Baudžiamoji byla Nr. 2K–528/2012
Teisminio proceso Nr.1-10-1-00268-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.7.5.
2.4.2.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Viktoro Aiduko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 300 straipsnio 3 dalį (PVM sąskaitos faktūros STR Nr.00178 suklastojimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (PVM sąskaitos faktūros Nr. STR Nr. 10039 suklastojimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (PVM sąskaitos faktūros Nr. STR Nr. 00183 suklastojimas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (svetimo didelės vertės turto - AB SEB bankas priklausančių 108 007,24 Lt įgijimas apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (svetimo didelės vertės turto - AB SEB bankas priklausančių 43 263,05 Lt įgijimas apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (svetimo didelės vertės turto - AB SEB bankas priklausančių 75 297,50 Lt įgijimas apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (už PVM sąskaitos faktūros STR Nr.00178 suklastojimą ir 108 007,24 Lt įgijimą apgaule), subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (už PVM sąskaitos faktūros STR Nr.10039 suklastojimą ir 43 263,05 Lt įgijimą apgaule), subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (už PVM sąskaitos faktūros STR 00183 suklastojimą ir 75 297,50 Lt įgijimą apgaule), subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams; šias subendrintas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Iš A. S. civiliniam ieškovui AB SEB bankas priteista atlyginti padarytą 209 711,73 Lt dydžio žalą.
Taip pat skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutartis, kuria nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. S. nuteistas:
pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad, būdamas A. S. įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini)) savininkas ir direktorius, 2007 m. gruodžio 18 d. savo namuose, Kaune, (duomenys neskelbtini), suklastojo PVM sąskaitą faktūrą STR Nr. 00178 120 008,04 Lt sumai, pasirašydamas J. K. vardu už tariamai UAB „A“ gautas prekes, ją pateikė AB SEB Vilniaus bankas Kauno filialui, esančiam Kaune, Laisvės al. 82/17, ir pinigus – 120 008,04 Lt gavo, prekių UAB „A“ nepristatė, 2008 m. gruodžio 19 d. dalį pinigų - 5000 Lt grąžino AB SEB Vilniaus bankas, o likusios dalies – 115 008,04 Lt negrąžino, dėl to AB SEB Vilniaus bankui padarė didelę 115 008,04 Lt turtinę žalą;
pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad, būdamas A. S. įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini)) direktorius, 2007 m. gruodžio 28 d. savo namuose Kaune, (duomenys neskelbtini), suklastojo PVM sąskaitą faktūrą STR Nr. 10039 43 263,05 Lt sumai, pasirašydamas J. K. vardu už neva UAB „A“ gautas prekes, ją pateikė AB SEB Vilniaus bankas Kauno filialui, esančiam Kaune, Laisvės al. 82/17, pinigus - 43 263,05 Lt gavo, prekių UAB „A“ nepristatė, gautų pinigų negrąžino, dėl to AB SEB Vilniaus bankui padarė didelę 43 263,05 Lt turtine žalą;
pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad, būdamas A. S. įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. Kaune, (duomenys neskelbtini)) direktorius, 2008 m. sausio 15 d. savo namuose Kaune, (duomenys neskelbtini), suklastojo PVM sąskaitą faktūrą STR Nr. 00183 75 297,50 Lt sumai, pasirašydamas J. K. vardu už neva UAB „A“ gautas prekes, ją pateikė AB SEB Vilniaus bankas Kauno filialui, esančiam Kaune, Laisvės al. 82/17, pinigus - 75 297,50 Lt gavo, prekių UAB „A“ nepristatė, gautų pinigų negrąžino, dėl to AB SEB Vilniaus bankui padarė didelę 75 297,50 Lt turtinę žalą;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad pagal 2007 m. gruodžio 17 d. sudarytą tarp AB SEB Vilniaus bankas ir A. S. įmonės faktoringo paslaugos sutartį Nr. 0370707125250 2007 m. gruodžio 18 d. pateikė AB SEB Vilniaus bankas Kauno filialui, esančiam Kaune, Laisvės al. 82/17, suklastotą PVM sąskaitą faktūrą STR Nr. 00178, išrašytą UAB „A“ neva už gautas prekes, pagal kurią bankas pervedė į A. S. įmonei priklausančią banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB Vilniaus bankas, 120 008,04 Lt avansą, UAB „A“ prekių nepristatė, 2008 m. gruodžio 19 d. dalį pinigų - 5000 Lt jis grąžino AB SEB Vilniaus bankas, likusių 115 008,04 Lt negrąžino, panaudojo atsiskaitymams su tiekėjais, taip apgaule savo naudai įgijo didelės 115 008,04 Lt vertės svetimą turtą, padarydamas AB SEB Vilniaus bankas 115 008,04 Lt turtinę žalą;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad pagal 2007 m. gruodžio 17 d. sudarytą tarp AB SEB Vilniaus bankas ir A. S. įmonės faktoringo paslaugos sutartį Nr. 0370707125250 2007 m. gruodžio 28 d. pateikė AB SEB Vilniaus bankas Kauno filialui, esančiam Kaune, Laisvės al. 82/17, suklastotą PVM sąskaitą faktūrą STR Nr. 10039, išrašytą UAB „A“ neva už gautas prekes, pagal kurią bankas pervedė į A. S. įmonei priklausančią banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB Vilniaus bankas, 43 263,05 Lt avansą, UAB „A“ prekių nepristatė, gautų pinigų negrąžino, panaudojo atsiskaitymams su tiekėjais, taip apgaule savo naudai įgijo didelės 43 263,05 Lt vertės svetimą turtą, padarydamas AB SEB Vilniaus bankas 43 263,05 Lt turtinę žalą;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad pagal 2007 m. gruodžio 17 d. sudarytą tarp AB SEB Vilniaus bankas ir A. S. įmonės faktoringo paslaugos sutartį Nr. 0370707125250 2008 m. sausio 15 d. pateikė AB SEB Vilniaus bankas Kauno filialui, esančiam Kaune, Laisvės al. 82/17, suklastotą PVM sąskaitą faktūrą STR Nr. 00183, išrašytą UAB „A“ neva už gautas prekes, pagal kurią bankas pervedė į A. S. įmonei priklausančią banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB Vilniaus bankas, 75297,50 Lt avansą, UAB „A“ prekių nepristatė, gautų pinigų negrąžino, panaudojo atsiskaitymams su tiekėjais, taip apgaule savo naudai įgijo didelės 75 297,50 Lt vertės svetimą turtą, padarydamas AB SEB Vilniaus bankas 75 297,50 Lt turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. ir jo gynėjas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba priimtus teismų sprendimus panaikinti ar pakeisti ir paskirti A. S. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisinga ir nepagrista, priimta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, iš esmės pažeidus Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) reikalavimus. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo ir skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl esminių apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Nuteistasis A. S. teigia, kad jis ne tik pripažino savo kaltę, bet ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos veikos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jis augina du vaikus, iš kurių vienam tik šių metų lapkričio 22 d. suėjo 18 metų, 5000 Lt suma yra tikrai nemenka dalis šeimos biudžeto, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo sumokėtus 5000 Lt vertino tik kaip menkos dalies bankui padarytos žalos atlyginimą ir nepripažino to lengvinančia aplinkybe. Nuosprendyje nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės, kad jis yra vidurinio išsilavinimo, nevedęs. Šios aplinkybės turėjo esminės reikšmės, nes teismas skiria bausmę atsižvelgdamas ne tik į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, bet ir į kaltininko asmenybę. Visiškai patenkindamas SEB banko civilinį ieškinį, teismas išsamiai neištyrė, ar būtent tokio dydžio žalą patyrė bankas, ar į SEB banko kreditorinį reikalavimą UAB „A“ bankroto byloje nėra įtraukta visiškai ar iš dalies ta suma, kurią SEB bankui iš kasatoriaus priteisė teismas. Kasatorių nuomone, dėl šių priežasčių civilinis ieškinys byloje negalėjo būti patenkintas, jo dydžio klausimas turėjo būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kasatoriai teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodoma ir pažymima, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad jis – A. S. gyvena šeimoje, išlaiko du vaikus, kurių vienas ką tik tapo pilnamečiu, bet nuo to jam, kaip tėvui, pareiga jį išlaikyti nepasibaigė, o išlaikymo kaštai tikrai nesumažėjo. Aiškindamas motyvus, dėl kurių jis klastojo parašus bankui pateiktose sąskaitose faktūrose, nuosekliai parodė, kad parašus PVM sąskaitose faktūrose klastojo vieninteliu tikslu - kad greičiau gautų pinigus už pagamintą produkciją, kurią UAB „A“ delsė priimti. Produkcijai pagaminti buvo išnaudotos jo įmonės apyvartinės lėšos, reikėjo atsiskaityti su tiekėjais, darbininkais, kurie savo darbą atliko, mokėti mokesčius valstybei, be to, reikėjo toliau vystyti veiklą, kad galėtų išlaikyti šeimą. Tikrai žinodamas, kad produkcija yra pagaminta, bei, būdamas įsitikinęs, kad priėmusi šią produkciją UAB „A“ vėliau atsiskaitys su SEB banku, jis ryžosi nusikalstamam žingsniui - suklastojo parašus PVM sąskaitose faktūrose bei pateikė jas bankui. Visi iš banko pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras gauti pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje. Kasatoriai teigia, kad buvo pateikti rašytiniai įrodymai, jog pagamintą produkciją kiek vėliau UAB „A“ priėmė, tačiau net ir po to neatsiskaitė su SEB banku. Pasak kasatorių, faktiškai UAB „A“ gavo produkciją dykai ir su niekuo už ją neatsiskaitė. Būtent dėl šios priežasties liko įsiskolinimas SEB bankui, tai kad SEB bankas patyrė žalą lėmė ne tik kasatoriaus veiksmai, bet ir įmonės, kuriai jis pateikė produkciją, bankrotas, tačiau ši su SEB banku taip ir neatsiskaitė. Šios aplinkybės nepašalina jo padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau dėl jų buvo pagrindas švelninti bausmę. Kasatoriai mano, kad nurodytos bylos aplinkybės laikytinos išimtinėmis ir suponuoja išvadą, jog realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kad būtent dėl šių aplinkybių, skiriant bausmę, buvo pagrindas vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė, kad tiek apylinkės teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės, tiek skunde nurodytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, todėl skirti švelnesnę bausmę už padarytus apysunkius ir sunkius nusikaltimus nebuvo ir nėra teisinio pagrindo, tačiau, pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas net nenagrinėjo ir nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kurios ir laikytinos išimtinėmis bei suponuoja išvadą, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Dėl šios priežasties laikytina, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas ir buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, nelaikydamas nurodytų aplinkybių išimtinėmis bei suponuojančiomis išvadą, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normą - BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos 2 punktas; kasacinės nutartys Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTk0LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-594/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-594/2007">2K-594/2007</a>, Nr.2K-123/2008, Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-77/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-77/2007">2K-77/2007</a>).
Kasaciniame skunde teigiama, kad įrodymai, jog įmonės pagamintą produkciją kiek vėliau UAB „A“ priėmė (2008 m. birželio 19 d. PVM sąskaita faktūra STR Nr.00204a), buvo pateikti, tačiau nuosprendyje konstatuojama priešingai, kad A. S. įmonė prekių UAB „A“ nepristatė. Tai akivaizdus prieštaravimas, kurio apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepašalino. Nurodyta aplinkybė yra esminė ir labai reikšminga vertinant kasatoriaus veikas bei prašymą taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Esminiais BPK reikalavimų pažeidimais teismų praktikoje laikomi ir tie atvejai, kai apeliacinės instancijos teismai neištiria teisiškai reikšmingų aplinkybių, nepašalina prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų - tai vertinama kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies esminis pažeidimas.
Kasaciniame skunde pažymima, kad vienu pagrindinių argumentų, kuriuo apeliacinės instancijos teismas vadovavosi atmesdamas apeliacinį skundą, buvo tas, jog „bausmės griežtumą iš dalies lėmė ir tai, kad nuosprendžiu A. S. nuteistas už šešių nusikalstamų veikų, priskiriamų apysunkėms ir sunkioms, padarymą“. Tačiau, kaip teigiama skunde, akivaizdu, jog jis per trumpą laikotarpį - nepilną mėnesį, t. y. 2007 m. gruodžio 18 d., 2007 m. gruodžio 28 d. ir 2008 sausio 15 d., suklastojo tris PVM sąskaitas faktūras ir jas pateikė bankui, todėl, jo nuomone, spręsdamas klausimą, ar jam galėtų būti paskirta švelnesnė nei numatyta įstatyme bausmė, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vadovavosi argumentu, jog jo veiksmai formaliai atitinka šešių nusikalstamų veikų padarymą.
Atsiliepime į nuteistojo A. S. ir jo gynėjo kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad nesutinka su nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniu skundu, laiko, kad jame išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Pasak prokuroro, teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso normų nepažeidė, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir argumentų, tarp jų dėl švelnesnės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, bausmės paskyrimo, kaltininko asmenybės vertinimo, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatymo, civilinio ieškinio priteisimo pagrįstumo.
Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai ir išsamiai argumentavo, kodėl skiriant bausmę nuteistajam nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Jis mano, kad kasatoriaus skunde nurodytos aplinkybės, jog jis turi aukštąjį išsilavinimą, pripažino savo kaltę, atlygino dalį bankui nusikaltimais padarytos turtinės žalos, augina ir išlaiko du vaikus, nusikaltimus padarė, kad galėtų išlaikyti šeimą, nelaikytinos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.
Be to, prokuroras mano, kad teismas, nenustatęs BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, šios įstatymo normos nepažeidė, nes nuteistasis dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kaltu prisipažino tik iš dalies (T. 2, b. l. 89), atlygino tik mažą dalį - 5000 Lt - nusikalstamais veiksmais padarytos 209 711,73 Lt turtinės žalos bankui, kai BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas gali būti taikomas, jeigu kaltininkas savo noru atlygina ne dalį, o visą nusikaltimu padarytą žalą.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Anot prokuroro, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas nuosprendį, privalo išspręsti civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą. Teismas tik išimtiniais atvejais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje atsakydamas į skundo argumentą dėl ieškinio dydžio pagrįstumo, tokio išimtinio atvejo nenustatė ir nurodė, kad civilinis ieškinys įrodytas ir pagrįstas bylos medžiaga, be to, civilinis ieškovas savo atsiliepime į šį apeliacinio skundo argumentą pakartotinai patvirtino, jog finansinio reikalavimo bankrutuojančiai UAB „A“ pagal nuteistojo suklastotas sąskaitas faktūras nepateikė.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK bendrosios ir specialiosios dalies normas, motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir argumentų, todėl nepažeidė BPK 320 straipsnio nuostatų, o nutartį surašė laikydamasis BPK 332 straipsnio reikalavimų.
Prokuroro nuomone, kasatoriui teismo paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas yra žymiai mažesnės nei BK 300 straipsnio 3 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies sankcijose numatyti bausmių vidurkiai, o paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms, nes švelnesnės bausmės paskyrimas nepadėtų įvykdyti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo.
Atsiliepime į nuteistojo A. S. ir jo gynėjo kasacinį skundą civilinio ieškovo AB SEB banko atstovas prašo kasacinio skundo dalį dėl AB SEB banko ieškinio atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutarties dalis, kuriose nuspręsta dėl AB SEB banko ieškinio, palikti nepakeistas. Ieškovo atstovas nurodo, kad A. S. kasaciniame skunde išreiškė nuomonę, jog pirmosios instancijos teismas, visiškai patenkinęs AB SEB banko civilinį ieškinį, išsamiai neištyrė, ar būtent tokio dydžio žalą patyrė bankas. Analogišką nuomonę A. S. išdėstė ir apeliaciniame skunde, nepagrįstai teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netyrė, ar į pareikštą kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „A“ nėra įtraukta suma, kurią iš A. S. pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė bankui. Tačiau, anot ieškovo atstovo, pirmosios instancijos teismas ištyrė faktines bylos aplinkybes, vertino teismui pateiktus rašytinius įrodymus. Kasatorius neneigia to, kad kai kurias sąskaitas faktūras suklastojo ir pagal šias suklastotas sąskaitas bankas pinigus pervedė A. S. įmonei. Kadangi UAB „A“, kaip debitorius, atsisakė apmokėti bankui pagal suklastotas sąskaitas (priežastis - negautos prekės, sąskaitos pasirašytos ne UAB „A“ įgalioto asmens), tai atsiliepime nurodoma, kad šių aplinkybių pagrindu bankas finansinio reikalavimo bankrutuojančiai UAB „A“ pagal A. S. suklastotas sąskaitas faktūras (Nr. STR00178, STR10039, STR00183) nepateikė. Finansinį (kreditorinį) reikalavimą bankrutuojančiai UAB „A“ AB SEB bankas pateikė pagal kitas sąskaitas faktūras, t. y. tas, kurias debitorius pripažino dėl tos priežasties, kad gavo prekes, o sąskaitas pasirašė.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir BK 54 straipsnio taikymo
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S., teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą paskirdamas jam laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams, t. y. bausmę, kuri, jo nuomone, aiškiai prieštarauja teisingumo principui, prašė priimtą nuosprendį pakeisti – taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, bei, pripažinus civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka ir nurodė argumentus, kuriais pagrindė savo prašymą.
Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą atmetė nutartyje pasisakęs, kad A. S. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, bausmės tiek už atskiras veikas, tiek subendrinta paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų, laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis); kad „jokių išimtinių aplinkybių, kurios mažintų nuteistojo padaryto nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumą tiek, kad padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui“, nėra, kad tiek nuosprendyje nustatytos aplinkybės, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytosios, nelaikytinos išimtinėmis, todėl skirti švelnesnę bausmę nebuvo ir nėra teisinio pagrindo. Šis teismas nutartyje taip pat nurodė, kad paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, jog „bausmės griežtumą iš dalies lėmė ir tai, kad A. S. nuteistas už šešių nusikalstamų veikų, priskiriamų apysunkėms ir sunkioms, padarymą“, kad, teisėjų kolegijos nuomone, tokio dydžio laisvės atėmimo bausmė padės sulaikyti A. S. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, atims jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Skirdami bausmes teismai turi vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti skiriamos bausmės motyvai.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų; skirdamas bausmę atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kt. (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios instancijos teismas bausmių A. S. skyrimą motyvavo pasisakymu, kad jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kad jis neteistas, dirba, padarė tris apysunkius ir tris sunkius nusikaltimus, atlygino tik menką dalį bankui padarytos žalos, todėl jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytų sankcijų ribose. Toks bausmių skyrimo motyvavimas, tą pažymi ir kasatoriai (tai buvo akcentuojama ir apeliaciniame skunde), neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų reikalavimų, nes yra fragmentiškas, neatspindintis bausmės individualizavimui šioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių. Įpareigojimas bausmės individualizavimo procese įvertinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį įtvirtintas BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte, reikalavimas atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę – šio straipsnio 2 dalies 3 ir 5 punktuose. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį teismas siejo tik su BK 11 straipsnyje įtvirtintu tyčinių nusikaltimų skirstymu į tam tikras kategorijas, t. y. nurodydamas, kad padaryti nusikaltimai yra apysunkiai ir sunkūs; nors A. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kodėl jis ryžosi nusikalsti, nuosprendyje apie nusikalstamų veikų padarymo motyvus nepasisakyta; o vertinant jo, kaip kaltininko, asmenybę, nurodyta tik tai, kad jis nebuvo teistas ir dirba.
BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šio įstatymo nuostatos paprastai yra taikomos nustačius išimtines aplinkybes, rodančias, kad padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnis, įvertinus jo padarymo motyvus, tikslus, padarymo būdą, laiką ir kitas aplinkybes, yra mažesnis palyginus su tipišku, tai nusikalstamų veikų rūšiai būdingu pavojingumu. Be to, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Be to, pažymėtina, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas (BK 41straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėms ginti. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui.
Pagal byloje esančius duomenis A. S. firma, atstovaujama jo paties, kaip savininko, su UAB „A“ 2007 m. vasario 7 d. buvo sudariusi medienos gaminių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2007–A01, pagal kurią jis įsipareigojo perduoti, o pirkėjas perduodamus medienos gaminimui priimti; 2007 m. gruodžio 17 d. AB SEB Vilniaus bankas ir A. S. firma (atstovaujama jo paties) sudarė faktoringo paslaugų sutartį Nr. 0370707125250-74, pagal kurią A. S. įsipareigojo perleisti Bankui reikalavimo teises, mokėti sutartyje nustatytus mokesčius, o Bankas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka perimti reikalavimo teises ir pervesti į Kliento sąskaitą faktoringo avansą bei faktoringo likutį. Sudarytoje sutartyje nustatyti ir veiksmai, ir jų atlikimo terminai, susiję su tuo, jeigu Debitorius (nagrinėjamu atveju - UAB „A“) nesumokės pirkimo kainos, taip pat ir šalių atsakomybės už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą kilimo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. S., suklastojęs PVM sąskaitas faktūras STR Nr. 00178, STR Nr. 10039, STR Nr. 00183, pagal kurias UAB „A“ neva gavo prekes, pateikė jas AB SEB Vilniaus bankas Kauno filialui, bankas pagal jas pervedė į A. S. įmonei priklausančią banko sąskaitą, esančią AB SEB Vilniaus bankas, atitinkamai 120 008,04 Lt, 43 263,05 Lt ir 75 297,50 Lt avansą ir taip tris kartus apgaule savo naudai įgijo didelės vertės – 115 008,04 Lt, 43 263,05 Lt ir 75 297,50 Lt - svetimą turtą. A. S. viso bylos proceso metu teigė, kad bendrovei „A“ pagaminta produkcija buvo paruošta, tačiau ji delsė ją priimti, todėl, siekdamas greičiau gauti pinigus už pagamintą produkciją, kuriai pagaminti buvo išnaudotos jo įmonės apyvartinės lėšos, ir atsiskaityti su tiekėjais bei įmonės darbuotojais, sumokėti mokesčius valstybei, suklastojo PVM sąskaitas faktūras pasirašydamas jas J. K. vardu, kad apskritai UAB „A“ jo įmonės pagamintą produkciją, nors ir vėliau, priėmė. Teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) kaip įrodyta pripažinta aplinkybė, jog A. S. pagal faktoringo sutartį Nr. 0370707125250 gautą avansą panaudojo atsiskaitymams su tiekėjais. Kaip patvirtinimą to, kad „A“ gavo produkciją, nuteistasis pateikė 2008 m. birželio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą STR Nr. 00204 a, kurioje UAB „A“ sandėlininkė yra pasirašiusi, jog iš A. S. firmos priėmė 107,93 kub. m obliuotos medienos 140 093,14 Lt sumai, skaičiuojant su 18 procentų PVM. Ši aplinkybė buvo akcentuojama ir apeliaciniame skunde, tačiau nei nuosprendyje, nei nutartyje ji nebuvo analizuojama, vienaip ar kitaip vertinama, dėl jos teismų sprendimuose apskritai nėra pasisakoma. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010 m. vasario 9 dieną gavus (t. y. po to, kai Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 1 d. nutartimi UAB „A“ buvo iškelta bankroto byla) iš AB SEB bankas specialisto pareiškimą, jog bankas pagal faktoringo paslaugos sutartį Nr. 0370707125237-74 A. S. firmai išmokėjo 180 000 Lt avansą, Debitorius UAB „A“ sąskaitos STR00177 199 997,68 Lt neapmokėjo, todėl kyla įtarimai, jog sąskaita buvo suklastota. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, nei dėl šios sąskaitos suklastojimo, nei dėl avanso gavimo pagal minėtą faktoringo paslaugos sutartį A. S. nebuvo kaltinamas; AB SEB bankas dėl 209 711,73 Lt žalos, patirtos išmokėjus A. S. avansą pagal kitą faktoringo paslaugos sutartį ir kitas sąskaitas, civiliniu ieškovu pripažintas tik 2011 m. rugsėjo 21 d. (t. y. po to, kai pirmosios instancijos teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartimi byla buvo perduota prokurorui, nes kaltinamasis aktas iš esmės neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų), tai iš dalies atspindi ir paties banko požiūrį į jam, kaip juridiniam asmeniui, padarytos žalos reikšmingumą. A. S. turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, šeimoje du vaikai (moksleiviai), šeima turi kreditinių įsipareigojimų bankui, iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo nusikaltęs, administracine tvarka nebaustas, kad būtų nusižengęs įstatymo reikalavimams po nusikalstamos veikos padarymo – taip pat nenustatyta. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. jokia kardomoji priemonė nebuvo paskirta, po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. priimant apeliacinės instancijos teismo nutartį, buvo praėję daugiau kaip ketveri metai.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad spręsti, ar A. S. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir subendrinta bausmė nėra per griežtos, ar byloje nėra aplinkybių, kurias šioje konkrečioje byloje galima būtų laikyti išimtinėmis, visų pirma buvo būtina išsamiai išanalizuoti ir įvertinti bausmės skyrimui, jos individualizavimui svarbias aplinkybes, o tai nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo skundą, akcentavo ir tai, kad bausmės griežtumą lėmė ir šešių, priskiriamų sunkioms ir apysunkėms, nusikalstamų veikų padarymas. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, lieka neaišku, kokiais kriterijais remiantis šis teismas nusprendė, kad buvo padaryta ne viena, o trys pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos veikos. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad teismų praktikoje tęstine laikoma tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Be to, išskiriami ir kiti kriterijai: tas pats turto gavimo šaltinis, tas pats nukentėjusysis, analogiški būdai ir aplinkybės, nedidelis laiko tarpas tarp tęstinių veiksmų ir pan. (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-454/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-454/2008">2K-454/2008</a>, 2K-582/2010 ir kt.)
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nuteistojo apeliacinį skundą atmetė neišanalizavęs ir nepasisakęs dėl visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, todėl, esant BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytam pagrindui, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Viktoras Aidukas
Aldona Rakauskienė
