Civilinė byla Nr. 3K-3-304/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
76.5; 77.7; 114.11 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. T. ieškinį atsakovei A. A.-T., išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, dėl tėvystės nuginčijimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad jis nėra atsakovės sūnaus tėvas. Ieškovas nurodė, kad su atsakove susipažino 1995 metais, susituokė 2000 m. spalio 20 d. Iki santuokos sudarymo šalys artimai bendravo, o 1997 m. sausio 22 d. gimus vaikui, atsakovė nurodė, jog jo tėvas yra ieškovas. Ieškovas tėvystę pripažino 2002 metais. Ieškovas taip pat teigė, kad nuo 2007 metų pradžios su atsakove nebegyvena, nepalaiko jokių tarpusavio ryšių nei su ja, nei su vaiku. 2007 metais liepos – rugpjūčio mėnesiais iš buvusios kaimynės ieškovas nurodė sužinojęs, jog jis galbūt nėra vaiko biologinis tėvas. Šią aplinkybę patvirtino pati atsakovė ir DNR ekspertizė.
Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsakovė nurodė, kad sūnus gimė 1997 metais, kai ji ieškovo dar nepažinojo, nes šalys susipažino tik 1998 metų rugsėjo mėnesį. Atsakovės teigimu, ieškovas visada neabejotinai žinojo, kad jis nėra ir negali būti sūnaus biologinis tėvas, tačiau nuo 1998 metų rugsėjo mėnesio iki 2007 metų pradžios pripažino vaiką kaip savo, auklėjo ir ugdė, dalyvavo kasdieniame jo gyvenime, tarp jo ir vaiko buvo susiklostę tėvo ir sūnaus santykiai. Be to, ieškovas apie tai, kad yra įrašytas vaiko tėvu, žinojo nuo įrašo padarymo dienos ir šio įrašo niekada neginčijo, todėl turi būti laikoma, kad ieškovas praleido CK 3.152 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino, kad ieškovas nėra atsakovės vaiko tėvas, išbraukė iš Kauno miesto civilinės metrikacijos civilinės būklės įrašo papildymo, pakeitimo įrašo Nr. 1406 bei gimimo liudijimo duomenis apie ieškovo įrašymą vaiko tėvu, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad pagal CK 3.151 straipsnį tėvystę galima nuginčyti įrodžius, jog asmuo negali būti vaiko tėvu, jog motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai, o 2008 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos teisės universiteto teismo medicinos instituto serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada patvirtina, jog ieškovas nėra biologinis vaiko tėvas. Teismas sprendė, kad, nuginčijus tėvystę, nepilnamečio vaiko interesai nenukentės, nes ieškovas su vaiku apie dvejus metus nepalaiko artimų ryšių ir nebendrauja, be to, vaikas žino, kad ieškovas nėra jo tėvas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, veikdama vaiko interesais, turi galimybę nustatyti tikrąją (biologinę) vaiko tėvystę, nes vaiko teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia nepilnamečio vaiko interesams, garantuoja CK 3.161 straipsnio 2 dalis. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas nėra praleidęs įstatyme nustatyto termino tėvystei nuginčyti, nes aplinkybes, leidžiančias abejoti jo tėvyste, sužinojo 2007 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai apie tai jam pasakė viena iš kaimynių.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, ieškinio senatį ir tėvystės nuginčijimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas dar prieš santuokos su atsakove sudarymą, nuo įrašo apie tėvystę padarymo dienos žinojo, jog jis nėra vaiko biologinis tėvas, tačiau per šešerių metų laikotarpį nesiėmė jokių priemonių savo subjektinėms teisėms ginti ir neginčijo faktinės tėvystės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neištyrė visų reikšmingų byloje esančių įrodymų, todėl nepagrįstai sprendė, kad abejonės dėl tėvystės kilo tik 2007 metais. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad tėvystės nuginčijimas yra susijęs su labai svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis bei pareigomis, apima įstatymo nereglamentuojamus asmeninio pobūdžio psichologinius, socialinius vaiko ir tėvo santykius, todėl šio klausimo sprendimas negali būti redukuojamas iki biologinės tikrovės konstatavimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad tėvystės nuginčijimas neatitiktų vaiko interesų, nes per dešimties metų laikotarpį susiformavo glaudūs ieškovo ir vaiko santykiai, vaikas pripažįsta ieškovą savo tėvu ir yra prie jo prisirišęs. Dėl to teismas atmetė ieškovo argumentus dėl CK 3.161 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos vaiko teisės žinoti savo tėvus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino vaiko interesus, todėl pažeidė Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3, 7 straipsnius bei CK 3.3 straipsnį, įtvirtinančius prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynybos principus. Šioje byloje yra vaiko teisės žinoti savo kilmę ir vaiko intereso faktiškai nelikti be tėvo kolizija. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tėvystė yra ne tik biologinis, bet ir socialinis bei teisinis tėvo ryšys su vaiku, todėl nagrinėjant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo kiekvienu atveju svarbu nustatyti, kokie yra vaiko ir tėvo santykiai. Socialinė tėvystė turėtų būti paremta labai tvirtais emociniais ir socialiniais vaiko ir socialinio tėvo ryšiais bei tikimybe, kad ateityje šie išliks. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad socialinis vaiko ir kasatoriaus ryšys yra negrįžtamai nutrūkęs. Teismas, abstrakčiai pasisakęs, kad gina vaiko prioritetinius interesus, nenurodė, kokie tiksliai interesai bus apginti. Vaiko interesų gynimu negalima laikyti siekio jo gimimo liudijime tėvu įrašyti bet kokį asmenį, nesantį nei biologiniu, nei ateityje būsiantį jo socialiniu tėvu. Be to, teismas, atmesdamas ieškinį dėl tėvystės ginčijimo, užkerta kelią vaikui sužinoti savo kilmę ateityje.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 3.152 straipsnį, reglamentuojantį ieškinio senaties taikymą tėvystės nuginčijimo bylose. Ieškovas aplinkybę, kad jis nėra vaiko biologinis tėvas, sužinojo 2007 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais, išgirdęs apie tai iš kaimynės. Dėl to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenustatė konkrečios dienos, su kuria sieja ieškinio senaties termino pradžią. Be to, teismas, atsižvelgdamas į vaiko prioritetinius interesus, turi teisę netaikyti ieškinio senaties termino, jei tai pažeistų vaiko interesus.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 3.153 ir CPK 398 straipsnius, nes bylą išnagrinėjo nedalyvaujant vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti, Kauno apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo vaiko interesų aiškinimo, nes teismas, ieškovui iškėlus biologinės ir faktinės tėvystės santykio problemą, atsižvelgė į vaiko amžių, ieškovo ir vaiko ilgametį ryšį, susiformavusius glaudžius santykius, paties vaiko nuomonę bei aplinkybę, jog vaikas pripažįsta ieškovą savo tėvu, yra prie jo prisirišęs, o biologinio tėvo nustatymas nėra aiškus. Teismas priėmė labiausiai vaiko interesus atitinkantį sprendimą.
Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismas nenurodė konkrečios dienos, laikytinos ieškinio senaties termino pradžia. Teisėjų kolegija pagrįstai sprendė, kad ieškovas apie tai, jog nėra vaiko biologinis tėvas ir apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, žinojo nuo įrašo padarymo dienos 2002 m. birželio 7 d., per šešerių metų laikotarpį nesiėmė jokių priemonių savo subjektinėms teisėms ginti, neginčijo faktinės tėvystės. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismas, atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus, turėjo teisę ieškinio senaties netaikyti. Tėvystės nuginčijimo terminas yra skirtas vaikui nuo nestabilumo šeimos santykių srityje apsaugoti, todėl šių terminių skaičiavimas ir ieškinio senaties instituto taikymas visais atvejais turi būti grindžiamas vaiko interesais.
Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismas pažeidė CPK 398 straipsnį. Nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme vaiko teisių apsaugos tarnyba apklausė vaiką, pateikė išvadą, institucijos atstovas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose bei teikė išvadą žodžiu. Apeliacinės instancijos teismo 2010 m. sausio 26 d. posėdžio metu paklausus šalių nuomonės dėl galimybės bylą nagrinėti nedalyvaujant šios institucijos atstovui, ieškovo atstovė neišreiškė prašymo bylą atidėti, palikdama šį klausimą spręsti teismui. Be to, apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama neišeinant iš atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribų bei patikrinant absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų buvimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl vaiko interesų prioriteto principo turinio tėvystės nuginčijimo bylose bei įrodinėjimą ir ieškinio senaties taikymą reglamentuojančių teisės normų taikymo, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo
Vienas iš principų, kuriais grindžiamas šeimos teisinių santykių reglamentavimas, yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Šis principas, be kita ko, reiškia, kad kai sprendžiami visi su vaikais susiję šeimos klausimai, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Dėl to, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį teisinį konfliktą, turi būti siekiama išsiaiškinti, koks ginčo sprendimo variantas labiausiai atitinka vaiko interesus bei poreikius. Taigi ir tėvystės pripažinimo, nustatymo, nuginčijimo klausimai sprendžiami vadovaujantis pirmiausia vaiko interesais (CK 3.142 straipsnio 2 dalis, 3.146 – 3.148, 3.150 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiuo prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynybos principu, sprendė, kad kasatoriaus tėvystės nuginčijimas neatitiktų vaiko interesų, todėl ieškinį atmetė. Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismo išvada, kelia klausimą dėl to, kas labiau atitinka nurodytą principą: vaiko teisė žinoti savo kilmę ar socialinės tėvystės nustatymas, nors, kasatoriaus teigimu, ryšys tarp jo ir vaiko yra nutrūkęs. Kasatoriaus nuomone, teismas neįvertino to, kad socialinis vaiko ir kasatoriaus ryšys yra negrįžtamai nutrūkęs, todėl vaiko interesų gynimu negalima laikyti siekio jo gimimo liudijime tėvu įrašyti bet kokį asmenį, nesantį nei biologiniu, nei ateityje būsiantį jo socialiniu tėvu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, o apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė vaiko interesų gynybos principo turinį nagrinėjamu atveju. Prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas šio pobūdžio bylose reiškia, kad, sprendžiant su tėvystės nuginčijimu susijusius klausimus, svarbiausiais laikytini vaiko interesai. Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose nustatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Vaiko interesais laikomas sudarymas jam tokių sąlygų, kurios lemtų visapusišką ir darnią raidą, kad vaikas būtų parengtas savarankiškai gyventi visuomenėje, taip pat užtikrintų jo sveikatą, darnią fizinę ir psichologinę raidą bei visuomenei priimtiną auklėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Birštono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus pareiškimą dėl nuolatinės globos nustatymo, globėjo paskyrimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bylos Nr. 3K-3-169/2010).
Siekiant sudaryti sąlygas darniai vaiko fizinei ir psichologinei raidai, būtina įvertinti tai, kad tėvystė yra teisinis tėvo ryšys su vaiku, kuris reiškia socialinį ir teisinį vaiko ir tėvo ryšio pripažinimą, ir, nagrinėjant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kokie yra susiklostę vaiko ir tėvo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-9/2007). Sprendžiant apie tėvo santykį su vaiku, turi būti atsižvelgiama į daugelį objektyvių veiksnių bei į tėvo ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. I. F., bylos Nr. 3K-3-460/2007). Kartu privalo būti įvertinama ir vaiko savijauta, požiūris, ryšys su tam tikru asmeniu kaip tėvu, t. y. visi klausimai, susiję su vaiku, sprendžiami prieš tai išklausius paties vaiko, sugebančio suformuluoti savo pažiūras, nuomonę (CK 3.164, 3.177 straipsniai). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo turi būti randama teisinga pusiausvyra tarp asmens, siekiančio nuginčyti tėvystę, šeimos ir visuomenės interesų, tačiau visada būtina vadovautis vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-9/2007). Dėl to ir nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, koks ginčo sprendimas geriausiai atitiktų vaiko interesus, svarbūs yra ne tik kasatoriaus teiginiai, kad, jo nuomone, socialinis ryšys su vaiku yra negrįžtamai nutrūkęs, tačiau ir vaiko požiūris į šiuos santykius, jų reikšmę, perspektyvas.
Tokiu atveju, kai asmens, pripažinto vaiko tėvu, ir paties vaiko požiūriai į jų santykius skiriasi, būtina įvertinti tai, kad dėl psichologinių priežasčių vaikas tėvu ar motina gali laikyti asmenį, kuris nėra jo biologinis tėvas ar motina, o tokiu atveju vaikui svarbesnis emocinis ryšys su asmeniu, kurį jis laiko motina ar tėvu, nei kraujo ryšys. Taigi vaiko darnios ir harmoningos raidos požiūriu svarbiau tai, ką pats vaikas pripažįsta savo motina ar tėvu, nei biologinė motinystė ar tėvystė. Dėl to siekiant apsaugoti vaiko interesus, prioritetas teiktinas vaiko nuomonei bei pozicijai santykių su tam tikru asmeniu atžvilgiu, o ne kraujo ryšiui su tuo asmeniu. Požiūris į tėvystę ne tik kaip į biologinį ryšį leidžia užtikrinti šeimos santykių teisinio reglamentavimo lankstumą ir atsižvelgti į gyvenimo realijas. Tai leidžia geriau apsaugoti vaiko interesus, nes tėvo (motinos) teisės ir pareigos gali būti nustatytos ir asmeniui, kurio su vaiku kraujo giminystė nesieja. Taigi šiuolaikinė šeimos teisė pripažįsta, kad biologinis vaiko ir tėvo ryšys nebėra vienintelis tėvystės pagrindas. Dėl to tėvystės nuginčijimo instituto paskirtis nėra tik biologinės tiesos konstatavimas ir, sprendžiant dėl tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas neliktų be tėvo, o tėvystės nuginčijimas turėtų būti taikomas tais atvejais, kai siekiama nustatyti tikrąją vaiko kilmę (CK 3.146 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad per dešimties metų laikotarpį susiformavo glaudūs kasatoriaus ir vaiko santykiai, pats vaikas žino apie tai, jog kasatorius nėra jo biologinis tėvas, tačiau pripažįsta kasatorių savo tėvu, yra prie jo prisirišęs, laiko artimesniu ir brangesniu žmogumi nei biologinis tėvas, norėtų su kasatoriumi bei jo tėvais bendrauti, laukia kasatoriaus. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad kasatorius dar 2002 m. pripažino savo tėvystę, ilgą laiko tarpą augino vaiką kaip savo. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad biologinio tėvo nustatymas byloje yra neaiškus, todėl, nuginčijus kasatoriaus tėvystę, vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo. Taigi pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje esminis ir svarbiausias vaiko interesas yra išsaugoti ilgametį ryšį su tėvu, savo šeimos santykių stabilumą ir tęstinumą, vaiko teisinio statuso aiškumą.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad kasatorius, pripažindamas savo tėvystę vaikui, kartu prisiėmė su tai susijusias pareigas, kurių negali būti lengvabūdiškai atsisakoma. Susiformavus ilgalaikiams vaiko ir tėvo santykiams, socialinis ryšys atsiranda ne tik iš tėvo, bet ir iš vaiko pusės. Šiuo atveju, esant neaiškiai perspektyvai nustatyti biologinį tėvą, o kasatoriui kaip tėvui bendravus su vaiku tokį ilgą laiką, biologinė tėvystė praranda aktualumą, nes svarbesni tampa paties vaiko prisirišimas, jausmai. Kasatoriaus nurodytas socialinis ryšys iš vaiko pusės nėra nutrūkęs, vaikas nori bendrauti su kasatoriumi, jam tai yra svarbu ir brangu, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tėvystės nuginčijimas pažeistų vaiko interesus, o kasatorius šios išvados nepaneigė.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatorius netiksliai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytą teiginį, jog tėvystės nuginčijimas turėtų būti taikomas, siekiant nustatyti tikrąją vaiko kilmę. Šis aiškinimas nereiškia, kad vaiko kilmės nustatymas laikytinas prioritetiniu vaiko interesu, tačiau nurodo, jog būtina nuginčyti tėvystę tuo atveju, kai siekiama nustatyti kito asmens tėvystę. Dėl to ginčijant tėvystę kartu turėtų būti keliamas reikalavimas nustatyti kito asmens tėvystę. Kitaip sakant, tėvystės nuginčijimo instituto pagrindinis tikslas yra tikrojo biologinio tėvo nustatymas.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti vaiko interesus ir užtikrinti jo statuso apibrėžtumą, įstatyme nustatyta trumpa ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo senatis – pagal CK 3.152 straipsnį kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo galima per vienerius metus. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai besikreipiantis į teismą asmuo sužinojo apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, t. y. nuo sužinojimo apie įrašą dienos, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad kasatorius apie duomenis vaiko gimimo įraše, kuriame tėvu nurodomas kasatorius, sužinojo nuo įrašo padarymo dienos. Dėl to, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino pradžios, aktuali antra aplinkybė – kada kasatoriui paaiškėjo aplinkybės, duodančios pagrindą abejoti jo tėvyste.
Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė ieškinio senaties kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo klausimą: pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius nepraleido įstatyme nustatyto termino tėvystei nuginčyti, nes aplinkybes, leidžiančias abejoti dėl savo tėvystės, sužinojo 2007 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai apie tai jam pasakė viena iš kaimynių, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laikė, jog kasatorius šį terminą praleido, nes dar prieš santuokos su atsakove sudarymą žinojo, jog jis nėra vaiko biologinis tėvas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neištyrė visų reikšmingų byloje esančių įrodymų, todėl nepagrįstai sprendė, kad abejonių dėl tėvystės kilo tik 2007 metais. Kasatorius, nesutikdamas su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, nekelia klausimo dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ar taikymo apeliacinės instancijos teisme, bet ginčija teismo nustatytą faktinę aplinkybę - laiko momentą, kada kasatorius sužinojo aplinkybes, leidžiančias abejoti jo tėvyste. Tai yra fakto klausimas, kuris turi būti sprendžiamas vertinant šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė visų reikšmingų įrodymų, tinkamai nemotyvavo savo išvados, kodėl nesirėmė liudytojų parodymais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino visų liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, o sprendimą priėmė remdamasis šių įrodymų visuma. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nenurodo teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taip pat kasatorius nenurodo ir argumentų, susijusių su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas.
Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismo procesinio sprendimo teisėtumu. Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas.
Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė konkrečios datos, kuri turi būti laikoma ieškinio senaties termino pradžia, neduoda pagrindo kitokiai išvadai, nes teismas konkrečiai nustatė ir apibrėžė laikotarpį, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties dėl tėvystės nuginčijimo terminas, nurodydamas, kad kasatorius aplinkybes, leidžiančias abejoti jo tėvyste, žinojo prieš santuokos su atsakove sudarymą.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius nepagrindė savo teiginių, jog nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo, tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Kitų argumentų, kuriais grįstų teiginius dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto CK 3.152 straipsnio pažeidimo, kasatorius nenurodė.
Dėl CK 3.153 ir CPK 398 straipsnių pažeidimo
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 3.153 ir CPK 398 straipsnius, reglamentuojančius privalomą vaiko teisių apsaugos tarnybos dalyvavimą, nes bylą išnagrinėjo nedalyvaujant vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad šis kasatoriaus argumentas neduoda pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas neteisėtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, uždavinėjo bylos dalyviams klausimus, išdėstė savo poziciją, kad ieškinio nepalaiko, nes jis neatitinka vaiko interesų, be to, pateikė vaiko apklausos protokolus ir išvadą dėl tėvystės nuginčijimo, kurioje konstatavo, kad tėvystės nuginčijimas neatitiktų vaiko interesų. Taigi Vaiko teisių apsaugos tarnyba aktyviai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir aiškiai išdėstė savo poziciją. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo remdamasis pirmosios instancijos teismo surinkta medžiaga, neišeidamas už atsakovės apeliacinio skundo ribų, kasatorius apeliacinio skundo nebuvo pateikęs. Be to, sprendimą teismas priėmė remdamasis taip pat ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovui nedalyvaujant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nukentėjo vaiko interesai, o pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindu gali būti tik proceso normos pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtas naujas sprendimas, konstatuoja, kad naikinti ar keisti šį sprendimą kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atmetus kasacinį skundą, atsakovei A. A.-T. iš kasatoriaus priteisiamas atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovė pateikė mokėjimo kvitą, iš kurio matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ji sumokėjo advokatui 1000 Lt. Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina atsakovei iš kasatoriaus. Valstybei iš kasatoriaus priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 37,35 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei A. A.-T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kasatoriaus E. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Priteisti valstybei iš kasatoriaus E. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 37,35 Lt (trisdešimt septynis litus 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė
