Baudžiamoji byla Nr. 2K-25-489/2017 Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00160-2014-7 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.9.2;
1.2.25.4.2.2;
2.1.15.1.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant A. S. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 68 straipsnio nuostatomis, A. S. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė ir jam uždrausta vairuoti transporto priemones dvejiems metams, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento.
Nukentėjusiojo J. S. (J. S.) civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam priteista iš AB „Lietuvos draudimas“ 201,43 Eur turtinei bei 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, iš A. S. priteista 500 Eur nukentėjusiajam J. S. advokato paslaugoms apmokėti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, iš dalies tenkinant civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovo apeliacinį skundą, pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiajam J. S. priteista: iš AB „Lietuvos draudimas“ 142,92 Eur turtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo A. S. – 240 Eur advokato paslaugoms apmokėti.
Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinis skundas netenkintas. Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. S. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y.:
2014 m. vasario 9 d., apie 19.03 val., Vilniuje, Gelvonų g. ties pastatu Nr. 70, vairuodamas automobilį „Chevrolet Spark“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768 (red., galiojusi veikos padarymo metu), 14 punkto reikalavimą, numatantį, kad „draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės“, 37 punkto reikalavimą numatantį, kad „artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąįį“, 133 punkto reikalavimą „vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“, būtent, vairuodamas automobilį neturint tam teisės, važiuodamas Gelvonų gatve ir artėdamas prie nereguliuojamosios pėsčiųjų perėjos ties Gelvonų g. pastatu Nr. 70, buvo neatsargus bei neatidus, važiuodamas nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, važiuojant tamsiu paros metu esant šlapiai kelio dangai, artėdamas prie nereguliuojamosios pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio ir atsiradus kliūčiai kelyje – šalia pėsčiųjų perėjos per kelio važiuojamąją dalį ėjusiam pėsčiajam, laiku nestabdė savo vairuojamojo automobilio, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir kliudė pėsčiąjį J. S., gimusį 1941 m., dėl to šiam dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata ir apgadintas vairuojamas automobilis.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų, nes įrodymų nevertino kaip visumos, nesilaikė nuosprendžiui ir nutarčiai surašyti keliamų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus esminius apeliaciniame skunde keltus klausimus – tai suvaržė įstatymų garantuojamas nuteistojo A. S. teises ir sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šių teismų sprendimai yra neteisėti ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo nuostatų aiškinimo bei taikymo, kiek tai susiję su BK 281, 68 straipsnių ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6. 250 straipsnio aiškinimu ir taikymu.
2.2. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde buvo nuosekliai išdėstyti esminiai įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant apkaltinamąją nuosprendį (nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas tik išvardijo kaltinimo pateiktus duomenis, tačiau visiškai neanalizavo jų tarpusavyje), taip pat buvo atkreiptas dėmesys į esminius bylos aplinkybių prieštaravimus, kuriuos nurodė liudytojai, nukentėjusysis, taip pat prieštaravimus tarp specialisto išvadų ir įvykio vietos apžiūros protokolo, parodymų patikrinimo vietoje protokolų. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė tirti esminių prieštaravimų, išdėstytų apeliaciniame skunde, ir jų nepašalino. Šioje byloje esminės aplinkybės, kaip antai: ar pėsčiasis ėjo kelio važiuojamąja dalimi ar pėsčiųjų perėja, kur tiksliai buvo pėsčiojo partrenkimo vieta, ar susiklosčiusiomis aplinkybėmis A. S. galėjo pamatyti pėsčiąjį, turinčios reikšmės ne tik vairuotojo, bet ir pėsčiojo (nukentėjusiojo) veiksmų vertinimui, taip ir liko nenustatytos. Nustatydami svarbią aplinkybę dėl nukentėjusiojo buvimo vietos įvykio metu teismai vadovavosi išskirtinai liudytojo J. K. nenuosekliais parodymais, nes kitų tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nepasisakė ir dėl pirmosios instancijos teismo išvadų kitoniškumo kalbant apie nukentėjusiojo partrenkimo vietą bei nuosprendyje minimą „pėsčiųjų perėjos zoną“. Teismai vadovavosi specialistų išvadomis, iš kurių neaiški nei konkreti pėsčiojo partrenkimo vieta, nei nukentėjusiojo sužalojimų mechanizmas. Nors priimant nuosprendį ir nutartį buvo vadovautasi specialistų nustatytomis aplinkybėmis, tačiau niekaip nekomentuota, kaip jos pagrindžia teismų išvadas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad specialistų nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pėsčiasis buvo kliudytas būtent už perėjos. Pagal nustatytus nukentėjusiojo sužalojimus ir automobilio apgadinimus, kurių dauguma yra dešinėje pusėje, galima teigti, kad A. S. automobilio priekine dešine puse kliudė nukentėjusiojo dešinę kūno dalį – tai taip pat patvirtina, kad nukentėjusysis nebuvo įžengęs į pėsčiųjų perėją, o buvo kliudytas įstrižai einantis link perėjos. Kasatoriaus manymu, jei nukentėjusysis būtų pasiekęs pėsčiųjų perėją, tai jam judant iš dešinės į kairę pusę būtų kliudyta jo kūno kairioji pusė, kuri neišvengiamai būtų sužalota. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino duomenis, matyti iš to, kad savo išvadas grindė tik lakoniškais teiginiais, tikindamas, kad juos patvirtina deklaratyviai išdėstyti duomenys. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad buvo atliktas įrodymų tyrimas ir neva visi neaiškumai dėl kelio matavimo buvo išspręsti, tačiau teismas visiškai nepasisakė, kas buvo nustatyta, kaip tos aplinkybės, teismo manymu, patvirtina jo išvadas ir kaip buvo pašalinti kelio matavimo neaiškumai. Teismas nesigilino į nukentėjusiojo judėjimo kryptį, skaičiavimus, susijusius su pėsčiojo partrenkimo vieta, vairuotojo važiavimo greičiu ir vairuotojo galimybe išvengti susidūrimo su pėsčiuoju bei kitas reikšmingas aplinkybes. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas tik perrašė pirmosios instancijos teismo motyvus, nepaaiškindamas ir neatsakydamas į apeliaciniame skunde keltas abejones ir prieštaravimus. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad teismų išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, laikytina, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
2.3. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 281 straipsnio 3 dalies nuostatas, neanalizavo būtinojo priežastinio ryšio visų bylos aplinkybių kontekste, abiejų eismo dalyvių veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė pirmosios instancijos teismo nenuoseklumo, vertinant A. S. veiksmus: viena vertus, pirmosios instancijos teismas teigia, kad vienareikšmiškai nustatyta, jog pėsčiasis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos zonoje, bet nurodo ir tai, kad A. S. turėjo numatyti, kad bet kuriuo metu į važiuojamąją dalį gali įžengti pėsčiasis. Kadangi apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, liko neaišku, kuo A. S. yra kaltinamas – ar tuo, kad jis nepamatė ir neišvengė kliūties važiuojamojoje kelio dalyje, ar tuo, kad nepraleido pėsčiojo. Tai apsunkino nuteistajam bet kokią galimybę gintis ir kartu rodo teismų atsainumą, analizuojant objektyviuosius veikos požymius. Kadangi visi bylos objektyvūs duomenys rodo, kad pėsčiasis buvo partrenktas gerokai už pėsčiųjų perėjos, tai būtent tokiomis aplinkybėmis ir turėtų būti vertinami eismo įvykio dalyvių veiksmai būtinojo priežastinio ryšio kontekste. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad teismas A. S. inkriminavo tik KET 133 punkto pažeidimą, o tai leidžia daryti prielaidą, kad taip teismas pripažino, jog A. S. nukentėjusįjį kliudė už pėsčiųjų perėjos ir jam negalėjo būti keliami analogiški elgesio reikalavimai kaip ir prieš pėsčiųjų perėją. Apeliacinės instancijos teismas šiuose esminiuose prieštaravimuose taip pat neįžvelgė įstatymo taikymo pažeidimų.
2.4. Tai, kad buvo privaloma analizuoti priežastinį ryšį siekiant nustatyti abiejų eismo dalyvių veiksmų reikšmę kilusiam eismo įvykiui, rodo pirmosios instancijos teismo argumentai dėl nukentėjusiojo neapdairių veiksmų (pėsčiasis ėjo važiuojamąja kelio dalimi, buvo neblaivus), kurie galėjo turėti reikšmės įvykio sukėlimui. Kasatorius mano, kad už ar prieš pėsčiųjų perėją esanti zona yra važiuojamoji kelio dalis (jokiu būdu ne pėsčiųjų perėjos zona), kuria pėstiesiems eiti draudžiama, nes tai gali sukelti pavojingą situaciją – taip atsitiko ir šiuo atveju. Teismas neteisingai nustatė vairuotojo kaltę, visiškai neanalizavo nukentėjusiojo kaip pėsčiojo padarytų pažeidimų, dėl to pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neatspindi eismo įvykio eigos, padarinių kilimo sąlygų ir neatskleidžia būtinų objektyviųjų veikos požymių. Vilniaus apygardos teismo priimtoje nutartyje taip pat nerado atsakymų į keltus klausimus.
2.5. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad teismai, spręsdami dėl A. S. nusikalstamo nerūpestingumo, padarė tik prielaidą, kad A. S. galbūt galėjo matyti pėsčiąjį. Vertinant kaltę svarbu tai, kad A. S. neturėjo jokios realios galimybės suprasti savo veiksmų pavojingumo ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Tai matyti iš jo nuoseklių veiksmų (prieš perėją sumažino greitį, pasižiūrėjo į abi puses, ar į perėją nesiruošia žengti pėstieji, ir tik tada pravažiavo perėją, važiavo mažesniu greičiu, nei leistina toje zonoje), kurie rodo, kad A. S. elgėsi pakankamai atsargiai ir apdairiai. Kasatoriaus manymu, jo ginamasis tokioje situacijoje pagrįstai tikėjosi kitų eismo dalyvių apdairaus elgesio ir negalėjo nutuokti, kad jam pravažiavus apšviestą perėją ir įvažiavus į tamsią zoną, gerokai nutolus nuo pėsčiųjų perėjos, iš tamsos išnirs tamsiai apsirengęs nukentėjusysis, galbūt dėl girtumo neadekvačios būsenos einantis važiuojamąja kelio dalimi. Reikalauti galėti ir turėti numatyti tokias aplinkybes gerokai viršija protingumo principą.
2.6. Tuo tarpu nukentėjusiojo elgesys buvo priešingas apdairumo ir atsargumo sąvokoms, jis elgėsi rizikingai tamsiu paros metu eidamas be šviesą atspindinčių daiktų, juolab važiuojamąja kelio dalimi. Be to, jis buvo smarkiai apgirtęs (nustatytas 1,32 promilės girtumas), o tai turėjo įtakos jo neadekvačiam elgesiui važiuojamojoje kelio dalyje. Nukentėjusysis nurodė, kad matė atvažiuojant A. S. automobilį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, jog spės pereiti gatvę važiuojamąja kelio dalimi. Visos šios aplinkybės suponuoja būtent nukentėjusiojo nusikalstamą pasitikėjimą.
2.7. Iš to, kas išdėstyta matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė grubius įstatymo taikymo ir aiškinimo pažeidimus, nenustatinėjo būtinų požymių veikai nustatyti, taip pat aiškiai nenurodė kaltės formos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į minėtus pažeidimus, jų nekomentavo, tik antrino pirmosios apeliacinės instancijos teismui, niekaip nepagrįsdamas savo išvadų. Taigi akivaizdu, kad teismai netinkamai pritaikė ir aiškino BK 281 straipsnio 3 dalį.
2.8. Teismai taip pat netinkamai pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus manymu, pripažinus, jog eismo įvykiui (dėl kurio nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata) kilti reikšmės turėjo ir neatsargus paties nukentėjusiojo elgesys, turi būti vadovaujamasi ir CK 6.282 straipsniu, numatančiu galimybę mažinti reikalavimą atlyginti žalą, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo jai atsirasti ar padidėti. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, nustatinėdamas neturtinės žalos dydį, nepakankamai dėmesio skyrė aplinkybei, kad būtent nukentėjusiojo neatsargūs veiksmai lėmė susidariusią situaciją ir paties patirtus sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismas net nekomentavo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, pagrindžiančių nukentėjusiojo neapdairius veiksmus. Be to, nukentėjusysis klaidino tyrimą, nurodė objektyviems bylos duomenims prieštaraujančias aplinkybes, siekdamas išvengti atsakomybės ir gauti turtinės naudos.
2.9. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismai netinkamai aiškinimo ir taikė BK 68 straipsnio nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kokiais atvejais gali būti taikomas uždraudimą naudotis specialia teise ir kada jo taikymas būtų neproporcingas, tačiau nė vienas iš tų kriterijų šioje byloje nebuvo nustatytas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.
2.10. Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas BK 68 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę, nurodė tik vieną argumentą – tai, kad A. S. neturėjo teisės vairuoti eismo įvykio metu, tačiau visiškai neatkreipė dėmesio į eismo įvykio aplinkybių visumą, kuri rodo, kad jis vairavo blaivus, jo veiksmai buvo pakankamai apdairūs, pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas, dėl kurio neva kilo eismo įvykis, yra bendrojo pobūdžio, didelės įtakos eismo įvykiui kilti turėjo ypač rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje niekaip nekomentavo apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, perkėlė pirmosios instancijos teismo motyvus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams, yra teisinga ir ne per griežta. Tokios teismų išvados akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė A. S. neproporcinga, todėl, kasatoriaus manymu, spręstina, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo A. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą prašo jį atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad teismai tinkamai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą. Esant prieštaravimams tarp nukentėjusiojo, jo artimųjų ir nuteistojo, jo žmonos R. S. parodymų dėl to, iš kokios pusės per kelią, žiūrint A. S. vairuoto automobilio važiavimo kryptimi, ėjo nukentėjęs J. S., teismai pagrįstai vadovavosi liudytojo J. K., kuris automobiliu važiavo paskui A. S., parodymais ir eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas ir nustatyta, kad pėsčiojo partrenkimo vieta – pėsčiųjų perėja ar teritorija šalia jos; vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio pėsčiajam einant tiek iš kairės pusės, tiek iš dešinės.
3.2. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad liko neaišku, kuo yra kaltinamas A. S.: tuo, kad nepamatė ir neišvengė kliūties važiuojamojoje kelio dalyje, ar tuo, kad nepraleido pėsčiojo. Iš teismo suformuluoto kaltinimo aiškiai matyti, kad A. S. veiksmai buvo šie: atsižvelgiant į važiavimo ir meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios numatomos kliūties, o artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino važiavimo greičio ir atsiradus kliūčiai kelyje – šalia pėsčiųjų perėjos per kelio važiuojamą dalį ėjusiam pėsčiajam, laiku nestabdė savo automobilio, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir kliudė pėsčiąjį J. S., kuriam dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Byloje nenustatyta, kad pėsčiasis J. S. pėsčiųjų perėjos zonoje pasirodė staiga ar kad dėl girtumo kitų eismo dalyvių atžvilgiu elgėsi rizikingai, trukdė eismui. Įvertinus teismų nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas dėl A. S. kaltės, nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais dėl netinkamai pritaikyto BK 281 straipsnio 3 dalies nuostatų.
3.3. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo ir aiškinimo.
Byloje nenustatyta pėsčiojo J. S. kaltės ar elgesio, turėjusio įtakos eismo įvykiui kilti. Priešingai nei teigiama skunde, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusysis patyrė dvasinį sukrėtimą, didelį fizinį skausmą, jam buvo atlikta sudėtinga dubens kaulų operacija, neigiamos sveikatos pasekmes yra dar jaučiamos, todėl sutiko su priteista 5000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, t. y. savo išvadas pakankamai motyvavo. Nenustačius nukentėjusio kaltės, nėra pagrindo mažinti priteistą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.
3.4. Teismai pagrįstai laikė, kad A. S. taikytinos BK 68 straipsnio nuostatos uždraudžiant jam vairuoti transporto priemones dvejiems metams. Kaip matyti, A. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarė šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus – vairavo transporto priemonę, kai ši teisė jam buvo atimta. Padarytos nusikalstamos veikos pasekmės yra sunkios. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta, savo kaltės nuteistasis nepripažino. Skunde nurodytos aplinkybės, kad A. S. buvo pakankamai apdairus, KET pažeidimas, dėl kurio kilo eismo įvykis, yra bendro pobūdžio, transporto priemonę vairavo blaivus, nepaneigia teismų argumentų dėl BK 68 straipsnio taikymo, juo labiau kad KET reikalavimai draudžia vairuoti transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio.
3.5. Įvertinus nuteistojo A. S. gynėjo advokato R. Jurkos apeliacinio skundo motyvus ir apeliacinės instancijos teismo argumentus, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl to, kad apeliacinis skundas nebuvo išsamiai išnagrinėtas.
3.6. Teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra.
4. Nukentėjusiojo J. S. atstovė advokatė Virginija Pilipavičienė atsiliepimu į nuteistojo A. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą prašo jį atmesti.
4.1. Nukentėjusiojo atstovė nurodo, kad nesutinka su kasacinio skundo argumentais ir mano, kad dauguma jų nesusiję su teisės taikymo klausimais. Nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami įrodymus, nukentėjusiojo atstovės nuomone, BPK 20 straipsnio esminių reikalavimų, dėl kurių būtų suvaržytos A. S., kaip kaltinamojo, teisės, nepažeidė, nes išvada dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, pagrįsta byloje esančių ir išsamiai bei nešališkai teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas analizavo ir nuosprendyje pasisakė dėl nesutapimų, esančių liudytojo J. K. ir nukentėjusiojo J. S. parodymuose (dėl aplinkybės iš kurios pusės ėjo nukentėjusysis), ir į juos atsižvelgė darydamas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas pritarė nuosprendyje išdėstytiems įrodymų vertinimo rezultatams ir išvadoms. Daugiau jokių esminių nesutapimų ar prieštaravimų byloje nėra, jų konkrečiai neįvardijo ir kasatorius, todėl darytina išvada, kad šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Liudytojas J. K. tiesiogiai matė eismo įvykį, jis yra nešališkas, neturintis jokio intereso bylos baigtimi, netikėti jo parodymais teismai neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių kitų liudytojo parodymus dėl partrenkimo vietos paneigiančių objektyvių duomenų. Be to, šio liudytojo parodymus teismai vertino kaip visumą su byloje surinktais duomenimis. Teismai savo sprendimuose aiškiai konstatavo, kad nukentėjusysis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje. Kasatorius absoliučiai deklaratyviai nurodo, kad nukentėjusysis buvo partrenktas gerokai už perėjos, nes tokius jo teiginius, be liudytojo J. K. parodymų, paneigia ir specialisto išvada Nr. 11-858. Teismai, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, tinkamai vertino bylos duomenis, didesnę įrodomąją galią suteikdami specialisto – medicinos eksperto išvadai, o ne nuteistojo ar jo gynėjo samprotavimams apie nukentėjusiojo sužalojimų vietą (pusę) ir automobilio apgadinimus. Teismai padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis buvo partrenktas perėjos ribose, o kartu paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad pėsčiasis buvo partrenktas gerokai už perėjos ir kad, kaip teigia kasatorius, būtent tokiomis aplinkybėmis ir turėtų būti vertinami eismo įvykio dalyvių veiksmai. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis nukrito tam tikru atstumu nuo perėjos, nes po smūgio buvo nublokštas į priekį, taigi teismai nepadarė kasatoriaus nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, konstatuodami pėsčiojo partrenkimo vietos faktinę aplinkybę. Iš kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai skundžiami ir dėl to, kad išnagrinėję bylą nepadarė išvados, jog pėsčiasis tariamai per greitai atsidūrė prieš nuteistojo automobilį, todėl nuteistasis negalėjo jo pamatyti ir išvengti eismo įvykio. Tačiau tokie teiginiai prieštarauja byloje surinktų duomenų visumai, jie yra paneigti specialisto išvada Nr. 11-858, kurioje atlikus skaičiavimus konstatuota, kad nuteistasis turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio.
4.2. Priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apeliacinio skundo klausimus: dėl įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo ir priežastinio ryšio, kaip vienos iš baudžiamosios atsakomybės sąlygos, dėl apeliacinio skundo pagrindu atlikto įrodymų tyrimo rezultatų apeliacinės instancijos teisme, dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo ir kt. Priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismai pažeidė BPK 305, 320 ir 332 straipsnių nuostatas. Nukentėjusiojo atstovė nesutinka ir su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Šis teismas, siekdamas išsamiai išnagrinėti esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pėsčiojo partrenkimo vieta ir nuteistojo galimybe išvengti eismo įvykio, atliko įrodymų tyrimą ir remdamasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame teisme ištirtais įrodymais padarė išvadas dėl bylos faktinių aplinkybių, nuteistojo kaltės bei skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pakeitė kasaciniame skunde minimą kaltinime nurodytą faktinę aplinkybę dėl pėsčiojo partrenkimo vietos, laikydamasis BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, ir nuteistojo A. S. procesinių teisių, teisės į gynybą nepažeidė. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė skundžiamoje nutartyje, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą.
4.3. Nors nuteistasis ir jo gynėjas neigia A. S. kaltę dėl jam inkriminuoto eismo įvykio sukėlimo, tačiau teismų įvertinti ir patikimais įrodymais pripažinti bylos duomenys, gauti iš liudytojų parodymų, specialistų išvadų ir kitų įrodinėjimo priemonių, tokią jų poziciją paneigia ir patvirtina, kad A. S. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Byloje nustatyta, kad techniniu požiūriu nuteistojo veiksmai (prieš pėsčiųjų perėją nesulėtino greičio ir nesustojo, nepraleido pėsčiojo) ir lėmė šio eismo įvykio kilimą, t. y. būtent jo veika buvo susieta priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Tai reiškia, kad nuteistasis galėjo ir turėjo spėti, t. y. turėjo techninę galimybę, sustabdyti automobilį, kad būtų išvengta pėsčiojo partrenkimo, nepriklausomai nuo to, iš kurios pusės ėjo pėsčiasis, taip pat nepriklausomai nuo to, perėjoje ar šalia jos buvo partrenktas pėsčiasis, bet to nepadarė. Be to, jis, elgdamasis neapdairiai ir nerūpestingai, sukėlė eismo įvykį neturėdamas teisės vairuoti automobilio.
4.4. Nukentėjusiojo atstovė nesutinka ir su kasacinio skundo argumentais, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo analizuojami nukentėjusiojo kaip pėsčiojo padaryti pažeidimai, nors tokio pobūdžio bylose būtina analizuoti abiejų eismo dalyvių veiksmus įvykio priežastingumo ir pasekmių kontekste. Pirmosios instancijos teismas nurodė aiškias priežastis (perėjoje ir šalia jos vairuotojui taikomi tie patys eismo saugumo reikalavimai ir pirmenybė teikiama pėsčiajam, nuteistasis pažeidė minėtus eismo saugumo reikalavimus), dėl kurių nėra pagrindo nukentėjusiojo veiksmus šioje konkrečioje situacijoje laikyti eismo įvykio priežastimi. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė šiai išvadai. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismai vertino ir nukentėjusiojo veiksmus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis J. S., ėjęs per pėsčiųjų perėją, nesilaikė kokių nors eismo saugumo reikalavimų. Kasatorius nepagrįstai kaltina nukentėjusįjį KET 48 punkto pažeidimu teigdamas, kad nukentėjusysis buvo partrenktas, nes neturėjo atšvaitų, nes gatvę kertant apšviesta pėsčiųjų perėja segėti atšvaitus nereikalaujama. Taigi skundžiamame teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuotas tiesioginis priežastinis ryšys tarp A. S. padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių ir jo vienpusė kaltė dėl eismo įvykio.
4.5. Nekonstatavę nukentėjusiojo didelio neatsargumo, teismai neturėjo jokio pagrindo vadovautis ir kasatoriaus nurodyta CK 6.282 straipsnio nuostata, numatančia galimybę mažinti reikalavimą atlyginti žalą, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo jai atsirasti ar padidėti. Atsižvelgtina ir į tai, kad teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, neįvertino, kad nuteistojo padaryti KET pažeidimai, dėl kurių kilo nusikalstamos pasekmės, pasižymėjo ypatingu šiurkštumu, nes jis automobilį vairavo neturėdamas tam teisės, o tai rodo itin didelį jo neatsargumą ir abejingumą kitiems eismo dalyviams, įstatymų nepaisymą, nepagarbą priimtiems teismų sprendimams, ypatingą neatidumą, nes nepamatė ir nesustojo praleisti pėsčiojo, einančio per pėsčiųjų perėją, todėl sunkiai sužalojo nukentėjusįjį pėsčiųjų perėjoje. Esant šioms nurodytoms aplinkybėms konstatuoti, kad baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas naudotis specialia teise pritaikyta nepagrįstai ir neteisėtai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be to, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. S. atidėtas bausmės vykdymas, todėl neskirti jam baudžiamojo poveikio priemonės teismas neturėjo teisinio pagrindo ir dėl šios priežasties.
5. Civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovas Edgaras Tomas Paberalis atsiliepimu į nuteistojo A. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl neturtinės žalos priteisimo.
5.1. Civilinio atsakovo atstovas nurodo, kad draudikas palaiko kasacinio skundo dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo išdėstytus gynėjo argumentus ir sutinka, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino kasatoriaus minimų aplinkybių, o tai lėmė netinkamą CK 6.250 straipsnio taikymą.
5.2. Pirmosios instancijos teismas, formaliai atlikęs įrodymų vertinimą, priteisė 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, visiškai neįvertinęs paties nukentėjusiojo veiksmų ir kaltės dėl eismo įvykio. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šių aplinkybių nevertino, atkartojo pirmosios instancijos teismo sprendimo formalius motyvus, neatsakė į apeliaciniuose skunduose keltus klausimus dėl nukentėjusiojo veiksmų vertinimo. Šioje byloje civilinio ieškinio išsprendimas dėl neturtinės žalos atliktas netinkamai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Draudiko nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį, o apeliacinės teismas jį palikdamas nepakeistą, nors formaliai išvardijo aplinkybes, į kurias atsižvelgė priimdamas nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jų tinkamai neįvertino, dėl šios priežasties nustatė nepagrįstą ir neadekvatų neturtinės žalos dydį.
5.3. Bylą nagrinėję teismai nustatydami neturtinės žalos dydį tinkamai neatsižvelgė į tai, kad pats nukentėjusysis pažeidė ne tik teisės aktuose numatytus reikalavimus, bet ir bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
6. Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
7. Pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
7.1. Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK nuostatų pažeidimų
8. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, kurios sudarė faktinį pagrindą A. S. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Savo išvadas teismai pagrindė duomenimis taip, kaip nustato BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, įpareigojančios teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus.
8.1. Iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutarties turinio matyti, kad šis teismas, išnagrinėjęs nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, atlikęs įrodymų tyrimą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, nutarė šį apeliacinį skundą atmesti. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nors jame iš esmės pritariama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pakankamai argumentuotas, jame nurodyta, kokiais įrodymais remiantis nustatomos nagrinėjamos bylos aplinkybės.
8.2. BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Šiuo atveju kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neprasilenkia su BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimais, nes nutartis pagrįsta teismuose išnagrinėtais ir įvertintais bylos duomenimis, joje duoti atsakymai į esminius abiejų apeliacinių skundų argumentus Taigi naikinti nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.
8.3. Nuteistajam A. S. priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas pirmosios instancijos teismo įvertintais ir dar kartą apeliacinės instancijos teisme patikrintais įrodymais. Iš jų analizės, nurodęs, kaip šalina byloje esančius prieštaravimus dėl nukentėjusiojo ėjimo krypties, jo partrenkimo vietos, vertindamas įrodymų visumą, o ne atskirus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas A. S. kaltumą patvirtinančias išvadas.
8.4. Byloje po įrodymų tyrimo išlikus prieštaravimams tarp nukentėjusiojo, jo artimųjų ir nuteistojo, jo keleivės R. S. parodymų dėl to, iš kokios pusės ir kurioje vietoje nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos zonoje kirto Gelvonų gatvę nukentėjusysis J. S., kurioje vietoje jis buvo partrenktas automobilio „Chevrolet Spark“, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į liudytojo J. K., kuris automobiliu „VW Passat“ važiavo paskui A. S. ir, skirtingai negu 10 metrų priekyje važiuojantis vairuotojas A. S., matė, kokiu tempu, kokia kryptimi perėjos vietos ribose judėjo J. S.. Teismai šio liudytojo parodymus gretino su įvykio vietos apžiūros duomenimis, o apeliacinės instancijos teismas bylos duomenis dėl eismo įvykio tikrino dar ir apklausdamas eismo įvykių teismo ekspertą L. A., kuris byloje yra pateikęs eismo įvykio tyrimo išvadą. Šiame teisme atlikta eksperto apklausa leido patvirtinti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad pėsčiasis J. S. įžengdamas į važiuojamąją kelio dalį buvo matomas ir buvo traumuotas A. S. vairuojamo automobilio šalia pėsčiųjų perėjos, o A. S., saugiai vairuodamas automobilį, turėjo techninę galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiojo.
Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo
9. BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
9.1. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo J. S., net ir judėjusio šalia nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pasirodymas eismo juostoje priešais A. S. vairuotą automobilį negalėjo būti tiek netikėtas, kad nuteistasis nebūtų galėjęs to numatyti. Spręsdami priežastinio ryšio ir vairuotojo A. S. kaltės klausimą, teismai atsižvelgė į nukentėjusiojo veiksmus, nuteistojo pasirinktą ir nesulėtintą važiavimo greitį (ne mažesnis negu 40 km/h), jo asmenines savybes ir konkrečios įvykio vietos specifiką (apšviestą pėsčiųjų perėjos zoną sutemus, šlapią kelio dangą), kuri reikalauja ypatingo vairuotojų atidumo.
9.2. Atsižvelgiant į byloje nustatytas eismo ir automobilio „Chevrolet Spark“ vairavimo sąlygas per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, A. S. pasirinko leistiną, tačiau nesaugų greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios numatomos kliūties, o artėdamas prie perėjos nesulėtino važiavimo greičio ir atsiradus kliūčiai kelyje – šalia pėsčiųjų perėjos per kelio važiuojamą dalį ėjusiam pėsčiajam, laiku nestabdė savo automobilio, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir kliudė gatvę mėginusį pereiti pėsčiąjį J. S., kuriam dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
9.3. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo ir jo gynėjo skundo argumentus patikrinęs bylos aplinkybių pagrįstumą, remdamasis bylos duomenimis, patvirtino apkaltinamajame nuosprendyje nustatytas eismo įvykio sukėlimo ir jo metu sukeltų padarinių priežastis. Nors šis teismas atskirai nepasisakė dėl KET 133 punkto pažeidimo ryšio su eismo įvykiu ir jo padariniais, iš šio teismo nutarties argumentų aiškiai išplaukia, kad būtent nuteistojo neatitinkantis KET elgesys – nesulėtintas greitis, nestabdymas laiku – ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo ir J. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Taigi teismų nustatyti nuteistojo A. S. padaryti KET 14, 37 ir 133 punktuose nurodytų reikalavimų pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su pasekmėmis – nukentėjusiojo J. S. sunkiai sutrikdyta sveikata, o nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 3 dalį.
9.4. Tesimai vadovavosi tinkama teismų praktika panašiose pagal teisinę ir faktinę situaciją eismo įvykių bylose, kuriose buvo vertinamos analogiško turinio KET nuostatos ir nuosekliai konstatuota, kad nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir pradėti eiti perėja tik įsitikinus, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012, 2K-31/2013). Teismų praktikoje linkstama ir prie nuostatos, jog net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009). Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojo kaltės paprastai nepašalina teiginiai, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-416/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-416/2010">2K-416/2010</a>).
9.5. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl BK 68 straipsnio taikymo
10. Kasatorius ginčija BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimą A. S., teigdamas, kad ši priemonė teismo paskirta nurodžius tik vieną argumentą, t. y. kad A. S. neturėjo teisės vairuoti eismo įvykio metu, neatkreipus dėmesio į eismo įvykio ir kitų aplinkybių visumą.
10.1. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 67 straipsnio 3 dalies nuostatos leidžia teismui šią baudžiamojo poveikio priemonę skirti kartu su bausme. Šiuose BK straipsniuose esančios teisės normos nesieja uždraudimą asmeniui naudoti specialia teise su tuo, ar jis blaivus ar neblaivus vairavo automobilį. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus. Baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taisomai veikti nuteistąjį.
10.2. A. S. padarė nusikalstamą veiką, turėdamas jam suteiktą specialią teisę vairuoti transporto priemones, tačiau dėl padarytų ATPK 126 straipsnio pažeidimų šiai teisei esant laikinai suvaržytai (nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. atimtai). Iš teismų sprendimais nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad A. S. vairavo transporto priemonę pažeisdamas nustatytą draudimą ją vairuoti, pažeidė tris svarbius KET punktus, savo kaltės nepripažino, jo padarytos nusikalstamos veikos pasekmės yra susijusios su sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, jokių A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau šis vairuotojas baustas už KET pažeidimus, susijusius būtent su automobilio vairavimu. Nors teismai, taikydami BK 68 straipsnio nuostatas, šių aplinkybių atskirai neišdėstė, tačiau jų visuma akivaizdžiai veda prie išvados, kad A. S. linkęs pažeidinėti KET reikalavimus ir tokios baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas A. S., kuriam tokio sprendimo priėmimo metu ankstesnis specialiosios teisės atėmimas buvo pasibaigęs, padarytas teisingai.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
11. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir nesivadovavo CK 6.282 straipsniu, numatančiu galimybę mažinti reikalavimą atlyginti žalą, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar padidėti. 11.1. Atsakydama į tokius kasacinio skundo argumentus kolegija visų pirma pažymi, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal įstatymą ir teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai, numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, – tai konkrečiais vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai, kuriuos pirmiausia pagal byloje nustatytus faktus įvertina bylą nagrinėję teismai. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuo nukentėjusiojo prašomų 30 000 eurų iki 5000 eurų sumažinęs neturtinės žalos sumą, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas abiejų apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos dydžio, tinkamai analizavo įstatyme numatytus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus. Priteistas nukentėjusiajam neturtinės žalos dydis neatsargiu nusikaltimu A. S. padarius kitam žmogui sunkų sveikatos sutrikdymą neprasilenkia su teismų praktikoje analogiškose bylose nustatomomis neturtinės žalos atlyginimo sumomis.
11.2. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas suprantamas, kaip kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė ar sąlygojo žalos atsiradimą. Šiuo atveju, nors ir nenustačius didelio nukentėjusiojo neatsargumo, bendro pobūdžio pareiga tamsiu paros metu pėsčiųjų perėjoje elgtis atidžiai ir rūpestingai t. y. nukentėjusiojo kaltas elgesys, kuris būdamas apsvaigęs nuo alkoholio į kitą važiuojamosios dalies pusę privalėjo eiti per perėja, tai daryti atidžiai, įsitikinęs, kad eiti saugu, buvo pirmosios instancijos teismo įvertintas. Nukentėjusiojo prašoma priteisti neturinė žala buvo atitinkamai sumažinta. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, neįsigilintų į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai suprastų ir pritaikytų CK 6.250 ir 6.282 straipsnio nuostatas.
Dėl prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti
12. Bylos kasacinio proceso metu nukentėjusiojo J. S. atstovė advokatė V. Pilipavičienė pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo A. S. kasacinės instancijos teisme turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, kurios sudaro 200 Eur. Savo prašymą advokatė grindžia tuo, kad buvo surašytas atsiliepimas į kasacinį skundą ir nukentėjusiajam suteiktos teisinės konsultacijos. Prie prašymo pridėta 2017 m. sausio 6 d. sąskaitos už teisines paslaugas ir 2017 m. sausio 6 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 874001 patvirtintos kopijos.
12.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
12.2. Vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgusi į advokatės darbo apimtį rašytinio proceso tvarka išnagrinėtoje kasacinėje byloje, į pateikto atsiliepimo turinį, kasacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, kuris nukentėjusiajam palankus, kolegija nusprendžia iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajam J. S. priteisti 200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajam J. S. priteisti 200 Eur išlaidų, kurias šis nukentėjusysis turėjo apmokėjęs advokato paslaugas.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis Tomas Šeškauskas
