamas aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – STR 1.01.07:2002) 1 priede nustatytų atstumų nuo kaimyninių, t. y. ieškovų, žemės sklypų, o atraminę sienelę – ir leistino aukščio reikalavimų. Atsakovas neprašė rašytinių ieškovų sutikimų, be to, neturi supaprastinto atraminės sienelės projekto.

Ieškovai V. O. ir V. Č. nurodė, kad jų sklypų dalys (apie 3 m pločio), kurios ribojasi su atramine sienele, iki gegužės mėn. vidurio būna įšalusios ir dėl to neįmanoma sodinti augalų, o vasarą visą laiką būna šešėlis, kenkiantis augalams. Remdamiesi CK 4.103 straipsniu, ieškovai prašė pripažinti neteisėta atsakovo V. B. žemės sklype Trakuose, Statybininkų g. 5A, esančių šiltnamio ir atraminės sienelės, kuri ribojasi su ieškovų žemės sklypais, statybą; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį dėl nurodytų šiltnamio ir atraminės sienelės pripažinimo tinkamais naudoti, taip pat šių statinių teisinę registraciją; įpareigoti atsakovą V. B. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti nurodytus šiltnamį ir atraminę sienelę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje yra kilęs dėl savininko teisių gynimo nuo galimų pažeidimų, todėl ieškovai turi įrodyti, kaip konkrečiai pažeistos jų teisės.

Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo atraminė sienelė pastatyta 1997 m., sutiko su ieškovų argumentu, kad ji yra arčiau ieškovų ir atsakovo žemės sklypų bendros ribos, o 2006 m. pastatytas šiltnamis – arčiau ieškovo V. O. žemės sklypo ribos, negu nustatyta teisės aktų. Kartu teismas nurodė, kad atsakovo žemės sklype esančių šiltnamio ir atraminės sienelės statybos nesuderinimas su ieškovais (negautas jų sutikimas) rodo statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos nesilaikymą, tačiau savaime nepatvirtina, jog yra pažeidžiamos kaimyninių žemės sklypų savininkų teisės – turi būti įrodyta konkreti grėsmė ar kiti galimi neigiami padariniai kaimyniniams žemės sklypams ar juose esantiems statiniams. Ieškovų paaiškinimus, kad dėl atsakovo žemės sklypo šiaurinėje pusėje esančių ginčo statinių jų žemės sklypams daromas neigiamas poveikis, teismas vertino kritiškai ir nurodė, jog juos paneigia atsakovo paaiškinimai ir antstolio R. Vižainiškio 2008 m. gegužės 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriais nustatyta, kad ieškovų žemės sklypuose prie jų ribos su atsakovo žemės sklypu auga įvairūs augalai; ieškovų argumentus dėl jų teisių pažeidimo paneigia byloje esančios nuotraukos, iš kurių matyti, kad ieškovo V. Č. žemės sklype taip pat yra atraminė sienelė, kuri yra panašaus aukščio ir lygiagreti atsakovo žemės sklype esančiai atraminei sienelei; be to, ieškovo V. Č. žemės sklypo ribas atitverianti tvora yra su pamatu, kurios viršutinės konstrukcijos pritvirtintos prie ginčo atraminės sienelės ir yra tokio paties aukščio; atraminių sienelių būtinumą patvirtino ieškovo V. O. paaiškinimai teismo posėdžio metu. Teismas pažymėjo, kad, nugriovus ginčo atraminę sienelę, kiltų šlaito, esančio atsakovo žemės sklype ties ieškovų žemės sklypų riba, žemės nuošliaužos grėsmė, tai akivaizdžiai pažeistų ieškovų teisėtus interesus, todėl, šalims nesutarus, kiltų naujas ginčas. Nustatęs, kad atsakovo žemės sklype esantys ginčo statiniai pastatyti pažeidžiant teisės aktų nustatytą atstumą iki kaimyninių žemės sklypų ribos, neturint tam ieškovų sutikimo, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsniai), vertino šiuos pažeidimus kaip formalius, dėl kurių nedaroma jokio neleistino neigiamo poveikio ieškovų žemės sklypams ar juose esantiems statiniams.

Kadangi atsakovui V. B. buvo išduotas statybos leidimas statyti šiltnamį, o ieškovai neginčijo galiojančių dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas, t. y. statinių išdėstymo schemos, statinių projekto ir Trakų rajono savivaldybės administracijos išduotų statybos leidimų, teismas, vadovaudamasis CK 4.103 straipsniu, konstatavo, kad statybos leidimas nėra nuginčytas, todėl ieškovai neįrodė, kad dėl šiltnamio ir atraminės sienelės statybos jų teisės yra pažeistos, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovai neįgalioti ginti viešojo intereso, t. y. prižiūrėti, kaip laikomasi teisės aktų reglamentuotos statybos vykdymo tvarkos ir kvestionuoti su tuo susijusių priimtų aktų teisėtumo, nes ši funkcija – statybos valstybinė priežiūra apskrities lygmeniu – yra priskirta Apskrities viršininko administracijai, kuri nenustatė atsakovo žemės sklype savavališkų ar neteisėtų statybų.

Pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui V. B. 6364,80 Lt už advokato padėjėjos teisinę pagalbą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 4 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje ieškovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, antstolio G. M. 2008 m. kovo 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nebuvo nuginčyti viešojo registro duomenys dėl ginčo atraminės sienelės statybos metų, sienelės aukščio. Nustačiusi, kad ginčo atraminė sienelė pastatyta 1997 m., o jos aukštis yra 1,7 m, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtinto STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ A priedo „Pagalbinių statinių (darbų), kuriuos statyti atlikti nereikia leidimo“, sąrašo 4.10 punktą šiai sienelei statybos leidimo nereikėjo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neteikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad šiltnamio ir atraminės sienelės pastatymas daro neigiamą neleistiną poveikį ieškovų žemės sklypams, jog ieškovų žemės sklype esantys pastatai neteks stabilumo, atsakovas V. B. pateikė įrodymus, paneigiančius ieškovų nurodytas aplinkybes apie tai, kad jų sklypų dalis (apie 3 m pločio), besiribojanti su atramine sienele iki gegužės mėn. vidurio būna įšalusi, dėl to neįmanoma sodinti augalų, o vasarą visą laiką būna šešėlis, kenkiantis augalams, todėl kolegija padarė išvadą, jog ieškovai neįrodė, jog jų teisės ir interesai yra pažeidžiami, taigi jų reikalavimai netenkintini.

Teisėjų kolegija nustatė, kad, atsižvelgiant į tai, kad byla buvo sudėtinga dėl įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo, į bylos nagrinėjimo trukmę, į tai, kad atsakovo atstovė advokato padėjėja ne tik surašė atsiliepimus į ieškinį, atstovavo teismo posėdžiuose, bet ir teikė konsultacijas atsakovui, pirmosios instancijos teismo priteista 6364,80 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjos pagalbą suma atsakovui yra protinga, reali ir pagrįsta.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai V. O. ir V. Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti kasatorių naudai bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodinėjimo dalyko bylose dėl neteisėtos statybos, CK 4.103 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasatorių teigimu, šios kategorijos bylose atskirose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, kuriais suformuota praktika, aiškinant statybos norminių teisės aktų nuostatas dėl asmenų teisių pažeidimo neteisėtai statant statinius mažesniu atstumu nuo jų žemės sklypų, nei tai leidžiama, nevienodai nustatomas įrodinėjimo dalykas: vienais atvejais preziumuojama, kad, statant statinius arčiau nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo be jo savininko sutikimo, pažeidžiamos pastarojo teisės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr.A/10-809-2007), kitais atvejais konstatuojama, kad ieškovai, reiškiantys reikalavimus CK 4.103 straipsnio pagrindu, turi įrodyti, kaip konkrečiai yra pažeistos ar bus pažeistos jų teisės, pastačius statinį be jų sutikimo mažesniu atstumu nuo sklypų ribos, nei leidžiama, nelaikant statybos reglamento reikalavimo dėl privalomojo statybos atstumo nesilaikymo kaimyninio sklypo savininko teisių pažeidimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2007; 2009 m. birželio 15 d. nutartyje šioje civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-240/2009). Bylą nagrinėję teismai vadovavosi pastarąja pozicija, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2007 nuostatos nepaneigtos aukštesniąją galią turinčio Aukščiausiojo Teismo akto (pvz., skyriaus išplėstinės kolegijos nutarties ar skyriaus plenarinės sesijos nutarimo, paskelbtų Aukščiausiojo Teismo biuletenyje). CK 4.103 straipsnio taikymas kyla ne iš privačių civilinių teisinių santykių (delikto), o iš viešosios teisės pažeidimo, tai preziumuoja viešojo intereso pažeidimą ir kartu jo gynimo būtinumą. Tai suponuoja išvadą, kad privalomas įrodinėjimo dalykas, siekiant, kad teismas taikytų šią teisės normą, yra statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų bei normatyvinių statybos dokumentų pažeidimas, tai neužkerta kelio teikti teismui įrodymus ir apie neigiamus neteisėtos statybos padarinius, tačiau jų nepateikimas ar neįrodymas nereiškia kreipimosi į teismą nepagrįstumo, eliminuojančio šios teisės normos taikymą. Teismai neteisingai aiškino CK 4.103 straipsnio sąvoką „asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami“, laikydami, kad būtent teisių ir interesų pažeidimas neteisėtos statybos padariniais yra pagrindinis įrodinėjimo dalykas. Sisteminis šios teisės normos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad taip tik apribojamas subjektų, turinčių teisę kreiptis į teismą, sąrašas. Byloje įrodyta ir pripažinta atsakovo, kad jis, statydamas ginčo statinius arčiau kaimyninių sklypų ribos, nei leidžiama, neturėjo būtino tokiu atveju kaimyninių žemės sklypų savininkų sutikimo ir net nesiekė jį gauti. Tai reiškia, kad buvo pažeista teisės aktuose įtvirtinta ieškovų teisė spręsti dėl jiems atsirasiančių nepatogumų bei neigiamų padarinių, pastačius statinius arčiau sklypų ribos, ir duoti ar ne tokį sutikimą. Būtent šios teisės pažeidimas atitinka įstatymo nuostatą apie pažeistą teisę ir teisėtus interesus bei priskiria privačius asmenis prie tos kategorijos asmenų, kuriems įstatymo suteikiama teisė kreiptis į teismą CK 4.103 straipsnio pagrindu. Kitas argumentas, patvirtinantis tokią poziciją, yra iš teisės teorijos kylantis principas, kad negali būti nustatomos skirtingos savo tikslingumu bei apimtimi įrodinėjimo pareigos skirtingiems toje pačioje teisės normoje nurodytiems subjektams, privalantiems įrodyti tą pačią aplinkybę.

2. Dėl netinkamo aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ taikymo. Teismai pripažino, kad ginčo statiniai pastatyti pažeidžiant statybos teisėtumą reglamentuojančius teisės aktus, tai eliminuoja tokių statinių pripažinimą tinkamais naudoti, tačiau neteisėtai ir nepagrįstai netaikė STR 1.11.01:2002 ir nesprendė dėl ieškinio reikalavimų pripažinti neteisėta atsakovo žemės sklype esančių šiltnamio ir atraminės sienelės statybą bei panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį dėl nurodytų šiltnamio ir atraminės sienelės pripažinimo tinkamais naudoti, apsiribodami tik asmens teisių pažeidimo vertinimu. Akivaizdu, kad, nenusprendus dėl statybos neteisėtumo, negalima konstatuoti ir teisių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl nurodytų ieškinio reikalavimų bei šiuo klausimu pateiktų argumentų apeliaciniame skunde, tai vertintina kaip apeliacinio skundo neišnagrinėjimas.

3. Dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartyje esančiais išaiškinimais dėl teismo kompetencijos pripažinti savavališkos (neteisėtos) statybos faktą, nesiaiškino nė vienos iš reikalaujamų išsiaiškinti faktinių aplinkybių tam, kad būtų pakankamas pagrindas tinkamai taikyti įstatymo normas ir priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą šioje byloje.

4. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nė dėl vieno apeliacinio skundo teisinio argumento, kartu neįvykdė kasacinio teismo išaiškinimo dėl būtinumo nustatyti, ar padaryti statybos norminių aktų pažeidimai yra esminiai. Nutartyje iš viso nepasisakoma, ar atsakovas teisėtai pastatė ginčo statinius, nors tai yra ginčo esmė ir iš to kildinamas ieškinio reikalavimas pripažinti ginčo statinių statybą neteisėta. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis apeliacinio teismo posėdžio metu kasatorių nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008, kurioje išaiškinta, kad savavališkos (neteisėtos) statybos faktas konstatuojamas pagal statinio statybos pradžioje galiojusius teisės aktus.

5. Dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 straipsnio, 182 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 185 straipsnio) netinkamo taikymo. Teismai neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, atleisdami atsakovą nuo tų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiami jo atsikirtimai į ieškinį, įrodinėjimo, o iš ieškovų reikalaudami tokių įrodymų apie atraminės sienutės patvarumą, kurių neįmanoma gauti civilinio proceso priemonėmis. Tai, kad esant ginčui statytojas turi pareigą įrodyti statomo statinio patvarumą ir nepavojingumą, nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-604/2004; Nr. 3K-3-462/2007. Atsakovas turėjo galimybę kreiptis į ieškovus dėl sutikimo, o jo negavęs, ginčyti atsisakymą teisme, tačiau ja nepasinaudojo ir sąmoningai, žinodamas, kad pažeidžia įstatymus, pastatė ginčo statinius – teisės aiškinimo aspektu yra aktualus Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, ar toks asmuo, kilus ginčui teisme dėl statybos teisėtumo, gali remtis sąžiningumo prezumpcija, tai lemia pagrindinę įrodinėjimo naštą bylą inicijavusiam asmeniui, ginčijančiam statybos teisėtumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino į bylą pateikto Aplinkos ministerijos rašto, kuriame aiškinama STR 1.11.01:2002 taikymo praktika. Pažeisdami suformuotą teismų praktiką, teismai nevertino esminės aplinkybės, kad ginčo statinių statyba buvo pradėta ir vykdoma be privalomo sutikimo, o atraminė sienutė ir be privalomo projekto, t. y. savavališkai, pažeidžiant statybos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad preziumuojama, jog statant statinius arčiau nurodytų atstumų iki kaimyninio sklypo be jo savininko sutikimo pažeidžiamos šio teisės, ir pabrėžęs, kad kiekviena prezumpcija gali būti nuginčyta, jos nuginčijimu laikė atsakovo privačiu pavedimu antstolio konstatuotą aplinkybę, kad gegužės mėnesio pabaigoje ieškovų žemės sklypuose auga žolė ir medžiai bei paruoštas dirvožemis sodinimui, o dalis daržo užsodinta, kasatorių nuomone, tai nėra pakankama aplinkybė jų teisių pažeidimo prezumpcijai nuginčyti. Apeliacinės instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl aptariamo teisinio argumento ir sprendė bylą priešingai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2007 esančiam išaiškinimui, nepripažindamas ieškovų teisių pažeidimo dėl atsakovo padarytų statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, t. y. netaikydamas prezumpcijos. Šis nukrypimas nuo formuojamos teismų praktikos lėmė įrodinėjimo proceso pažeidimus, nes preziumuojamas aplinkybes turi nuginčyti šalis, prieš kurią ji nukreipta, o ne ta šalis, kuri grindžia savo ieškinį preziumuojama aplinkybe (CPK 182 straipsnio 4 dalis).

6. Dėl CPK 98 straipsnio pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo priteisė atsakovui didesnę piniginę kompensaciją už advokato teiktą teisinę pagalbą, nei tai nustatyta Teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiama teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokia priteista atstovavimo išlaidų suma, neįvertinęs atliktų mokėjimų paskirties ir atitikties Rekomendacijose nurodytoms priteistinoms sumoms. Be to, teismai į atsakovui priteistinų atstovavimo išlaidų sumą įtraukė ir 1500 Lt advokato padėjėjo Sauliaus Pėdnyčios paslaugoms apmokėti, nors šis advokato padėjėjas atsakovo neatstovavo pirmosios instancijos teisme, sutarties priedo, kuriuo remiantis išrašyta sąskaita, į bylą nepateikta, sutartyje nurodyta, kad ji neatlygintinė ir nėra jokios nuorodos, kad ji susijusi su šia byla. Akivaizdu, kad ši pinigų suma iš ieškovų priteista be jokio teisėto pagrindo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. B. prašo netenkinti kasacinio skundo, Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodinėjimo dalyko bylose dėl neteisėtos statybos, CK 4.103 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Skundo pagrindais ir argumentais kasatoriai vėl kelia tuos pačius klausimus ir nepagrįstai kvestionuoja šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartyje Nr.3K-3-240/2009 jau pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus ir nurodymus dėl tiek teisės kreiptis į teismą pagal CK 4.103 straipsnio įgyvendinimo, tiek teisės į tokio ieškinio patenkinimą sąlygas (iš esmės šioje nutartyje kasacinis teismas nustatė įrodinėjimo dalyką).

2. Dėl netinkamo aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ taikymo. Teismai nenustatė, kad statiniai būtų pastatyti iš esmės pažeidžiant statybos teisėtumą reglamentuojančius teisės aktus (Trakų rajono apylinkės teismas sprendė, kad statinių dislokacija pažeidžia tam tikrus reikalavimus, bet vertino tai kaip formalų pažeidimą, o Vilniaus apygardos teismas tokių išvadų nepanaikino), o pagrindas atsisakyti pripažinti statinį tinkamu naudoti yra siejamas ne su bet kokiais (formaliais), bet su esminiais neatitikimais (tai yra nurodoma ir kasatorių tiek apeliacinės instancijos teismui, tiek ir kasaciniam teismui pateiktame Aplinkos ministerijos 2009 m. liepos 21 d. rašte).

3. Dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas tikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal kasatorių teiktą apeliacinį skundą, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktų išaiškinimų, tyrė ir nustatinėjo visas reikšmingas bylos išsprendimui aplinkybes, ne tik pats aktyviai aiškinosi aplinkybes, susijusias su sienutės pastatymo metų fiksavimu, bet ir ne kartą siūlė šalims pateikti turimus įrodymus. Ieškovai (nors tokią galimybę turėjo) nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nuginčyti oficialiuosius rašytinius įrodymus. Skundžiamoje nutartyje nenustatyta pagrindo taikyti CK 4.103 straipsnio sankcijos, taigi nebuvo poreikio ir nustatinėti pažeidimo sunkumo sankcijos parinkimo tikslais. Kasatorių teiginys, kad neva buvo pažeista jų teisė teikti įrodymus, vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise: apeliacinės instancijos teismas net keletą kartų siūlė kasatoriams, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, pateikti įrodymus, kuriais ieškovai įrodinėtų ieškinio reikalavimus, tačiau ieškovai pareiškė, kad neįrodinės faktinių aplinkybių ir remsis tik teisiniais argumentais.

4. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Pagal kasatorių cituojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Šiuo atveju teisiškai reikšmingas aplinkybes nagrinėjamam ginčui, o būtent poreikį nustatinėti ir vertinti, ar ieškovai patiria kokį nors neigiamą poveikį dėl statinių, kuriuos reikalauja nugriauti pagal CK 4.103 straipsnį, nustatė bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 15 d. nutartimi. Iš jos turinio matyti, kad Teismas pasisakė dėl visų teisiškai reikšmingų nagrinėjamam ginčui aplinkybių.

5. Dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 178 straipsnio, 182 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 185 straipsnio) netinkamo taikymo. Kasatoriai pakartotinai kelia jau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išspręstą įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodinėjimo dalyko klausimą. Teismai visapusiškai ištyrė ir vertino visas aplinkybes, su kuriomis yra siejama teisė į ieškinį bei teisė į pažeistų teisių gynybą pagal CK 4.103 straipsnį, nenukrypstant ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, bei laikantis išaiškinimų, suformuotų konkrečiai šioje civilinėje byloje priimtoje 2009 m. birželio 15 d. nutartyje.

6. Dėl CPK 98 straipsnio pažeidimo. Kasatoriai nurodo, kad pirmojoje instancijoje atsakovui neatstovavo advokato padėjėjas Saulius Pėdnyčia, todėl jo paslaugoms patirtos išlaidos įtrauktos nepagrįstai (beje, šio argumento apeliaciniame skunde kasatoriai nenurodė), tačiau byloje yra duomenų, jog advokato padėjėjas Saulius Pėdnyčia atstovavo atsakovui surašant pirmąjį atsiliepimą į ieškovų ieškinį (kuris vėliau buvo ne kartą tikslintas). Atsakovas pažymi, kad bylos sudėtingumą ir ilgą nagrinėjimą, lėmusį dideles bylinėjimosi išlaidas, lėmė patys kasatoriai, ne kartą keitę savo reikalavimus.

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo dalyko bylose, kuriose ginčijamas statybų teisėtumas statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu

Nagrinėjamoje byloje kasatoriai, remdamiesi CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, prašė pripažinti atsakovo sklype esančius statinius pastatytais neteisėtai – pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: nesilaikant norminiuose teisės aktuose nustatytų atstumų, statant statinius kaimyniniame sklype, ir nesant sutikimo taip daryti bei neturint supaprastinto projekto.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo dalyko bylose, kuriose kaimyninių sklypų savininkai nesutaria dėl statybų viename iš sklypų, yra nevienoda: vienose kasacinėse bylose išaiškinta, kad kaimyninio sklypo savininkas, prieštaraujantis dėl statybų, nukrypstant nuo teisės aktuose nustatytų atstumų, neprivalo motyvuoti atsisakymo duoti sutikimą, t. y. įrodyti, kad tokios statybos sukels (sukelia) jam neigiamų padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje K. S. v. L. J., bylos Nr. 3K-3-180/2007; 2010 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje E. Š. v. V. A. Ž., bylos Nr. 3K-3-296/2010); kitose – kad atsisakymas duoti sutikimą turi būti protingai motyvuotas ir pagrįstas, be to, prieštaraujantis statyboms asmuo turi įrodyti, kad statybos sukels (sukelia) jam neigiamų padarinių, nes tokie asmenys neįgalioti prižiūrėti, kaip laikomasi statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje A. Š. v. A. J. P., bylos Nr. 3K-3-441/2007; 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje G. C. ir kt. v. V. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-651/2005).

Konstatavusi būtinumą suvienodinti kasacinio teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, kai reikalavimas reiškiamas, remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi, ir statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. kaimyninio sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas jo subjektinės teisės, garantuojamos tuo teisės aktu, pažeidimu. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad būtina skirti negatorinį ieškinį, reiškiamą CK 4.99 straipsnio pagrindu siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę, ir ieškinį dėl neteisėtų statybų padarinių pašalinimo, reiškiamą CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu siekiant apginti viešosios teisės aktų garantuojamas teises: pirmuoju atveju įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems pastatams, o antruoju, minėta, – vien teisės aktų reikalavimų pažeidimas.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 4.103 straipsnio 1 dalį ir pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Be to, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad kasatoriai, norėdami įrodyti savo teisių pažeidimą, turėjo nuginčyti statybos leidimą, netinkamai taikė CK 4.103 straipsnį 1 dalį, nepagrįstai išplėtė įrodinėjimo dalyką ir pažeidė dispozityvumo principą, neatsižvelgdamas į tai, kad kasatoriai prašė pripažinti atsakovo statinių statybą neteisėta, tačiau jie neturi pareigos kontroliuoti už statybos priežiūrą atsakingų valstybės institucijų veiklos ir ginčyti visų jų priimamų aktų, siekdami apginti savo pažeistas teises, kurias jie turi galimybę apginti kitomis priemonėmis.

Dėl statybą reglamentuojančių teisės aktų ir būtinumo laikytis juose nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos

Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis ir žemės sklypo savininko teisę būti statytoju įtvirtinantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, kurio 2 straipsnio 54 dalyje nustatyta, kad statinio projektavimo, statybos, statinio pripažinimo tinkamu naudoti, statinio naudojimo, priežiūros ir nugriovimo reikalavimus, taisykles, bendruosius principus ir charakteristikas nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai: statybos techniniai reglamentai, statybos bei statinių naudojimo ir priežiūros taisyklės, standartai, techniniai liudijimai, metodiniai nurodymai, rekomendacijos. Normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatomi normuojami atstumai tarp statinių, tarp statinių ir sklypo ribų (Statybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Taigi statybos techniniai reglamentai yra Statybos įstatymo nustatytų reikalavimų įgyvendinimą nustatantys teisės aktai.

Nagrinėjamoje byloje vertinant atsakovo sklype esančio šiltnamio statybos teisėtumą aktualus aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, kurio 1 priede nustatyti minimalūs atstumai nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninio sklypo ribos ir įtvirtinta galimybė šiuos atstumus sumažinti iki 1 m (ar blokuoti pastatus ant sklypų ribos), tik turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) sutikimą (rašytinį susitarimą). Taigi STR 1.01.07:2002 1 priede įtvirtinta statytojo pareiga laikytis nustatytų atstumų iki kaimyninio sklypo ribos ir kaimyninio sklypo savininko (naudotojo) teisė sutikti arba nesutikti, kad šie atstumai būtų mažesni. Statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais siekiama užtikrinti, kad statybos darbai būtų atliekami nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesukeltų grėsmės kitiems asmenims, todėl šie reikalavimai negali būti vertinami kaip formalus teisės būti statytoju kaip vienos iš nuosavybės teisės įgyvendinimo formų ribojimas. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad STR 1.01.07:2002 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus. Teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi.

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teisės aktuose nustatytų atstumų pažeidimas kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas.

Kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų atstumų yra nedidelis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007), palyginti su viso privalomo atstumo dydžiu, ir nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, jis gali būti pripažintas pažeidimu, nelemiančiu statybos neteisėtumo.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 nuostatas, darydami išvadą, kad norminių statybos teisės aktų reikalavimų nesilaikymas savaime nepatvirtina, kad pažeidžiamos kaimyninio žemės sklypo ar jame esančio statinio savininko teisės.

Dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti

Bylą nagrinėję teismai atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį kasatorių reikalavimams dėl atraminės sienelės statybos pripažinimo neteisėta, tačiau bylą nagrinėję teismai šį prašymą atmetė. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties taikymas reikalavimams pripažinti statybą neteisėta reikšti yra specifinis dėl teisių pažeidimo ypatumų – norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai statybų srityje paprastai yra akivaizdūs – tai yra svarbu, nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kasatorių teisių pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio, nes toks pažeidimas įvyksta tuo momentu, kai statinys pastatomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Minėta, kad, reikalaujant pripažinti statybą neteisėta, nereikia įrodyti šios statybos neigiamų padarinių (kurie ir gali būti trunkamojo pobūdžio), o tik patį pažeidimo faktą, kuris tiksliai apibrėžiamas statinio statybos laiku.

Byloje nustatyta, kad ginčo atraminė sienelė pastatyta 1997 m., kasatorius V. O. žinojo apie sienelę nuo 1997 m., o kasatorius V. Č. – nuo 2000 m. kovo 3 d., kai įsigijo žemės sklypą, taigi ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl atraminės sienelės pripažinimo neteisėtai pastatyta prasidėjo, galiojant 1964 m. CK, kurio 84 straipsnyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Be to, 1964 m. CK 87 straipsnyje nustatyta, kad asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškinio senaties termino, t. y. ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl atraminės sienelės statybos teisėtumo reikšti prasidėjo tada, kai buvęs žemės sklypo savininkas sužinojo apie statybą (1997 m.), pardavus žemės sklypą kasatoriui V. Č., ieškinio senaties terminas nenutruko ir neskaičiuojamas iš naujo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas kasatorių reikalavimams dėl atraminės sienelės statybos pripažinimo neteisėta pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taigi ir iki ieškinio pareiškimo, ši aplinkybė yra pagrindas atmesti reikalavimą dėl atraminės sienelės statybos pripažinimo neteisėta ir išvestinius reikalavimus (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako dėl šių reikalavimų pagrįstumo.

Dėl reikalavimo pripažinti šiltnamio statybą neteisėta

Vadovaujantis STR 1.01.07:2002 1 priedo normomis, nagrinėjamos bylos atveju atstumas nuo šiltnamio statytojo (atsakovo) sklypo šiaurinėje pusėje iki kasatorių sklypo ribos turi būti 3 m, tačiau bylą nagrinėjusių teismų nustatyta ir atsakovas neginčija fakto, kad šiltnamis pastatytas pažeidžiant šį reikalavimą (0,6 m atstumu), be to, atsakovas net neprašė kasatorių sutikimo dėl atstumo sumažinimo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo šiltnamis pastatytas, pažeidžiant imperatyviuosius normatyvinio statybos techninio dokumento (STR 1.01.07:2002) reikalavimus ir kasatoriams šio teisės akto garantuojamas teises. Šis pažeidimas, vadovaujantis CK 4.103 straipsnio 1 dalimi, yra teisinis pagrindas kvalifikuoti šiltnamio statybą neteisėta. Pripažinus šiltnamio statybą neteisėta, taikytinos CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos. Kadangi šiltnamio neįmanoma pertvarkyti taip, kad būtų išlaikytas teisės aktų nustatytas atstumas iki kasatoriaus V. O. sklypo ribos, šis turi būti nugriautas (CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Konstatavus, kad atsakovo šiltnamis pastatytas, pažeidžiant imperatyviuosius statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ir turi būti nugriautas, naikintina ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto dalis dėl šiltnamio pripažinimo tinkamu naudoti, taip pat šio statinio teisinė registracija.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuria atmesti kasatorių reikalavimai dėl šiltnamio statybos pripažinimo neteisėta ir išvestiniai reikalavimai, naikintina ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – šią ieškinio dalį tenkinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1,2 dalys); kasacinis teismas, priėmęs naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Priėmus naują sprendimą, patenkinta 50 proc. ieškovų V. O. ir V. Č. reikalavimų, todėl jiems atlygintina atitinkama dalis patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas V. B. prašė priteisti 6062,50 Lt išlaidų advokato padėjėjų pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, tarp jų – 2008 m. vasario 19 d. mokėjimo nurodymą dėl 1500 Lt sumokėjimo advokato padėjėjui Sauliui Pėdnyčiai. Kolegija pažymi, kad šis advokato padėjėjas nurodytas atsakovo atstovu 2008 m. sausio 14 d. atsiliepime, todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad suma, sumokėta advokato padėjėjui Sauliui Pėdnyčiai už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, nepagrįstai įtraukta į atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sumą. Atsakovo prašyta priteisti suma, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, posėdžių ir parengtų procesinių dokumentų skaičių, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų dydžių. Byloje taip pat yra įrodymų, patvirtinančių atsakovo patirtas 413 Lt išlaidas už geodezinę nuotrauką, tačiau nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas apmokėjo sąskaitą už faktinių aplinkybių konstatavimą, todėl šios jam neatlygintinos. Taigi iš viso atsakovui iš ieškovų priteistina po 1618,87 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme iš kiekvieno ieškovo. Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad maksimalus atsakovo išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme yra 1440 Lt, atmetus 50 proc. ieškovų reikalavimų, jam lygiomis dalimis iš abiejų ieškovų priteistina pusė šios sumos, taip pat pusė už 2009 m. kovo 30 d. kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (po 456 Lt). Iš viso atsakovui iš kiekvieno ieškovo priteistina po 2074,87 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas V. O., remiantis bylos duomenimis, patyrė 465 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos, 126 Lt apeliacinės instancijos ir 130,80 Lt kasaciniame teisme. Jam iš atsakovo priteistina pusė šios sumos – 721,80 Lt.

Ieškovas V. Č., remiantis bylos duomenimis, patyrė 126 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos ir 130,80 Lt kasaciniame teisme. Jam iš atsakovo priteistina pusė šios sumos – 128,40 Lt.

Pagal byloje esančias pažymas apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje patirta 262,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš dalies patenkinus ieškovų reikalavimus, valstybei iš ieškovų priteistina po 65,55 Lt nurodytų išlaidų proporcingai atmestai reikalavimų daliai, o iš atsakovo – 131,09 Lt proporcingai patenkintai reikalavimų daliai (CK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutarties dalį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuriomis atmesti ieškovų V. O. ir V. Č. reikalavimai pripažinti šiltnamio, (duomenys neskelbtini), statybą neteisėta, pripažinti neteisėta ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (100)-l 1.73.-09 dalį dėl šiltnamio pripažinimo tinkamu naudoti, pripažinti jo teisinę registraciją negaliojančia, įpareigoti atsakovą V. B. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šiltnamį nugriauti ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl šios dalies reikalavimų priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies:

pripažinti šiltnamio, (duomenys neskelbtini), statybą neteisėta,

pripažinti neteisėta ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. sausio 22 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (100)-l 1.73.-09 dalį dėl šio šiltnamio (žymėjimas plane 3l1g) pripažinimo tinkamu naudoti,

pripažinti negaliojančia šiltnamio, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją,

įpareigoti atsakovą V. B. per vieną mėnesį nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos šį šiltnamį nugriauti.

Paskirstyti bylinėjimosi išlaidas:

priteisti iš atsakovo V. B. (duomenys neskelbtini) 128,40 Lt (vieną šimtą dvidešimt aštuonis litus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui V. Č. (duomenys neskelbtini) 360,90 Lt (tris šimtus šešiasdešimt litų 90 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui V. O. (duomenys neskelbtini) ir 131,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimų, valstybei (įmokos kodas 5660).

priteisti iš ieškovo V. Č. (duomenys neskelbtini) 2074,87 Lt (du tūkstančius septyniasdešimt keturis litus 87 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. B. (duomenys neskelbtini) ir 65,54 Lt (šešiasdešimt penkis litus 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimų, valstybei (įmokos kodas 5660).

priteisti iš ieškovo V. O. (duomenys neskelbtini) 2074,87 Lt (du tūkstančius septyniasdešimt keturis litus 87 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. B. (duomenys neskelbtini) ir 65,54 Lt (šešiasdešimt penkis litus 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimų, valstybei (įmokos kodas 5660).

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Pranas Žeimys