Baudžiamoji byla Nr. 2K-39-719/2019
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00183-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 2.1.16.2.18
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,
nuteistajam A. K. (vaizdo konferencijos būdu) ir jo gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,
nuteistajam L. P. ir jo gynėjui advokatui Remigijui Volikui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros laikinai einančio Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas Sergejaus Takvareli (Sergej Takvareli) ir nuteistojo A. K. gynėjo advokato Gedimino Bukausko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžių.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu L. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. laikas.
A. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 213 straipsnio 1 dalį 20 parų areštu, 235 straipsnio 1 dalį 30 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2012 m. gruodžio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 9 d. ir suėmimo nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. liepos 5 d. laikas.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. B., A. L., A. Ko., J. K. ir P. N., o V. J. (V. J.) ir L. L. (L. L.) išteisinti, ir L. L. baudžiamoji byla dėl veikos, nustatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 254 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus apeliacinis skundas dėl L. L., V. J. ir A. Ko. tenkintas iš dalies, nuteistojo A. Ko. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, nuteistojo L. P. apeliacinis skundas tenkintas ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendis pakeistas:
vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažinta nuteistojo L. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir ją padariusius asmenis.
L. P., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta vienuolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė pakeista dvejų metų laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 2, 3 punktais, 6 dalies 1, 3 punktais, per šį laikotarpį L. P. įpareigotas būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar buvimu gydymo įstaigose; tęsti darbą arba užsiregistruoti darbo biržoje; uždrausta turėti, įgyti psichiką veikiančių medžiagų ir jas naudoti, jei tai nėra paskirta gydytojo gydymo tikslais. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytos dvi laikinojo sulaikymo dienos, jas prilyginant keturioms laisvės apribojimo dienoms, ir nustatyta neatlikta bausmė – vieneri metai vienuolika mėnesių ir dvidešimt šešios dienos laisvės apribojimo.
Taip pat pakeista nuosprendžio dalis dėl A. Ko., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Dėl nuteistųjų R. B., L. L., A. L., V. J. ir A. K. paduoti apeliaciniai skundai atmesti, o dėl nuteistųjų J. K. ir P. N. apeliacinių skundų nebuvo gauta. Dėl šių nuteistųjų (išskyrus dėl nuteistojo A. K.) kasacinių skundų taip pat negauta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. K. gynėjo advokato Gedimino Bukausko kasacinį skundą atmesti, nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Gedimino Bukausko, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo L. P. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Voliko, prašiusių prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. L. P. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad nuo 2011 m. lapkričio mėn. vidurio iki 2012 m. sausio mėn. pabaigos – vasario mėn. pradžios iš P. N. ir R. B. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos tokiomis aplinkybėmis:
1.1. Jis 2011 m. gruodžio 4 d. apie 16 val. prie prekybos centro „Maxima“, (duomenys neskelbtini), neteisėtai nusipirko iš R. B. ir P. N. už 4000 Lt ir taip įgijo labai didelį kiekį – ne daugiau kaip 1000 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, ją atgabeno iki namo (duomenys neskelbtini), ir minėtą kiekį už 4200 Lt pardavė asmenims, kuriems ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, – M. T. ir D. B..
1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. sausio 5 d. apie 14.50 val. paviljone, (duomenys neskelbtini), neteisėtai iš P. N. už 2000 Lt nusipirko ir taip įsigijo labai didelį kiekį – 502,74 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, ją tą pačią dieną apie 14.53 val. prie minėto paviljono už 2300 Lt pardavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, – M. T., atliekančiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
1.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. sausio mėn. viduryje paviljone (duomenys neskelbtini), neteisėtai nusipirko iš P. N. už tyrimo metu nenustatytą sumą ir taip įgijo labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 250 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, tą pačią dieną prie minėto paviljono dalį, t. y. labai didelį kiekį – apie 220 g, narkotinės medžiagos hašišo pardavė už 2000 Lt A. L. ir A. Ko..
1.4. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. sausio mėn. pabaigoje – vasario mėn. pradžioje neteisėtai nusipirko iš P. N. paviljone (duomenys neskelbtini), už 1000 Lt ir taip įgijo likusią dalį – labai didelį kiekį, t. y. ne mažiau kaip 250 g, narkotinės medžiagos kanapių dervos.
2. A. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2012 m. gruodžio 8 d. apie 12.25 val. automobiliu „BMW 520“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabeno į degalinę „Lukoil“, (duomenys neskelbtini), labai didelį kiekį – 216,42 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir tą pačią dieną apie 12.29 val. minėtoje degalinėje šią psichotropinę medžiagą kartu su R. B. už 10 000 Lt pardavė P. N., veikiančiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį.
2.1. Taip pat jis nuteistas pagal BK 213 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo tyrimo nenustatyto laiko iki 2012 m. gruodžio 8 d. 13.35 val. laikė netikrus pinigus, t. y. 100 eurų banknotą Nr. (duomenys neskelbtini), kai atliktos jo asmens kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.
2.2. Taip pat jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dėl nuteistajam L. P. paskirtos bausmės esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam L. P., neįvertino visų tam reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai nenustatė šio nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir tai turėjo įtakos netinkamam BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad L. P. dėl jam pareikšto įtarimo prisipažino, proceso metu duodamas parodymus neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo, atliko nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – ir NVIV), jo parodymų pagrindu buvo nustatyti pagrindiniai narkotinių bei psichotropinių medžiagų tiekėjai ir jų platintojai. Kartu teismas sprendė, kad ilgalaikis nuteistojo atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, šeimos ir darbinius santykius, taip pat kartu sumenkinti nusikaltusio asmens bendradarbiavimo, kuo greičiau atskleidžiant nusikalstamas veikas ir jas padariusius kitus asmenis, reikšmę. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, padariniai, nuteistojo L. P. asmenybė, jo veiksmai po nusikaltimo padarymo leidžia daryti išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog L. P. paskirta bausmė, nors ir atitinka BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos minimumą, prieštarauja teisingumo principui.
III. Kasacinių skundų argumentai
4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros laikinai einantis Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas S. Takvareli prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam L. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės – laisvės apribojimo dvejiems metams – ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas bausmės dydžio, griežtumo klausimus gali nagrinėti ne konkretaus bausmės dydžio nustatymo aspektu, o išaiškindamas, ar žemesnės instancijos teismai, skirdami bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLTYyOC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143-628/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143-628/2018">2K-143-628/2018</a>). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam L. P. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį už nusikaltimo, nurodyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl prokuroras teigia, kad nuteistajam L. P. apeliacinės instancijos teismo paskirta bausmė yra netinkama, nes neatitinka jos paskirties, teisingumo ir proporcingumo reikalavimų bei jos skyrimo pagrindų.
4.2. Taip pat šis teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo L. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad šis nuteistasis nuoširdžiai gailėjosi ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis. Apeliacinės instancijos teismas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas aiškino išimtinai nuteistajam palankia nagrinėjamos bylos dalimi, neatsižvelgė į baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, taip iš esmės iškraipė šios normos taikymo paskirtį ir priimtas sprendimas neatitinka formuojamos teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21-942/2016">2K-21-942/2016</a>, 2K-115-648/2016). Aptardamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygas, prokuroras nepritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad minėtas nuteistasis nuoširdžiai gailėjosi ir padėjo nustatyti baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes. Kasatoriaus nuomone, tokia kategoriška teismo išvada yra išimtinai deklaratyvi, neparemta jokia išsamia nuteistojo parodymų analize, plačiau neatskleidžiant viso BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktui taikyti reikšmingų parodymų turinio, nurodant tik tai, kad šis nuteistasis sulaikymo metu prisipažino dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, o ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo teikė analogiškas išvadas. Tačiau prokuroras teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nenustatė aptariamo baudžiamojo įstatymo taikymo sąlygų, nes L. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies. Kasatorius pažymi, kad šis nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu per papildomą apklausą nepripažino savo kaltės dėl 250 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos įgijimo, teisminio bylos nagrinėjimo metu neprisipažino dėl narkotikų platinimo, nurodė, jog nebuvo įgijęs narkotinių medžiagų ir jų nepardavinėjo, o aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, neprisiminė. Dėl to prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo formuojama teismų praktika dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygų ir minėtą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažino nesant visumos baudžiamajame įstatyme nustatytų būtinųjų pagrindų, t. y. netinkamai pritaikė šią BK bendrosios dalies normą.
4.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas, netinkamai pritaikęs minėto BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nepagrįstai nustatė būtinybę nuteistajam L. P. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį; taip nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-515/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-515/2010">2K-515/2010</a>, 2K-160/2011, 2K-150/2014, 2K-381-507/2016, 2K-54-648/2016). Prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta išimtinių aplinkybių visuma (taip pat nuteistojo L. P. socialiniai, darbo, šeimos ryšiai, jo pagalba ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepasižymėjo išskirtinumo požymiais), leidžianti šiam nuteistajam taikyti aptariamo baudžiamojo įstatymo nuostatas. Be to, teismas sprendimą šiam nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį priėmė tik vienpusiškai vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, t. y. suteikdamas išskirtinę reikšmę nuteistojo prisipažinimui padarius nusikalstamas veikas ir po šios veikos padarymo jį charakterizuojantiems duomenims; o išimtinių aplinkybių kontekste akcentavo tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl jos gailisi, dalyvavo nusikalstamą veiką imituojančiuose veiksmuose, turi šeimą, augina mažametį vaiką, iš ankstesnės santuokos turi du nepilnamečius vaikus, dirba pagal verslo liudijimą, t. y., teismo nuomone, šios aplinkybės patvirtina nuteistojo kritinį požiūrį į savo padarytus nusikalstamus veiksmus. Tačiau prokuroras teigia, kad tokios minėtos aplinkybės negali būti pripažintos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą nuteistajam L. P. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės dydžio ir rūšies, turėjo atsižvelgti į nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. įvertinti ne tik neva išskirtines nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, bet ir kitus bausmei skirti reikšmingus bylos duomenis. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo minėta teismų praktika ir BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, nepagrįstai vertino tik tam tikrus duomenis, apibūdinančius šio nuteistojo asmenybę, jų nevertino nusikalstamos veikos pobūdžio ir jos padarymo aplinkybių kontekste. Kasatorius pažymi, kad L. P. nuteistas dėl labai sunkaus nusikaltimo, susijusio su neteisėtu labai didelio kiekio narkotinių medžiagų disponavimu, padarymo; tokiais savo veiksmais nuteistasis kėlė realią grėsmę visuomenės sveikatai, nes jo disponuojamos medžiagos pateko į apyvartą – per tam tikrą laikotarpį buvo perduodamos kitiems asmenims. Be to, abiejų instancijų teismai nustatė, kad tokie nuteistojo nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, nepadaryti spontaniškai, atlikti pagal iš anksto apgalvotą planą, kryptingai, esant tiesioginei tyčiai, siekiant konkrečių, altruistiškumo požymiais nepasižyminčių tikslų – užsidirbti pinigų.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl L. P. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, nepagrįstai nepripažino nuteistojo teistumo ir nusikalstamos veikos padarymo dar neišnykus ankstesniam teistumui fakto, kaip paneigiančio nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių išskirtinumą. Prokuroras pažymi, kad šis nuteistasis anksčiau net du kartus buvo teistas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis – pripažintas kaltu dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau po to jokių konkrečių išvadų nepadarė, buvo abejingas visuomenėje galiojančioms elgesio bei įstatymų normoms, ėmėsi pavojingesnių nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, t. y. jis ne tik šias medžiagas įsigydavo savo reikmėms, bet jas ir platino. Be to, nuteistasis po 2011 m. gruodžio 4 d. atliktų nusikalstamų veiksmų savo nusikalstamo elgesio neatsisakė, priešingai – įgijo dar didesnį kiekį draudžiamų medžiagų ir jas išplatino; apie tokius padarytus nusikaltimus teisėsaugos institucijoms nepranešė; dėl jam pareikštų įtarimų prisipažino tik po jų įteikimo ir tik iš dalies. Kartu prokuroras pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo ir tą faktą, jog dėl nusikalstamos veikos padarymo neišnykus ankstesniam teistumui nuteistasis L. P. atitinka BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytus recidyvisto požymius.
4.5. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuoseklioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog net už švelnesnio ir mažiau pavojingo nusikaltimo, nurodyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą asmenims, kurie prisipažino padarę nusikaltimą, dėl to gailisi, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus ir padėjo tirti bylą, nenustatyta jų baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių, rūpinasi savo šeimos nariais, turi tvirtus socialinius ryšius, dirba, yra jauno amžiaus, skiriamos realios, su laisvės atėmimu susijusios, nors ir minimalaus dydžio, bet ne švelnesnės bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-648/2018, 2K-448-303/2016). Todėl ir nagrinėjamoje byloje aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo L. P. asmenybę ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, vertintinos išimtinai kaip gyvenimiškai įprastos ir būdingos daugeliui bylų, tačiau jokiu būdu ne išimtinės; jų lyginamasis svoris nėra didesnis nei kitų, susijusių su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu; jos nesudaro jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos minimalaus dydžio bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
5. Kasaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas G. Bukauskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria šis nuteistasis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 213 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo A. K. apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį A. K. nutraukti kaip nepadariusiam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus dėl įrodymų gavimo, tyrimo ir jų vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas – dar ir dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo; šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Dėl to teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalį.
5.2. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo taikyti neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai, nustatyti BPK 159 straipsnyje, kurių pagrindu gauti duomenys kartu su P. N., veikusio pagal sankcionuotus veiksmus, parodymais yra esminis nuteistojo A. K. kaltės įrodymas dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo. Dėl to kasatorius teigia, kad šiuo atveju, vertinant NVIV teisėtumą ir galimybę jų taikymo metu gautais duomenimis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, yra svarbu nustatyti šių veiksmų sankcionavimo ir jų realizavimo teisėtumą. Skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi P. N. buvo leista atlikti R. B. atžvilgiu nusikalstamas veikas, nurodytas BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, imituojančius veiksmus narkotines ir psichotropines medžiagas įsigyjant dviem būdais: 1) tiesiogiai iš R. B.; 2) netiesiogiai įsigyti R. B. priklausančias narkotines ar psichotropines medžiagas iš tarpininkų, veikiančių R. B. nurodymu, jo interesais ar naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. K. nebuvo tarpininkas, parduodantis R. B. priklausančias narkotines ir psichotropines medžiagas, o buvo asmuo, kuris „kartu su R. B. už 10 000 Lt pardavė P. N., atliekančiam NVIV“ labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad jo ginamasis nepateko į sąrašą subjektų, kurių atžvilgiu minėta teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi P. N. buvo leista atlikti NVIV. Kasatorius aptaria P. N. bei R. B. telefoninių pokalbių, užfiksuotų 2013 m. kovo 12 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus protokole, turinį ir teigia, kad P. N. buvo žinoma apie trečiąjį asmenį, iš kurio tarpininkaujant R. B. jis bandė įsigyti metamfetaminą, ir jis (P. N.) telefonu pranešė (galimai ikiteisminio tyrimo pareigūnams) apie asmenis, iš kurių jis įsigys psichotropines medžiagas. Be to, iš šių 2013 m. kovo 12 d. protokolų, kuriuose užfiksuoti ir A. K. bei R. B. telefoniniai pokalbiai ir susirašinėjimai trumposiomis žinutėmis, matyti, kad šių asmenų telefoniniai pokalbiai, kuriais proceso metu buvo grindžiama nuteistojo kaltė, buvo fiksuoti nuo 2012 m. lapkričio 23 d. Teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. M. parodė, kad kasatoriaus ginamasis nustatytas kaip galimas narkotinių medžiagų tiekėjas, kontroliuojant P. N. ir R. B. pokalbius telefonu. Todėl kasatorius teigia, kad, pagal BPK 159 ir 154 straipsnių nuostatas, NVIV sankcionuojami konkretaus asmens atžvilgiu, ir pareigūnams nustačius, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – ir NVIM) dalyvis psichotropines medžiagas galimai įsigis iš kito konkretaus asmens – šiuo atveju būtent iš A. K., turėjo būti gauta papildoma ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, leidžianti NVIV tiesiogiai ar netiesiogiai atlikti būtent jo (A. K.) atžvilgiu. Tai, kad tokios nutarties nagrinėjamoje byloje nėra, leidžia konstatuoti, jog P. N. netiesiogiai, t. y. per R. B., A. K. atžvilgiu neteisėtai atliko nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, imituojančius veiksmus, įsigydamas labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų tiesiogiai iš kasatoriaus ginamojo, kuris buvo nuteistas už tiesioginį psichotropinių medžiagų pardavimą P. N..
5.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas BPK 159 straipsnyje nurodytos priemonės taikymo teisėtumą, tik deklaratyviai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog sankcionuojant NVIV baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nenustatyta. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kad BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą procesinės prievartos priemonę neva galima taikyti ir kitų konkrečių asmenų (bendrininkų) atžvilgiu atskirai jos nesankcionavus, šias BPK nuostatas nepagrįstai aiškino per plačiai. Nors tam, kad teismas pripažintų NVIV surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, kad NVIV būtų sankcionuoti nepažeidžiant BPK 159 straipsnio nuostatų; NVIV surinkta medžiaga gali būti teismo pripažįstama įrodymu tik tada, kai atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo laikomasi įstatymo reikalavimų. Dėl to kasatorius teigia, kad net ir pripažinus, jog A. K. atžvilgiu NVIV buvo sankcionuoti tinkamai, turėjo būti tinkamai įvertintas ir tokių veiksmų realizavimo teisėtumas.
5.4. Kasatorius aptaria provokacijos draudimą (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis), teismų praktikoje suformuotus vertinimo kriterijus ir taisykles, kuriomis vadovaujamasi sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Milinienė prieš Lietuvą, Sequeira prieš Portugaliją, Ramanauskas prieš Lietuvą, Vanyan prieš Rusiją), ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie jo ginamojo nusikalstamą elgesį prieš NVIV atlikimą, t. y. nėra jokių duomenų, kad iki minėtos 2012 m. lapkričio 16 d. nutarties leisti P. N. atlikti NVIV (nepaisant to, kad A. K. atžvilgiu NVIV apskritai nebuvo sankcionuoti) būtų platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas, t. y. būtų daręs BK 260 straipsnyje nustatytas nusikalstamas veikas, prie kurių P. N., veikdamas kontroliuojant pareigūnams, būtų prisijungęs. Be to, jo ginamasis narkotinių medžiagų neturėjo ir neketino įsigyti bei jas vėliau parduoti; jas gavo tik dėl R. B. nuolatinio prašymo, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo susijęs su P. N. kontroliuojamais veiksmais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo tokią aplinkybę; pasisakydamas dėl aptariamo NVIV teisėtumo aspekto, tik formaliai nurodė, kad neva P. N. ir R. B., bendraudami tarpusavyje, vienas kito neprovokavo, o atliko veiksmus, susijusius su ankstesniais susitarimais dėl narkotinių medžiagų platinimo; R. B. tyčia daryti nusikalstamas veikas buvo susiformavusi dar prieš teismo leidimą atlikti NVIV. Be to, šis teismas neįvertino aplinkybės, susijusios su A. K. nusikalstamais veiksmais, kurie iki pareigūnų įsikišimo per P. N. nebuvo prasidėję, ir tinkamai neatsakė į apeliacinio skundo keliamus klausimus dėl NVIV realizavimo teisėtumo.
5.5. Kasatorius pažymi ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog nagrinėjant bylą teisme būtent valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo; tai gali būti padaryta tik, vadovaujantis rungimosi principu, ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą; tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį; c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Ramanauskas prieš Lietuvą, Echvards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę). Be to, išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją). Provokacija yra ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Pyrgiotakis prieš Graikiją). Todėl esminiai momentai, sprendžiant dėl provokuojančio elgesio vykdant NVIV, yra susiję su nusikalstamais kaltinamojo veiksmais dar iki prie jų „prisijungiant“ pareigūnams ar privatiems asmenims, veikiantiems jų kontroliuojamiems, bei jų veiksmų intensyvumu ir įtaka veikos įvykdymui.
5.6. Kasatorius nurodo, kad R. B. parodymai patvirtina, jog P. N. nuo pat paleidimo iš sulaikymo dienos, siekdamas gauti psichotropinių medžiagų, pradėjo jį (R. B.) nuolat „atakuoti“, įkalbinėti, sakyti, kad jei negaus, P. N. nukentės negavęs psichotropinės priemonės. Be to, iš minėtų 2013 m. kovo 12 d. protokolų matyti, kad 2012 m. lapkričio mėn. antroje pusėje, t. y. tik sankcionavus NVIM atlikimą R. B. atžvilgiu, šis dėl P. N. spaudimo pradėjo A. K. nuolat įkyriai prašyti gauti psichotropinių medžiagų, nuolat skambino jam, dėl ko A. K. buvo nepatenkintas, kaip matyti iš užfiksuotų pokalbių turinio bei jo duotų parodymų. Kasatoriaus teigimu, tai akivaizdžiai patvirtina, kad R. B. nuolatinis spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas gauti psichotropinių medžiagų apribojo A. K. veiksmų pasirinkimo laisvę ir lėmė, kad dėl to jis padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti, nes be R. B. aktyvaus spaudimo, kurį nulėmė nuolatinis P. N. „atakavimas“, psichotropinės medžiagos – metamfetamino A. K. niekada nebūtų ieškojęs, įgijęs, gabenęs ir pardavęs P. N., nes tokia veikla niekada neužsiėmė. Kad jo ginamasis su P. N. tiesiogiai nebendravo, akivaizdžiai patvirtina ir tai, kad atliekant neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus, nustatytus BPK 154 straipsnyje, pareigūnams jau 2012 m. lapkričio 23 d. buvo žinoma, kad dėl su P. N. pagalba R. B. atžvilgiu atliekamų NVIV jis yra įtraukiamas į nusikalstamą veiką, kurios priešingu atveju nebūtų padaręs, t. y. A. K. buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką. Todėl kasatorius teigia, kad tokie P. N., veikiančio kontroliuojant pareigūnams, bei to nežinančio tarpininko R. B. veiksmai, aktyviai įkalbinėjant, prašant gauti didelį kiekį psichotropinės medžiagos, laikytini tokio lygio, kad apribojo nuteistojo A. K. valią ir išprovokavo jį įvykdyti nusikaltimą, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Kasatoriaus teigimu, kartu tai reiškia, kad, nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais; kaltinamojo prisipažinimas provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją). Bet koks pareigūnų, taikančių neviešus tyrimo veiksmus, provokuojantis ar į provokaciją panašus elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimams pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM4LTEzOS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-238-139/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-238-139/2015">2K-238-139/2015</a>). Tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo ir nėra jokių duomenų, kad kasatoriaus ginamasis kada nors iki NVIV jo atžvilgiu atlikimo būtų disponavęs narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, reiškia, kad prieš jį atlikti NVIV, nesant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, neturėjo teisėto pagrindo; jo įvykdytas BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikaltimas buvo išprovokuotas; jo kaltę tariamai patvirtinantys įrodymai, kuriais šioje dalyje rėmėsi bylą nagrinėję teismai, laikytini neteisėtai gautais ir neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
5.7. Kasatorius teigia ir tai, kad teismai netinkamai pritaikė ir kitą baudžiamąjį įstatymą – BK 213 straipsnio 1 dalį – ir nepagrįstai jo ginamąjį nuteisė dėl šios veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šios veikos kvalifikavimui ir A. K. pripažinimui kaltu neturi reikšmės aplinkybės, kad: A. K. netikrą 100 Eur kupiūrą gavo kaip grąžą Baltarusijos Respublikoje, atsiskaitydamas už kurą; tai, kad kupiūra netikra, pastebėjo tik grįžęs namo į Lietuvą; šiuos pinigus laikė kaip įrodymą, nes baltarusiai žadėjo kompensuoti nuostolius, o jis žinojo, jog pinigai netikri. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas apygardos teismo nuosprendžio pagrįstumą, iš esmės tokios išvados nedetalizavo, tik nurodė, kad nuteistasis A. K. laikė netikrus pinigus ir taip buvo pakenkta valstybės finansų sistemai. Kasatoriaus nuomone, toks formalus baudžiamojo įstatymo taikymas, atsisakant vertinti nusikalstamos veikos pavojingumui reikšmingas aplinkybes, yra netinkamas; apeliacinės instancijos teismo teiginiai yra deklaratyvūs, nes bylos aplinkybės nepatvirtina, kad minėtos kupiūros laikymas savaime padarė žalą valstybės finansų sistemai. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl šios veikos pavojingumo vertinimo, o A. K., nors ir žinojo apie kupiūros netikrumą, savo veiksmais nepakenkė ir nesiekė pakenkti valstybės finansų sistemai, t. y. realiai nepažeidė BK 213 straipsniu saugomos vertybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-7-301/2011). Aptardamas BK 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad negali būti laikoma nusikaltimu veika, kuri nors formaliai ir atitinka BK straipsnį, bet neturi visuomenei pavojingo pobūdžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-216/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-216/2013">2K-216/2013</a>, 2K-137-511/2018). Dėl to kasatorius teigia, kad teismai nepaneigė byloje nustatytų kupiūros atsiradimo ir laikymo pas nuteistąjį aplinkybių, taip pat ir jo tikslo (grąžinti kaip įrodymą), atsižvelgiant į netikrų pinigų kiekį (viena kupiūra), į tai, kad nebuvo padaryta žala valstybės finansų sistemai, turi būti pripažįstama, kad ši veika aiškiai nesiekia tokio pavojingumo, kuris pagrįstų baudžiamosios atsakomybės taikymą už šią veiką. Kartu tai reiškia, kad abiejų instancijų teismai, pripažindami A. K. kaltu už per klaidą gautą netikrą pinigų kupiūrą, jos laikymą, neturint tikslo realizuoti, formaliai ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 213 straipsnio 1 dalį), nes jo veiksmai jokio pavojaus finansų sistemai sukelti negali ir nėra pavojingi BK prasme. Apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė šios įstatymo taikymo klaidos, bet ir pats, visiškai nepasisakydamas dėl atitinkamų apeliacinio skundo argumentų, netinkamai išnagrinėjo apeliacinį skundą, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Vilniaus apygardos prokuratūros laikinai einančio Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas S. Takvareli kasacinis skundas tenkintinas, nuteistojo A. K. gynėjo advokato G. Bukausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacinėje instancijoje ribų
7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo ar jų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Todėl kasatorių argumentai nagrinėjami tiek, kiek tai yra susiję su BPK reikalavimų laikymųsi ir tinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymo
8. Prokuroro kasaciniame skunde iš esmės keliami du klausimai – netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies ir 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymas apeliacinės instancijos teisme, nuteistajam L. P. už BK 260 straipsnio 3 dalyje padarytą veiką skiriant švelnesnę, negu numatyta sankcijoje, bausmę, o taip pat pripažįstant L. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
8.1. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra numatyta išimtis iš to paties straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos nuostatos, suteikianti galimybę teismui motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tokiais atvejais švelnesnės, nei numatyta sankcijoje, bausmės skyrimas privalo būti motyvuojamas. Tuo pačiu, teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos, kadangi teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra visuomenės bei valstybės interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.
8.2. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi motyvuotai nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-P-89/2014, 2K-432/2014 ir kt.).
8.3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas L. P. bausmę, neįvertino visų tam reikšmingų aplinkybių ir tai turėjo įtakos netinkamam BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui, nes: 1) nepagrįstai nebuvo pripažinta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; 2) L. P., sutikdamas ikiteisminio tyrimo metu atlikti NVIV nuteistųjų P. N. ir R. B. atžvilgiu, ikiteisminio tyrimo pareigūnams sudarė sąlygas atskleisti kitus tokios pat rūšies labai sunkius nusikaltimus ir nustatyti juos darančius asmenis; 3) būtent L. P. ir P. N. parodymais nustatyti pagrindiniai narkotinių bei psichotropinių medžiagų tiekėjai bei platintojai (R. B., A. K. ir A. Ko.); 4) L. P. gailisi dėl savo veiksmų; 5) kaltininko ilgalaikis atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, šeimos ir darbinius santykius, o kartu sumenkinti nusikaltusio asmens bendradarbiavimo, kuo greičiau atskleidžiant nusikalstamas veikas ir jas padariusius kitus asmenis, reikšmę. Dėl šių motyvų L. P. paskirta, nors ir sankcijos minimumui artima laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu prieštarauja teisingumo principui, todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje, – laisvės apribojimą.
8.5. Su tokiais apeliacinės instancijos argumentais negalima sutikti. Pirmiausia atsižvelgtina į tai, kad byloje nustatyta, jog nuteistasis nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2012 m. sausio – vasario mėn. per keturis kartus įgijo 2,0 kg narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurios kiekis, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis (su vėlesniais pakeitimais) „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis“ 16 kartų viršija šių medžiagų didelį kiekį (daugiau kaip 125 g). Atkreiptinas dėmesys, kad didžiąją dalį šios medžiagos – daugiau, kaip 1,7 kg kanapių dervos L. P. pardavė. Nors BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytai atsakomybei atsirasti platinimas nėra būtinas, teismų nustatytos aplinkybės rodo, kad L. P. veiksmais buvo sukelta reali grėsmė žmonių sveikatai ir visuomenės saugumui, į ką turėjo atsižvelgti apeliacinės instancijos teismas.
8.6. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad esminis motyvas mažinti bausmę L. P. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu buvo būtent nepagrįstas konstatavimas, jog yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir nustačius, jog ši aplinkybė būtų, vien tai nesukuria pagrindo mažinti bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
8.7. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši lengvinanti aplinkybė konstatuotina nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir bent vieną iš alternatyvių aplinkybių – 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir teismų praktiką asmens prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška.
8.8. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Toks prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti savanoriškas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2007, 2K-638/2010, 2K-106/2011, 2K-312-697/2016 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą, o ne pagal bendrus kaltininko pareiškimus.
8.9. Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas L. P. nepagrįstai pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Kolegijos nuomone, L. P. prisipažinimas yra formalus ir nenuoširdus, nes duodamas parodymus, savo kaltę pripažino tik iš dalies, jis parodymus nuolat keitė dėl gana svarbių detalių (iš ko įsigijo draudžiamas medžiagas, kieno prašymu, įsigijimo bei realizavimo aplinkybių ir pan.), o teisme jis neprisipažino platinęs narkotines medžiagas bei tvirtino neprisimenantis aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus. Tokie L. P. teiginiai yra svarbūs, sprendžiant ar buvo savanoriškas ir nuoširdus prisipažinimas, nes jais neigiamos svarbios padarytų nusikaltimų aplinkybės.
8.10. Kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos argumentais ir dėl L. P. vaidmens išaiškinant nusikalstamas veikas bei padedant nustatyti pagrindinius narkotinių bei psichotropinių medžiagų tiekėjus bei platintojus. Nors nuteistasis ir sutiko dalyvauti atliekant NVIV, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl tokių jo veiksmų būtų buvę gauta kokių nors išskirtinai reikšmingų duomenų, kurie duotų pagrindą pagrįsti išskirtinę jo bendradarbiavimo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais svarbą arba bent jau aktyvius veiksmus, kurie būtų ypatingai reikšmingi, svarstant ne tik BK 54 straipsnio 3 dalies, bet ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo galimybę. Iš bylos duomenų matyti, kad apie A. K. nusikalstamas veikas L. P. nieko nežinojo ir jokių parodymų nedavė, o A. Ko., apeliacinės instancijos teismo įvardintam, kaip vienam pagrindinių narkotinių medžiagų platintojui, nuteistasis L. P., pagal byloje nustatytas aplinkybes, pats pardavė didelį kiekį – 220 g kanapių dervos, kas rodo ne mažesnį jo veiksmų pavojingumą.
8.11. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino L. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
8.12. Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistajam L. P. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, rodančių daug mažesnį nuteistojo ir jo padarytos veikos pavojingumą, išskirtinį dėmesį skyrė L. P. asmenybei, jo šeiminėms aplinkybėms bei vienai nepagrįstai pripažintai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei. Todėl kolegija neturi jokio pagrindo pritarti tokioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms.
8.13. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistajam L. P. paskyrė vienuolika metų ir šešis mėnesius laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes, nusikaltimo sunkumą, narkotinių medžiagų kiekį, į L. P. teistumą, administracinį baustumą, bet tai, kad jis dirba. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. P., šio nuteistojo veiksmus ir asmenybę laikė pavojingiausiais, nes būtent jam skyrė griežčiausią bausmę. Kitiems nuteistiesiems, už tame pačiame straipsnyje numatytas, nors ir ne tapačias veikas, skirtos švelnesnės bausmės. Tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo šio savo sprendimo, neskyrė pakankamo dėmesio kaltininko asmenybei bei jo veikos pavojingumui, todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 54 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, taip pat į pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje įvertintas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, konstatuoja, kad L. P. pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis neatitinka bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis) bei ją sudarančio teisingumo principo įgyvenimo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, nuteistajam L. P. laisvės atėmimo bausmę mažinant iki dešimties metų ir trijų mėnesių (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
8.14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl L. P. skirtos bausmės ir pripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies ir 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais – sumažinant L. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skirtą laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų ir trijų mėnesių.
Dėl BPK 159 straipsnio taikymo ir provokavimo bei BK 213 straipsnio taikymo
9. Nuteistojo A. K. gynėjo advokato G. Bukausko kasaciniame skunde iš esmės pagrindinis dėmesys skiriamas klausimui dėl BPK 159 straipsnio pažeidimo ir teiginiams, kad A. K. nusikalstamus veiksmus atliko provokuojamas NVIV atliekančio dalyvio. Taip pat keliamas klausimas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 213 straipsnio 1 dalies – taikymo. Analogiški argumentai bei motyvai buvo nurodyti ir nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde.
9.1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. K. apeliacinį skundą pasisakė dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumo ir įvykdė reikalavimus, numatytus BPK 320
9.2. BPK 159 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamus veiksmus. Minėtame straipsnyje nėra apibrėžta provokacijos sąvoką, tačiau Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Pažymėtina, kad tiek teismų praktikoje, tiek remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, provokavimas konstatuojamas tada, kai teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas veikos padarymo faktui konstatuoti, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01, sprendimas 2008 m. vasario 5 d., Milinienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 74355/01, sprendimas 2008 m. birželio 24 d., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2K-434/2013). Konstatavus, kad veikos padarymą lėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant klausimą, ar buvo asmuo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į NVIV dalyvių veikimo būdą (į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pagrindas įtarti asmenį iki NVIM taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti.
9.3. Dėl P. N., veikiančio per R. B., provokuojančių nusikalsti veiksmų kasatorius nepateikia skunde aiškių ir konkrečių argumentų. Tačiau iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo A. K. gynėjo netenkina apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl R. B. provokavimo nusikalsti A. K. bei dėl pagrindo taikyti procesinę prievartos priemonę, numatyta BPK 159 straipsnyje. Tačiau konkrečiai nenurodoma, kokius konkrečius pažeidimus padarė apeliacinės instancijos teismas ir šio teismo išvados iš esmės neanalizuojamos.
9.4. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylos medžiagą ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams dėl NVIV teisėtumo, pagrįstumo bei tam, kad nei vienas iš nuteistųjų nebuvo provokuojami, o patys taip norėjo veikti. Kolegija tokiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvams pritaria. Papildomai pažymėtina, kad iš telefoninių pokalbių įrašų matyti, jog būtent A. K., kalbėdamas su R. B., pats rodo iniciatyvą, gana kategoriškai siūlydamas didesnį kiekį, pvz., R. B. prašo „pusę“, o A. K. nurodo „visą tiktai“ (t. 6, b. l. 155). Iš pokalbių turinio matyti, kad abu nuteistieji maskuoja pokalbį įvairiais terminais, tačiau akivaizdu, kad abu puikiai žino apie ką kalba. Telefoninių pakalbių išklotinės ir kitų bylos įrodymų visuma rodo, kad A. K. nėra provokuojamas, o pats nori taip veikti. Tuo pačiu, visos aptartos aplinkybės, kartu su kitomis byloje nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis – tai, kad pas A. K. namuose rasta gana daug – 400 atskirai supakuotų tablečių, kuriose yra kitokios, nei kartu su R. B. perduotos P. N., psichotropinės medžiagos – 12,006 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), dėl šių medžiagų pardavimo A. K. nei su R. B., nei P. N. nesitarė, kas patvirtina, kad buvo pagrindas įtarti A. K. dar iki NVIM taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti, ir A. K. veika, parduodant psichotropines medžiagas R. B., nėra atsitiktinė ar vienkartinė ir nėra pagrindo teigti, kad šią veiką A. K. padarė provokuojamas.
9.5. Šioje byloje nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atliekami pagal BPK taisykles, juos sankcionuojant pagal BPK 159 straipsnį, kuriame nustatyta, kad gavus iš asmens informacijos, kad jam siūloma daryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, galima kreiptis dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo. Kad šitokie veiksmai turėtų teisėtą pagrindą, ikiteisminio tyrimo teisėjas priima nutartį, kurioje turi būti nurodytas asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, duomenys apie asmens, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, nusikalstamą veiką, konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti, siekiamas rezultatas, veiksmų atlikimo trukmė. Svarbu pažymėti, kad ši priemonė taikoma tam, kad būtų įmanoma išsiaiškinti nusikaltimus darančius asmenis.
9.6. Kasatorius ginčija NVIV teisėtumą dėl to, kad minimi veiksmai buvo leisti atlikti ne prieš A. K., o prieš R. B.. Pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai skyrė didelį dėmesį įvertinti NVIV faktiniam ir teisiniam pagrindui. Teismai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje prokurorė su prašymu taikyti BPK 159 straipsnyje numatytus veiksmus kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją. Iš šio prašymo turinio matyti, kad atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, slaptą sekimą, darant slaptus vaizdo, garso įrašus, fotografuojant, panaudojant visų rūšių garso įrašymo, fotografavimo technines priemones, galima gauti tyrimui reikšmingų duomenų apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo, disponavimo vietas, šių medžiagų tiekėjus bei pirkėjus, nes kitomis priemonėmis išsamiai ištirti nusikaltimo nėra galimybės (t. 7, b. l. 3–4). Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi buvo leista P. N. nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 16 d. atlikti R. B. atžvilgiu nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, imituojančius veiksmus, kontaktuoti tiesiogiai ar netiesiogiai visomis įmanomomis ryšio priemonėmis, taip pat mobiliojo ar laidinio ryšio telefonais su R. B., vykti į susitikimus su juo, įgyti iš R. B. tiesiogiai ar per kitus asmenis, veikiančius R. B. nurodymu, jo interesais ar naudai, narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, nurodytus BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse, 260 straipsnio 3 dalyje, atsiskaityti už šias medžiagas pinigais, narkotines ir psichotropines medžiagas laikyti, gabenti, neturint tikslo šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų parduoti ar kitaip platinti (t. 7, b. l. 30–31). Visa tai apeliacinės instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo gautas teisėtai, tiksliai laikantis BPK nustatytų reikalavimų. Nepritarti tokiai nuomonei ir daryti priešingas išvadas, nėra jokio pagrindo. Kadangi vienas iš NVIV tikslų yra siekis išsiaiškinti nusikaltimą darančius asmenis (BPK 159 straipsnio 1 dalis), tai, kad nutartyje konkrečiai nebuvo nurodytas A. K., o be E. B. įvardinti tik pastarojo interesais, ar naudai veikiantys asmenys, neduoda pagrindo teigti, jog šios priemonės taikymas buvo negalimas kitų asmenų atžvilgiu, o jos taikymo metu gauti duomenys turėtų būti pripažinti neleistinais. Tuo labiau, kad teismai nustatė, jog A. K. ir E. B. veikė bendrininkų grupe. Konkretus A. K., kaip asmens, prieš kurį gali būti atliekami NVIV, neįvardijimas lėmė tai, kad tuo metu apie jo veiklą nebuvo konkrečių ir patikimų duomenų, be to, laikotarpis, kurį NVIV buvo taikomas, buvo pakankamai trumpas – praėjo mažiau nei mėnuo laiko. Todėl pritartina žemesnės instancijos teismų motyvams, kad šios priemonės taikymui buvo tiek faktinis, tiek ir teisinis pagrindas, ir teigti, kad jos taikymas šiuo konkrečiu atveju buvo neproporcingas, nėra jokio pagrindo.
9.7. Kasatorius taip pat tvirtina, jog teismai netinkamai pritaikė BK 213 straipsnio 1 dalį. Nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo skundą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad BK 213 straipsnio 1 dalies dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal BK 213 straipsnio 1 dalį kilti pakanka, kad A. K., suvokdamas, jog disponuoja netikru 100 Eur banknotu, laikė šį banknotą savo namuose, kol jis buvo surastas ir paimtas kratos metu. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši jo veika atitiko BK 213 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
9.8. Pagal BK 213 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas laikė netikrus ar klastojo tikrus Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančius ar oficialiai patvirtintus, bet į apyvartą dar neišleistus pinigus arba vertybinius popierius arba įgijo, importavo, eksportavo, gabeno, laikė ar realizavo netikrus arba suklastotus Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančius ar oficialiai patvirtintus, bet į apyvartą dar neišleistus pinigus arba vertybinius popierius, arba gamino, įgijo, laikė ar realizavo įrangą, programinę įrangą, elektroninius duomenis ar kitokias priemones, įskaitant bet kokias apsaugos priemones ar specialiąsias medžiagas, tiesiogiai skirtas ar pritaikytas netikriems pinigams ar vertybiniams popieriams gaminti ar tikriems pinigams ar vertybiniams popieriams klastoti.
9.9. BK
9.10. Įvertinus, kad nuteistasis A. K. namuose laikė 100 Eur nominalo netikrą banknotą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, jog nuteistasis žinojo, kad šis banknotas yra netikras, todėl žemesnės instancijos teismai, pripažindami A. K. dėl šios veikos kaltu pagal BK 213 straipsnio 1 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis A. K. paliktina galioti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde kasatorius nepagrįstai, kaip precedentu vadovaujasi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-7-301/2011 ir 2K-137-511/2018. Šiose bylose buvo nagrinėjamos skirtingos situacijos. Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
9.11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. gynėjo kasacinio skundo motyvai, jog žemesnės instancijos teismai, pripažindami A. K. kaltu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ar padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio1, 4 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. K. gynėjo advokato Gedimino Bukausko kasacinį skundą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti šio nuosprendžio dalį dėl lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimo ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo L. P., vienuolikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę pakeičiant dvejų metų laisvės apribojimo bausme.
Dėl L. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skirtos bausmės palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nuosprendį su pakeitimais:
L. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki dešimties metų ir trijų mėnesių.
Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Artūras Ridikas
