Dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-319/2010 Procesinio sprendimo kategorija 43.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant ieškovams K. S., M. Z.,

ieškovų atstovui advokatui Benediktui Paulauskui,

atsakovės J. Z. atstovei pagal įgaliojimą J. K., atstovui advokatui Kazimierui Motiekai,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Z. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. Z., K. S., M. Ž. (M. Ž.) ieškinį atsakovei J. Z., dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė priteisti iš atsakovės jiems pagal įstatymą tenkančią jų senelio V. Z., A. s., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teise valdytos 6,05 ha žemės dalį taip:

ieškovui M. Z. 1/2 dalį (arba 1,1850 ha) žemės sklypo, kurio bendras plotas 2,37 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat 5850/16000 dalių (arba 0,5850 ha) žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,6 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

ieškovei K. S. 1/4 dalį (arba 0,5925 ha) žemės sklypo, kurio bendras plotas 2,37 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat 2925/16000 dalis (arba 0,2925 ha) žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,6 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

ieškovui M. Ž. 1/4 dalį (arba 0,5925 ha) žemės sklypo, kurio bendras plotas 2,37 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat 2925/16000 dalis (arba 0,2925 ha) žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,60 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Ieškovų teigimu, apie senelio V. Z. valdytą žemę jie sužinojo visiškai atsitiktinai 2005 metais, išgirdę, kad jų dėdei (ieškovo M. Z. tėvo ir ieškovų K. S. bei M. Ž. motinos broliui) M. Z. buvo atkurtos nuosavybės teises ne į jų prosenelio A. Z., o į jų senelio V. Z. žemę. Iki to laiko jų dėdė M. Z. jiems teigė, kad apie 6 ha žemės (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė jų proseneliui A. Z. Dėl to pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį jie kaip A. Z. provaikaičiai neturėjo teisės pretenduoti į šią žemę. Ieškovo M. Z. tėvas (buvusio savininko sūnus) mirė 1974 m. sausio 7 d., o ieškovų K. S. ir M. Ž. motina (buvusio savininko duktė) žuvo 1991 m. rugsėjo 24 d., t. y. artimi asmenys, galintys papasakoti apie jiems žinomas su nuosavybės teisių atkūrimu susijusias aplinkybes, mirė neprasidėjus nuosavybės teisių atkūrimui, todėl, ieškovų teigimu, aplinkybės, kas 1940 m. buvo žemės savininkas, jiems nebuvo žinomos. Kadangi pagrindo netikėti jų dėde M. Z. jie neturėjo, jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie protėvių turėtą nekilnojamąjį turtą, taip pat nebuvo, tai manė, kad teisinio pagrindo kreiptis su prašymais dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo jie neturi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškovams buvo atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyti terminai prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – jų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti. 2006 m. rugsėjo 8 d. ieškovai kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią senelio V. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytos žemės dalį ir grąžinti šią žemę natūra.

Ieškovų teigimu, 2005 metais buvusiu žemės savininku pripažinus ne jų prosenelį A. Z., o jų senelį V. Z., jie taip pat turėjo teisę pretenduoti į buvusio savininko V. Z. iki nacionalizacijos turėtą 6,05 ha ploto žemę (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas): ieškovas M. Z. į 1/3 dalį (arba 2,017 ha), ieškovai K. S. ir M. Ž. į po 1/6 dalį (arba 1,008 ha). Jų dėdė M. Z. galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tik į 1/3 dalį (arba 2,017 ha) žemės, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 41-3850, 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-1576 ir 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-11730 nuosavybės teisės jam atkurtos į visą 6,05 ha žemę, nes, ieškovams dėl objektyvių priežasčių nulemto suklydimo laiku nepateikus prašymų, Vilniaus apskrities viršininko administracijai nebuvo žinoma apie kitų pretendentų buvimą.

Ieškovų įsitikinimu, tokiomis aplinkybėmis jų dėdė M. Z. nesąžiningai įgijo turto daugiau, negu jam priklausė. 2001 m. balandžio 15 d. M. Z. mirus, teisių perėmėja tapo jo sutuoktinė atsakovė J. Z., kuri, paveldėjusi ir šiuo metu valdanti ieškovams priklausančią žemės dalį, nesutinka gera valia jos grąžinti. Ieškovai, remdamiesi CK 6.237 straipsniu, nurodo, kad jiems priteistina ir grąžintina žemės dalis, kuri dėl jų suklaidinimo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais be teisinio pagrindo buvo perduota M. Z., o po jo mirties – paveldėta atsakovės.

Ieškinyje pažymint, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-11730 vietoj turėtos 2,2728 ha žemės M. Z. buvo grąžintas lygiavertis 1,60 ha ploto žemės sklypas, t. y. žemės dalis grąžinta santykiu 1 lygiavertis hektaras už 1,4205 ha turėtos žemės, šiuo santykiu yra grindžiamas ieškovų reikalavimas dėl 1,60 ha žemės sklypo dalies priteisimo. Nurodydami, kad siekia išvengti bendro turto su atsakove, ieškovai prašė priteisti jiems visą 2,37 ha žemės sklypą, o likusią 1,6630 ha dalį (4,0330 – 2,3700 = 1,6630) – pagal santykį 10000/14205 arba 1,1717 ha atitinkamai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino:

pripažino ieškovui M. Z. nuosavybės teisę į 1/3 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir į 1/3 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

pripažino ieškovei K. S. nuosavybės teisę į 1/6 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir į 1/6 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

pripažino ieškovui M. Ž. nuosavybės teisę į 1/6 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir į 1/6 dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 41-3850, 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-1576 ir 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-11730 M. Z. (ieškovo M. Z. tėvo ir ieškovų K. S. bei M. Ž. motinos broliui; atsakovės sutuoktiniui), mirusiam 2001 m. balandžio 15 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. Z. nuosavybės teisėmis valdytos 6,05 ha žemės: 2,83 ha ir 0,87 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra; nuosavybės teises į 2,35 ha žemės atkurtos, vietoje turėtos 2,27828 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 1,60 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini), ir suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,0772 ha žemės sklypą iš bendro 0,2272 ha kitos paskirties (namų valdai) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas patvirtinta faktą, jog Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 28 d. pažymėjimo turinys objektyviai lėmė vertinimą, kad iki nacionalizacijos žemės savininkas buvo ieškovų prosenelis A. Z., todėl ieškovai negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, ir tai lėmė jų pasyvų elgesį, laiku nepateikiant prašymo dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Teismas pažymėjo, kad nurodytu administracinio teismo sprendimu pareiškėjams (ieškovams šioje byloje) buvo atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyti terminai prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – jų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai kokiu nors būdu būtų pareiškę atsisakymą nuo jiems galinčios atitekti turto dalies, taip pat nėra duomenų, jog ieškovai anksčiau, nei jie patys nurodė (2005 m.), turėjo pagrindą žinoti, jog nuosavybės teisių atkūrimo jų dėdei procedūra yra vykdoma ne į buvusio savininko A. Z., o į buvusio savininko V. Z. valdytą 6,05 ha žemę. Mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisių atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (CK 4.72 straipsnis). Buvęs turto savininkas V. Z. turėjo tris vaikus: Č. Z. (ieškovo M. Z. tėvas), S. (Z.) Ž. (ieškovų K. S. ir M. Ž. motina), M. Z. (atsakovės sutuoktinis). Teismas konstatavo, kad, atkūrus atsakovės sutuoktiniui nuosavybės teises į visą buvusio savininko turėtą žemę ir ieškovams vėliau tapus grąžintos nuosavybės teisės subjektais, jų subjektinė teisė į buvusio savininko turėtą žemę neišnyko, todėl prašymus atkurti nuosavybės teises pateikusiems pretendentams priklauso subjektinė teisė į buvusio savininko turėtą žemės nuosavybę – po 1/3 dalį šios nuosavybės kiekvienam buvusio savininko vaikui (CK 4.72 straipsnis): ieškovui M. Z. 1/3 dalis, ieškovei K. S. 1/6 dalis ir ieškovui M. Ž. 1/6 dalis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 41-3850 M. Z. grąžinto 2,37 ha žemės sklypo ir 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-1576 jam grąžinto 0,87 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), bei 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 41-11730 M. Z. perduoto neatlygintinai nuosavybėn 1,60 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Remdamasis kasacinio teismo formuojama praktika, teismas pažymėjo, kad nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančios teisės normos taikytinos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja visą turtą (ar turtines teises), į kurį tam tikrų subjektinių teisių turi ar gali turėti kiti asmenys; šios normos taip pat taikomos tais atvejais, kai teisės į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje; prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti), gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šiam turtui gauti, tačiau vėliau jis išnyko. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis pretendentui M. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko V. Z. turėtą žemę, išnyko atnaujinus dėl svarbių priežasčių praleistą terminą prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti ir kitiems pretendentams (ieškovams) išreiškus savo valią atkurti nuosavybės teises į šios žemės dalį. Kadangi teisinis pagrindas atkurti M. Z. nuosavybės teises į visą buvusiam savininkui V. Z. priklausiusią žemę ieškovams tenkančios žemės dalies apimtimi išnyko, tai turtas, sudaręs atitinkamą palikėjo M. Z. žemės nuosavybės dalį, negali būti pripažintas teisėtai paveldėtu turtinių teisių objektu, nepaisant to, kad M. Z. turto paveldėjimo metu ir paveldėjimo teisės liudijimo atsakovei išdavimo momentu nuosavybės teisės į žemės dalį įgijimo pagrindas dar nebuvo išnykęs (ieškovai dar nebuvo pareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo). Vadovaudamasis principu, kad niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi, teismas konstatavo, jog atsakovei J. Z., kaip testamentinei M. Z. įpėdinei, taip pat išnyko teisinis pagrindas paveldėti dalį jam grąžintos žemės, nes toks pagrindas atkurti nuosavybės teises į dalį žemės išnyko pačiam turto palikėjui. Įpėdinis paveldėjimo būdu gali įgyti tik tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis). Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovams visą 2,37 ha žemės sklypą, o likusią dalį – pagal ieškinyje nurodytą santykį, pažymėdamas, jog reikalavimas gali būti tenkinamas tik dėl tų žemės sklypų, dėl kurių pareikštas ieškovų reikalavimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2010 m. vasario 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovai ir atsakovė, kaip buvusio žemės savininko vaikų teisių perėmėjai, turėjo teisę pretenduoti į palikimą. Pažymėjusi, kad administracinėje byloje, į kurią J. Z. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis, priimtas sprendimas yra galutinis, neskundžiamas, ir, be kita ko, nagrinėjamoje byloje turi res judicata galią, teisėjų kolegija nurodė, jog atsakovė nagrinėjamoje byloje nebegali ginčyti aplinkybių, susijusių su terminų prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti atnaujinimu. Teisėjų kolegija taip pat nepripažino pagrįstais atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad S. Ž. (buvusio savininko V. Z. duktė) atsisakė teisių į žemę ir už tai gavo iš M. Z. 30 000 Lt kompensaciją, nes šias aplinkybes atsakovė grindė tik savo ir savo dukters žodiniais paaiškinimais, nepateikdama į bylą jokių rašytinių jas patvirtinančių duomenų (CPK 178 straipsnis).

Dėl atsakovės argumentų, kad termino prašymams paduoti atnaujinimas nepanaikina teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimus atkurti nuosavybės teises M. Z., nes tai nenustatyta teisės aktuose, teisėjų kolegija nurodė, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus įstatyme išvardytus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), o tik į tuos, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgyvendino subjektines teises, pateikdami prašymą ir kitus būtinus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti. Nuosavybės teisių atkūrimas buvusio savininko vaikams ir kitiems įstatyme nurodytiems asmenims grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu. Dėl to, jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams ar jų įpėdiniams, aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, atkuriama į visą turtą tik vienam iš jų, gali būti pripažinta, kad šis pretendentas įgijo nuosavybės teisę į visą savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija byloje nustatytų aplinkybių (administracinio teismo sprendimu atnaujinus ieškovams terminą prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – jų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, ieškovai 2006 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią senelio V. Z. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytos žemės dalį ir grąžinti šią žemę natūra, o 2006 m. gruodžio 12 d. – pateikė teismui ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo) kontekste pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai svarsčiusiu klausimą dėl nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančių teisės normų ginčo teisiniams santykiams taikymo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu daugiau asmenų, galinčių pretenduoti į buvusio savininko V. Z. turėtą žemę, nebuvo išreiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nebuvo ir aiškaus šių potencialių pretendentų atsisakymo nuo jiems galinčios atitekti nuosavybės dalies. Be to, M. Z. 1991 m. rugsėjo 5 d. paduotame prašyme atkurti nuosavybės teises į visą savininko V. Z. turėtą žemę kiti buvusio žemės savininko įpėdiniai nebuvo nurodyti, taigi – nebuvo laikytasi prašymo pateikimo metu galiojusios 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 redakcijos 11 straipsnio reikalavimų. Tokiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos nuomone, atkuriant nuosavybės teises vienam iš galimų pretendentų į visą turėtą V. Z. žemę, egzistavo reali tikimybė ateityje susidaryti tokiai teisinei situacijai, kai, kitiems pretendentams įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pareiškus prašymą dėl nuosavybės atkūrimo, išnyktų šio pretendento teisės į visos žemės nuosavybės atkūrimą atsiradimo teisinis pagrindas. Dėl to teisėjų kolegija iš esmės tapačiais išdėstytiems pirmosios instancijos teismo sprendime argumentais sutiko su šio teismo išvadomis dėl teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis pretendentui M. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko V. Z. turėtą žemę, išnykimo ir kartu dėl turto, sudariusio atitinkamą palikėjo M. Z. (mirusio 2001 m. balandžio 15 d.) žemės nuosavybės dalį, nebuvimo pagrįstai paveldėtu objektu (CK 5.1 straipsnis). Pažymėjusi, kad atsakovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į žemę, kurios dalies nuosavybės teisės atsiradimo palikėjai pagrindas vėliau išnyko (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), taigi dalį šios žemės atsakovė valdo, išnykus prieš tai egzistavusiam turtinių teisių įgijimo teisiniam pagrindui, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai ginčo teisinius santykius kvalifikavusiu kaip santykius dėl turto įgijimo be pagrindo ir pagrįstai tenkinusiu ieškinio reikalavimus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas, pažeidžiant CPK 263 straipsnyje, 265 straipsnio 1 dalyje, CPK 270 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus.

Šio teismo sprendimo motyvai ir išvados grindžiamos Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, kurių teismo nurodytose kaip taikytinose (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-539 ir 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489) redakcijose nebuvo įtvirtinta galimybės atnaujinti praleistą terminą prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti. Taip grindžiamas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Sprendimą dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo teismas grindė dviem nieko bendra neturinčiais pagrindais – Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1995 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. I-1054 redakcija) 10 straipsnio 9 dalimi (dėl pretendentų, nepraleidusių termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, teisės reikalauti kompensacijos iš pretendento, kuriam atkurta nuosavybės teisė į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą) ir CK 6.237 straipsnio 2 dalimi (dėl pareigos grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą), nenurodydamas, kuriuo iš jų tenkina ieškinį. Kasatorė pažymi, kad teismas, sprendimą grįsdamas vėliau panaikinta Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 9 dalimi, kartu turėjo argumentuoti, kodėl nesivadovauja šio įstatymo 1995 m. gegužės 30 d. redakcijos Nr. I-906 (galiojusios iki buvo priimtas 1995 m. spalio 3 d. įstatymas Nr. I-1054) 10 straipsnio 8 dalies nuostatomis, kad piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus prašymams dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo paduoti, jų pageidavimu neatlygintinai nuosavybėn suteikiamas laisvos valstybinės žemės fondo žemės plotas arba kompensuojama šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais, išskyrus kompensaciją pinigais.

Sprendime nepateikta jokių nuorodų, kuria Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcija, jo pakeitimais ir papildymais vadovavosi teismas, tenkindamas ieškinį. Kasatorės įsitikinimu, konkrečios nurodyto įstatymo redakcijos taikymas šioje byloje turi esminę reikšmę. Jos sutuoktinio prašymas atkurti nuosavybės teises į jo tėvo žemę buvo pateiktas 1991 m. rugsėjo 5 d., t. y. galiojant 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 redakcijai, pagal kurią vaikaičiai neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Grįsdamas sprendimą šio įstatymo nuostatomis, teismas privalėjo vadovautis ir jo 2 straipsnio 2 dalimi.

2. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis pretendentui M. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko V. Z. turėtą žemę, išnyko atnaujinus ieškovams praleistą terminą prašymams dėl nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti, netinkamai taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, pagal kurią pretendentų atkurti nuosavybės teises prašymai netenkinami, jeigu iki jų prašymų padavimo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jau buvo atkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Kasatorės teigimu, atnaujinus terminą nurodytiems prašymams pateikti, jų pateikimo faktas savaime nesuteikė ieškovams jokių teisių į nuosavybę (tam būtinas įstatyme nustatytos procedūros atlikimas), taigi – ir nepanaikino teisinio pagrindo (galiojančių ir neginčijamų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų), kuriuo vadovaujantis kasatorės sutuoktiniui buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko turėtą žemę, taip pat teisinio pagrindo (paveldėjimo teisės liudijimo), pagal kurį šią žemę paveldėjo kasatorė. Ieškovai taptų atkurtos nuosavybės bendraturčiais (CK 4.72 straipsnio 2 dalis), tik patenkinus jų prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau, vadovaujantis pirmiau nurodyta įstatymo nuostata, toks jų 2006 m. rugsėjo 8 d. pateikto prašymo patenkinimas nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis (nuosavybės teisės į ieškovų senelio turėtą žemę atkurtos kasatorės sutuoktiniui M. Z., tenkinus jo 1991 m. rugsėjo 5 d. pateiktą prašymą) negalimas.

3. Ieškovų nurodyta jų suklaidinimo aplinkybė buvo atmesta kaip nepagrįsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. sprendimu. Dėl to šią bylą nagrinėję teismai, tenkindami ieškovų reikalavimus, grindžiamus tuo, kad žemės dalis Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais be teisinio pagrindo buvo perduota M. Z., o po jo mirties – paveldėta kasatorės, dėl to, jog M. Z. suklaidino ieškovus, tikindamas, kad žemė iki nacionalizacijos priklausė proseneliui, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas.

4. Tenkindami ieškinio reikalavimus CK 6.237 straipsnio pagrindu, teismai privalėjo nustatyti, (1) kokiais veiksmais be teisinio pagrindo ir (2) kokiu kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo ji (kasatorė) įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės dalį. Teismai šių nurodytos materialiosios teisės normos taikymo sąlygų nenustatė. Kasatorės teigimu, ji yra ne CK 6.237 straipsnio 1 dalyje minimas asmuo, o turto pagal testamentą (t. y. teisiniu ir galiojančiu pagrindu) paveldėtoja, todėl nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančios teisės normos jai netaikytinos. Prievolė grąžinti turtą jai galėtų atsirasti tik CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau aplinkybės, kad ieškovai prarado turtą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, byloje nenustatyta. Ieškovai taip pat galėtų ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą CK 5.8 straipsnio pagrindu, tačiau, bylos duomenimis, tokio reikalavimo jie atsisakė.

5. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas, kad M. Z. 1991 m. rugsėjo 5 d. paduotame prašyme atkurti nuosavybės teises į visą savininko V. Z. turėtą žemę kiti buvusio žemės savininko įpėdiniai nebuvo nurodyti, taigi – nesilaikyta prašymo pateikimo metu galiojusios 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 redakcijos 11 straipsnio reikalavimų, netinkamai taikė šio straipsnio nuostatas. Įstatymo 11 straipsnyje reikalaujama pateiktame prašyme nurodyti ne bet kuriuos giminystės ryšiais su mirusiu savininku susijusius asmenis, o tik turinčius teisę susigrąžinti turtą pagal nurodytos redakcijos Įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jame, minėta, nebuvo įtvirtinta vaikaičių teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

6. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad aplinkybes, jog S. Ž. (buvusio savininko V. Z. duktė) atsisakė teisių į žemę ir gavo už tai iš M. Z. 30 000 Lt kompensaciją, atsakovė grindžia tik savo ir dukters žodiniais paaiškinimais, neatitinka tikrovės. Šias aplinkybes patvirtino ir S. Ž. duktė – ieškovė K. S., administracinės bylos Nr. I-563-8/2006 nagrinėjimo metu nurodydama, kad kompensaciją iš M. Z. gavo už prosenelio žemę, nes tuo metu motina jau buvo mirusi. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje neįvertindamas bei neaptardamas šių ieškovės paaiškinimų, pažeidė CPK 182 straipsnio 5 punktą.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad:

1. Kasatorė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismo taikytose Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijose nebuvo įtvirtinta galimybės atnaujinti praleistą terminą prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti, todėl nurodytomis įstatymo redakcijomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, neteisingai interpretuoja šio teismo sprendimo turinį.

2. Iki tol, kol ieškovai nebuvo pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises, kasatorės sutuoktinis turėjo įstatyminį pagrindą įgyti nuosavybės teises į visą jo tėvo iki nacionalizacijos turėtą žemę, tačiau, atnaujinus ieškovams praleistą terminą prašymui pateikti ir jiems šį pateikus, atsižvelgiant į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, išnyko kasatorės sutuoktinio teisė atkurti nuosavybės teises į didesnę nei 1/3 dalį buvusiam savininkui priklausiusios žemės. Tolesni ieškovų ir kasatorės santykiai reglamentuojami CK 6.237 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes ginčo žemė šiuo metu yra privati kasatorės nuosavybė.

3. Kasaciniame skunde nepagrįstai sutapatinamas teisinis pagrindas atkurti nuosavybės teises (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) su administraciniu aktu (apskrities viršininko administracijos sprendimu), kuriuo šios teisės įgyvendintos. Administraciniai aktai priimti teisėtai, nes atitiko jų priėmimo metu (1998–2001 m.) egzistavusias faktines ir teisines aplinkybes – kasatorės sutuoktinis tuo metu buvo vienintelis pretendentas. Pasikeitus teisinėms aplinkybėms, t. y. ieškovams įgijus subjektines reikalavimo teises, ir dėl to išnykus kasatorės sutuoktinio teisei atkurti nuosavybės teises į didesnę nei 1/3 dalį buvusio savininko turėtos žemės, nepriklausomai nuo administracinio akto buvimo, privačioje nuosavybėje esančios 2/3 ginčo žemės dalys teisiškai tapo įgytomis nepagrįstai, nes naujai paaiškėjusios aplinkybės neatitiko įstatymo nuostatų. Dėl to tiek kasatorės sutuoktinis, tiek ji pati teismų pagrįstai pripažinti įgijusiais dalį turto be teisinio pagrindo, nes anksčiau buvęs teisinis pagrindas išnyko (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

4. Teismų išvados negrindžiamos ieškovų suklaidinimo dėl to, kam iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė ginčo žemė, aplinkybe, todėl kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu nereikšmingi.

5. Nuosavybės teisės kasatorės sutuoktiniui buvo atkuriamos 1998–2001 m., todėl teismai pagrįstai vadovavosi šiuo laikotarpiu galiojusiomis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijomis.

6. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 redakcijos 11 straipsnio nuostatas, nes 1991 m. rugsėjo 5 d. teikiant prašymą atkurti nuosavybės teises kitų pretendentų, išskyrus kasatorės sutuoktinį, nebuvo, neatitinka faktinių aplinkybių. Tuo metu buvo gyva kasatorės sutuoktinio sesuo ir ieškovų K. S. bei M. Ž. motina – S. Ž., tačiau ji prašyme nebuvo nurodyta. Taigi nurodytu įstatymo straipsniu grindžiami apeliacinės instancijos teismo argumentai yra pagrįsti.

7. Kasatorė, teigdama, kad už S. Ž. tariamai atsisakytą teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę kasatorės sutuoktinis sumokėjo 30 000 Lt ir kad šias aplinkybes patvirtino S. Ž. duktė ieškovė K. S., klaidina teismą. S. Ž. mirė 1991 m., o litas buvo įvestas tik 1993 m., todėl susitarimo dėl 30 000 Lt kompensacijos, be kita ko, dešimt kartų viršijančios tuo metu buvusias rinkos kainas, negalėjo būti. Kasaciniame skunde sąmoningai atskirtai nuo konteksto cituojama ieškovės K. S. frazė dėl kompensacijos už prosenelio žemę ir nutylima, kad su ginčo žeme ji niekaip nesusijusi.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje sprendžiama teisinė situacija, kai pagal specialųjį nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą buvo atkurta nuosavybės teisė į visą ginčo žemės plotą vienam pretendentui, laiku padavusiam prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o vėliau, atnaujinus praleistą terminą prašymams pateikti, valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškė dar keli pretendentai.

Bylą nagrinėję teismai patenkino ieškovų reikalavimą ir pripažino jiems nuosavybės teisę į dalį žemės, į kurią pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pretendentui M. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo ir ieškovų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Procesinius sprendimus priėmę teismai vadovavosi tuo, kad, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2006 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atnaujinus ieškovams Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus terminus prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – jų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo pretendentui M. Z. nuosavybės teisės buvo atkurtos į visą V. Z. nuosavybės teise valdytą žemę, kai vėliau kiti pretendentai (ieškovai) išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės dalį (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Mirus M. Z., šio testamentinei įpėdinei (atsakovei) taip pat išnyko teisėtas pagrindas paveldėti ieškovams priklausančią žemės dalį, kurios ji negalėjo paveldėti po testatoriaus mirties, nes toks pagrindas išnyko ir turto palikėjui (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis bylą nagrinėjusių teismų padarytomis išvadomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu atnaujinus ieškovams terminus prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – jų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, ieškovai įgijo teisę kreiptis administracine tvarka į instituciją, nagrinėjančią piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Ieškovai kreipėsi į tokią instituciją su prašymais, tačiau klausimas dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nebuvo nagrinėtas, nes nuosavybės teisės į buvusio savininko V. Z. turėtą 6,05 ha ploto žemę buvo atkurtos jo sūnui M. Z. Ieškovai turėjo žinoti termino prašymams paduoti praleidimo teisinius padarinius, nes šie įtvirtinti įstatyme. Piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę natūra, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje ir šio straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – ieškovų senelio V. Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti atnaujinimas neteikia pagrindo išvadai, jog, ieškovams išreiškus valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės dalį, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo atkurtos nuosavybės teisės kitam pretendentui (M. Z.) į jo tėvo nuosavybės teise valdytą žemę.

Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą nustatyta CK 6.237 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtas. Minėta, kad M. Z. nuosavybės teisės į žemės atkurtos vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis, t. y. teisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK normos, reglamentuojančios pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, netaikytinos, nes tam nėra teisinių prielaidų. Ieškovai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. R. ir kt. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-777/2003, kurioje buvo sprendžiamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą vienam pretendentui teisėtumo klausimą, kai visi aštuoni pretendentai susitarė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos vieno pretendento vardu, o vėliau šis žemę pasidalys su kitais arba išmokės jiems kompensaciją. Nuosavybės teisės buvo atkurtos vienam pretendentui, kuris mirė neįvykdęs savo įsipareigojimų perleisti dalį žemės kitiems broliams. Kasacinis teismas šioje nutartyje pasisakė, kad, atkūrus nuosavybės teises į žemę vienam pretendentui, kai kiti mirusiojo vaikai aiškiai neatsisakė teisės atkurti nuosavybės teises į jiems tenkančią turto dalį (atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai nepraleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyto termino prašymams dėl nuosavybės teisės atkūrimo paduoti), pripažintina, jog šis pretendentas įgijo nuosavybės teisę į visą mirusio savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo (CK 6.237–6.242 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos ir nurodytos bylos ratio decidendi yra esmingai skirtingos, todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis ieškovų nurodyta nutartimi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, padarydami išvadą, jog, atnaujinus ieškovams terminą prašymams paduoti, pretendentui, kuriam teisėtai atkurtos nuosavybės teisės, išnyko teisinis pagrindas atkurti nuosavybės teisės į ieškovams tariamai priklausančią žemės dalį. Teismai padarė materialiosios teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės teisės aiškinimui ir taikymui, šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtų sprendimo ir nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl išdėstytų argumentų teismų sprendimas bei nutartis naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi kasacinis teismas priima naują sprendimą, tai, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atmetus ieškinį, kasatorės patirtos bylinėjimosi išlaidos ir valstybės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteistinos iš ieškovų.

Bylos duomenimis, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš kasatorės ieškovės K. S. naudai buvo priteista 877 Lt pirmosios instancijos teisme sumokėto žyminio mokesčio. Šios išlaidos priteistinos kasatorei iš ieškovės.

Iš byloje esančių dokumentų taip pat nustatyta, kad kasatorė už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 708 Lt advokatų profesinei bendrijai “Soloveičikas, Markauskas, Aviža, Bagdanskis / SMA“ ir 2481 Lt Stasio Šedbaro advokatų kontorai, taigi turėjo iš viso 3189 Lt atstovavimo išlaidų. Pagal byloje esančias šių kasatorės atstovų sąskaitas už jai suteiktas teisines paslaugas teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, nurodytos kasatorės turėtos atstovavimo išlaidos pripažintinos protingomis bei pagrįstomis (CPK 98 straipsnis, teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2, 8 punktai) ir yra priteistinos kasatorei lygiomis dalimis (po 1063 Lt) iš ieškovų M. Z., K. S. ir M. Ž.

Bylos duomenimis, kasatorės atstovė pagal įgaliojimą J. K. turėjo 23 600 Lt advokato teisinės pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų. Sprendžiant dėl šių išlaidų priteisimo, atsižvelgtina į Rekomendacijų 2 punkte išvardytus kriterijus: išnagrinėtos bylos sudėtingumą ir apimtį (byla nevertintina kaip sudėtinga ir didelės apimties), tai, kad joje nebuvo spręsti iš esmės nauji teisiniai klausimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sprendžia, kad 4000 Lt yra pakankamas atlyginimas kasatorei pagal įgaliojimą atstovavusiai J. K. už jos patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos priteistinos jai lygiomis dalimis (po 1333,33 Lt) iš ieškovų M. Z., K. S. ir M. Ž.

Už apeliacinį ir kasacinį skundus kasatorė sumokėjo 3508,60 Lt. Atsižvelgiant į bylos baigtį, ši suma priteistina kasatorei lygiomis dalimis (po 1169,53 Lt) iš ieškovų M. Z., K. S. ir M. Ž.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasacinis teismas patyrė 94,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos lygiomis dalimis (po 31,45 Lt) iš ieškovų M. Z., K. S. ir M. Ž. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Ieškovų M. Z., K. S., M. Ž. ieškinį atsakovei J. Z. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo atmesti.

Priteisti atsakovei J. Z. iš ieškovo M. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2232,53 Lt (du tūkstančius du šimtus trisdešimt du litus 53 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei J. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės K. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 3109,53 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą devynis litus 53 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei J. Z. iš ieškovo M. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2232,53 Lt (du tūkstančius du šimtus trisdešimt du litus 53 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovės atstovei pagal įgaliojimą J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovų M. Z., K. S. ir M. Ž. po 1333,33 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt tris litus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų M. Z., K. S. ir M. Ž. į valstybės biudžetą po 31,45 Lt (trisdešimt vieną litą 45 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys