Baudžiamoji byla Nr. 2K-569/2012
Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00432-2007-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4, 1.2.3.1
2012 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas dvylikai metų laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir jam nustatyta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nusprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis (septyni mėnesiai) Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės ir P. S. paskirta galutinė bausmė – dvylika metų ir septyni mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžiu taip pat nuteisti A. M., K. D. ir A. K., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Iš P. S. priteista B. C. Ž. 3458 LT turtinei ir 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; J. Ž. 3676 Lt turtinei ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; M. Ž. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Š. Ž. 1 550 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 250 Lt advokato paslaugoms apmokėti; J. M. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; G. M. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; valstybei 304,44 Lt proceso išlaidų. Be to, iš P. S., A. M., K. D., A. K. solidariai priteista J. Ž. 504,7 Lt žalos atlyginimo; M. Ž. 1206,5 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Iš P. S. paimti 1000 eurų bei 5,58 Lt, skirti civiliniams ieškiniams padengti.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutartis, kuria nuteistųjų P. S. ir K. D. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimo ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
P. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 8 d., apie 1.30 val., Tauragėje, Laisvės g. 85 namo kieme esančioje aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių priežasčių kilus konfliktui su pro šalį ėjusiu V. Ž., tyčia panaudojo nenustatyto pobūdžio smurtą (tačiau ne mažiau kaip vieną kartą tyčia kumščiu smogė V. Ž. į veidą ir sulaužė nukentėjusiajam nosį), nuo kurio metu patirtų sužalojimų V. Ž. vietoje mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis P. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Kasatorius nurodo, kad jam pateikti kaltinimai yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis bei bylos medžiaga, todėl mano, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą (BPK 21, 22 ir 44 straipsniai). Nuteistojo teigimu, tiek kaltinamajame akte, tiek apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti teiginiai nėra pagrįsti įrodymais, neaišku, kuo grindžiama išvada, kad jis susimušė su nukentėjusiuoju ir jam sudavė vieną smūgį į galvą ir taip sulaužė nosį. Neaišku, nuo ko įvyko nukentėjusiojo V. Ž. mirtis, nes byloje atliktos dvi ekspertizės jo mirties priežasties nenustatė. Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, kad tiek kaltinamajame akte prokuroras, tiek apkaltinamajame nuosprendyje teismas be pagrindo, patys neturėdami specialių žinių, nustatė nukentėjusiojo mirties priežastį, o jis neturėjo galimybės nuo tokio kaltinimo gintis. Be to, pirmosios instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėjęs bylą, 2009 m. birželio 19 d. nutartimi konstatavo, kad kasatoriaus teisė į gynybą ir nešališką teismą buvo pažeista, nes jam pareikštas kaltinimas deklaratyvus, jame neaptartos aplinkybės, nepateikti išvadas įrodantys faktai. Todėl teismas šia nutartimi bylą grąžino prokurorui naujam kaltinamajam aktui surašyti (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto, byloje iš naujo atlikus ikiteisminį tyrimą ir surašius naują kaltinamąjį aktą, minėtoje nutartyje aptarti pažeidimai nebuvo pašalinti, naujų įrodymų neatsirado, todėl kasatorius mano, kad taip ir toliau buvo pažeidinėjamos jo procesinės teisės. Byloje liko nenustatyta nukentėjusiojo V. Ž. mirties priežastis, todėl nėra pagrindo spręsti, kad ji buvo smurtinė, kad tarp kokio nors sužalojimo ir mirties yra priežastinis ryšys. Dėl šių aplinkybių kasatorius nesupranta, kaip tas pats teismas vienu atveju sprendė, kad priimti apkaltinamąjį nuosprendį byloje esančių duomenų nepakanka, o kitu – kad jau pakanka. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, nuosprendį pagrindė naujomis aplinkybėmis, kurios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos. Nuosprendyje atsirado teiginiai, kurie viso proceso metu nebuvo žinomi: „...pavartojo nenustatyto pobūdžio smurtą (tačiau ne mažiau kaip vieną kartą tyčia kumščiu smogė V. Ž. į veidą ir sulaužė nukentėjusiajam nosį)“. Iš šios formuluotės kasatorius daro išvadą, kad geriausias bylos aplinkybių vertinimas yra toks, kuris teismui reikalingas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Kasatorius pažymi, kad teismas negali savo išvadas grįsti spėliojimais, daryti išvadas, kurios nėra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis, ar grįsti nuosprendį prieštaringais kitų nuteistųjų parodymais. Teismas taip pat vartoja literatūrinį posakį „stiprus smūgis“, nors tokių parodymų byloje nebuvo gauta. Be to, nuteistasis nurodo, kad neturėjo galimybės sumušti nukentėjusįjį, nes pagal kitų asmenų parodymus jis buvo labai girtas, o nukentėjusysis buvo sportininkas sunkiaatletis.
Kasatorius nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nesutinka su teismo byloje atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kasaciniame skunde dėsto savą įvykių versiją. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jo nuoseklius parodymus apie tai, kad prieš nukentėjusįjį jis nesmurtavo. Be to, vertindamas jo parodymus kaip nenuoseklius, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis buvo apklausiamas netrukus po patirtos sunkios traumos, jam buvo leidžiami stiprūs vaistai, todėl jis galėjo ir klysti dėl kai kurių detalių, tačiau net ir šioje situacijoje esminiai jo parodymai apie tai, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusįjį, išliko nuoseklūs. Nuteistasis nurodo, kad smurtinius veiksmus prieš V. Ž. naudojo A. K. ir tai matė jis, A. M. ir K. D.. Nuo gatvės nukentėjusįjį partempė taip pat A. K., o nuteistasis tik mėgino pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau kiti įvykyje dalyvavę asmenys neleido to padaryti. Vėliau kasatoriaus automobiliu kartu su kitais vežė nukentėjusiojo kūną paslėpti, tačiau pasitaikius progai pabėgo ir nukentėjusiojo kūną vienas išvežė ir paliko miške. Po to, jis buvo sulaikytas dėl eismo įvykio, o kai jį paleido A. M. ir kiti, šantažuodami ir darydami spaudimą, jam liepė prisiimti kaltę už veiksmus, kuriuos padarė A. K., tačiau jis nesutiko. Dėl šios priežasties kasatorius mano, kad visi kiti trys įvykyje dalyvavę asmenys buvo suinteresuoti jį apkalbėti ir tai padarė, o teismas vertindamas byloje įrodymus nepagrįstai rėmėsi daugumos kryptingai ir dirbtinai suderintais parodymais, kuriais buvo siekiama nepagrįstai jį apkaltinti. Kartu P. S. pažymi, kad jis, atlikdamas bausmę, sulaukė A. K. aplinkos žmonių grasinimų. Nukentėjusysis Š. Ž., kuris yra policijos pareigūnas, taip pat parodė, kad A. K. artimieji yra įtakingi Tauragėje ir kad jis turi duomenų, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo visi įvykyje dalyvavę asmenys. Be to, teismas nevertino arba netinkamai vertino atskiras faktines aplinkybes, t. y. kodėl A. M., A. K. ir K. D. ėmėsi aktyvių veiksmų slepiant nukentėjusiojo kūną, nors jį neva nužudė ne A. K.; kodėl A. M. jam neleido išvažiuoti iš įvykio vietos ir jį girdė alkoholiu; kodėl visi ieškojo įrankių kūnui užkasti ir bendravo nuteistojo telefonu ir kt. Kasatorius mano, kad grįsti jo kaltę kitų kaltinamųjų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais nėra pagrindo, juolab kad jau netrukus po įvykio jų atlikti veiksmai rodo, jog jie darė viską, kad kuo daugiau atsirastų įrodymų prieš nuteistąjį. Neteisingai įvertinti ir liudytojos K. R. parodymai, nes jos įvykio vietoje nebuvo, o iš jos parodymų galima spręsti, kad ji teigia girdėjusi, jog nuteistasis tik sakė, kad nieko nepadarė ir nenori sėdėti. Nuteistasis taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas liudytojas R. A., kuris, prokuroro teigimu, įvykio vakarą buvo K. D. draugės tėvo sodyboje, kurioje jie lankėsi po įvykio. Tačiau šis liudytojas teisme neapklaustas dėl teismo skubėjimo, nors jo parodymai galėjo būti reikšmingi nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes. Be to, teismas nustatė, jog prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas nenustatyto pobūdžio smurtas, tačiau tokiu atveju lieka neaišku, kodėl nevertinami neva nuoseklūs A. M., ir K. D. parodymai, taip pat specialisto išvada, kuria nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio metu galėjo patirti tik nosies lūžį, kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismo nustatytas faktines aplinkybes vertindamas gramatine ir sintaksine prasmėmis, kasatorius daro išvadą, kad teismas nustatė, jog nukentėjusiajam buvo padaryti keli sužalojimai ir kad jis mirė nuo nosies lūžio. Vis dėlto nuteistajam neaišku, kokie tai sužalojimai, jeigu teismo medicinos ekspertai nustatė, kad prieš mirtį nukentėjusiajam buvo sulaužyta tik nosis, ir negalėjo atsakyti, ar šis sužalojimas galėjo sukelti nukentėjusiojo mirtį. Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, kad specialisto išvada paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pobūdžio ir apimties, nepatvirtina išvados, kad V. Ž. mirtis buvo smurtinė, bei leidžia spręsti, kad teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nuosprendį grindė prielaidomis ir spėlionėmis.
Kartu kasatorius nurodo, kad nesupranta, kodėl teismas skirtingai įvertino nukentėjusiojo motinos ir tėvo išgyvenimus ir priteisė skirtingas sumas neturtinei žalai atlyginti, teigia, kad apgailestauja dėl viso įvykio ir visų dalyvavusių asmenų vardu atsiprašo nukentėjusiųjų bei nurodo, kad V. Ž. nei tyčia, nei dėl neatsargumo nežudė. Taip pat gailisi, kad nepristatė nukentėjusiesiems nužudytojo kūno, ir mano, kad galėjo būti nuteistas tik už nusikaltimo slėpimą ar nepranešimą apie nusikaltimą.
Atsiliepimu į nuteistojo P. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad nuteistojo kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nustatyta teismo posėdžio metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Kasatoriaus kaltė grindžiama iš esmės nuosekliais kitų nuteistųjų parodymais, duotais visose proceso stadijose, įvykio vietos apžiūros protokolais, specialisto išvada ir kitais faktiniais duomenimis.
Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio reikalavimų, nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai, atsakė į visus jame iškeltus esminius argumentus. Tuo tarpu kasatoriaus nuomonė dėl kitokio įrodymų vertinimo negali būti pagrindas konstatuoti BPK 20 straipsnio pažeidimus.
Prokuroro manymu, kasatoriaus teiginiai dėl jo teisės į gynybą pažeidimų (BPK 21, 22, 44 straipsniai) nepagrįsti bylos medžiaga. Nors bylą grąžinus prokurorui buvo nustatyti pažeidimai, tačiau šie pažeidimai buvo ištaisyti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo papildomai tiriamos V. Ž. mirties aplinkybės, atlikta nemažai ikiteisminio tyrimo veiksmų, taip pat ir papildomas nukentėjusiojo palaikų tyrimas, apklaustas ekspertas, buvo aiškinamasi V. Ž. sveikatos būklė iki mirties, patikslintas įtarimas P. S.. Taip pat buvo tiriamos P. S. iškritimo iš balkono aplinkybės, atliekant reikamus proceso veiksmus. Faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu gauti faktiniai duomenys nepatvirtina P. S. nurodytų įvykio aplinkybių, negali būti pagrindas spręsti, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai ar tendencingai. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Teismas, pašalindamas aplinkybę dėl nukentėjusiojo smegenų sužalojimo ir patikslindamas kaltinimą, nuteistojo teisės į gynybą nesuvaržė. Prokuroro manymu, baudžiamasis įstatymas byloje taikytas tinkamai, o nuteistojo veika kvalifikuota teisingai. Nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, o pats kasatorius nepateikia jokių argumentų, kurie leistų teigti priešingai.
Atsiliepimu į nuteistojo P. S. kasacinį skundą nukentėjusieji J. Ž. ir B. C. Ž. prašo šį kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusieji pažymi, kad šis skundas analogiškas nuteistojo apeliaciniam skundui, kurį apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė. Nuteistojo kaltę patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, todėl jo kasacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, o tikslios mirties priežasties nustatyti nebuvo įmanoma, nes rastas tik nukentėjusiojo skeletas.
Nuteistojo P. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 129 straipsnio dalies taikymo
Kasatorius nurodo, kad teismai byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus, neįvertino nuoseklių jo paties, nukentėjusiojo Š. Ž., liudytojos K. R. parodymų, neteisingai įvertino nuteistųjų A. M., K. D. ir A. K. parodymus, todėl nustatė neteisingas faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo mirties priežastis specialisto išvadoje nenustatyta, todėl liko neišspręstas priežastinio ryšio klausimas, o jis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiojo V. Ž. nužudymo.
Pirmiausia kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su žemesniųjų teismų sprendimais, prašo kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir nustatytus faktus, t. y. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių. Dėl to kasacinių skundų argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie - ne, nuorodos, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
Įrodymus teismai privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimo. Bylos medžiaga rodo, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos leistinais įrodymais, kurių visumos visiškai pakanka P. S. padarytam nusikaltimui konstatuoti.
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą asmenį. Šis nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Šioje byloje nustatyta, kad P. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kilus konfliktui su pro šalį ėjusiu V. Ž., tyčia panaudojo nenustatyto pobūdžio smurtą (tačiau ne mažiau kaip vieną kartą tyčia kumščiu smogė V. Ž. į veidą ir sulaužė jam nosį). Nuo patirtų sužalojimų V. Ž. vietoje mirė. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė skundžiamame nuosprendyje atlikta, nuteistojo kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl P. S. kaltumo padarius inkriminuotą veiką padarė išsamiai ir nešališkai ištyręs ir įvertinęs įvykį tiesiogiai mačiusių nuteistųjų A. M., K. D. ir A. K. nuoseklius parodymus apie tai, kad įvykio metu prieš nukentėjusįjį smurtą panaudojo tik P. S.. Kartu teismas įvertino nukentėjusiojo M. Ž. parodymus apie tai, kad iki įvykio jis telefonu bendravo su savo tėvu V. Ž., kuris niekuo nesiskundė ir ėjo namo. Bendrame visų byloje surinktų įrodymų kontekste teismas vertino ir objektyvias bylos aplinkybes patvirtinančius bylos duomenis, kuriuos pripažino įrodymais, t. y. įvykio vietos apžiūros ir daiktų parodymo atpažinti P. S. protokolus, kuriais nustatyta, jog netoli nukentėjusiojo kūno radimo vietos rastas P. S. batelis; DNR specialisto išvadą, patvirtinančią, kad rastas kūnas yra V. Ž.; automobilio apžiūros protokolą, kuriuo nustatyta, jog P. S. automobilio bagažinėje rastos dėmės, panašios į kraują, bei SIM kortelė; specialisto išvadas, kuriomis nustatyta, kad P. S. automobilio bagažinėje rastas kraujas priklauso V. Ž., ir tai, kad papildomo V. Ž. palaikų tyrimo metu nustatyti jo kūno sužalojimai; liudytojo J. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus; tarnybinius pranešimus ir kt. Teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiųjų J. Š. Ž. parodymus apie tai, kad iš visų įvykio vietoje buvusių asmenų būtent P. S. turėjo motyvą panaudoti smurtą prieš nukentėjusįjį V. Ž. dėl ankstesnio jų konflikto. Nuosprendyje aptarta ir argumentuotai atmesta nuteistojo P. S. pateikta versiją, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo ne jis, o A. K., už kurį jis buvo verčiamas prisiimti kaltę. Šią versiją pirmosios instancijos teismas paneigė tiek nuteistųjų A. M., K. D. ir A. K., tiek liudytojų S. B., R. Š., K. R. bei ikiteisminio tyrimo metu duotais V. B. parodymais apie tai, kad niekas P. S. jokio psichologinio poveikio nedarė, prisiimti kitų asmenų kaltės nevertė. Teismas, remdamasis K. R. parodymais, atmetė ir nuteistojo P. S. pateiktą versiją, kad jis buvo išmestas iš šios liudytojos balkono dėl minėtų įvykių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir paties nuteistojo P. S. parodymus kaip iš esmės nepatikimus, nes jis sau pačiam nenaudingas aplinkybes nutylėjo nurodydamas, jog jų neprisimena dėl girtumo, tuo tarpu pagal kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus matyti, kad jis buvo gana aktyvus slepiant nukentėjusiojo kūną ir galų gale paslėpė vienas, kitiems asmenims nežinomoje vietoje.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo P. S. apeliaciniame skunde, ir nutartyje nurodė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą, kurio metu papildomai apklausė nukentėjusįjį Š. Ž., išklausė nuteistojo P. S. pozicijos apie tai, kad jis atsisako savo prašymo apklausti teismo posėdyje liudytoją R. A., dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui pritarė ir nustatė tokias pačias įvykio aplinkybes, kurių pagrindu padarė analogišką išvadą dėl nuteistojo kaltumo padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad kiti nuteistieji jį apkalbėjo bei, kad slėpė nukentėjusiojo kūną, nes siekė padėti įvykio metu prieš nukentėjusįjį smurtavusiam A. K.. Teismas pagrįstai nurodė, kad tokį teiginį paneigia duomenys apie ankstesnius P. S. konfliktus su nukentėjusiuoju bei specialisto išvada apie nuteistojo psichinę būseną. Kartu teismas pažymėjo, kad slepiant nukentėjusiojo kūną itin aktyvus buvo pats nuteistasis P. S., tuo tarpu duomenų apie tai, kad tuo metu dalyvavo A. K., byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas motyvuota atmetė ir kasatoriaus teiginius apie jam neva darytą psichinę prievartą, siekiant priversti jį prisiimti kaltę už kito asmens veiksmus.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje surinktų įrodymų vertinimu. Byloje surinkti įrodymai teismų įvertinti ir patikrinti laikantis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Teismų sprendimuose pateikta įrodymų visumos analizė, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl P. S. kaltumo.
Kasatoriaus skunde ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnį, argumentuodamas tuo, kad teismo medicinos specialisto išvada nenustačius nukentėjusiojo V. Ž. mirties priežasties liko neišspręstas priežastinio ryšio klausimas. Pažymėtina, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas ir numatomas veikos padarinys. Šioje byloje teismų nustatyta, kad P. S. prieš nukentėjusįjį V. Ž. tyčia panaudojo nenustatyto pobūdžio smurtą (ne mažiau kaip vieną kartą tyčia kumščiu smogė jam į veidą ir sulaužė jam nosį), o nuo patirtų sužalojimų V. Ž. mirė. Iš tiesų, byloje teismo medicinos specialisto išvada nustatyta tik tai, kad įvykio metu nukentėjusiajam buvo sulaužyta nosis, tačiau nenustatyta tiksli jo mirties priežastis. Šis faktas pasunkina būtinojo priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties nustatymą, tačiau jo nustatymo nedaro neįmanomo. Pažymėtina, kad nurodyta specialisto išvada ekspertai ir negalėjo nustatyti nukentėjusio mirties priežasties, nes rastas tik jo skeletas. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad teismai, spręsdami nuteistojo P. S. kaltės dėl nukentėjusiojo V. Ž. nužudymo klausimą, rėmėsi tiesiogiai įvykį mačiusių kitų nuteistųjų K. D., A. M. ir A. K. parodymais. Šių liudytojų parodymais nustatyta, kad įvykio metu prieš nukentėjusįjį smurtą naudojo tik P. S.. Šiam prieš nukentėjusįjį panaudojus smurtą ir jo kūną atitempus į aikštelę, A. M. ir K. D. tikrino pulsą ir kvėpavimą, tačiau jis buvo miręs. Nuo panaudoto smurto iki nukentėjusiojo mirties praėjo trumpas laiko tarpas. Be to, minėta, teismo specialisto išvada nustatytas nukentėjusiojo nosies sužalojimas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pats kasatorius skunde vienu atveju neigdamas, jog tarp nukentėjusiojo patirtų sužalojimų ir jo mirties nenustatytas priežastinis ryšys, kitu atveju pats nurodo, kad prieš nukentėjusįjį analogiško pobūdžio smurtą neva panaudojo kitas nuteistasis ir nukentėjusysis nuo šio smurto mirė. Esant šioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog būtent P. S. panaudotas smurtas buvo nukentėjusiojo V. Ž. mirties priežastis. Jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą, byloje nenustatyta.
Teismų nustatytomis aplinkybėmis nėra pagrindo nuteistojo P. S. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip nusikaltimo slėpimą pagal BK 237 straipsnio 1 dalį, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Dėl neturtinės žalos
Kasatorius skunde teigia, kad nesupranta, kodėl teismas skirtingai įvertino nukentėjusiojo motinos ir tėvo išgyvenimus ir priteisė skirtingas sumas neturtinei žalai atlyginti.
Pagal teismų praktiką neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrinti, ar teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.
Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes bei kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skirtingus neturtinės žalos dydžius nukentėjusiojo V. Ž. motinai ir tėvui, įvertino jų su sūnumi susiklosčiusius santykius iki jo mirties. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priteisdamas skirtingus neturtinės žalos atlyginimo dydžius nukentėjusiojo V. Ž. motinai ir tėvui, įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Be to, kolegija atmeta kasatoriaus teiginius dėl jo teisės į gynybą pažeidimų (BPK 21, 22, 44 straipsniai). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo P. S. apeliacinį skundą, pateikė motyvuotą atsakymą į analogiškus šio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog pirmą kartą perdavus baudžiamąją bylą į teismą buvo nustatyta pažeidimų, susijusių su V. Ž. nužudymu, tačiau, teismui grąžinus baudžiamąją bylą prokurorui, šie pažeidimai buvo ištaisyti. Buvo papildomai tiriamos V. Ž. mirties aplinkybės, atlikta nemažai ikiteisminio tyrimo veiksmų, tarp jų ir papildomas teismo medicinos V. Ž. palaikų tyrimas, eksperto apklausa, buvo nustatinėjama V. Ž. sveikatos būklė iki įvykio, tikslinamas kaltinimas P. S. ir kt. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė ir į kitus P. S. nurodomus teiginius, tarp jų ir dėl nukentėjusiojo smegenų sužalojimo, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas tokios aplinkybės jam neinkriminavo, o pašalindamas šią aplinkybę iš kaltinimo, jo ribų neišplėtė bei nuteistojo P. S. teisės į gynybą nesuvaržė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentas nesutikti. Iš procesinių teismų sprendimų turinio matyti, kad byla išnagrinėta neperžengiant kaltinimo ribų, nepažeidžiant BPK 255 straipsnio reikalavimų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios kasaciniame skunde nurodyti teiginiai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
