Baudžiamoji byla Nr. 2K-450/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.3.3.1.; 2.3.5.2.; 2.3.7.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Vytauto Piesliako ir teisėjo pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei J. Urbelienei,
gynėjui advokatui I. Brazlauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. išteisintas pagal senojo 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir 1961 m. BK) 273 straipsnio 3 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo skųstas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
G. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 1995 m. lapkričio 28 d. apie 2 val. nakties nenustatytiems asmenims slapta pagrobus J. R. priklausantį automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), stovėjusį Vytauto gatvėje prie parduotuvės „Savas kampas". Garliavoje, Kauno rajone, 1995 m. gruodžio 12 d. ir keletą iš eilės kitų dienų laikotarpiu reikalavo 1500 JAV dolerių kaip išpirkos. 1995 m. gruodžio pabaigoje, tardymo metu nenustatytą dieną, G. B. savo namuose, esančiuose Kauno rajone, Garliavoje, (duomenys neskelbtini), paėmė iš nukentėjusiojo J. R. kaip išpirką už pagrobtą automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 1400 JAV dolerių, taip padarydamas nukentėjusiajam didelę materialinę žalą.
Kauno apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog G. B. dalyvavo prievartaujant turtą iš nukentėjusiojo J. R. Teismo nuomone, G. B., perduodamas nukentėjusiajam gautas žinias apie pavogtą automobilį bei padėdamas jį atgauti, veikė vien tik nukentėjusiojo interesais, todėl jis negali būti pripažintas šio nusikaltimo (turto prievartavimo) bendrininku. G. B. visai nereikalavo perduoti turto, jis nei atvirai, nei užmaskuotai jokių paslaugų nesiūlė, taip pat nereikalavo nei turto, nei perduoti teisės į turtą arba padaryti kitus turtinio pobūdžio veiksmus.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.
Kasatoriaus nuomone, Kauno apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 242 straipsnio, 266 straipsnio 2 dalies, 276 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes G. B. baudžiamosios bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai bei šališkai, o nuosprendį pagrindė įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas yra esminis. Tai turėjo įtakos dėl G. B. priimti neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai pažeisti, nes teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismo posėdyje nedalyvavo kaltinamasis G. B. bei nukentėjusysis J. R., buvo apklaustas vienintelis liudytojas E. K.
Be to, teismas nepagrįstai, t. y. nesant BPK 276 straipsnyje numatytų sąlygų, perskaitė į teismo posėdį neatvykusių liudytojų S. M., V. A. –R., R. J., J. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismui buvo žinomos šių liudytojų gyvenamosios vietos, teismo šaukimai jiems buvo įteikti asmeniškai. Teisme buvo gautas tik liudytojo J. R. prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant bei liudytojos V. A.–R. pranešimas telefonu, kad ji negali atvykti į teismo posėdį, nes prižiūri mažamečius vaikus. Kitų liudytojų neatvykimo priežastys nebuvo žinomos. Esant tokiai situacijai teismas galėjo nagrinėti bylą, tačiau negalėjo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duotų šių liudytojų parodymų bei remtis jais priimant nuosprendį.
Kartu kasatorius teigia, kad Kauno apygardos teismas neatsižvelgė ir į BPK 266 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes spręsdamas klausimą, ar galima nagrinėti bylą neatvykus liudytojui, ekspertui ar specialistui, neįvertino, ar galima be šių asmenų išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes. Kasatoriaus nuomone, teismas privalėjo į teismo posėdį kviesti ir tiesiogiai apklausti liudytoją S. M., kuri, remiantis nukentėjusiojo J. R. parodymais, ne tik pasiūlė dėl pagrobto automobilio susigrąžinimo kreiptis į G. B., bet ir pati skambino dėl to G. B. žmonai, davė nukentėjusiajam G. B. ir jo draugo telefonų numerius. Nors apklausta ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja paneigė nukentėjusiojo parodymus, tačiau apklausus ją tiesiogiai teisiamajame posėdyje buvo galima pašalinti prieštaravimus, esančius tarp jos ir nukentėjusiojo parodymų, išsiaiškinti parodymų prieštaringumo priežastis ir tik tada vertinti juos. Siekiant išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teismas privalėjo apklausti ir liudytoją V. A.–R. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad matė kaip po automobilio vagystės nukentėjusysis iš parduotuvės išėjo kartu su S. M., t. y. netiesiogiai patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo supažindintas su G. B. ir kad tai padarė būtent S. M. Neaišku, kodėl teismas nekvietė į bylos nagrinėjimą ir liudytojo S. C. Šis liudytojas, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad kaltinamasis G. B. dalyvavo išsiperkant iš jo pagrobtą automobilį, ir taip paneigė tiek kaltinamojo G. B., tiek liudytojos E. B. parodymus, jog kaltinamasis niekada netarpininkavo išsiperkant pagrobtus automobilius. Liudytojų S. M., V. A.–R., S. C. parodymai, vertinant juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais buvo svarbūs įrodinėjant G. B. kaltę, todėl teismas privalėjo šiuos liudytojus tiesiogiai apklausti teisiamajame posėdyje.
Be to, kasatorius skunde nurodo, kad nors G. B. veikoje yra visi turto prievartavimo sudėties požymiai, tačiau panaikinus išteisinamąjį nuosprendį ir jo bylą nagrinėjant iš naujo, priimti apkaltinamąjį nuosprendį nebūtų galima, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Todėl vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu baudžiamoji byla jam turėtų būti nutraukta.
Generalinio prokuroro kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų apie baudžiamojo proceso nuostatų laikymąsi nagrinėjant bylą teisme
1. Kasatorius teigia, kad Kauno apygardos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir baudžiamąją bylą išnagrinėjo bei nuosprendį pagrindė nedalyvaujant kaltinamajam G. B. bei nukentėjusiajam J. R., teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai apklausė vienintelį liudytoją E. K. Be to, visiškai nepagrįstai, nesant BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, teismas perskaitė į teismo posėdį neatvykusių liudytojų S. M., V. A.–R., R. J., J. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Kartu kasatorius nurodo, kad Kauno apygardos teismas nesilaikė ir BPK 266 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes į teismo posėdį privalėjo kviesti ir tiesiogiai apklausti liudytojus S. M., V. A.–R. bei S. C.
2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus (BPK 242 straipsnio 1 dalis). Taigi teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus, vertinti įrodymų visetą, o ne atskirus duomenis. BPK 301 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, jog ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendyje turi būti remiamasi tik tais kaltinamojo ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti teisiamajame posėdyje. Kartu BPK nustatytos ir išimtys, kai, teismui konstatavus, kad kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas: 1) yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, 2) atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, 3) duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalis), teismo posėdžio metu gali perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teisme.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas ėmėsi visų priemonių, siekdamas pranešti apie teismo posėdžio vietą ir laiką bei užtikrinti nukentėjusiojo J. R. dalyvavimą nagrinėjant G. B. bylą teisme. Buvo kreiptasi į JAV ambasadą Lietuvos Respublikoje, Interpolo Lietuvos nacionalinį biurą, Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos adresų ir informacijos biurą, Kauno miesto Migracijos tarnybą. Vykdant operatyvines paieškos priemones, buvo gauta duomenų, kad nukentėjusysis J. R. yra išvykęs į JAV. Taip pat kaltinamajam G. B. pasislėpus ir vengiant atvykti į teismą, buvo paskelbta šio kaltinamojo paieška ir kreiptasi į atitinkamas tarnybas užsienio valstybėse. Vykdant paiešką, byloje buvo gauta duomenų, kad G. B. ir jo žmona E. B. taip pat yra išvykę ir slapstosi JAV. Taigi kaltinamojo G. B., nukentėjusiojo J. R. parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje todėl, kad kaltinamasis pasislėpė nuo teismo, o nukentėjusiojo gyvenamosios vietos nepavyko nustatyti. Vadinasi, Kauno apygardos teismas pagrįstai perskaitė į teismo posėdį neatvykusių kaltinamojo G. B., nukentėjusiojo J. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.
3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei į teisiamąjį posėdį neatvyko liudytojas, teismas nusprendžia, ar nagrinėti bylą, ar ją atidėti, atsižvelgdamas į tai, ar galima be šio asmens išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, arba padaro pertrauką šiam asmeniui iškviesti (BPK 266 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas klausimą, ar galima nagrinėti bylą neatvykus liudytojui, teismas atsižvelgia, ar neatvykusio liudytojo parodymai turi esminės reikšmės bylai; kokios yra liudytojo neatvykimo priežastys; ar galima užtikrinti jo dalyvavimą teisiamajame posėdyje; ar liudytojas buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir ar šią apklausą atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas; ar liudytojas kviečiamas pirmą kartą. Ar neatvykusio liudytojo parodymai reikšmingi išsamiam bylos nagrinėjimui, teismas sprendžia įvertindamas bylos specifiką ir tai, ar šie parodymai susiję su pagrindinėmis bylos aplinkybėmis ir ar nėra galimybių nustatyti jas remiantis kitais įrodymais.
Byloje užfiksuota, kad liudytojams R. J. bei S. M. šaukimai buvo įteikti ir jų neatvykimo priežastys yra nežinomos, o liudytojams E. B., V. S., A. M., S. C., A. Ž. šaukimai neįteikti, kad gautas liudytojos V. A.–R. pranešimas telefonu, jog ji negali atvykti į teismo posėdį dėl mažamečių vaikų priežiūros. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad, skirtingai nei teigia kasatorius, teismas svarstė ir sprendė klausimą, ar neatvykus į posėdį liudytojams galima be jų išsamiai ištirti bylos aplinkybes.
Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas kvietė į bylos nagrinėjimą liudytoją S. C. Liudytojo S. C. apklausos protokole įtvirtinta, kad jis pats kreipėsi į G. B. su prašymu padėti surasti pavogtą automobilį, o G. B. atliktus veiksmus vertina kaip pagalbą, o ne kaip turto prievartavimą. Be to, pažymėtina, kad baudžiamosios bylos dalis dėl turto prievartavimo iš nukentėjusiojo S. C. kaltinamajam G. B. buvo nutraukta, nesurinkus tiesioginių įrodymų dėl jo kaltės. Todėl teismas nusprendė, kad neatvykusio liudytojo S. C. parodymai nebūtų turėję esminės reikšmės bylai įrodinėjant G. B. kaltę. Iš liudytojos V. A.–R. apklausos protokolo matyti, kad ji asmeniškai negirdėjo pokalbio tarp J. R. ir S. M., todėl negali paliudyti, kad dėl pavogto automobilio buvo nurodyta kreiptis į G. B. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. M. paneigė nukentėjusiojo parodymus ir teismas nenustatė pagrindo, kodėl nereikėtų tikėti jos parodymais. Vadinasi tai, kad liudytojos V. A.–R. ir S. M. tiesiogiai nebuvo apklaustos teisiamajame posėdyje, nesukliudė teismui išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes.
4. Taigi, kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas G. B. baudžiamąją bylą ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, BPK 242 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies, 266 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė.
Dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo pritaikymo
Kasatorius skundo pavadinime, aprašomojoje ir rezoliucinėse dalyse nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendis skundžiamas ir dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Tokios kasatoriaus pozicijos argumentai nėra pateikiami, konkretūs baudžiamojo įstatymo straipsniai nenurodomi. Iš skundo turinio galima spręsti, kad tai, jog G B. nebuvo pripažintas kaltu, padarius turto prievartavimą pagal 1961 m. BK 273 straipsnio 3 dalį, o taip pat tai, kad teismo nuosprendyje nebuvo konstatuota, jog G. B. veikė kaip nusikaltimo bendrininkas, laikytina netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymu.
Šioje nutartyje minėta, kad teismas, nagrinėdamas G. B. baudžiamąją bylą ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, BPK 242 straipsnio, 266 straipsnio 2 dalies, 276 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė. Teisiamojo posėdžio metu buvo ištirti visi įrodymai ir teismas priėjo prie išvados, kad byloje surinkti duomenys nėra pakankamas pagrindas, kuris leistų priimti objektyvų, teisingą ir neginčijamą sprendimą, jog G. B. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, t. y. turto prievartavimą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, susiklosčiusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punktas). Kauno apygardos teismas pagrįstų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių G. B. kaltę padarius turto prievartavimą, nenustatė, kartu nurodė, kad išnaudojo visas galimybes abejonėms pašalinti, bet jų pašalinti nepavyko, todėl abejones aiškino kaltinamojo G. B. naudai ir konstatavo, kad G. B. nepadarė veikos, numatytos 1961 m. BK 273 straipsnio 3 dalyje.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Generalinio prokuroro kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Vytautas Piesliakas
Jonas Prapiestis
