Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-105/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 30.3

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų likviduojamo Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti likvidatoriaus VĮ Valstybės turto fondo ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio valstybės interesus, ieškinį atsakovams Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“ ir VĮ Registrų centrui, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vilniaus miesto 34-ojo notarų biuro notarui E. A., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis valstybės interesus, prašė teismo pripažinti negaliojančiais Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti (toliau – Fondas) tarybos 2004 m. birželio 7 d. posėdžio nutarimo 1.2 punktą dėl sprendimo perduoti atsakovui Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“ nuosavybės teisę į Druskininkų sanatorijos „Nemunas“ ir Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir ambulatorinio gydymo centro turtą; Fondo ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas “ 2004 m. birželio 11 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1; 2004 m. rugsėjo 17 d. turto perdavimo sutartį ir perdavimo-priėmimo aktą; taikyti restituciją ir grąžinti valstybei ginčo turtą natūra.

Ieškovas Fondo likvidatorius VĮ Valstybės turto fondas prašė pripažinti negaliojančia Fondo ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 2004 m. rugsėjo 17 d. turto perdavimo sutartį, taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodytas sandorio negaliojimo pasekmes; pripažinti negaliojančia ginčo turto teisinę registraciją atsakovo vardu.

Ieškovai nurodė, kad Fondas nebuvo jam perduoto turto savininkas, o tik laikinas valdytojas ir naudotojas (Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“, 1990 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. 1-437 „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, 1993 m. gegužės 25 d. įstatymas „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimas Nr. 1-166 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“, 1995 m. birželio 8 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 2 straipsnio 5, 9 punktai, 1995 m. birželio 27 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ pakeitimo ir papildymo“ 6 straipsnis, Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 2, 5 straipsniai). Ginčo turto savininkas buvo valstybė. Tai konstatavo ir Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu, nurodydamas, kad besikuriančios ir tuo metu susikūrusios profesinės sąjungos galėjo būti remiamos tik tokiu valstybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, kuris buvo reikalingas profesinėms sąjungoms įsikurti ir pradėti veikti, tačiau, savo turtu remdama besikuriančias profesines sąjungas, valstybė negali laisvai perduoti joms bet kokį turtą. Teisinė situacija, kai Fondas, kuris buvo likviduotas įstatymu, toliau veikia neatkurtas, pažeidžia konstitucinį principą – teisės aktas atgaline tvarka negalioja; pagal Konstituciją Fondas negalėjo būti ir nėra atkurtas. Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 2 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos teisinės prielaidos kitų subjektų - veikiančių ir besisteigiančių profesinių sąjungų - nuosavybėn perduoti ir tokį valstybės turtą, kuris nebuvo būtinas profesinėms sąjungoms steigti ir pradėti veikti. Teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės turtą nuspręsta perduoti arba jis perduodamas Fondui, kuris šį turtą perduoda Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn, pažeidžia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 2 dalį, 50 straipsnio 1 dalį, 128 straipsnio 2 dalį. Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai ir nuostatas dėl Druskininkų sanatorijos „Nemunas“ ir Druskininkų gydomosios kūno kultūros ar ambulatorinio gydymo centro perdavimo profesinėms sąjungoms. Taigi nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos Fondas neturėjo teisės sudaryti jokių su ginčo turtu susijusių sandorių (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 2 dalys). Dėl to, ieškovų nuomone, Fondo ir atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ 2004 m. rugsėjo 17 d. sutartis, kuria Fondas perdavė Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“ valstybei priklausantį ginčo turtą, sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 2 dalies, 50 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 2 dalies, CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.48 straipsnio normas, yra niekinė ir negaliojanti (CK 1.80 straipsnis).

Be to, prokuroras ieškinyje nurodė, kad 2004 m. birželio 7 d. Fondo tarybos priimtas nutarimas perduoti Fondo valdytą ginčo turtą atsakovui Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“ ir jo pagrindu pasirašytas 2004 m. birželio 11 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktas Nr. 1, kaip ir 2004 m. rugsėjo 17 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktas, taip pat prieštarauja nurodytoms imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, nes disponuoti turtu turi teisę tik turto savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ nėra sąžiningas turto įgijėjas, todėl, pripažinus ginčijamus aktus bei neatlygintinę sutartį negaliojančiais, taikytina restitucija natūra ir turtas grąžintinas valstybei.

Patikslintame ieškinyje ieškovas VĮ Valstybės turto fondas nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. liepos 1 d. nutartyje nurodė, jog 2004 m. rugsėjo 17 d. sutartis nėra panaikinta, pripažinta neteisėta ar negaliojančia, todėl nebuvo pagrindo atsisakyti registruoti nuosavybės teisę Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ vardu. Vykdydamas teismo sprendimą VĮ Registrų centras įregistravo atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ nuosavybės teisę į ginčo turtą, todėl būtina pripažinti negaliojančia ir ginčo turto teisinę registraciją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausio 19 d. sprendimu patenkino ieškinius - pripažino negaliojančiais Fondo tarybos 2004 m. birželio 7 d. posėdžio nutarimo 1.2 punktą dėl pripažinimo Druskininkų sanatorijos „Nemunas“ ir Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir ambulatorinio gydymo centro turto Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ nuosavybe, 2004 m. birželio 11 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir Fondo 2004 m. rugsėjo 17 d. sutartį, 2004 m. rugsėjo 17 d. perdavimo-priėmimo aktą, ginčo turto teisinę registraciją Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ vardu, grąžino valstybei Druskininkų sanatorijos „Nemunas“ bei Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir ambulatorinio gydymo centro turtą:

1) 3905,52 kv. m valgyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3008,52 kv. m klubą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), l328,45 kv. m sanatoriją, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1520,44 kv. m sanatoriją, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 146,31 kv. m sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 83,09 kv. m transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 16 558,23 kv. m sanatoriją, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

2) 1085,77 kv. m gydyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 65,59 kv. m kaskadą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 166,84 kv. m pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 9,28 kv. m praėjimo punktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 143,35 kv. m gydyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 16,74 kv. m gydyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 12,21 kv. m siurblinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (kiemo aikštelę, tvorą, baseinus - 3 vnt.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

3) 410,30 kv. m gydyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

4) 186,03 kv. m gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius (kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

5) 3075,29 kv. m sveikatingumo kompleksą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

6) 571,14 kv. m sanatoriją, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

7) 1025,25 kv. m sanatoriją, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

8) 211,73 kv. m sanatoriją, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijami sandoriai ir teisinė ginčo turto registracija atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ vardu pripažintini prieštaraujančiais imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimu „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, kurie galioja ir dabar, iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdytas turtas yra pripažintas Lietuvos valstybės nuosavybe. Be to, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimu buvo uždrausta buvusių profsąjungų turtą bet kaip perleisti ar išnuomoti kitiems juridiniams ar fiziniam asmenims ir konstatuota, kad toks turto perleidimas negalioja nuo sandorio sudarymo momento. Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu konstatavo ir tai, kad pagal Konstituciją profesinės sąjungos tam, kad galėtų vykdyti savo funkcijas, gali nuosavybės teise valdyti įvairų turtą, tačiau jos nėra ūkinės organizacijos, kuriasi ne ūkinei veiklai ar viešajam administravimui, todėl valstybės institucijos valstybei nuosavybės teise priklausančių įmonių, įstaigų, organizacijų (tai ir sudaro ginčo turtą) negali perduoti profesinių sąjungų nuosavybėn. Be to, Konstitucinis Teismas nustatė, kad yra negalimas bet koks valstybei nuosavybės teise priklausančio buvusių profesinių sąjungų turto perdavimas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnis). Dėl to Fondas ir atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, nepaisydami šios konstitucinės nuostatos, po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir paskelbimo neteisėtai sudarė ginčijamus sandorius. Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ nepagrįstai teigia, kad dėl ginčo turto nuosavybės pasisakė administraciniai teismai administracinėje byloje Nr. I -67-31/2005, nes teismai sprendė tik ginčo turto registracijos teisėtumo, o ne nuosavybės klausimą. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškinio senatis šiuo atveju nepraleista, o spręsdamas dėl restitucijos taikymo nurodė, kad ginčijamų sandorių šalys elgėsi nesąžiningai (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), todėl ginčo turtas išreikalautinas natūra iš atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ ir grąžintinas teisėtam turto savininkui - valstybei (CK 4.96, 6.145, 6.146 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo Fondas dar valdė valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, o antikonstituciniais pripažintuose teisės aktuose numatytas ginčo turto paskirstymas profesinėms sąjungoms nebuvo įvykdytas, ir nuo Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos Fondas negalėjo sudaryti jokių sandorių, susijusių su jam perduoto turto disponavimu. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo sandorius niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis). Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ nuosavybę įgijo ne ginčo sandorio pagrindu, o iki Konstitucinio Teismo nutarimo galiojusių įstatymų ir Seimo nutarimų pagrindu, taip pat ir dėl to, kad realias pasekmes dėl atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ nuosavybės į ginčo turtą sukėlė ginčijami sandoriai, sudaryti remiantis atsakovo nurodytomis teisės normomis (kurios pripažintos antikonstitucinėmis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinius atmesti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl nuosavybės teisės į turtą įgijimo momento. Profesinėms sąjungoms, jų susivienijimams nuosavybės teise gali priklausyti pastatai, įrenginiai, transporto priemonės ir kitas įstatymais neribojamas turtas (Profesinių sąjungų įstatymo 24 straipsnis). Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė yra neliečiama. Juridinis pagrindas, kuriuo atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą, yra Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimas Nr. I-166 ir Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 725. Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime taip pat konstatavo profesinių sąjungų teisę ir galimybę įgyti nuosavybę iš valstybės, pažymėdamas, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu. Pagal Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. 1-166 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ nustatyta tvarka inventorizuotas atitinkamas Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turtas perduodamas nuosavybėn valstybei, Lietuvos sporto draugijai „Žalgiris“ ir Fondui bei buvusiems savininkams pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. 1-166 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“ 3 punkto 11, 12 papunkčiuose nustatyta, kad Fondo turtą sudaro šakinių profesinių sąjungų balanse esantis turtas ir pagrindinės priemonės. 1995 m. birželio 27 d., pakeitus 1993 m. gegužės 25 d. įstatymą „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, minėtos Seimo nutarimo nuostatos neteko galios. Tai buvo padaryta siekiant, kad profesinių sąjungų turtas tiesiogiai, o ne per Fondą, liktų profesinėms sąjungoms. Ši nuostata įtvirtinta ir vėlesniais teisės aktais. Taigi teismai neteisingai nustatė esminę aplinkybę - nuosavybės teisės į ginčo objektą perėjimo momentą, nes įstatymų leidėjo ir valstybės tikslas buvo pripažinti profesinių sąjungų turtą jų nuosavybe. Seimo 1995 m. birželio 8 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ 2 straipsnyje nustatyta, kad profesinių sąjungų nuosavybe yra pripažįstami ir perduodami Fondui devyni nekilnojamojo turto objektai, tarp jų - ir ginčo turtas. 2002 m. sausio 22 d. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kokie objektai yra perduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise tiesiogiai nurodytiems subjektams - Lietuvos profesinių sąjungų centrui, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimui, Lietuvos darbo federacijai, Kauno darbininkų sąjungai. Šie įstatymai (jiems įsigaliojus) ir buvo nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. 2004 m. rugsėjo 17 d. sutartimi buvo tik įgyvendintos įstatymais suteiktos teisės, ir teismai nepagrįstai akcentavo sąvoką „realių pasekmių sukėlimas“. Kadangi skirtingi teisės aktai nustatė skirtingą ginčo turto savininką, tai teismai turėjo taikyti vėlesnius teisės aktus, kuriuose nustatyta, kad ginčo turtas priklauso profesinėms sąjungoms. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime taip pat patvirtino profesinių sąjungų teisę ir galimybę įgyti nuosavybę iš valstybės, pažymėdamas, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu. Taigi profesinės sąjungos nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo ne ginčijamo 2004 m. rugsėjo 17 d. sandorio, bet jau iki Konstitucinio Teismo nutarimo galiojusių įstatymų ir Seimo nutarimų pagrindu, t. y. nuo momento, kai turtas teisės aktų pagrindu buvo pripažintas Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybe ir perduotas Fondui, ir kad Fondas patikėjimo teise valdė ne Lietuvos Respublikos, o Lietuvos profesinių sąjungų turtą. Aplinkybė, kad sutartis buvo neatlygintinė, patvirtina, kad sandoriu buvo ne suteikta nuosavybė, bet tik perleistas turtas teisėtam, įstatymų pagrindu jau įgijusiam nuosavybę jo savininkui (CK 6.193 straipsnis)

2. Dėl 2004 m. rugsėjo 17 d. sandorio. Teismai nesiaiškino šios sutarties esmės ir tikrosios šalių valios. Ginčijama sutartimi šalys susitarė dėl ginčo turto faktinio perdavimo savininkui, o ne dėl nuosavybės teisių perėjimo (CK 4.49, 4.50 straipsniai). Įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ ir Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymu nuosavybės teisė į ginčo turtą perėjo Lietuvos profesinėms sąjungoms. Taip valstybei atsirado pareiga užtikrinti tinkamą ir teisėtą atitinkamų profesinėms sąjungoms nuosavybės teise priklausančių objektų perdavimą. Šiuo tikslu ir buvo sukurtas Fondas. Pažymėtina, kad po Konstitucinio Teismo išvadų paskelbimo šis Fondas toliau veikė, taip sudarydamas teisinį pagrindą tiek profesinėms sąjungoms, tiek kitiems asmenims manyti, jog jo veikla yra teisėta, o sudaromi sandoriai - galiojantys. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1025/2000, pasibaigus įstatymo galiojimui galima įgyvendinti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir pagal įstatymą.

3. Dėl Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo reikšmės nagrinėjamai bylai. Teismai, remdamiesi Konstitucinio Teismo išvadomis, neįvertino teisės aktų, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, specifikos. Teisės aktais ginčo turtas buvo pripažintas profesinių sąjungų nuosavybe, ir jos tapo teisėtomis savininkėmis. Konstitucinio Teismo išvados negali daryti įtakos atitinkamų teisės aktų pagrindu susiklosčiusių nuosavybės teisinių santykių subjektui (CK 4.93 straipsnis). Konstituciniam Teismui suteikiami įgalinimai tik konstatuoti, ar atitinkamas aktas neprieštarauja Konstitucijai, o ne nutarimu pripažinti neteisėtu konkretų nuosavybės teisių perdavimą įstatymu. Paskelbtas nutarimas negali daryti įtakos ar pakeisti santykių, susiklosčiusių iki nutarimo paskelbimo dienos, remiantis įstatymų viršenybės, galiojimo laiko atžvilgiu ir teisėtų lūkesčių principais (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-384/2001). Teismai neapgynė Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“, kaip teisėtos savininkės, nuosavybės teisių, įgytų įstatymu dar iki atitinkamos Konstitucinio Teismo išvados paskelbimo. Kadangi kasatoriaus nuosavybėn ginčo turtas buvo perduotas įstatymu, tai vienas iš teisėtų kasatoriaus interesų buvo įforminti perduotas teises teisės aktų nustatyta tvarka sudarant sutartį ir jos pagrindu įregistruoti nuosavybę Nekilnojamojo turto registre. Dėl to teismų procesiniais sprendimais buvo pažeista kasatoriaus konstitucinė, taip pat tarptautiniais dokumentais ginama teisė į nuosavybę (Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 28 d., 2000 m. liepos 5 d. nutarimai).

4. Dėl administracinių teismų procesinių sprendimų prejudicinės galios. Teismai netinkamai įvertino Kauno apygardos administracinio ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes. Administracinėje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ prašymas panaikinti VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2004 m. rugsėjo 21 d. sprendimą atsisakyti įregistruoti nuosavybės teises į ginčo turtą ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2004 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 268. Teismai pripažino tikrųjų turto savininkų nuosavybės teises, suteiktas teisėtai priimtais ir įsigaliojusiais įstatymais. Dėl to nepagrįsti teismų motyvai, kad administracinėje byloje buvo sprendžiamas tik teisinės registracijos, o ne nuosavybės klausimas. Turto teisinė registracija yra nuosavybės teisių perėjimo teisėtu pagrindu patvirtinimo procedūra, todėl teismai, įpareigoję įregistruoti ginčo turtą Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ vardu, pripažino faktą, kad turtas jai perėjo teisėtu pagrindu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas VĮ Valstybės turto fondas prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ teigia, jog profesinei sąjungai nuosavybės teisė į ginčo turtą atsirado įstatymo pagrindu, tačiau kasaciniame skunde akcentuoja ne įstatymus, o tik poįstatyminius aktus, kurių pagrindu, atsakovo nuomone, atsirado nuosavybės teisė. Ieškovo nuomone, ginčo turtas priklausė valstybei (Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“, 1990 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. 1-437 „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, 1993 m. gegužės 25 d. įstatymas „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“). Pagal 1993 m. gegužės 25 d. įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnį ir 1995 m. birželio 8 d. įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ ginčo turtas buvo pripažintas profesinių sąjungų nuosavybe, tačiau šios profesinės sąjungos, kaip nuosavybės teisės subjektai, nebuvo įvardytos, todėl Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ negalėjo įstatymo pagrindu įgyti nuosavybes teisės iki Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo įsigaliojimo. 2000 m. liepos 20 d. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymu ginčo turtas buvo perduotas VĮ Valstybės turto fondui ir nuspręsta Fondą likviduoti. 2002 m. sausio 22 d. Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymu ginčo turtas taip pat nebuvo perduotas Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“. Taigi, tik 2004 m. rugsėjo 17 d. sandoris galėjo sukelti realių teisinių pasekmių, susijusių su atsakovo nuosavybės teise į ginčo turtą. Be to, atsakovas nepaaiškino, kokias ginčijamos sutarties nuostatas ginčo šalys supranta skirtingai. Analizuojant ginčijamos sutarties nuostatas, nuosavybės teisės perėjimo momentas suformuluotas aiškiai, laikantis įprastos tokių sandorių praktikos, todėl šios nuostatos yra sandorio šalims privalomos. Bylos atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1025/2000, netaikytina, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Atsakovas neįgijo teisių į ginčo turtą pagal teisės aktus, galiojusius iki Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo įsiteisėjimo, todėl po nutarimo įsiteisėjimo prarado galimybę perimti ginčo turtą savo nuosavybėn. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijai prieštarauja valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas tiek Fondui, tiek Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybėn. Po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Fondas vis dar valdė valstybės turtą, antikonstituciniais pripažintuose teisės aktuose numatytas ginčo turto paskirstymas profesinėms sąjungoms nebuvo įvykdytas, todėl nuo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos Fondas negalėjo sudaryti jokių su jam perduoto turto disponavimu susijusių sandorių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos prokuroras prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ neteisingai aiškina teisės aktus ir Konstitucinio Teismo nutarimą, nurodydama, kad vėlesnis įstatymas, t. y. 1995 m. gegužės 8 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“ keičia ankstesnius teisės aktus, reglamentavusius profsąjungų turto statusą, t. y. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimus, kuriais Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdytas turtas pripažintas Lietuvos valstybės nuosavybe. Pagal Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto teisinis reguliavimas buvo itin nenuoseklus, prieštaringas ir dviprasmiškas; nors pagal įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ 3 straipsnį dalis buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto buvo perduota Fondo nuosavybėn, tačiau iš viso šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad Fondas nebuvo jam perduoto turto savininkas, bet jį tik laikinai valdė ir naudojo. Konstituciniam Teismui pripažinus antikonstituciniais 1993-2002 m. Seimo nutarimus ir įstatymus, reglamentuojančius buvusių Lietuvos TSR profsąjungų turto paskirstymą ir kurių pagrindu ginčo turtas buvo perduotas Fondui, turtas nebuvo perduotas konkrečioms profesinėms sąjungoms. Taigi po Konstitucinio Teismo nutarimo sudaryti sandoriai, kuriais Fondas disponavo jam perduotu turtu, pripažintini negaliojančiais. Nė viename iš kasatoriaus nurodytų norminių aktų nenurodyta, kad ginčo turtas pereina Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ nuosavybėn. Dėl to nuosavybės teisę į turtą konkretus subjektas galėjo įgyti tik sandorio pagrindu. Taip pat Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pagal Konstituciją profesinės sąjungos gali nuosavybės teise valdyti įvairų turtą, tačiau tai nereiškia, kad valstybė gali perduoti jai nuosavybės teise priklausančias įmonės, įstaigas, organizacijas, nes profesinės sąjungos nėra ūkinės organizacijos, jos kuriasi ne ūkinei veiklai ar viešam administravimui. Pagal ginčijamos sutarties 4.2 punktą Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo tik pasirašius šį sandorį ir perdavus pastatus jos nuosavybėn. Ginčijamas sandoris pagrįstai pripažintas neteisėtu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio l dalis), nes sudarytas remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintomis antikonstitucinėmis ir negaliojančiomis įstatymų, reglamentuojančių profesinėms sąjungoms priklausiusio turto perleidimą, normomis. Kadangi kasatorius nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo sandoriu, sudarytu negaliojančių normų pagrindu, iš subjekto, kuris neturėjo teisės perleisti turtą, tai sandoris pagrįstai pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

k o n s t a t u o j a :

IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės

Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ ir 1990 m. liepos 30 d. nutarimu „Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdytas turtas yra pripažintas Lietuvos valstybės nuosavybe. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimu buvo uždrausta buvusių profesinių sąjungų turtą bet kaip perleisti ar išnuomoti kitiems juridiniams ar fiziniam asmenims, konstatuota, kad toks turto perleidimas negalioja nuo sandorio sudarymo momento. Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu konstatavo, kad pagal Konstituciją profesinės sąjungos tam, kad galėtų vykdyti savo funkcijas, gali nuosavybės teise valdyti įvairų turtą, tačiau jos nėra ūkinės organizacijos, kuriasi ne ūkinei veiklai ar viešajam administravimui, todėl valstybės institucijos valstybei nuosavybės teise priklausančių įmonių, įstaigų, organizacijų (tai ir sudaro ginčo turtą) negali perduoti profesinių sąjungų nuosavybėn. Be to, Konstitucinis Teismas nustatė, kad bet koks valstybei nuosavybės teise priklausančio buvusių profesinių sąjungų turto perdavimas yra negalimas. Po Konstitucinio Teismo nutarimo Fondas dar valdė valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, o prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintuose teisės aktuose numatytas ginčo turto paskirstymas profesinėms sąjungoms nebuvo įvykdytas. Fondas ir atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, nepaisydami nurodytos konstitucinės nuostatos, po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir paskelbimo sudarė ginčijamus sandorius dėl ginčo turto, priklausančio valstybei, perleidimo.

V. Kasacinio teismo argumentai

Kasatorius (atsakovas) Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, nesutikdamas su bylą nagrinėjusių teismų priimtais procesiniais sprendimais, akcentuoja, kad jais paneigta viena svarbiausių konstitucinių teisių – teisė į nuosavybę. Šios teisės apsauga yra nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau kolegija kasatoriaus argumentų pagrįstais nepripažįsta.

Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas konkretizuoja Civilinis kodeksas, reglamentuojantis nuosavybės teisės bendrąsias nuostatas, nuosavybės subjektus, rūšis ir objektus, savininko teisių turinį, šių teisių garantijas ir gynimą, nuosavybės teisės atsiradimą, įgyvendinimą, pasibaigimą ir pan. Tačiau nuosavybės neliečiamumas, t. y. savininko teisė laisvai valdyti turimą turtą, juo naudotis ir disponuoti bei reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, nereiškia, jog įstatymo nustatyta tvarka negali būti kvestionuojamas konkretaus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo teisėtumas. Nustačius, kad nuosavybės teisė atsirado neteisėtai, negalima ginti tariamų nuosavybės teisių Konstitucijos 23 straipsnio ar kitų nuosavybės teisių apsaugą užtikrinančių teisės aktų pagrindais, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu.

Pagal CPK 353 straipsnį kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų. Nagrinėdama atsakovo kasacinį skundą kolegija vadovaujasi šiomis nuostatomis ir atsižvelgia į reikšmingą nagrinėjamoje byloje Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą.

Juridiniu pagrindu, kuriuo, kasatoriaus teigimu, atsirado jo nuosavybė į ginčo objektus, kasatorius nurodo Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. I-166 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 725 „Dėl profesinių sąjungų turto grąžinimo tvarkos“ (nutarimas priimtas vykdant Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. I-166), 1995 m. birželio 8 d. įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos sanatorinių-kurortinių įstaigų ir poilsio namų, valdytų buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų, nuosavybės nustatymo“, Profesinių sąjungų turto paskirstymo įstatymą (2002 m. sausio 22 d. redakcija). Kasatorius akcentuoja, kad šių teisės aktų pagrindu nuosavybės teises į ginčo objektus įgijo iki Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo.

Klausimai, susiję su iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikusių profesinių sąjungų valdytu turtu, atkūrus nepriklausomybę buvo reglamentuojami ne tik kasatoriaus nurodomais teisės aktais, bet ir Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“, kuriame buvo nustatyta, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, taip pat Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. I-437,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“, 1993 m. gegužės 25 d. įstatymu,,Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“, Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. I-400 patvirtintais Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti nuostatais ir kt. Šiais teisės aktais Lietuvos TSR buvusių valstybinių profesinių organizacijų sukauptas turtas pripažintas Lietuvos Respublikos nuosavybe, nustatant, kad dalis turto turėtų būti perduota naujai besikuriantiems ar susikūrusiems profesiniams susivienijimams.

Kasatoriaus nurodomų teisės aktų, kurių pagrindu jis kildina savo nuosavybės teises, ir atitinkamus profesinių sąjungų turtinius santykius reglamentuojančių kitų įstatymų atitiktis Konstitucijai buvo patikrinta Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu. Šiuo nutarimu aptarus iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto teisinį reguliavimą po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“, 1990 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. I-437,,Dėl paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdytas profesinių sąjungų turtas yra pripažintas Lietuvos valstybės nuosavybe. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Seimo 1993 m. birželio 1 d. nutarimo Nr. I-166 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“ įgyvendinimo“, kuriuo atsakovas grindžia savo nuosavybės teises, atitinkamų nuostatų atitikties Konstitucijai, konstatavo, kad nors minėtu nutarimu tam tikra, tiksliai neapibrėžta sanatorijų ir poilsio namų dalis yra traktuojama kaip Lietuvos profesinių sąjungų nuosavybė, tačiau joks teisės aktas, kuriuo remiantis minėto Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausančio turto dalis būtų tapusi profesinių sąjungų nuosavybe, iki tol nebuvo priimtas, o Fondas jam perduotą buvusių Lietuvos TSR profesinių sąjungų turtą tik laikinai valdo ir naudoja, bet nėra jam perduoto turto savininkas; turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Aptariant Fondo teisinį statusą ir jo veiklos legalumą konstatuota, kad Fondas negalėjo veikti nuo 2001 m. liepos 1 d. Taigi bylą nagrinėję teismai, tinkamai aiškindami ir taikydami profesinių sąjungų turtinius santykius reglamentuojančius teisės aktus bei atsižvelgdami į Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą, pagrįstai pripažino, kad atsakovo nurodomų teisės aktų pagrindu jam nebuvo atsiradusi nuosavybės teisė į ginčo objektus. Šių objektų savininkas nebuvo ir Fondas, todėl jis negalėjo disponuoti ginčo objektais, t. y. sudaryti 2004 m. birželio 11 d. ir 2004 m. rugsėjo 17 d. sandorių bei perduoti ginčo objektų atsakovui (CK 4.48 straipsnis). Nurodyti sandoriai pagrįstai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis). Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu iš esmės buvo išspręstas jo turėtos nuosavybės klausimas, t. y. paneigtas nuosavybės teisų perdavimas, nes šiuo nutarimu buvo patikrinta atitinkamų teisės aktų atitiktis Konstitucijai, o konkrečias išvadas dėl atsakovo nuosavybės teisių padarė bylą nagrinėję teismai.

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 7 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 1 d. nutarties reikšmės sprendžiant atsakovo tariamos nuosavybės teisės į ginčo objektus klausimą. Administracinių teismų procesiniais sprendimais nebuvo analizuojama atsakovo nuosavybės teisės į ginčo objektus atsiradimas ir jos teisėtumas, o tik formaliuoju aspektu, netiriant 2004 m. rugsėjo 17 d. sandorio teisėtumo, buvo patikrinta, ar pagrįstai VĮ Registrų centro Alytaus filialas atsisakė registruoti pateikto 2004 m. rugsėjo 17 d. sandorio pagrindu atsakovo nuosavybės teises į ginčo objektus. Teismai akcentavo, kad 2004 m. rugsėjo 17 d. sandoris pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu yra galiojantis, nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, todėl nebuvo pagrindo atsisakyti registruoti atsakovo nuosavybės teises pateikto sandorio pagrindu. Turto teisinė registracija yra nuosavybės teisių perėjimo patvirtinimo procedūra, o tai, kad nuosavybės teisės į ginčo objektus atsakovui buvo perleistos neteisėtai, konstatuota nagrinėjamoje byloje patikrinus ginčijamus 2004 m. birželio 11 d. ir 2004 m. rugsėjo 17 d. sandorius.

Teisės aktai, kurie reglamentavo klausimus, susijusius su iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje veikusių profesinių sąjungų valdytu turtu, atkūrus nepriklausomybę jau buvo analizuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Išvados, kad atsakovo minimais teisės aktais valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas nebuvo pripažintas naujai besikuriančių ar susikūrusių profesinių sąjungų nuosavybe, yra padarytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-39/2006, ir 2007 m. birželio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-7-229/2007.

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nenustatė bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų panaikinimą lemiančių pagrindų (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys