V. J. pagal BK 228 str., 167 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-84-489/2018

Teisminio proceso Nr. 1-02-1-00001-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.10.3, 1.2.19.4.1, 1.2.29.1.1, 2.1.2.16

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės, Sigitos Jokimaitės, Eligijaus Gladučio, Olego Fedosiuko, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,

nuteistajam V. J. (V. J.), ir jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

nuteistajam S. K. (S. K.) ir jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės J. J. (J. J.), kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. J., kuriam byla nutraukta, gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus ir nuteistojo S. K. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžiu:

V. J. dėl kaltinimų:

1) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, 167 straipsnio 1 dalį bei 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (veikos kaltinime nurodytos kaip padarytos 2011 m. sausio 27 d.).

2) BK 228 straipsnio 1 dalį, 167 straipsnio 1 dalį (veikos kaltinime nurodytos kaip padarytos nuo 2011 m. sausio 8 d. iki spalio 6 d.);

3) BK 228 straipsnio 1 dalį, 167 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (veikos kaltinime nurodytos kaip padarytos 2011 m gegužės 4 d.);

4) BK 228 straipsnio 1 dalį, 167 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį; (veikos kaltinime nurodytos kaip padarytos 2011 m. birželio 6 d.) buvo išteisintas, nes nepadarytos veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

S. K. dėl kaltinimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir J. J. dėl kaltinimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti, nes nepadarytos veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas R. P. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 167 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), bet kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu iš dalies patenkinus prokurorės apeliacinį skundą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalis dėl V. J., S. K., J. J. išteisinimo panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis.

V. J. nuteistas:

pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 250 MGL bauda, BK 167 straipsnio 1 dalį (už veiką padarytą su V. K.) 200 MGL bauda, BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 230 MGL bauda, paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 300 MGL bauda, BK 167 straipsnio 1 dalį (už veiką padarytą su S. K.); 250 MGL bauda, paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirti subendrinta bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 250 MGL bauda, BK 167 straipsnio 1 dalį (už veiką padarytą 2011 m. gegužės 4 d.) 200 MGL bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį 200 MGL bauda, paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda (už 2011 m. gegužės 4 d. veiką);

pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 250 MGL bauda, BK 167 straipsnio 1 dalį (už veiką padarytą su J. J.) 200 MGL bauda; BK 300 straipsnio 1 dalį 200 MGL bauda, paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda.

Paskirtos subendrintos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 350 Eur (13 181 Eur) dydžio bauda, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas ir kardomasis kalinimas nuo 2012 m. birželio 12 d. iki 2012 m. birželio 28 d. ir, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, nustatytas paskirtos baudos galutinis mokėtinas dydis – 316 MGL (11 900,56 Eur).

S. K. nuteistas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį 150 MGL bauda; į paskirtą bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas ir kardomasis kalinimas nuo 2012 m. birželio 12 d. iki 2012 m. birželio 13 d. ir, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, nustatytas paskirtos baudos galutinis mokėtinas dydis – 148 MGL (5573,68 Eur).

J. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 167 straipsnio 1 dalį atleistas dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir byla nutraukta.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų V. J., S. K., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. J., kuriam byla nutraukta, ir jų gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. J. apeliacinės instancijos teismo nauju apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistas už tai, kad:

1.1. Veikdamas bendrininkų grupe su V. K. ir V. T., pastarąjį sukurstęs suklastoti tikrąjį elektroninį dokumentą, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini), būdamas naudotoju, dirbančiu su registrais ir informacinėmis sistemomis, 2011 m. sausio 27 d. apie 12.52 val., darbo vietoje (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo bei pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 patvirtintų Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis administravimo taisyklių 16.1, 16.2, 16.5 punktuose nurodytus reikalavimus, vykdydamas V. K. neteisėtą prašymą surinkti duomenis apie privatų gyvenimą ir veikdamas jo interesais, nenustatytu būdu prisijungė prie Policijos informacinės sistemos registrų ir pagal V. K. pateiktą automobilio valstybinį numerį tyčia neteisėtai surinko bei tiesiogiai bendraudamas perdavė V. K. dominančią informaciją apie asmenį, su kuriuo bendrauja V. K. (duomenys neskelbtini) – vardą ir pavardę – I. G. (I. G.), šio asmens vairuojamo automobilio markę ir modelį, gimimo datą ir vietą, taip pat duomenis, ar šis asmuo paieškomas. V. K. paprašius papildomų duomenų apie I. G. privatų gyvenimą – šeiminę padėtį, darbovietę, teistumą, V. J., bendrininkaudamas su (duomenys neskelbtini) V. T. šiam suklastojus tikrą elektroninį dokumentą,, surinko ir telefonu iki 2011 m. sausio 27 d. 13.05 val. perdavė V. J. prašomą pateikti informaciją apie privatų I. G. gyvenimą – neviešus elektroninius duomenis apie I. G. šeiminius ryšius, šeiminę padėtį, darbovietę, teistumą. V. J. iki 2011 m. sausio 27 d. 13.07 val. šią informaciją žodžiu perdavė V. K., neteisėtai rinkusiam informaciją apie I. G. privatų gyvenimą. Taip V. J., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą ir sukurstė suklastoti tikrą dokumentą, dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTA Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, užtikrinančias asmens privataus gyvenimo neliečiamybę, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 9 punktų nuostatas dėl valstybės tarnautojų prievolės laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises bei laisves, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti bei neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiančias iš policijos įstaigų tvarkomų žinybinių registrų, informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų teikti asmenims informaciją apie kitus asmenis, jeigu įstatymai nenustato kitaip, nesilaikė duotos Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigūno priesaikos gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos įstaigos autoritetą bei pasitikėjimą valstybės teisine sistema, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų, ir taip padarė didelę neturtinę žalą juridiniam asmeniui – Policijos įstaigai ir valstybei.

1.2. Bendrininkaudamas su S. K. pažeisdamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 patvirtintų Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis administravimo taisyklių 16.1, 16.2, 16.5 punktuose nurodytus reikalavimus, nenustatytu būdu tyčia neteisėtai prisijungęs prie Policijos informacinės sistemos registrų, pagal išankstinį susitarimą S. K. 2011 m. sausio 28 d., apie 10.19 val., pateikus jį dominančių 8 (aštuonių) asmenų sąrašą, su nurodytais jų vardais, pavardėmis gimimo datomis ir asmens kodu, bei paprašius nurodyti jų gyvenamąsias vietas, tyčia neteisėtai surinko bei tiesiogiai bendraudamas su S. K. perdavė jį dominančią informaciją – visų šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas, taip pat E. T. darbovietę ir A. Š. socialinį statusą (pensininkas); 2011 m. vasario 14 d., apie 14.34 val., S. K. pateikus jį dominančių asmenų sąrašą su nurodytais jų vardais, pavardėmis (N. S., A. L.) ir gimimo datomis bei paprašius nurodyti jų gyvenamąsias vietas, tyčia neteisėtai surinko bei tiesiogiai bendraudamas su S. K. perdavė jį dominančią informaciją – šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas. Nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. spalio 6 d., tiksliai nenustatytu laiku, S. K. pateikus jį dominančių asmenų sąrašus su nurodytais asmenų vardais, pavardėmis ir gimimo datomis bei paprašius nurodyti jų gyvenamąsias vietas, tyčia neteisėtai surinko duomenis apie 34 asmenų privatų gyvenimą ir ne vėliau kaip 2012 m. birželio 11 d. nenustatytoje vietoje perdavė S. K. jį dominančią informaciją, į jo pateiktus sąrašus įrašęs visų šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas, išskyrus V. B., J. V. Č., V. K., nurodydamas, kad jie mirę, bei A. J. K., K. G., A. L., G. T., nurodydamas, kad apie deklaruotas gyvenamąsias vietas įrašų nėra. Taip V. J., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, pažeisdamas Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, ADTA Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Valstybės tarnybos 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 9 punktų, Policijos veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos įstaigos autoritetą bei pasitikėjimą valstybės teisine sistema, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų, ir taip padarė didelę neturtinę žalą juridiniam asmeniui – Policijos įstaigai ir valstybei.

1.3. Piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, suklastojo tikrą dokumentą ir neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, pažeisdamas Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, ADTA Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 9 punktų, Policijos veiklos 6 straipsnio 2 dalies, Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos įstaigos autoritetą bei pasitikėjimą valstybės teisine sistema, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų, ir taip padarė didelę neturtinę žalą juridiniam asmeniui – Policijos įstaigai ir valstybei. Nes 2011 m. gegužės 4 d. 9.19 val. pokalbio telefonu metu, (duomenys neskelbtini) R. P., dirbančiam su (duomenys neskelbtini), paprašius patikslinti informaciją apie J. L. sutuoktinį A. L. (A. L.), laikinai ėjusį (duomenys neskelbtini) pareigas, V. J. į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) gavęs J. L. duomenis, 2011 m. gegužės 4 d. 9.28 val. savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu tyčia prisijungė prie VRIS naršyklės, vedė į VRIS naršyklę tikrovės neatitinkančius duomenis apie duomenų paieškos pagrindą, taip suklastodamas tikrą elektroninį dokumentą, nustatė ir elektroniniu paštu 2011 m. gegužės 4 d. R. P. neteisėtai perdavė jį dominančią informaciją – A. L. asmens kodą.

1.4. Vykdydamas J. J. 2011 m. gegužės 18 d., apie 22.01 val., ir 2011 m. birželio 6 d. 15.14 val. neteisėtą prašymą, savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu 2011 m. birželio 6 d. 15.38 val. tyčia neteisėtai prisijungė prie VRIS naršyklės. Siekdamas nuslėpti neteisėtus veiksmus, įvedė tikrovės neatitinkančius duomenis apie duomenų paieškos pagrindą, taip suklastodamas tikrą elektroninį dokumentą, pagal J. J. elektroniniu paštu pateiktą J. N. asmens kodą, tyčia neteisėtai surinko bei tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis perdavė J. J. prašomą pateikti informaciją apie privatų J. N. gyvenimą – nurodė J. N. asmens duomenis, esamas ir visas darbovietes. Taip V. J., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sukalstojo tikrą dokumentą ir, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, pažeisdamas Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalies, ADTA Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 9 punktų, Policijos veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, diskreditavo policijos pareigūno vardą, sumenkino valstybinės institucijos – policijos įstaigos autoritetą bei pasitikėjimą valstybės teisine sistema, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti įstatymų ir kitų teisės aktų, ir taip padarė didelę neturtinę žalą juridiniam asmeniui – Policijos įstaigai ir valstybei.

2. S. K. pagal BK 167 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, bendrininkaudamas su V. J., tyčia neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, t. y. veikdamas bendrininkų grupe su V. J., pasinaudodamas pažintimi su juo ir turėdamas tikslą verslo tikslais neteisėtai rinkti jį dominančius duomenis apie asmenų gyvenamąsias vietas bei kitus duomenis, pagal išankstinį susitarimą, 2011 m. sausio 28 d., apie 10.19 val., pateikė V. J. jį dominančių asmenų sąrašą su nurodytais šių asmenų vardais, pavardėmis ir asmenų gimimo datomis, asmens kodu bei paprašė nurodyti šių asmenų gyvenamąsias vietas, o V. J. neturėdamas teisėto pagrindo, neteisėtai surinko ir tiesiogiai bendraudamas su S. K. perdavė jį dominančią informaciją – nurodė 8 asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas, taip pat E. T. darbovietę ir A. Š. socialinį statusą (pensininkas); 2011 m. vasario 14 d., apie 14.34 val., pateikė jį dominančių asmenų sąrašą su vardais, pavardėmis (N. S., A. L.) ir gimimo datomis bei paprašė nurodyti jų gyvenamąsias vietas. V. J. neturėdamas teisėto pagrindo neteisėtai surinko ir tiesiogiai bendraudamas su S. K. perdavė jį dominančią informaciją – nurodė šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas; nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. spalio 6 d., pateikė jį dominančių 34 asmenų sąrašus su nurodytais asmenų vardais, pavardėmis ir gimimo datomis bei paprašė nurodyti šių asmenų gyvenamąsias vietas, o V. J. neturėdamas teisėto pagrindo nenustatytu būdu tyčia prisijungė prie Policijos informacinės sistemos registrų ir pagal S. K. jam pateiktus asmenų sąrašus su gimimo datomis neteisėtai surinko duomenis apie 34 asmenų privatų gyvenimą ir ne vėliau kaip 2012 m. birželio 11 d. nenustatytoje vietoje perdavė S. K. jį dominančią informaciją į S. K. pateiktus sąrašus įrašęs visų šių asmenų deklaruotas gyvenamąsias vietas, išskyrus V. B., J. V. Č., V. K., nurodydamas, kad jie mirę, bei A. J. K., K. G., A. L., G. T., nurodydamas, kad apie deklaruotas gyvenamąsias vietas įrašų nėra.

3. J. J. pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą, t. y., pasinaudodamas tuo, kad (duomenys neskelbtini) V. J. yra policijos pareigūnas, turėdamas tikslą gauti jį dominančius duomenis apie asmenį, su kuriuo sieja verslo ryšiai, 2011 m. gegužės 18 d., apie 22.01 val., ir 2011 m. birželio 6 d. 15.14 val. paprašė V. J. surinkti Sodros ir kitą duomenų bazėje esančią informaciją apie J. N. bei elektroniniu paštu nurodė jo asmens kodą. V. J., suklastodamas tikrą elektroninį dokumentą, nes dėl J. N. joks administracinis tyrimas tuo metu nebuvo atliekamas ir V. J. renkami duomenys nebuvo susiję su jo atliekamomis funkcijomis bei tarnybos tikslais, pagal J. N. asmens kodą neteisėtai surinko ir tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis perdavė J. J. informaciją apie privatų J. N. gyvenimą – J. N. asmens duomenis, esamas ir visas darbovietes.

II. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį.

4.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė nusikalstamų veikų, numatytų BK 167 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, požymius, nesilaikė baudžiamosios teisės principų ultima ratio, in dubio pro reo, lex retro non agit, o tai nulėmė netinkamą materialiosios baudžiamosios teisės taikymą; taip pat padarė ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes peržengė apeliacijos ribas, nustatytas ankstesnio bylos proceso kasacinės instancijos teisme metu, ir pažeidė non reformato in peius principą; nepatikrino operatyvinių veiksmų prieš kasatorių taikymo faktinio ir teisinio pagrindo; buvo šališkas ir netinkamai sprendė nušalinimo klausimą, atsisakydamas jį svarstyti.

4.2. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo veiką nesilaikydamas baudžiamosios teisės principo ultima ratio (kraštutinė priemonė), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-87-942/2017), nes už kasatoriaus veiksmus, net jei ir būta kokių nors pažeidimų, galėjo būti taikoma tik tarnybinė ar administracinė atsakomybė, netinkamai aiškino ir taikė didelės žalos kriterijų, reikšmingą visų veikų, už kurias kasatorius nuteistas, požiūriu, nuosprendyje jį grindė nenuosekliai ir prieštaringai. Aprašydamas pirmąją veiką, padarytą grupe su V. K., šis teismas nurodė, kad kasatorius, dirbdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini), t. y. neeiliniu policijos pareigūnu, kartu ir būdamas naudotoju, dirbančiu su registrais ir informacinėmis sistemomis, ne tik pažeidė teisės aktų reikalavimus, bet ir klastojo dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalis), neteisėtai rinko bei perdavė kitiems asmenims informaciją apie privatų daugelio asmenų (įvertinus visų keturių veikų apimtis) gyvenimą (BK 167 straipsnis) ir tai darė aktyviais ne vienkartiniais veiksmais, neatsitiktinai, tačiau tyčiniais veiksmais sudarė sąlygas, pats perduodamas informaciją ir taip suteikdamas galimybę, kad minėta informacija disponuotų asmenys, neturintys tam teisės. Kasatorius nesutinka su tokia motyvacija, nes veika kartu su V. K. net ir pagal kaltinimo versiją padaryta renkant informaciją apie vienintelį asmenį – I. G., kuris jokių pretenzijų dėl tokio veikimo nepareiškė; V. K. veikė išimtinai (duomenys neskelbtini) interesais, o informacija, kad I. G. „nėra mūsų klientas“, nėra nei apie privatų asmens gyvenimą, nei slapto pobūdžio. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus kaltę dėl pirmos veikos grindė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis iš vėlesnių veikų (kurios, jei nusikalstamos, turėjo būti nutrauktos, o ne leista veikti toliau), o aprašydamas tolesnes veikas, padarytas su S. K., R. P., J. J., nurodė, kad apie didelės žalos kriterijų jau pasisakyta anksčiau. Taip pat teismas, nuosprendyje ne kartą nurodydamas, kad kasatorius veikas padarė dirbdamas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini), t. y. neeiliniu policijos pareigūnu, preziumavo kasatoriaus pareigų svarbą, o kartu ir didelės žalos padarymą. Kasatoriaus manymu, išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad jo eitos pareigos tarnybos mastu nėra labai svarbios, o tai patvirtina ir jo bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo kolegijos pirmininkės nagrinėtoje kitoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzk0LTQ4Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-394-487/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-394-487/2015">1A-394-487/2015</a> priimtas sprendimas, kuriame nurodyta, kad kėsinimosi į valstybės tarnybą padarinių mastas labai priklauso nuo valstybės tarnybos veiklos srities, kaltininko einamų pareigų svarbos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-232/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-232/2012">2K-232/2012</a>, 2K- 180/2015), o kasatoriaus pareigos (tiek funkcijų prasme, tiek ir pavaldžių pareigūnų prasme) tarnybos mastu yra daug žemesnės, nei tos, apie kurias pasisakyta minimoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi ADTA Įstatymu, jis nuteistas dėl netinkamo asmens duomenų gavimo ar tvarkymo (nors tokie duomenys nelaikytini privataus asmenų gyvenimo duomenimis), o būtent šio įstatymo X skirsnyje numatyta specialioji apskundimo ir skundų nagrinėjimo tvarka, jeigu duomenų subjektas mano, kad duomenų valdytojo veiksmai ar neveikimas pažeidžia šio įstatymo nuostatas. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija yra specialioji institucija, kuri tiria tokius skundus bei taiko įstatymų nustatytą atsakomybę, ir šiuo aspektu tai tik patvirtina kasatoriaus argumentus dėl baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, taikymo. Nė vienas iš nuosprendyje nurodytų asmenų, apie kuriuos kasatorius rinko informaciją, nesikreipė į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (ar kitą instituciją, įskaitant ir prokuratūrą bei teismus), baudžiamojoje byloje civilinių ieškinių pareikšta nebuvo. Reikšminga tai, kad kaltinamajame akte nurodyta, kad kasatorius pažeidė ADTA Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą. Jeigu toks pažeidimas ir būtų, tai atsakomybę dėl tokio pažeidimo turėtų nagrinėti ir spręsti dėl jos taikymo kreipiantis į teismą ta institucija, kuri ir yra specialiai sukurta užtikrinti šiame įstatyme įtvirtintas funkcijas – Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija. 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kasatoriaus manymu, negali būti aiškinama siaurinamai, nes net ir šioje direktyvoje (13 straipsnio 1 dalies a-g punktuose) esama išimčių, kurios itin aktualios tiek dėl veikų, kurias jis padarė su V. K. arba su R. P. (dėl tokio veikimo išteisintu), taip pat su J. J., ir kurios leidžia nukrypti tiek nuo kitų šios direktyvos nuostatų, tiek ir nuo ADTA Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Tai gali reikšti, kad kasatoriaus byloje yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, juolab kad šio Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime byloje C-473/12 buvo liečiamas aspektas, susijęs su nekilnojamojo turto agento (šioje byloje atitiktų nuteistojo (duomenys neskelbtini) statusą) veikla. Byloje aktualios ir Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 27 straipsnio nuostatos, pagal kurias registro duomenys yra vieši ir teikiami duomenų gavėjams. Kasatoriaus manymu, jo veikimas, kuriuo, kaip nurodyta, jis pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 patvirtintas Naudotojų, dirbančių su registrais ir informacinėmis sistemomis administravimo taisykles ar Vidaus tarnybos statuto nuostatas, taip pat nesudaro pagrindo taikyti jam baudžiamąją atsakomybę, juolab kad dėl kitų asmenų, kurie, būdami policijos pareigūnais, veikė labai panašiai, ne tik nebuvo pradedamas baudžiamasis persekiojimas, bet netgi atskirais atvejais netaikyta nei tarnybinė, nei administracinė atsakomybė. Tokia situacija, kada tos pačios institucijos – policijos sistemos struktūrinis padalinys Imuniteto valdyba, prokuratūra visiškai skirtingai traktuoja iš esmės vienodus atvejus, imasi visiškai skirtingų priemonių, nėra toleruotina ir turėtų būti suvokiama kaip šiurkštus asmenų lygybės prieš įstatymą principo (Konstitucijos 29straipsnio, BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalių) pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas šių gynybos argumentų ir tai patvirtinančių į bylą pateiktų duomenų, kuriuos tinkamai ištyrė pirmosios instancijos teismas, nevertino, neapklausęs ir neišsiaiškinęs, ar tokiais veiksmais, kuriuos be pagrindo pripažino duomenų apie asmenų privatų gyvenimą rinkimu, buvo pažeistos kaltinamajame akte nurodytų asmenų, apie kuriuos esą, tokie duomenys rinkti, teisės ir interesai, juo labiau kad I. G., J. N., J. L. nei kasatoriui, nei kitiems asmenims nereiškė pretenzijų ir nemanė, kad jų teisės ar interesai būtų pažeisti, nuosprendyje preziumavo, kad šių asmenų teisės ir interesai buvo pažeisti, dėl to šiukščiai pažeidė nekaltumo prezumpciją.

4.3. Kasatorius, remdamasis Konstitucijos 22 straipsnio, CK 2.23 straipsnio nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (1992 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Niemietz prieš Vokietiją, peticijos Nr. 13710/88), Konstitucinio Teismo (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-198/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-198/2013">2K-198/2013</a>, 2K-556/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgwLTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-280-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-280-788/2015">2K-280-788/2015</a>, 2K-528-139/2015 ir kt.) jurisprudencija, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas duomenų apie privatų asmenų gyvenimą sąvoką traktavo pernelyg plačiai. Veikos kartu su V. K. atveju, informacijos prašęs V. K. aiškiai nurodė, kad informacija apie I. G. reikalinga tik dėl (duomenys neskelbtini) saugumo, o kasatoriaus pasakymas apie I. G., kad „jis nėra mūsų klientas“, negali reikšti nusikalstamos veikos nei asmens privataus gyvenimo, nei kokios nors slaptos informacijos suteikimo neturinčiam teisės asmeniui požiūriu, nes informacija apie asmens teistumą, o juolab, informacija, kad asmuo nėra teistas ar „nėra policijos klientas“, nėra susijusi su asmens privačiu gyvenimu. Juolab, visi teismų nuosprendžiai skelbiami viešai (net ir tuo atveju, jeigu bylos nagrinėjimas nebuvo viešas), apie paskelbimo vietą ir laiką iš anksto pranešant tiek elektroninėse sistemose (LITEKO), tiek teismo patalpose. Be to, apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo kaip liudytojas apklausto V. S., 2011 m. dirbusio (duomenys neskelbtini) skyriuje ir nurodžiusio, kad jokie duomenys, galintys sudaryti asmens privataus gyvenimo elementą, iš viso nėra kaupiami, parodymus, nors juos 2016 m. spalio 26 d. raštu Nr. 2R-6898 patvirtino ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija. Kasatorius teigia, kad dirbtinis bet kokių duomenų pripažinimas duomenimis apie privatų asmenų gyvenimą ne tik apsunkina policijos pareigūnų darbą, bet ir reikšmingai apriboja Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) garantuotas teises, pvz., teisę rinkti ir skleisti informaciją, teisę naudotis informaciniais ištekliais ir kt. Apeliacinės instancijos teismo motyvacija pagrįsta prielaidomis, kad jis galėjo rinkti informaciją, jas be įrodinėjimo pakeičiant išvadomis, kad kasatorius ją ir rinko, nekeičiant kaltinimo pašalinant esminės faktines aplinkybės, kad tai buvo daroma jo darbo vietoje kabinete (duomenys neskelbtini), pažeidžia principą in dubio pro reo, juolab, kad objektyvūs rašytiniai įrodymai (2012 m. birželio 26 d. Informacijos ryšių departamento raštas Nr. 5-16-S-447, 2012 m. rugsėjo 13 d. Imuniteto valdybos tyrėjo raštas Nr. 5-16-PR5-87 ir kt.), liudytojai Š. G., R. Š. patvirtino, kad kasatorius iš viso nebuvo prisijungęs prie vidinių policijos registrų arba nurodytais laikotarpiais kaltinime nurodytų asmenų netikrino, o nenustatytu būdu prisijungti prie policijos informacinės sistemos registrų tiesiog neįmanoma, bet teismas šių duomenų nevertino, neaptarė, o tai esminis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų pažeidimas.

4.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino operatyvinių veiksmų atlikimo prieš jį taikymo pradėjimo bei tęsimo faktinių ir teisinių pagrindų, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Kasatoriaus manymu, šioje byloje operatyviniai veiksmai prieš jį buvo taikyti be pagrindo, o reikšmingiausia tai, kad, kaip matyti iš 2014 m. liepos 11 d. Lietuvos Kriminalinės policijos biuro rašto Nr. 38-S-1011 ir 2014 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros rašto Nr. 17.2.-10340, paslapčių subjektas atsisakė išslaptinti kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindą. Apeliacinės instancijos teismui bandant aiškintis tokių veiksmų teisėtumą, nei faktinis, nei teisinis pagrindai išslaptinti visa apimtimi nebuvo. Prieš kasatorių nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. liepos 4 d. buvo atliekamas operatyvinis tyrimas ir taikoma telekomunikacijų operatorių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė, patekimas į darbo patalpą ir patalpų kontrolė, fiksuojant bei įrašant garsą ir vaizdą. Iš dalies išslaptintuose Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2010 m. gruodžio 29 d. teikimuose Nr. 38-S6-4-174 RN ir 38-S6-4-175 RN, nurodant, kad patikrinus Korupcijos kontrolės valdybos (duomenys neskelbtini) pateiktą informaciją, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdyboje pradėtas tyrimas dėl (duomenys neskelbtini) V. J. galbūt daromų nusikalstamų veikų, susijusių su piktnaudžiavimu, ir prašant leisti taikyti patekimą į patalpas ir techninių priemonių panaudojimą specialiąja tvarka, taip pat tęsiant operatyvinį tyrimą ir prašant pratęsti šių priemonių taikymą 2011 m. kovo 30 d. teikimais Nr. 38-S6-4-68RN ir Nr. 38-S6-4-69RN kreipiantis į Generalinį prokurorą, be kita ko, nurodyta, kad nusikalstamų veikų požymiai nėra nustatyti, ikiteisminis tyrimas dėl galimo V. J. piktnaudžiavimo tarnyba nepradėtas. Veikos, už kurias nuteistas kasatorius, padarytos dar 2011 m. sausio 27 ir 28 d., vasario 14 d., kovo 2 d., gegužės 4 d., gegužės 18 d., birželio 6 d. Taigi ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas iš karto, vos tik nustačius 2011 m. sausio 27 d. veikos su V. K. aprašytas aplinkybes, ir kasatoriui leista veikti toliau, o veikas laikyti nusikaltimu ir ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo įstaiga pradėjo tik po metų, t. y. 2012 m. vasario 27 d. Kasatoriaus įsitikinimu, šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik tam, kad būtų pateisintas nepagrįstai ilgai atliekamas neteisėtas operatyvinis (kriminalinės žvalgybos) tyrimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu operatyvinis (kriminalinės žvalgybos) tyrimas atliekamas dėl vienų veikų, o paaiškėja kitų nusikalstamų veikų požymiai, tai gauti duomenys gali būti panaudoti tik tuo atveju, jei naujai paaiškėjusios veikos yra panašaus pobūdžio ir pavojingumo kaip ir veikos, dėl kurių buvo pradėtas operatyvinis tyrimas ir sankcionuoti operatyviniai veiksmai. Šis privalomai nustatinėtinas faktinis ir teisinis pagrindas apeliacinės instancijos teisme nebuvo patikrintas, nes ikiteisminio tyrimo įstaiga atsisakė išslaptinti prašomus duomenis tiek pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymus, tiek pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. raštus Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkui. Kasatoriaus manymu, akivaizdu, jog operatyvinis tyrimas, kurio metu buvo daromi garso įrašai, buvo pradėtas ir atliekamas dėl visai kitų veikų, nes tiriant nusikalstamas veikas, nurodytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, 167 straipsnyje, 300 straipsnio 1 dalyje, operatyvinis tyrimas apskritai negalimas (Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – ir OVĮ) 9 straipsnio 1 dalis)). Dėl to liko neaišku, nebuvo suteikta galimybė nustatyti, dėl kokios veikos buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, ar ta veika pagal savo pobūdį ir pavojingumą buvo bent kiek savo faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu panaši į šioje byloje nagrinėjamą veiką. Pagal BPK 162 straipsnį duomenys į kitą baudžiamąją bylą ikiteisminio tyrimo metu galėjo būti perkelti tik aukštesniojo prokuroro nutarimu, bet šioje byloje sprendimą priėmė pati ikiteisminio tyrimo įstaiga. Nors pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, nepriklausomai nuo to, ar teisėtai, ar neteisėtai buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, iš karto, vos tik nustačius nusikalstamos veikos požymius, turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, nelaukiant, kol bus daromos naujos nusikalstamos veikos ir tokiu būdu arba sunkinama asmenų, kurių atžvilgiu tokie veiksmai atliekami, teisinė padėtis, arba juolab nepagrįstai pradedamas baudžiamasis persekiojimas prieš kitus asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>, 2K-57-696/2017). Šioje baudžiamojoje byloje situacija analogiška, ir, net jeigu operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) veiksmai būtų buvę teisėti (tai kasatorius nuosekliai ginčija), tai net ir tokiu atveju galima būtų kalbėti apie vieną vienintelę veiką, už kurią kasatorius nuteistas kaip veikęs kartu su V. K. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos išaiškinimus neatsižvelgė.

4.5. Kasatorius nurodo, kad kasacinės instancijos teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi perdavė šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, įvertinus kasacinio apskundimo ribas bei prokurorės poziciją, aiškiai išdėstytą kasacinės bylos nagrinėjimo žodinio proceso metu, siauresne apeliacinio skundo, o tuo pačiu ir kaltinimo apimtimi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. protokoline nutartimi nusprendė apeliacinį skundą nagrinėti visa apimtimi, taip pažeidė BPK 346 straipsnio 1 dalies reikalavimus, principą non refomatio in peius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276/2012">2K-276/2012</a>, 2K-234-222/2016). Kasatoriaus manymu, jeigu prokuroras kasacine tvarka neskundė ankstesnės Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties dalies dėl S. K., ši bylos dalis negalėjo būti nagrinėjama iš naujo. Nors protokolinė nutartis, kaip ir bet koks procesinis sprendimas byloje, savaime nereiškia teismo šališkumo, kasatoriaus gynėjas 2016 m. rugsėjo 13 d. posėdyje pareiškė nušalinimą teisėjų kolegijai ir nurodė jo pagrindus. Tačiau teisėjų kolegija, pasitarusi vietoje, tokio tinkamai pareikšto nušalinimo nenagrinėjo, nurodžiusi, kad procesas nenumato jokių reakcijų į teismo priimtas protokolines nutartis, o proceso stadija, kada yra reiškiami nušalinimai, jau praėjo. Kasatoriaus manymu, tokia situacija reiškė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, susijusį su jo teise į teisingą teismą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje, 31 straipsnio 2 dalyje, 109 straipsnyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-422/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-422/2010">2K-422/2010</a>, 2K-217/2011, 1989 m. birželio 22 d. EŽTT sprendimas byloje Langborger prieš Švediją (peticijos Nr. 11179/84) ir kt.). BPK 324 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad pareiškimus dėl nušalinimų teismas nagrinėja BPK 57-59 ir 61 straipsniuose nustatyta tvarka, nereiškia, kad nušalinimas negalėtų būti pareiškiamas procese vėliau, kada atsiranda bet kuris objektyvusis ar subjektyvusis nušalinimo pagrindas.

4.6. Kasatorius pažymi ir tai, kad jis nuteistas už veikas, padarytas nuo 2011 m. sausio 27 d. iki 2011 m. spalio 6 d., o per šį laikotarpį BK 228, 167, 47 straipsnių redakcijos keitėsi, bet apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 228 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d., ir BK 167 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 21 d., savo sankcijomis yra griežtesnės įstatymų redakcijos, o pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas kasatoriui bausmes: už 2011 m. sausio 27 d. veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (apysunkis nusikaltimas) 250 MGL baudą, BK 167 straipsnio 1 dalį (nesunkus nusikaltimas) – 200 MGL baudą, BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (nesunkus nusikaltimas) – 230 MGL baudą, nes veikos padarymo metu pagal BK 47 straipsnį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. balandžio 28 d.) bauda pagal BK 228 straipsnio 1 dalį galėjo būti skiriama iki 200 MGL, BK 167 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį – iki 100 MGL dydžio bauda. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, skirdamas ir bausmes už kitas – 2011 m. sausio 28 d., gegužės 4 d., birželio 6 d. padarytas – veikas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes taikė BK 228 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.), BK 167 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d.). Be to, skiriant bausmę, nebuvo įvertinta proceso trukmė (tai susiję su kasacinio skundo argumentais dėl neteisėtų operatyvinių veiksmų ir jų trukmės), neatsižvelgta ne tik į didelės, bet į jokios žalos nebuvimą, veiksmų tikslus ir pavojingumą. Paskirtoji bausmė yra akivaizdžiai per griežta ir neproporcinga.

5. Kasaciniu skundu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. J., kuriam byla nutraukta, gynėjas advokatas A. Juozapavičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį.

5.1. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais bylose dėl BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-213/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-213/2014">2K-213/2014</a>), teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai inkriminavo BK 167 straipsnį nesant šio nusikaltimo požymių, nes: 1) nepažeistas objektas; 2) nėra dalyko; 3) nėra veikos neteisėtumo.

5.2. Kasatorius pažymi, kad BK 167 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektas yra asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, taigi, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį turi būti nustatyta, kad konkrečiu atveju konkretaus asmens privataus gyvenimo neliečiamumas buvo pažeistas. Tik pats žmogus gali pasakyti, ar konkrečiu atveju buvo pažeistas jo privataus gyvenimo neliečiamumas. Nors tai nereiškia, kad visais tokiais atvejais teismas privalo konstatuoti šį pažeidimą, tais atvejais, kai nėra konkretaus asmens valios išraiškos, kad jo privataus gyvenimo neliečiamumas buvo pažeistas, arba žmogus teigia, kad jis nebuvo pažeistas, teismas, gynėjo manymu, negali konstatuoti, kad asmens privatus gyvenimas buvo pažeistas. Šioje byloje kasatoriaus ginamasis J. J. kaltinamas rinkęs informaciją apie J. N. privatų gyvenimą, tačiau, kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, J. N. nenurodė, kad kaltinamųjų veiksmais ir jų gauta informacija buvo pažeistas jo privatus asmens gyvenimas. Dėl to išteisinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nepadaryta žala privataus gyvenimo neliečiamumui. Tačiau tai reiškia, kad J. N., apie kurį rinkta informacija, privatus gyvenimas kaip konstitucinė teisinė vertybė nebuvo pažeistas, o ne tai, kad jam nepadaryta turtinė ar neturtinė žala kaip veikos padarinys, kuri neturi reikšmės kvalifikavimui, taigi nebuvo pažeistas BK 167 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties objektas, dėl to baudžiamoji atsakomybė negalima. Apeliacinės instancijos teismas neatskyrė konkrečios žalos (padarinių) nebuvimo nuo objekto pažeidimo ir tai lėmė netinkamą BK 167 straipsnyje nustatytos nusikaltimo sudėties aiškinimą.

5.3. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino informacijos (žinių) apie privatų asmens gyvenimą, t. y. BK 167 straipsnio dalyko, sąvoką su ADTA Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta sąvoka asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu. Kasatoriaus manymu, nacionalinis teisinis reguliavimas – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 82, 83 straipsnių nuostatos ir jų sisteminis aiškinimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai), Europos Žmogaus Teisių Teismų (toliau – EŽTT) (2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje V. H. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 59320/00 ir kt.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-198/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-198/2013">2K-198/2013</a>) jurisprudencija, rodo, kad ne bet kokia informacija apie asmenį yra žinios apie jo privatų gyvenimą. Jeigu asmens duomenų sąvoka būtų tapati informacijos (žinių) apie privatų gyvenimą sąvokai, nebūtų įmanoma atriboti administracinės atsakomybės nuo baudžiamosios. Informacija apie privatų asmens gyvenimą yra siauresnė sąvoka už sąvoką asmens duomenys. Kasatoriaus manymu, atsižvelgus į teisinius kriterijus, o būtent tai, kaip pats asmuo vertina informaciją (žinias), kurias apie jį kažkas rinko, ir informacijos pobūdį (pasitelkus Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išplėtota Sferų teoriją (žr., pvz., 2008 m. vasario 27 d., 2004 m. kovo 3 d. šio teismo sprendimai, kuriais vadovaujamasi ir Lietuvos teismų sprendimuose – Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MVMtMTgyLTEwMjAvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1S-182-1020/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1S-182-1020/2016">1S-182-1020/2016</a>), pagal kurią skirtingoms gyvenimo sferoms (informacijai apie jas) taikoma skirtinga teisinė apsauga: 1) viešoji sfera (iš esmės nesaugoma), 2) socialinė sfera (labai silpnai saugoma), 3) privati sfera (informacija nėra prieinama, nebent kiti interesai (teisės) pateisintų kišimąsi į šią sferą; jo teisėtumas vertinamas proporcingumo principo kontekste), 4) intymi sfera (draudžiama kištis bet kokiais atvejais), BK 167 straipsnio dalyką sudaro tik privati ir intymi informacija. Taip pat atsižvelgtina ir į Konstitucijos 22 straipsnį, nustatantį, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (kas, beje, pasikartojant nurodoma ir 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendyje); įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Toks konstitucinis teisinis reguliavimas reiškia, kad tais atvejais, kai informacijos rinkimui nėra reikalingas teismo leidimas (sprendimas), formaliuoju aspektu tokia informacija nepatenka į konstitucinės teisės privataus gyvenimo neliečiamumo apsaugos zoną. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kokius duomenis kasatoriaus ginamasis J. J. apskritai rinko, nes nurodyta, kad J. J. (kartu su V. J.) rinko informaciją apie privatų J. N. gyvenimą – J. N. asmens duomenis, esamas ir visas darbovietes. Teisme kaip liudytojas apklaustas J. N. nurodė, kad tai buvo duomenys, susiję su jo darbu, draudimu, iš Mokesčių inspekcijos apie verslo liudijimą, tačiau kokie tai duomenys, negalėjo nurodyti, o tai, kasatoriaus manymu, rodo, kad šie jam nesvarbūs, ir paneigia jo privataus gyvenimo pažeidimą. Be to, J. N. parodymai yra nepatikimi: pagal bylos įrodymus V. J. prisijungė prie „Sodros“ duomenų bazės, todėl nei galėjo matyti, nei perduoti J. J. VMI duomenų apie verslo liudijimą. Informacijos pobūdžio (turinio) neatskleidžia ir bylos įrodymai apie V. J. prisijungimą per VRIS naršyklės, V. J. pokalbis su J. J., iš V. J. ir J. J. parodymų matyti, kad siekta sužinoti, ar J. N. dirba legaliai ar ne. Tokia informacija neabejotinai yra J. N. asmens duomenys, bet vieši (Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 27 straipsnis) ir nesudaro žinių apie J. N. privatų gyvenimą, todėl nėra BK 167 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties dalykas, o nesant šio požymio, J. J. veikoje nėra BK 167 straipsnio nusikaltimo sudėties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 167 straipsnį pažymima, kad privataus gyvenimo apsauga turėtų būti siejama su tikslu, kurio siekiama disponuojant informacija (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143/2011">2K-143/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-198/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-198/2013">2K-198/2013</a> ir kt.). Šiuo atveju J. J. nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) V. J. kreipėsi įtardamas, kad J. N. dirbo nelegaliai, t. y. siekdamas apsaugoti tiek viešąjį, tiek galbūt savo teisėtą interesą, kad su juo nedirbtų nelegalius darbo santykius turintis asmuo. J. J. turėjo pagrindą įtarti, kad J. N. dirba nelegaliai, nes šis pripažino buvus, kad neturėjo verslo liudijimo ir daugiau nei pusę metų. Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkai atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis), ir pagal teismų praktiką bendrininkų veikla iki bendros nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymių realizavimo galima tik tiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a> 2K-P-218/2009; 2K-400/2011, 2K-485/2008 ir kt.). Šiuo atveju J. J. suvokė, kad jo prašymas yra teisėtas ir V. J. teisėtai elgsis pagal jo prašymą. Pažymėtina, kad šioje byloje paliktame galioti dėl R. P. išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra duomenų, kad R. P. žinojo, kad V. J. jo prašomą informaciją gali gauti tik nusikalstamai pasinaudodamas tarnybine padėtimi. Byloje nėra jokių duomenų (įrodymų), kad J. J. kreipėsi į V. J., kad šis būtent neteisėtai rinktų duomenis apie J. N. Taigi J. J. veikoje nėra neteisėtumo, ir dėl to jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 167 straipsnį.

5.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl BK 37 straipsnio taikymo yra prieštaringi ir pagrindžia ne šio straipsnio taikymą, o BK 167 straipsnyje nustatytos nusikaltimo sudėties nebuvimą. Kasatorius pažymi, kad nuosprendyje, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, nurodoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis), toks asmuo laikomas padaręs nusikalstamą veiką (BK VI skyrius), jo nekaltumo prezumpcija yra paneigiama (pvz., 2016 m. birželio 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimas), paskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės (BK IX skyrius) ir t. t., dėl to nuosprendžio teiginys, kad veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas, dėl to taikomas BK 37 straipsnis, iš esmės prieštaringas. Kaip minėta pirmiau, šiuo atveju nėra padaryta jokia žala jokiems baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams, nėra jokio J. J. veikos pavojingumo, todėl baudžiamoji atsakomybė J. J., įskaitant ir atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 37 straipsnis), pritaikyta nepagrįstai. Taip pat kasatorius pažymi, kad teisiškai nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad J. J. veikos kvalifikavimą pagal BK 167 straipsnį lemia veikų pakartotinumas ir V. J. pareigos, kai Konstitucinis Teismas yra aiškiai konstatavęs, kad veikų pakartotinumas negali lemti veikos pripažinimo ar nepripažinimo nusikalstama (2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas ir kt.), o BK 167 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektas nėra specialusis, todėl veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, kokį statusą (pareigas) turėjo asmuo, juo labiau, kad J. J. jokių pareigų nėjo.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m, balandžio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį.

6.1. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis, kuriuo jo ginamasis S. K. dėl kaltinimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadarė veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, buvo apskųstas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorės V. Vidugirienės apeliaciniu skundu. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi apeliacinis skundas buvo atmestas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis paliktas nepakeistas. Iš 2017 m. kovo 17 d. Lietuvos Aukščiausiame Teisme gauto Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus vyriausiojo prokuroro 2016 m. kovo 16 d. kasacinio skundo turinio akivaizdu, kad išteisinamojo nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl S. K. išteisinimo kasacine tvarka skundžiama nebuvo. Tai patvirtino prokurorė V. Vidugirienė bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teismo posėdyje. Kasatorius teigia, kad kasacinės instancijos teismas pažeidė non reformatio in peius principą bei nurodė žemesnės instancijos teismui, kokį sprendimą reikia priimti, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nutartyje, nesant kasacinio skundo dėl S. K., pasisakė, kad apeliacinis skundas dėl jo išnagrinėtas neišsamiai, nurodė bylą apeliacine tvarka nagrinėti ir dėl jo bei kokiais įrodymais teismas turi remtis grįsdamas S. K. kaltę (kratos pas S. K. rastais dokumentais (asmenų sąrašais, jų gyvenamosiomis vietomis ir kt.), kuriuose padaryti įrašai V. J. ranka ir kt.). Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme draudimo keisti į blogąją pusę principo pažeidimo bei apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų klausimas buvo iškeltas tik pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą. Kolegija protokoline nutartimi nutarė apeliacinį skundą nagrinėti visa apimtimi. Taip šioje byloje dar kartą buvo pažeistas non reformatio in peius principas. Šioje byloje kasacine tvarka neapskundus žemesnių teismų sprendimų dėl S. K., turėjo likti galioti įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties dalis dėl jo išteisinimo ir ši bylos dalis negalėjo būti nagrinėjama iš naujo, o revizuojant šį sprendimą buvo pažeisti BPK 346 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276/2012">2K-276/2012</a>, 2K-164/2014). Šioje byloje šio principo nebuvo laikytasi dviejose proceso stadijose. Kita vertus, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R (92) 17 dėl nuoseklumo skiriant bausmes (priimta 1992 m. spalio 19 d.), aiškinamajame rašte (Explanatory memorandum to Recommendation No. R (92) 17 of the Committee of Ministers to member statės Consistency in sentencing (adopted by the Committee of Ministers on 19 October 1992 at the 482nd meeting of the Ministers' Deputies) nurodoma, kad „Ministrų Komitetui žinoma teisės apskųsti teismo sprendimą reglamentavimo valstybėse narėse įvairovė, tačiau iš principo Ministrų Komitetas priėjo išvadą, jog bendriausia prasme yra neteisinga apeliaciniam teismui skirti sunkesnę bausmę tuo atveju, kai skundas paduotas tik gynybos interesais. Tai ir yra reformatio in peius draudimas. Neteisingumas kyla ne tik dėl staigmenos elemento (tais atvejais, kai prokuroro skundas nepaduotas), bet bendresne prasme dėl kaltinamųjų atgrasymo nuo jų teisės apskųsti teismo sprendimą įgyvendinimo (Konvencijos Protokolo Nr. 7 2 straipsnis). Šioje byloje S. K. ir jo gynybai buvo didelės staigmenos tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis, tiek Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. protokolinė nutartis, tiek 2017 m. balandžio 14 d. apkaltinamasis nuosprendis, nes, kaip jau ne kartą minėta, prokuroras kasacinio skundo dėl S. K. nepadavė ir buvo įsitikinimas, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties dalis dėl jo išteisinimo įsiteisėjo; tokią procesinę situaciją tarptautiniai teisės aktai sieja su neteisingumu.

6.2. Kasatorius, remdamasis teismų praktika dėl BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-213/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-213/2014">2K-213/2014</a>), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais dėl privataus žmogaus gyvenimo, teigia, kad šioje byloje teismas pernelyg plačiai išaiškino duomenų apie privatų asmenų gyvenimą sąvoką. Byloje nustatyta, kad S. K. rinko duomenis apie tam tikrų asmenų gyvenamąsias vietas, taigi Konstitucijoje ir konstitucinėje jurisprudencijoje nurodyti duomenys renkami nebuvo. Taip pat nuosprendyje neatskleista, kodėl laikoma, kad S. K. duomenis rinko neteisėtai. Iš Konstitucijos 22 straipsnio nuostatų darytina išvada, kad duomenų rinkimo neteisėtumas siejamas su teismo sprendimo nebuvimu, kokiems veiksmams atlikti reikalingas teismo sprendimas, reglamentuoja BPK, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas laikoma privataus gyvenimo pažeidimu. Nė vieno iš šiuose įstatymuose nurodytų veiksmų S. K. neatliko.

6.3. Kasatorius pažymi, kad pagal kaltinimo formuluotę S. K. veiksmų neteisėtumas siejamas su V. J., kaip bendrininko, veiksmų neteisėtumu, bet būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali atsirasti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Nuosprendyje nenurodyta, kaip S. K. susitarė su V. J. ir ar iš viso susitarė, kad šis duomenis rinks neteisėtai, pažeis Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymą, ar V. J., prisijungęs prie Policijos informacinės sistemos registrų, kaip nustatė teismas, neperžengė susitarimo ribų. Kasatorius teigia, kad S. K. rinkti duomenys apie tam tikrų asmenų gyvenamąsias vietas nelaikytini duomenimis apie privatų asmenų gyvenimą, jų rinkimo būdas nebuvo neteisėtas, todėl pagal BK 167 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo V. J., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. J., kuriam byla nutraukta, gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus ir nuteistojo S. K. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl asmens teisės į privatų gyvenimą (privataus gyvenimo gerbimą) apsaugos

8. Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje teisėje.

9. Tai ir konstituciniu lygmeniu garantuojama teisinė vertybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Konstitucijos saugoma žmogaus teisė į gyvenimo privatumą nėra absoliuti, Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje yra nurodyti teisėto informacijos rinkimo pagrindai: informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

10. Privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).

11. Nuostata, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas, yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio Konvencijos straipsnio 2 dalį valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

12. Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje yra nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą. Asmens duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais (Chartijos 8 straipsnio 2 dalis).

13. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose, be kita ko, su automatizuotu būdu tvarkomų asmens duomenų apsauga (pvz., Europos Tarybos 1981 m. Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108); 1995 m. spalio 24 d. direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama būtinybė tvarkant asmens duomenis saugoti asmens teisę į privatumą (privataus gyvenimo gerbimą) ir dar didesnis šios apsaugos poreikis, kai duomenys tvarkomi automatizuotai.

14. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privataus gyvenimo sąvoka yra plati, ji apima asmens fizinį bei psichinį neliečiamumą; tad gali apimti daugelį asmens tapatybės aspektų, tokius kaip asmens pavardė (vardas), kitos asmens tapatybės ir sąsajos su šeima nustatymo priemonės; su asmens teise į atvaizdą susiję elementai; seksualinė tapatybė ir orientacija, seksualinis gyvenimas; asmeninė informacija, dėl kurios asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ji nebus paskelbta be jo sutikimo. Pagal Konvencijos 8 straipsnį suteikiama garantija pirmiausia siekiama užtikrinti kiekvieno individo asmenybės raidą jam palaikant santykius su kitais žmonėmis, nesant jokio išorinio kišimosi. Taigi net ir viešame kontekste egzistuoja asmens sąveikos su kitais sritis, kuri gali patekti į „privataus gyvenimo“ sferą; be kita ko, privatus gyvenimas gali apimti profesinę ar verslo veiklą; taip pat teisę gyventi privačiai, nesant nepageidaujamo dėmesio (pvz., su tolesnėmis nuorodomis, Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Magyar Helsinki Bizotts?g prieš Vengriją, peticijos Nr. 18030/11, par. 191; Didžiosios kolegijos 2017 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, peticijos Nr. 931/13, par. 129–131; Didžiosios kolegijos 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje B?rbulescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 61496/08, par. 70–71; Didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Bédat prieš Šveicariją, peticijos Nr. 56925/08, par. 72; Didžiosios kolegijos 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 30562/04 ir 30566/04, par. 66).

15. EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad informacijos, susijusios su asmens privačiu gyvenimu, tvarkymas (pavyzdžiui, rinkimas, kaupimas, laikymas, panaudojimas ar kitoks atskleidimas) patenka į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį; Konvencijos 8 straipsnis suteikia teisę į tam tikrą informacinį apsisprendimą, leidžiant asmenims remtis savo teise į privatumą dėl duomenų, kurie, nors neutralūs, yra renkami, tvarkomi ir skleidžiami visuotinai, tokia forma ar tokiu būdu, kad tai gali būti susiję su jų teisėmis pagal šią nuostatą (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, par. 133–138, su tolesnėmis nuorodomis).

16. EŽTT yra pažymėjęs, kad asmens duomenų kontekste privataus gyvenimo sąvoka neturi būti interpretuojama apribojančiai (pernelyg siaurai). Platus aiškinimas atitinka Europos Tarybos Konvenciją dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu, kurioje nurodomas jos tikslas – užtikrinti, kad, tvarkant asmens duomenis automatizuotai, visų šalių teritorijose būtų gerbiamos kiekvieno asmens teisės ir pagrindinės laisvės, o svarbiausia, jo teisė į privatų gyvenimą (pvz., 2018 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Benedik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 62357/14, par. 102; Didžiosios kolegijos 2000 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Amann prieš Šveicariją, peticijos Nr. 27798/95, par. 65).

17. Spręsdamas, ar institucijų laikoma informacija apie asmenį yra susijusi su privataus gyvenimo aspektais, EŽTT atsižvelgia į konkretų kontekstą, kuriame tokia informacija buvo užfiksuota ir laikoma, įrašų pobūdį, tai, kaip jie buvo naudojami ir tvarkomi ir kokie galimi to rezultatai (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, par. 67; 2011 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Khelili prieš Šveicariją, peticijos Nr. 16188/07, par. 55; 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Straka ir kiti prieš Slovakiją, peticijų Nr. 11809/12 ir 35284/13, par. 79). Be to, EŽTT praktikoje nurodoma ir daugelis elementų, reikšmingų vertinant, ar priemonės, taikomos už asmens būsto ir privačių patalpų ribų, yra susijusios su jo privačiu gyvenimu. Kadangi tam tikrais atvejais žmonės sąmoningai ar tyčia dalyvauja veikloje, kuri yra ar gali būti įrašoma ar apie kurią pranešama viešai, tokio asmens pagrįsti lūkesčiai dėl privatumo gali būti reikšmingas, nors nebūtinai lemiamas, veiksnys atliekant šį vertinimą (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Magyar Helsinki Bizotts?g prieš Vengriją, par. 193).

18. Duomenys, siejami su intymiausiais ir labiausiai asmeniniais individo asmenybės aspektais, pavyzdžiui, duomenys apie sveikatą; religinės pažiūros; seksualinė orientacija; etninė ar rasinė kilmė; DNR informacija; taip pat įrašuose apie teistumą esantys duomenys, yra ypatingi privataus gyvenimo elementai, patenkantys į Konvencijos 8 straipsnio apsaugos sritį; tokių duomenų apsauga nuo bet kokio piktnaudžiavimo yra itin svarbi (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Magyar Helsinki Bizotts?g prieš Vengriją, par. 192, su tolesnėmis nuorodomis; Didžiosios kolegijos sprendimas byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę, par. 76, 103; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas byloje E.B. ir kiti prieš Austriją, peticijų Nr. 31913/07, 38357/07, 48098/07, 48777/07 ir 48779/07, par. 75). Kaip griežtai privatūs, net intymūs, EŽTT praktikoje įvertinti ir, pavyzdžiui, duomenys, susiję su seksualiniu gyvenimu ir santykiais su partneriu (finansiniu priklausomumu nuo jo) (2017 m. birželio 6 d. sprendimas byloje Y prieš Šveicariją, peticijos Nr. 22998/13), nukentėjusiųjų baudžiamajame procese dėl seksualinės prievartos tapatybės duomenys (pvz., 2012 m. sausio 17 d. sprendimai bylose Kurier Zeitungsverlag und Druckerei GmbH prieš Austriją, peticijos Nr. 3401/07; Krone Verlag GmbH & Co KG ir Krone Multimedia GmbH & Co KG prieš Austriją, peticijos Nr. 33497/07), kt.

19. EŽTT sprendimuose nurodoma, kad pirmiausia veiksmingų baudžiamosios teisės nuostatų reikalauja efektyvus atgrasymas nuo sunkių veikų, kai tai susiję su pagrindinėmis vertybėmis ir esminiais privataus gyvenimo aspektais (pavyzdžiui, dėl neteisėto konfidencialios informacijos apie nepilnamečio vaiko įvaikinimą atskleidimo įtarimų dėl smurto artimoje aplinkoje kontekste, 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas byloje Ageyevy prieš Rusiją, peticijos Nr. 7075/10, par. 195–196; su atitinkamais pakeitimais 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje K.U. prieš Suomiją, peticijos Nr. 2872/02, kurioje nenustatytas asmuo patalpino interneto pažinčių svetainėje informaciją apie dvylikametį pareiškėją, neva norintį užmegzti intymius santykius su vienmečiu arba vyresniu vyru, ir pareiškėjas elektroniniu paštu gavo vyro pasiūlymą susitikti). Šiame kontekste EŽTT sprendimuose konstatuojant būtent baudžiamosios teisinės gynybos priemonės poreikį, be kita ko, atsižvelgiama ir į praktines pareiškėjų galimybes (jų nebuvimą) apginti savo teises be valstybės baudžiamosios procesinės pagalbos (nustatyti kaltininkus, surinkti įrodymus, sėkmingai iškelti procesą teisme (pvz., Ageyevy prieš Rusiją, par. 196).

20. Tačiau EŽTT sprendimuose taip pat pažymima, kad yra įvairių būdų privataus gyvenimo gerbimui užtikrinti, ir valstybės pareigos tai padaryti pobūdis priklauso nuo konkretaus privataus gyvenimo aspekto (Didžiosios kolegijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Söderman prieš Švediją, peticijos Nr. 5786/08, par. 79). Teisinį reguliavimą, užtikrinantį asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, gali sudaryti ir civilinės teisinės gynybos priemonės, kurios gali suteikti pakankamą apsaugą (pavyzdžiui, dėl įvairių privatumo pažeidimų asmeninio pobūdžio informacijos, nuotraukų paskelbimo žiniasklaidoje kontekste, 2016 m. spalio 4 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje A.Č. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 59076/08, par. 46; dėl duomenų apie privatų gyvenimą galimai neteisėto rinkimo, su atitinkamais pakeitimais, cituoti Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Söderman prieš Švediją (patėvis slapta kamera mėgino filmuoti paauglę podukrą vonios kambaryje); B?rbulescu prieš Rumuniją (darbdavio vykdyta darbuotojo privataus susirašinėjimo internetu kontrolė).

21. Lietuvos Respublikoje asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą civilinės teisinės gynybos priemonės yra įtvirtintos atitinkamose CK nuostatose. CK 1.114 straipsnyje žmogaus privatus gyvenimas priskiriamas asmeninėms neturtinėms teisėms ir vertybėms. CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio asmens teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.23 straipsnio 4 dalis). Šio straipsnio 3 dalis draudžia rinkti informaciją apie privatų gyvenimą pažeidžiant įstatymus.

22. Aktualu nagrinėjamai bylai ir tai, kad Europos Sąjungos teisės lygmeniu duomenų apsaugą reglamentavo 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (pažymėtina, kad ši direktyva nuo 2018 m. gegužės 25 d. panaikinta įsigaliojus 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB).

23. Lietuvos Respublikos teisėje Direktyva 95/46/EB įgyvendinta Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu (aktuali 2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1444 redakcija). Šio ADTA Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad jo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. ADTA Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis. Įstatymo 1 straipsnyje, be kita ko, apibrėžiama, kokiems subjektams, tvarkantiems asmens duomenis, jis yra taikomas.

24. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje išaiškinta, kad duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas, tarp jų ir duomenų rinkimas. Šio įstatymo 54 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad asmuo, patyręs žalą dėl neteisėto duomenų valdytojo, taip pat dėl kitų asmenų veiksmų (neveikimo), pažeidžiančių šio įstatymo nuostatas, turi teisę reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Už ADTA Įstatymo pažeidimus, neteisėtą asmens duomenų tvarkymą numatyta ir administracinė atsakomybė (aktualus nagrinėjamai bylai Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21414 straipsnis).

25. ADTA Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyti jautrūs asmens duomenys, kurių tvarkymui įstatymo nuostatos numato sustiprintą apsaugą. Tai ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Tuo tarpu informacijos apie privatų gyvenimą ar panašios (analogiškos) sąvokos šiame įstatyme nepateikiama.

26. Tokia sąvoka pateikiama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme, kuris nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Šio įstatymo 2 straipsnio 45 punkte (aktuali bylai 2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XI-1046 redakcija) nurodyta, kad privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

27. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sąvoka „žmogaus privatus gyvenimas“ tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje bei teismų praktikoje apibūdinama labai plačiai, taigi yra vertinamojo pobūdžio kategorija, kuri nepasiduoda griežtai klasifikacijai, kaip nurodyta kasatoriaus J. J. gynėjo kasaciniame skunde.

28. Todėl klausimas, ar konkreti surinkta informacija apie asmenį laikytina būtent tokia informacija apie privatų gyvenimą, kokia yra apibrėžta BK 167 straipsnio 1 dalyje, kiekvienu atveju spręstinas remiantis visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, atsižvelgiant į susiklosčiusią konkrečioje byloje situaciją ir pirmiau išdėstytus reikalavimus dėl teisės į privatų gyvenimą apsaugos. Tai atspindėta ir kasacinėje teismų praktikoje nagrinėtose baudžiamosiose bylose pagal BK 167 straipsnį nurodant, kad apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-213/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-213/2014">2K-213/2014</a>).

Dėl BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo

29. BK 167 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą.

30. Fizinių ir juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės įtvirtinimas BK 167 straipsnyje padeda siekti Konstitucijoje, Konvencijoje ir kituose teisės aktuose numatytų tikslų, t. y. saugoti privatų asmenų gyvenimą nuo pavojingos, neteisėtos kitų asmenų veiklos – neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, ir užtikrinti, kad būtų veiksmingai (realiai) gerbiamas privatus asmenų gyvenimas. Taigi šio nusikaltimo objektas – prigimtinė, konvencinė ir konstitucinė vertybė – žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas.

31. Objektyviai šis nesunkus nusikaltimas pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu. Tokią informaciją rinkti draudžiama, išskyrus atvejus, kai tai leidžia įstatymas ar teismas. Rinkimo neteisėtumas nesietinas su tais atvejais, kai ji renkama iš viešai prieinamų šaltinių, pavyzdžiui, naudojantis interneto vieša paieška, ar asmuo pats informaciją apie privatų gyvenimą atskleidžia ją teikdamas į viešus registrus ar duodamas sutikimą ją skelbti.

32. Nagrinėjamoje kasacine tvarka baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. J., būdamas policijos pareigūnas, dėl einamų pareigų galėdamas naudotis policijoje įdiegtais įvairiais registrais ir informacinėmis sistemomis, kuriose sukaupti ir nevieši elektroniniai duomenys, susiję su privačiu fizinių asmenų gyvenimu, nuo 2011 m. sausio 27 d. iki birželio 6 d. pagal atskirų pažįstamų asmenų asmeninius prašymus, pats, o vieną kartą pasitelkdamas (duomenys neskelbtini) V. T., prisijungdavo prie policijoje įdiegtų neviešų duomenų naršyklių ir programinių priemonių ir įvairius duomenis perduodavo jų prašiusiems fiziniams asmenims.

33. Tokiu būdu V. J. surado ir: 1) V. K. perdavė duomenis apie jį dominusio vieno asmens – (kaip paaiškėjo) I. G. – vardą ir pavardę, jo gimimo vietą ir datą, šio asmens turimo automobilio markę ir modelį, informaciją, ar šis asmuo nėra paieškoje, duomenis apie I. G. asmens šeiminius ryšius (turimų vaikų skaičių), šeimos padėtį, darbovietę, informaciją, kad šis asmuo neteistas; 2) S. K. pateikus iš kitų registrų gautą sąrašą, kuriame nurodyti keliasdešimties fizinių asmenų anketiniai duomenys ir asmens kodai, perdavė S. K. duomenis apie šių asmenų deklaruotą gyvenamąją vietą; 3) R. P. perdavė šį asmenį dominančio asmens A. L. asmens kodą; 4) J. J., pateikusiam jį dominusio bendradarbio J. N. asmens kodą, perdavė duomenis apie J. N. buvusias ir esamas darbovietes.

34. Vadovaujantis šiais faktais, apeliacinės instancijos teismo motyvai, pagrindžiantys V. J., S. K., J. J. veikos kvalifikavimą pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, paremti tuo, kad: 1) byloje nustatytu neteisėtu asmenų duomenų rinkimu buvo pažeista svarbi prigimtinė asmens teisė į privatų gyvenimą; 2) šiame kontekste svarbus vien neteisėto duomenų rinkimo ir perdavimo tretiesiems asmenims informacijos apie kitų asmenų privatų gyvenimą fakto, kuris netoleruotinas, nustatymas. Inkriminuoto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti jokių padarinių įvertinimo; 3) nesvarbu, kad kai kurie privatūs asmenys apie domėjimąsi jų privačiu gyvenimu nesužinojo, sužinota informacija nebuvo panaudota asmens interesus pažeidžiančiais tikslais, nesukėlė jokio rezonanso; 4) informacija apie privatų asmenų gyvenimą remiantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis laikytina bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu.

35. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. J., S. K., J. J., nes jie nepadarė veikos, turinčios BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo požymių, savo išvadas pagrindė tuo, kad: 1) iš neviešų registrų gauta informacija nebuvo panaudota fizinius asmenis pažeidžiančiais tikslais (V. K. paklausimo atveju surinkta dėl šio asmens susirūpinimo (duomenys neskelbtini) saugumu; S. K. atveju dėl jo vykdomo verslo (duomenys neskelbtini) palengvinimo; R. P. atveju dėl reikalingumo patikslinti (duomenys neskelbtini) kliento tapatybę; J. J. atveju dėl smalsumo, asmeninio suinteresuotumo bendradarbio darbine veikla); 2) kaltininkų nustatyti veiksmai pagal savo pavojingumą baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, jais nesiekta jokių neteisėtų tikslų, kurie galėtų patvirtinti atliktų veiksmų pavojingumą; 3) asmenys, kurių duomenys buvo gauti, nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais byloje, jų pozicija dėl patirtos žalos nebuvo išsiaiškinta, civiliniai ieškiniai dėl tokios žalos priteisimo nepareikšti.

36. Spręsdama BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo klausimus, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas visų pirma sietinas su informacijos gavimo būdo bei pažeisto asmens privatumo įvertinimu.

37. Pavyzdžiui, pagal BK 167 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuoti kaltininkų veiksmai baudžiamojoje byloje, kurioje nustatytas bejėgiškos dėl apsvaigimo nuo alkoholio nukentėjusiosios atliekamų seksualinio pobūdžio veiksmų filmavimas, panaudojus mobiliojo ryšio telefoną (kasacinė byla Nr. 2K-59/2013); sistemingas informacijos apie privatų asmenį rinkimas slapta naudojant GPS, klausymosi ir kitokią sekti pritaikytą įrangą arba bendrovei priklausančio naktinio striptizo klubo masažo kambariuose bei persirengimo kambaryje neteisėtas slaptų nedidelių vaizdo kamerų įrengimas, slapta darant vaizdo įrašus apie privatų šokėjų gyvenimą (faktinės situacijos nustatytos atitinkamai kasacinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-198/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-198/2013">2K-198/2013</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-213/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-213/2014">2K-213/2014</a>, apeliacinės instancijos teisme pabaigtoje Klaipėdos apygardos teismo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjQwLTQxNy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-240-417/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-240-417/2015">1A-240-417/2015</a>). Šiuo atveju teismai vertino, kokioje erdvėje (viešoje ar privačioje) esanti ir kokio pobūdžio informacija buvo renkama, ar tas rinkimas buvo slaptas, ar buvo naudojamos specialiosios priemonės informacijai surinkti, ar rinkimo būdai buvo tokie, kuriems reikalingas teismo leidimas.

38. Tačiau, pavyzdžiui, elektroninės bankininkystės erdvėje įvykęs bendrininkų prisijunginėjimas prie kito asmens sąskaitų, šio asmens gaunamų įplaukų, sąskaitų likučių tikrinimas atskirai pagal BK 167 straipsnio 1 dalį nekvalifikuotas, nes, įvertinus nukentėjusiojo nerūpestingumą elgiantis su privačiais sąskaitų duomenimis, kaltininkų tyčios kryptingumą, tokie privačių banko sąskaitų neteisėto tikrinimo veiksmai buvo įvertinti kaip sudedamoji vykdyto sukčiavimo (BK 182 straipsnio 2 dalis) ir neteisėto finansinių operacijų atlikimo panaudojant naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (BK 215 straipsnio 1 dalis) dalis (faktinė situacija kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgwLTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-280-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-280-788/2015">2K-280-788/2015</a>).

39. Išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje kasacinėje byloje keliamas klausimas, ar asmenų duomenys, kurių neteisėtas rinkimas buvo nustatytas, iš tiesų laikytini tokiais svarbiais duomenimis apie asmens privatų gyvenimą, ar jų rinkimo aplinkybės yra tokios pavojingos, kad visiems – tiek ieškojusiems informacijos asmenims, tiek ją suteikusiam asmeniui – reikėtų taikyti būtent baudžiamąją atsakomybę, numatytą už privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimą. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad BK 167 straipsnyje esančios veikos požymiai aprašyti taip, kad neturi aiškiai apibrėžtų veikimo kontūrų (anot kasatorių – BK 167 straipsnyje esanti teisės norma „amorfiška“), jos taikymas gali būti traktuojamas labai plačiai.

40. Atsakydama į tokius argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad jokių padarinių, kaip būtino požymio, neįtvirtinimas BK 167 straipsnio 1 dalies sudėtyje, veikos aprašymas formalia nusikaltimo sudėtimi nereiškia, jog, sprendžiant dėl konkrečios veikos kvalifikavimo pagal šį straipsnį, nereikalaujama įvertinti panaudotų konkrečių neteisėto informacijos rinkimo priemonių, nustatyti, kaip ir į kokią privataus asmens gyvenimo sritį jomis buvo įsiterpta.

41. Aiškinant BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo galimybes neteisinga būtų teigti, kad informacijos rinkimo neteisėtumas baudžiamąja prasme sietinas su bet kokio pobūdžio informacijos apie asmenį rinkimu, bet kokiais jos rinkimo būdais, nevertinant konkrečiai renkamos informacijos pobūdžio, rinkimo tikslo, trukmės, surinktos informacijos kiekio.

42. Minėta, kad privataus gyvenimo sąvoka yra plati sąvoka, BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į baudžiamosios teisės priemonėmis saugotiną konkretaus asmens privataus gyvenimo erdvę, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą.

43. Vertinant tokią visumą, svarbu taip pat atsižvelgti į renkamos informacijos ryšį su konkretaus asmens privačiu gyvenimu (ar ji susijusi su išties svarbiais asmens privataus gyvenimo aspektais arba nors savaime nėra intymi, bet yra surinkta privatumą ribojančiais, paprastai teismo sankcijos reikalaujančiais būdais; ar tai tik bendresnio pobūdžio, dažnai įvairiais atvejais paties asmens atskleidžiama informacija).

44. Galiausiai primintina ir tai, kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio priemonė, todėl tokia atsakomybė vertinant BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką turėtų būti taikoma už pačius sunkiausius asmens privataus gyvenimo pažeidimus. Šios rūšies atsakomybei esant ne vienintelei poveikio priemonei teisės pažeidėjui galimų pritaikyti teisinės atsakomybės formų sistemoje, svarbu nustatyti, ar konkreti kaltininko veika išties pasiekusi tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat BK 37 straipsnio nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

45. Taigi nagrinėjamoje byloje, darydamas priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas naujame apkaltinamajame nuosprendyje sureikšmino patį informacijos rinkimo faktą ir neatkreipė dėmesio į kitas byloje nustatytas aplinkybes. Kvalifikuodamas policijos pareigūno V. J. veiką pagal BK 167 straipsnį, šis teismas tinkamai neįvertino šio asmens tyčios kryptingumo, aplinkybės, kad informacija surinkta V. J. piktnaudžiavus tarnybos policijoje suteiktomis galimybėmis naudotis neviešais privačių fizinių asmenų registrais, o tai visų pirma pavojingai pažeidžia siekį užtikrinti teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms principus atitinkančią policijos veiklą, šioje institucijoje tvarkant asmens duomenis, ir yra V. J. inkriminuoto kito apysunkio nusikaltimo – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi sudėties dalis.

46. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į informacijos užsakovų rinkimo tikslus, surinktos apie kiekvieną asmenį informacijos kiekį, nevertino informacijos ryšio su fizinių asmenų privačiu gyvenimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju renkant ypatingus asmens duomenis apie I. G. buvo atskleistas šio asmens teistumo neturėjimo faktas, o ne teistumas; kalbant apie kitus rinktus duomenis iš esmės buvo surinkta palyginti nedaug bendresnio pobūdžio kiekvieno asmens duomenų. Tokio pobūdžio duomenys, nors susiję su atitinkamų asmenų privataus gyvenimo aspektais (tokiais kaip tapatybė, šeimos padėtis, darbo vieta, gyvenamoji vieta), atsižvelgiant į duomenų turinį, jų rinkimo tikslą, neatskleidė jautrios ir detalios informacijos apie privatų konkrečių asmenų gyvenimą.

47. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas išaiškintos nusikalstamos veikos pavojingumą pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad visų nukentėjusiųjų pozicija byloje dėl jų patirtos žalos nebuvo išsiaiškinta. BK 167 straipsnio 1 dalyje numatytam nusikaltimui esant tyčiniam, pagrįstai S. K. ir J. J. gynėjų kasaciniuose skunduose atkreiptas dėmesys ir į bendrininkavimo atskleidimo ir informacijos rinkimo užsakovų kaltės nustatymo trūkumus neišdėstant konkrečių argumentų, kad J. J. ir S. K. suprato ir siekė, kad juos dominanti informacija apie kitus asmenis policijos pareigūno bus surinkta būtent neteisėtai.

48. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 167 straipsnio 1 dalies taikymo nuteistiesiems V. J., S. K. ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui J. J. yra teisingos ir pripažintinos tinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

49. Dėl to naujo apeliacinės instancijos nuosprendžio dalis dėl V. J., S. K. nuteisimo, o J. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl šių asmenų išteisinimo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 383 straipsnis).

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

50. Nors apeliacinės instancijos teismas naujame nuosprendyje skyrė daug dėmesio teismų praktikai dėl BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties aiškinimo, tačiau taip ir neišdėstęs konkrečių veikos kvalifikavimo motyvų, dalį byloje nustatytų V. J. piktnaudžiavimo tarnyba veiksmų kvalifikavo iš sutapties pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

51. Šis teismas nustatė, kad V. J. pačiam savo prisijungimo vardu ir slaptažodžiu prisijungus prie Vidaus reikalų informacinės sistemos (VRIS) naršyklės ar neteisėtai sukursčius tai padaryti (duomenys neskelbtini) V. T., įvedus į šią naršyklę tikrovės neatitinkančius duomenis apie paieškos pagrindą tris kartus buvo suklastotas tikras dokumentas – VRIS naršyklės duomenys.

52. Išties BK 300 straipsnio dalyku pagal kasacinės instancijos teismo praktiką laikomas ne tik fizinis, bet ir elektroninis dokumentas. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma popieriuje, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI0LTY5Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-424-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-424-696/2016">2K-424-696/2016</a>). Pavyzdžiui, BK 300 straipsnio prasme dokumentu gali būti pripažintas elektroninis mokėjimo nurodymas, nes jis nustato teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą) ir jo panaudojimas sukelia arba gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTYtNjk2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-56-696/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-56-696/2018">2K-56-696/2018</a>).

53. Šioje bylos dalyje nustatyta, kad, V. J. veiksmais, netikrais prisijungimo duomenimis suklaidinus VRIS naršyklę ir į ją patekus, iš šios sistemos centrinės duomenų bazės (CDB) buvo surinkti nevieši elektroniniai duomenys, kurie nesusiję su jokios paieškos bylos tyrimu ir nereikalingi teisėtoms policijos pareigūno atliekamoms funkcijoms. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie veiksmai pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, visiškai atitinka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytą V. J. padarytą piktnaudžiavimo tarnyba veiką, kuri šio teismo kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

54. Šiuo atveju į VRIS naršyklę įvesti ir kompiuteryje užfiksuoti duomenys liudija tik apie atskirų asmens duomenų paieškos faktus. Šiais veiksmais jokie reikšmingi pakeitimai I. G., A. L. ir J. N. asmens duomenims, gavus prie jų prieigą sistemoje, nebuvo padaryti. Atlikus neteisėtą paiešką naršyklėje, įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys BK 300 straipsnio prasme neišliko, juridinių faktų nesukūrė, nepakeitė ir nepabaigė. Po atliktos asmens duomenų paieškos šių duomenų turinys sistemoje nepakito, VRIS CDB naršyklės duomenys ir toliau be pakeitimų yra naudojami pagal jų tiesioginę paskirtį.

55. Taigi, nesant nustatytiems tikro dokumento suklastojimo požymiams, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino V. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, šiam asmeniui nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Todėl ši naujo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 383 straipsnis).

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

56. Nuteistojo V. J. kasaciniame skunde ginčijamas BK 228 straipsnio 1 dalies taikymas, teigiama, kad šiuo atveju buvo netinkamai aiškinta, kad piktnaudžiavimu buvo padaryta didelė žala, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo veiką nesilaikydamas baudžiamosios teisės principo ultima ratio (kraštutinė priemonė).

57. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus skundo argumentai nepagrįsti ir šioje bylos dalyje V. J. nustatyta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (pabaigta galiojant 2011m. birželio 21 d. įstatymo redakcijai).

58. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>).

59. Byloje nustatyta, kad V. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes tyčia veikė nesuderinamai, priešingai tarnybos interesais, pažeisdamas kaltinime pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nurodytų svarbių teisės aktų, susijusių su asmens duomenų apsauga, darbu su policijos tarnyboje įdiegtais registrais ir informacinėmis sistemomis, nuostatas. Jis neteisėtai naudojo neviešą su tarnyba policijoje susijusią informaciją ir perdavinėjo ją kitiems asmenims, sąmoningai įtraukė į šią veiklą pavaldų pareigūną, nes pavedė ir šiam pareigūnui neteisėtai rinkti tokią informaciją.

60. Byloje nustatytos aplinkybės atskleidžia, kad policijos padalinyje, kuriam V. J. vadovavo ir kurio uždavinys vykdyti teisės pažeidimų prevenciją, (duomenys neskelbtini) savo darbo kabinete tarnybos metu veikė ne tarnybos interesais, o privačiais interesais priimdamas pažįstamus asmenis ir pagal jų įvairius prašymus parūpindamas jiems neviešą informaciją. Tokią veiklą galima apibūdinti kaip policijos padalinyje veikiančio „asmeninio informatoriaus veiklą“, kuri pasireiškia tuo, kad policijoje sukaupta informacija apie kitus asmenis, jei turi asmeniškai pažįstamą policijos pareigūną tampa lengvai pasiekiama, naudojama ne tarnybos, o kitais interesais. V. J. apeliacinės instancijos teismo apibūdintas kaip policijos pareigūnas besielgiantis su gautais prašymais taip, kad iš jo “galima greitai gauti iš esmės bet kokią informaciją apie dominančius žmones“.

61. Tai, kad dalies V. J. nustatytų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veiksmų kasacinės instancijos teismas nutarė nekvalifikuoti iš sutapties su kitais nusikaltimais, nešalina V. J. veikos nusikalstamumo ir jos baudžiamumo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes būtent dėl jo atliktų nesuderinamų su tarnyba policijoje veiksmų išlieka pažeistas ir kaltinime nurodytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir ADTA Įstatymo nuostatomis saugomas fizinių asmenų privatumas. Toks privatumas gali būti pažeidžiamas ne tik BK XXIV skyriuje reglamentuotais nusikaltimais asmens privataus gyvenimo neliečiamumui, bet ir kitais neatitinkančiais teisės normų poelgiais (veikimo būdais).

62. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas byloje nustatytų V. J. suteiktų įgaliojimų panaudojimo priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams pavojingumą, pagrįstai atkreipė dėmesį, kad asmens duomenys buvo renkami ne vieną kartą, apie daugelį asmenų, pateikiami V. J. pažįstamiems asmenims o tai, suponuoja išvadą, kad V. J. veikla, be jokių abejonių, menkina policijos autoritetą, visuomenėje sudaro pareigūnų nebaudžiamumo iliuziją ir iš esmės nevaržomą ir nekontroliuojamą savivalę bei daro didelę žalą ne tik policijos įstaigai, bet ir valstybei. Tokia žala laikytina didele teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms šiuo atveju juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui.

63. Būtent didelės žalos požymis yra pagrindinis nusikaltimų valstybės tarnybai bei tarnybinių (drausminių) pažeidimų atribojimo kriterijus. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad V. J. padaryta nusikalstama veika nesiekia piktnaudžiavimui tarnyba būtino pavojingumo laipsnio, reikalingo atsirasti baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams. Šiuo atveju nuo aukštesnio rango policijos pareigūno tyčinių veiksmų nukentėjo dviejų institucijų autoritetas ir V. J. veiksmai aiškiai neatitinka pagal teisės aktus veikiančio policijos pareigūno veiklos standartų. Esant padarytai didelei žalai, V. J. poelgiais padarytas piktnaudžiavimas tarnyba peržengė tarnybinio nusižengimo ribas.

Dėl BK 63 straipsnio 10 dalies taikymo

64. Pagal BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatas nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Šioje dalyje esančioje teisės normoje pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką, tačiau neapibrėžta tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka. Ji nustatyta teismų praktikoje.

65. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2011">2K-84/2011</a>, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Nusikalstama veika gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai vienas ar keli atskiri veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimo požymius, tačiau jų visuma traktuotina kaip nusikalstama veika (kasacinė nutartis Nr. 2K-307/2004). Pabrėžtina ir tai, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo nustatytos veikos specifikos, rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-491/2010, 2K-7-48/2012 ir kt.).

66. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas dėl nustatytų kasatoriaus veiksmų piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, kurios kvalifikuotos kaip atskiros keturios veikos, vertinimo nusikalimų sutapties aspektu nepasisakė, taip pat nesvarstė galimybės padarytą piktnaudžiavimą pripažinti paviene nusikalstama veika.

67. Iš nagrinėjamos kasacine tvarka bylos aplinkybių matyti, kad per visą kaltinime nustatytą 2011 metų sausio – birželio laikotarpį V. J. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasižymėjo tapačiais veiksmais. Šis asmuo būdamas policijos pareigūnu, galėdamas naudotis policijos registrais ir informacinėmis sistemomis, kuriose sukaupti ir nevieši elektroniniai duomenys, susiję su privačiu fizinių asmenų gyvenimu, pagal jam pažįstamų (duomenys neskelbtini) prašymus, surinkdavo ir perduodavo privatiems asmenims jų užsakytą neviešą informaciją apie kitus asmenis. Toks neteisėtas veikimas, nors ir nulemtas skirtingų informacijos užsakovų, skirtingos apimties prašymais, buvo vykdomas kaltininkui atliekant analogiškus veiksmus, veikiant vieninga tyčia.

68. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo, BK bendrosios dalies nuostatų taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu).

69. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje konstatavus pavienę nusikalstamą veiką, atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, 54 straipsnio 2 dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvertintą V. J. asmenybę, sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, už tęstinio apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymą nuteistajam V. J. nustatytina sankcijoje numatyta švelniausia kriminalinė bausmė – bauda. Jos dydis, atsižvelgiant į nustatytą veikos tęstinumą, apskaičiuotinas remiantis BK 47 straipsnio 3 dalimi (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), taikant MGL dydį, kuris galiojo nusikaltimo padarymo metu.

Dėl proceso apeliacinės instancijos teisme ir non reformatio in peius principo pažeidimo

70. V. J. ir S. K. gynėjo kasaciniuose teigiama, kad, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo sprendimą nagrinėti prokuroro apeliacinį skundą visa apimtimi (taip pat ir dėl kaltinime nurodytų veiksmų, susijusių su S. K. veikla), prokuroro kasacinio skundo ir kasacinės instancijos teismo 2016 m. birželio 16 d nutarties turinį, nagrinėjant antrą kartą bylą pagal prokuroro skundą apeliaciniame teisme buvo pažeistas non reformatio in peius principas.

71. S. K. gynėjas laikydamas, kad kasacine tvarka šiuo atveju buvo neapskųsti žemesniųjų teismų sprendimai dėl S. K. veiksmų, teigia, jog turėjo likti galioti įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutarties, priimtos pirmojo apeliacinio proceso metu, dalis dėl išteisinimo ir ši bylos dalis negalėjo būti nagrinėjama iš naujo, o revizuojant šį sprendimą buvo pažeisti BPK 346 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

72. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šie argumentai nepagrįsti.

73. Kasatorių teiginiai susiję su BPK 320 straipsnio 4 dalyje ir 386 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo proceso principo non reformatio in peius pažeidimu, kuris reiškia, kad neteisinga antrą kartą bylą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui sunkinti nuteistojo teisinę padėtį tuo atveju, kai ankstesnis sprendimas dėl šio asmens panaikinamas tik gynybos interesais. Plačiau šis principas suprantamas taip, kad dėl skundo padavimo šiam asmeniui negali kilti jokių neigiamų pasekmių – asmens padėtis dėl jo paties ar jo gynėjo paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas).

74. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276/2012">2K-276/2012</a>, 2K-164/2014, 2K-380-942/2015).

75. Šiuo atveju kasatoriai šio principo pažeidimą sieja ne su nuteistojo paduotu skundu, o su prokuroro paduoto kasacinio skundo argumentais, kasacinės instancijos teismo nutarties turiniu ir proceso dalyvių prašymo nustatyti prokuroro skundo nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas netenkinimu antrosios apeliacijos metu.

76. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad prokuroro paduoto apeliacinio skundo ribas apibrėžė ginčijami pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio apskundimo pagrindai, apeliacinio skundo motyvai ir apelianto prašymas. Būtent pagal apelianto prašymų, kurie numatyti BPK 313 straipsnio 1 dalyje, apimtį, o ne apeliaciniame skunde nurodytų argumentų kiekį ir kokybę nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis. Jei skundo rezoliucinėje dalyje suformuotame apelianto prašyme prašoma naikinti visą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, jo visų dalių teisėtumas ir pagrįstumas pagal nurodytus apskundimo pagrindus apeliacinės instancijos teismo turi būti įvertintas.

77. Prokuroras šiuo atveju savo skunde apeliacinės instancijos teismo prašė pabloginti visų išteisintųjų padėtį, juos pripažinti kaltais ir nuteisti už kaltinamajame akte nurodytas veikas, tik pašalinant aplinkybę, kad R. P. ir J. J. užsakytą informaciją V. J. rinko savo darbo kabinete. Apeliantas pateikė savo išvadas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo visiems išteisintiesiems ir pateikė argumentus, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Išteistojo asmens padėties bloginimas prašant jį pripažinti kaltu suponuoja labai plačias bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kuriose pirmosios instancijos teismo išvadų tikrinimas, tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas paprastai neišvengiamas be kaltinimą pagrindžiančių įrodymų vertinimo.

78. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi atmetus prokuroro apeliacinį skundą, buvo suformuluotas prokuroro kasacinio skundo prašymas vadovaujantis BPK 382 straipsnio 5 punktu, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, t. y. iš naujo nagrinėti byloje paduotą prokuroro apeliacinį skundą pagal šiame procesiniame dokumente apibrėžtas ribas. Nors savo kasaciniame skunde prokuroras išties neišdėstė teisinių argumentų dėl kaltinimo dalies, susijusios su S. K. ir V. J., tačiau kasacinės instancijos teismo posėdžio metu dalyvavusi prokurorė replikavo gynėjų pastabas ir papildomai paaiškino dėl tokio kasacinio skundo trūkumo - jis būtų susijęs tik su įrodymų vertinimu. Tačiau kasatorė prokuroro kasacinio skundo prašymo grąžinti būtent visą bylą (o ne jos dalį) nagrinėti apeliacine tvarka nekeitė. Kasacinio skundo turinys taip pat neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad S. K. byloje nustatytų veiksmų pavojingumas jame iš viso nekvestionuojamas ir laikoma, kad šioje kaltinimo dalyje V. J. neteisėtas duomenų rinkimas yra neįrodytas. Apibendrindamas skundą kasacinis teismas priėjo išvadą, kad žemesnės instancijos teismai „netinkamai vertino visų išteisintųjų veikas ir nepagrįstai juos išteisino“.

79. Pirmą kartą nagrinėjant bylą kasacine tvarka buvo konstatuoti esminiai BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai, o tai reiškia, kad pirmajame apeliaciniame bylos nagrinėjime neįvyko tinkamas procesas, byla nepatikrinta tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro skunde, nepateikta pakankamai motyvuotų išvadų, kurios pagrįstų priimtą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Būtent tokio pobūdžio esminių BPK pažeidimų konstatavimas įpareigojo apeliacinės instancijos teismą surengti naują pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą pagal visą apeliacinio skundo prašymų ir argumentų apimtį. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, toks sprendimas nepablogino išteisintųjų S. K. ir V. J. padėties ir neturėjo jiems sukelti teisėtų lūkesčių, kad prokuroro apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas ne visa apimtimi.

80. Prokuroro paduoto apeliacinio skundo ribų apeliantė laikėsi ir antrojo apeliacinio proceso metu, jokių šio skundo prašymų nebuvo atsisakyta ir skundas nebuvo atšauktas. Gynėjų prašymai teismui apibrėžti naujas apeliacinio skundo ribas buvo išspręsti BPK 324 straipsnio 2 dalies ir 270 straipsnio 2 dalies tvarka motyvuota protokoline nutartimi. Tai, kad V. J. gynėjui nesutikus su šia nutartimi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai buvo pareikštas nušalinimas ir jis teismo buvo įvertintas tik kaip reakcija į pareikšto prašymo netenkinimą, nesudaro pagrindo manyti, kad iš esmės nebuvo pažeistos BPK nuostatos, reglamentuojančios nušalinimo išsprendimo tvarką ir nešališką teisingumo vykdymą. Šiuo atveju buvo pažeistos BPK 324 straipsnio 1 dalies bei 59 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl tokio nušalinimo svarstymo tvarkos, tačiau toks pažeidimas nelaikytinas esminiu. Tokia išvada darytina todėl, kad V. J. gynėjo prašymas dėl teisėjų kolegijos šališkumo iš esmės grindžiamas tik prašymo nenagrinėti dalies apeliacinio skundo nepatenkinimu, prieštaravimu priimtai protokolinei nutarčiai, o tai savaime nėra pagrindas abejoti objektyviuoju ar subjektyviuoju teisėjo ar teisėjų kolegijos nešališkumu.

81. S. K. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad iš esmės buvo pažeisti BPK 346 straipsnio 1 dalies reikalavimai dėl įsiteisėjusių teismo nuosprendžio ar nutarties privalomumo taip pat neteisingi, nes paremti pirmiau paneigta prielaida, kad kasacinio proceso metu įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis visa apimtimi kasaciniu skundu nebuvo apskųsta.

82. Apibendrinant konstatuotina, kad nėra pagrindo išvadai jog buvo pažeistas baudžiamojo proceso non reformatio in peius principas ar padaryti kiti kasaciniuose skunduose nurodyti BPK pažeidimai.

Dėl neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų teisėtumo

83. Nuteistojo V. J. kasacinio skundo teiginiai, kad baudžiamais procesas prieš jį pradėtas neteisėtai, o duomenys, surinkti tokio proceso metu, negali turėti jokios įrodomosios galios, taip pat nepagrįsti. Jie nesudaro pagrindo operatyvinio tyrimo rezultatus, kurie pripažinti įrodymais, pripažinti neteisėtais.

84. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagal teismų praktiką ši nuostata, be kita ko, reiškia, kad teismui sprendžiant, ar tam tikrus reikšmingus bylai duomenis, surinktus valstybės institucijos, nesančios ikiteisminio tyrimo ar kriminalinės žvalgybos subjektu, pareigūnų, pripažinti įrodymais, būtina išsiaiškinti, kokiu įstatymu yra reglamentuojami tų pareigūnų įgaliojimai ir ar atitinkamų pareigūnų veikla atitiko tuose įstatymuose nustatytą tvarką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-689/2018). Spręsdamas, ar tokie duomenys yra leistini, teismas, nagrinėjantis bylą, privalo patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus; 2) ar, net ir esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, tyrimo veiksmai atlikti teisėtai, t. y. nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nustatytos tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-315/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>).

85. Atlikęs tokį patikrinimą pirmosios instancijos teismas, kurio išvadoms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, konstatavo, kad V. J. operatyvinio turinio veiksmai pradėti esant informacijai, kad jis būdamas policijos pareigūnas, galimai daro nusikalstamas veikas, susijusias su piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi bei dalyvavimu kituose nusikaltimuose. Įvertinęs teismo nutarčių, kuriomis sankcionuoti neviešo pobūdžio veiksmai, turinį kartu su teikimais ir kita bylos medžiaga, šis teismas konstatavo, kad nors prokuroro teikimuose ir nutartyse nurodant operatyvinių veiksmų atlikimo faktinį pagrindą nusikaltimai, apie kuriuos siekiama gauti duomenų, įvardijami kaip galimas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi bei dalyvavimas kituose nusikaltimuose (be nuorodos į atitinkamus BK straipsnius ir jų dalis), šiuo konkrečiu atveju tokie teikimų ir nutarčių dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo trūkumai nenulėmė šių veiksmų ir juos atliekant surinktų duomenų neteisėtumo.

86. Teismų praktikoje taip pat nustatyta, kad OVĮ numatytų veiksmų atlikimo metu gautų duomenų pripažinimo įrodymais klausimas spręstinas kiekvienoje konkrečioje byloje atskirai. Tai turi būti atliekama vertinant operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumą, nustatant operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų ryšį su baudžiamojoje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, atliekant operatyvinius veiksmus, gautą informaciją patikrinant BPK numatytais būdais. Tam tikro operatyvinio ar ikiteisminio tyrimo etapo galimi trūkumai savaime nereiškia, kad vėlesniuose to tyrimo etapuose ar to tyrimo pagrindu pradėtų kitų tyrimų metu surinkti duomenys turi būti laikomi neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų ir dėl to nelaikytini įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, 2K-168-139/2015).

87. Išties, atsižvelgiant į 2011 metais įvykusius OVĮ redakcijos 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimus, BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikaltimų pavojingumo nustatymo pokyčius, BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo – piktnaudžiavimo – baudžiamumo nustatymo kaitą, tos aplinkybės, kad V. J. inkriminuotas apysunkis nusikaltimas – nekvalifikuotas piktnaudžiavimas tarnyba – iki 2011 m. gegužės 28 d. nebuvo nurodytas tuo metu galiojusios OVĮ redakcijos 9 straipsnyje, nereiškia, kad dalis operatyvinio tyrimo buvo sankcionuota ir atlikta neteisėtai. Iš teismuose išnagrinėtų bylos dokumentų matyti, kad operatyvinių veiksmų atlikimo faktinis pagrindas visada buvo nurodomas – galimas V. J. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir dalyvavimas kituose nusikaltimuose. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas šiuo atveju vertindamas byloje panaudotų neviešo pobūdžio veiksmų teisėtumą vadovavosi kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-139/2015 atskirais išaiškinimais, nes joje įvertinti panašūs teisės taikymo klausimai.

88. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismo sankcijos reikalaujantys operatyviniai veiksmai skirti baudžiamojo proceso tikslams pasiekti ir negali tęstis neribotą laiką. Tuo atveju, kai įvertinus visas bylos aplinkybes, matyti, kad ilgesnį laiką imituojant nusikalstamą veiką ar tęsiant kitus neviešo pobūdžio veiksmus, buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kaltininko baudžiamąją atsakomybę (pvz., kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikimasi atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS02OTYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85-696/2016">2K-7-85-696/2016</a>, 2K-8-788/2017 ir kt.). Šiuo atveju pirmiau minėtos teismų praktikos nuostatos nebuvo pažeistos.

89. Neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų trukmės teisėtumas yra vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į veikų sudėtingumą ir siekiamus tikslus. Išties ikiteisminis tyrimas šioje byloje nepradėtas nustačius pirmąjį V. J. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi faktą (2011 m sausio 27 d.), neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai buvo tęsiami iki 2011 m. liepos mėnesio pradžios, o ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2012 m vasario 27 d. Tačiau byloje nustatytas delsimas įvertinus V. J. nustatyto piktnaudžiavimo tarnyba tęstinį pobūdį, jo padarytos veikos dirbtinio teisinio pasunkinimo, provokacijos požymių nebuvimą, pateisinamas. Nustačius, kad neteisėti V. J. veiksmai kartojasi, teisėtai prasidėjusių teisėsaugos pareigūnų neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų, kuriais siekta atskleisti su besitęsiančiu piktnaudžiavimu susijusias naujas, teisiškai reikšmingas aplinkybes, tęsimas nelaikytinas neteisėtu. Dėl neviešo pobūdžio veiksmų atlikimo V. J. nebuvo lenkiamas ar kurstomas daryti naujas nusikalstamas veikas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes šis asmuo, kai jį surasdavo jo pažįstami, vykdydamas jų prašymus tarnybos metu pats pasirinkdavo neteisėtą elgesį.

90. Kasatoriaus manymas dėl esminio BPK 162 straipsnio reikalavimų pažeidimo yra konstruojamas savaip interpretuojant atskirus faktus, aplinkybes ir rašytinę bylos medžiagą. Iš kasatoriaus nurodytų teiginių ir nagrinėjamos bylos medžiagos negalima spręsti, kad šioje byloje neviešo pobūdžio veiksmų atlikimo metu susidarė tokia situacija, kokia numatyta BPK 162 straipsnio nuostatose.

Dėl kasaciniame V. J. skunde nurodytų kitų BPK pažeidimų

91. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos, jų aiškinimas teismų praktikoje, visų pirma BK 20 straipsnio 5 dalis, draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka įrodyti.

92. Kasaciniame V. J. skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Naujas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

93. BPK 331 straipsnyje nenurodyta jokių specifinių naujo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas.

94. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas, naujame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje numatytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-534/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-534/2014">2K-534/2014</a> ir kt.).

95. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2013">2K-192/2013</a>). Motyvai, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, apeliacinės instancijos teismo priimtame baigiamajame akte turi būti aiškiai nurodyta, kodėl šis teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir nustatydamas tiesą byloje reikšmingais nelaiko kitų įrodymų.

96. Apeliacinės instancijos teismas tikrindamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl V. J. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, laikėsi pirmiau minėtų teismų praktikos nuostatų ir priėjo teisingą išvadą, kad ištirti bylos įrodymai, jų visuma leidžia konstatuoti, jog šis asmuo pagrįstai turi būti pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

97. Naujame nuosprendyje išdėstytos pakankamai motyvuotos išvados dėl visų, kasacinės instancijos teismo šioje nutartyje įvertintų kaip tęstinės veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – epizodų. Atlikęs įrodymų tyrimą, apklausęs atskirus asmenis, išklausęs garso įrašus, gretindamas juose esančią informaciją su kita rašytine bylos medžiaga, S. K. ir V. J. apklausų rezultatais, kitais bylos duomenimis, naujo nuosprendžio 43 – 45 lapuose teismas paaiškino, kuo paneigiamos pirmosios instancijos teismo pripažintos aplinkybės, kad neįrodyta, jog visus duomenis apie asmenis S. K. V. J. rinko iš neviešųjų registrų.

98. Taigi nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas išsamiai patikrino išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą, įvertino, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, turinčias įtakos teismo išvadoms, ar išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms pagrįsti, ar šie įrodymai yra teisingai įvertinti. Šis teismas, iš esmės nepažeisdamas kasatoriaus nurodomų kaip pažeistų BPK straipsnių, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą.

99. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi kasacine tvarka skundžiamo šia nutartimi nepakeisto apeliacinės instancijos teismo naujo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad V. J. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio ir kitų kasatoriaus nurodytų pažeidimų nepagrįsti. Naujame nuosprendyje pripažintos įrodytomis V. J. piktnaudžiavimo tarnyba aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.

100. Pasakytina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas, nustatydamas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus bei juos apibrėždamas, taip pat įpareigodamas kasacinės instancijos teismą nuosprendžius ar nutartis naikinti arba keisti vadovaujantis BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais (BPK 383 straipsnis), šiam teismui draudžia keisti arba naikinti apskųstus nuosprendžius ar nutartis kokiais nors kitais pagrindais.

101. Taigi skundo argumentai, kuriuose išdėstyta kasatoriaus nuomonė apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, nes juos turėjo vertinti kitaip, pati savaime nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, nes neatitinka BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų nuostatų turinio. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-7-5-895/2018; 2K-7-8-788/2018 ir kt.).

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl V. J. nuteisimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį (4 nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (1 nusikalstama veika) ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. išteisinamojo nuosprendžio dalį be pakeitimų.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsniu V. J. paskirtos baudos buvo subendrintos ir nustatytas galutinis mokėtinos baudos dydis.

V. J. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, kurios nustatytos kaip keturi atskiri nusikaltimai, kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą ir paskirti jam 200 MGL dydžio (7530 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsnių nuostatomis, V. J. į paskirtą bausmę įskaičius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendyje nurodytus V. J. taikyto laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikotarpius, paskirtos galutinės baudos dydį nustatyti 166 MGL dydžio (6250 Eur) baudą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl S. K. nuteisimo pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. išteisinamojo nuosprendžio dalį be pakeitimų.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria J. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 167 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. išteisinamojo nuosprendžio dalį be pakeitimų.

Kitos Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalies nenaikinti ir nekeisti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Audronė Kartanienė

Sigita Jokimaitė

Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Tomas Šeškauskas