Civilinė byla Nr. 3K-3-297/2007(S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
11.9.3, 121.9, 121.13, 125.7
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. ieškinį atsakovui VĮ Tarptautiniam oro uostui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, ieškovės grąžinimo į buvusias pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Ieškovė nurodė, kad pas atsakovą dirba nuo 1993 m. rugpjūčio 6 d., jos pareigos - inspektorė – kontrolierė Aviacijos saugumo Keleivių patikros tarnyboje; 2006 m. sausio 27 d. ji buvo iškviesta tarnybos viršininko paaiškinti aplinkybių dėl 2005 m. gruodžio 19 d. reiso į Londoną patikros metu dingusio laikrodžio. Ieškovė paaiškino, kad viršininkas parodė jai atskirais kadrais išskaidytos filmuotos medžiagos dalį, apkaltino ją laikrodžio pasisavinimu, pažadėjo parodyti visą filmuotą medžiagą su sąlyga, jeigu parašys prašymą atleisti ją iš darbo savo noru, paaiškėjus, kad ieškovė nepasisavino laikrodžio, šį sunaikins. Siekdama paneigti jai pareikštus įtarimus, ieškovė sutiko su siūlymu ir 2006 m. sausio 27 d. parašė prašymą atleisti ją iš darbo nuo prašymo surašymo dienos. Po prašymo surašymo tą pačią dieną, t. y. 2006 m. sausio 27 d., generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 2P-38 ji buvo atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo prašyme nurodytos dienos. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2006 m. sausio 30 d. ji pateikė prašymą atšaukti jos pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, tačiau šis nebuvo patenkintas, nes jau buvo priimtas įsakymas dėl jos atleidimą iš darbo. Ieškovė pažymėjo, kad iki pensijos jai buvo likę mažiau kaip metai, todėl išeiti iš darbo ji neketino, o rašydama pareiškimą buvo suklaidinta ir apgauta. Dėl to ieškovė prašė pripažinti atleidimą iš darbo 2006 m. sausio 27 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 2P-38 neteisėtu, grąžinti ieškovę į Keleivių patikros tarnybos inspektorės – kontrolierės pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. nuo 2006 m. sausio 28 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2006 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino 2006 m. sausio 27 d. atsakovo generalinio direktoriaus įsakymą Nr. 2P-38 dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtu, grąžino ieškovę į Tarptautinio Vilniaus oro uosto Aviacijos saugumo Keleivių patikros tarnybos inspektorės pareigas; priteisė iš atsakovo ieškovės naudai jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 28 d. iki 2006 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškimas dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį pripažįstamas savanorišku tik tada, jeigu darbdavys jokiais būdais (net ir siekdamas švelninti darbuotojo padėtį dėl atliktų kaltų veiksmų) neparodė atitinkamos iniciatyvos ir tuo neprivertė darbuotojo rašyti pareiškimą; nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio pagrindu galima, kai noras ir iniciatyva nutraukti darbo sutartį buvo paties darbuotojo, o ne darbdavio. Teismas nustatė, kad keleivių patikros tarnybos viršininkas V. R. - tiesioginis ieškovės darbo vadovas, vykdydamas administravimą, tiesiogines savo pareigas, atliko tarnybinį patikrinimą; viršininko reikalavimas pateikti tarnybinį pranešimą, paaiškinti laikrodžio dingimo aplinkybes, laikoma tiesioginėmis Keleivių patikros tarnybos viršininko pareigomis, todėl atliktus viršininko veiksmus teismas pripažino teisėtais ir pagrįstais. Atsižvelgdamas į šias nuostatas, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog pareiškimą atleisti ją iš darbo ji parašė priversta, būdama darbdavio atstovo tarnybos viršininko suklaidinta ar apgauta. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad DK 127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta darbuotojo teisė atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos yra imperatyvaus pobūdžio teisės norma ir darbdavys sutrumpinti šį terminą neturi teisės. Teismas nustatė, kad darbdavys atleido ieškovę iš darbo nuo jos pareiškime nurodytos datos, kuri sutampa su pareiškimo parašymo data, t. y. 2006 m. sausio 27 d.; ieškovė prašymą atšaukti paduotą pareiškimą pateikė 2006 m. sausio 30 d., t. y. per įstatyme nurodytą trijų dienų terminą, todėl konstatavo, kad atsakovas pažeidė DK 127 straipsnio 4 dalies reikalavimą ir pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu. Remdamasis DK 297 straipsnio 3 dalies pagrindu, teismas grąžino ieškovę į darbą bei priteisė jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra vertinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo pateikimo dienos (DK 127 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytą teisės normą, nevisapusiškai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes, netinkamai aiškino teisės normos taikymo sąlygas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą; nurodė, kad teismas nevertino to, kad ieškovė buvo nurodžiusi konkrečią pageidaujamo atleidimo iš darbo datą, o atsakovas (darbdavys) sutiko su darbuotojo prašymu, priėmė įsakymą dėl atleidimo ir darbo teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė. Be to, VĮ Tarptautiniame Vilniaus oro uoste galiojusioje 2005 m. kovo 31 d. kolektyvinėje sutartyje Nr. 6R-5 nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos pagal DK 127 straipsnį nuo jo prašyme nurodytos datos (Sutarties 18 punktas). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismo išvada, jog darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį ieškovės pareiškime nurodytą dieną, apribojo jos teisę pasinaudoti DK 127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybe, yra nepagrįsta, nes pati ieškovė, prašydama atleisti iš darbo ją anksčiau negu pasibaigs trijų dienų terminas prašymui nutraukti darbo sutartį atšaukti, apribojo savo galimybę pasinaudoti tokia teise. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos, ir jeigu darbdavys patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo atšaukti negali.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo civilinę bylą apeliacine tvarka tik pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir visiškai nevertino atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų motyvų, kurie pagal CPK 318 straipsnį yra susiję su apeliacinio skundo argumentais, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, paneigiančius pirmosios instancijos teismo išvadą dėl valios nutraukti darbo santykius pareiškimo, sprendime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad ieškovė prašymą atleisti ją iš darbo pateikė ne savo valia, o apeliacinio skundo dėl šios teismo išvados nepateikta. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti ne tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, bet ir dėl atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas teisinių ir faktinių motyvų dėl atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų argumentų, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį.
Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia kasacijos pagrindo, įtvirtinto CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte, apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Atsiliepime į apeliacinį skundą bylos šalis pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį, 320 straipsnį turi pareikšti tik savo nuomonę dėl apeliacinės instancijos teismui kitos šalies pateikto apeliacinio skundo bei pateikti savo sutikimo ar nesutikimo su jame išdėstytais argumentais motyvus, tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą negalima teikti savarankiškų argumentų dėl klausimų, neiškeltų apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino kasatorės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada dėl valios pateikiant prašymą atleisti iš darbo pareiškimo, nes atsakovas šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neskundė. Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų vertinęs šiuos atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktus argumentus, būtų pažeidęs apeliacinio proceso principą – tantum devolutum quantum appellatum. Be to, nustatymas, ar prašymas atleisti iš darbo buvo pateiktas laisva darbuotojo valia, yra fakto klausimas; ši aplinkybė buvo nustatyta pirmosios instancijos teisme; ieškovė šios aplinkybės neginčijo apeliacinės instancijos teismui, todėl jis neturėjo jokio pagrindo iš naujo vertinti bylos faktinių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas turinio prasme atitinka CPK 331 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą su nagrinėjama byla susijusį argumentą, tačiau neprivalo detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, kurie išeina už teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, todėl kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl visų atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų argumentų, nepagrįstas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės
Teismai skirtingai vertino darbuotojo teisę atšaukti prašymą atleisti iš darbo per DK 127 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad ši teisės norma yra imperatyvi ir darbdavys neturi teisės sutrumpinti nustatyto termino, pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nes ji pareiškimą atšaukti pateiktą prašymą atleisti iš darbo pateikė per įstatyme nustatytą terminą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kai darbuotojas prašyme nurodo konkrečią atleidimo datą ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos ir darbdavys patenkina jo prašymą, darbuotojas nebeturi teisės atšaukti pateikto prašymo atleisti iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo ribas nustatė pagal apeliacinį skundą, neatsižvelgdamas į atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo apeliacinį skundą, išvadą, jog pareiškimas atleisti ją iš darbo buvo savanoriškas, padarė nenagrinėjęs jos atsiliepimo į apeliacinį skundą. Kasatorės manymu, tai lėmė šio teismo neteisėto sprendimo priėmimą. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų klausimas (CPK 320 straipsnis) ir DK 127 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymas yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu; tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti ir įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Draudimas peržengti apeliacinio skundo ribas nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, gali remtis tik apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir įrodymais. Apeliaciniame procese dalyvauja priešingų interesų turinčios šalys. Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį šalys privalo raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose išdėsto savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo, nurodo byloje reikšmingas aplinkybes, teisinius argumentus. Taip siekiama užtikrinti tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija. Šalis, neįvykdžiusi šios procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą arba šią pareigą vykdžiusi netinkamai, praranda teisę pateikti savo argumentus apeliacinės instancijos teismo posėdyje (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Ieškovė (kasatorė) CPK 318 straipsnyje nustatytų reikalavimų laikėsi. Atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinis teismas privalo analizuoti. Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rimeda“ v. A. M. individuali įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2001). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatorės atleidimo teisėtumo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad ji prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo parašė laisva valia, tačiau atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu dėl DK 127 straipsnio 4 dalies normų, nustatančių teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos, netinkamo taikymo. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymėjo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuota, jog ieškovė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo parašė savo valia, darbdavio psichologiškai ar kitaip neveikiama. Apeliacinio skundo esminis argumentas nurodomas DK 127 straipsnio 4 dalies netinkamas aiškinimas ir taikymas bei nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškinant ir taikant DK 127 straipsnio 4 dalį. Ieškovės reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismo sprendimu patenkintas iš dalies remiantis ieškovės nurodytu faktiniu ir teisiniu reikalavimo pagrindimu, todėl ieškovė neturėjo teisinio pagrindo apeliacine tvarka skųsti priimto sprendimo. Atsakovui apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovė savo teises gynė atsiliepimu. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo parašė ne savo valia, bet veikiama darbdavio, prašymas dėl atleidimo iš darbo iki prašymo atšaukimo nebuvo įformintas, todėl ji turėjo teisę atšaukti prašymą, kurį parašė ne savo valia. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, pažymėjo, kad dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog ieškovė savanoriškai pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo, apeliacinio skundo nėra, todėl apeliacine tvarka bylą nagrinėjo tik dėl DK 127 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo. Remiantis tuo, kas aptarta, kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė civilinio proceso įstatymuose įtvirtintų nuostatų, jog apeliacine tvarka byla dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime nurodytus argumentus (CPK 318, 320 straipsniai), laikytinas pagrįstu. Dėl šios priežasties liko nepasisakyta apeliacinės instancijos dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, sprendžiant dėl ieškovės valios nutraukti darbo sutartį, t. y. dėl DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų aiškinimo ir taikymo ginčo teisiniams santykiams. Taip pat pažymėtina, kad CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas apeliacinio skundo nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, kai šito reikalauja viešasis interesas, nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje nurodytų kategorijų bylos; tikrinant, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo nagrinėjimo pagrindų. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nelygiavertį darbuotojo ir darbdavio ekonominį ir socialinį statusą, CPK IV dalies XX skyriuje nustatė tam tikrus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šie ypatumai nustatyti siekiant apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomine ir socialine prasme silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, interesus. Dėl to teismas darbo bylose privalo būti aktyvus tiek siekdamas apsaugoti privatų darbuotojo interesą, tiek ir viešąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005). Dėl to ir šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, turėjo taip pat įvertinti atsiliepime į apeliacinį skundą darbuotojo (ieškovės) pateikiamus argumentus. Remiantis aptartais argumentais, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir vertindamas tik apeliacinio skundo argumentus, pažeidė nurodytų procesinių teisės normų reikalavimus, visiškai neatsižvelgė į pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą ir įstatymu nustatytą jo paskirtį Civiliniame procese bei ginčų, kylančių iš darbo teisinių santykių, nagrinėjimo ypatumus, dėl to priimta nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 318, 320 straipsniai, 324 straipsnio 2 dalis).
Dėl DK 127 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo. Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu (DK 127 straipsnio 4 dalis). Šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Tačiau kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo negali atšaukti. Tokios DK 127 straipsnio 4 dalies normos aiškinimo praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B. v. Kauno miesto Kalniečių poliklinika, bylos Nr. 3K-3-417/1999, Teismų praktika 12; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. UAB,,Autosabina”, bylos Nr. 3K-3-586/2004, ir kt.). Be to, VĮ Tarptautiniame Vilniaus oro uoste ieškovės atleidimo iš darbo metu galiojo 2005 m. kovo 31 d. kolektyvinė sutartis Nr. 6R-5, kurios 18 punkte nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos pagal DK 127 straipsnį nuo jo prašyme nurodytos datos. Šioje sutartyje taip pat pažymėta, kad darbdavys ir darbuotojas privalo tarpusavyje atsiskaityti darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino DK 127 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą darbuotojo teisę atšaukti pateiktą pareiškimą atleisti iš darbo ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl šios normos aiškinimo ir taikymo, yra pagrįsta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad lemiamą reikšmę DK 127 straipsnio taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, kurios išreiškimas įstatymo reikalaujama forma sukelia darbo sutarties pasibaigimo pasekmes, t. y. turi būti nustatyta aplinkybė, kad darbuotojas savo valia pateikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo nurodytos datos. Šios aplinkybės nustatymas yra fakto klausimas; minėta, kad apeliacine tvarka jis neišnagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 341 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Janina Januškienė
Egidijus Laužikas
