Baudžiamoji byla Nr. 2K-571/2012
Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00022-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4, 1.2.20.2
2012 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. K. T. kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nuosprendžio.
Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu A. K. T. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį 25 MGL (3250 Lt) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas, A. K. T. pagal BK 232 straipsnį paskirta bausmė sumažinta iki 10 MGL (1300 Lt), kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimo ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
A. K. T. nuteista už tai, kad, siekdama paniekinti ir pažeminti teisingumą vykdančius teisėjus dėl jų veiklos, 2010 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė 2010 m. lapkričio 29 d. skundo patikslinimą (reg. Nr. 2R-33953) civilinėje byloje Nr. 2-16833-629/2010, kuriame nurodė: „Teisėjai apvogė G. M. PĮ „Mados oazė“ – 10 710 Lt su mero kompanionais UAB „Klaifena“. Tai teisėjai G. ir Z., o paskui tą patį padaro ir atsakovė, ar ne stebuklai? Ar teikia garbė ir autoritetą vogti (o gal krizė)?“ ir tokiu būdu viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjus R. G. ir S. Z. dėl jų veiklos, t. y. teisėją R. G. dėl jo civilinėje byloje Nr. 2-6990-740/2010 priimto sprendimo pagal UAB „K.“ ieškinį bei teisėją S. Z. dėl jo civilinėse bylose Nr. 2-6990-740/2010 ir Nr. 2-7002-639/2010 priimtų sprendimų pagal UAB „K.“ ieškinį.
Kasaciniu skundu nuteistoji A. K. T. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorė nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir mano, kad padarius nepagrįstą išvadą, jog ji viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjus dėl jų veiklos nagrinėjant civilines bylas, byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. 2010 m. lapkričio 29 d. skundo patikslinime civilinėje byloje Nr. 2-16833-629/2010 nurodant „teisėjai apvogė“ minėti teisėjai nebuvo tapatinami su vagimi. Toks pasakymas skunde buvo susijęs ne su asmeniniais, bet su procesiniais santykiais, t. y. taip buvo pareikštas nepasitenkinimas minėtų teisėjų veikla, kuri pasireiškė tuo, kad nuteistosios vadovaujamos įmonės dėl šių teisėjų priimtų procesinių sprendimų civilinėse bylose patyrė didelę materialinę žalą. Teismai nuosprendžiuose nepagrįstai nurodė, kad žodis „apvogė“ buvo pavartotas norint užgauliai pažeminti teisingumą vykdančius teisėjus, nes atsakyme gautame iš Lietuvių kalbos instituto nurodyta, kad žodis „apvogė“ ne visada turi tiesioginę prasmę, tai gali būti tam tikras pasakymas, todėl kiekvienu atveju teismai turi vertinti ir atsižvelgti į tam tikras aplinkybes. Šiuo atveju teismai nevertino konteksto, kuris buvo susijęs su teisėjų ir nuteistosios, kaip proceso dalyvio, padėtimi, sprendžiant jai svarbius klausimus, be to, žodis „apvogė“ be pagrindo tapatinamas su kaltinimu pasisavinus svetimą turtą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis garantuoja išraiškos laisvę, t. y. žmogus savo požiūrį tiek dėl valdžios veiksmų, tiek dėl kitų dalykų gali išreikšti ir aštresne (net aštria) forma. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Nr. 23954/10 Uj prieš Vengriją, išaiškino, kad išraiškos laisvė leidžia žurnalistui vartoti žiniasklaidoje itin kraštutinius posakius. Kasatorė teigia, kad jos rašytame skunde teisėjai vagimis tiesiogiai nebuvo pavadinti, o pasakyta: „Teisėjai apvogė G. M. PĮ „Mados oazė“...“. Žodis „apvogė“ skundo patikslinime pavartotas vaizdine prasme, o ne tiesiogine fiziologinio turinio sąvoka siekiant įžeisti teisėjus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtinta teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Kasatorė mano, kad, naudodamasi šia teise, ja nepiktnaudžiavo, nepažeidė įstatymų saugomų vertybių, o nuteisiant ją už vieną žodį „apvogė“ buvo neteisėtai apribota teisės aktais garantuota saviraiškos laisvė.
Kartu kasatorė mano, kad baudžiamojon atsakomybės turi būti traukiama esant pusiausvyrai tarp realių veiksmų ir jų pavojingumo. Šiuo atveju jos veika negali siekti baudžiamosios atsakomybės ribų. Nepasitenkinimas teismo (teisėjų) veikla pasireiškė tuo, kad ji tuo metu vadovavo G. M. PĮ „M.“, jai atstovavo teisme iškeltose bylose. Teisėjas R. G. priėmė nutartį, kuria leido UAB „K.“ iš minėtos įmonės išvežti saugomas malkas ir durpes. Dėl to įmonei buvo padaryta 10 700 Lt žala. Bylą nagrinėjęs teisėjas S. P. netenkino G. M. PĮ „M.“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti UAB „K.“ turtą, todėl kitoje civilinėje byloje skųsdama antstolės veiksmus ji vaizdingai pareiškė, kad jos vadovaujama įmonė buvo apvogta, nes teisėjų procesiniais veiksmais įmonei buvo padaryta žala.
Be to, nuteistoji pažymi, kad pirmosios instancijos teismas baigiantis procesui priėmė prokurorės prašymą papildyti kaltinimą, kuris panaudotas iš jos rašyto skundo turinio, apie kurį žinojo prokuratūra rašydama kaltinamąjį aktą. Teismas turėjo laikytis kaltinimo ribų bei vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio nuostatomis ir nesunkint kaltinimų, kurie buvo pateikti kaltinamajame akte. BPK 256 straipsnis numato galimybę teisme pakeisti kaltinimą iš esmės skirtingu dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tačiau nagrinėjant bylą naujų aplinkybių nepaaiškėjo.
Dėl minėtų aplinkybių kasatorė mano, kad byloje buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis) ir teisė į teisingą teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), BPK 44 straipsnio 5, 6 dalys, įtvirtinančios ir konkretinančios minėtas konstitucines nuostatas, taip pat Konvencijos 14 straipsnis.
Atsiliepimu į nuteistosios K. A. T. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo šį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad kasatorės argumentai dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo, vadovaujantis BPK 367 straipsniu, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo atveju teismų sprendimuose išsamiai pasisakyta, kodėl pripažįstama, kad nuteistoji A. K. T. padarė nusikalstamą veiką, toks sprendimas pagrįstas ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.
Kasatorės skundo teiginys, kad teismai nevertino viso paduoto skundo patikslinimo konteksto, kuris buvo susijęs su teisėjų ir jos, kaip proceso dalyvio, padėtimi, sprendžiant jai svarbius interesus, yra neteisingas ir argumentuotai teismų buvo paneigtas. Iš esmės kasatorė savo skunde kartoja tuos pačius motyvus kaip ir apeliaciniame skunde, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo motyvuotai atmesti, sprendimą dėl BK 232 straipsnio taikymo pagrindžiant suformuota teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-385/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-385/2006">2K-7-385/2006</a>). Prokuroro teigimu, BK 232 straipsnio formuluotėje įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Todėl teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai šie netinkamai vykdo savo pareigas. Žmogaus teisės ir laisvės turi būti įgyvendinamos ir ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Byloje nustatyta, kad A. K. T. viešai raštu pasisakė apie teisingumą vykdančius Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjus dėl jų veiklos nagrinėjant civilines bylas, jos teismui civilinėje byloje pateiktas patikslintas skundas yra viešas dokumentas, jo turinys yra prieinamas ne tik proceso dalyviams ar bylas nagrinėjusiems teisėjams, bet ir tretiesiems asmenims, nesusijusiems su minėtu civilinės bylos nagrinėjimu, todėl teismo išvados, kad teisėjai buvo viešai raštu užgauliai pažeminti, yra teisingos.
Prokuroro nuomone, atmestinas skundo argumentas, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį jai garantuota išraiškos laisvė, t. y. kad ji galėjo savo požiūrį tiek dėl valdžios veiksmų, tiek dėl kitų dalykų gali išreikšti ir aštresne (net aštria) forma. Apeliacinės instancijos teismas tokį nuteistosios argumentą motyvuotai atmetė, pabrėždamas, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti. Ja naudojantis negalima piktnaudžiauti ir pažeisti įstatymų saugomas kitas vertybes. A. K. T. nuteisimas už teiginį patikslintame skunde, kuriuo išreikšta nepagarba teisėjams, nereiškia, kad jai buvo neteisėtai apribota saviraiškos laisvė.
Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad buvo pažeisti BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimai, pirmosios instancijos teismui priėmus prokurorės prašymą papildyti kaltinimą. Apeliacinės instancijos teismas šį nuteistosios apeliacinio skundo teiginį išnagrinėjo ir pagrįstai atmetė, nurodydamas, kad teismas nepažeidė BPK 26 straipsnio reikalavimų, priėmęs naują prokurorės pateiktą raštu kaltinimą A. K. T., pastarajai ir jos gynėjui apie tai pranešė ir sudarė sąlygas pasiruošti gynybai. Dėl šių aplinkybių prokuroras mano, kad nuteistosios teisė į gynybą nebuvo pažeista.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 232 straipsnio taikymo
Kasatorė mano, kad teismai, pažeisdami baudžiamjo proceso įstatymo reikalavimus, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir Lietuvių kalbos instituto raštą, kuriame išaiškinta žodžio „apvogė“ reikšmė, nevertino paduoto skundo patikslinimo konteksto, neišsiaiškino jos kaltės turinio, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir tai lėmė, kad byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti įrodymų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai susiję su atskirų įrodymų, tarp jų ir Lietuvių kalbos instituto rašto apie žodžio „apvogė“ reikšmę, vertinimu, nuorodos, kad teismų išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
Pagal BK 232 straipsnį už nepagarbą teismui atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai tai - viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia. Pagal kasacinio teismo praktiką teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-385/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-385/2006">2K-7-385/2006</a>, 2K-468/2010). Taigi užgaulus teisėjo ar teismo pažeminimas teismui pateiktame procesiniame dokumente, su kuriuo turi teisę susipažinti proceso dalyviai, vertintinas kaip viešas.
Byloje nustatyta, kad kasatorės civilines bylas nagrinėję teisėjai S. Z. ir R. G. dėl jų priimtų procesinių sprendimų Klaipėdos miesto apylinkės teismui A. K. T. paduotame skundo patikslinime buvo užgauliai pažeminti nurodant, kad: „Teisėjai apvogė G. M. PĮ „M.“ – 10 710 Lt su mero kompanionais UAB „K.“. Tai teisėjai G. ir Z., o paskui tą patį padaro ir atsakovė, ar ne stebuklai? Ar teikia garbė ir autoritetą vogti (o gal krizė)?“.
Pirmosios instancijos teismas A. K. T. padarytoje veikoje nustatė BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu, išnagrinėjęs visas reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Pirmiausia buvo įvertintas nuteistosios A. K. T. teismui pateiktas skundo patikslinimas, kuriame įrašyti teisėjus žeminantys teiginiai. Taip pat įvertinti pačios nuteistosios, liudytojų S. N., S. Z., R. G. parodymai. Priešingai nei teigia kasatorė, be minėtų įrodymų, teismas vertino ir pateiktą Lietuvių kalbos instituto raštą, kuriame nurodyta žodžio „apvogė“ reikšmė bei tai, kad spręsti apie kontekstą, kuriame pavartotas šis žodis „apvogė“, yra teismo prerogatyva. Šiame rašte nurodytą informaciją teismai sugretino ir su Lietuvių kalbos žodyne (2005 m., www.lkz.lt) pateikiama žodžio „apvogti“ reikšme. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, dar kartą įvertino joje surinktus įrodymus ir nustatė tokias pačias įvykio aplinkybes, kurių pagrindu padarė analogišką išvadą dėl nuteistosios kaltumo padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Konstatuotina, kad šie įrodymai teismų įvertinti ir patikrinti laikantis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių. Vien tai, kad kasatorė nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė skundžiamame nuosprendyje atlikta, nuteistojo kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistosios A. K. T. apeliaciniame skunde, ir nutartyje nurodė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Teismų sprendimuose pateikta įrodymų visumos analizė, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti teismų vidiniam įsitikinimui dėl A. K. T. kaltumo. Nustatytomis aplinkybėmis nuteistosios veika teisingai kvalifikuota pagal BK 232 straipsnį.
Teisėjų kolegija atmeta kasatorės teiginius, kad jos padarytai veikai BK 232 straipsnis pritaikytas netinkamai, nes teismai nevertino konteksto, kuris buvo susijęs su teisėjų ir nuteistosios, kaip proceso dalyvio, padėtimi, sprendžiant jai svarbius klausimus, o žodį „apvogė“ be pagrindo tapatino su kaltinimu pasisavinus svetimą turtą. Tokiais teiginiais kasatorė iš esmės nurodo, kad skundo patikslinime įrašydama minėtą teiginį, neturėjo tiesioginės tyčios užgauliai pažeminti teisingumą vykdančių teisėjų, ir nesiekė jų apkaltinti svetimo turto pasisavinimu, o tik vaizdingai pasakė. Kolegija pažymi, kad, teismų sprendimuose vertinant visą bylos duomenų kontekstą, teisėjų procesinei veiklai apibūdinti kasatorės pavartoto žodžio „apvogė“ reikšmė ir jo žeminanti bei užgauli prasmė nustatyta teisingai. Pagal teismų nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad nuteistoji suvokė, jog teisėjai atitinkamus procesinius sprendimus priėmė Lietuvos Respublikos vardu, tačiau skundo patikslinime apibūdindama tiek sprendimus, tiek juos priėmusius teisėjus, pavartojo užgaulius, žeminančius žodžius. Kartu teisingai nustatyta, kad nuteistoji A. K. T. inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne tik jo parodymais, tačiau įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Pagal kasatorės parašyto skundo patikslinimo turinį, pačios nuteistosios bei liudytojų parodymus, akivaizdu, kad A. K. T. suprato, jog, teismui pateikdama skundo patikslinimą su įrašytu nurodytus teiginiu, ji viešai raštu užgauliai žemina teisėjus R. G. ir S. Z., ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teiginiai, kad nuteistoji neturėjo tikslo apkaltinti teisėjus svetimo turto pasisavinimu tiesiogine prasme, nepaneigia fakto, kad jos parašytas tekstas buvo žeminantis ir nuteistoji jį parašė turėdama tyčią pažeminti teisingumą vykdančius teisėjus dėl jų priimtų sprendimų, kuriais buvo nepatenkinta. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistosios A. K. T. parašyto teksto kontekstas įvertintas, jos kaltės turinys byloje nustatytas teisingai.
Kartu atmestini kasatorės argumentai, kad, nesant pusiausvyros tarp realių veiksmų ir jų pavojingumo, jos veika negali siekti baudžiamosios atsakomybės ribų. Pažymėtina, kad iš Konstitucijoje įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla pareiga apsaugoti teismus ir teisėjus nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos. Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo (kasacinė nutartis <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zODUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-385/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-385/2006">2K-7-385/2006</a>). Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už nepagarbą teismui (BK 232 straipsnis). Pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistosios A. K. T. veiksmai atitinka visus šiame BK straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, jie diskredituoja teisėjus, kelia grėsmę pasitikėjimui jais, todėl yra pavojingi ir pakankami baudžiamajai atsakomybei atsirasti.
Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio taikymo
Kasatorė nurodo, kad pagal Konvencijos 10 straipsnį ji, įgyvendindama saviraiškos laisvę, savo požiūrį tiek dėl valdžios veiksmų, tiek dėl kitų dalykų gali išreikšti ir aštresne (net aštria) forma, todėl mano, kad rašydama skundo patikslinimą ji šia teise naudojosi tinkamai, nepažeidė įstatymų saugomų vertybių, o nuteisiant ją už vieną žodį „apvogė“ buvo apribota jos saviraiškos laisvė.
Su tokiu kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką nuteistosios apeliacinio skundo argumentą, pateikė išsamų ir motyvuotą atsakymą teisingai pažymėdamas, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja naudodamasis asmuo privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT jurisprudencijoje pažymėta, jog teismai, kaip ir kitos valstybės institucijos, neturi imuniteto kritikai ir jų darbo stebėjimui, tačiau turi būti daromas aiškus skirtumas tarp kritikos ir įžeidimo. Jei vienintelis bet kurios formos saviraiškos tikslas yra įžeisti teismą arba jo atstovus, tai tinkamas nuteisimas iš esmės nebūtų 10 straipsnio 2 dalies pažeidimas (Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgement of 27 May 2003). Taigi, asmuo, naudodamasis saviraiškos teise, neturi ja piktnaudžiauti, pažeisti kitų įstatymais saugomų vertybių, priešingu atveju, jis turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad nuteistosios skundo patikslinime įrašyti žodžiai įvertinti ne kaip kritika, o kaip žeminantys ir įžeidžiantys sprendimus civilinėse bylose priėmusius teisėjus dėl jų veiklos. Kartu pažymėtina, kad kasatorės nurodomame EŽTT sprendime nagrinėta situacija ir dėl jos pateikti EŽTT argumentai nagrinėjamoje byloje netaikytini ir nelaikytini pagrindu spręsti, kad teismai, pripažindami nuteistąją kalta pagal BK 232 straipsnį, pažeidė Konvencijos 10 straipsnio nuostatas.
Dėl BPK 255, 256 straipsnių taikymo
Kasatorė nurodo, kad byloje buvo pažeisti BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimai, nes pirmosios instancijos teismas jau baigiantis procesui priėmė prokurorės prašymą papildyti kaltinimą.
Su šiuo kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokurorė, vadovaudamasi BPK 256 straipsniu, iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą kaltinamajai A. K. T.. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs šį kaltinimą, kalinamajai ir jos gynėjui apie tai pranešė ir sudarė galimybę pasiruošti gynybai, kaip tai numato BPK 256 straipsnio 3 dalis, tačiau kaltinamoji ir jos gynėjas šios teisės atsisakė. Taigi teismas laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, reglamentuojančių kaltinimo pakeitimą teisme, pagrįstai bylą išnagrinėjo pagal naujai pateiktą kaltinimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas išėjo už kaltinimo ribų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios kasaciniame skunde nurodyti teiginiai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios A. K. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Rimantas Baumilas
Antanas Klimavičius
