Baudžiamoji byla Nr. 2K-185-489/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21735-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.9.8; 1.2.25.4.2.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 45 MGL (1694,70 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. K. paskirta galutinė 30 MGL (1129,80 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas M. K. priklausantis automobilis „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
M. K. nuteistas už transporto priemonės vairavimą esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, būtent už tai, kad jis: 2017 m. gegužės 6 d., apie 00.35 val., Vilniuje, Oslo gatvėje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,54 promilės etilo alkoholio).
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nuosprendį, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį pakeisti: atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu ir perduoti jį laiduotojos Irenos Koncevičienės atsakomybei, ir baudžiamąją bylą nutraukti; paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo jam naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejus metus terminą skaičiuoti nuo kardomosios priemonės – dokumento – vairuotojo pažymėjimo – paėmimo dienos. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Ford Mondeo“ konfiskavimas. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Teismų sprendimai yra neteisėti, priimti netinkamai taikant ir aiškinant baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes padarė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu nepagrįstas išvadas bei nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuotos praktikos, taikant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą.
2.2. Teismai, priimdami jam apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir neatleisdami jo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, netinkamai aiškino atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas ir formaliai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes rėmėsi tik tuo, kad kasatorius praeityje yra baustas už KET pažeidimus, o 2015 m. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį. Suteikdami šioms aplinkybėms išskirtinę reikšmę, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, reikalaujančią nuosprendį priimti tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Teismai nevertino nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo laipsnio, kaltės formos, nusikalstamos veikos tikslų ir motyvų, kaltininko asmenybės, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kaltinamojo elgesio po nusikalstamos veikos padarymo.
2.3. Teismai, konstatuodami, kad jis 2015 m. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, neįvertino, jog jo 2015 m. ir dabar padaryta veika iš esmės skirtingos, skiriasi jų objektai, pavojingumas. Teismo išvada, kad jis praėjus dvejiems metams padarė dar pavojingesnę veiką, yra nepagrįsta, nes nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra pavojingesnė veika, už ją numatytas laisvės atėmimas iki dvejų metų, o už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą veiką – laisvės atėmimas iki vienerių metų.
2.4. Svarbu įvertinti, kad jis nėra anksčiau teistas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už veikas, kurios būtų susijusios su transporto eismo saugumu. Už KET pažeidimus yra baustas vos keturis kartus 2011–2015 m. Visi padaryti administraciniai pažeidimai nėra šiurkštūs ir pavojingi. Jis nebuvo baustas administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam. Iki šios nusikalstamos veikos jis dvejus metus nebuvo padaręs administracinio nusižengimo ir nebuvo baustas administracine tvarka. Padaręs nusikalstamą veiką, jis nevengė atsakomybės, pripažino savo kaltę, davė teisingus parodymus ir padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi ir kritiškai vertino savo elgesį, vykdė visus pareigūnų nurodymus. Jis dirba, turi šeimą ir mažametį vaiką. Charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Teismai neįvertino, kad po nusikalstamos veikos padarymo jis išklausė kursus apie alkoholio žalą, tai rodo kritišką požiūrį į savo elgesį bei norą pasitaisyti.
2.5. Teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 40 straipsnio taikymo galimybės, tendencingai vertino veikos padarymo aplinkybes pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą. Nusikalstama veika buvo padaryta iš karto po kilusio šeimyninio konflikto labai susijaudinus, impulsyviai, tačiau teismai to neįvertino.
2.6. Teismai neįvertino jo padarytos veikos pavojingumo, nes dispozicijoje yra nurodyta alkoholio koncentracijos riba kaltininko kraujyje, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė (1,5 promilės), o jo kraujyje buvo rasta 1,54 promilės alkoholio (labai nežymiai viršyta baudžiamojo įstatymo uždrausta riba). Veika padaryta nakties metu, kai transporto eismas nėra intensyvus, truko neilgą laiko tarpą, nes pranešus sutuoktinei nedelsiant buvo sulaikytas policijos pareigūnų, žalos nepadarė. Visa tai lemia mažesnį rūšinį šios nusikalstamos veikos pavojingumą.
2.7. Vien tai, kad jis 2015 m. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio nuostatas, negali eliminuoti galimybės būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kai baudžiamasis santykis dėl 2015 m. padarytos veikos yra visiškai pasibaigęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-137/2012). Teisinėje doktrinoje faktai apie ankstesnius, bet jau išnykusius ar panaikintus teistumus, administracinius nusižengimus liudija tik apie didesnį nusikalstamą veiką padariusio asmens pavojingumą ir gali būti pagrindas teismui spręsti klausimą apie BK 40 straipsnio taikymą, paskiriant kaltininkui laidavimą su užstatu (BK komentaras). Teismai netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas, nes nesvarstė šio straipsnio taikymo ir individualizavimo bei neatsižvelgė į tai, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra besąlyginis (BK 40 straipsnio 7 ir 8 dalys).
2.8. Pirmosios instancijos teismas, kartu su bausme paskirdamas turto konfiskavimą, o apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tokiam sprendimui, netinkamai taikė BK normas, reglamentuojančias baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl jam buvo taikomos net dvi baudžiamojo poveikio priemonės, iš kurių viena yra pati griežčiausia (BK 67 straipsnio 6 dalis), o apeliacinės instancijos teismas, nenurodęs jokių argumentų dėl baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo būtinumo, neatsakė šiuo aspektu į apeliacinio skundo argumentus, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies ir BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Turto konfiskavimas yra griežčiausia baudžiamojo poveikio priemonė, kuria radikaliai apribojama konstitucinė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą, todėl jos taikymas privalo būti pagrįstas, proporcingas ir įgyvendinamas vadovaujantis Konvencijos protokolo nuostatomis ir EŽTT praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>). Proporcingumo principo įgyvendinimo svarbą yra ne kartą pabrėžęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
2.9. Vertinant šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą proporcingumo prasme šios kategorijos bylose, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnio, numatančio atsakomybę dėl transporto priemonių vairavimo, kai tai daro neblaivūs vairuotojai (ne daugiau negu 1,5 promilės), sankcijoje nenumatytas transporto priemonės konfiskavimas. Konfiskavimą privaloma skirti tik kai šis pažeidimas padaromas pakartotinai (ANK 427 straipsnio 3 dalis). Nors administracinių nusižengimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra skirtingas, tačiau tai nėra pagrindas iš esmės keisti BK 72 straipsnio taikymo praktiką, kai nėra nusikaltimų sistemiškumo (kartotinumo) ir nenustatyta kitų reikšmingų aplinkybių, pateisinančių tokios priemonės taikymą.
2.10. Šiuo atveju konfiskuotas šeimos automobilis, nes jis skirtas visų šeimos narių, tarp jų ir mažamečių vaikų, poreikiams tenkinti. Automobilio vertė yra 5190 Eur, ji net keturis kartus viršija paskirtos baudos dydį, todėl jam (nuteistajam) taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas – pagal byloje nustatytas aplinkybes yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į EŽTT formuojamą praktiką turto konfiskavimo bylose ir nenurodant aiškių argumentų, kurie pateisintų tokios griežtos turtinio pobūdžio priemonės paskyrimą.
2.11. Pirmosios instancijos teismas, nenurodydamas termino, nuo kada skaičiuojamas specialiosios teisės atėmimo terminas, padarė BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą, o apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, privalėjo nustatyti šį esminį pažeidimą ir nustatyti specialiosios teisės – vairuoti transporto priemones atėmimo pradžią, tačiau to nepadarė. Pagal įsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jam atimta teisė vairuoti transporto priemones dvejiems metams, šios specialiosios teisės atėmimo terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, tačiau faktiškai jis teisę vairuoti yra praradęs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, kai jam buvo paskirta kardomoji priemonė – vairuotojo pažymėjimo paėmimas, t. y. nors teismas teisę vairuoti atėmė dvejiems metams, tačiau faktiškai ją prarado 2,5 metų. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad vairuotojo pažymėjimo paėmimas asmenims, kurie padarė pažeidimą ar nusikaltimą neblaivūs, nesutampa su specialiosios teisės atėmimu. Pagal BPK 119 straipsnį, vienas iš kardomųjų priemonių skyrimo tikslų yra siekis užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1-306 patvirtintose generalinio prokuroro rekomendacijose dėl kardomųjų priemonių skyrimo nurodoma, kad vairuotojo pažymėjimas paimamas siekiant apsunkinti asmens judėjimą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, kurios gali būti padarytos vairuojant transporto priemonę, ir ji laikoma paskirta, kai priimamas nutarimas ar nutartis bei dokumentas paimamas. Kai paimamas vairuotojo pažymėjimas, įtariamasis, kuriam skirtas dokumentų paėmimas, įspėjamas, kad išduota pažyma (apie kardomosios priemonės dokumento paėmimą) nelaikytina dokumentu, patvirtinančiu teisę vairuoti transporto priemones. Tai reiškia, kad būtent nuo dokumento paėmimo momento laikytina, jog asmuo neteko teisės vairuoti transporto priemones, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina, nustatant, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams – terminas skaičiuojamas nuo kardomosios priemonės – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimo – dienos.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio: be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas yra neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkyLTY5OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-392-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-392-699/2017">2K-392-699/2017</a>, 2K-79-511/2018), todėl nagrinėjamoje byloje nusikaltimo padarymo priemonė – automobilis – turėjo būti privalomai konfiskuota.
3.2. Nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai, kad įvertinus konfiskuoto automobilio vertę, kuri keturis kartus viršija paskirtos jam baudos dydį, buvo pažeistas proporcingumo principas.
3.3. Įvertinus teismų sprendimų argumentus dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių: uždraudimo vairuoti transporto priemones dvejus metus ir nusikalstamos veikos priemonės – automobilio konfiskavimo, matyti, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskirtos pagrįstai ir yra tarpusavyje suderintos.
3.4. BK nenumato, kad paskirtos kardomosios priemonės – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimo – terminas būtų įskaičiuojamas į teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones terminą. Ikiteisminio tyrimo subjektai, paskyrę kardomąją priemonę dokumentų (vairuotojo pažymėjimo) paėmimą, šia kardomąja priemone neatima teisės vairuoti transporto priemones, nes tokį apribojimą gali skirti tik teismas, todėl nėra pagrindo tenkinti skundo dalies dėl kardomosios priemonės termino įskaitymo į baudžiamosios poveikio priemonės terminą.
3.5. Galimybė nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar paskirti jam bausmę reiškia baudžiamosios atsakomybės diferencijavimą, todėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra išimtinis atvejis, antraip baudžiamasis įstatymas, t. y. BK normos, nustatančios, kad nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui skiriama bausmė, netektų imperatyvaus pobūdžio, taip būtų pažeidžiamas ir konstitucinis visų lygybės prieš įstatymą principas. Teismo sprendimo dėl baudžiamosios atsakomybės realizavimo (atleisti nuo jos ar skirti bausmę) neturi lemti kaltininko interesai. Kasatoriui praeityje jau buvo nutraukta baudžiamoji byla BK 38 straipsnio pagrindu – kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius. Vien ši aplinkybė nėra pagrindas, paneigiantis BK 40 straipsnio taikymą, tačiau kasatorius 5 kartus yra baustas už KET pažeidimą, t. y. nepasimokė iš ankstesnio elgesio, ir vėl padarė šiurkštų KET pažeidimą, todėl nėra pagrindo manyti, kad laiduotojas jį paveiks taip, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
M. K. kasaciniame skunde teigia, kad teismai, priimdami jam apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir neatleisdami jo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, netinkamai aiškino atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas ir esant visoms sąlygoms nepagrįstai netaikė šio baudžiamojo įstatymo.
Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.
Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis. BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje.
Pirmosios instancijos teismas atsisakymą taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą iš esmės grindė tuo, kad nenustatė būtinos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos, jog šis asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nors M. K. padarė nesunkų nusikaltimą, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailėjosi, jo veika nebuvo padaryta žala kitų asmenų turtui ar sveikatai, kad M. K. pirmą kartą nusikalto ir praeityje nebuvo baustas už vairavimą, esant neblaiviam, tačiau 2015 m. jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto prieš savo žmoną, kuris buvo nutrauktas vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi (kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius), be to, M. K. per ketverius metus 5 kartus baustas už KET pažeidimus. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje M. K. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė ir kad bylos aplinkybių visuma nesudaro pagrindo manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų ateityje.
Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos medžiagą bei pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai vertino jų visumą, susijusią su atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, neegzistavimu. M. K. apeliacinio skundo argumentus, kad vairavo būdamas neblaivus siekdamas išvengti tolesnio konflikto su sutuoktine, kad vairavo neilgą laiko tarpą, nes buvo sustabdytas pareigūnų, kad vairavo tamsiu paros metu, kai eismas nėra intensyvus, kad jam nustatytas apsvaigimas nuo alkoholio tik labai nežymiai viršijo baudžiamojo įstatymo uždraustą ribą, apeliacinės instancijos teismas traktavo kaip nenuoširdų galėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir bandymą apeliuoti į nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes.
Teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepakankami teismų išvadoms dėl BK 40 straipsnio taikymo paneigti ir nepatvirtina, kad žemesnės instancijos teismai neteisingai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas.
Nėra pagrindo ir išvadai, kad šiuo atveju buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, neįvertintos visos šiam klausimui išspręsti reikšmingos aplinkybės, nes teismai apsvarstė kiekvieną iš BK 40 straipsnyje nustatytų sąlygų ir pateikė išsamius argumentus, kodėl nesprendžia, kad įvykdytos visos baudžiamojo įstatymo nustatytos būtinosios M. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
Kasatorius teigia, kad teismai, taikydami jam BK 72 straipsnio nuostatas, pažeidė proporcingumo principą, kadangi transporto priemonės konfiskavimas pagal byloje nustatytas aplinkybes, jį charakterizuojančią medžiagą yra neproporcinga (neadekvati) baudžiamojo poveikio priemonė padarytam teisės pažeidimui.
Baudžiamosiose bylose proporcingumo principas iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Proporcingumo principo reikalavimų įgyvendinimo problema kyla ir iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotos nuostatos, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias padaryto KET pažeidimo pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, ir spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio) konfiskavimo – paskyrimo klausimą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad M. K. vairavo jam priklausantį automobilį „Ford Mondeo“ būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, automobilį tiesiogiai panaudojo darydamas tyčinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius).
Tai, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į M. K. nuosavybes teise priklausančio automobilio vertę ir parinko kriminalinę bausmę – baudą, kurios dydis daug mažesnis, nei už nesunkius nusikaltimus numatytas baudos vidurkis (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas), bei vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi šią baudą dar sumažino vienu trečdaliu, nesudaro pagrindo manyti, kad automobilio konfiskavimas yra neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė.
M. K. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas – paskirta atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes ir neprieštarauja teismų formuojamai praktikai tokios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkyLTY5OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-392-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-392-699/2017">2K-392-699/2017</a>, 2K-80-511/2018, 2K-122-699/2018, 2K-7-144-628/2018). Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad teismų sprendimuose nenurodyti argumentai, pateisinantys tokio pobūdžio priemonės paskyrimą.
Kasatoriaus argumentai, kad jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – yra per griežta ir konfiskavus transporto priemonę jo šeima patirs nepatogumų, nepakankami pripažinti, kad BK 72 straipsnio nuostatos pritaikytos neteisingai. Šeimos narių interesai yra svarbūs, tačiau negali būti laikomi išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio 2, 3 dalių taikymą. Tai, kad automobilio netektis sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.
Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad teismai neteisingai paskyrė jam dvi baudžiamojo poveikio priemones.
Pagal BK 42 straipsnio 6 dalį, 67 straipsnio 3 dalį padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 67, 68, 68¹, 68², 72, 72¹, 72² ir 72³ straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau šių baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas. BK 67 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiama į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį. Baudžiamojo poveikio priemonių suderinamumas reiškia, kad paskirtos priemonės negali viena kitos dubliuoti ar sudaryti rimtų problemų kiekvienos iš jų vykdymui. Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo M. K. teismo paskirtas dvi baudžiamojo poveikio priemones (uždraudimą dvejus metus naudotis specialiąja teise – vairuoti transporto priemones ir automobilio konfiskavimą) traktuoti kaip perteklines ar nesuderinamas.
Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl M. K. 2017 m. gegužės 25 d. paskirtos kardomosios priemonės paskyrimo laiko reikšmės, paskirtos baudžiamojo priemonės pradžios tinkamo nustatymo, pateiktos nuorodos į esminį BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą. Šis klausimas nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo keltas ir nebuvo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas tai negali būti ir kasacinės bylos nagrinėjimo dalyku. Šiuo klausimu pasakytina tiek, kad uždraudimo naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemonę – pradžia nustatytina remiantis suformuota nauja kasacinės instancijos teismo praktika Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018. Į šioje nutartyje esančius išaiškinimus atsižvelgtina vykdant pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir nagrinėjamoje byloje.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, nuteistojo kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Artūras Ridikas
Tomas Šeškauskas
