Dėl finansinių reikalavimų dydžio bankroto byloje patvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-512/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

36.1, 36.3

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (kreditoriaus) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovo bankrutavusios UAB „Dormeka“ prašymą dėl ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareikšto finansinio reikalavimo sumažinimo bankroto byloje; trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Aplinkos ministerija su UAB „Dormeka“ sudarė automobilių eksploatavimo atliekų surinkimo ir perdirbimo paslaugų už 1 534 000 Lt sutartis, pagal kurias avansu šiai įmonei sumokėjo 624 400 Lt. Sutarčių 10.8 punkte UAB „Dormeka“ įsipareigojo vėluodama vykdyti sutartinius įsipareigojimus, sumokėti Aplinkos ministerijai po 0,2 proc. delspinigių kiekvieną dieną nuo mokėtinos sumos už vėluojamą sutvarkyti atliekų kiekį. Sutartinių prievolių įvykdymas buvo užtikrintas 230 100 Lt banko garantija. Aplinkos ministerijai dėl prievolių nevykdymo nutraukus nurodytas sutartis, bankas jai sumokėjo 230 100 Lt pagal garantiją. Bendrovei „Dormeka“ iškėlus bankroto bylą, Aplinkos ministerija pareiškė 624 400 Lt reikalavimą. Bankrutavusios UAB „Dormeka“ administratorius kreipėsi į teismą su prašymu sumažinti Aplinkos ministerijos finansinį reikalavimą bankroto byloje jau gautos 230 100 Lt sumos dydžiu iki 394 300 Lt. Aplinkos ministerijos nuomone, garantijos suma traktuotina kaip baudinė, todėl pareikšto finansinio reikalavimo suma nemažintina.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 12 d. nutartimi į bankrutavusios UAB „Dormeka“ kreditorių sąrašą įtraukė Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją ir jos 394 300 Lt reikalavimą. Teismas pažymėjo, kad nutraukus sutartį taikoma restitucija, t. y. kreditorius turi teisę reikalauti atgauti tai, ką jis yra perdavęs UAB „Dormeka“, tačiau, garantui įvykdžius už skolininką prievolę, jam pereina ši kreditoriaus teisė. Kadangi Aplinkos ministerija iš pervestų 624 400 Lt, yra atgavusi 230 100 Lt, tai į kreditorių sąrašą įtrauktinas jos 394 300 Lt finansinis reikalavimas. Teismas pažymėjo, kad kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, tačiau privalo įrodyti žalos dydį, o jo neįrodžius, nėra pagrindo kreditoriaus reikalavimą dėl 230 100 Lt pripažinti pagrįstu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija pažymėjo, kad Aplinkos ministerija net neįrodinėjo, kokių nuostolių ji patyrė dėl sutarčių nevykdymo. Garantijos sampratoje apibrėžta nuostolių sąvoka neleidžia 230 100 Lt laikyti bauda. Be to, CK 6.97 straipsnyje įtvirtinta banko regreso teisė, pagal kurią bankas,,Swedbank“ AB, sumokėjęs kreditoriui garantijos sumą, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl šios priežasties, patvirtinus visą kreditoriaus 624 400 Lt reikalavimą, BUAB,,Dormeka“ atsirastų pareiga garantijoje nustatytą sumą sumokėti du kartus. Tokia situacija prieštarautų tiek teisingumo ir sąžiningumo principams, tiek bankroto instituto esmei.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas (kreditorius) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – bankrutavusios UAB,,Dormeka“ prašymo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos finansinio reikalavimo sumažinimo netenkinti. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Teismai neatsižvelgė į tai, kad garantijos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, esmė yra ta, kad garantija kreditorius turi teisę pasinaudoti dėl to, kad skolininkas nesilaiko sutarties sąlygų, o ne dėl to, kad siekia kompensuoti tą pinigų sumą, kurią sumokėjo skolininkui pagrindinei prievolei įvykdyti. Teismas pagal banko garantiją išmokėtą sumą nepagrįstai sieja su avanso suma pagrindinei prievolei įvykdyti.

2. CK 6.90 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta, todėl garanto prievolė yra savarankiška, palyginti su užtikrinta prievole.

Atsiliepimu į kasacinį skundą bankrutavusi UAB,,Dormeka“ prašo kasacinį skundą atmesti ir savo prašymą grindžia taip:

Pagal CK 6.97 straipsnį bankas, sumokėjęs kreditoriui garantiją, įgijo regreso teisę. Kreditoriaus, gavusio iš banko garantiją, reiškiamas finansinis reikalavimas bankroto byloje dėl sumos, kurią jis jau gavo, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Teisėjų kolegija konstatuoja :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje sprendžiama dėl finansinių reikalavimų dydžio bankroto byloje patvirtinimo. Avansinės lėšos yra pagrindinių mokėjimų sąskaita pagal sutartis perduotos lėšos. Sutartys yra sudarytos iš viešųjų pirkimų, todėl klausimai dėl šių lėšų naudojimo ir priteisimo yra tiesiogiai susiję su racionaliu ir teisėtu biudžeto lėšų naudojimu. Teisės taikymo klausimai dėl tokių lėšų išieškojimo ar padengimo yra labai reikšmingi ir patenka į viešojo intereso sampratą. Kasacinis teismas išeina už kasacinio skundo nagrinėjimo ribų, nes byloje sprendžiama dėl prievolių iš sutarčių, kurios sudarytos vykdant viešuosius pirkimus ir panaudojant valstybės biudžeto lėšas. Teisėjų kolegija pasisako dėl bylos faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo, prievolių įvykdymo užtikrinimo, netesybų ir įmokų paskirstymo klausimų.

Dėl garantijos

Garantija yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Tai nurodo CK 6.70 straipsnis, kuriame pateiktas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Prievolių įvykdymo užtikrinimas turi tikslą garantuoti pagrindinės prievolės įvykdymą, skatinti jos tinkamą įvykdymą, taip pat garantuoti kreditoriaus teisę į patirtų nuostolių dėl prievolės pažeidimo atlyginimo. Pagal CK 6.90 straipsnį garantija kaip vienu iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garanto nurodyta suma atsakyti kreditoriui, jeigu to kreditoriaus skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti nuostolius tam tikromis sąlygomis. Garanto atsakomybė yra subsidiari. Taikant garantiją turi būti nustatyta, už kokios prievolės, kurią įsipareigojo vykdyti skolininkas, nevykdymą garantas įsipareigojo mokėti pinigus. Jeigu skolininkas prievolės neįvykdo (pvz., nesumoka skolos), tai atsiranda pagrindas pasinaudoti garantija. CK 6.90 straipsnyje nenustatyta, kad garantija gali būti užtikrinamos tik piniginės skolininko prievolės. Skolininko prievolė gali būti nepiniginė, pavyzdžiui, atlikti darbus, suteikti paslaugas ar perduoti daiktą, bet jos įvykdymui užtikrinti gali būti panaudotas skolininko ar trečiojo asmens – garanto - įsipareigojimas sumokėti pinigus prievolės neatlikimo atveju.

Jeigu skolininkas įsipareigoja sumokėti pinigus už prievolės pažeidimą, tai toks jo įsipareigojimas atitinka netesybas (CK 6.70 straipsnis). Jeigu skolininkas su kreditoriumi sutartyje nustato, kad skolininko prievolės nevykdymo atveju (pvz., neperduodant daikto, negrąžinant skolos, neatliekant darbų, nesuteikiant paslaugų) kreditorius turi teisę pasinaudoti garantija, t.y. trečiojo asmens - garanto - įsipareigojimu sumokėti tam tikrą pinigų sumą, tai galima vertinti, kad tokiu atveju skolininkas gali būti laikomas įsipareigojusiu mokėti netesybas už prievolės neįvykdymą, o šiam įsipareigojimui įvykdyti yra pasitelkiamas papildomas skolininkas. Šio papildomo skolininko prievolė yra panaši į netesybas. Netesybos yra piniginė prievolė, pagal ją pinigai mokami už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, o jas gauna kreditorius savo naudai. Reikšmingi skirtumai yra tai, kad netesybas sumoka pats skolininkas, kuris, be to, yra atsakingas ir už realų prievolės įvykdymą. Tuo tarpu garantas neprivalo vykdyti pagrindinės nepiniginės prievolės natūra (perduoti daiktus, atlikti darbus, teikti paslaugas ir kt.). Jis privalo vykdyti skolininko ir kreditoriaus sutartyje nurodytas prievoles piniginiu būdu ir tokio dydžio, kokiu įsipareigoja pagal garantiją. Netesybų panašumas su garantija yra tai, kad jomis gali būti užtikrinama ir piniginė, ir nepiniginė prievolė. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų vienas iš reikšmingų aspektų yra tai, kad gali būti užtikrinamos tiek esamos, tiek būsimos prievolės (CK 6.70 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata taikoma ir garantijai. Tai reiškia, kad garantijos išdavimo metu dar gali nebūti prievolės, už kurios įvykdymą garantas garantuoja įsipareigojimu sumokėti pinigų sumą. Garantija visada yra pinigų sumokėjimas, bet garanto piniginis įsipareigojimas yra skolininko prievolių įvykdymo užtikrinimo ir piniginių įsiskolinimų padengimo būdas. Garanto įsipareigojimas nesukuria papildomų prievolių skolininkui, o tik įvykdo ar padeda įvykdyti jau esamas prievoles. Kai sutartis nutraukiama, tai pagal kreditoriaus ir skolininko sutartį nustatoma, kokios ir kokio dydžio prievolės tenka skolininkui. Taip nustatoma bendra prievolių apimtis (skola, netesybos, nuostoliai ir kt.). Toliau pagal prievolių prigimtį, garantijos suteikimo ir apmokėjimo sąlygas, kitas bylos aplinkybes remiantis įstatymu nustatoma, kokioms prievolėms padengti yra skirtos įmokos.

Dėl netesybų ir nuostolių santykio

Lietuvos teisėje yra nustatytas aiškus realaus prievolės įvykdymo ir netesybų santykis, nes pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį neleidžiama reikalauti ir realaus prievolės įvykdymo, ir netesybų, išskyrus netesybas už termino praleidimą. Jeigu netesybos yra nustatytos už prievolės neįvykdymą, tai ši problema iškyla tuo atveju, kai reikalaujama ir realaus prievolės įvykdymo, ir netesybų sumokėjimo. Jeigu atsisakoma vykdyti prievolę, jeigu ji nevykdoma, pavyzdžiui, kai nutraukiama sutartis, tai gali būti pagrindas mokėti netesybas, bet neiškyla realaus prievolės vykdymo ir netesybų sumokėjimo tuo pačiu metu klausimo.

Baudinės netesybos, kaip netesybų rūšis, yra apibrėžiamos per jų santykį su nuostoliais. Baudinės netesybos yra tos, kurių reikalaujama kartu su nuostoliais. Nuostolius gali sudaryti negrąžinta skola ar kitos paskirties pinigų sumos, nesumokėtos netesybos ir kitokia žala, išreikšta pinigais. Pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį ir 6.258 straipsnio 2 dalį yra nustatytas įskaitinis netesybų pobūdis (išskyrus termino praleidimo atvejus), t.y. netesybos turi būti įskaitomos į nuostolius. Kasacinis teismas ne kartą ir išsamiai yra pasisakęs dėl netesybų ir nuostolių santykio. Šiuo atveju yra svarbios kasacinio teismo išvados dėl netesybų ir jų santykio su nuostoliais, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas yra kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus; kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais; kad sutartinės netesybos jau sutarties sudarymo momentu apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą; sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymines netesybas) santykio bei tokiu būdu konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis byloje J. N. v. T. M., V. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007) sutartimi nustatytų netesybų tikslas yra kompensavimas, ir tai yra civilinės atsakomybės forma. Priteisiant sutartines netesybas taikoma civilinė atsakomybė, kurios vienas iš principų – visiškas nuostolių atlyginimas. Tai reiškia, kad turi būti atlyginami padaryti nuostoliai visa apimtimi ir visų rūšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla", bylos Nr.: 3K-3-503/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008 ir kt).

Byloje įrodyta, kad buvo sudaryta sutartis dėl veiksmų atlikimo – atlygintinų paslaugų teikimo - ir sumokėtas avansas. Sutartis buvo nutraukta ir kreditorius pasinaudojo garantija. Byloje kilo ginčas ir bylos esmė yra tai, kokios prievolės atsirado šalims po sutarties nutraukimo. Restitucija yra viena iš sutarties nutraukimo pasekmių (CK 6.222 straipsnis), bet ne vienintelė. Avansinės lėšos yra pagrindinių mokėjimų sąskaita perduotos lėšos. Jeigu sutartis nutraukiama, o avanso lėšos nėra iš viso ar iš dalies panaudotos, tai jos turi būti grąžinamos restitucijos tvarka kaip tai, kas buvo perduota pagal sutartį. Sutarties nutraukimo faktas gali sukurti prievolių, jeigu taip nustato įstatymo ar sutarties. Tokia prievolė gali būti netesybos, kurias garantijos tvarka už skolininką sumoka garantas. Ar dėl tokios prievolės buvo susitarta, yra fakto klausimas. Ši faktinė išvada gali būti padaryta tiriant šalių sutarties nuostatas ir jas aiškinant. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios esminės bylos aplinkybės nenustatytos, todėl yra pagrindas kasacine tvarka panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jeigu esminės bylos aplinkybės yra neatskleistos, tai pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmajai instancijai yra tada, kai pagal byloje esančius įrodymus negalima bylos išnagrinėti apeliacinėje instancijoje (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Šiuo atveju dėl šalių prievolių pagal sutartį galima spręsti iš šalių sutarties, jų teikiamų paaiškinimų, sutarties sudarymo aplinkybių ir kitų duomenų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinio skundo argumentai iš dalies yra dėl sutarties turinio aiškinimo, nes, apelianto nuomone, šalių sutartimi buvo numatyta pasinaudoti garantijos tvarka sumokėtais pinigais kaip atitenkančiais kreditoriui ir nepadengiančiais grąžinamo avanso. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai neatskleidė bylos esmės, neanalizavo šalių sutarties ir jos tikrojo turinio, neišsprendė, kokios ir kokio dydžio prievolės atsirado skolininkui po sutarties nutraukimo. Priklausomai nuo nustatytų skolininko prievolių ir įmokų pagal CK 6.54 straipsnį turėjo būti sprendžiama dėl kreditoriaus įmokų, gautų garantijos tvarka, paskirstymo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra galimybė išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme ir todėl turi būti panaikinta apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla perduota nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas