V. G. pagal BK 140 str. 3 d., 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-128-895/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07285-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2;

1.1.9.10; 1.2.4.6.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

išteisintojo V. G. gynėjui advokatui Raimondui Mažuliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Bronislovo Razmos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 26 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžio išteisintojo V. G. baudžiamojoje byloje.

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 26 d. nuosprendžiu V. G. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametėms M. G. ir V. G. BK 37 straipsnio pagrindu dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir dėl šios dalies byla jam nutraukta.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. G. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo už fizinio skausmo sukėlimą mažametei L. G. kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžiu Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 26 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir bylos jam nutraukimo ir V. G. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo už fizinio skausmo sukėlimą mažametėms M. G. ir V. G. kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuspręsta informuoti įgaliotą instituciją apie V. G. galbūt padarytą administracinį nusižengimą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nukentėjusiųjų M. G., V. G. ir L. G. atstovės pagal įstatymą D. G. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Gedžiuvienės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. G. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė mažametėms M. G. ir V. G. fizinį skausmą, o mažametei L. G. – neigiamus emocinius išgyvenimus, t. y. 2017 m. vasario 11 d. namo Klaipėdos r., Gargžduose, (duomenys neskelbtini), svetainėje, mažametės dukters L. G., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, jo nurodymu mažametėms dukterims M. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. G., gim. (duomenys neskelbtini), klūpant ant kelių kambario kampuose, tyčia ranka po vieną kartą sudavė M. G. į nugarą ir sėdmenis, o V. G. atsisėdus, tyčia rankomis sugriebė jai už pažastų ir ją pakėlė.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas V. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametėms M. G. ir V. G. BK 37 straipsnio pagrindu dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir dėl šios dalies bylą jam nutraukti, netinkamai įvertino įrodymus, neįvertino byloje nustatytų aplinkybių visumos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Teismas padarė išvadą, kad V. G. veiksmai prieš nukentėjusiąsias pagal savo pavojingumą nelaikytini nusikalstamais baudžiamojo įstatymo prasme.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas B. Razma prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais: atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. G. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per devynių mėnesių laikotarpį. Prokuroras skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neišsamiai išanalizavo ir įvertino byloje esančius duomenis. Kasatorius, skunde aptardamas byloje nustatytas aplinkybes, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neišsamiai ir neteisingai nurodyti duomenys dėl V. G. prieš mažametes M. G. ir V. G. atliktų smurtinių veiksmų bei fizinio skausmo joms sukėlimo. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiosios telefonu nei motinai, nei jos artimiesiems apie tėvo smurtą nepasakojo, nepatvirtina fakto, kad smurtas nebuvo naudojamas. Nepagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad tėvams vaikų statymas į kampą buvo priimtina bausmė. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik nukentėjusiajai M. G. atliktos teismo psichologijos ekspertizės akto aprašomojoje dalyje išdėstyta tiriamų aplinkybių analize apie jos požiūrį į tėvą, motiną bei jos artimuosius, santykį su jais, tačiau ne ekspertų pateiktomis išvadomis. Nors ekspertai nustatė, kad M. G. buvo įsitraukusi į tėvų tarpusavio konfliktą, kad jos emocinė reakcija į tėvo prieš ją atliktus veiksmus yra neproporcingai didelė, šios aplinkybės nepaneigia nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių, kad dėl tėvo veiksmų joms buvo sukeltas fizinis skausmas. Iš nukentėjusiosioms M. G. ir V. G. atliktų teismo psichologijos ekspertizių aktų matyti, kad jų nurodyti konkretūs prieš jas atlikti V. G. veiksmai yra paremti realiu jų pačių patyrimu ir nenustatyta nei artimųjų, nei tėvų skyrybų poveikio jų gebėjimui duoti parodymus apie konkrečias faktines aplinkybes ar šių parodymų patikimumui.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes išteisino V. G. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nors byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Byloje neginčytinai nustatyta, kad V. G. klupdė nukentėjusiąsias į kampus, klūpinčiai M. G. sudavė ranka po vieną kartą į sėdmenis ir nugarą, o V. G. pakėlė už pažastų ir liepė toliau klūpėti. Nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nenustatyta V. G. tyčia sukelti nukentėjusiosioms fizinį skausmą, kad dukterims tėvo taikytos poveikio priemonės nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, kad jo smūgiai nebuvo tokie intensyvūs, jog sukeltų fizinį skausmą. Kaip teigia kasatorius, nukentėjusiosios klūpėjo ne savo noru, bet tėvo nurodymu, o dėl nenustatytų priežasčių joms neatsiprašius, V. G., nevaldydamas pykčio, sudavė M. G. po vieną kartą į sėdmenis ir nugarą. M. G. teigimu, sudavimas buvo stiprus ir skausmingas. Pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra, juos patvirtina teismo psichologijos ekspertizių išvados. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. G. veiksmuose nustatė visus būtinuosius nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas V. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametėms M. G. ir V. G. BK 37 straipsnio pagrindu dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, nepagrįstai neskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Sutiktina, kad V. G. padaryta nusikalstama veika buvo mažareikšmė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis nepripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nesigailėjo, jo elgesys teismo posėdžių metu rodė jo sunkiai valdomą, ūmų būdą, emocijas, įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose jam yra būtinas, siekiant pakeisti jo elgesį, požiūrį į vaikų auklėjimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo B. Razmos kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl V. G. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį

5. Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir išteisinęs V. G. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus bei nustatant aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto bylos duomenų vertinimo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais ir baudžiamojo įstatymo taikymu byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

7. BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiame straipsnyje nurodytos veikos padarymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

8. Nagrinėjamoje byloje V. G. kaltintas tuo, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė mažametėms dukterims M. G. ir V. G. fizinį skausmą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję bylą, priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. G. veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymius, ir pripažinęs šią veiką mažareikšme atleido V. G. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas V. G. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

9. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Šioje byloje skirtingos teismų išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo, jos įrodytumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

11. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatė, kad V. G. 2017 m. vasario 11 d. mušė savo mažametes dukteris ir kitaip prieš jas smurtavo: nukentėjusiajai M. G. trenkė per nugarą ir sėdmenis, liepė jai klūpėti kampe, o prieš nukentėjusiąją V. G. smurtavo kitokiu būdu – liepė klūpėti kampe, ir tai padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Kartu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog V. G. veiksmais mažametėms M. G. ir V. G. buvo sukeltas fizinis skausmas.

12. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad yra neginčijamai nustatyta, jog tarp V. G. ir mažamečių M. G. ir V. G. buvo fizinis kontaktas: V. G. M. G. ir V. G. klupdė į kampą, be to, M. G. sudavė du kartus – per nugarą ir sėdmenis, o prisėdusią V. G. pakėlė už pažastų ir liepė klūpėti. Šios aplinkybės kasaciniame skunde taip pat nėra ginčijamos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nenustatyta, jog V. G. veikė tyčia, taip pat kad neįrodyta, jog V. G. sukėlė mažametėms fizinį skausmą.

13. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties V. G. veiksmuose buvimo, visas esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nors ir detaliai išnagrinėjo bei lygino tarpusavyje kai kuriuos byloje esančius įrodymus, sprendimą išteisinti V. G. motyvavo vienpusiškai, selektyviai, remdamasis tik kai kuriais įrodymais ir juos sureikšmindamas, vertindamas atskirai nuo kitų bylos įrodymų, t. y. savo išvadas grindė ne įrodymų visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK normos, ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

14. Šioje byloje skirtingus teismų sprendimus pirmiausia lėmė tai, kad teismai padarė priešingas išvadas dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametėms M. G. ir V. G. fakto nustatymo. Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY0LTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-164-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-164-895/2016">2K-164-895/2016</a>, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

15. Šioje byloje aplinkybę, kad V. G. veiksmais mažametėms M. G. ir V. G. buvo sukeltas fizinis skausmas, pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs pačių mažamečių nukentėjusiųjų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duotus parodymus, konkrečias abiejų mažamečių klupdymo ir smūgių M. G. sudavimo aplinkybes, nukentėjusiųjų elgesį po įvykio. Pirmosios instancijos teismas įvertino V. G. parodymus, kad jai skaudėjo, kai V. G. ją pakėlė už pažastų ir kai ji klūpėjo, M. G. parodymus, kad jai skaudėjo klūpant, nes anksčiau buvo nusibrozdinusi kelius, taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad nukentėjusioji M. G. apklausos metu savo ranka pažymėjo vietas, į kurias jai buvo suduota ir kuriose ji jautė skausmą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir darydamas išvadą, kad nenustatyta, jog V. G. veiksmais mažametėms M. G. ir V. G. buvo sukeltas fizinis skausmas, nepagrįstai nesivadovavo mažamečių nukentėjusiųjų parodymų, kurie dėl esminių aplinkybių sutampa ir atitinka kitus bylos įrodymus, dėl fizinio skausmo joms sukėlimo visuma, akcentavo tai, kad mažamečių subjektyvus vertinimas apie fizinio skausmo sukėlimą galėjo būti paveiktas konfliktiškų tėvų tarpusavio santykių, tuo metu vykusio skyrybų proceso bei dėl mažametėms D. G. ir jos artimųjų padarytos įtakos. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys, liudijantys apie įtemptą situaciją šeimoje, nors yra reikšmingi vertinant V. G. veiksmų prieš mažametes dukteris pobūdį bei nustatant jo kaltės turinį (formą ir rūšį), tačiau nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytos išvados, kad dėl V. G. veiksmų mažametėms nukentėjusiosioms buvo sukeltas fizinis skausmas.

16. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, kurio nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas ar pažeidžiantį kitų asmenų teises ir laisves, vaiko tėvai, vaiko atstovai pagal įstatymą arba kiti už vaiko priežiūrą atsakingi asmenys gali tinkamai drausminti, išskyrus fizines bausmes ar kitas smurto formas. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 5 ir 10 dalis fizinė bausmė suprantama kaip vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti arba jo garbei ir (ar) orumui pažeminti, o smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę).

17. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusiosioms M. G. ir V. G. būtų padarytas sveikatos sutrikdymas, kad V. G. veiksmai prieš mažametes nepasireiškė jokiu išoriniu sužalojimu, nebuvo jokių išorinių M. G. mušimo ir V. G. pakėlimo už pažastų požymių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nenustatyta, ar V. G. M. G. į nugarą ir sėdmenis sudavė ranka ar laikraščiu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428-511/2015, 2K-474-489/2016). Antai šioje byloje V. G. veiksmai prieš mažametes nukentėjusiąsias, atsižvelgiant į jų pobūdį (klupdymas į kampą, suaugusio asmens sudavimas mažamečiam vaikui du kartus į nugarą ir sėdmenis, pakėlimas už pažastų ir nurodymas toliau klūpėti), nukentėjusiųjų amžių (M. G. veikos padarymo metu buvo aštuoneri metai, o V. G. – septyneri), į tai, kad M. G., kaip pati teigė, turėjo klūpėti nubrozdintais keliais, pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip sukėlę mažametėms nukentėjusiosioms fizinį skausmą.

18. Nors apeliacinės instancijos teismas išteisino V. G., be kita ko, konstatavęs, kad visi jo veiksmai buvo atlikti įgyvendinant tėvo teises ir pareigas vaikui, kad V. G. savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo dukteris, siekdamas, kad jos būtų disciplinuotos, atsakingos, drausmingos, ir kad tokie jo veiksmai nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, kad jie vertintini kaip administracinis nusižengimas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje patikimai nustatyti mušimo ir kitokio smurtavimo prieš mažametes faktai visgi peržengia administracinio nusižengimo ribas. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl smurto prieš mažametes pripažinimo vien tik tėvo netinkamai pasirinkta auklėjimo priemone nesuderinama su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatomis, draudžiančiomis bet kokį vaikų drausminimą fizinėmis bausmėmis ar kitomis smurto formomis, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę, ir su pirmiau pateiktu BK 140 straipsnio nuostatų aiškinimu.

19. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai konstatavo, kad nenustatyta V. G. tyčia. Priešingai, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas atskleidė V. G. kaltės turinį ir padarė teisingą išvadą, kad V. G. veikė netiesiogine tyčia, nes, siekdamas paauklėti dukteris, priversti jas atsiprašyti už, jo vertinimu, netinkamą elgesį, liepdamas mažametėms M. G. ir V. G. klūpėti, o mažametei M. G. ir suduodamas du kartus į nugarą bei sėdmenis, suvokė tokių savo veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti Baudžiamajame kodekse nurodyti padariniai, t. y. mažametėms sukeltas fizinis skausmas, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

20. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiosioms tėvo taikytos poveikio priemonės nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, tačiau dėl V. G. veikos pavojingumo motyvuotai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Šis teismas pripažino, kad nors V. G. veiksmais mažametėms buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau jis buvo labiau momentinis ir truko neilgai. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. G. veiksmais sukeltų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, o padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad V. G. negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo

21. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas BK 37 straipsnio pagrindu atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. G. nepagrįstai neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Šios priemonės skyrimo klausimas taip pat buvo keliamas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme.

22. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 37 straipsniu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Viena iš tokių priemonių yra dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose. BK 722 straipsnyje nustatyta, kad teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą.

23. Iš BK 67 straipsnyje pateikto teisinio reguliavimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

24. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad tokia vaikų auklėjimo priemonė kaip statymas į kampą V. G. ir D. G. šeimoje buvo taikoma ir anksčiau, tačiau oficialių smurto atvejų šeimoje nebuvo nustatyta, o nukentėjusioji V. G. per apklausą ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad klūpoti turėjo pirmą kartą. Be to, nors nukentėjusiųjų atstovė D. G. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad V. G. iki skyrybų buvo geras tėvas, o bylą nagrinėję teismai sprendė, kad V. G. pasirinko netinkamą vaikų auklėjimo priemonę, tačiau tai nepaneigia mušimo ir kitokio smurtavimo prieš mažametes dukteris fakto. Minėta, kad byloje patikimai nustatyta, jog V. G. mažametes M. G. ir V. G. klupdė į kampą, M. G. sudavė du kartus į nugarą ir sėdmenis, o prisėdusią V. G. pakėlė už pažastų ir liepė klūpėti. Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad V. G. konflikto su mažametėmis dukterimis metu nesugebėjo išvengti fizinių bausmių ir smurto.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra tikslinga skirti V. G. BK 722 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Ši baudžiamojo poveikio priemonė sudarys prielaidas V. G. suvokti savo netinkamą elgesį bei jo padarinius ir ateityje tokio elgesio atsisakyti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 26 d. nuosprendį su pakeitimais.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 722 straipsniu, V. G. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti V. G. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per devynis mėnesius nuo šios nutarties paskelbimo dienos.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 26 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Artūras Ridikas

Armanas Abramavičius